—

Nike European Operations Netherlands BV, atstovaujamos asianajaja A. Saarikivi,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Banciella Rodríguez‑Miñón,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Paasivirta ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191) 4 straipsnio 2 dalies m punkto ir 13 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant Nike European Operations Netherlands BV (toliau – Nike) ir Sportland Oy, likviduojamos įmonės (toliau – Sportland) ginčą, susijusį su ieškiniu dėl nuginčijimo.

3

Reglamento Nr. 1346/2000 24 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Automatiškas bankroto bylų, kurioms paprastai taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė, pripažinimas gali susidurti su taisyklėmis, pagal kurias kitose valstybėse narėse turi būti vykdomi sandoriai. Siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis.“

4

Šio reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“, teisė.

2.   Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

<...>

5

Pagal to paties reglamento 13 straipsnį:

„4 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams nepalankių teisės aktų [žalingo akto], pateikia įrodym[ų], kad:

6

Pagal Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios įmonės turtą (takaisinsaannista konkurssipesään annettu laki) 10 straipsnį skolos apmokėjimas, kuris įvykdomas likus mažiau kaip trims mėnesiams iki nustatytos datos, anuliuojamas, jeigu jis buvo įvykdytas neįprastomis mokėjimo priemonėmis, buvo sumokėtas iki mokėjimo termino arba jo dydis, atsižvelgiant į bankrutuojančios įmonės turtą, gali būti laikomas reikšmingu.

7

Remiantis Bankroto įstatymo (Faillissementswet) 47 straipsniu, skolos, kurios mokėjimo terminas suėjo, mokėjimą galima užginčyti tik tuomet, jei įrodoma, kad gaudamas apmokėjimą gavėjas žinojo, kad jau buvo pateiktas prašymas iškelti bankroto bylą arba kad kreditorius ir skolininkas sudarė susitarimą, kuriuo kreditoriui buvo sudarytos palankesnės sąlygos, palyginti su kitais kreditoriais.

8

Helsinkyje (Suomija) įsteigta Sportland pagal franšizės sutartį užsiėmė mažmenine Nike, įsteigtos Hilversiume (Nyderlandai), tiekiamų prekių prekyba. Pagal šią sutartį, kuriai buvo taikoma Nyderlandų teisė, Sportland, įsigydama minėtoje sutartyje numatytas prekių atsargas, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. per dešimt kartų sumokėjo Nike skolas, kurių mokėjimo terminas buvo suėjęs; bendra jų suma sudarė 195108,15 EUR.

9

Gavęs 2009 m. gegužės 5 d. prašymą, Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) 2009 m. gegužės 26 d. iškėlė Sportland bankroto bylą. Sportland pareiškė ieškinį Helsingin käräjäoikeus ir prašė, kad šio sprendimo ankstesniame punkte nurodyti mokėjimai būtų anuliuoti ir kad Nike būtų įpareigota grąžinti sumokėtas sumas ir palūkanas pagal Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios įmonės turtą 10 straipsnį.

10

Nike prašė atmesti ieškinį. Ji rėmėsi, be kita ko, Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu ir tvirtino, kad ginčijamiems mokėjimams taikoma Nyderlandų teisė. Tačiau, remiantis Bankroto įstatymo 47 straipsniu, šie mokėjimai negalėjo būti anuliuoti.

11

Helsingin käräjäoikeus patenkino Sportland ieškinį. Jis, be kita ko, nusprendė, kad teismo procese dalyvavęs ekspertas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, nenagrinėjo Nyderlandų teisėje numatytos galimybės grąžinti mokėjimus į likviduojamos įmonės turtą klausimo. Remdamasis tuo tas teismas padarė išvadą, kad Nike neįrodė, jog šie mokėjimai negali būti ginčijami pagal minėto reglamento 13 straipsnį.

12

Manydama, kad pateikė pakankamai įrodymų dėl šio Nyderlandų teisės akto turinio, Nike apskundė tą sprendimą Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas). Sportland prašė atmesti tą apeliacinį skundą, be kita ko, dėl to, kad Nike nepateikė paaiškinimų nei dėl kitų Nyderlandų teisės aktų nuostatų, nesusijusių su teisės aktais bankroto srityje, turinio, nei dėl bendrųjų šios teisės principų.

13

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Helsingin hovioikeus primena, kad, remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalimi, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Remiantis šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punktu, šioje teisėje nustatomos, be kita ko, taisyklės, susijusios su atvejais, kai visiems kreditoriams žalingi aktai yra niekiniai, ginčytini arba netaikytini. Tačiau pagal šio reglamento 13 straipsnį to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, pateikia įrodymų, kad šiam aktui taikoma kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta byla, teisė ir kad pagal šią teisę atitinkamu atveju nenumatyta jokių priemonių šiam aktui užginčyti.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šalys pagrindinėje byloje, pirma, nesutinka su frazės „nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą]“ aiškinimu, antra, su Nike pareigos pateikti informacijos apie Nyderlandų teisės aktų turinį apimtimi ir, trečia, su įrodinėjimo pareigos paskirstymu tarp šalių.

15

Šiomis aplinkybėmis Helsingin hovioikeus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis aiškintinas taip, kad jo taikymas, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, susijęs su sąlyga, jog atitinkamas aktas negali būti ginčijamas remiantis šiam aktui taikytina teise (toliau – lex causae).

17

Šiuo klausimu konstatuotina, kad šio reglamento 13 straipsnio tekstas versijoje suomių kalba truputį skiriasi nuo kitų kalbinių versijų, nes jame, atrodo, nėra žodžių „atitinkamu atveju“ ar analogiškos frazės. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, kadangi Sąjungos teisės nuostatą būtina aiškinti vienodai, reikalaujama, kad, esant įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata būtų aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, kontekstą ir tikslą (žr. Sprendimo Christie’s France, C‑41/14, EU:C:2015:119, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

18

Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio konteksto ir tikslo primintina, kad, viena vertus, šiame straipsnyje numatyta išimtis iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės, kur iškelta byla, teisė (toliau – lex fori concursus). Kita vertus, ši išimtis, kurios tikslas, kaip priminta šio reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje, yra apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse nei ta, kur iškelta byla, sudarytų sandorių, turi būti aiškinama griežtai ir jos taikymo sritis negali būti išplėsta labiau, nei tai būtina šiam tikslui pasiekti (žr. Sprendimo Lutz, C‑557/13, EU:C:2015:227, 34 punktą).

19

Taigi, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį siekiama apsaugoti asmens, kuris gavo naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, teisėtus lūkesčius ir numatoma, kad šiam aktui net ir po bankroto bylos iškėlimo toliau bus taikoma teisė, kuri buvo jam taikoma tuo metu, kai šis aktas buvo atliktas, t. y. lex causae.

20

Iš šio tikslo aiškiai matyti, kad taikant Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį reikalaujama atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Iš tiesų negalima turėti teisėtų lūkesčių, kad akto galiojimas po bankroto bylos iškėlimo bus vertinamas neatsižvelgiant į šias aplinkybes, nors, neiškėlus tokios bylos, į jas turėtų būti atsižvelgta.

21

Be to, pareiga siaurai aiškinti minėto reglamento 13 straipsnyje numatytą išimtį prieštarauja plačiam šio straipsnio taikymo srities aiškinimui, kuriuo asmeniui, gavusiam naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, leidžiama išvengti lex fori concursus taikymo, tik visiškai abstrakčiai nurodant galimybės ginčyti atitinkamą aktą nebuvimą remiantis lex causae nuostata.

22

Esant šioms sąlygoms, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis aiškintinas taip, kad jo taikymas, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, susijęs su sąlyga, jog atitinkamas aktas negali būti ginčijamas remiantis lex causae.

23

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, kas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo tikslais tuo atveju, kai atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo, nurodo lex causae nuostatą, pagal kurią šį aktą galima ginčyti tik šioje nuostatoje numatytomis aplinkybėmis, turi nurodyti šių aplinkybių nebuvimą ir pateikti to įrodymų.

24

Šiuo klausimu primintina, kad pagal šio reglamento 13 straipsnį to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punktas gali būti netaikomas, tik jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, pateikia įrodymų, kad šiam aktui taikoma kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta byla, teisė ir kad pagal šią teisę nenumatyta jokių priemonių šiam aktui užginčyti.

25

Taigi iš paties Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio teksto matyti, kad atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo, turi pateikti įrodymų, jog šis aktas, remiantis lex causae, negali būti ginčijamas. Be to, numatydamas, kad šis atsakovas turi pateikti įrodymų, jog atitinkamas aktas negali būti ginčijamas „jokiomis priemonėmis“, ir, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, minėtas 13 straipsnis šiam atsakovui nustato pareigą, bent jau netiesiogiai, pateikti įrodymų tiek dėl faktinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad atitinkamo akto negalima ginčyti, buvimo, tiek dėl bet kokio elemento, kuris prieštarautų tokiai išvadai, nebuvimo.

26

Todėl, kadangi pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį įrodinėjimo pareiga aiškiai nustatyta atsakovui, kuris remiasi šiuo straipsniu, negali būti manoma, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį, grindžiamą reikšmingomis lex fori concursus nuostatomis, turi nurodyti ar netgi pateikti įrodymų, kad lex causae nuostatos, kuri iš principo leidžia ginčyti atitinkamą aktą, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą Bankroto įstatymo 47 straipsnį, taikymo sąlygos yra įvykdytos.

27

Tačiau, nors įrodinėjimo pareigos priskyrimas aiškiai reglamentuotas šio reglamento 13 straipsnyje, jame nėra nuostatų, susijusių su konkretesniais procesiniais aspektais. Taigi, šiame straipsnyje nėra nuostatų, susijusių, be kita ko, su įrodymų pateikimo sąlygomis, kompetentingame nacionaliniame teisme priimtinais įrodymais ar principais, taikomais vertinant jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią.

28

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, jeigu Sąjungos teisėje šios taisyklės nesuderintos, pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios, nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kušionová, C‑34/13, EU:C:2014:2189, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

29

Kalbant konkrečiai apie ankstesniame šio sprendimo punkte minėtą veiksmingumo principą, pažymėtina, kad juo, viena vertus, draudžiama taikyti nacionalines procesines taisykles, dėl kurių taptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasiremti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu, numatant per griežtas taisykles, visų pirma kiek tai susiję su priešingais įrodymais, t. y. kad tam tikrų aplinkybių nebuvo. Kita vertus, pagal šį principą draudžiamos pernelyg švelnios nacionalinės įrodinėjimo taisyklės, kurių taikymas praktikoje reikštų minėto reglamento 13 straipsnyje numatytos įrodinėjimo pareigos perkėlimą.

30

Tačiau vien tai, kad sudėtinga pateikti įrodymų apie aplinkybių, kuriomis pagal lex causae negalima ginčyti atitinkamo akto, buvimą arba prireikus įrodymų apie lex causae numatytų aplinkybių, kuriomis šis aktas gali būti ginčijamas, nebuvimą, savaime nepažeidžia veiksmingumo principo, o veikiau atitinka šio sprendimo 18 punkte nurodytą reikalavimą minėtą straipsnį aiškinti siaurai.

31

Esant šioms sąlygoms, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo tikslais tuo atveju, kai atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo, nurodo lex causae nuostatą, pagal kurią šį aktą galima ginčyti tik toje nuostatoje numatytomis aplinkybėmis, jis turi nurodyti šių aplinkybių nebuvimą ir pateikti to įrodymų.

32

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis aiškintinas taip, kad formuluotė „nenumato jokių priemonių užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą]“, be bankroto srityje taikytinų lex causae nuostatų, apima visas tos teisės nuostatas ir bendruosius principus.

33

Iš šio sprendimo 19 punkto matyti, kad pagal šio reglamento 13 straipsnį siekiama apsaugoti asmens, kuris gavo naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, teisėtus lūkesčius, ir numatoma, kad šiam aktui net ir po bankroto bylos iškėlimo toliau bus taikoma lex causae. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, tam, kad šis 13 straipsnis būtų taikomas tokiam naudos gavusiam asmeniui, reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes.

34

Teisėtų lūkesčių apsaugos tikslas ir būtinumas atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes reikalauja to paties reglamento 13 straipsnį aiškinti taip, kad minėtas naudos gavęs asmuo turi pateikti įrodymų, jog atitinkamo akto negalima ginčyti remiantis nei bankroto srityje taikytinomis lex causae nuostatomis, nei bendrai lex causae.

35

Iš tiesų, viena vertus, Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio tekstas aiškiai patvirtina tokį aiškinimą, nes šiuo straipsniu naudos iš žalingo akto gavusiam asmeniui nustatoma pareiga pateikti įrodymų, kad šio akto negalima ginčyti „jokiomis priemonėmis“. Kita vertus, negalima turėti teisėtų lūkesčių, kad aktas, kurį galima ginčyti remiantis lex causae nuostata ar bendruoju principu, po bankroto bylos iškėlimo bus vertinamas tik pagal bankroto srityje taikytinas lex causae nuostatas.

36

Esant šioms sąlygoms, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis aiškintinas taip, kad formuluotė „nenumato jokių priemonių užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą]“, be bankroto srityje taikytinų lex causae nuostatų, apima visas tos teisės nuostatas ir bendruosius principus.

37

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis aiškintinas taip, kad atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo, turi įrodyti, jog visa lex causae neleidžia ginčyti šio akto. Be to, tas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokį ieškinį gavęs nacionalinis teismas, kai mano, kad atsakovas pateikė pakankamai paaiškinimų, gali manyti, jog pareiga pateikti lex causae nuostatos ar bendrojo principo, pagal kuriuos minėtas aktas gali būti ginčijamas, įrodymų tenka ieškovui.

38

Pirma, kiek tai susiję su klausimu, ar minėto 13 straipsnio taikymo tikslais atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo, turi įrodyti, jog visa lex causae neleidžia ginčyti atitinkamo akto, primintina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkto, šis atsakovas turi nurodyti aplinkybių, leidžiančių ginčyti šį aktą remiantis lex causae, nebuvimą ir pateikti to įrodymų.

39

Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nedaromas skirtumas tarp bankroto srityje taikytinų lex causae nuostatų ir kitose srityse taikytinų lex causae nuostatų ir principų, bet numatyta, kad atsakovas turi pateikti įrodymų, jog atitinkamas aktas negali būti ginčijamas „jokiomis priemonėmis“. Todėl iš šio straipsnio teksto aiškiai matyti, kad šis straipsnis aiškintinas taip, jog atsakovas turi įrodyti, kad visa lex causae neleidžia ginčyti šio akto.

40

Ši išvada taip pat atitinka šio sprendimo 18 punkte primintą principą, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai. Iš tiesų priešingas aiškinimas – kad su bet kokios lex causae nuostatos ar principo, leidžiančio ginčyti aktą, nebuvimu susijusi įrodinėjimo pareiga tenka aktą ginčijančiam asmeniui, pernelyg supaprastintų rėmimąsi šia nuostata ir suteiktų jai gerokai platesnę taikymo sritį.

41

Be to, tik tokia išvada atitinka šio sprendimo 19 punkte primintą minėto 13 straipsnio tikslą apsaugoti asmens, kuris gavo naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, teisėtus lūkesčius, numatant, kad šiam aktui toliau bus taikoma teisė, kuri jam taikyta tuo metu, kai šis aktas buvo atliktas. Tuo metu minėtas aktas buvo reglamentuojamas visa lex causae, taikytina ne bankroto byloms, nes tas pats 13 straipsnis, remiantis Teisingumo Teismo praktika, iš esmės netaikytinas aktams, atliktiems po bankroto bylos iškėlimo (žr. Sprendimo Lutz, C‑557/13, EU:C:2015:227, 36 punktą).

42

Antra, dėl klausimo, ar ieškinį dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo gavęs nacionalinis teismas, jei mano, kad atsakovas pateikė pakankamai paaiškinimų, gali manyti, jog ieškovas turi pateikti lex causae nuostatos arba principo, pagal kuriuos šis aktas gali būti ginčijamas, įrodymų, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 25 punkto, pareiga pateikti įrodymų, kad šis aktas negali būti ginčijamas, tenka šiam atsakovui.

43

Be to, iš šio sprendimo 27–29 punktų matyti: kadangi Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nėra nuostatų, susijusių, be kita ko, su įrodymų pateikimo sąlygomis, kompetentingame nacionaliniame teisme priimtinais įrodymais ar principais, taikomais tame teisme atliekamam jam pateiktų įrodymų įrodomosios galios vertinimui, pagal procesinės autonomijos principą jos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Veiksmingumo principo neatitinka pernelyg švelnios nacionalinės įrodinėjimo taisyklės, kurių taikymas praktikoje reikštų įrodinėjimo pareigos perkėlimą.

44

Tai reiškia, kad kompetentingas nacionalinis teismas negali manyti, jog būtent ieškinį dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo pareiškęs asmuo turi pateikti įrodymų dėl lex causae nuostatos ar principo, pagal kuriuos šis aktas gali būti ginčijamas, tik jei tas teismas nusprendžia, kad atsakovas pirmiausia pagal jo nacionalinėje procesinėje teisėje paprastai taikytinas taisykles faktiškai įrodė, jog atitinkamo akto pagal lex causae negalima ginčyti. Tačiau atitinkama valstybė narė, remdamasi procesine autonomija ir laikydamasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų, turi nustatyti kriterijus, leidžiančius įvertinti, ar ieškovas iš tiesų pateikė tokių įrodymų.

45

Esant šioms sąlygoms, į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis aiškintinas taip, kad atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl akto negaliojimo, panaikinimo ar netaikymo, turi įrodyti, jog visa lex causae neleidžia ginčyti šio akto. Tokį ieškinį gavęs nacionalinis teismas gali manyti, kad pareiga pateikti įrodymų, jog egzistuoja lex causae nuostata ar principas, pagal kuriuos šis aktas gali būti ginčijamas, tenka ieškovui, tik jei nusprendžia, kad atsakovas pirmiausia pagal jo nacionalinėje procesinėje teisėje paprastai taikytinas taisykles faktiškai įrodė, jog atitinkamo akto pagal lex causae negalima ginčyti.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: