1

Savo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti 2015 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Total ir Elf Aquitaine/ Komisija (T‑470/11, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:241), kuriuo tas teismas iš dalies panaikino 2011 m. birželio 24 d. Komisijos raštą BUDG/DGA/C4/BM/s746396 (toliau – 2011 m. birželio 24 d. raštas) ir 2011 m. liepos 8 d. Komisijos raštą BUDG/DGA/C4/BM/s812886 (toliau – 2011 m. liepos 8 d. raštas; abu kartu raštai toliau vadinami ginčijamais raštais), susijusius su Total SA ir Elf Aquitaine SA baudos sumos ir delspinigių sumokėjimu priėmus 2006 m. gegužės 31 d. Sprendimą C(2006) 2098 final dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį (byla COMP / F/38.645 – Metakrilatai) (toliau – Sprendimas Metakrilatai).

2

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 2–28 punktuose ginčo aplinkybes išdėstė taip:

<…>

<…>

3

2011 m. rugsėjo 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atsakovių ieškinį, kuriuo jos prašė panaikinti ginčijamus raštus ir subsidiariai reikalavo sumažinti juose nurodytas sumas, o nepatenkinus ir šio reikalavimo – panaikinti juose reikalaujamus delspinigius.

4

Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. lapkričio 17 d., Komisija, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Ji, be kita ko, teigė, kad ginčijami raštai yra aktai, kurių negalima ginčyti, nes jie nesukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios paveiktų atsakoves, ir kad joms skirta mokėjimo prievolė kilo tik iš Sprendimo Metakrilatai.

5

Skundžiamo sprendimo 72–101 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia nagrinėjo minėtą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

6

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas visų pirma nusprendė, kad, kiek tai susiję su ginčijamuose raštuose iš atsakovių reikalaujama pagrindine suma, šie raštai neturėjo įtakos atsakovių interesams, nes aiškiai nepakeitė jų teisinės situacijos, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, priėmus Sprendimą Metakrilatai.

7

Vis dėlto, kalbant apie įpareigojimą sumokėti delspinigius, pažymėtina, jog Bendrasis Teismas konstatavo, kad šis įpareigojimas nekilo iš pastarojo sprendimo, juo labiau iš 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Total ir Elf Aquitaine / Komisija (T‑206/06, EU:T:2011:250) ar 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Arkema France ir kt. / Komisija (T‑217/06, EU:T:2011:251), nes netrukus po minėto sprendimo Arkema sumokėjo visą pradinę baudą, todėl ginčijamu aktu buvo pakeista jų teisinė padėtis, padidinant atsakovių pagal šį sprendimą mokėtiną sumą.

8

Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškinys yra priimtinas, kiek jis pareikštas dėl delspinigių, kurių iš atsakovių buvo reikalaujama ginčijamuose raštuose.

9

Toliau Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107–118 punktuose nagrinėjo ieškinį iš esmės, kiek jis buvo pareikštas dėl iš atsakovių reikalaujamų delspinigių, ir patenkino jį šiuo aspektu.

10

Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamus raštus, kiek Komisija jais reikalavo, kad atsakovės sumokėtų delspinigius, ir atmetė likusią ieškinio dalį.

11

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

12

Atsakovės Teisingumo Teismo prašo:

13

2016 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu ELPA priežiūros institucijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Vis dėlto, kadangi prašymas leisti įstoti į bylą buvo pateiktas pasibaigus Teisingumo Teismo procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalyje numatytam terminui, pagal šio reglamento 129 straipsnio 4 dalį šiai šaliai leista pateikti pastabas tik per posėdį; posėdis surengtas 2016 m. birželio 9 d.

14

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo motyvai prieštaringi.

15

Šio sprendimo 113 punkte Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad Komisija buvo visiškai įgyvendinusi savo reikalavimo teises tiek Arkema, tiek solidariųjų bendraskolių atsakovių atžvilgiu, nors Bendrasis Teismas 9 punkte teisingai pažymėjo, kad Arkema„apgailestavo negalinti duoti leidimo Komisijai pasilikti kokią nors sumą tuo atveju, jeigu jos Bendrijos teisme pareikštas ieškinys bus patenkintas“.

16

Tačiau, Komisijos teigimu, šis Arkema patikslinimas neabejotinai reiškė, kad nebuvo bendro mokėjimo deklaracijos. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas negalėjo teigti, kad Komisija visiškai įgyvendino savo reikalavimo teises ir jos, ir visų solidariųjų bendraskolių atžvilgiu.

17

Atsakovės tvirtina, kad trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną ir bet kuriuo atveju nepagrįstą.

18

Iš esmės Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis skundžiamo sprendimo 113 punkte klaidingai konstatavo, jog Komisija visiškai įgyvendino savo reikalavimo teises, nors 2008 m. rugsėjo 25 d. laiške Arkema nedeklaravo bendro mokėjimo. Teigdama, kad motyvai prieštaringi, ši institucija siekia ginčyti šio laiško išaiškinimą, kurį Bendrasis Teismas atliko įgyvendindamas savo diskreciją vertinti faktines aplinkybes.

19

Nors klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvavimas pakankamas, yra teisės klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą (žr., be kita ko, 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, C‑3/06 P, EU:C:2007:88, 45 punktą ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 123 punktą), taip nėra faktinių aplinkybių vertinimo atveju; tokio vertinimo, išskyrus iškraipymo atvejį, kuris šioje byloje nenurodytas, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas nenagrinėja (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑391/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2061, 29 punktą ir 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo Toshiba Corporation / Komisija, C‑373/14 P, EU:C:2016:26, 40 punktą).

20

Todėl trečiąjį pagrindą reikia atmeti kaip nepriimtiną.

21

Pirmajame pagrinde, kuris, be kita ko, susijęs su skundžiamo sprendimo 81–87 punktais ir kurį sudaro trys dalys, Komisija iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijami raštai sukėlė privalomų teisinių pasekmių, paveikusių atsakovių interesus. ELPA priežiūros institucija iš esmės pritaria šiam pagrindui.

22

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija teigia, kad ginčijami raštai tėra paprasti mokėjimo reikalavimai, pateikti vykdant Sprendimą Metakrilatai, ruošiantis galimam priverstiniam jo vykdymui po 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Total ir Elf Aquitaine / Komisija (T‑206/06, EU:T:2011:250) ir 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Arkema France ir kt. / Komisija (T‑217/06, EU:T:2011:251). Tačiau šie raštai dar nereiškė Sprendimo Metakrilatai„priverstinio vykdymo“ ir juose nebuvo išreikšta galutinė Komisijos pozicija. Priverstinai gali būti vykdomas tik tas sprendimas, tačiau tokio vykdymo išvengta atsakovėms sumokėjus reikiamas sumas.

23

Pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija tvirtina, jog ginčijamų raštų turinys įrodo, kad jie nesukelia privalomų teisinių pasekmių. Iš tiesų šiuose raštuose išreikšta apskaitos tarnybų nuomonė dėl Sprendimu Metakrilatai skirtos baudos išieškojimo ir buvo nurodyta tik baudos sumokėjimo ar „padengimo laiku“ tvarka, todėl aišku, kad tai buvo priemonė, kurios imtasi vykdant minėtą sprendimą.

24

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje Komisija tvirtina, kad ginčijamais raštais Sprendimo Metakrilatai turinys nebuvo niekaip papildytas. Atsakovėms nustatytas įpareigojimas sumokėti baudą ir prie jos pridėtus delspinigius buvo tik Sprendimo Metakrilatai, aiškinamo atsižvelgiant į 2011 m. birželio 7 d. Sprendimą Total ir Elf Aquitaine / Komisija (T‑206/06, EU:T:2011:250), 2011 m. birželio 7 d. Sprendimą Arkema France ir kt. / Komisija (T‑217/06, EU:T:2011:251) ir 2012 m. vasario 7 d. Nutartį Total ir Elf Aquitaine / Komisija (C‑421/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:60), rezultatas. Kaip matyti iš Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo praktikos, Komisija šioje srityje neturi jokios diskrecijos, nes delspinigiai nustatomi pagal atitinkamas 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1), ir jo įgyvendinimo reglamento, 2012 m. spalio 29 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1268/2012 dėl Reglamento Nr. 966/2012 taikymo taisyklių (OL L 362, 2012, p. 1), nuostatas.

25

Anot Komisijos, ginčijamuose raštuose tik perteiktas jos ketinimas įgyvendinti Sprendimą Metakrilatai, tad jie sukėlė tik šio sprendimo sukeltas pasekmes ir jokių kitų. Šių dokumentų negalima atskirti nuo sprendimo, kurį jais rengiamasi įgyvendinti.

26

Atsakovių nuomone, pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

27

Dėl šio pagrindo antros ir trečios dalies atsakovės mano, kad jos akivaizdžiai nepriimtinos, nes šiose dalyse Komisija iš esmės tik pakartoja argumentus, kuriuos jau buvo pateikusi Bendrajame Teisme, tačiau neįrodo, kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu padarė teisės klaidų, ir nenurodo ginčijamų skundžiamo sprendimo punktų.

28

Atsakovių nuomone, pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

29

Savo pirmajame pagrinde Komisija iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijami raštai, kiek jais Komisija reikalavo mokėti delspinigius, yra aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį.

30

Dėl šio pagrindo antros ir trečios dalių priimtinumo reikia priminti, kad visų pirma iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio 2 dalies matyti, jog apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos teismo sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami Bendrajame Teisme pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai, įskaitant grindžiamus faktinėmis aplinkybėmis, kurias tas teismas aiškiai atmetė, neatitinka iš šių nuostatų kylančių motyvavimo reikalavimų (žr., be kita ko, 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

31

Tačiau jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų taip grįsti apeliacinio skundo Bendrajame Teisme naudotais ieškinio pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 51 punktas ir 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 47 punktas).

32

Nagrinėjamu atveju savo pirmuoju pagrindu, visų pirma jo antra ir trečia dalimis, Komisija siekia ne vien Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio peržiūros, bet konkrečiai siekia ginčyti teisinius argumentus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijami raštai galėjo sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių pakeisti atitinkamų įmonių padėtį.

33

Šiuo tikslu Komisija taip pat pakankamai nurodė skundžiamo sprendimo punktus, kuriuose, jos manymu, padaryta teisės klaidų, ir teisinius argumentus, kuriais grindžia savo prašymą ir kurie leidžia Teisingumo Teismui atlikti kontrolę.

34

Tai reiškia, kad pirmasis pagrindas priimtinas.

35

Dėl pirmojo pagrindo pagrįstumo (visų jo dalių pagrįstumą reikia nagrinėti kartu) pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, vertinant, ar dėl akto galima pareikšti tokį ieškinį, reikia remtis šio akto turiniu, o akto priėmimo forma iš esmės nesvarbi (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑147/96, EU:C:2000:335, 27 punktą ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 43 punktą).

36

Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad ieškinį dėl panaikinimo galima reikšti tik dėl priemonių, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie turi įtakos ieškovo interesams, aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją (žr., be kita ko, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 29 punktą; 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 51 punktą ir 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Schönberger / Parlamentas, C‑261/13 P, EU:C:2014:2423, 13 punktą).

37

Taigi ieškinį dėl panaikinimo iš principo galima pareikšti tik dėl priemonių, kuriomis galutinai nustatoma atitinkamos institucijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai. Tačiau tarpiniai aktai, kuriais siekiama parengti galutinį sprendimą, ir aktai, kuriais patvirtinamas ar įgyvendinamas ankstesnis aktas, nėra aktai, kuriuos galima ginčyti, nes jais nesiekiama sukelti teisinių pasekmių, atskirų nuo tų, kurių sukelia rengiamas, patvirtinamas ar įgyvendinamas Sąjungos institucijos aktas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 55 punktą; 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija /Ferriere Nord, C‑516/06 P, EU:C:2007:763, 29 punktą ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 52 punktą).

38

Būtent atsižvelgdama į tai Komisija savo pirmajame pagrinde iš esmės tvirtina, kad, kiek tai susiję su prievole mokėti reikalaujamus delspinigius, ginčijamais raštais nesiekiama sukelti kitokių teisinių pasekmių, negu sukelia Sprendimas Metakrilatai, nes minėta prievolė mokėti delspinigius kyla tik iš šio sprendimo ir atitinkamų teisės aktų nuostatų, o minėtuose raštuose papildomų nuostatų nėra. Taigi ginčijami raštai yra tik parengiamojo pobūdžio, jais ketinama galbūt priverstinai vykdyti Sprendimą Metakrilatai.

39

Vis dėlto, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tokiems argumentams negalima pritarti.

40

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad Sprendime Metakrilatai, kuriuo bendrovei Arkema skirta 219131250 eurų bauda, atsakovės, kaip jos patronuojančiosios bendrovės, buvo pripažintos „solidariai ir bendrai“ atsakingomis ir joms nurodyta sumokėti atitinkamai 140,4 milijono eurų ir 181,35 milijono eurų.

41

Paskui 2011 m. birželio 7 d. Sprendimu Arkema France ir kt. / Komisija (T‑217/06, EU:T:2011:251) Arkema skirtos baudos suma buvo sumažinta iki 113343750 eurų. Tačiau atsakovėms skirtos baudos suma priėmus 2011 m. birželio 7 d. Sprendimą Arkema France ir kt. / Komisija (T‑206/06, EU:T:2011:250) liko nepakeista ir tai patvirtinta 2012 m. vasario 7 d. Nutartimi Total ir Elf Aquitaine / Komisija (C‑421/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:60, 83 punktas).

42

Galiausiai pažymėtina, jog neginčijama, kad, kaip skundžiamo sprendimo 112 punkte pripažino Bendrasis Teismas, 2006 m. rugsėjo 7 d.Arkema sumokėjo visą Sprendimu Metakrilatai skirtą pradinę baudą, t. y. 219131250 eurų.

43

Šiuo klausimu konstatuotina, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 113 punkte teigė, kad iš 2008 m. rugsėjo 25 d.Arkema laiško Komisijai matyti, jog Arkema aiškiai nurodė, kad „buvo visiškai įgyvendintos Komisijos reikalavimo teisės tiek [jos], tiek visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu“, ir sumokėjo visą pradinę baudą ir už atsakoves; kaip matyti iš šio sprendimo 18–20 punktuose nurodytų motyvų, šio vertinimo negalima ginčyti teikiant šį apeliacinį skundą.

44

Taip pat primintina, kad tuo atveju, kai patronuojančiosios bendrovės atsakomybė kyla tik dėl dukterinės bendrovės atsakomybės ir nėra jokio kito veiksnio, individualiai apibūdinančio patronuojančiajai bendrovei inkriminuojamus veiksmus, šios bendrovės atsakomybė neturi viršyti jos dukterinės bendrovės atsakomybės (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Komisija / Tomkins, C‑286/11 P, EU:C:2013:29, 37, 39, 43 ir 49 punktus ir 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total / Komisija, C‑597/13 P, EU:C:2015:613, 38 punktą).

45

Nagrinėjamu atveju bendra ir solidari atsakovių atsakomybė kilo tik dėl jų dukterinės bendrovės Arkema atsakomybės ir nebuvo jokio kito veiksnio. Taigi iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, kaip savo išvados 64–68 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, neatsižvelgiant į tai, ar Arkema deklaravo bendrą mokėjimą, po to, kai Arkema sumokėjo visą pradinę baudą (šis sumokėjimas neginčijamas), Komisija bet kuriuo atveju nebeturi teisės reikalauti, kad atsakovės sumokėtų atitinkamas sumas.

46

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad, kaip Bendrasis Teismas teisingai teigė skundžiamo sprendimo 116 punkte, ginčijamais raštais Komisija negalėjo pagrįstai reikalauti iš atsakovių delspinigių už Sprendime Metakrilatai skirtą baudą.

47

Darytina išvada, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, šie raštai, kiek juose Komisija nepagrįstai reikalavo sumokėti delspinigius, negali būti laikomi tik patvirtinančiais iš Sprendimo Metakrilatai kylančią prievolę ir esančiais tik parengiamojo pobūdžio, ketinant galbūt priverstinai įvykdyti minėtą sprendimą.

48

Taigi, net jei laiškai, kuriais Komisija reikalauja, kad asmenys, kuriems skirtas sprendimas dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, kaip antai Sprendimas Metakrilatai, sumokėtų tame sprendime skirtą baudą ir galbūt atsiradusius delspinigius, iš principo gali būti laikomi tik nurodymais vykdyti tą sprendimą ir negali sukelti teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos atitinkamų įmonių interesams (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Ferriere Nord, C‑516/06 P, EU:C:2007:763, 29 punktą), kitaip iš esmės yra dėl ginčijamų raštų, kiek juose reikalaujama, kad atsakovės sumokėtų delspinigius, nepaisant to, kad visa pradinės baudos suma buvo sumokėta, taigi jais faktiškai pakeičiama jų piniginė prievolė.

49

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 99 punkte nusprendė, kad ginčijami raštai, kiek juose Komisija reikalavo sumokėti delspinigius, sukėlė teisinių padarinių, galinčių turėti įtakos atsakovių interesams, nes aiškiai pakeista jų teisinė padėtis, o šie raštai pripažinti aktais, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

50

Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

51

Antrajame pagrinde Komisija iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis pažeidė lis pendens ir res judicata principus, kai skundžiamo sprendimo 80 ir 93–101 punktuose mokėtinų delspinigių klausimą atsiejo nuo likusios Sprendimo Metakrilatai dalies.

52

Šiuo klausimu Sprendimo Metakrilatai 2 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl skirtos pagrindinės baudos ir papildomai dėl delspinigių, mokėtinų tuo atveju, jei bauda nebus sumokėta. Ieškinio byloje, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas, pareiškimo dieną apeliacinį skundą byloje C‑421/11 P dėl Sprendimo Metakrilatai Teisingumo Teismas dar nagrinėjo. Be to, priėmus 2012 m. vasario 7 d. Nutartį Total ir Elf Aquitaine / Komisija (C‑421/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:60), atsakovėms tapo galutinis visas minėtas sprendimas, įskaitant su delspinigiais susijusią dalį.

53

Atsakovės ginčija antrojo pagrindo pagrįstumą ir, be kita ko, pažymi, kad nagrinėjamu atveju netenkinamos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje įtvirtintos lis pendens ir res judicata sąlygos.

54

Kiek antrasis pagrindas iš esmės grindžiamas Komisijos prielaida, išplėtota pirmajame jos pateiktame pagrinde, kad ginčijamuose raštuose pateiktas reikalavimas mokėti delspinigius yra tik Sprendimo Metakrilatai vykdymas ir negali būti atskirtas nuo to sprendimo, konstatuotina, kad šiai prielaidai negalima pritarti, kaip, be kita ko, matyti iš šio sprendimo 44–52 punktų.

55

Be to, tuo pačiu klausimu, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 100 punkte, 2012 m. vasario 7 d. Nutarties Total ir Elf Aquitaine / Komisija (C‑421/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:60) 89 punkte Teisingumo Teismas atmetė apeliaciniame skunde, dėl kurio priimta ši nutartis, atsakovių pateiktą prašymą atleisti nuo delspinigių kaip akivaizdžiai nepriimtiną, nes jis susijęs ne su sprendimu, dėl kurio pateiktas tas apeliacinis skundas, ir su Sprendimu Metakrilatai, o su ginčijamais raštais, kuriuose reikalaujama mokėti delspinigius.

56

Todėl antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

57

Kadangi nė vienam Komisijos pagrindui nepritarta, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

58

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

59

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, o atsakovės reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, Komisija turi padengti savo ir atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

60

Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 2 dalį, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, jeigu ELPA priežiūros institucija įstoja į bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

61

Taigi ELPA priežiūros institucija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: