—

Ch. Liffers, atstovaujamo advokato E. Jordi Cubells,

—

Producciones Mandarina SL, atstovaujamos advokato A. González Gozalo,

—

Mediaset España Comunicación SA, atstovaujamos advokato R. Seel,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. Sampol Pucurull,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir D. Segoin,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Gippini Fournier ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 13 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ch. Liffers (viena šalis) ginčą su Producciones Mandarina SL (toliau – Mandarina) ir Mediaset España Comunicación SA (anksčiau – Gestevisión Telecinco SA; toliau – Mediaset) (kita šalis) dėl veiklos, susijusios su intelektinės nuosavybės teisės pažeidimu.

3

Direktyvos 2004/18 10, 17 ir 26 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 13 straipsnio „Žala“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos teismo institucijos nukentėjusiojo asmens prašymu reikalautų [iš] pažeidėjo, kuris žinodamas arba turėdamas pakankamą pagrindą žinoti dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, atlyginti teisių turėtojui žalą, kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo.

Nustatydamos nuostolių [žalos] dydį, teismo institucijos:

<…>“

5

Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės, patvirtinto 1996 m. balandžio 12 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/1996, patvirtinančiu Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės kodifikuotą redakciją, kuri numato, patikslina ir suderina šioje srityje taikomas teisės nuostatas (BOE Nr. 97, p. 14369), iš dalies pakeistu 2006 m. birželio 5 d. Įstatymu Nr. 19/2006, kuriuo išplečiamos intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių apsaugos priemonės ir nustatomos procedūrinės taisyklės siekiant palengvinti įvairių Bendrijos reglamentų taikymą (ley 19/2006, por la que se amplían los medios de tutela de los derechos de propiedad intelectual e industrial y se establecen normas procesales para facilitar la aplicación de diversos reglamentos comunitarios, BOE Nr. 134, p. 21230; toliau – Intelektinės nuosavybės įstatymas), 140 straipsnyje nustatyta:

„1.   Apskaičiuojant pažeistos teisės turėtojui atlygintiną žalą atsižvelgiama ne tik į patirtų nuostolių dydį, bet ir į dėl jo teisės pažeidimo negautas pajamas. Apskaičiuojant žalos dydį prireikus įtraukiamos su tyrimu susijusios išlaidos, patirtos siekiant gauti tinkamus įrodymus, kurie patvirtintų teisme nagrinėjamo pažeidimo padarymą.

2.   Atlygintinos žalos dydis nustatomas pagal nukentėjusio asmens pasirinktą vieną iš šių kriterijų:

6

Ch. Liffers yra audiovizualinio kūrinio Dos patrias, Cuba y la noche („Dvi tėvynės: Kuba ir naktis“) režisierius, scenaristas ir prodiuseris. Šiame kūrinyje pasakojamos šešios skirtingų Havanos (Kuba) gyventojų, kuriuos sieja homoseksuali ar transseksuali pakraipa, asmeninės intymios istorijos.

7

Mandarina sukūrė dokumentinį filmą apie vaikų prostituciją Kuboje, kuriame naudojant slaptą kamerą parodoma nusikalstama veikla. Šiame dokumentiniame filme panaudotos kai kurios ištraukos iš kūrinio Dos patrias, Cuba y la noche, nors Ch. Liffers leidimo tam nebuvo prašyta. Šį dokumentinį filmą rodė Ispanijos televizijos kanalas Telecinco, kuris priklauso Mediaset.

8

Ch. Liffers pateikė ieškinį Juzgado de lo Mercantil n. 6 de Madrid (Madrido komercinių bylų teismas Nr. 6), pareiškiamą Mandarina ir Mediaset, kuriuo prašė šį teismą, be kita ko, nurodyti Mandarina ir Mediaset nutraukti bet kokį jo intelektinių teisių pažeidimą ir įpareigoti jas sumokėti 6740 EUR už jam priklausančių teisių naudoti kūrinį pažeidimą ir papildomai 10000 EUR jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

9

Atlygintinos žalos, atsiradusios dėl teisių naudoti jo kūrinį pažeidimo, dydį Ch. Liffers nustatė remdamasis autorinio atlyginimo ar vienkartinio mokesčio, kurį Mandarina ir Mediaset būtų turėjusios jam sumokėti, jeigu būtų prašiusios jo leidimo pasinaudoti nagrinėjama intelektinės nuosavybės teise, dydžiu; tai reiškė, kad buvo pritaikytas Intelektinės nuosavybės įstatymo 140 straipsnio 2 dalies b punktas, pagal kurį apskaičiuojant atlygintinos žalos dydį pažeistos intelektinės nuosavybės teisės turėtojui leidžiama remtis autorinio atlyginimo ar vienkartinio mokesčio, kurį pažeidėjas būtų turėjęs sumokėti, jeigu būtų prašęs leidimo pasinaudoti šia teise, dydžiu (toliau – hipotetiniai mokesčiai). Pagal šį apskaičiavimo būdą, skirtingai nei pagal numatytą to paties straipsnio 2 dalies a punkte, iš atlyginti žalą prašančio asmens nereikalaujama nustatyti faktiškai patirtos žalos dydį. Šiuo tikslu Ch. Liffers rėmėsi Audiovizualinių kūrinių autorių teisių administravimo tarnybos (Entidad de Gestión de Derechos de los Productores Audiovisuales) nustatytais tarifais. Prie taip apskaičiuotos turtinės žalos Ch. Liffers pridėjo fiksuotą sumą, kuri, jo manymu, atitiko jo patirtą neturtinę žalą.

10

Juzgado de lo Mercantil n. 6 de Madrid (Madrido komercinių bylų teismas Nr. 6) iš dalies patenkino Ch. Liffers ieškinį ir įpareigojo Mandarina ir Mediaset, be kita ko, sumokėti jam 3370 EUR dėl šio pažeidimo patirtai turtinei žalai atlyginti ir 10000 EUR neturtinei žalai atlyginti. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą Audiencia provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas) atlygintinos turtinės žalos sumą sumažino iki 962,33 EUR ir visiškai panaikino sprendimą įpareigoti Mandarina ir Mediaset atlyginti neturtinę žalą. Pastarojo teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Ch. Liffers pasirinko Intelektinės nuosavybės įstatymo 140 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą apskaičiavimo būdą, kuris paremtas hipotetiniais mokesčiais, jis nebegalėjo reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą. Siekdamas šios žalos atlyginimo jis turėjo pasirinkti minėto straipsnio 2 dalies a punkte numatytą apskaičiavimo būdą. Pasirinkus vieną apskaičiavimo būdą negalima remtis antruoju, kitaip tariant, negalima vienu metu taikyti abiejų apskaičiavimo būdų.

11

Kasaciniame skunde, kurį padavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), Ch. Liffers teigia, kad bet kuriuo atveju turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nesvarbu, ar atlyginti žalą prašantis asmuo rėmėsi Intelektinės nuosavybės įstatymo 140 straipsnio 2 dalies a punkte ar b punkte nurodytu apskaičiavimo būdu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl to, kaip aiškinti Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalį ir Intelektinės nuosavybės įstatymo 140 straipsnio 2 dalį, kuriuo minėtą direktyvos nuostatą siekiama perkelti į Ispanijos teisę.

12

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo nukentėjęs asmuo, kuris reikalauja atlyginti turtinę žalą, apskaičiuotą remiantis autorinio atlyginimo ar vienkartinio mokesčio suma, kuri būtų jam sumokėta, jeigu pažeidėjas būtų prašęs leidimo pasinaudoti nagrinėjama intelektinės nuosavybės teise, neturi teisės prašyti atlyginti ir jam padarytą neturtinę žalą?“

13

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nukentėjusiam dėl jam priklausančios intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo asmeniui, kuris reikalauja atlyginti jam padarytą turtinę žalą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktą, remiantis hipotetiniais mokesčiais, nesuteikiama teisė prašyti atlyginti ir neturtinę žalą, kaip numatyta minėto straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte.

14

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (Sprendimo Surmačs, C‑127/14, EU:C:2015:522, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

15

Pirma, kiek tai susiję su Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkto tekstu, reikia konstatuoti, kad jame neturtinė žala nėra minima kaip elementas, į kurį teismo institucijos turi atsižvelgti apskaičiuodamos teisės turėtojui atlygintinos žalos dydį, tačiau galimybė atsižvelgti į tokios žalos rūšį neatmetama. Šioje nuostatoje numatyta galimybė nustatyti vienkartinę žalos atlyginimo sumą remiantis „bent“ joje nurodytais elementais leidžia apskaičiuojant tokią sumą įtraukti kitus elementus, kaip antai prireikus tokios teisės turėtojui padarytą atlygintiną neturtinę žalą.

16

Antra, reikia pabrėžti, kad tokią išvadą patvirtina nagrinėjamos nuostatos konteksto analizė.

17

Viena vertus, Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią kompetentingos teismo institucijos turi įpareigoti pažeidėją atlyginti pažeistos intelektinės nuosavybės teisės turėtojui žalą, „kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo“. Kaip savo išvados 28 punkte nurodė generalinis advokatas, neturtinė žala, kaip antai žala kūrinio autoriaus reputacijai (jeigu ji įrodoma), yra autoriaus faktiškai patirtos žalos dalis.

18

Todėl pačia Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkto, siejamo su 1 dalies pirma pastraipa, formuluote atmetama galimybė nagrinėjamos teisės turėtojui atlygintinos žalos apskaičiavimą grįsti tik hipotetinių mokesčių suma, kai toks teisės turėtojas iš tikrųjų patiria neturtinę žalą.

19

Kita vertus, pažymėtina, kad kompetentingos teismo institucijos gali taikyti Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte numatytą vienkartinės sumos apskaičiavimo būdą kaip alternatyvą tik „atitinkamais atvejais“.

20

Kaip aiškinama minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje, ši formuluotė taikoma, „pavyzdžiui, kai yra sunku nustatyti faktiškai patirtą žalą“. Tokiomis aplinkybėmis žala gali būti apskaičiuojama remiantis tokiais elementais kaip autorinis atlyginimas ar vienkartinis mokestis, kurie paprastai mokami už naudojimąsi intelektinės nuosavybės teise, tačiau taip neatsižvelgiama į galimai patirtą neturtinę žalą.

21

Galiausiai dėl Direktyva 2004/48 siekiamų tikslų visų pirma reikia priminti, kad pagal jos 10 konstatuojamąją dalį šia direktyva siekiama, be kita ko, užtikrinti aukštą, vienodą ir vieningą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį vidaus rinkoje.

22

Be to, iš šios direktyvos 17 konstatuojamosios dalies matyti, kad joje nurodytos priemonės, procedūros ir gynimo būdai kiekvienu atveju turėtų būti nustatomi taip, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į konkretaus atvejo specifines ypatybes.

23

Galiausiai minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad siekiant kompensuoti patirtą žalą dėl pažeidimo, kurį padarė pažeidėjas, intelektinės nuosavybės teisės turėtojui turėtų būti skiriama tokia žalos atlyginimo suma, kuri leistų atsižvelgti į visus svarbius aspektus ir, be kita ko, į jam padarytą neturtinę žalą.

24

Taigi, iš Direktyvos 2004/48 10, 17 ir 26 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva siekiama aukšto intelektinės nuosavybės teisių apsaugos lygio, kurį nustatant būtų atsižvelgiama į konkretaus atvejo specifiką ir kuris būtų paremtas žalos apskaičiavimo būdu, kuriuo būtų siekiama atspindėti šią specifiką.

25

Atsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 tikslus, jos 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad ja nustatomas principas, pagal kurį apskaičiuojant intelektinės nuosavybės teisės savininkui atlygintinos žalos dydį reikia siekti tokiam teisės savininkui užtikrinti visos jo „faktiškai patirtos“ žalos atlyginimą, įtraukiant ir galimai patirtą neturtinę žalą.

26

Kaip matyti iš šio sprendimo 20 punkto, nustatant vienkartinę turimos sumokėti atlygintinos žalos sumą, kuri grindžiama tik hipotetiniais mokesčiais, atsižvelgiama tik į turtinę žalą, kurią patyrė atitinkamas intelektinės nuosavybės teisės turėtojas, ir siekiant, kad būtų atlyginama visa žala, tokiam teisės turėtojui reikia suteikti teisę, be taip apskaičiuotos žalos, prašyti atlyginti neturtinę žalą, kurią jis galėjo patirti.

27

Tokiomis aplinkybėmis į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją asmeniui, nukentėjusiam dėl jam priklausančios intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo, kuris reikalauja atlyginti jam padarytą turtinę žalą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktą, remiantis hipotetiniais mokesčiais, suteikiama teisė prašyti atlyginti ir neturtinę žalą, kaip numatyta minėto straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte.

28

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nukentėjusiam dėl jam priklausančios intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo asmeniui, kuris reikalauja atlyginti jam padarytą turtinę žalą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktą, remiantis autoriniu atlyginimu ar vienkartiniu mokesčiu, kuris būtų jam sumokėtas, jei pažeidėjas būtų prašęs tokio asmens leidimo naudotis atitinkama intelektinės nuosavybės teise, suteikiama teisė prašyti atlyginti ir neturtinę žalą, kaip numatyta minėto straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte.