This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62015CC0627
Opinion of Advocate General Wahl delivered on 14 September 2017.
Generalinio advokato N. Wahl išvada, pateikta 2017 m. rugsėjo 14 d.
Generalinio advokato N. Wahl išvada, pateikta 2017 m. rugsėjo 14 d.
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2017:690
- Date of document:
- 14/09/2017
- Form:
- Generalinio advokato išvada
- Advocate General:
- Wahl
Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2017 m. rugsėjo 14 d.(1)
Byla C‑627/15
Dumitru Gavrilescu,
Liana Gavrilescu
prieš
SC Banca Transilvania SA, buvusį SC Volksbank România SA,
SC Volksbank România SA, SC Volksbank România SA – sucursala Câmpulung
(Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ginčo nagrinėjimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, pateikus Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, galima atsiimti ieškinį – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apeliacinis teismas gali peržiūrėti nutartį, kuria pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas sustabdytas, kol bus priimtas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis – Kredito sutartys užsienio valiuta – Sąlygos, kurių sąžiningumas nevertinamas“
1. Dumitru ir Liana Gavrilescu (toliau – D. ir L. Gavrilescu) Rumunijoje su SC Volksbank România SA (toliau – Volksbank, arba bankas) sudarė paskolos sutartį Šveicarijos frankais ir įsipareigojo paskolą grąžinti ta pačia valiuta. Tačiau per paskolos terminą vietos valiuta (Rumunijos lėja), palyginti su Šveicarijos frankais, gerokai nuvertėjo. Tai padarė neigiamą poveikį D. ir L. Gavrilescu kas mėnesį bankui mokamų įmokų sumai, nes jų atlyginimai buvo mokami Rumunijos lėjomis.
2. D. ir L. Gavrilescu nusprendė pareikšti ieškinį Volksbank ir kreipėsi į Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas, Rumunija), grįsdami ieškinį pirmiausia tariamu nesąžiningu paskolos grąžinimo užsienio valiuta sąlygų pobūdžiu. Jų nuomone, dėl tokių sąlygų jiems teko prisiimti riziką, susijusią su galimais valiutų keitimo kurso svyravimais.
3. Tame procese Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas) nusprendė Teisingumo Teismui pateikti tam tikrus prejudicinius klausimus dėl Direktyvos 93/13/EEB aiškinimo(2). Tačiau vėliau D. ir L. Gavrilescu pasiekė taikų susitarimą su Volksbank ir pagal taikytinas nacionalinės teisės normas nusprendė atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamą ieškinį.
4. Neatsižvelgdamas į ieškinio atsiėmimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, jog norėtų, kad į jo klausimus būtų atsakyta, ir kartu pageidautų Teisingumo Teismui pateikti du papildomus prejudicinius klausimus dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos pagal SESV 267 straipsnį.
5. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patobulinti savo jurisprudenciją, susijusią su SESV 267 straipsnyje įtvirtintu reikalavimu, kad jo sprendimas dėl prejudicinių klausimų turi būti būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.
I. Teisinis pagrindas
A. ES teisės aktai
6. Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“
7. Direktyvos 93/13 4 straipsnyje numatyta:
„1. Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.
2. Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba [aiškiai ir suprantamai].“
B. Rumunijos teisės aktai
1. Įstatymas Nr. 193/2000
8. Į nacionalinę teisę Direktyva 93/13 perkelta 2000 m. lapkričio 10 d. Legea nr. 193/2000 privind clauzele abuzive din contractele încheiate între comercianţi şi consumatori (Įstatymas Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų pardavėjų ar paslaugų teikėjų ir vartotojų sudaromose sutartyse, toliau – Įstatymas Nr. 193/2000) nauja redakcija(3).
2. Civilinio proceso kodeksas
9. Codul de procedură civilă (Rumunijos civilinio proceso kodeksas) 406 straipsnyje numatyta:
„1. Bet kurioje proceso stadijoje ieškovas turi teisę žodžiu per posėdį arba rašytiniu pareiškimu visiškai arba iš dalies atsisakyti ieškinio.
2. Apie tai pareiškiama asmeniškai arba per specialiai tam įgaliotą atstovą.
3. Jei atsisakymas įvyksta po ieškinio įteikimo, teismas atsakovo prašymu priteisia iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Jeigu ieškovas pareiškia atsisakantis ieškinio per pirmąjį posėdį, į kurį šalys buvo tinkamai sukviestos, arba vėliau, atsisakymas galimas tik esant aiškiam arba numanomam kitos šalies sutikimui. Jeigu atsakovas nedalyvauja posėdyje, per kurį ieškovas pareiškia apie ieškinio atsisakymą, teismas jam nustato terminą pastaboms dėl ieškinio atsisakymo pateikti. Atsakymo per nustatytą terminą nepateikimas laikomas numanomu sutikimu su tuo, kad ieškinio būtų atsisakyta. <…>“
10. Civilinio proceso kodekso 414 straipsnyje numatyta:
„1. Bylos nagrinėjimas sustabdomas nutartimi, kurią galima atskirai apskųsti apeliacine tvarka aukštesnės instancijos teismui. <...>
2. Sustabdžius bylos nagrinėjimą, gali būti teikiamas apeliacinis skundas ir dėl nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir dėl nutarties, kuria atmestas prašymas vėl pradėti bylos nagrinėjimą.“
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
11. Iš pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, kurias pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. D. ir L. Gavrilescu su Volksbank sudarė 45 000 Šveicarijos frankų (CHF) paskolos sutartį. Paskolos terminas – 276 mėnesiai, jai taikoma 3,99 % metinė palūkanų norma. Sutartis vėliau buvo atitinkamai pakeista 2010 m. rugpjūčio 20 d. priedu Nr. 1 ir 2013 m. birželio 25 d. priedu Nr. 2.
12. Paskolos sutartyje numatyta, kad visi mokėjimai iš principo atliekami paskolos valiuta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, jog pagal paskolos sutarties sąlygas už bet kokį valiutos keitimo kurso skirtumą visiškai atsako skolininkas.
13. Sutarties bendrųjų nuostatų 4.2 punkte numatyta, kad skolininkas sutinka, jog tais atvejais, kai per paskolos terminą paskolos valiutos keitimo kursas išauga daugiau nei 10 %, palyginti su sutarties pasirašymo dieną galiojusiu keitimo kursu, bankas, tuo metu siekdamas išvengti valiutos rizikos didėjimo, turi teisę, bet ne pareigą vienašališkai konvertuoti paskolos gavėjui pagal sutartį suteiktą paskolą į Rumunijos lėjas, taikydamas Šveicarijos frankų (CHF) ir Rumunijos lėjų (RON) keitimo kursą, banko taikomą konvertavimo dieną. Tad paskolos suma nuo to momento lygi konvertavus apskaičiuotai sumai Rumunijos lėjomis. Be to, skolininkai įsipareigojo prisiimti visas su tokiu konvertavimu susijusias išlaidas.
14. Pagal sutarties bendrųjų nuostatų 4.3 punktą per paskolos terminą skolininkai gali prašyti banko atlikti tokį konvertavimą į Rumunijos lėjas, bet bankas neprivalo vykdyti tokio prašymo.
15. Manydami, kad sąlygos, pagal kurias paskolą reikia grąžinti Šveicarijos frankais ir visa su užsienio valiutos keitimu susijusi rizika tenka skolininkams, yra nesąžiningos, D. ir L. Gavrilescu kreipėsi į Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas) ir pareiškė ieškinį Volksbank. Suabejojęs, kaip teisingai aiškinti Direktyvos 93/13 nuostatas, 2015 m. spalio 22 d. nutartimi minėtas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 93/13] 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad žodžių junginiai „pagrindinis sutarties dalykas“ ir „kainos ir atlygio adekvatumas mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms“ apima sąlygą, įtrauktą į pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytą kreditavimo užsienio valiuta sutartį, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią tam, kad galėtų mokėti kredito įmokas, kredito gavėjas prisiima visą „valiutos riziką“, apimančią galimas neigiamas pasekmes, kurias sukelia mėnesinės įmokos padidėjimas dėl valiutos keitimo kurso svyravimų, ir tenkančią jam dėl to, kad kreditas buvo suteiktas ir įmokos pagal kreditavimo sutartį turėjo būti mokamos kitokia nei Rumunijos nacionaline valiuta?
2. Ar pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį vartotojui tenkanti pareiga mokant kredito įmokas padengti skirtumą, atsirandantį dėl valiutos, kuria kreditas buvo suteiktas [Šveicarijos frankai], padidėjusio keitimo kurso, laikytina atlygiu, kurio adekvatumas suteiktai paslaugai negali būti tikrinamas vertinant, ar ji yra nesąžininga?
3. Jeigu į pirmesnį klausimą bus atsakyta taip, kad turi būti įvertinta, ar tokia sąlyga yra nesąžininga, ar galima laikyti, kad ji atitinka [Direktyvoje 93/13] nurodytus sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus, nes vartotojui suteikiama galimybė remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais numatyti tokios sąlygos pasekmes tiek, kiek jos su juo susijusios?
4. Ar tokia sutarties sąlyga, kaip numatyta sutarties bendrųjų nuostatų 4.2 punkte, pagal kurią, siekiant išvengti valiutos rizikos didėjimo, bankui suteikiama teisė konvertuoti kreditą, suteiktą [Šveicarijos frankais], į nacionalinę valiutą, jei keitimo kursas pakyla daugiau nei 10 %, palyginti su keitimo kursu, galiojusiu sutarties pasirašymo dieną, nors vartotojui lygiavertė teisė nesuteikta, patenka į Direktyvos 93/13 teikiamos apsaugos taikymo sritį, o gal negali būti vertinama, ar ji yra nesąžininga?“
16. 2016 m. kovo 18 d. raštu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad ieškovai pagrindinėje byloje pateikė prašymą atsiimti ieškinį. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suabejojo dėl nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai Rumunijos civilinio proceso kodekso 406 straipsnio, suderinamumo su SESV 267 straipsniu. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė Teisingumo Teismui pateikti papildomą penktąjį prejudicinį klausimą:
„Ar [SESV] 267 straipsnis, pagal kurį nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą, draudžia tokią nuostatą, kaip antai Civilinio proceso kodekso 406 straipsnį, kuris aiškiai neuždraudžia ieškinio atsiėmimo po to, kai buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą, t. y. ieškinio atsiėmim[o], dėl kurio nacionalinis teismas praranda galimybę nuspręsti, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos[?]“
17. Vėliau 2016 m. birželio 2 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Tribunalul Argeş (Ardžešo apygardos teismas, Rumunija) patenkino Volksbank pateiktą apeliacinį skundą dėl 2015 m. spalio 22 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties, panaikino tą nutartį ir grąžino bylą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
18. Kaip suprantu, savo sprendimu Tribunalul Argeş (Ardžešo apygardos teismas) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą įspėjo, kad šis nesugebėjo padaryti pagal nacionalinės teisės aktus tinkamų išvadų, susijusių su D. ir L. Gavrilescu pateiktu prašymu dėl ieškinio atsiėmimo. Pagal nacionalinės teisės nuostatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nutraukti bylos nagrinėjimą, tad prašymas Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą netektų prasmės. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui naują – papildomą šeštąjį prejudicinį klausimą:
„Ar [SESV] 267 straipsnis draudžia nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai Rumunijos civilinio proceso kodekso 414 straipsnį, pagal kurią apeliacinis teismas gali apeliacine tvarka peržiūrėti nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą, kai tokia nutartimi žemesnės instancijos teismas nusprendė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus?“
19. Rašytines pastabas pateikė Volksbank, Lenkijos ir Rumunijos vyriausybės ir Komisija. 2017 m. birželio 8 d. vykusiame teismo posėdyje savo argumentus žodžiu išdėstė Volksbank, Rumunijos vyriausybė ir Komisija.
III. Analizė
20. Iš pat pradžių turiu pareikšti, jog pritariu Volksbank, Rumunijos vyriausybei ir Komisijai, kad ši byla didele dalimi nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai pagal SESV 267 straipsnį.
21. Vis dėlto, kadangi penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai, kuriuos Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas) vėliau pridėjo prie pirminių keturių klausimų, susiję būtent su Teisingumo Teismo jurisdikcija pagal SESV 267 straipsnį, nedelsdamas į juos atsakysiu. Atsižvelgiant į atsakymus į tuos klausimus, bus aišku, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas neturi arba nebeturi įgaliojimų priimti sprendimo dėl pirmojo–ketvirtojo prejudicinių klausimų.
A. Penktasis ir šeštasis klausimai
22. Penktuoju ir šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, ar pagal SESV 267 straipsnį draudžiamos: i) nacionalinės procedūrinės taisyklės, pagal kurias ieškinį galima atsiimti po to, kai Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, ir taip atimti iš nacionalinio teismo galimybę priimti sprendimą dėl tariamo nesąžiningo sutarties sąlygų pobūdžio; ir ii) nacionalinės procedūrinės taisyklės, pagal kurias apeliacinis teismas apeliacine tvarka gali peržiūrėti nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą, kai ta nutartimi žemesnės instancijos teismas nusprendė Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus.
23. Iš esmės tais klausimais siekiama nustatyti, ar nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įpareigojamas nutraukti pagrindinės bylos nagrinėjimą ieškovams atsiėmus ieškinį, suderinamos su ES teise. Kita vertus, tais klausimais teiraujamasi, ar pagal SESV 267 straipsnį ginčas pagrindinėje byloje vis dar gali būti laikomas nagrinėjamu.
1. Teisingumo Teismo jurisdikcija pagal SESV 267 straipsnį
24. Kaip pabrėžiau savo išvadoje byloje Gullotta(4), Teisingumo Teismo, kaip ir bet kurios kitos Europos Sąjungos institucijos, vaidmuo ir funkcijos reglamentuojamos remiantis suteikimo principu. Šiuo požiūriu ESS 13 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų“. Taigi Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribas nustato Sutartyje numatytų teisminių gynybos priemonių, kuriomis galima pasinaudoti tik įvykdžius atitinkamose nuostatose išdėstytas sąlygas, sistema.
25. Atsižvelgiant į prejudicinio sprendimo procedūrą, SESV 267 straipsnyje Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškiai susieta su tam tikromis sąlygomis. Konkrečiau kalbant, remiantis šio straipsnio pirma pastraipa, prejudiciniai klausimai privalo būti susiję su ES teisės nuostatomis, dėl kurių išaiškinimo ar teisėtumo kilo abejonių pagrindinėje byloje. Be to, remiantis šio straipsnio antra pastraipa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija turi būti valstybės narės teismas ir sprendimo pateiktu klausimu jam reikia, kad galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje.
26. Šios sąlygos turi būti tenkinamos ne tik nacionalinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą momentu, bet per visą procesą. Jei tos sąlygos netenkinamos arba nebetenkinamos, Teisingumo Teismas privalo atsisakyti vykdyti jurisdikciją, ir tai jis gali padaryti bet kuriuo proceso momentu(5).
27. Šioje byloje itin svarbi sąlyga, pagal kurią Teisingumo Teismo sprendimas pateiktais klausimais turi būti būtinas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje. Ta sąlyga pirmiausia reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme turi būti sprendžiamas tikras ginčas ir kad Teisingumo Teismo atsakymas padėtų jį išspręsti. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo bendros struktūros matyti, jog prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla ir joje jie turi priimti sprendimą, kuriame galėsbūti atsižvelgta į prejudicinį sprendimą(6).
28. Priežastys susijusios su pagrindine Teisingumo Teismo funkcija, paskirta jam pagal SESV 267 straipsnį: padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse(7), siekiant veiksmingai išspręsti su ES teise susijusius ginčus, o ne patarti bendrais ar hipotetiniais klausimais(8).
29. Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas) pateiktus penktąjį ir šeštąjį klausimus išsamiau nagrinėsiu atsižvelgdamas būtent į šias aplinkybes.
2. Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ieškinį leidžiama atsiimti po to, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis nacionalinės taisyklės, kaip antai Rumunijos civilinio proceso kodekso 406 straipsnis, pagal kurį ieškinį galima atsiimti po to, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, suderinamos su ES teise. Jo nurodyta priežastis yra tai, kad, atsiėmus ieškinį iš nacionalinio teismo, būtų atimta galimybė priimti sprendimą dėl pareiškimų, kad sutartyse su vartotojais esama nesąžiningų sąlygų.
31. Nepritariu tokioms abejonėms. Dėl priežasčių, kurias paaiškinsiu toliau, mano nuomone, būtų nepagrįsta manyti, jog nacionalinė procedūrinė taisyklė, pagal kurią ieškinį leidžiama atsiimti po to, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, prejudicinio sprendimo priėmimo procesui netenkant dalyko, galėtų būti nesuderinama su SESV 267 straipsniu. Kaip tik atrodo, kad tokia nacionalinės teisės norma labai atitinka SESV 267 straipsnio esmę.
a) Asmens savarankiškumo ir patikimo teisingumo vykdymo principai
32. Pirmiausia reikėtų turėti omenyje, kad taisyklės, pagal kurias ieškovai gali nutraukti arba atsiimti visą ieškinį arba jo dalį, ypač civilinėse ir komercinėse bylose, itin svarbios siekiant užtikrinti patikimą teisingumo vykdymą. Tos taisyklės yra asmens savarankiškumo principo (kuris tam tikrose jurisdikcijose taip pat vadinamas dispozityvumo principu) išraiška: ar ir kiek asmuo nusprendžia pasinaudoti savo teisėmis teismuose, galiausiai priklauso nuo to asmens ketinimo(9).
33. Iš tikrųjų daugelyje jurisdikcijų, be kita ko, Europos Sąjungos teismų nagrinėjamose bylose(10), ieškovas turi teisę vienašališkai atsiimti ieškinį ir atsakovas negali dėl to prieštarauti. Teismo pareiga (arba net tiesiog galimybė) tęsti bylos nagrinėjimą, kai jis nebenagrinėja jokio ginčo, neteiktų jokios naudos: nebūtų reikalavimų, dėl kurių teisėjai turėtų priimti sprendimus. Faktiškai dėl to tik padidėtų neišnagrinėtų bylų skaičius (daugeliui jurisdikcijų būdinga problema) ir viešosios išlaidos.
34. Be to, tolesnis „priverstinis“ bylos nagrinėjimas atgrasytų šalis nuo draugiškų susitarimų sudarymo teismo posėdžių salėje ar už jos ribų, o tai – tikslas, kurio siekiama daugelyje teisinių sistemų(11). Šiuo požiūriu derėtų pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 147 straipsnio 1 dalį, jei nenustatyta kitaip, „[j]eigu šalys prieš Teismui priimant sprendimą susitaria, kaip išspręsti savo ginčą, ir Teismui praneša, kad atsisako visų reikalavimų, pirmininkas nutaria išbraukti bylą iš registro ir pagal 141 straipsnio nuostatas sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą, prireikus atsižvelgdamas į atitinkamus šalių pasiūlymus“.
35. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasiūlytas SESV 267 straipsnio išaiškinimas nesuderinamas su šiais principais.
b) Nereikėjimas atsakyti į hipotetinius klausimus
36. Dar svarbiau tai, kad Teisingumo Teismas yra ne vieną kartą konstatavęs, jog negali atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme bylos nagrinėjimas jau nutrauktas(12). Tas pats principas taikomas tais atvejais, kai, nepaisant to, kad nacionaliniu lygmeniu bylos nagrinėjimas formaliai dar neužbaigtas, Teisingumo Teismui teikiamas prašymas išaiškinti ES teisės aktus nebebūtų naudingas, nes pagrindinė byla de facto nebeturi tikslo(13).
37. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog į tam tikrus prejudicinius klausimus atsakyti nereikėjo, kai, nepaisant to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatsiėmė prašymo pagal SESV 267 straipsnį, ieškovo reikalavimai pagrindinėje byloje buvo visiškai patenkinti(14). Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad iš principo ieškovui pagrindinėje byloje nutraukus ieškinio nagrinėjimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali netekti prasmės(15).
38. Visose tose bylose pateikti klausimai tapo hipotetiniai, nes ES teisės normos, kurias nacionalinis teismas prašė išaiškinti, pagrindinėje byloje pasidarė nebetaikytinos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo noras ir toliau teikti vieną ar kelis klausimus, nepaisant to, kad pagrindinėje byloje nebėra dalyko, šiuo požiūriu neturi jokios reikšmės(16). Savaime suprantama, jog dėl nacionalinio teismo noro, kad jo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas toliau, Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribos negali būti išplėstos labiau, nei numatyta SESV 267 straipsnyje. Neturi reikšmės ir tai, kad Teisingumo Teismo atsakymas galėtų būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (arba kitiems nacionaliniams teismams) nagrinėjant kitas bylas, kuriose keliami panašūs klausimai(17), ar būsimas bylas, kurios gali būti susijusios su pagrindine byla(18).
39. Iš tikrųjų Teisingumo Teismo atsakymas turi būti taikytinas ir neabejotinai privalomas(19)pačiai bylai, dėl kurios pateikti tie klausimai(20). Net abstrakčiai suformuluotas Teisingumo Teismo atsakymas į pagal SESV 267 straipsnį pateiktą prašymą visada grindžiamas faktinėmis ir teisinėmis konkrečios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Skirtingose bylose, nepaisant jų panašumo, vis dėlto gali būti tam tikrų skirtumų, kurie gali lemti Teisingumo Teismo atsakymą.
40. Būtent dėl šios priežasties Rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Teisingumo Teismas yra pažymėjęs: „[k]ai kelių nacionaliniame teisme nagrinėjamų bylų baigtis priklauso nuo Teisingumo Teismo atsakymo į šio teismo klausimus, pageidautina, kad nacionalinis teismas, teikdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, šias bylas sujungtų, kad Teisingumo Teismas galėtų atsakyti į pateiktus klausimus, net jeigu viena ar kelios bylos būtų nutrauktos“(21).
c) Poveikis procesui Teisingumo Teisme
41. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas SESV 267 straipsnio išaiškinimas taip pat turėtų tam tikrų svarbių pasekmių procesui Teisingumo Teisme.
42. Pirma, tikėtina, kad pagrindinės bylos šalys daugeliu atvejų Teisingumo Teismui nepateiks pastabų (jos nebus suinteresuotos to daryti) arba pateiks jų tik tam, kad pažymėtų, jog pagrindinėje byloje nebėra dalyko. Ši byla yra tokios situacijos pavyzdys: ieškovai pagrindinėje byloje (D. ir L. Gavrilescu) nepateikė rašytinių pastabų ir neatvyko į žodinį bylos nagrinėjimą, o atsakovas pagrindinėje byloje (Volksbank) pateikė rašytines ir žodines pastabas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Taigi tokioje byloje Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl esminių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltų klausimų, nepaisant to, kad gavo tik nedaug arba visai negavo pagrindinės bylos šalių pastabų tais klausimais. Galima pagrįstai teigti, jog tai nėra ideali padėtis.
43. Be to, antra, bylos, kurioje būtų taikomas Teisingumo Teismo sprendimas (jį taikytų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas arba kiti teismai), šalys iš esmės netektų galimybės dalyvauti procese Teisingumo Teisme. Man atrodo, tai būtų netinkamas arba bent jau neįprastas SESV 267 straipsnyje numatytos procedūros panaudojimas. Kol tos panašios ar būsimos bylos neiškeltos Teisingumo Teisme, Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad negali priimti jose sprendimų(22).
d) Procesinės autonomijos principas
44. Šioje byloje siūlomas SESV 267 straipsnio išaiškinimas taip pat labiau sietinas su procesinės autonomijos principu. Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu nėra šią sritį reglamentuojančių Sąjungos taisyklių, pagal procesinės autonomijos principą, siekiant imtis asmenų teisių apsaugos veiksmų, tokios taisyklės turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje, bet su sąlyga, kad jos nebūtų nepalankesnės nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(23).
45. Šioje byloje, man atrodo, taikytini abu principai. Kaip suprantu, Rumunijos civilinio proceso kodekso 406 straipsnis taikytinas visiems ieškiniams, susijusiems su tariamu ES teisės aktų pažeidimu, ir panašiems ieškiniams, susijusiems su tariamu nacionalinės teisės aktų pažeidimu(24). Be to, tokios nuostatos, ko gera, nederėtų vertinti taip, kad dėl jos praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti ES teisinėje sistemoje įtvirtintomis teisėmis: asmenims, pateikusiems ieškinį dėl Direktyvos 93/13 pažeidimo, tereikia tęsti jau pradėtą procesą, kad jų reikalavimą išnagrinėtų kompetentingi nacionaliniai teismai.
46. Tiesa, vartotojų apsaugos srityje Teisingumo Teismas yra nustatęs kelis procesinės autonomijos principo apribojimus, siekdamas tinkamai apsaugoti vartotojų teises, nes jie paprastai yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjai arba tiekėjai(25). Tačiau tos išimtys buvo susijusios su atvejais, kai pagal nacionalines procedūrines taisykles buvo sunku arba neįmanoma vykstant teismo procesui apsaugoti vartotojų teisių. Taip buvo pirmiausia todėl, kad vartotojas nežinojo savo teisių arba jam galėjo būti sunku jomis pasinaudoti(26) (pavyzdžiui, jis nebuvo išklausytas arba jam buvo neleista taikyti Direktyvos 93/13 nuostatų, arba teisėjui buvo užkirstas kelias iškelti ex officio klausimus pagal tą direktyvą)(27). Taigi vartotojo negalėjimas tinkamai apsaugoti savo teisių vykstant teismo procesui buvo „kompensuojamas“ teigiamais nacionalinio teismo veiksmais.
47. Kita vertus, šioje byloje D. ir L. Gavrilescu puikiai žinojo apie Direktyvoje 93/13 numatytas vartotojų teises, nes pareiškė ieškinį, siekdami apginti savo tariamai pažeistas teises pagal tą direktyvą. Tačiau vėliau jie sąmoningai nusprendė atsiimti ieškinį, nes, kaip galima spėti, jiems buvo priimtinas banko pasiūlytas ginčo sprendimas. Taigi šioje byloje nėra vartotojo nežinojimo apie teises arba sunkumų jas įgyvendinant, kurie turėtų būti „kompensuojami“ teigiamais nacionalinio teismo veiksmais.
48. Be to, nacionaliniam teismui aktyviai kišantis į pagrindinę bylą būtų nepaisoma aiškiai išreikštos vartotojo valios ir jai prieštaraujama. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog nacionalinio teismo veiksmai tokiomis aplinkybėmis negali prieštarauti aiškiai išreikštai suinteresuotųjų vartotojų valiai(28).
49. Atsižvelgiant į tai, derėtų pažymėti, kad pagrindinės bylos aplinkybės nėra neįprastos arba anomalios: ieškovai neretai pareiškia ieškinius būtent siekdami priversti atsakovus patenkinti jų reikalavimus arba bent jau paskatinti juos pradėti derybas ir galbūt susitarti. Tad ir ieškinys dažnai atsiimamas todėl, kad visi ieškovo reikalavimai arba priimtina jų dalis patenkinami neteisminėmis priemonėmis. Ieškovas taip pat gali atsiimti ieškinį įvertinęs bylinėjimosi išlaidas, palyginti su galima nauda, atsižvelgdamas į sėkmės tikimybę.
50. Žinoma, kai kuriais atvejais vykstant procesui vartotojas gali suvokti, kad jis tikriausiai pralaimės visą bylą arba jos dalį. Atsižvelgiant į tai, dėl „priverstinės“ proceso tąsos nacionaliniam teismui atsisakius atsižvelgti į šalių valią kiltų pavojus, kad bus padarytas ydingas poveikis: jeigu vartotojas galiausiai pralaimėtų bylą, bankas turėtų teisę atsiimti pirminį pasiūlymą ir galbūt prisiteisti iš vartotojo bylinėjimosi išlaidas (įskaitant papildomas išlaidas, susijusias su „priverstine“ proceso tąsa).
51. Faktiškai taip galėtų būti ir šioje byloje. Iš tikrųjų iš pateiktų bylos medžiagos dokumentų visiškai nėra akivaizdu, kad dviem sutarties sąlygų rinkiniais, kurie, ieškovų pagrindinėje byloje teigimu, yra nesąžiningi, iš tiesų pažeidžiamos Direktyvos 93/13 nuostatos. Kalbant apie paskolos grąžinimo sąlygas, kad paskola turi būti grąžinama ta pačia valiuta, kuria buvo gauta, ir kad vartotojams atitinkamai kyla tam tikra su valiutos keitimo kursu susijusi rizika, remiantis keliais elementais galima daryti išvadą, jog tų sąlygų sąžiningumas galėtų būti nevertinamas, nes jos susijusios „su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį(29). Be to, kalbant apie išlygą, pagal kurią tam tikromis sąlygomis bankas turi teisę konvertuoti paskolos sumą į vietos valiutą (nors tai tikriausiai nepatenka į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį)(30), pažymėtina, kad jos galimas nesąžiningumas vis dėlto visiškai nėra akivaizdus(31).
52. Kadangi, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, per derybas bankas iš esmės patenkino D. ir L. Gavrilescu reikalavimus, būtų galima tik spėlioti, ar būtų buvę protinga jiems tęsti procesą teisme. Nors Teisingumo Teismas neturėtų reikšti nuomonės šiuo klausimu, neginčijama, kad daugeliu atvejų nacionalinio teismo kišimasis ex officio prieštarautų šalių valiai ir dėl jo galiausiai kiltų pavojus, kad nebūtų pasiekta tikslo apsaugoti nepalankesnėje padėtyje esančią šalį.
53. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas SESV 267 straipsnio išaiškinimas ne tik prieštarauja tos nuostatos formuluotei ir tikslui, bet, atrodo, taip pat nesuderinamas su kai kuriais bendraisiais ES teisės principais. Be to, tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo teisių atsiradęs neatitikimas ne tik nebūtų kompensuotas teigiamais nacionalinio teisėjo veiksmais, bet tokie veiksmai bent jau tam tikrais atvejais galėtų būti nenaudingi vartotojui.
e) Būtinybė skirti šią bylą nuo Sprendimo „Matei“
54. Galiausiai derėtų tiesiog pažymėti, kad šią bylą reikėtų skirti nuo Sprendimo Matei(32), kuris ne vieną kartą nurodomas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad, nepaisant šalių pasiekto susitarimo, teismas tam susitarimui pritarti negali, nes jis nesuderinamas su nacionaline teise. Taigi buvo laikoma, kad byla toliau nagrinėjama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Tačiau šioje byloje, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažino savo raštuose Teisingumo Teismui, ieškovai atsiėmė ieškinį, laikydamiesi nacionalinės teisės aktų.
55. Be to, byloje Matei šalių susitarimas būtų įtvirtintas nacionalinio teismo sprendimu (ir taip galėtų tapti res judicata), bet šioje byloje D. ir L. Gavrilescu tebeturi teisę pareikšti naują ieškinį, jeigu manytų, jog sutarties sąlygomis, dėl kurių buvo pasiektas sutarimas su Volksbank, pažeidžiamos Direktyvos 93/13 nuostatos.
f) Tarpinė išvada
56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Teisingumo Teismui nepateikta informacijos, dėl kurios galėtų kilti abejonių dėl nacionalinės procedūrinės taisyklės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, suderinamumo su ES teise. Manau, kad pagal SESV 267 straipsnį nėra draudžiamos nacionalinės procedūrinės taisyklės, pagal kurias ieškinį galima atsiimti po to, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, net jeigu dėl to nacionalinis teismas netenka galimybės priimti sprendimo dėl tariamo nesąžiningo sutarties sąlygų pobūdžio.
57. Siūlomas atsakymas į penktąjį prejudicinį klausimą, atrodo, pakankamas šiai bylai išspręsti: kadangi Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas) nebenagrinėja jokio ginčo, į kitus to teismo pateiktus klausimus atsakyti nereikia. Tačiau kadangi šeštasis klausimas glaudžiai susijęs su penktuoju, dėl išsamumo apsvarstysiu to klausimo dalyką.
3. Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apeliacinis teismas gali peržiūrėti nutartį, sustabdančią bylos nagrinėjimą
58. Pagal suformuotą jurisprudenciją pagal SESV 267 straipsnį nedraudžiama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kurio sprendimus pagal nacionalinę teisę galima skųsti teismine tvarka, sprendimams taikyti įprastas nacionalinėje teisėje numatytas teisių gynimo priemones, suteikiančias galimybę aukštesnės instancijos teismui pačiam išspręsti byloje kilusį klausimą, dėl kurio buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, ir taip prisiimti atsakomybę už Sąjungos teisės laikymosi užtikrinimą(33).
59. Laikydamasis to principo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pavyzdžiui, bylose Pohotovosť(34) ir BNP Paribas Personal Finance ir Facet(35), kad jeigu pagal taikytinas nacionalinės proceso teisės normas apeliacinis teismas nuspręstų panaikinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsisakymą atsižvelgti į ieškovo pagrindinėje byloje atsisakymą ir nurodytų atsiimti šio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, procedūra galėtų netekti prasmės.
60. Nors iš Sprendimo Pohotovost’(36) formuluotės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Teisingumo Teismui paliekama tam tikra veiksmų laisvė spręsti, ar tokiomis aplinkybėmis jis vis dėlto galėtų priimti sprendimą tęsti bylos nagrinėjimą, tai būtų akivaizdžiai neteisingas to sprendimo aiškinimas.
61. Veiksmų laisvė, kurią tokiomis aplinkybėmis turi Teisingumo Teismas ir kuri nurodoma Sprendime Pohotovost’, gali būti susijusi tik su informacijos, kurią jis gali gauti iš šalių arba kitų teismų, kurie nėra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, apie tai, kad pagrindinės bylos nagrinėjimas nutrauktas arba neteko prasmės, reikšmingumo, svarbos ir patikimumo vertinimu.
62. Iš tiesų, kalbėdami apie Teisingumo Teismo jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį matome „nespalvotą“ situaciją: pagal Sutartį Teisingumo Teismui suteikiami įgaliojimai (ir nustatoma prievolė) nagrinėti bylą arba ne. Viena vertus, jeigu Teisingumo Teismas turi jurisdikciją ir prašymas priimtinas, jis privalo nagrinėti visas bylas, kurios jam pateikiamos pagal SESV 267 straipsnį(37). Kita vertus, Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo nagrinėti bylą, jeigu ta byla nepriklauso jo jurisdikcijai.
63. Taigi, jeigu iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos aiškiai matyti, jog pagrindinė byla neteko prasmės, Teisingumo Teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos. Būtent taip yra šioje byloje, nes apie teisėtą ieškovų ieškinio atsiėmimą pagal nacionalinės teisės aktus Teisingumo Teismui pranešė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
64. Svarbu tai, kad apeliacinis teismas panaikino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl to, kad šis atsisakė atsižvelgti į ieškovų ieškinio atsiėmimą. Apeliacinio teismo sprendimas nebuvo susijęs, kaip pažymėjo Rumunijos vyriausybė, su tos nutarties aspektais, kurie buvo susiję su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.
65. Tad situacija pagrindinėje byloje panaši į situaciją, kurią Teisingumo Teismas nagrinėjo, pavyzdžiui, bylose Nationale Loterij(38) ir Cloet ir Cloet(39): apeliacinis teismas išaiškino ir pritaikė nagrinėjamą nacionalinės teisės nuostatą taip, kad būtų išspręstas pats ginčas, remiantis taisyklėmis, kurios nebuvo susijusios su ES teisės nuostatų aiškinimu. Priešingai nei esant situacijai, kuri nagrinėta byloje Cartesio(40), pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė procedūrinė taisyklė nebuvo aiškinama ar taikoma taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėtų galimybės pateikti prejudicinių klausimų.
66. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog pagal SESV 267 straipsnį nėra draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, apeliaciniam teismui leidžiančios apeliacine tvarka peržiūrėti nutartį, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar byla dar nagrinėjama, net jeigu tokia nutartimi žemesnės instancijos teismas nusprendė Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus.
4. Baigiamosios pastabos
67. Apibendrindamas į penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip, kad pagal SESV 267 straipsnį nėra draudžiamos nacionalinės procedūrinės taisyklės, pagal kurias ieškinį galima atsiimti po to, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, net jeigu dėl to nacionalinis teismas netenka galimybės priimti sprendimo dėl tariamo nesąžiningo sutarties sąlygų pobūdžio. Be to, pagal tą nuostatą nėra draudžiamos nacionalinės procedūrinės taisyklės, apeliaciniam teismui leidžiančios apeliacine tvarka peržiūrėti nutartį, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar byla dar nagrinėjama, net jeigu tokia nutartimi žemesnės instancijos teismas nusprendė Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus.
68. Vadinasi, Teisingumo Teismas nebėra kompetentingas atsakyti į pirmąjį–ketvirtąjį prejudicinius klausimus. Kadangi nacionalinės taisyklės, pagal kurias leidžiama atsiimti ieškinį, nėra nesuderinamos su ES teise, pagal SESV 267 straipsnį joks ginčas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nebenagrinėjamas. Tad tie klausimai tampa hipotetiniai. Taigi, laikydamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismui siūlau pripažinti, kad į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus atsakyti nereikia.
IV. Išvada
69. Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Judecătoria Câmpulung (Kimpulungo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) pateiktus prejudicinius klausimus:
– pagal SESV 267 straipsnį nėra draudžiamos nacionalinės procedūrinės taisyklės, pagal kurias ieškinį galima atsiimti po to, kai kreiptasi į Teisingumo Teismą, net jeigu dėl to nacionalinis teismas netenka galimybės priimti sprendimo dėl tariamo nesąžiningo sutarties sąlygų pobūdžio,
– pagal SESV 267 straipsnį nėra draudžiamos nacionalinės procedūrinės taisyklės, apeliaciniam teismui leidžiančios apeliacine tvarka peržiūrėti nutartį, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar byla dar nagrinėjama, kai tokia nutartimi žemesnės instancijos teismas nusprendė Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus.
1 Originalo kalba: anglų.
2 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).
3 Neseniai paskelbta oficialiajame leidinyje Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 543, 2012 m. rugpjūčio 3 d.
4 Išvados byloje Gullotta ir Farmacia di Gullotta Davide & C., C‑497/12, EU:C:2015:168, 16–19 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija.
5 Žr. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalį.
6 Pirmiausia žr. 2014 m. birželio 5 d. Nutarties Antonio Gramsci Shipping ir kt., C‑350/13, EU:C:2014:1516, 10 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
7 Be kita ko, žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Unió de Pagesos de Catalunya, C‑197/10, EU:C:2011:590, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
8 Be kita ko, žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
9 Plg. neseniai priimtos generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje British Airways / Komisija, C‑122/16 P, EU:C:2017:406, 84 ir 85 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją. Dėl to principo svarbos apskritai taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Belov, C‑394/11, EU:C:2012:585, 45 punktą ir 39 išnašą: „Dispozityvumo principas, pagal kurį proceso pradžia, pabaiga ir eiga priklauso nuo bylos šalių, taikomas daugelio valstybių narių (civiliniame) procese ir suteikia bylos šalims galimybę, pavyzdžiui, užbaigti ginčą taikiai be teismo sprendimo“.
10 Pirmiausia žr. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 148 straipsnį. Dėl taikymo žr. 1996 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties byloje Komisija / Graikija, C‑120/94, EU:C:1996:116, 5–13 punktus.
11 Galima pateikti bent vieną pavyzdį: Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėse numatyta: „Be abejo, pageidautinas abiem ginčo šalims priimtinas ir [PPO] sutarčių nuostatas atitinkantis sprendimas [užuot pareiškiant reikalavimą pagal ginčų sprendimo mechanizmą]“ (išskirta mano) (žr. PPO susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos 3.7 straipsnį).
12 Pirmiausia žr. 1988 m. balandžio 21 d. Sprendimo Pardini, C‑338/85, EU:C:1988:194, 10 ir 11 punktus ir 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Lourenço Dias, C‑343/90, EU:C:1992:327, 18 punktą.
13 Šiuo klausimu žr. 1995 m. birželio 15 d. Sprendimo Zabala Erasun ir kt., C‑422/93–C‑424/93, EU:C:1995:183, 30 punktą.
14 Žr. 1998 m. kovo 12 d. Sprendimo Djabali, C‑314/96, EU:C:1998:104, 15–23 punktus ir 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo García Blanco, C‑225/02, EU:C:2005:34, 29–32 punktus.
15 Šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo TNT Traco, C‑340/99, EU:C:2001:281, 34 punktą.
16 Šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 10 d. Nutarties Mohammad Imran, C‑155/11 PPU, EU:C:2011:387, 16–22 punktus ir 2012 m. spalio 22 d. Nutarties Šujetová, C‑252/11 (dar nepaskelbta), EU:C:2012:653, 10 ir paskesnius punktus.
17 Žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo García Blanco, C‑225/02, EU:C:2005:34, 22–24 ir 30–32 punktus. Taip pat generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos toje pačioje byloje, EU:C:2004:669, 34 punktą.
18 Pirmiausia žr. 2011 m. birželio 10 d. Nutarties Mohammad Imran, C‑155/11 PPU, EU:C:2011:387, 19 ir 20 punktus.
19 Šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 12 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
20 Šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Da Silva, C‑189/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2043, 34 punktą.
21 25 punktas (išskirta mano) (OL C 439, 2016, p. 1).
22 Vartoju JAV teisėje dažną terminą („ripe for adjudication“). Kaip savo sprendime pažymėjo US Court of Appeal for the Second Circuit (JAV antrosios apygardos apeliacinis teismas), „konstitucinis subrendimas yra doktrina, kuria <...> ribojami teismo įgaliojimai. Pagal ją teismai negali aiškinti teisės aktų vakuume ir kurti apibendrintų teisės normų, kol to neprireiks nagrinėjant faktinį ginčą. <...> Prudencinis subrendimas savo ruožtu yra priemonė, kurią teismai gali naudoti siekdami patikslinti savo sprendimus ir išvengti būtinybės priimti sprendimus, kurie vėliau gali tapti nebūtini arba kuriuose gali tekti užbėgant įvykiams už akių nagrinėti visų pirma konstitucinius klausimus, kurių sprendimas ilgainiui gali tapti lengvesnis arba mažiau prieštaringas“ (žr. Sprendimą Simmonds / Immigration and Naturalization Service, 326 F.3d 351, 357 (2-oji apygarda, 2003). Man atrodo, kad šie argumentai mutatis mutandis svarbūs ir šios bylos aplinkybėmis.
23 Be kita ko, žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Bensada Benallal, C‑161/15, EU:C:2016:175, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
24 Taip pat žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Danqua, C‑429/15, EU:C:2016:789, 30 punktą.
25 Šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C-307/15 ir C-308/15, EU:C:2016:980, 56 punktą.
26 Žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Mostaza Claro, C‑168/05, EU:C:2006:675, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
27 Pavyzdžiui, žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 2012 m. birželio 14 d. Sprendimą Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349 ir 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą VB Pénzügyi Lízing, C‑137/08, EU:C:2010:659.
28 Žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pannon GSM, C‑243/08, EU:C:2009:350, 33 punktą ir rezoliucinę dalį ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Banif Plus Bank, C‑472/11, EU:C:2013:88, 35 punktą. Taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Duarte Hueros, C‑32/12, EU:C:2013:128, 53 punktą ir generalinio advokato M. Szpunar išvados sujungtose bylose Sales Sinués ir Drame Ba, C‑381/14 ir C‑385/14, EU:C:2016:15, 69 ir 70 punktus.
29 Šiuo klausimu žr. mano išvados byloje Andriciuc ir kt., C‑186/16, EU:C:2017:313, 34–59 punktus.
30 Pirma, tokia išlyga, kaip nagrinėjama šioje byloje, atrodo, nėra susijusi su pagrindiniu banko ir vartotojo sutartinių santykių dalyku ir tėra antrinis tų santykių aspektas. Iš tikrųjų, atrodo, ta išlyga atlieka pagalbinį vaidmenį visoje sutarties struktūroje: pagal ją skolintojas tiesiog įgyja teisę konvertuoti pasiskolintą pinigų sumą iš vienos valiutos į kitą. Ta išlyga taip pat atrodo atsiejama nuo kitų sutarties nuostatų: jeigu tos išlygos nebūtų, esminės paskolos sutarties nuostatos liktų nepakitusios. Antra, nagrinėjama išlyga, atrodo, nėra susijusi su kainos ir atlygio pakankamumu, palyginti su teikiamomis paslaugomis arba tiekiamomis prekėmis. Nagrinėjamoje išlygoje nenumatoma, kad mainais už vartotojų prisiimtą prievolę bankas turėtų teikti kokią nors paslaugą. Tad bankui suteikiamų įgaliojimų, kuriais jis gali vienašališkai pasinaudoti veikdamas savo nuožiūra ir dėl kurių vartotojams nėra suteikiama kokių nors panašių įgaliojimų, negalima laikyti „atlygiu“, kurio pakankamumą atlyginant už skolintojo teikiamą paslaugą reikėtų įvertinti. Šiais klausimais apskritai žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 36–59 punktus ir 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Van Hove, C‑96/14, EU:C:2015:262, 33–39 punktus.
31 Šiuo požiūriu nacionalinis teismas, be kita ko, turėtų patikrinti, ar galimas šalių teisių neatitikimas, kurį lėmė ta išlyga, atsiranda, kaip numatyta Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje, „vartotojo nenaudai“. Tai nėra akivaizdu: šioje byloje nagrinėjamos paskolos sutarties bendrųjų nuostatų 4.2 punkte deklaruojamas tikslas „užtikrinti, kad su valiuta susijusi rizika toliau nedidėtų“. Atitinkamai šios sąlygos tikslas taip pat yra bent jau netiesiogiai apsaugoti vartotoją. Bankas tikriausiai taip pat suinteresuotas, kad vartotojas galėtų vykdyti įsipareigojimus, jeigu vietos valiuta gerokai nuvertėtų, palyginti su užsienio valiuta, kuria gauta paskola.
32 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Matei, C‑143/13, EU:C:2015:127, 37–42 punktai.
33 Žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo X ir van Dijk, C‑72/14 ir C‑197/14, EU:C:2015:564, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
34 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 33 punktas.
35 2013 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis BNP Paribas Personal Finance ir Facet, C‑564/12, EU:C:2013:642.
36 Sprendimo 33 punkte nustatyta: „Tik tokiu atveju, jeigu pagal taikytinas nacionalinės proceso teisės normas apeliacinis teismas nuspręstų panaikinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsisakymą atsižvelgti į ieškovo pagrindinėje byloje reikalavimų atsisakymą ir nurodytų atsiimti šio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas galėtų numatyti padaryti išvadas dėl šio sprendimo, galimai išbraukdamas bylą iš Teisingumo Teismo registro, prireikus gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabas šiuo klausimu“ (išskirta mano).
37 Žr. 1968 m. gruodžio 19 d. Sprendimą De Cicco, C‑19/68, EU:C:1968:56, p. 478, ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 29 punktą.
38 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Nationale Loterij, C‑667/15, EU:C:2016:958.
39 2009 m. birželio 4 d. Nutartis Cloet ir Cloet, C‑129/08, EU:C:2009:347.
40 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Cartesio, C‑210/06, EU:C:2008:723.
