—

J. Pöpperl, atstovaujamo advokato J. Düsselberg,

—

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės, atstovaujamos R. Messal ir C. Brammer,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J. Pöpperl ir Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, Vokietija) ginčą dėl teisių į senatvės pensiją praradimo atsistatydinus iš šios Land (federalinė žemė) tarnautojo pareigų siekiant įsidarbinti kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje.

3

Beamtengesetz für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės tarnautojų įstatymas) 28 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Nutrūkus tarnybos santykiams buvęs valstybės tarnautojas neturi teisės į darbdavio mokamas išmokas, nebent įstatymais būtų nustatyta kitaip <...>“

4

Sozialgesetzbuch Sechstes Buch (Socialinės apsaugos kodekso šeštoji knyga, toliau – SGB VI) 8 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Apdraustaisiais taip pat laikomi asmenys

Atgaline data apdraustų asmenų statusas yra toks pat kaip apdraustųjų privalomuoju socialiniu draudimu.

(2)   Atgaline data draudžiami asmenys, kurie:

buvo neapdrausti privalomuoju socialiniu draudimu arba jiems taikyta šio draudimo išimtis, kai nutrūksta jų tarnybos santykiai ir jie neturi ar netenka teisių į pensiją ir nėra įmokų mokėjimo atidėjimo pagrindo <...> Draudimas atgaline data taikomas laikotarpiu, kuriuo asmuo buvo neapdraustas privalomuoju socialiniu draudimu arba jam taikyta šio draudimo išimtis (draudimo atgaline data laikotarpis). Valstybės tarnautojui mirus, draudimas atgaline data gali būti taikomas tik jei gali būti pareikšta teisė į našlių ir našlaičių pensiją.“

5

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad J. Pöpperl buvo laikinasis valstybės tarnautojas, įdarbintas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės nuo 1978 m. balandžio 30 d. iki 1980 m. balandžio 30 d., ir valstybės tarnautojas iki gyvos galvos kaip mokytojas tos pačios Land (federalinė žemė) tarnyboje nuo 1980 m. rugpjūčio 1 d. iki 1999 m. rugpjūčio 31 d.

6

J. Pöpperl savo noru atsistatydino iš valstybės tarnautojo pareigų 1999 m. rugsėjo 1 d. ir tą mėnesį pradėjo dirbti mokytoju Austrijoje.

7

Atsisakęs valstybės tarnautojo statuso J. Pöpperl buvo atgaline data apdraustas pagal SGB VI 8 straipsnį už laikotarpį nuo 1978 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. rugsėjo 1 d.Bundesversicherungsanstalt für Angestellte (Federalinė darbuotojų draudimo įstaiga, Vokietija), dabar – Deutsche Rentenversicherung Bund (Vokietijos federalinė pensijų draudimo agentūra, Vokietija).

8

Kitaip nei valstybės tarnautojo statuso neturintys mokytojai, J. Pöpperl nebuvo papildomai apdraustas Versorgungsanstalt des Bundes und der Länder (Valstybės ir žemių draudimo įstaiga, Vokietija). Dėl šio klausimo pateiktą J. Pöpperl skundą Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė atmetė 2009 m. vasario 10 d. sprendimu.

9

Todėl J. Pöpperl turi teisę į senatvės pensiją suėjus pagal SGB VI reikalaujamam pensiniam amžiui; ji siektų 1050,67 euro per mėnesį už mokymosi, studijų ir draudimo atgaline data laikotarpius, o jeigu Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės teisėje būtų numatyta, kad valstybės tarnautojas nepraranda teisių į senatvės pensiją netekęs valstybės tarnautojo statuso, už darbo visą darbo dieną laikotarpį nuo 1978 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. rugpjūčio 31 d. turėtų teisę į 2263,03 euro senatvės pensiją per mėnesį. Atsižvelgus į studijų laikotarpius kaip į ankstesnius tarnybos laikotarpius ši suma būtų 2728,18 euro per mėnesį.

10

Pateikusiam prašymą J. Pöpperl 2013 m. balandžio 25 d. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės sprendimu buvo pranešta, kad atsisakęs valstybės tarnautojo statuso jis negali turėti jokios teisės į senatvės pensiją kaip valstybės tarnautojas ir kad jis apdraustas atgaline data už visą tarnybos šioje federalinėje žemėje laikotarpį.

11

J. Pöpperl apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir tvirtino, kad draudimo atgaline data pareiga prieštarauja Sąjungos teisei, ypač SESV 45 straipsniui.

12

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma konkrečiai nurodo, kad 1677,51 euro senatvės pensijos išmokų skirtumas, kuris susidaro, kaip matyti iš šio sprendimo 9 punkto, dėl draudimo atgaline data pareigos, numatytos atitinkamos valstybės narės teisės aktuose, gali apsunkinti patekimą į kitos valstybės darbo rinką, nes teisių į valstybės tarnautojo senatvės pensiją praradimas gali atgrasyti valstybės tarnautojus ieškoti darbo kitoje valstybėje narėje.

13

Vis dėlto, šio teismo nuomone, Vokietijos teisėje yra reikšmingų skirtumų tarp valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemos ir bendrosios senatvės draudimo sistemos. Kadangi valstybės tarnybos santykiai pagrįsti tarnybos iki gyvos galvos principu, valstybės tarnautojai, palyginti su kitais darbuotojais, su savo darbdaviu turi ypatingą ir bendresnį ryšį. Teisės į senatvės pensiją ir atitinkamos darbdavio išlaikymo pareigos valstybės tarnautojui pagrindas yra pareiga, tenkanti valstybės tarnyboje įdarbintam valstybės tarnautojui, visiškai atsidėti darbdavio tarnybai, ir tai iš principo reiškia, kad darbdavys gali disponuoti visais tarnautojo darbo pajėgumais iki gyvos galvos. Kai valstybės tarnautojas nutraukia viešosios teisės reglamentuojamus darbo santykius, dėl to įprastai išnyksta su tuo siejamos išlaikymo ir rūpinimosi pareigos.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad šie skirtumai arba ypatumai atitinka socialinio draudimo sistemų skirtumus, kuriuos savo ruožtu lemia senatvės pensijos išmokų dydis.

15

Taigi valstybės tarnautojų pensija iš esmės priklauso nuo darbo stažo, nes pagal sistemą atlyginama už metų, kuriais valstybės tarnautojas dirbo savo darbdaviui, skaičių. Mainais valstybės tarnautojas sutinka, kad jo darbo užmokestis neatskaičius mokesčių per profesinės veiklos laikotarpį įprastai būtų mažesnis už darbuotojo, kurio kompetencija yra tokia pati ir kuris dirba tame pačiame sektoriuje, darbo užmokestį. Bendrojoje senatvės pensijos sistemoje senatvės pensija iš principo apskaičiuojama remiantis atlyginimu neatskaičius mokesčių, mokamu kiekvieną kalendorinį mėnesį ir konvertuotu į atlyginimo balus.

16

Dėl draudimo atgaline data pasekmių valstybės tarnautojui, šioje byloje – mokytojui, kuris atsistatydino iš savo pareigų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šio draudimo tikslas yra šio valstybės tarnautojo situacija, kurioje jis būtų buvęs, jeigu per visą savo valstybės tarnautojo karjerą būtų mokėjęs įmokas į bendrąją senatvės draudimo sistemą.

17

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje taikytiną teisę norint pradėti naujus darbo santykius Austrijoje J. Pöpperl suteikiama vienintelė galimybė, t. y. atsisakyti valstybės tarnautojo statuso. Skirtingai nuo situacijos, kai darbdavys keičiamas Vokietijos Federalinėje Respublikoje, pavyzdžiui, pereinant iš vienos Land (federalinė žemė) į kitą arba vienos Land (federalinė žemė) administracijos į federalinę administraciją, nėra galimybės būti perkeltam į kitos valstybės narės viešąją tarnybą išlaikant visas jau įgytas teises į senatvės pensiją.

18

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo administracinis teismas, Vokietija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmuoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos asmuo, turintis valstybės tarnautojo statusą valstybėje narėje, kuris savo noru palieka savo pareigas, kad įsidarbintų kitoje valstybėje narėje, netenka teisių į senatvės pensiją pagal valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemą ir atgaline tvarka apdraudžiamas pagal bendrąją senatvės draudimo sistemą, pagal kurią teisė į senatvės pensiją yra mažesnė už pensiją pagal šias teises.

20

Pirmiausia reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ieškovas pagrindinėje byloje, remdamasis SESV 45 straipsnio pažeidimu, ginčija ne savo teisių į senatvės pensiją pagal valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemą netekimą atsistatydinus iš pareigų Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, o teisės į pensiją, kurią jis būtų gavęs atsistatydinimo momentu pagal minėtą sistemą, ir pensijos, į kurią jis nuo to momento turi teisę pagal bendrąją senatvės draudimo sistemą, dydžio skirtumą.

21

Todėl pirmąjį klausimą reikia suprasti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl teisės aktų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, suderinamumo su SESV 45 straipsniu, kiek dėl jų atsiranda minėtas dydžio skirtumas.

22

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors valstybės narės išsaugo įgaliojimus socialinės apsaugos sistemų organizavimo srityje, naudodamosi šiais įgaliojimais jos privalo laikytis Sąjungos teisės, ypač ESV sutarties nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo teisės (žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française et gouvernement wallon (Prancūzų bendruomenės vyriausybė ir Valonijos vyriausybė), C‑212/06, EU:C:2008:178, 43 punktą ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Kipras, C‑515/14, EU:C:2016:30, 38 punktą).

23

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti Europos Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti ekonominę veiklą kitos nei jų kilmės valstybės narės teritorijoje. Tokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiai būtent turi tiesiogiai iš Sutarties išplaukiančią teisę išvažiuoti iš kilmės valstybės narės, įvažiuoti į kitos valstybės narės teritoriją ir apsigyventi joje siekdami joje vykdyti ekonominę veiklą (žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, EU:C:1995:463, 94 ir 95 punktus; 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française et gouvernement wallon, C‑212/06, EU:C:2008:178, 44 punktą ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Kipras, C‑515/14, EU:C:2016:30, 39 punktą).

24

Nors Sąjungos pirminė teisė negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą nei jo kilmės valstybę narę nepaveiks socialinės apsaugos srities, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis ir senatvės pensijomis, nes, atsižvelgiant į esančius valstybių narių sistemų ir teisės aktų skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti mažiau palankus arba nepalankus, kiek tai susiję su socialine apsauga, tais atvejais, kai nacionalinės teisės akto taikymas yra mažiau palankus, toks teisės aktas atitinka Sąjungos teisę, tik jeigu dėl jo taikymo atitinkamo darbuotojo padėtis netampa mažiau palanki, palyginti su darbuotojais, kurie visą veiklą vykdo valstybėje narėje, kur šis aktas taikomas, arba jeigu šis aktas paprasčiausiai nelemia socialinio draudimo įmokų, kurios prarandamos, mokėjimo (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Kipras, C‑515/14, EU:C:2016:30, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

25

Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, SESV 45 ir 48 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jei, pasinaudoję savo laisvo judėjimo teise, darbuotojai migrantai prarastų socialinio draudimo išmokas, į kurias jie turi teisę tik pagal vienos valstybės narės teisės aktus (žr. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française et gouvernement wallon, C‑212/06, EU:C:2008:178, 46 punktą ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Kipras, C‑515/14, EU:C:2016:30, 41 punktą).

26

Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką SESV 45 ir 48 straipsniais pirmiausia siekiama išvengti, kad darbuotojas, kuris pasinaudojo laisvo judėjimo teise ir dirbo daugiau nei vienoje valstybėje narėje, be objektyvios priežasties būtų vertinamas mažiau palankiai nei darbuotojas, kuris visą laiką dirbo tik vienoje valstybėje narėje (žr. 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo da Silva Martins, C‑388/09, EU:C:2011:439, 76 punktą ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Kipras, C‑515/14, EU:C:2016:30, 42 punktą).

27

Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 41–43 punktuose, teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valstybės tarnautojas, kuris atsistatydina iš savo pareigų iki pensijos, kad įsidarbintų privačiame sektoriuje Vokietijos Federacinės Respublikoje arba įsidarbintų kitoje valstybėje narėje, turi atsisakyti valstybės tarnautojo statuso, nustato, kad, nepaisant valstybės tarnautojo tarnybos trukmės, jis, pirma, praranda teises į senatvės pensiją pagal valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemą ir, antra, atgaline data apdraudžiamas pagal bendrąją senatvės draudimo sistemą, pagal kurią teisės į senatvės pensiją dydis yra daug mažesnis už pensiją remiantis prarastomis teisėmis.

28

Tokie teisės aktai yra laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis, nes net ir taikomi Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valstybės tarnautojams, kurie atsistatydina, kad įsidarbintų privačiame sektoriuje savo kilmės valstybėje narėje, jie gali kliudyti arba atgrasyti šiuos valstybės tarnautojus palikti savo kilmės valstybės narę ir sutikti dirbti kitoje valstybėje narėje. Tokie teisės aktai tiesiogiai paveikia Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valstybės tarnautojų patekimą į kitų nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybių narių darbo rinką ir dėl to jais gali būti apribotas laisvas darbuotojų judėjimas (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, EU:C:1995:463, 98–100 ir 103 punktus ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Kipras, C‑515/14, EU:C:2016:30, 47 punktą).

29

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti Sutartimi užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (žr., pavyzdžiui, 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Konstantinides, C‑475/11, EU:C:2013:542, 50 punktą).

30

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė ir Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai pateisinami teisėtu tikslu užtikrinti gerą viešosios administracijos veikimą, nes jais, be kita ko, siekiama užtikrinti valstybės tarnautojų lojalumą ir viešosios tarnybos tęstinumą ir stabilumą. Per Teisingumo Teismo posėdį Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė nurodė, kad šio tikslo siekiama viešojoje administracijoje apskritai ir ypač Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės administracijoje.

31

Šiuo klausimu, nesant reikalo pateikti nuomonės dėl to, ar geras viešosios administracijos veikimas yra imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima pateisinti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą, reikia priminti, kad toks apribojimas bet kokiu atveju tinka šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti.

32

Pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai tiek, kiek jais galima valstybės tarnautoją atgrasyti palikti viešąją administraciją ir taip užtikrinti personalo tęstinumą užtikrinant šios administracijos funkcijų vykdymo stabilumą, gali būti tinkami šios administracijos gero veikimo tikslo įgyvendinimui užtikrinti.

33

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktas ir įvairios svarbios taisyklės gali užtikrinti, kad nurodytas tikslas bus pasiektas, tik jei jie iš tiesų atitinka ketinimą siekti šio tikslo nuosekliai ir sistemiškai (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, EU:C:2009:141, 55 punktą ir 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C‑171/07 ir C_172/07, EU:C:2009:316, 42 punktą).

34

Šiuo klausimu galiausiai nacionalinis teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines pagrindinės bylos aplinkybes ir aiškinti nacionalinės teisės aktus, turi nustatyti, ar ir kiek teisės aktai atitinka šiuos reikalavimus (šiuo klausimu žr. 1989 m. liepos 13 d. Sprendimo Rinner-Kühn, 171/88, EU:C:1989:328, 15 punktą; 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Schönheit ir Becker, C‑4/02 ir C‑5/02, EU:C:2003:583, 82 punktą ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 48 punktą).

35

Vis dėlto Teisingumo Teismas, kuris turi pateikti naudingą atsakymą nacionaliniam teismui, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos (2003 m. kovo 20 d. Sprendimo Kutz-Bauer, C‑187/00, EU:C:2003:168, 52 punktas; 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Schönheit ir Becker, C‑4/02 ir C‑5/02, EU:C:2003:583, 83 punktas ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 49 punktas).

36

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, pirmiausia, iš Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės žodinių pastabų, matyti, kad Land (federalinės žemės) valstybės tarnautojui, jeigu jis sutinka būti perkeliamas, leidžiama palikti šios Land (federalinės žemės) valstybės tarnybą, kad sutiktų dirbti kitos Land (federalinės žemės) arba federalinės valstybės tarnyboje, ir nebūti apdraustam atgaline data pagal bendrąją senatvės pensijų sistemą, taip jam suteikiant galimybę įgyti teises į senatvės pensiją, didesnę negu pagal šią sistemą, analogiškas teisėms, kurias jis įgijo dirbdamas savo pirmajam viešajam darbdaviui.

37

Šiomis sąlygomis turi būti konstatuojama, kad neatrodo, jog tikslas užtikrinti gerą viešosios administracijos veikimą, kiek jis susijęs su Šiaurės Reino-Vestfalijos žeme, visų pirma, teikiant prioritetą valstybės tarnautojų ištikimybei valstybės tarnybai, siekiamas nuosekliai ir sistemiškai, nes valstybės tarnautojas perkėlimo atveju gali gauti teises į pensiją, didesnę už pensiją, kurią jis gautų, jeigu būtų atgaline data apdraustas pagal bendrąją senatvės pensijų sistemą, nors palieka valstybės tarnybą, kurioje dirba, dėl kitos Land (federalinės žemės) ar federalinės valstybės. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai negali atgrasyti valstybės tarnautojų bet kokiomis aplinkybėmis palikti Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės viešąją administraciją.

38

Todėl šie teisės aktai negali būti laikomi tinkamais pasiekti tikslą užtikrinti gerą viešosios administracijos veikimą, kiek tai susiję su Šiaurės Reino-Vestfalijos žeme. Dėl to jie negali būti pateisinami šiuo tikslu.

39

Dėl tikslo užtikrinti gerą viešosios administracijos veikimą apskritai Vokietijoje pakanka konstatuoti, kad net darant prielaidą, jog pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai yra tinkami pasiekti tokį tikslą, jie viršija tai, kas reikalinga jam pasiekti.

40

Pagal šiuos teisės aktus, kai valstybės tarnautojas, kuris dirbo valstybės tarnyboje daugiau kaip 20 metų, palieka savo pareigas prieš pensiją, jis netenka visų teisių į senatvės pensiją, atitinkančių tarnybos metus, kuriuos jis dirbo pagal valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemą, ir atgaline data apdraudžiamas pagal bendrąją senatvės draudimo sistemą, pagal kurią teisė į senatvės pensiją yra gerokai mažesnė už pensiją pagal šias teises. Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal konkrečių Länder (federalinės žemės) teisę buvę valstybės tarnautojai, kurie atsistatydino iš šių Länder (federalinės žemės) valstybės tarnybos, gali išlaikyti pagal valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemą įgytas teises, ir tai yra mažiau ribojanti priemonė nei pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai.

41

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos asmuo, turintis valstybės tarnautojo statusą valstybėje narėje, kuris savo noru palieka savo pareigas, kad įsidarbintų kitoje valstybėje narėje, netenka savo teisių į senatvės pensiją pagal valstybės tarnautojų senatvės pensijų sistemą ir atgaline tvarka apdraudžiamas pagal bendrąją senatvės draudimo sistemą, pagal kurią suteikiama teisė gauti senatvės pensiją, kuri yra mažesnė už pensiją pagal šias teises.

42

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo antruoju klausimu iš esmės klausia, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokias išvadas jis turi padaryti iš šio atsakymo, kad būtų įvykdyti SESV 45 straipsnio reikalavimai.

43

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai pagal savo kompetenciją visus veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2015 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Klausner Holz Niedersachsen, C‑505/14, EU:C:2015:742, 34 punktą).

44

Vis dėlto šis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas turi tam tikras ribas. Taigi nacionalinio teismo pareigą remtis Sąjungos teisės turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas riboja bendrieji teisės principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, EU:C:2008:223, 100 punktą ir 2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Association de médiation sociale, C‑176/12, EU:C:2014:2, 39 punktą).

45

Jeigu toks Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas neįmanomas, nacionalinis teismas privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises, ir prireikus netaikyti bet kurios su ja nesuderinamos nacionalinės teisės nuostatos, nes jos taikymas konkrečios bylos aplinkybėmis sukeltų su Sąjungos teise nesuderinamą rezultatą (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Frigerio Luigi & C., C‑357/06, EU:C:2007:818, 28 punktą).

46

Kai nacionalinėje teisėje, pažeidžiant Sąjungos teisę, numatomas skirtingas požiūris į kelias asmenų grupes, nepalankesnėje situacijoje esančios grupės nariai turi būti vertinami taip pat ir jiems turi būti taikoma tokia pati sistema kaip ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims. Privilegijuotai grupei priklausantiems asmenims taikoma sistema lieka vienintelė tinkama atskaitos sistema tol, kol netinkamai įgyvendinama Sąjungos teisė (šiuo klausimu žr. 1999 m. sausio 26 d. Sprendimo Terhoeve, C‑18/95, EU:C:1999:22, 57 punktą; 2011 m. birželio 22 d. Sprendimo Landtová, C‑399/09, EU:C:2011:415, 51 punktą ir 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Specht ir kt., C‑501/12–C‑506/12, C‑540/12 ir C‑541/12, EU:C:2014:2005, 95 punktą).

47

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir kaip jau nurodyta šio sprendimo 36 punkte, viešojo darbdavio pakeitimo Vokietijos teritorijoje, pavyzdžiui, pereinant iš vienos Land (federalinė žemė) į kitą arba iš vienos Land (federalinė žemė) administracijos į federacinę administraciją, atveju suinteresuotieji asmenys turi teises į senatvės pensiją, analogiškas teisėms, kurias įgijo dirbdami savo pirmajam viešajam darbdaviui. Taigi šis teisinis pagrindas yra tokia tinkama atskaitos sistema.

48

Todėl Vokietijos valstybės tarnautojai, atsisakę savo statuso siekdami dirbti panašų darbą kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje, taip pat turi turėti teises į senatvės pensiją, analogiškas teisėms, kurias įgijo dirbdami savo pirmajam viešajam darbdaviui.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas turi užtikrinti visišką šio straipsnio veiksmingumą ir suteikti darbuotojams, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, teises į senatvės pensiją, analogiškas teisėms valstybės tarnautojų, kurie išlaiko teises į senatvės pensiją, atitinkančias jų įgytą darbo stažą, nepaisant viešojo darbdavio pakeitimo, aiškindamas vidaus teisę pagal šį straipsnį arba, jeigu toks aiškinimas neįmanomas, netaikydamas jokių prieštaraujančių vidaus teisės nuostatų, kad būtų taikoma tokia pati kaip minėtiems valstybėms tarnautojams taikoma sistema.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: