1

2009 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009, nustatančio Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis, iš dalies keičiančio reglamentus (EB) Nr. 847/96, (EB) Nr. 2371/2002, (EB) Nr. 811/2004, (EB) Nr. 768/2005, (EB) Nr. 2115/2005, (EB) Nr. 2166/2005, (EB) Nr. 388/2006, (EB) Nr. 509/2007, (EB) Nr. 676/2007, (EB) Nr. 1098/2007, (EB) Nr. 1300/2008, (EB) Nr. 1342/2008 ir panaikinančio reglamentus (EEB) Nr. 2847/93, (EB) Nr. 1627/94 ir (EB) Nr. 1966/2006 (OL L 343, p. 1), 102 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės Komisijai pateikia tokią atitinkamą informaciją apie šio reglamento įgyvendinimą, kokios Komisija paprašo. Prašyme pateikti tokią informaciją Komisija konkrečiai nurodo pagrįstą laiką, per kurį ji turi būti pateikta.

2.   Jeigu Komisija mano, kad įgyvendinant bendrosios žuvininkystės politikos taisykles padaryta pažeidimų arba kad galiojančios kontrolės nuostatos ir metodai tam tikrose valstybėse narėse nėra veiksmingi, ji apie tai praneša atitinkamoms valstybėms narėms, kurios atlieka administracinį tyrimą, kuriame gali dalyvauti Komisijos pareigūnai.

3.   Atitinkamos valstybės narės Komisijai praneša apie tyrimo rezultatus ir nusiunčia ataskaitą, parengtą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo Komisijos prašymo gavimo. Šį laikotarpį Komisija gali pratęsti tik gavusi tinkamai pagrįstą valstybės narės prašymą, kuriuo pagrįstai prašoma pratęsti šį laikotarpį.

4.   Jeigu atlikus 2 dalyje nurodytą administracinį tyrimą pažeidimai nepašalinami arba jeigu vykdydama 98 ir 99 straipsniuose nurodytas patikras ar savarankiškus inspektavimus arba 100 straipsnyje nurodytą auditą Komisija nustato valstybės narės kontrolės sistemos trūkumų, Komisija kartu su ta valstybe nare parengia veiksmų planą. Valstybė narė imasi visų būtinų priemonių tam veiksmų planui įgyvendinti.“

2

2012 m. gruodžio 17 d. Europos Komisija informavo Italijos Respubliką, kad rado pažeidimų, keliančių pavojų tam tikrų bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių, pirmiausia tų, kurios susijusios su toli migruojančių rūšių žuvų žvejyba Viduržemio jūroje, laikymuisi, ir priminė jai pagal Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 2 dalį nustatytą pareigą atlikti administracinį tyrimą, susijusį su jos kontrolės sistema.

3

Administracinį tyrimą atliko Italijos valdžios institucijų 2013 m. vasario 13 d. paskirta Italijos priežiūros institucija kartu su Komisijos pareigūnais.

4

Administracinio tyrimo galutinė ataskaita 2013 m. balandžio 17 d. buvo perduota Komisijai.

5

Manydama, kad administraciniu tyrimu nebuvo panaikinti anksčiau jos konstatuoti pažeidimai, Komisija kartu su Italijos valdžios institucijomis parengė veiksmų plano projektą.

6

2013 m. gruodžio 6 d. Sprendimu C (2013) 8635 final, priimtu remiantis Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalimi (toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija priėmė veiksmų planą, kuris turėtų padėti išvengti trūkumų Italijos žvejybos kontrolės sistemoje. Šiame plane nustatyta įvairių veiksmų: veiksmu Nr. 13 numatyta priimti naujas technines priemones, susijusias su sistemos „ferrettara“, kuri apima įvairias tradicines dreifuojančių tinklų su mažomis akimis sistemas, ir su kitų žvejybos įrankių suderinamumu; veiksmu Nr. 15 numatyta priimti alternatyvias priemones, siekiant kompensuoti palydovinio ryšio stebėjimo sistemos nebuvimą, ir nustatyti tam tikriems laivams, kuriems leidžiama žvejoti durklažuves, pareigą teikti ataskaitas; veiksmu Nr. 16 numatyta nacionaliniu lygiu įgyvendinti tarptautines nuostatas, susijusias su mažiausiais leidžiamų sužvejoti durklažuvių dydžiais ir su ūdų techninėmis specifikacijomis; galiausiai veiksmu Nr. 17 numatyta stiprinti finansinių sankcijų, taikomų didelių ir nuolat pasikartojančių pažeidimų atveju, atgrasomąjį poveikį.

7

2014 m. balandžio 28 d. Bendrajame Teisme užregistruotu prašymu ieškovės Federazione nazionale delle cooperative della pesca (Federcoopesca), Associazione Lega Pesca ir Associazione generale cooperative italiane settore agro ittico alimentare (AGCI AGR IT AL) pareiškė šį ieškinį.

8

Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. liepos 23 d., Komisija, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

9

2014 m. rugsėjo 8 d. ieškovės pateikė pastabas dėl Komisijos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

10

Atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį tam, kad galėtų nuspręsti dėl Komisijos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

11

Taikant proceso organizavimo priemonę, šalims buvo pasiūlyta per posėdį pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais, įskaitant tai, ar galima manyti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalis, pagal kurią kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“, turi būti taikoma, atsižvelgiant ir į šios nuostatos tikslą, ir į tai, kad Sutarties autoriai prie tiesioginės sąsajos sąlygos pridėjo papildomą sąlygą, susijusią su įgyvendinimo priemonių nebuvimu, tik siekiant apskųsti aktus, savaime, t. y. neatsižvelgiant į bet kokias įgyvendinančias priemones, keičiančius atitinkamo asmens teisinę padėtį.

12

Per 2014 m. vasario 6 d. posėdį išklausyti šalių paaiškinimai žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

13

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

14

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

15

Per posėdį ieškovės patikslino, kad ieškiniu prašoma tik panaikinti veiksmus Nr. 13, 15, 16 ir 17, numatytus prie ginčijamo sprendimo pridėtame veiksmų plane; tai buvo įrašyta į teismo posėdžio protokolą.

16

Komisija teigia, kad nagrinėjamas ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovės, kurioms ginčijamas sprendimas nėra skirtas, be kita ko, neįrodė, jog turi teisę pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo. Ji tvirtina, kad ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinį remdamosi SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalimi, pagal kurią kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“. Šiuo klausimu ji pažymi, kad reikia patvirtinti ginčijamo sprendimo įgyvendinimo priemones. Komisija taip pat konstatuoja, jog nėra tiesioginio ginčijamo sprendimo poveikio, o veiksmų planas gali turėti poveikį ieškovių teisinei padėčiai tik per nacionalines priemones, reikalingas jam įgyvendinti. Galiausiai ji teigia, kad ginčijamas sprendimas neturi poveikio konkrečiai ieškovėms.

17

Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovės yra asociacijos, kurios vienija specialistus, vykdančius veiklą visų pirma žuvininkystės sektoriuje, ir kurios atstovauja šių specialistų interesams.

18

Šiuo klausimu reikia priminti, kad asociacijos, įkurtos siekiant ginti tam tikrų teisės subjektų kolektyvinius interesus, ieškinio dėl panaikinimo priimtinumas, nepažeidžiant jos pačios teisės kreiptis į teismą, priklauso nuo to, ar jos nariai individualiai gali pareikšti ieškinį (žr. 2004 m. gruodžio 10 d. Nutarties EFfCI / Parlamentas ir Taryba, T‑196/03, Rink., EU:T:2004:355, 41–43 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

19

Šioje byloje ieškovės teigia turinčios teisę pareikšti ieškinį (šią teisę turi ir jų nariai, Italijos žuvininkystės sektoriaus specialistai, konkrečiai Italijos valdžios institucijų durklažuvių žvejybai išduotus leidimus turintys žvejai), tačiau nenurodo kitos jiems priklausančios teisės pareikšti ieškinį; apie tokios teisės turėjimą negalima spręsti ir iš bylos medžiagos.

20

Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 19 punkte nurodytų ieškovių narių teisę pareikšti ieškinį, bus nagrinėjama pastarųjų teisė pareikšti ieškinį.

21

Be to, sutariama, kad ginčijamas sprendimas skirtas Italijos Respublikai, o ne ieškovėms.

22

Visų pirma reikia įvertinti, ar ieškovės pagrįstai remiasi SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalimi, kurią reikia išnagrinėti, jei ji taikytina, kai ginčijamas aktas savaime nekeičia ieškovo teisinės padėties.

23

SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“.

24

Dvi pirmos SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos dalys atitinka dalis, kurios buvo numatytos EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai. Pagal pirmą dalį akto adresatas turi teisę ginčyti tą aktą, o antroje dalyje pažymėta, kad, jei fizinis ar juridinis asmuo, kuris pareiškia ieškinį dėl panaikinimo, nėra ginčijamo akto adresatas, tada ieškinio priimtinumui keliamas reikalavimas, kad šis asmuo būtų tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, Rink., EU:C:2013:625, 55 ir 56 punktus).

25

Prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, kai aktas daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai ir dėl jo nereikia priimti įgyvendinimo priemonių, kyla rizika, kad toks asmuo neteks veiksmingos teisminės apsaugos, jei nebus konkrečiai susijęs su tuo aktu. Taigi toks asmuo gali kreiptis dėl šio akto teisminės kontrolės tik pažeidęs minėto akto nuostatas; tuo atveju jis gali remtis jų neteisėtumu bylose, kurios jam iškeliamos nacionaliniuose teismuose (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, Rink., EU:C:2013:852, 27 punktas).

26

Siekiant pašalinti šią riziką dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, Lisabonos sutartimi prie SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos buvo pridėta trečia dalis, kuria sušvelnintos fizinių ar juridinių asmenų pareikštų ieškinių dėl panaikinimo priimtinumo sąlygos. Šioje dalyje fizinių ar juridinių asmenų pareikštų ieškinių dėl panaikinimo priimtinumui nekeliamas reikalavimas dėl konkrečios sąsajos ir suteikiama teisė pareikšti ieškinius dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių ir kurie tiesiogiai susiję su ieškovu (24 punkte minėto Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, EU:C:2013:625, 57 punktas).

27

Taigi sąvoką „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktai, [kurie tiesiogiai susiję su bet kuriuo fiziniu ar juridiniu asmeniu ir] dėl kurių nereikia priimti įgyvendinančių priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią dalį, reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, kuriuo, kaip matyti iš jos genezės, siekiama išvengti to, kad asmuo, kurio teisinė padėtis aktu vis dėlto tiesiogiai pakeičiama, netektų su šiuo aktu susijusios veiksmingos teisminės apsaugos (25 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 27 ir 28 punktai).

28

Atsižvelgiant į šį tikslą, matyti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalis turi būti taikoma tik tada, kai ginčijamu aktu savaime, t. y. neatsižvelgiant į jokias įgyvendinimo priemones, pakeičiama ieškovo teisinė padėtis.

29

Iš tiesų, jei aktu ieškovo teisinė padėtis savaime nepakeičiama, ji pasikeičia, tik jei dėl šio ieškovo priimamos šį aktą įgyvendinančios priemonės. Todėl jis gali ginčyti šias priemones ir tokio užginčijimo atveju remtis akto, kuris jomis įgyvendinamas, neteisėtumu, dėl to šis aktas negali būti laikomas nesuteikiančiu veiksmingos teisminės apsaugos.

30

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad galimybė užginčyti nagrinėjamas priemones, kai šias priemones yra priėmusi valstybė narė, garantuojama tiek Sutarties nuostatomis, tiek Teisingumo Teismo praktika. Iš tiesų, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas tam, kad būtų užtikrinta veiksminga teisminė apsauga Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nacionaliniai teismai vidaus procedūros normas, reglamentuojančias teisę pareikšti ieškinį, turi aiškinti ir taikyti kiek įmanoma taip, kad fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų užginčyti bet kurio sprendimo ar bet kurios kitos nacionalinės priemonės, priimtos jiems taikant visuotinai taikomą Sąjungos aktą, teisėtumą, remdamiesi tuo, kad toks aktas yra neteisėtas (2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores / Taryba, C‑50/00 P, Rink., EU:C:2002:462, 42 punktas).

31

28 punkte pateiktą SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios dalies aiškinimą, kuris pagrįstas šios nuostatos tikslu, patvirtina tai, kad pagal minėtą nuostatą Sutarties autoriai prie tiesioginės sąsajos sąlygos pridėjo papildomą sąlygą, susijusią su įgyvendinimo priemonių nebuvimu.

32

Prieš analizuojant bendrą šių dviejų kumuliacinių sąlygų poveikį, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję pirmiausia su tiesioginės sąsajos sąlyga, nėra jokios priežasties SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje dalyje įtvirtintą sąlygą aiškinti kitaip, nei aiškinama tos pačios nuostatos antroje dalyje (generalinės advokatės J. Kokott išvados bylose Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, Rink., EU:C:2013:21, 69 punktas ir Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, Rink., EU:C:2013:204, 59 punktas). Bet kuriuo atveju šioje nuostatoje iš naujo įtvirtintos tiesioginės sąsajos sąvokos nereikėtų aiškinti siauriau negu tiesioginės sąsajos sąvokos EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje (2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Microban International ir Microban (Europe) / Komisija, T‑262/10, Rink., EU:T:2011:623, 32 punktas).

33

Remiantis teismo praktika, sąlyga, pagal kurią sprendimas, dėl kurio pareikštas ieškinys turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, reikalaujama, kad šis aktas darytų tiesioginį poveikį ieškovo teisinei padėčiai ir nepaliktų diskrecijos adresatams, atsakingiems už jo įgyvendinimą (2007 m. kovo 22 d. Sprendimo, Regione Siciliana / Komisija, C‑15/06 P, Rink., EU:C:2007:183, 31 punktas).

34

Ši sąlyga iš tiesų apima du skirtingus atvejus, atsižvelgiant į tai, ar ginčijamu aktu savaime, t. y. neatsižvelgiant į bet kokias įgyvendinimo priemones, pakeičiama ieškovo teisinė padėtis, ar ne.

35

Pirmuoju atveju ginčijamu aktu savaime pakeičiama ieškovo teisinė padėtis. Taip yra visų pirma tuomet, kai aktas pakeičia nacionalines priemones, reglamentuojančias ieškovo padėtį. Taigi šis aktas tiesiogiai susijęs su ieškovu taip pat tiesiogiai kaip šios nacionalinės priemonės ir laikomas „nedelsiant vykdytinu“ ir „tiesiogiai taikytinu“ minėtam asmeniui (1965 m. liepos 1 d. Sprendimo Toepfer ir Getreide‑Import Gesellschaft / Komisija, 106/63 ir 107/63, Rink., EU:C:1965:65, p. 532, 533).

36

Taip pat prie šio pirmojo atvejo priskiriamas reglamentas, kuris taikomas tiesiogiai, nacionalinėms valdžios institucijoms nesiimant jokių veiksmų, ir kuris daro neabejotiną ir realų poveikį asmenų teisinei padėčiai, apribodamas jų teises ar nustatydamas pareigas (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija / Jégo‑Quéré, C‑263/02 P, Rink., EU:C:2004:210, 35 ir 37 punktus), ar sprendimas, kiek juo numatomas draudimas prekiauti medžiaga (32 punkte minėto Sprendimo Microban International ir Microban (Europe) / Komisija, EU:T:2011:623, 24, 28 ir 34 punktai).

37

Šiuo pirmuoju atveju tiesioginės sąsajos sąlyga laikoma įvykdyta, taigi nebereikia atlikti analizės šiuo klausimu.

38

Antruoju atveju tam, kad ginčijamas aktas darytų poveikį asmenų teisinei padėčiai, neišvengiamai būtina, jog būtų priimtos įgyvendinimo priemonės. Tiesioginės sąsajos sąlyga vis dėlto laikoma įvykdyta, jei šiuo aktu jo adresatui nustatomos įgyvendinimo pareigos ir jei šis adresatas privalo automatiškai priimti priemones, kurios pakeičia ieškovo teisinę padėtį (1971 m. gegužės 13 d. Sprendimo International Fruit Company ir kt. / Komisija, 41/70–44/70, Rink., EU:C:1971:53, 23–28 punktai; 2000 m. spalio 19 d. Sprendimo Italija ir Sardegna Lines / Komisija, C‑15/98 ir C‑105/99, Rink., EU:C:2000:570, 36 punktas ir 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Starway / Taryba, T‑80/97, Rink., EU:T:2000:216, 61 ir 62 punktai).

39

Reikia pažymėti, jog antruoju atveju tam, kad tiesioginės sąsajos sąlyga galėtų būti įvykdyta, būtina priimti ginčijamo akto įgyvendinimo priemones, susijusias su ieškovu.

40

Taigi tai, kad Sutarties autoriai, kiek tai susiję su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalimi, prie tiesioginės sąsajos sąlygos pridėjo papildomą sąlygą, susijusią su įgyvendinimo priemonių nebuvimu, neišvengiamai lemia, kad antrasis atvejis neįtraukiamas į šios trečiosios dalies taikymo sritį.

41

Reikia pridurti, kad klausimas, ar ginčijamo sprendimo adresatas, įgyvendindamas ginčijamą aktą, turi diskreciją, ar ne, neturi reikšmės vertinant sąlygą, susijusią su įgyvendinimo priemonių buvimu, ir to pakanka, kad nebūtų taikoma SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalis (šiuo klausimu žr. 25 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 35 punktą ir 2013 m. rugsėjo 9 d. Nutarties Altadis / Komisija, T‑400/11, Rink., EU:T:2013:490, 47 punktą). Be to, jeigu įgyvendinimo priemonių sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią dalį, skirta tik įgyvendinimo priemonėms, susijusioms su pasinaudojimu diskrecija, paradoksalu, bet asmeniui pasidarytų daug lengviau apskųsti reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus, kuriems vieniems taikoma ši nuostata, o ne individualiai taikomas priemones, dėl kurių buvo palikta konkrečios sąsajos sąlyga. Neatrodo, kad toks aiškinimas atitiktų Sutarties autorių ketinimus.

42

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalis, atsižvelgiant ir į šios nuostatos tikslą, ir į tai, kad Sutarties autoriai prie tiesioginės sąsajos sąlygos pridėjo papildomą sąlygą, susijusią su įgyvendinimo priemonių nebuvimu, gali būti taikoma, tik siekiant užginčyti aktus, susijusius su pirmuoju iš šių dviejų atvejų, kuris apima tiesioginės sąsajos sąlygą (žr. šio sprendimo 34 punktą); tai susiję su aktais, kurie savaime, t. y. neatsižvelgiant į bet kokias įgyvendinimo priemones, keičia ieškovo teisinę padėtį.

43

Todėl, jei ginčijamas aktas savaime nekeičia ieškovo teisinės padėties, šios išvados pakanka norint nuspręsti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalis yra netaikytina, ir šiuo atveju nebūtina tikrinti, ar dėl šio akto priimtos su ieškovu susijusios įgyvendinimo priemonės.

44

Būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia įvertinti šioje byloje nagrinėjamą situaciją.

45

Šiuo klausimu reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, pirma, kad Komisija kartu su atitinkama valstybe gali parengti veiksmų planą, kuris turi padėti išvengti trūkumų, nustatytų šios valstybės bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemoje, ir, antra, kad atitinkama valstybė narė imasi visų būtinų priemonių su ja susijusiam veiksmų planui įgyvendinti.

46

Pagal šią nuostatą Taryba tik suteikė Komisijai teisę kartu su kompetentingomis nacionalinėmis institucijomis parengti veiksmų planą, sudarytą iš įvairių nacionaliniu lygmeniu šių institucijų priimtų priemonių, ir paskui padaryti šį planą joms privalomą.

47

Taigi iš Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalies nematyti, kad Komisija turėtų kompetenciją priimti vienašališkus aktus, tiesiogiai taikytinus atitinkamos valstybės narės žuvininkystės sektoriaus specialistams.

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnis „Tolesni su patikros, savarankiško inspektavimo ir audito ataskaitomis susiję veiksmai“ įterpiamas į minėto reglamento X antraštinę dalį „Komisijos atliekamas vertinimas ir kontrolė“.

49

Priemonių, nurodytų šioje antraštinėje dalyje, tikslas, kaip numatyta Reglamento Nr. 1224/2009 X antraštinės dalies pirmame straipsnyje, t. y. 96 straipsnyje „Bendrieji principai“, – kontroliuoti ir vertinti, kaip valstybės narės taiko bendrosios žuvininkystės politikos taisykles.

50

Todėl pagal Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalį, t. y. minėto reglamento X antraštinės dalies paskutinio straipsnio paskutinę dalį, priimtas sprendimas yra kontrolės priemonių laikymosi ir vertinimo, kaip valstybės narės taiko bendrosios žuvininkystės politikos taisykles, rezultatas ir lemia tik įvairias priemones, kurias atitinkama valstybė narė turi įgyvendinti, jei nesilaikė minėtų taisyklių. Kaip matyti iš 2008 m. lapkričio 14 d. Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma Bendrijos kontrolės sistema, turinti užtikrinti atitiktį bendrosios žuvininkystės politikos taisyklėms, pasiūlymo, veiksmų plano priėmimu siekiama suteikti valstybėms narėms galimybę ištaisyti nustatytus trūkumus ir pašalinti pažeidimus.

51

Taigi, pagal Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalį priimtas sprendimas turi būti atskirtas nuo individualiai ar visuotinai taikomų priemonių, kurias Komisija gali priimti pagal minėto reglamento XI antraštinės dalies „Priemonės, kuriomis užtikrinama, kad valstybės narės laikytųsi bendrosios žuvininkystės politikos tikslų“ nuostatas. Remdamasi šioje antraštinėje dalyje įtvirtintomis nuostatomis, Komisija gali, be kita ko, laikinai uždrausti žvejybą, kuriai trūkumai turi įtakos (104 straipsnis), atlikti išskaitymus iš valstybės narės būsimų kvotų (105 straipsnis), atlikti išskaitymus iš valstybės narės būsimų žvejybos pastangų (106 straipsnis) arba prireikus netgi laikinai sustabdyti su valstybės narės vėliava plaukiojančių laivų žvejybos veiklą (108 straipsnis).

52

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalį priimtas sprendimas savaime, t. y. neatsižvelgiant į jokias įgyvendinimo priemones, nepakeičia jokio kito fizinio ar juridinio asmens (išskyrus valstybę narę), kuriam jis skirtas, teisinės padėties. Todėl minėtas sprendimas savaime nepakeičia, be kita ko, žuvininkystės sektoriaus specialistų teisinės padėties.

53

Tai, kad nėra pakeičiama asmenų teisinė padėtis, šiuo atveju patvirtina ginčijamame sprendime nustatytos viešinimo priemonės. Iš tiesų, šis sprendimas nebuvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, o buvo adresuotas tik Italijos Respublikai. Be to, šis sprendimas iki 2014 m. kovo 17 d. buvo priskirtas prie „Restreint UE“ dokumentų, o tai yra papildomas rodiklis, patvirtinantis, jog asmenims nesuteikiama galimybė juo remtis.

54

Be to, kiekvieną iš veiksmų, numatytų prie ginčijamo sprendimo pridėtame veiksmų plane, atitinka kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų priimta priemonė. Visų pirma, dėl veiksmų Nr. 13 ir 15 numatyta priimti ministro dekretą, o dėl veiksmų Nr. 16 ir 17 – pasiūlymą iš dalies pakeisti galiojančius nacionalinės teisės aktus. Tai patvirtina, kad ginčijamas sprendimas negali savaime, t. y. neatsižvelgiant į bet kokias įgyvendinimo priemones, pakeisti asmenų teisinės padėties.

55

Todėl, remiantis pateiktais svarstymais, pirmiausia esančiais šio sprendimo 42 ir 43 punktuose, darytina išvada, kad ieškovės neturi pagrindo remtis SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalimi siekdamos, kad jų ieškinys būtų pripažintas priimtinu.

56

Pirmiau pateikta išvada darytina, nesant būtinybės nustatyti, ar ginčijamas sprendimas yra „reglamentuojančio pobūdžio aktas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią dalį. Taip pat nebūtina patikrinti, ar dėl šio sprendimo yra priimtos su ieškovėmis ar jų nariais susijusios įgyvendinimo priemonės, nes patikrinimas reikštų, kad Bendrasis Teismas palaiko asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal šią nuostatą, o ne kitų subjektų poziciją (25 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 30 punktas).

57

Be to, net darant prielaidą, kad Italijos Respublika nepriėmė priemonių, numatytų prie ginčijamo sprendimo pridėtame veiksmų plane (atrodo, šalys tai pripažino per posėdį), tai neturi jokios įtakos ieškovių ar jų narių teisinei padėčiai, taigi jos negali būti laikomos, priešingai, nei teigia ieškovės, nesuteikiančiomis veiksmingos teisminės apsaugos.

58

Reikia pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 1224/2009 102 straipsnio 4 dalį Komisijai tik suteikta teisė kartu su kompetentingomis nacionalinėmis institucijomis parengti veiksmų planą, sudarytą iš įvairių nacionaliniu lygmeniu šių institucijų priimtų priemonių, ir paskui padaryti šį planą joms privalomą (žr. šio sprendimo 46 punktą), todėl ieškovės klaidingai tvirtina, kad Italijos administracinės institucijos ar Italijos teismai galėtų ginčijamą sprendimą taikyti tiesiogiai arba naudodama Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo techniką.

59

Be to, toks sprendimas, kaip ginčijamas, kuris savaime, t. y. neatsižvelgiant į bet kokias įgyvendinimo priemones, nepakeičia jokio kito fizinio ar juridinio asmens (išskyrus valstybę narę), kuriam jis skirtas, teisinės padėties, negali sukurti pareigų privatiems asmenims, todėl tokiu sprendimu negalima prieš juos remtis (pagal analogiją žr. 2014 m. liepos 7 d. Nutarties Industrie Cartarie Tronchetti Ibérica / Komisija, T‑244/13, EU:T:2014:644, 30 ir 39 punktus).

60

Galiausiai, kiek tai susiję su ieškovių argumentu, kad Italijos teismai galėtų naudoti Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo techniką, pažymėtina, kad tokiam argumentui negali būti pritarta. Iš tiesų, reikia priminti, kad Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principui taikomi tam tikri apribojimai. Taigi nacionalinio teismo pareigą remtis direktyvos turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas vidaus teisės normas riboja bendrieji teisės principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Association de médiation sociale, C‑176/12, Rink., EU:C:2014:2, 39 punktas). Todėl arba Italijos nacionalinės teisės nuostatose jau yra nustatytos ginčijamame sprendime numatytos pareigos ir tokiu atveju pastarasis sprendimas nekeičia ieškovių ar jų narių teisinės padėties, arba nacionalinės teisės nuostatose nėra nustatyta tokių pareigų ir tokiu atveju Italijos teismai negali nacionalinės teisės aiškinti pagal Sąjungos teisę.

61

Primintina, kad ginčijamas sprendimas nėra skirtas ieškovėms ir kad, kaip ką tik buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 55 punktą), jos negali pagrįstai remtis SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečia dalimi.

62

Todėl jos gali pareikšti ieškinį, remdamosi SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, tik jei ginčijamas sprendimas tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijęs.

63

Kiek tai susiję su antrąja iš šių dviejų sąlygų, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog kiti (nei sprendimo adresatai) teisės subjektai gali pagrįstai teigti, kad sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, tik jei toks sprendimas turi jiems poveikį dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš visų kitų asmenų išskiriančių konkrečių aplinkybių ir taip juos individualizuoja kaip adresatus (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, Rink., EU:C:1963:17, p. 223; 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. / Komisija, C‑71/09 P, C‑73/09 P ir C‑76/09 P, Rink., EU:C:2011:368, 52 punktas ir 25 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 46 punktas).

64

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikomas aktas, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad šis aktas turi būti laikomas konkrečiai susijusiu su šiais subjektais, nes taip taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (25 punkte minėto Sprendimo Telefónica / Komisija, EU:C:2013:852, 47 punktas).

65

Konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai apibrėžtų asmenų kategorijai.

66

Pirma, ginčijamas sprendimas, ypač prie jo pridėtame veiksmų plane numatyti veiksmai Nr. 13, 15, 16 ir 17, susijęs su ieškovių nariais tik dėl jų objektyvaus žvejų, konkrečiai durklažuvių žvejų, naudojančių tam tikrus žvejybos metodus, statuso taip pat, kaip ir su bet kuriuo kitu ūkio subjektu, kurio situacija yra arba gali būti tokia pati (dėl nuostatų, kuriomis nustatomos pareigos, panašios į numatytas ginčijamame sprendime, žr. 36 punkte minėto Sprendimo Komisija / Jégo‑Quéré, EU:C:2004:210, 46 punktą ir 2012 m. vasario 14 d. Nutarties Federcoopesca ir kt. / Komisija, T‑366/08, EU:T:2012:74, 28 punktą).

67

Be to, teismo posėdyje nebuvo ginčijama, kad dabartinis su Italijos vėliava plaukiojančių laivų, turinčių licenciją verstis duklažuvių žvejyba, sąrašas apima daugiau nei 7300 laivų, o tai yra papildomas įrodymas, patvirtinantis, kad ginčijamas sprendimas neturi įtakos konkrečiai ieškovėms arba jų nariams.

68

Antra, neatrodo, kad pagal Sąjungos teisės nuostatą Komisija, siekdama priimti ginčijamą sprendimą, buvo įpareigota taikyti procedūrą, pagal kurią ieškovių nariai ar ieškovės būtų galėję pagrįstai reikalauti galimų teisių. Taigi Sąjungos teisėje nebuvo apibrėžta konkreti teisinė padėtis tokių vykdytojų, kaip ieškovių nariai ar ieškovės, labui, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu (66 punkte minėto Sprendimo Komisija / Jégo‑Quéré, EU:C:2004:210, 47 punktas).

69

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas nėra susijęs su uždaru ratu asmenų, kurie buvo apibrėžti jį priimant ir kurių teises Komisija siekė reglamentuoti (1987 m. gegužės 21 d. Sprendimo Union Deutsche Lebensmittelwerke ir kt. / Komisija, 97/85, Rink., EU:C:1987:243, 11 punktas).

70

Net darant prielaidą, kad ginčijamas sprendimas galėtų būti laikomas turinčiu įtakos ieškovėms arba jų nariams kaip grupei asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų požymių, nors tai ir neįrodyta, bet kuriuo atveju iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovės ar jų nariai galėtų būti laikomi turinčiais įgytą teisę, kurią būtų galima pažeisti ginčijamu sprendimu.

71

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, jei sprendimas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų požymių, minėtas aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę. Taip yra, be kita ko, tuomet, kai sprendimu pakeičiamos teisės, kurias šie asmenys įgijo prieš priimant šį sprendimą (2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, Rink., EU:C:2008:159, 71 ir 72 punktai ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonlinie ir kt. / Komisija, C‑133/12 P, Rink., EU:C:2014:105, 46 punktas).

72

Šioje byloje svarbu pažymėti, kad bendrosios žuvininkystės politikos tikslas yra užtikrinti tokį gyvųjų vandens išteklių naudojimą, kad būtų išlaikytos tvarios ekonominės, aplinkos ir socialinės sąlygos (Reglamento Nr. 1224/2009 1 konstatuojamoji dalis). Reikia įdiegti veiksmingą šios politikos vykdymo kontrolės sistemą (Reglamento Nr. 1224/2009 2 konstatuojamoji dalis).

73

Ši kontrolės sistema grindžiama visų pirma leidimų išdavimo tvarka, numatyta Reglamento Nr. 1224/2009 III antraštinėje dalyje „Patekimo į vandenis ir naudojimosi ištekliais bendrosios sąlygos“. Taigi pagal minėto reglamento 6 straipsnį Sąjungos žvejybos laivas gali būti naudojamas gyviesiems vandens ištekliams eksploatuoti komerciniais tikslais tik tuo atveju, jei jis turi galiojančią žvejybos licenciją. Be to, atsižvelgiant į šio reglamento 7 straipsnį, Sąjungos vandenyse veiklą vykdančiam Sąjungos žvejybos laivui specifinę žvejybos veiklą leidžiama vykdyti tik tiek, kiek ta veikla nurodyta galiojančiame žvejybos leidime.

74

Tačiau žvejybos licencijos galiojimas gali būti laikinai sustabdomas arba ji visam laikui panaikinama. Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1224/2009 92 straipsnyje nustatyta taškų sistema. Pagal šią sistemą už padarytą sunkų bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių pažeidimą žvejybos licencijos turėtojui skiriami taškai. Kai bendras taip skirtų taškų skaičius pasiekia tam tikrą ribą, žvejybos licencijos galiojimas automatiškai sustabdomas arba ji panaikinama. Kiek tai susiję su žvejybos leidimu, pagal minėto reglamento 7 straipsnį žvejybos leidimas neišduodamas, jeigu atitinkamas žvejybos laivas neturi žvejybos licencijos arba jeigu jos galiojimas buvo sustabdytas ar ji buvo panaikinta, o leidimo galiojimas sustabdomas, jeigu laikinai sustabdomas žvejybos licencijos galiojimas.

75

Be to, Reglamento Nr. 1224/2009 108 straipsnyje Komisijai numatyta galimybė, jei įvykdomos tam tikros sąlygos, imtis neatidėliotinų priemonių, įskaitant, be kita ko, laikiną su valstybės narės vėliava plaukiojančių laivų žvejybos veiklos sustabdymą.

76

Taigi, kiek tai susiję su galimybe naudotis ištekliais, Sąjungos žvejybos laivams taikoma leidimų sistema, kuri pasižymi tam tikru pažeidžiamumu.

77

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisės žvejoti ir kompetentingos valstybės narės suteiktos kvotos atitinkamam žvejybos sezonui turėjimas nesuteikia suinteresuotajam asmeniui teisės bet kokiomis aplinkybėmis turėti galimybę išnaudoti šią kvotą (2014 m. spalio 14 d. Sprendimo Giordano / Komisija, C‑611/12 P, Rink., EU:C:2014:2282, 48 punktas).

78

Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovių nurodytos licencijos ir žvejybos leidimo išdavimas neleidžia jų turėtojo laikyti turinčiu įgytą teisę, kaip tai suprantama pagal 71 punkte minėtą teismo praktiką.

79

Todėl ieškovės klaidingai teigia, kad ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs su jomis ar jų nariais.

80

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo.

81

Todėl, nesant reikalo nustatyti, ar ieškovės gali pasiekti, kad iš dalies būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, darytina išvada, kad šis ieškinys bet kuriuo atveju turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

82

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, reikia joms nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: