—

Kernkraftwerke Lippe‑Ems GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte J. Lüdicke ir G. Roderburg,

—

Hauptzollamt Osnabrück, atstovaujamos C. Schürle ir I. Schmidtke,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos S. Hartikainen ir J. Heliskoski,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir R. Sauer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, p. 51; 2004m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405), 14 straipsnio 1 dalies a punkto, 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB (OL L 9, 2009, p. 12), 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, SESV 107 straipsnio, AE 93 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio, siejamų su Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėto prie ES, ESV ir EAEB sutarčių (toliau – Protokolas), 3 straipsnio 1 dalimi, taip pat AE 192 straipsnio 2 dalies, siejamos su AE 1 straipsnio 2 dalimi ir 2 straipsnio d punktu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Kernkraftwerke Lippe‑Ems GmbH (toliau – KLE), kuri Lingene (Vokietija) eksploatuoja Emsland atominę elektrinę, ir Hauptzollamt Osnabrück (toliau – Hauptzollamt) ginčą dėl KLE mokėtino branduolinio kuro naudojimo mokesčio pagal 2010 m. gruodžio 8 d. Branduolinio kuro naudojimo mokesčio įstatymą (Kernbrennstoffsteuergesetz, BGBl. 2010 I, p. 1804, toliau – KernbrStG), nes 2011 m. birželio mėnesį ši bendrovė minėtos elektrinės branduoliniame reaktoriuje naudojo kuro rinkles.

3

Direktyvos 2003/96 2, 3, 6 ir 7 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

<...>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje skelbiama:

„Valstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje terminas „energetikos produktai“ taikomas produktams:

2.   Ši direktyva taip pat taikoma: elektros energijai, atitinkančiai KN kodą 2716.

3.   Energetikos produktams, kuriems apmokestinimo lygis šioje direktyvoje nenustatytas, mokestis taikomas, jeigu jie skirti naudoti, parduodami ar naudojami kaip krosnių kuras ar variklių degalai. Mokesčio suma nustatoma atsižvelgiant atitinkamai į ekvivalentišką krosnių kurą ar variklių degalus.

Mokestis, imamas už variklių degalus, taikomas ne tik 1 straipsnyje nurodytiems produktams, bet ir visiems produktams, skirtiems naudoti, parduodamiems ar naudojamiems kaip variklių degalai arba variklių degalų priedas ar užpildas.

Be 1 dalyje išvardytų apmokestinamų produktų, už bet kokį kitą angliavandenilį, išskyrus durpes, skirtą naudoti, parduodamą ar naudojamą šildymui, imamas tokio pat dydžio mokestis, kaip ir už ekvivalentišką energetikos produktą.

4.   Ši direktyva netaikoma:

<...>

5.   Šioje direktyvoje nurodomi kombinuotosios nomenklatūros kodai atitinka 2001 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2031/2001, iš dalies pakeičiančiame Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, nurodytus kodus [(OL L 279, p. 1, toliau – Kombinuotoji nomenklatūra)].

Sprendimas atnaujinti kombinuotosios nomenklatūros kodus šioje direktyvoje nurodytiems produktams priimamas vieną kartą per metus 27 straipsnyje nurodyta tvarka. Sprendimas negali pakeisti šioje direktyvoje taikomų minimalių mokesčių normų ar turėti įtakos pridedant ar išbraukiant bet kokius energetikos produktus ar elektros energiją.“

6

Direktyvos 2003/96 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Apmokestinimo lygiai, kuriuos valstybės narės taiko 2 straipsnyje išvardytiems energetikos produktams ir elektros energijai, negali būti mažesni už šioje direktyvoje nurodytus minimalius apmokestinimo lygius.

2.   Šioje direktyvoje „apmokestinimo lygis“ yra visas mokestis, taikomas visų netiesioginių mokesčių (išskyrus [pridėtinės vertės mokestį, toliau – PVM]) atžvilgiu, atidavimo naudojimui metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskaičiuotų pagal energetikos produktų ir elektros energijos kiekį.“

7

Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Be Direktyvoje 92/12/EEB [(1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyva dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179))] pateiktų bendrųjų nuostatų, atleidžiančių nuo mokesčio akcizais apmokestinamus produktus, ir, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės savo pačių nustatytomis sąlygomis, siekdamos užtikrinti teisingą tokių išimčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui, atleidžia šiuos produktus nuo vienodo akcizo:

<...>“

8

Direktyvos 2008/118 9 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„Kadangi akcizas yra tam tikrų prekių vartojimui nustatomas mokestis, neturėtų atsirasti prievolė apskaičiuoti mokestį už akcizais apmokestinamas prekes, kurios tam tikromis aplinkybėmis buvo sunaikintos arba negrįžtamai prarastos.“

9

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šia direktyva nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas toliau nurodytų prekių (toliau – akcizais apmokestinamos prekės) vartojimas:

<...>

2.   Specifiniais tikslais valstybės narės gali akcizais apmokestinamas prekes apmokestinti kitais netiesioginiais mokesčiais, jei tie mokesčiai atitinka akcizams ar [PVM] taikomas Bendrijos mokesčių taisykles, susijusias su mokesčio bazės nustatymu, mokesčio apskaičiavimu, prievolės apskaičiuoti mokestį atsiradimu ir stebėsena, tačiau neįskaitant nuostatų dėl atleidimo nuo mokesčių.

3.   Valstybės narės gali apmokestinti:

Tačiau prekyboje tarp valstybių narių dėl tokių mokesčių taikymo negali atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.“

10

Pagal Direktyvos 2008/118 47 straipsnį:

„1.   Direktyva [92/12] panaikinama nuo 2010 m. balandžio 1 d.

<...>

2.   Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą.“

11

Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio įstatymo (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland) 100 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta:

„Jei teismas mano, kad įstatymas, nuo kurio priklauso jo sprendimas, prieštarauja Konstitucijai, jis turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Bundesverfassungsgericht [(Federalinis Konstitucinis Teismas)] dėl jo išaiškinimo <...>“

12

KernbrStG 1 straipsnyje „Apmokestinimo objektas, mokesčio taikymo teritorija“ numatyta:

„(1)   Pramoninei elektros energijos gamybai naudojamas branduolinis kuras mokesčio teritorijoje apmokestinamas branduolinio kuro panaudojimo mokesčiu. Branduolinio kuro mokestis yra vartojimo mokestis, kaip tai suprantama pagal Mokesčių kodeksą.

(2)   Mokesčio teritorija yra Vokietijos Federacinė Respublika <...>“

13

KernbrStG 2 straipsnyje „Įstatyme vartojamų sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šio įstatymo tikslams:

14

Šio įstatymo 3 straipsnyje „Mokesčio tarifas“ nustatomas 145 EUR dydžio mokestis, kuris turi būti mokamas už 1 gramą plutonio‑239, plutonio‑241, urano‑233 arba urano‑235.

15

Minėto įstatymo 5 straipsnyje „Apmokestinimo momentas, apmokestinamasis asmuo“ numatyta:

„(1)   Mokestis tampa mokėtinas, kai atominės elektrinės branduoliniame reaktoriuje kuro rinklės arba kuro strypai panaudojami pirmą kartą ir pradėta savaiminė grandininė reakcija. <...>

(2)   Apmokestinamasis asmuo yra veiklos vykdytojas.“

16

To paties įstatymo 6 straipsnio „Mokesčio deklaracija ir jo apskaičiavimas“ 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamas asmuo turi pateikti deklaraciją, kurioje jis pats apskaičiuoja mokėtiną mokestį.

17

2011 m. birželį KLE panaudojo kuro rinkles, kad pagrindinėje Emslando atominėje elektrinėje pradėtų savaiminę grandininę reakciją.

18

KLE pateikė Hauptzollamt2011 m. liepos 13 d. branduolinio kuro mokesčio deklaraciją, kurioje ji, remdamasi 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusio KernbrStG nuostatomis, apskaičiavo mokėtiną šio mokesčio sumą: 154117745 EUR.

19

Paskui KLE pateikė skundą dėl šios deklaracijos. 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu jos skundas buvo atmestas. Tuomet 2011 m. lapkričio 30 d. KLE Finanzgericht Hamburg (Hamburgo finansų teismas) pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo. 2013 m. rugpjūčio 28 d. pranešime dėl mokesčio dydžio Hauptzollamt pakeitė mokėtino mokesčio sumą ir nustatė 154117455 EUR sumą. Būtent šis pranešimas yra ginčo dalykas pagrindinėje byloje.

20

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų duomenų matyti, kad šalys pagrindinėje byloje ginčijasi pirmiausia dėl to, ar KernbrStG atitinka Sąjungos teisę.

21

KLE pirmiausia mano, kad pagal direktyvas 2008/118 ir 2003/96 leidžiama apmokestinti elektros energiją kaip galutinį produktą, bet ne kartu taikant akcizą, kuriuo apmokestinamas energijos šaltinis elektros energijos gamybai. Antra, KLE teigia, kad KernbrStG prieštarauja SESV 107 straipsniui, nes šis įstatymas pažeidžia konkurenciją tarp skirtingų elektros energijos gamintojų, kai atominėse elektrinėse pagaminama elektros energija apmokestinama, tačiau tie elektros energijos gamybos būdai, kuriuos naudojant neišmetamos CO2 dujos, ir tie, kuriuos naudojant tokios dujos išmetamos, neapmokestinami. Trečia, kadangi KernbrStG skatina elektros energijos gamintojus persiorientuoti į mažiau CO2 dujų išmetančius elektros energijos gamybos būdus, jis neatitinka SESV 191 ir paskesnių straipsnių, siejamų su ESS 4 straipsnio 3 dalimi. Pagaliau, KLE laikosi nuomonės, kad KernbrStG prieštarauja AE 93 straipsnio logikai, taip pat AE 191 ir 192 straipsnių ir Protokolo tikslams – skatinti elektros energijos gamybą iš branduolinės energijos, kuri neišmeta CO2 dujų.

22

Hauptzollamt mano, kad Direktyva 2008/118 yra susijusi tik su akcizais apmokestinamų prekių apyvarta valstybėse narėse ir kad Direktyvoje 2003/96 nėra branduoliniam kurui taikomų nuostatų. Ji teigia, kad KernbrStG nėra valstybės pagalbos priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, ir kad bet kuriuo atveju ši SESV nuostata nesuteikia KLE teisės reikalauti, kad būtų panaikinta jos 2011 m. liepos 13 d. branduolinio kuro mokesčio deklaracija. Be to, pagal SESV 194 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą valstybėms narėms leidžiama nuspręsti dėl paties principo: ar naudoti branduolinę energiją ir ar apmokestinti jos panaudojimą. Hauptzollamt manymu, EAEB sutarties nuostatos taip pat nedraudžia KernbrStG, nes ja Europos ekonominė bendrija (toliau – EAEB) nenurodoma kaip branduolinio kuro mokesčio subjektas ir šiuo mokesčiu taip pat nepažeidžiamos jos nuosavybės teisės. Hauptzollamt mano, kad šios nuostatos nepažeistų nei valstybių narių kompetencijos pasirinkti savo apsirūpinimo energija būdus, nei jų kompetencijos taikyti mokesčius, susijusius su atominių elektrinių eksploatavimu.

23

Be to, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Finanzgericht Hamburg lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje kreipėsi į Bundesverfassungsgericht su klausimu dėl KernbrStG atitikties pagrindiniam Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymui.

24

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais Bundesverfassungsgericht vykstant bylos nagrinėjimo procesui.

25

Pirmiausia jis pažymi, kad jei Bundesverfassungsgericht, kuris vienintelis yra kompetentingas tikrinti federalinių įstatymų konstitucingumą ir prireikus juos panaikinti, konstatuotų, jog KernbrStG negalioja ir netaikytinas ex tunc, KLE 2011 m. liepos 13 d. branduolinio kuro mokesčio deklaracija turėtų būti iš karto panaikinta, ir ES teisės išaiškinimas nebūtų svarbus siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kreipimasis į Bundesverfassungsgericht neleidžia jam remtis prielaida, kad jis neturi taikyti šio įstatymo, todėl klausimas dėl atitikties Sąjungos teisei nebekils, nes minėtas įstatymas lieka galioti tol, kol nenuspręsta kitaip. Be to, Bundesverfassungsgericht gali konstatuoti šio įstatymo negaliojimą ir netaikytinumą tik kiek tai susiję su ateitimi.

26

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jis Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį aiškina taip, kad šia nuostata draudžiama teismams iš esmės išnagrinėti bylą, kol Bundesverfassungsgericht nepriėmė savo sprendimo, tačiau nedraudžia jiems pateikti Teisingumo Teismui adresuotų prašymų priimti prejudicinį sprendimą.

27

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jei prašymu priimti prejudicinį sprendimą galėtų būti prašoma išaiškinti Sąjungos teisę tik tuomet, kai priimtas Bundesverfassungsgericht sprendimas, kuriuo pripažįstama KernbrStG atitiktis Konstitucijai, visas procesas galėtų trukti kelerius metus. Šiuo klausimu pirmiausia būtina atsižvelgti į pareigą laikytis bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo.

28

Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Hamburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29

Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas, kuris abejoja dėl nacionalinės teisės akto atitikties tiek Europos Sąjungos teisei, tiek atitinkamos valstybės narės Konstitucijai, praranda teisę arba atitinkamai atleidžiamas nuo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais dėl teisės akto išaiškinimo arba galiojimo, atsižvelgiant į tai, kad nacionaliniame teisme, kuris turi vykdyti šią kontrolę, tebevyksta šio teisės akto konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūra.

30

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą ir dėl Sutarčių, Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų išaiškinimo, ir dėl šių aktų galiojimo. Šio straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo, gali pateikti tokius klausimus Teisingumo Teismui, jeigu mano, kad tai būtina, o trečioje pastraipoje nustatyta, kad jis privalo tai daryti, jeigu pagal nacionalinę teisę jo sprendimai negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka.

31

Pirmiausia, iš SESV 267 straipsnio matyti, kad, nors, nelygu, koks atvejis, gali būti naudinga, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Teisingumo Teismui metu būtų nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir išspręsti visiškai su vidaus teise susiję klausimai (žr. Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association ir kt., 36/80 ir 71/80, EU:C:1981:62, 6 punktą; Sprendimo Meilicke, C‑83/91, EU:C:1992:332, 26 punktą ir Sprendimo JämO, C‑236/98, EU:C:2000:173, 31 punktą), nacionaliniai teismai turi didelę diskreciją kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad jų nagrinėjamose bylose kyla klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo vertinimo, dėl kurių jie turi priimti sprendimą (žr., be kita ko, Sprendimo Mecanarte, C‑348/89, EU:C:1991:278, 44 punktą; Sprendimo Cartesio, C‑210/06, EU:C:2008:723, 88 punktą; Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 41 punktą ir Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 35 punktą).

32

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas, kuriam prireikė taikyti Sąjungos teisės nuostatas, turi, neviršydamas savo kompetencijos, užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą ir, jei būtina, savo iniciatyva netaikyti jokios, net vėlesnės, joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo prašyti arba laukti išankstinio jos panaikinimo teisėkūros arba bet kokiu kitu konstituciniu keliu (žr., be kita ko, Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 21 ir 24 punktus; Sprendimo Filipiak, C‑314/08, EU:C:2009:719, 81 punktą; Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 45 punktą ir Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 36 punktą).

33

Iš tikrųjų pačiai Sąjungos teisės prigimčiai būdingiems reikalavimams prieštarautų bet kuri nacionalinės teisės nuostata, įskaitant konstitucinio pobūdžio nuostatas, arba teisėkūros, administracinė ar teisminė praktika, dėl kurios Sąjungos teisės veiksmingumas sumažėtų atsisakius suteikti įgaliojimus teisėjui, kompetentingam taikyti šią teisę, tokio taikymo metu imtis visų būtinų priemonių netaikyti nacionalinių įstatymų nuostatų, galinčių kliudyti visiškam Sąjungos teisės normų veiksmingumui (žr. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 22 punktą; Sprendimo Factortame ir kt., C‑213/89, EU:C:1990:257, 20 punktą ir šiuo klausimu Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 70 punktą). Tokia padėtis susiklostytų, jei, kilus Sąjungos teisės nuostatos ir nacionalinio įstatymo prieštaravimui, spręsti šią koliziją būtų kompetentingas ne Sąjungos teisės taikymą turintis užtikrinti teismas, o kita įstaiga, turinti savo atskirą diskreciją, net jei dėl to kilusi kliūtis visiškam šios teisės veiksmingumui būtų tik laikina (žr. Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

34

Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei su Sąjungos teise susijusią bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas mano, jog nacionalinė nuostata ne tik prieštarauja Sąjungos teisei, bet ir yra antikonstitucinė, iš jo neatimama SESV 267 straipsnyje numatyta teisė ir jis neatleidžiamas nuo šiame straipsnyje įtvirtintos pareigos pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo dėl to, kad konstatavus vidaus teisės nuostatos prieštaravimą Konstitucijai privalu kreiptis į Konstitucinį teismą. Iš tikrųjų Sąjungos teisės veiksmingumui kiltų grėsmė, jei dėl privalomo kreipimosi į Konstitucinį teismą su Sąjungos teise susijusią bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas negalėtų pasinaudoti SESV 267 straipsnio jam suteikta galimybe pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo, kad galėtų nuspręsti, ar nacionalinė nuostata suderinama su ja (Sprendimo Mecanarte, C‑348/89, EU:C:1991:278, 39, 45 ir 46 punktai; Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 45 punktas ir Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 38 punktas).

35

Iš visų šių svarstymų Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo pagal SESV 267 straipsnį sistemos funkcionavimą ir Sąjungos teisės viršenybės principo taikymą būtina, kad nacionalinis teismas galėtų laisvai pateikti Teisingumo Teismui bet kurį, jo manymu, būtiną prejudicinį klausimą bet kuriuo, jo manymu, tinkamu bylos nagrinėjimo momentu, net pasibaigus konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūrai (Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 39 punktas).

36

Dėl šio sprendimo 31–35 punktuose nurodytų priežasčių Sąjungos teisės efektyvumui kiltų grėsmė, o SESV 267 straipsnio veiksmingumas sumažėtų, jei dėl to, kad, vykstant konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūrai, nacionaliniam teismui būtų sutrukdyta nedelsiant kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir taikyti Sąjungos teisę remiantis Teisingumo Teismo sprendimu ar praktika (šiuo klausimu žr. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 20 punktą).

37

Kadangi pagal Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį numatyta, kad jei teismas mano, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, jis privalo ne tik pateikti Bundesverfassungsgericht klausimą dėl jo atitikties minėtam pagrindiniam įstatymui, bet ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, primintina, jog taikoma nacionalinė proceso taisyklė negali paneigti nacionalinių teismų, kurių sprendimas nėra galutinis, diskrecijos pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jei jiems kyla abejonių, kaip šioje pagrindinėje byloje, dėl Sąjungos teisės aiškinimo (Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 67 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

38

Galiausiai, kiek tai susiję su Bundesverfassungsgericht pradėto proceso poveikiu Sąjungos teisės aiškinimo svarbai ginčo sprendimui pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad, kadangi šis ginčas ir prejudiciniai klausimai, nesvarbu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos atitinka Konstituciją, yra susiję su nacionalinės teisės aktų, kuriais numatomas branduolinio kuro mokesčio taikymas, atitiktimi Sąjungos teisei, nėra visiškai aišku, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos realiais faktais ar dalyku, kad problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Filipiak, C‑314/08, EU:C:2009:719, 43 ir 45 punktus).

39

Atsižvelgiant į ankstesnius svarstymus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas, kuris abejoja dėl nacionalinės teisės aktų atitikties tiek Europos Sąjungos teisei, tiek atitinkamos valstybės narės Konstitucijai, nei praranda teisę, nei atitinkamai yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais dėl šios teisės išaiškinimo arba galiojimo, nes nacionaliniame teisme, kuris turi vykdyti šią kontrolę, tebevyksta šio teisės akto konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūra.

40

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar, pirma, Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktas ir, antra, Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokį nacionalinės teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestį.

41

Iš tiesų, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Finanzgericht Hamburg iš pradžių teiraujasi, ar branduoliniam kurui taikomas atleidimas nuo apmokestinimo, kaip tai numatyta Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkte. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar, nors šiam kurui nebuvo taikomas toks atleidimas nuo apmokestinimo, vis dėlto pagal analogiją jį reiktų taikyti.

42

Paskui šis teismas nori išsiaiškinti, ar KernbrStG įvestas mokestis yra akcizas, kuriuo netiesiogiai apmokestinamas elektros energijos, kuriai taikoma Direktyva 2003/96, vartojimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 dalį, ar kitas netiesioginis mokestis, kuriuo šis produktas papildomai apmokestinamas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, ir tuo atveju, jei jam taikoma viena kuri iš šių nuostatų, ar šis mokestis atitinka Direktyvos 2003/96 ar Direktyvos 2008/118 nuostatas. Finanzgericht Hamburg pirmiausia teiraujasi, ar tai, kad mokesčio našta atitenka kitiems asmenims nei tie, kuriems tenka prievolė sumokėti mokestį, yra lemiama jį kvalifikuojant pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnį ir ar šiuo tikslu reikalaujama, kad panaudotas branduolinis kuras turi būti proporcingas pagamintam elektros energijos kiekiui.

43

Nepažeidžiant klausimo, ar tokie antrinės teisės aktai, kaip Direktyva 2003/96, kurie buvo priimti remiantis EB 93 straipsniu (dabar – SESV 113 straipsnis), taikytini branduoliniam kurui, kuriam taikomos EAEB sutarties nuostatos, susijusios su bendrąja atominės energijos rinka, konstatuotina, kad bet kuriuo atveju šis kuras neatleidžiamas nuo apmokestinimo pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punktą.

44

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2003/96 1 straipsnį valstybės narės energetikos produktus turi apmokestinti pagal šią direktyvą, kuri, kaip matyti iš jos 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių, nustato minimalų tam tikrų energetikos produktų apmokestinimo lygį Bendrijoje.

45

Minėtos direktyvos 14 straipsnyje nustatytas išsamus privalomas atleidimo nuo apmokestinimo atvejų sąrašas, kuriuo valstybės narės turi vadovautis apmokestindamos energinius produktus ir elektros energiją (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fendt Italiana, C‑145/06 ir C‑146/06, EU:C:2007:411, 36 punktą).

46

Be to, Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktas tiek, kiek jame nustatyta valstybių narių pareiga netaikyti šioje direktyvoje numatyto apmokestinimo „energetikos produktams ir elektros energijai, naudojamai elektros energijai gaminti, ir elektros energijai, naudojamai elektros gamybos pajėgumams išlaikyti“, yra pakankamai aiškus, todėl jis aiškiai apibrėžia produktus, kurie atleidžiami nuo apmokestinimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Flughafen Köln / Bonn, C‑226/07, EU:C:2008:429, 29 punktą).

47

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama šioje direktyvoje vartojama „energetikos produktų“ sąvoka ir pateikiamas išsamus produktų, patenkančių į šią sąvoką (nurodant jų kombinuotosios nomenklatūros kodus), sąrašas.

48

Pakanka konstatuoti, kad, kadangi branduolinis kuras, kuris yra KernbrStG dalykas, šiame sąraše nenurodytas, jis nėra „energetikos produktas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/96, todėl jis neatleidžiamas nuo apmokestinimo pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punktą.

49

Todėl pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas nereikia nustatyti, ar šiam produktui taikoma Direktyva 2003/96, ar ne.

50

KLE teigia, kad Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas atleidimas vis dėlto turi būti taikomas branduoliniam kurui pagal analogiją, nes šia direktyva siekiama įgyvendinti vienintelio elektros energijos apmokestinimo principą, pagal kurį draudžiama tuo pat metu apmokestinti šios energijos mokesčiu ir jos gamybos šaltinio mokesčiu. Be to, tai, kad šio kuro nėra energetikos produktų, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, sąraše, atsitiko dėl Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo netyčia palikta spraga, nes jis negalėjo tikėtis, jog valstybės narės priims tokią priemonę kaip KernbrStG, kuris tiek, kiek juo apmokestinamas tik elektros energijos gamybos procesas, kurio metu neišmetamos CO2 dujos, prieštarauja Sąjungos politikai šių išmetamų dujų politikos srityje ir pačios direktyvos 6 ir 7 konstatuojamosioms dalims.

51

Šiuo klausimu konstatuotina, kad KLE nurodyti argumentai neleidžia daryti išvados, jog egzistuoja principas, kuris draudžia vienu metu apmokestinti elektros energijos vartojimo mokesčiu ir šios energijos gamybos šaltinių mokesčiu. Iš tiesų, iš pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, aiškinamojo memorandumo (OL C 139, 1997, p. 14) 5 puslapio, kuriuo KLE remiasi, matyti, kad daugių daugiausia „egzistuoja du galimi būdai, kaip elektros energiją įtraukti į mokesčių nuostatų taikymo sritį: apmokestinti elektros energijos gamybos kurą (elektros energijos sąnaudų mokestis) arba apmokestinti pačią elektros energiją (produkcijos mokestis)“. Iš šio pasiūlymo nematyti, kad šie du būdai iš principo nesuderinami, nes Europos Komisija pripažino jų papildomumą minėtame pasiūlyme palikdama galimybę valstybėms narėms „[prie produkcijos mokesčio] nustatyti papildomą (nesuderintą) elektros energijos sąnaudų mokestį, kai vartojamas neekologiškas kuras“. Be to, iš šio teksto taip pat nematyti, kad Komisija būtų ketinusi pasiūlyti įpareigoti valstybes nares atleisti nuo bet kokių mokesčių produktus, kuriems netaikoma suderinta apmokestinimo tvarka.

52

Be to, jei Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies a punkto veikimas iš esmės nebus pakeistas, bet kokia galima nacionalinės teisės aktų neatitiktis Sąjungos politikai išmetamų CO2 dujų kiekių mažinimo srityje negali pateisinti (tai aiškiai prieštarautų aiškiam Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimui) šios nuostatos aiškinimo taip, jog jos taikomos kitiems produktams, bet ne energetikos produktams ir elektros energijai, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

53

Iš šio sprendimo 51 ir 52 punktuose nurodytų svarstymų matyti, kad Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas atleidimas nuo apmokestinimo negali būti taikomas pagal analogiją branduoliniam kurui, numatytam KernbrStG.

54

Todėl Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip: jis nedraudžia nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo nustatomas branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestis.

55

Kiek tai susiję su klausimu, ar KernbrStG įvestas mokestis yra elektros energijos „akcizo mokestis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 dalį, ar šiam produktui taikomas „kitas netiesioginis mokestis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį, konstatuotina, kad šioje dalyje šios sąvokos neapibrėžtos.

56

Tačiau iš Direktyvos 2008/118 9 konstatuojamosios dalies aišku, kad akcizas yra vartojimo mokestis, t. y. netiesioginis mokestis. Be to, iš šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad šia nuostata nustatytas akcizas, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinamas prekių, pirmiausia, energetikos produktų ir elektros energijos, kuriems taikoma Direktyva 2003/96, vartojimas.

57

Šiuo klausimu konstatuotina, kad, kaip pažymėjo Vokietijos vyriausybė ir Komisija, dėl specifinių energetikos produktų ir elektros energijos Direktyvos 2003/96 4 straipsnyje, kuriame įpareigojamos valstybės narės laikytis tam tikrų minimalių šių produktų apmokestinimo lygių, pateikiamos tam tikros gairės dėl mokesčių, numatytų Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio. Iš tiesų, pagal Direktyvos 2003/96 4 straipsnio 2 dalį „apmokestinimo lygis“, kurį valstybės narės taiko nagrinėjamiems produktams, apibrėžiamas kaip „visas mokestis, taikomas visiems netiesioginiams mokesčiams (išskyrus PVM), atidavimo naudojimui metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskaičiuotų pagal energetikos produktų ir elektros energijos kiekį“.

58

Kiek tai susiję su sąvoka „kiti netiesioginiai mokesčiai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad šia nuostata, kuria siekiama atsižvelgti į valstybių narių apmokestinimo tradicijų šioje srityje įvairovę, ir dažnu netiesioginių mokesčių taikymu įgyvendinant nebiudžetinę politiką, valstybėms narėms, be minimalaus dydžio akcizo, siekiant specifinio tikslo leidžiama įvesti kitus netiesioginius mokesčius (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑434/97, EU:C:2000:98, 18 ir 19 punktus).

59

Darytina išvada, kad sąvoka „kiti netiesioginiai mokesčiai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį, apima kitus netiesioginius mokesčius, taikomus ne „akcizams“, o šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų prekių vartojimui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kuriais apmokestinama siekiant specifinių tikslų.

60

Taigi, siekiant nustatyti, ar KernbrStG nustatytam mokesčiui taikytina Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 dalis ar jos 1 straipsnio 2 dalis, pirmiausia reikia patikrinti, ar šis mokestis yra netiesioginis mokestis, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinamas energetikos produktų ir elektros energijos, kuriems taikoma Direktyva 2003/96, vartojimas.

61

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas dėl tam tikro kuro rūšių, kurioms taikoma 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo (OL L 316, p. 19), pakeista Direktyva 2003/96, nusprendė, kad oro eismą apmokestinantis nacionalinis aplinkos apsaugos mokestis, apskaičiuojamas remiantis kuro suvartojimo ir angliavandenilių bei azoto monoksido dujų išmetimo paprasto skrydžio, naudojant tokį kurą, metu, atsižvelgiant į orlaivio tipą, duomenimis, turi būti laikomas tokio kuro vartojimui taikomu mokesčiu, nes yra tiesioginis ir neatsiejamas ryšys tarp kuro vartojimo ir dėl tokio kuro vartojimo išmetamų teršalų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Braathens, C‑346/97, EU:C:1999:291, 22 ir 23 punktus).

62

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad KernbrStG įvestas mokestis, viena vertus, tampa mokėtinas, kai kuro rinklės arba kuro strypai atominės elektrinės branduoliniame reaktoriuje panaudojami pirmą kartą ir yra pradėta savaiminė grandininė reakcija pramoninei elektros energijos gamybai, ir, antra vertus, yra apskaičiuotas remiantis panaudoto branduolinio kuro kiekiu; visoms šio kuro rūšims taikomas bendras tarifas.

63

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, atominės elektrinės reaktoriuje pagamintos elektros energijos kiekis tiesiogiai nepriklauso nuo panaudoto branduolinio kuro kiekio, bet gali skirtis atsižvelgiant į panaudoto kuro pobūdį ir savybes, taip pat į atitinkamo reaktoriaus našumo lygį. Be to, kaip pažymėjo Komisija, KernbrStG įvestu mokesčiu gali būti apmokestinama remiantis tuo, kad įvykdyta savaiminė grandininė reakcija, nors nebūtinai buvo pagaminta ir, vadinasi, suvartota elektros energijos.

64

Be to, kitaip nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas Braathens (C‑346/97, EU:C:1999:291), nagrinėjamu mokesčiu, kuriuo buvo tiesiogiai apmokestinami tam tikri oro transporto vežėjai, KernbrStG įvestu mokesčiu apmokestinamas ne tiesiogiai akcizais apmokestinamos prekės vartotojas, bet elektros energijos gamintojas. Žinoma, šio mokesčio ekonominė našta, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 61 punkte, iš principo netiesiogiai galėtų būti visiškai perkelta galutiniam vartotojui, jei gamintojas šio mokesčio sumą konkrečiai įtrauktų į kiekvieno vartoti tiekiamo produkto kiekio kainą taip, kad gamintojas jo visiškai nepajustų. Vis dėlto, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šiuo klausimu padarytos analizės matyti, kad KernbrStG įvestas mokestis negali būti visiškai perkeltas galutiniam elektros energijos vartotojui, pirmiausia atsižvelgiant į šio produkto specifinį pobūdį, kuris neleidžia nustatyti atitinkamo produkto kiekio kilmės, ir į Vokietijoje galiojančios elektros energijos kainodaros mechanizmą, kuriam būdinga tai, jog ši kaina iš esmės yra unikali ir Elektros energijos biržoje nustatoma derantis.

65

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, nėra tikėtina, kad branduolinio kuro panaudojimas ir atominės elektrinės branduoliniame reaktoriuje pagamintos elektros energijos vartojimas būtų tiesiogiai ir neatsiejamai susiję, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Braathens (C‑346/97, EU:C:1999:291). Šis mokestis taip pat negali būti laikomas apskaičiuojamu tiesiogiai ar netiesiogiai remiantis elektros energijos kiekiu tiekimo vartojimui metu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 4 straipsnio 2 dalį.

66

Todėl nei KernbrStG įvestam mokesčiui, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinamas elektros energijos vartojimas, kaip nustatyta Direktyvoje 2003/96, nei kitam akcizais apmokestinamos prekės mokesčiui negali būti taikoma Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 dalis ar jos 1 straipsnio 2 dalis.

67

Darytina išvada, kad ši nuostata nedraudžia tokio nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestį.

68

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktas ir Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia tokio nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestį.

69

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar SESV 107 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinės teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestį ir, jeigu taip, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad šiuo mokesčiu apmokestinami asmenys gali ginčyti tokį apmokestinimą motyvuodami tuo, kad jis yra šiuo straipsniu draudžiama valstybės pagalba.

70

EB 107 straipsnio 1 dalyje kalbama apie „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą“.

71

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagalbos sąvoka yra bendresnė nei subsidijos sąvoka ir apima ne tik suteiktą teigiamą naudą, kaip yra subsidijų atveju, bet ir įvairių formų valstybės intervencines priemones, kuriomis sumažinami paprastai į įmonės biudžetą įtraukti mokesčiai, ir nors jos nėra subsidijos siaurąja žodžio prasme, vis dėlto yra tokio paties pobūdžio ir daro vienodą poveikį (žr. Sprendimo Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, EU:C:2001:598, 38 punktą; Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 45 punktą bei Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 71 punktą).

72

Iš to matyti, jog nacionalinė priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones mokestiniu požiūriu vertina palankiau ir dėl kurios, nors ja ir neperduodami valstybės ištekliai, subjektai, kuriems ji skirta, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, EU:C:1994:100, 14 punktas ir Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 46 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

73

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį draudžiama teikti pagalbą, kuri „palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. atrankinę pagalbą.

74

Kalbant apie atrenkamumo sąlygos vertinimą, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionaline priemone gali būti labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar prekės“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (Sprendimo Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, EU:C:2001:598, 41 punktas; Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 82 punktas bei Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 75 punktas).

75

Be to, primintina, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį nedaroma skirtumo atsižvelgiant į valstybės intervencinių priemonių sąlygas ar tikslus, bet jos apibrėžiamos remiantis jų poveikiu, taigi neatsižvelgiant į panaudotą jų techninį įgyvendinimo būdą (Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 85 ir 89 punktai bei Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 87 punktas).

76

Šiuo klausimu KLE iš esmės teigia, kad KernbrStG patenka į elektros energijos gamybai panaudotos energijos šaltinio apmokestinimo sistemą arba bent į elektros energijos gamybai, kurios metu neišmetamos CO2 dujos, panaudotos energijos šaltinio apmokestinimo sistemą. Remiantis KernbrStG, išskyrus branduolinį kurą, kiti elektros energijos gamybai naudoti energijos šaltiniai neapmokestinami.

77

Vis dėlto, nepažeidžiant galimybės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui patikrinti, iš Teisingumo Teismo turimų dokumentų nematyti, kad – neatsižvelgiant į tai, jog Vokietijoje energetikos sektorius, kuris pagal šio teismo pateiktą informaciją, kiek tai susiję su mokesčiais, labai griežtai reglamentuojamas ir jame taikomos valstybės pagalbos priemonės, – galima, atsižvelgiant į šio reglamentavimo poveikį ir šias priemones, identifikuoti mokesčių sistemą, kuria siekiama apmokestinti energijos šaltinius, naudojamus pramoninei elektros energijos gamybai, arba energijos šaltinius, naudojamus elektros energijos gamybai neišmetant CO2 dujų.

78

Kita vertus, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal pasiūlymo dėl įstatymo, kuris vėliau buvo priimtas kaip KernbrStG, aiškinamąjį memorandumą šiuo įstatymu apibrėžtam laikotarpiui, būtent nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nustatomas branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestis, siekiant gauti mokestinių pajamų, kurios, konsolidavus biudžetą ir pritaikius principą „teršėjas moka“, pirmiausia turėtų padėti sumažinti federaliniam biudžetui tenkančią naštą, kad būtų atkurta – o tai būtina – kasyklos Asse II ekosistema, kurioje saugomos susidariusios panaudotos branduolinio kuro radioaktyviosios atliekos.

79

Pažymėtina, kad kitiems elektros energijos gamybos būdams, kai branduolinis kuras nenaudojamas, KernbrStG nustatyta sistema netaikoma ir jie, atsižvelgiant į šios sistemos tikslą, nėra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje kaip elektros energijos gamybos naudojant branduolinį kurą būdai, nes tik taikant šiuos būdus, kai naudojamas šis kuras, susidaro radioaktyviosios atliekos.

80

Darytina išvada, kad KernbrStG nėra atrankinė priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir, vadinasi, ji nėra valstybės pagalba, draudžiama pagal šią nuostatą.

81

Šiomis aplinkybėmis nereikia atsakyti į trečiojo klausimo antrą dalį.

82

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 107 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia tokio nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestį.

83

Iš pateiktos informacijos matyti, kad savo ketvirtuoju klausimu šis teismas iš esmės teiraujasi, ar AE 93 straipsnio 1 dalis, 191 straipsnis, siejami su Protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, ir AE 192 straipsnio 2 dalis, siejama su AE 1 straipsnio 2 dalimi ir 2 straipsnio d punktu, turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokį nacionalinės teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro panaudojimo mokestį.

84

Kalbant apie AE 93 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad šia nuostata valstybės narės įpareigojamos panaikinti visus tarpusavio importo ir eksporto muitus bei visus lygiaverčio poveikio privalomuosius mokesčius ir visus kiekybinius importo bei eksporto apribojimus, numatytus EAEB sutarties nuostatose, susijusiose su bendrąja branduolinio kuro rinka, nurodytiems gaminiams.

85

Reikia patikrinti, ar KernbrStG įvestas mokestis, kuris nėra muito mokestis arba kiekybinis importo bei eksporto apribojimas, yra muitui lygiaverčio poveikio mokestis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

86

Šiuo klausimu AE 93 straipsnis kartu su kitomis EAEB sutarties II antraštinės dalies 9 skyriaus nuostatomis sudaro teisinių koncepcijų, kuriomis grindžiama bendra bendrosios rinkos struktūra, taikymą labai specializuotoje srityje (šiuo klausimu žr. Nuomonės 1/78, EU:C:1978:202, 15 punktą).

87

Dėl nacionalinio mokesčio kvalifikavimo kaip muitams lygiaverčio poveikio mokesčio pirmiausia primintina, kad, kaip keletą kartų konstatavo Teisingumo Teismas, muitų ir lygiaverčio poveikio mokesčių draudimo pateisinimas susijęs su faktu, kad piniginiai mokesčiai, nors ir maži, taikomi kertant valstybės sieną, sudaro prekių judėjimo, kuris apsunkinamas kylančiais administraciniais formalumais, kliūtį (pagal analogiją žr. Sprendimo Orgacom, C‑254/13, EU:C:2014:2251, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88

Bet kokia vienašališkai taikoma piniginė prievolė, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant pavadinimo ar taikymo būdo, kuria prekės apmokestinamos dėl to, kad kerta valstybės sieną, ir kuri nėra muitas tikrąja šio žodžio prasme, yra lygiaverčio poveikio mokestis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Stadtgemeinde Frohnleiten ir Gemeindebetriebe Frohnleiten, C‑221/06, EU:C:2007:657, 27 punktą ir Sprendimo Orgacom, C‑254/13, EU:C:2014:2251, 23 punktą).

89

Šiuo klausimu primintina, kad esminis lygiaverčio poveikio mokesčio požymis yra tas, kad jis taikomas tik importuotoms, bet ne panašioms nacionalinėms prekėms (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Prancūzija, 90/79, EU:C:1981:27, 12 ir 13 punktus ir Sprendimo Orgacom, C‑254/13, EU:C:2014:2251, 28 punktą).

90

Vis dėlto, Teisingumo Teismas pripažino, kad mokestis, kuriuo apmokestinama iš kitos valstybės narės importuota prekė, net jei ir nėra tokios pat ar panašios nacionalinės prekės, nėra lygiaverčio poveikio mokestis, jei jis taikomas pagal bendrąją vidaus mokesčių sistemą, kuri nuolat taikoma prekių grupėms remiantis objektyviais, nuo prekių kilmės ir paskirties nepriklausančiais kriterijais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Prancūzija, 90/79, EU:C:1981:27, 14 punktą ir Sprendimo CRT France International, C‑109/98, EU:C:1999:199, 13 punktą).

91

Konstatuotina, kad KernbrStG įvestas mokestis taikomas ne dėl to, kad branduolinis kuras įvežamas į kitos valstybės teritoriją, bet, kaip tai matyti iš šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, dėl to, kad jis naudojamas pramoninės elektros energijos gamybos tikslais, nesvarbu, kokia šio kuro kilmė. KernbrStG taip pat nedaromas toks skirtumas nustatant mokesčio tarifą arba prievolę mokėti mokestį turintį asmenį.

92

Darytina išvada, kad KernbrStG įvestas mokestis nėra muitams lygiaverčio poveikio mokestis, kaip tai suprantama pagal AE 93 straipsnio 1 dalį.

93

Atsižvelgiant į šio sprendimo 90 punkte nurodytą teismo praktiką, šios išvados nepaneigia KLE teiginys, kad nedidelis branduolinio kuro kiekis išgaunamas Vokietijoje.

94

Dėl AE 191 straipsnio ir Protokolo 3 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad iš bendro šių nuostatų taikymo matyti, kad EAEB, jos turtas, pajamos ir kitas nekilnojamasis turtas atleidžiami nuo bet kokių tiesioginių mokesčių.

95

Šiuo klausimu pažymėtina, kad KernbrStG nustatomas branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestis, o ne tiesioginis šio kuro mokestis.

96

Nors, remiantis AE 86 straipsniu, šis kuras yra EAEB nuosavybė, vis dėl to pagal AE 87 straipsnį valstybėms narėms, asmenims ar įmonėms suteikiama teisė naudoti ir vartoti šį kurą, kai jis įsigytas tinkama tvarka.

97

Darytina išvada, kad AE 191 straipsnis, siejamas kartu su Protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia tokio nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro panaudojimo mokestį.

98

Be to, teismo posėdyje KLE iš esmės teigė, kad pagal Vokietijos mokesčių teisę akcizais apmokestinamos prekės yra garantas, kad bus sumokėti joms taikomi akcizai. Taigi, EAEB, kaip branduolinio kuro savininkė, turėtų būti KernbrStG įvesto mokesčio, kurį turi atlikti jį sumokėti prievolę turintis asmuo, garantas. Tokia padėtis prieštarautų Protokolo 3 straipsniui.

99

Šiuo klausimu konstatuotina, kad minėtas argumentas, kuris pirmą kartą buvo pateiktas ir išnagrinėtas Teisingumo Teismo posėdyje, nėra nurodytas nei sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei suinteresuotųjų asmenų pateiktose rašytinėse pastabose. Tokiomis aplinkybėmis šiuo klausimu neturėdamas aiškesnės ir tikslesnės informacijos, Teisingumo Teismas mano, jog iš jam perduotos bylos medžiagos nėra pakankamai aišku, kad šie konkretūs aspektai gali būti svarbūs priimant sprendimą pagrindinėje byloje, dėl to naudingi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris, būdamas atsakingas už sprendimo priėmimą, gali geriau įvertinti Teisingumo Teismui teikiamų klausimų svarbą atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos ypatumus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Flughafen Köln / Bonn, C‑226/07, EU:C:2008:429, 37 ir 38 punktus).

100

Pagaliau, kiek tai susiję su AE 192 straipsnio 2 dalimi, konstatuotina, kad šia nuostata valstybės narės įpareigojamos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių trukdyti pasiekti EAEB sutarties tikslus.

101

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar dėl KernbrStG įvesto mokesčio kyla grėsmė, kad nebus pasiektas EAEB tikslas – sudaryti būtinas sąlygas sparčiai kurti ir plėtoti branduolinę pramonę, kaip tai nustatyta AE sutarties 1 straipsnio 2 dalyje, ir įvykdyta EAEB užduotis – užtikrinti, kad visiems vartotojams Bendrijoje būtų reguliariai ir teisingai tiekiamas rūdos ir branduolinis kuras, kaip nustatyta AE sutarties 2 straipsnio d punkte.

102

Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad kartu taikant AE sutarties 192 straipsnio 2 dalį ir AE sutarties 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės nėra įpareigojamos nei išlaikyti ar padidinti branduolinio kuro naudojimo lygį, nei joms draudžiama apmokestinti tokį panaudojimą, dėl ko toks panaudojimas pabrangtų ir, vadinasi, taptų ne toks patrauklus.

103

Kita vertus, AE sutarties 2 straipsnio d punkte numatytos pareigos įgyvendinimas yra reglamentuojamas EAEB sutarties II antraštinės dalies 6 skyriuje, kuriame įtvirtinti šios sutarties 52–76 straipsniai, nustatantys bendrą rūdų, žaliavų ir specialių skiliųjų medžiagų tiekimo sistemą (Sprendimo ENU / Komisija, C‑357/95 P, EU:C:1997:144, 2 punktas).

104

Taigi, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos dokumentų matyti, kad KernbrStG įvestu mokesčiu, dėl kurio, kaip pažymėjo KLE, iš tikrųjų pabrangsta branduolinio kuro naudojimas pramoninei elektros energijos gamybai, pažeidžiamos šiose nuostatose valstybėms narėms nustatytos pareigos, arba, bendrai kalbant, pažeidžiami su šia sistema susiję principai, pirmiausia, lygių galimybių naudotis ištekliais principas, kuris įtvirtintas AE 52 straipsnyje, arba su kainodara susiję principai, įtvirtinti AE 67 ir 69 straipsniuose. Iš tiesų, kaip pažymėjo Komisija, šis mokestis negali turėti įtakos atominę elektrinę eksploatuojančių asmenų apsirūpinimui kuru, nes šiuo mokesčiu apmokestinamas ne kuro pirkimas, bet jo naudojimas.

105

Darytina išvada, kad šis mokestis negali kliudyti vykdyti EAEB užduotį – užtikrinti, kad visiems vartotojams Bendrijoje būtų reguliariai ir vienodomis sąlygomis tiekiamas rūdos ir branduolinis kuras, kaip nustatyta AE sutarties 2 straipsnio d punkte.

106

Atsižvelgiant į ankstesnius svarstymus, į ketvirtą klausimą reikia atsakyti taip: AE 93 straipsnio 1 dalis, AE 191 straipsnis, siejami su Protokolo 3 straipsnio 1 dalimi, ir AE 192 straipsnis 2 dalis, siejama su AE 1 straipsnio 2 dalimi ir 2 straipsnio d punktu, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia tokio nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo numatoma taikyti branduolinio kuro naudojimo pramoninei elektros energijos gamybai mokestį.

107

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: