—

A, atstovaujamos QC T. Amos ir baristerio H. Clayton,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos M. Holt, padedamo baristerės M. Gray,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 19 straipsnio 1 ir 3 dalių išaiškinimo.

2

Prašymas pateiktas nagrinėjant A ir B ginčą dėl jų santuokos nutraukimo.

3

Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatytos teismų jurisdikcijos taisyklės, taikomos atsižvelgiant į vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, jų pilietybę arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę, bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą.

4

Šio reglamento 16 straipsnyje „Bylos iškėlimas teisme“ nustatyta:

„Byla teisme laikoma iškelta tada:

5

To paties reglamento 19 straipsnyje „Lis pendens ir su jomis susiję ieškiniai“ numatyta:

„1.   Jeigu tarp tų pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

3.   Jeigu nustatoma teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris kitas teismas nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.

Tokiu atveju šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui.“

6

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) buvo panaikintas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, p. 1).

7

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 9 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ esančiame 27 straipsnyje buvo numatyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei pirmiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai.“

8

Kiek tai susiję su valstybių narių tarpusavio santykiais, Reglamentu Nr. 44/2001 buvo pakeista 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija).

9

Briuselio konvencijos II antraštinės dalies 8 skirsnio „Lis pendens – susiję ieškiniai“ 21 straipsnyje buvo nustatyta:

„Jeigu skirtingų susitariančiųjų valstybių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nugarinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.“

10

Civilinio proceso kodekso 1111 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu teismas, išklausęs kiekvieną sutuoktinį dėl santuokos nutraukimo esmės, konstatuoja, kad pareiškėjas neatsiima prašymo, jis priima nutartį, kuria pagal Civilinio kodekso 252‑2 straipsnį gali paskatinti šalis iš naujo mėginti susitaikyti arba leisti sutuoktiniams iš karto inicijuoti bylą dėl santuokos nutraukimo.

Abiem atvejais teismas gali įpareigoti taikyti visas Civilinio kodekso 254–257 straipsniuose numatytas laikinąsias priemones arba jų dalį.

Jeigu teismas leidžia inicijuoti bylą, savo nutartyje jis nurodo šio kodekso 1113 straipsnyje numatytus terminus.“

11

Šio kodekso 1113 straipsnis suformuluotas taip:

„Per tris mėnesius nuo nutarties paskelbimo prašyti priimti sprendimą dėl santuokos nutraukimo gali tik pradinį prašymą padavęs sutuoktinis.

Jeigu sutuoktiniai susitaiko arba per 30 mėnesių nuo nutarties paskelbimo nėra inicijuojama byla, visos nutarties nuostatos netenka galios, įskaitant leidimą inicijuoti bylą.“

12

Pagal to paties kodekso 1129 straipsnį „separacijos procedūra privalo atitikti santuokos nutraukimo procedūrai numatytas taisykles“.

13

Prancūzijos piliečiai A ir B susituokė 1997 m. vasario 27 d. Prancūzijoje, prieš tai pagal Prancūzijos teisę sudarę vedybų sutartį pagal visiško sutuoktinių turto atskirumo režimą. 2000 m. sutuoktiniai įsikūrė Jungtinėje Karalystėje. 1999 m. šeimoje gimė dvyniai, o 2001 m. – trečias vaikas. Šeima gyveno Jungtinėje Karalystėje iki 2010 m. birželio mėn., paskui sutuoktiniai faktiškai išsiskyrė, nes B išvyko iš jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos.

14

2011 m. kovo 30 d. B Nantero (Prancūzija) Tribunal de grande instance šeimos bylų teisėjui pateikė separacijos prašymą.

15

Reaguodama į vyro inicijuotą bylą, A 2011 m. gegužės 19 d. Vaikų rėmimo agentūrai (Child Support Agency) pateikė prašymą skirti jos prižiūrimų vaikų išlaikymą; 2011 m. gegužės 24 d. Jungtinės Karalystės teismams ji taip pat pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo ir atskirą prašymą priteisti išlaikymą.

16

2012 m. lapkričio 7 d.High Court of Justice (England & Wales), Family Division atmetė prašymą dėl santuokos nutraukimo, A sutikimu taikydamas Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį.

17

2011 m. gruodžio 15 d. Nantero Tribunal de grande instance šeimos bylų teisėjas priėmė nutartį dėl nesusitaikymo ir pareiškė, kad su vaikais susiję klausimai, įskaitant prašymą priteisti išlaikymą, turi būti sprendžiami Jungtinėje Karalystėje, tačiau Prancūzijos teismai turi jurisdikciją taikyti tam tikras laikinąsias apsaugos priemones. Jis įpareigojo B mokėti A mėnesinį 5000 EUR išlaikymą. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu Cour d’appel de Versailles (Prancūzija) apeliacine tvarka patvirtino šią nutartį.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad per 30 mėnesių terminą nuo Prancūzijos teismo priimtos nutarties dėl nesusitaikymo paskelbimo neinicijavus bylos 2014 m. birželio 16 d. vidurnaktį šios nutarties nuostatos neteko galios.

19

2012 m. gruodžio 17 d. B Prancūzijos teisme pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo. Tačiau 2013 m. liepos 11 d. šis prašymas buvo pripažintas nepriimtinu, nes tuo metu separacijos byla dar nebuvo baigta.

20

2014 m. birželio 13 d. A Jungtinės Karalystės teisme pateikė naują prašymą dėl santuokos nutraukimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog A nesėkmingai siekė pripažinimo, kad jos prašymas įsigalioja tik 2014 m. birželio 17 d. 00 val. 01 min.

21

2014 m. birželio 17 d. 8 val. 20 min. B Prancūzijos teisme pateikė antrą prašymą dėl santuokos nutraukimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tuo metu Jungtinės Karalystės laikas buvo 7 val. 20 min., todėl dar nebuvo galima kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą.

22

2014 m. spalio 9 d. B prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikė prašymą atmesti A prašymą dėl santuokos nutraukimo arba išbraukti jo pagrindu pradėtą bylą iš registro remiantis tuo, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 3 dalį Prancūzijos teismų jurisdikcija yra nustatyta aiškiai ir neginčijamai.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pateikdamas Prancūzijos teismuose prašymus dėl santuokos nutraukimo B siekė sutrukdyti A inicijuoti santuokos nutraukimo bylą Jungtinėje Karalystėje. Todėl prieš pateikdamas Prancūzijoje prašymą dėl santuokos nutraukimo jis neatsisakė separacijos prašymo, nes siekė išvengti, kad laikotarpiu tarp dviejų bylų dėl šių prašymų A galėtų teisėtai pateikti prašymą dėl santuokos nutraukimo Jungtinėje Karalystėje ir gauti šios valstybės narės teismo sprendimą visais su santuokos nutraukimu susijusiais klausimais, visų pirma dėl sutuoktinių turtinių santykių. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiais procesiniais veiksmais B piktnaudžiavo pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turimomis teisėmis ir nepaisė Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimų.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad separacijos byloje B praktiškai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, ir šiomis aplinkybėmis siekia sužinoti, ar Prancūzijos teismo jurisdikciją galima laikyti „nustatyta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 ir 3 dalis.

25

Tokiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Family Division nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kiek tai susiję su separacijos ir santuokos nutraukimo bylomis, pradėtomis tarp tų pačių šalių dviejų valstybių narių teismuose, ar Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 ir 3 dalys aiškintinos taip, kad, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai pirmosios valstybės narės teisme, į kuri kreiptasi pirmiausia, iškelta byla nutraukiama po to, kai kreipiamasi į kitą teismą antrojoje valstybėje narėje, teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija laikytina nenustatyta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia, ar atsakant į šį klausimą turi reikšmės aplinkybė, kad netrukus po pirmos bylos nutraukimo pirmosios valstybės narės teisme iškeliama trečia byla, pareiškėjo pirmoje byloje elgesys, būtent neskubėjimas imtis veiksmų, ir laiko skirtumas tarp atitinkamų valstybių narių, dėl kurio į pirmosios valstybės narės teismus galima kreiptis anksčiau nei į antrosios valstybės narės teismus.

27

Pirmiausia pažymėtina, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnis savo formuluote panašus į Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį, kuriuo pakeistas Briuselio konvencijos 21 straipsnis, ir juo įtvirtintas lis pendens atvejų sprendimo mechanizmas, analogiškas tam, kuris buvo numatytas dviejuose pastaruosiuose straipsniuose. Vadinasi, reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl šių straipsnių.

28

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio, ir Briuselio konvencijos 21 straipsnio atveju, Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje esančią sąvoką „nustatyta jurisdikcija“ reikia aiškinti autonomiškai, atsižvelgiant į akto, kuriame ji įtvirtinta, struktūrą ir tikslus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Shearson Lehman Hutton, C‑89/91, EU:C:1993:15 13 punktą ir Sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109 32 punktą).

29

Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje įtvirtintų lis pendens taisyklių tikslo pažymėtina, kad šiomis taisyklėmis siekiama išvengti lygiagrečių procesų skirtingų valstybių narių teismuose ir dėl to galinčių atsirasti tarpusavyje nesuderinamų sprendimų (žr. Sprendimo Purrucker, C‑296/10, EU:C:2010:665, 64 punktą). Šiuo tikslu Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sukurti aiškų ir veiksmingą lis pendens atvejų sprendimo mechanizmą (dėl Reglamento Nr. 44/2001 pagal analogiją žr. Sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109, 40 punktą).

30

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančių sąvokų „teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia“ ir „teismas, kuriame vėliau iškelta byla“, šis mechanizmas grindžiamas chronologine tvarka, kuria buvo kreiptasi į teismus.

31

Siekiant nustatyti kreipimosi į teismą momentą ir kartu nuspręsti, į kurį teismą kreiptasi pirmiausia, reikia remtis minėto reglamento 16 straipsniu „Bylos iškėlimas teisme“.

32

Pagal šį 16 straipsnį, atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje pasirinktą variantą, byla teisme laikoma iškelta tada, kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, arba, jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija. Tačiau byla teisme laikoma iškelta tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas pirmu atveju būtų įteiktas atsakovui, o antru atveju – pateiktas teismui.

33

Toliau siekiant nustatyti, ar susiklostė lis pendens situacija, iš Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad, skirtingai nuo Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalies taisyklių, taikomų civilinėms ir komercinėms byloms, santuokos bylose nereikalaujama skirtingų valstybių narių teismuose pateiktų prašymų pagrindo ir dalyko tapatumo. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 76 punkte, nors būtina, kad prašymai būtų susiję su tomis pačiomis šalimis, jų dalykas gali skirtis, jeigu jie susiję su separacija, santuokos nutraukimu ar santuokos pripažinimu negaliojančia. Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 ir 2 dalių palyginimas, iš kurio matyti, kad tik 2 dalies, susijusios su ieškiniais dėl tėvų pareigų, taikymui būtinas ieškinių dalyko ir pagrindo tapatumas. Darytina išvada, kad lis pendens situacija gali susiklostyti, kai į du skirtingų valstybių narių teismus kreiptasi, kaip pagrindinėje byloje, vienu atveju dėl separacijos, o kitu – dėl santuokos nutraukimo, arba abiem atvejais kreiptasi dėl santuokos nutraukimo.

34

Šiomis aplinkybėmis ir, esant šalių tapatumui, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalį teismas, kuriame vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Šiuo klausimu pripažintina, kad Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio išaiškinimas taip pat taikomas Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 daliai. Taigi tam, kad teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija būtų nustatyta, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad šis teismas savo iniciatyva nebūtų atsisakęs jurisdikcijos ir nė viena šalis jos nebūtų užginčijusi iki to momento, kai šiam teismui pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę teisę laikomos pirmaisiais gynybos argumentais dėl bylos esmės (pagal analogiją žr. Sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109, 44 punktą).

35

Kai atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio taisykles ši jurisdikcija laikoma nustatyta, pagal šio reglamento 19 straipsnio 3 dalį teismas, kuriame vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai.

36

Nagrinėjamu atveju iš 2011 m. gruodžio 15 d. Nantero Tribunal de grande instance šeimos bylų teisėjo pirmojoje byloje, t. y. 2011 m. kovo 30 d. B iniciatyva iškeltoje byloje dėl separacijos, priimtos nutarties dėl nesusitaikymo matyti, kad šio teismo jurisdikcija ir kreipimosi teisėtumas nebuvo ginčijami.

37

Vis dėlto tam, kad susiklostytų lis pendens situacija, tarp tų pačių šalių pradėtos bylos dėl santuokos nutraukimo, separacijos ar santuokos pripažinimo negaliojančia turi būti lygiagrečiai nagrinėjamos skirtingų valstybių narių teismuose. Kai skirtingų valstybių narių teismuose iškeltos dvi bylos, vieną iš jų nutraukus išnyksta tarpusavyje nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika, o kartu ir lis pendens situacija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį. Vadinasi, net jeigu teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija buvo nustatyta pirmojoje byloje, lis pendens situacijos nebėra, todėl ši jurisdikcija nėra nustatyta.

38

Toks atvejis susiklosto nutraukus bylą teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia. Tuomet bylos nutraukimo dieną teismas, kuriame vėliau iškelta byla, tampa teismu, į kurį kreiptasi pirmiausia.

39

Atrodo, kad pagrindinėje byloje susiklostė tokia situacija.

40

Iš tiesų, kai 2014 m. birželio 13 d. į Jungtinės Karalystės teismą buvo kreiptasi dėl santuokos nutraukimo, Nantero Tribunal de grande instance šeimos bylų teisėjas jau buvo gavęs separacijos prašymą, todėl kilo lis pendens situacija, kuri tęsėsi iki 2014 m. birželio 16 d. vidurnakčio. Po šios datos, t. y. birželio 17 d. 00 val. 00 min., kadangi Prancūzijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, iškelta byla buvo nutraukta dėl to, kad jo priimtos nutarties dėl nesusitaikymo nuostatos neteko galios, tik Jungtinės Karalystės teisme, į kurį kreiptasi 2014 m. birželio 13 d., liko byla, patenkanti į vieną iš Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalyje numatytų sričių. 2014 m. birželio 17 d. Prancūzijos teisme iškelta byla dėl santuokos nutraukimo yra vėlesnė už Jungtinės Karalystės teisme iškeltą bylą. Atsižvelgiant į šiame reglamente numatytas chronologines taisykles, darytina išvada, kad dėl šios įvykių sekos Jungtinės Karalystės teismas tapo teismu, į kurį kreiptasi pirmiausia, jei tik kreipimasis buvo teisėtas atsižvelgiant į minėto reglamento 16 straipsnį.

41

Reikėtų patikslinti, jog aplinkybė, kad tą dieną, kai buvo kreiptasi į Jungtinės Karalystės teismą, t. y. 2014 m. birželio 13 d., Prancūzijos teisme jau buvo iškelta kita byla, visiškai nekliudė teisėtai kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą atsižvelgiant į to paties reglamento 16 straipsnį.

42

Darytina išvada, kad esant situacijai, kaip antai apibrėžtai šio sprendimo 40 punkte, kai Prancūzijos teisme iškelta separacijos byla nutraukiama pasibaigus įstatyme įtvirtintiems terminams, lis pendens kriterijai nebetenkinami nuo nutraukimo dienos, todėl šio teismo jurisdikcija laikytina nenustatyta.

43

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjo elgesys pirmojoje byloje, būtent tariamas neskubėjimas imtis veiksmų, neturi reikšmės sprendžiant, ar teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija nustatyta.

44

Kiek tai susiję su atitinkamų valstybių narių laiko skirtumu, dėl kurio pareikšti ieškinį Prancūzijoje galima anksčiau nei Jungtinėje Karalystėje, todėl kai kurie pareiškėjai, kaip antai A, gali atsidurti nepalankesnėje padėtyje, pažymėtina, kad, be to, jog, kaip atrodo, šis laiko skirtumas nekenkia pareiškėjai pagrindinėje byloje, jis bet kuriuo atveju negali sukliudyti taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje esančių lis pendens taisyklių, kurios, derinamos su šio reglamento 16 straipsnio taisyklėmis, grindžiamos pirmumu laiko atžvilgiu.

45

Iš visų pirma išdėstytų argumentų matyti, kad į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: kiek tai susiję su separacijos ir santuokos nutraukimo bylomis, pradėtomis tarp tų pačių šalių dviejų valstybių narių teismuose, Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai pirmosios valstybės narės teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, iškelta byla nutraukiama po to, kai kreipiamasi į kitą teismą antrojoje valstybėje narėje, lis pendens kriterijai nebetenkinami, todėl teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija laikytina nenustatyta.

46

Aplinkybė, kad netrukus po pirmos bylos nutraukimo pirmosios valstybės narės teisme iškeliama trečia byla, neturi reikšmės.

47

Pareiškėjo pirmoje byloje elgesys, būtent neskubėjimas imtis veiksmų, ir laiko skirtumas tarp atitinkamų valstybių narių, dėl kurio į pirmosios valstybės narės teismus galima kreiptis anksčiau nei į antrosios valstybės narės teismus, taip pat neturi reikšmės.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Kiek tai susiję su separacijos ir santuokos nutraukimo bylomis, pradėtomis tarp tų pačių šalių dviejų valstybių narių teismuose, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 19 straipsnio 1 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai pirmosios valstybės narės teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, iškelta byla nutraukiama po to, kai kreipiamasi į kitą teismą antrojoje valstybėje narėje, lis pendens kriterijai nebetenkinami, todėl teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija laikytina nenustatyta.