GENERALINIO ADVOKATO

NILS WAHL IŠVADA,

pateikta 2015 m. spalio 15 d.(1)

Byla C‑268/14 P

Italmobiliare SpA

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Cemento ir susijusių produktų rinkos – Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalis – Komisijos įgaliojimai prašyti informacijos – Prašymo pateikti informacijos adresatas – Proporcingumas – Motyvavimas – Teisė būti išklausytam“

1.        Kokiomis sąlygomis ir su kokiais apribojimais Komisija gali naudotis įgaliojimais sprendimu prašyti įmonių pateikti informacijos, kai vykdo tyrimą dėl galimų ES konkurencijos taisyklių pažeidimų?

2.        Tai iš esmės svarbiausi klausimai, keliami apeliaciniame skunde, kurį pateikė Italmobiliare SpA (toliau – Italmobiliare, arba apeliantė) dėl Bendrojo Teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl Komisijos sprendimo (juo bendrovės prašoma pateikti daug informacijos), priimto pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003(2) 18 straipsnio 3 dalį, panaikinimo.

3.        Labai panašūs klausimai keliami trijuose kituose apeliaciniuose skunduose; juos pateikė kitos cemento rinkoje veikiančios bendrovės dėl trijų Bendrojo Teismo sprendimų, kuriais tas teismas didžiąja dalimi taip pat atmetė jų reikalavimus dėl Komisijos sprendimų, panašių į tą, kurį ginčija Italmobiliare. Šiandien taip pat skelbsiu savo išvadas tose kitose trijose bylose(3). Taigi šią išvadą reikėtų skaityti kartu su tomis išvadomis.

I –    Teisinis pagrindas

4.        Reglamento Nr. 1/2003 preambulės 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Komisija turi turėti teisę visoje Bendrijoje reikalauti pateikti tokią informaciją, kurios reikia siekiant nustatyti pagal [SESV 101 straipsnį] draudžiamus susitarimus, sprendimus ar suderintus veiksmus ar pagal [SESV 102 straipsnį] draudžiamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Vykdant Komisijos sprendimą įmonės negali būti priverstos pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju jos privalo atsakyti į faktinius klausimus ir pateikti dokumentus, netgi jei šia informacija gali būti pasinaudota įrodant, kad jos ar kita įmonė pažeidimą padarė.“

5.        Atitinkamoje Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio („Prašymai pateikti informaciją“) dalyje nurodyta:

1. Kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmones ir įmonių asociacijas pateikti visą reikiamą informaciją.

2. Paprastame prašyme pateikti informaciją, siunčiamame įmonei ar įmonių asociacijai, Komisija nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokia informacija reikalinga, nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta, ir nurodo 23 straipsnyje numatytas nuobaudas už neteisingos ar klaidinančios informacijos pateikimą.

3. Jei Komisija nurodo įmonėms ir įmonių asociacijoms pateikti informaciją sprendimu, sprendime ji nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta. Taip pat nurodomos 23 straipsnyje numatytos nuobaudos ir nurodomos ar skiriamos 24 straipsnyje numatytos nuobaudos. Be to, nurodoma teisė į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme.

<…>.“

II – Bylos aplinkybės

6.        2008 m. ir 2009 m. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsniu, atliko kelis patikrinimus kelių cemento sektoriuje veikiančių įmonių patalpose. Šie patikrinimai atlikti, be kita ko, Italcementi Fabbriche Riunite Cemento SpA (toliau – Italcementi), Ciments français SA, Ciment Calcia SA ir Ciment Belges SA – kaip nurodyta skundžiamame sprendime, apeliantės tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų bendrovių – patalpose. Po šių patikrinimų 2009 m. ir 2010 m. pateikti keli prašymai pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį, adresuoti, be kita ko, Italcementi.

7.        2010 m. lapkričio 4 d. raštu Komisija informavo Italcementi apie ketinimą jai adresuoti sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir pateikė klausimyno, kurį ketina pridėti prie šio sprendimo, projektą. Italcementi pateikė savo pastabas Komisijai 2010 m. lapkričio 15 d. ir gruodžio 1 d.

8.        2010 m. gruodžio 6 d. Komisija informavo apeliantę, kad nusprendė pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 773/2004(4) 2 straipsnį prieš ją ir kitas septynias bendroves dėl įtariamų SESV 101 straipsnio pažeidimų, kuriais siekiama riboti importą į EEE iš EEE nepriklausančių šalių, pasidalyti rinką, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose.

9.        2011 m. kovo 30 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2011) 2364 galutinis dėl procedūros pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį (byla COMP/39520 – Cementas ir susiję produktai) (toliau – ginčijamas sprendimas).

10.      Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį tam, kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, ji gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti visą reikiamą informaciją (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis). Priminusi, kad Italcementi buvo informuota apie Komisijos ketinimą priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir kad pateikė pastabas dėl klausimyno projekto (ginčijamo sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosios dalys), Komisija sprendimu paprašė apeliantės ir jos dukterinių įmonių atsakyti į I priede pateiktą klausimyną. Pažymėtina, kad I priedas buvo sudarytas iš 78 puslapių ir dešimties klausimų grupių. Nurodymai, kaip atsakyti į šį klausimyną, buvo pateikti II priede, o naudotini atsakymų pavyzdžiai – III priede.

11.      Komisija taip pat priminė įtariamus pažeidimus (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis), kuriuos apibūdino taip: „įtariamais pažeidimais siekiama riboti prekybos srautus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), įskaitant importo į EEE ribojimus iš EEE nepriklausančių šalių, pasidalyti rinkas, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose“. Atsižvelgdama į prašomos informacijos pobūdį ir kiekį bei į įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimų sunkumą Komisija nusprendė, kad apeliantei reikia suteikti dvylikos savaičių terminą atsakyti į prašymą pateikti informacijos.

12.      Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„1 straipsnis

Italmobiliare SpA kartu su Europos Sąjungoje esančiomis tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamomis dukterinėmis įmonėmis pateikia šio sprendimo I priede nurodytą informaciją naudodama šio sprendimo II ir III prieduose pateiktą prašomą formą ne vėliau kaip per dvylika savaičių nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos. Visi priedai yra sudedamoji šio sprendimo dalis.

2 straipsnis

Italmobiliare SpA ir Europos Sąjungoje esančios tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamos dukterinės įmonės yra šio sprendimo adresatės.“

13.      2011 m. birželio 27 d. ir liepos 11 d. apeliantė pateikė atsakymus į Komisijos atsiųstą klausimyną.

III – Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiami sprendimai

14.      2011 m. birželio 8 d. gautu ieškiniu Italmobiliare prašė Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą.

15.      2014 m. kovo 14 d. Sprendimu Italmobiliare / Komisija, T‑305/11 (toliau – skundžiamas sprendimas)(5) Bendrasis Teismas atmetė ieškinį ir priteisė iš Italmobiliare bylinėjimosi išlaidas.

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

16.      2014 m. gegužės 26 d. Teisingumo Teisme gautu apeliaciniu skundu Italmobiliare šio teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą byloje T‑305/11 ir ginčijamą sprendimą,

–        nustatyti būtinas ir tinkamas proceso organizavimo priemones arba tyrimo priemones, numatytas Teisingumo Teismo procedūros reglamento 62 ir 64 straipsniuose,

–        priteisti iš Komisijos pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas,

–        nepatenkinus šių reikalavimų, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų naują sprendimą.

17.      Komisija savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, prireikus patvirtinti ginčijamo sprendimo teisėtumą,

–        priteisti iš Italmobiliare bylinėjimosi išlaidas.

V –    Apeliacinio skundo pagrindų įvertinimas

18.      Italmobiliare nurodo penkis apeliacinio skundo pagrindus. Iš esmės šie apeliacinio skundo pagrindai susiję su tuo, ar Bendrasis Teismas teisingai išaiškino Komisijos įgaliojimus prašyti informacijos pagal Reglamentą Nr. 1/2003.

19.      Pagrindinės teisės aktų nuostatos ir teismo praktika, susijusi su Komisijos įgaliojimais prašyti informacijos, yra išnagrinėtos mano išvadoje byloje HeidelbergCement / Komisija(6), kuri taip pat pateikiama šiandien.

20.      Atsižvelgdamas į tai įvertinsiu apeliantės nurodytus apeliacinio skundo pagrindus.

A –    Sprendimo adresatas

1.      Šalių argumentai

21.      Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Italmobiliare teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, nes nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Komisija galėjo siųsti prašymą pateikti informacijos tik finansų kontroliuojančiajai bendrovei, nors neįrodė, kad pastaroji kontroliuoja Italcementi. Be to, apeliantė teigia, kad pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes ankstesniuose pranešimuose Komisija nurodė, kad Italcementi bus sprendimo pagal 18 straipsnio 3 dalį adresatas. Galiausiai apeliantė teigia, kad pažeistas nediskriminavimo principas: šiame tyrime ji buvo vienintelė finansų kontroliuojančioji bendrovė, kuriai adresuotas sprendimas pagal 18 straipsnio 3 dalį, nors tas pats tyrimas aprėpė kitas bendrovių grupes, kurių organizacinės struktūros viršūnėse yra finansų kontroliuojančiosios bendrovės.

22.      Komisija tvirtina, kad pirmoji šio apeliacinio skundo dalis nepriimtina, nes joje keliami klausimai dėl faktų, ir kad bet kuriuo atveju remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi Komisija gali prašyti informacijos iš bet kurio asmens, kuris, jos pagrįstu manymu, gali turėti reikšmingos informacijos. Komisija priduria, kad Italmobiliare, remdamasi tuo, jog klausimyno projektas pateiktas Italcementi, negalėjo padaryti jokios tvirtos išvados ir kad Komisija Italcementi nepateikė aiškaus ir vienareikšmiško patvirtinimo dėl būsimo sprendimo adresato.

2.      Vertinimas

23.      Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis tariamai padarė tris klaidas nusprendęs, jog ginčijamas sprendimas galėjo būti teisėtai adresuotas apeliantei.

24.      Prieš nagrinėdamas sudėtingiausią šio pagrindo dalį – tai yra tai, ar įmonei gali būti adresuojamas prašymas pateikti informacijos, kuris visų pirma susijęs su kitos įmonės, kurios akcijų ji turi, veikla – norėčiau išnagrinėti kitas pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis.

25.      Pirmiausia manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nusprendęs, kad apeliantė negavo tikslių, besąlyginių ir nuoseklių Komisijos patvirtinimų, kad būsimas sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį bus adresuotas Italcementi. Pirma, 2010 m. lapkričio 4 d. Italcementi nusiųstas klausimynas buvo tik projektas, parengtas Komisijos tarnybų ir skirtas tam, kad Komisija galėtų gauti pastabų ir patobulinti galutinio klausimyno tekstą. Vien konsultavimasis savaime negali Komisijos įpareigoti dėl privalomo sprendimo pagal 18 straipsnio 3 dalį priėmimo(7). Bet kuriuo atveju klausimyno projekto teksto negalima suprasti taip, kad jis pašalina galimybę, jog kitos bendrovės, priklausančios tai pačiai bendrovių grupei ar tam tikru būdu korporaciniu būdu susijusios su Italcementi, gali būti sprendimo pagal 18 straipsnio 3 dalį adresatės. Antra, aplinkybė, kad apeliantei adresuotas sprendimas pradėti procedūrą priimtas praėjus tik kelioms dienoms po klausimyno projekto išsiuntimo Italcementi, pašalina galimybę, jog bet kokie patvirtinimai, kuriuos, galimu apeliantės teigimu, ji gavo iš Komisijos šiuo klausimu, galėjo būti „tikslūs, besąlyginiai ir nuoseklūs“, kaip nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje dėl teisėtų lūkesčių(8).

26.      Kalbėdamas apie tariamą diskriminaciją nemanau, kad šis kaltinimas turi pagrindo. Kaip toliau paaiškinsiu, pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį Komisija turi teisę prašyti informacijos iš bet kurios įmonės, kuri, jos manymu, turi jos tyrimams reikšmingos informacijos. Taigi įmonės, kuriai adresuojamas prašymas pateikti informacijos, vykdomos veiklos pobūdis iš esmės nereikšmingas. Atitinkamai tai, ar su Italmobiliare buvo elgtasi kitaip nei su kitomis įmonėmis, kurios taip pat yra finansų kontroliuojančiosios bendrovės, neturi reikšmės. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad, kalbant apie Komisijos prašomos informacijos turėjimą, šių bendrovių padėtis kitokia nei Italmobiliare. Bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuria remdamasis Bendrasis Teismas iš tikrųjų būtų galėjęs palyginti šias bendroves šiuo aspektu.

27.      Atsižvelgdamas į tai, dabar išnagrinėsiu, kas, mano nuomone, yra pagrindinis klausimas, keliamas pirmajame apeliacinio skundo pagrinde: ar nagrinėjamu atveju Komisija turėjo teisę sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos adresuoti bendrovei, kuri turėjo akcijų bendrovėse, įtariamose pažeidus SESV 101 straipsnį.

28.      Šis klausimas − dėl teisės, todėl priimtinas apeliacinėje instancijoje − kyla dėl to, kad apeliantė tvirtina, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji vykdė veiklą tik kaip „finansų kontroliuojančioji bendrovė“. Apeliantės nuomone, nei ginčijamame, nei skundžiamame sprendimuose nepateikta įrodymų, kad ji kontroliavo Italcementi grupei priklausančias bendroves. Nesant tokių įrodymų, apeliantė mano, kad nebuvo pagrįsta tikėtis, jog ji turės kokios nors tyrimui reikšmingos informacijos.

29.      Šiuo atžvilgiu nereikėtų pamiršti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį Komisija gali prašymą pateikti informacijos adresuoti bet kuriai įmonei, galinčiai turėti reikšmingos informacijos, neatsižvelgiant į jos dalyvavimą darant įtariamą pažeidimą.

30.      Komisija turi didelę diskreciją įgyvendindama jai pagal Reglamentą Nr. 1/2003 suteiktus įgaliojimus, tarp jų – nustatytuosius pagal to reglamento 18 straipsnį. Tačiau jos diskrecija nėra nevaržoma. Iš tikrųjų įgyvendindama su tyrimu susijusius įgaliojimus Komisija turi laikytis bendrųjų teisės principų ir pagrindinių teisių, pripažintų ES teisėje(9). Mano nuomone, šios ribos susijusios ne vien su tokiais aspektais, kaip prašomos informacijos kiekis ar laikas, per kurį ta informacija turi būti pateikta, bet ir su įmonės, kuriai turi būti adresuojamas prašymas pateikti informacijos, pasirinkimu.

31.      Man atrodo, kad nagrinėjamoje byloje ypač svarbūs trys bendrieji teisės principai.

32.      Pirma, pagal nusistovėjusią teismo praktiką proporcingumo principas yra bendrasis ES teisės principas ir pagal jį reikalaujama, kad taikant ES teisės nuostatas įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti(10). Kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams(11). Dėl ES konkurencijos taisyklių Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad tyrimas neproporcingas, kai juo per daug, todėl netoleruotinai, ribojamos tos įmonės teisės(12).

33.      Antra, remiantis Teisingumo Teismo praktika pagal teisinio saugumo principą, kuris yra bendrasis ES teisės principas, reikalaujama, kad kiekvienas ES aktas, visų pirma kai juo skiriamos sankcijos ar leidžiama jas skirti, būtų aiškus ir tikslus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jo išplaukiančias teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų(13).

34.      Trečia, pagal nusistovėjusią teismo praktiką per administracines procedūras, susijusias su įtariamais ES konkurencijos taisyklių pažeidimais, Komisija turi užtikrinti teisę į gerą administravimą, kuri įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje(14). Ta teisė, be kita ko, apima ES administracijos pareigą „pagrįsti savo sprendimus“.

35.      Manau, kad nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas kelia problemų dėl tų trijų bendrųjų principų.

36.      Pirma, dėl proporcingumo principo pažymiu, kad neginčijama, jog Italmobiliare nevykdė veiklos rinkose, kurios buvo tyrimo objektas. Taip pat neginčijama, kad Komisija turėjo tvirtą nuomonę apie tai, kurios iš Italmobiliare bendrovių grupės įmonių buvo įtariamos pažeidusios ES konkurencijos taisykles. Iš tikrųjų keturiose iš tų bendrovių 2008 m. lapkričio mėn. atlikti patikrinimai vietoje. Be to, 2009 m. ir 2010 m. Italcementi buvo adresuoti keli prašymai pateikti informacijos ir vienas klausimyno projektas, išsiųstas 2010 m. lapkričio 4 d. Svarbu, kad pačiame ginčijamame sprendime koncentruotasi ne į Italmobiliare veiklą, bet visų pirma į tų kitų įmonių veiklą.

37.      Net darant prielaidą, kad Italmobiliare turėjo prašomą informaciją ar bent jau prieigą prie jos, man atrodo, kad pateikta informacija bet kuriuo atveju būtų atėjusi iš šaltinio, kurį tegalima laikyti „antru geriausiuoju“. Kitaip tariant, prašoma informacija bet kuriuo atveju būtų atėjusi ne iš tos įmonės, kuriai ta informacija priklausė ir kuri tikriausiai ją surinko.

38.      Tokiomis aplinkybėmis man neaišku, kodėl Komisija ginčijamą sprendimą adresavo ne toms bendrovėms, kurios (kartoju) buvo gerai žinomos, bet apeliantei. Atrodo, akivaizdu, kad tos bendrovės galėjo lengviau ir greičiau tą informaciją pateikti.

39.      Kad ir kaip būtų, jeigu ginčijamo sprendimo adresavimo apeliantei priežastis buvo siekis gauti duomenis iš visų Italmobiliare bendrovių grupei priklausančių įmonių, sujungtus į vieną informacijos rinkinį, nelaikyčiau šios priežasties tinkama. Kaip išsamiai paaiškinau išvadoje HeidelbergCement, pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį Komisijai neleidžiama prašymo pateikti informacijos adresato prašyti, kad jis atliktų su bylos tyrimu susijusias užduotis, kurias atlikti iš esmės turėtų Komisijos darbuotojai(15).

40.      Be to, apeliantė (mano nuomone, teisingai) tvirtina, kad negalima paprastai daryti prielaidos (ką, atrodo, daro Komisija), kad vien dėl to, jog turėjo akcijų paketų, ji „kontroliavo“ tas bendroves ir tai savo ruožtu reiškė, jog ji turėjo prašomos informacijos arba galėjo lengvai ir greitai ją gauti. Bet kuriuo atveju, net jei būtų daroma prielaida, kad dėl esamų korporacinių ryšių su tomis bendrovėmis apeliantė galėjo turėti prieigą prie tos informacijos, vargu ar galima ginčyti, kad prašomos informacijos surinkimas, formatavimas ir pateikimas tapo sudėtingesnis, ilgesnis ir brangesnis. Kartu sudėtingesnis tampa Italcementi teisės į gynybą, įskaitant teisę neduoti parodymų prieš save, įgyvendinimas, nes tomis teisėmis reikia naudotis per Italmobiliare „filtrą“.

41.      Tai ypač tinka nagrinėjamu atveju, nes ginčijamame sprendime pateikta išskirtinai daug klausimų, susijusių su labai įvairiomis sritimis, ir atsakyti į juos reikėjo labai tiksliai(16). Manau, kad Komisija negalėjo pagrįstai tikėtis, kad apeliantė – tik finansų kontroliuojančioji bendrovė – iš karto turės visą tą informaciją. Ji taip pat negalėjo tikėtis, kad finansų kontroliuojančiosios bendrovės darbuotojai galės formalizuoti ar pateikti tą informaciją taip efektyviai ir greitai kaip tų įmonių, kurioms ta informacija priklauso, darbuotojai.

42.      Juo labiau kad trys ankstesni prašymai pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį buvo adresuoti Italcementi, kuri tinkamai į juos atsakė. Bendrasis Teismas nusprendė, kad daug ginčijamame sprendime pateiktų klausimų buvo susiję su ta pačia informacija, kurios anksčiau prašyta pagal 18 straipsnio 2 dalį(17). Manau, nelogiška sprendimą, kuriuo didžiąja dalimi tik prašoma iš naujo pateikti jau pateiktą informaciją siekiant, kad ta informacija būtų konsoliduota kita forma(18) arba kad išplėsta papildomomis detalėmis(19), adresuoti ne tai pačiai įmonei, kuriai adresuoti ankstesni prašymai.

43.      Be to, atsižvelgiant į ypač sudėtingą ir griežtą formą, kuria reikalauta pateikti prašomą informaciją, dėl ginčijamo sprendimo patirtos sąnaudos, be abejo, buvo didelės(20). Sunku rasti tinkamą priežastį, kodėl tos išlaidos turėtų tekti tik vienai iš bendrovių, dėl kurių vykdomas tyrimas, akcininkių.

44.      Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad bendrovėms, dėl kurių atliekamas tyrimas, adresuoto sprendimo priėmimą galima laikyti mažiau sudėtinga priemone, visų pirma apeliantei.

45.      Antra, dėl teisinio saugumo principo manau, kad tai, jog Komisija neužėmė aiškios ir vienareikšmiškos pozicijos dėl tiriamųjų įmonių – kaip aprašyta šios išvados 25 ir 37 punktuose – buvo aplinkybė, galėjusi sukelti apeliantei abejonių.

46.      Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, jog „Italmobiliare SpA kartu su Europos Sąjungoje esančiomis tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamomis dukterinėmis įmonėmis pateikia <...> informaciją <...>“. Be to, to paties sprendimo 2 straipsnyje nurodyta: „Italmobiliare SpA ir Europos Sąjungoje esančios tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamos dukterinės įmonės yra šio sprendimo adresatės“. Tačiau Komisija nepaaiškino, kaip reikėtų suprasti tiesioginės ar netiesioginės kontrolės sąvoką.

47.      Be abejo, šių nuostatų negalima aiškinti taip, kad teisinė pareiga pateikti prašomą informaciją buvo taikoma kuriai nors kitai įmonei nei Italmobiliare: tokia pareiga (kurios vykdymas užtikrinamas finansinėmis nuobaudomis) pagal logiką negali būti taikoma įmonėms, kurios neįvardytos ir nėra lengvai identifikuojamos. Nepaisant to, iš Italmobiliare reikalauta pateikti informacijos, susijusios su įmonėmis, dėl kurių skaičiaus ir tapatybės ji negalėjo būti tikra.

48.      Kaip žinoma, kartais „kontrolės“ sąvoka ES konkurencijos nuostatose gali būti gana neaiški. Ji vartojama ES nuostatose, taikomose susijungimų kontrolei(21). Be to, procedūrose, susijusiose su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, dažnai vartojama „vieno ūkio subjekto“ sąvoka. Ją galima rasti gausioje ES teismų praktikoje dėl patronuojančiųjų bendrovių atsakomybės už jų dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus, susijusius su karteliais; ši teismų praktika taip pat grindžiama pozicija, kad patronuojančiosios bendrovės gali „kontroliuoti“ dukterines bendroves. Be to, yra nacionalinių ir viršnacionalinių nuostatų dėl apskaitos standartų, kuriose išdėstyti reikalavimai, pagal kuriuos gali būti nustatyta pareiga sujungti vienai bendrovių grupei priklausančių bendrovių apskaitą.

49.      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir tai, kad Komisija aiškiai nenurodė, kaip apeliantė turėtų suprasti nuorodą į „Europos Sąjungoje esančias tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamas dukterines įmones“, manau, kad ginčijamas sprendimas galėjo apeliantei sukurti teisinį neapibrėžtumą.

50.      Nagrinėjamu atveju tai buvo itin problematiška, nes apeliantė, ginčijamo sprendimo adresatė, turėjo laikytis to sprendimo, nes grėsė Reglamento Nr. 1/2003 23 ir 24 straipsniuose numatytos finansinės nuobaudos. Ši grėsmė akcentuota prie ginčijamo sprendimo pridėtame klausimyne nurodžius, kad pateikta informacija gali būti laikoma netinkama ar klaidinančia net ir tada, jeigu ji tiesiog nebus pateikta paisant ginčijamo sprendimo II ir III prieduose nurodytų apibrėžčių ir nurodymų(22).

51.      Trečia, dėl teisės į gerą administravimą – tiek, kiek nagrinėjamu atveju ji papildo tai, kas tiesiogiai išplaukia iš SESV 296 straipsnio – pažymėčiau, kad Komisija aiškiai nenurodė, kodėl informacijos prašyta iš apeliantės, o ne tiesiai iš bendrovių, dėl kurių atliekamas tyrimas. Taigi Italmobiliare buvo sunku suvokti priežastis, dėl kurių sprendimas adresuotas jai, o ne minėtoms bendrovėms. Ši problema tapo dar didesnė dėl to, kad ginčijamo sprendimo motyvai buvo surašyti neaiškiai ir glaustai(23).

52.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pirmoji pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta ir skundžiamą sprendimą reikėtų atitinkamai panaikinti.

B –    Prašymo pateikti informacijos tikslas

1.      Šalių argumentai

53.      Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Italmobiliare teigia, kad aiškindamas SESV 296 straipsnį dėl pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priimamo sprendimo reikiamo motyvavimo Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Be to, apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad nenurodęs tinkamų motyvų atmetė jos argumentą, susijusį su Komisijos klaida teikti privalomą prašymą pateikti informacijos pagal 18 straipsnio 3 dalį, o ne paprastą prašymą pagal to paties straipsnio 2 dalį.

54.      Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas. Komisija pabrėžia, kad priimant ginčijamą sprendimą procedūra dar buvo ankstyvos stadijos. Prašymas pateikti informacijos negali būti tokio išsamumo lygio, koks reikalaujamas tyrimo pabaigoje priimamiems sprendimams. Komisija priduria, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį nereikalaujama, kad Komisija paaiškintų motyvus, dėl kurių ji gali rinktis privalomą sprendimą, užuot pateikusi paprastą prašymą pateikti informacijos.

2.      Vertinimas

55.      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje reikalaujamas Sąjungos institucijų įgyvendinamų priemonių motyvavimas turi atitikti ginčijamą priemonę ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šią priemonę, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o Sąjungos teismai – įvertinti jų teisėtumą. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas atskiro atvejo aplinkybes. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas(24).

56.      Teisingumo Teismas neseniai patvirtino, kad sprendimuose, kuriuose nurodoma atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį, Komisija neprivalo asmenims, kuriems skirti sprendimai atlikti patikrinimą, pateikti visos turimos informacijos dėl įtariamų pažeidimų ar išsamios šių pažeidimų teisinės analizės, jeigu ji aiškiai nurodo prielaidas, kurias ketina patikrinti. Nors Komisija privalo kuo tiksliau nurodyti, kokių įrodymų ieško ir su kokiais klausimais susijęs tyrimas, kita vertus, sprendime, kuriame nurodoma atlikti patikrinimą, nebūtina tiksliai nurodyti atitinkamos rinkos, įtariamų pažeidimų teisinio pobūdžio arba laikotarpio, kada tie pažeidimai padaryti, jeigu sprendime yra jau minėti svarbiausi elementai. Iš tiesų patikrinimai paprastai vyksta tyrimo pradžioje, todėl Komisijai šiame etape dar trūksta tikslios informacijos apie šiuos aspektus. Tyrimu būtent ir siekiama surinkti su įtariamu pažeidimu susijusių įrodymų, kad Komisija galėtų patikrinti savo įtarimus ir atlikti konkretesnį teisinį vertinimą(25).

57.      Mano nuomone, šie principai mutatis mutandis taikytini sprendimams, kuriuose prašoma pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį. Akivaizdu, jog abiejų rūšių priemonėmis siekiama to paties tikslo, t. y. surinkti faktinę informaciją. Nors nuostatos suformuluotos nevienodai, jos palyginti panašios ir, atrodo, jas abi reikėtų suprasti vienodai(26).

58.      Atsižvelgiant į tai, svarbiausias klausimas – ar Bendrasis Teismas teisingai įvertino ginčijamame sprendime pateiktų motyvų pakankamumą. Kitaip tariant, kyla toks klausimas: atsižvelgiant į procedūros etapą, kuriame priimtas ginčijamas sprendimas, ar atitinkami motyvai pakankamai aiškūs, kad, pirma, adresatas galėtų įgyvendinti savo teisę į gynybą ir įvertinti savo pareigą bendradarbiauti su Komisija ir, antra, Sąjungos teismai galėtų atlikti teisminę peržiūrą?

59.      Manau, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

60.      Skundžiamo teismo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad ginčijamo sprendimo motyvai surašyti „labai bendrais žodžiais, juos reikia patikslinti ir jie dėl to yra kritikuotini“. Mano nuomone, tai neginčytina: iš tikrųjų trimis svarbiais aspektais motyvai nėra pakankamai išsamūs. Būtent kalbu apie įtariamų pažeidimų aprašymą, jų geografinę aprėptį ir su pažeidimais susijusius produktus.

61.      Dėl įtariamų pažeidimų ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „įtariami pažeidimai susiję su prekybos srautų <...> ribojimu, įskaitant importo <...> ribojimą <...>, rinkų pasidalijimą, kainų koordinavimą ir susijusios antikonkurencinės veiklos <...> vykdymą“. Atrodo, kad šis galimų pažeidimų aprašymas ne tik gana neaiškus („prekybos srautų ribojimas“, „įskaitant importo ribojimą“), bet ir viską apimantis („susijusios antikonkurencinės veiklos vykdymas“). Tai, kad minimi „rinkos pasidalijimas“ ir „kainų koordinavimas“ (taip bendrai), nelabai padeda tiksliau apibūdinti Komisijos įtariamų veiksmų pobūdį. Faktiškai daugumai kartelių būdinga pasidalyti rinką ir nustatyti kainas. Praktiškai toks aprašymas aprėptų daugumą pagal SESV 101 straipsnį draudžiamų susitarimų rūšių.

62.      Dėl įtariamų pažeidimų geografinės aprėpties pažymėtina, kad ginčijamame sprendime minimas prekybos srautų EEE ribojimas, įskaitant importo į EEE ribojimą iš EEE nepriklausančių šalių. Tiesa, atitinkamos rinkos geografinis komponentas neprivalo būti nurodytas pagal 18 straipsnį priimtame sprendime(27), bet turėtų būti įmanoma kaip nors nurodyti bent kelias šalis, su kuriomis susijęs sprendimas. Pirmiausia neaišku, ar rinka, kuriai galėjo būti padarytas poveikis, yra visa EEE, ar tik jos dalys, ir, jeigu taip, kurios dalys.

63.      Galiausiai ginčijamas sprendimas dar mažiau aiškus dėl produktų, dėl kurių vykdomas tyrimas, paaiškinimo. Praktiškai kaip aptariamas produktas įvardijamas tik cementas, nes kiti produktai sprendime paminėti tik kaip „[su cementu] susijusių produktų rinkos“. Šis aprašymas ne tik visiškai neaiškus (kiek glaudžiai produktai turi būti „susiję“ su cementu?); jis gali aprėpti visas produktų rūšis, su kuriomis susijusi apeliantės veikla (kaip pardavėjos arba kaip pirkėjos).

64.      Bendrojo Teismo nuomone(28), ginčijamo sprendimo detalumo trūkumą iš dalies sušvelnina tai, kad jame yra aiški nuoroda į Komisijos sprendimą pradėti procedūrą, kuriame pateikta papildomos informacijos apie įtariamų pažeidimų geografinę apimtį ir apie su jais susijusių produktų rūšis.

65.      Apeliantė nesutinka, kad ginčijamo sprendimo trūkumai gali būti pašalinti pateikus paprastą nuorodą į ankstesnį sprendimą, ir pažymi, kad bet kuriuo atveju sprendimas pradėti procedūrą taip pat nėra išsamus.

66.      Mano nuomone, dėl Sąjungos teisės aktų, kuriais nustatomos prievolės, susijusios su kišimusi į asmenų ar įmonių privačios veiklos sritį, ir dėl kurių nevykdymo gresia didelės finansinės nuobaudos, iš esmės turėtų būti pateikiamas atskiras motyvavimas(29). Iš tiesų svarbu suteikti galimybę asmenims ar įmonėms suvokti priimtos priemonės motyvus, neverčiant jų dėti pernelyg daug pastangų juos aiškinant(30), kad asmenys ar įmonės galėtų veiksmingai ir laiku pasinaudoti teisėmis. Tai ypač pasakytina apie aktus, kuriuose daromos aiškios nuorodos į ankstesnius aktus su kitokiais motyvais. Dėl bet kokio svarbaus dviejų aktų skirtumo adresatui gali kilti neaiškumų.

67.      Nepaisydamas to, kas išdėstyta, manau, jog išimties tvarka šioje byloje Bendrasis Teismas buvo teisus konstatuodamas, kad ginčijamo sprendimo motyvai gali būti aiškinami kartu su sprendime pradėti procedūrą pateiktais motyvais. Abu sprendimai priimti vykdant vieną tyrimą ir, žinoma, susiję su tais pačiais įtariamais pažeidimais. Be to, jie abu priimti per trumpą laiką. Dar svarbiau tai, kad, atrodo, nėra esminių skirtumų tarp dviejuose sprendimuose pateiktų motyvų. Todėl manau, kad šioje byloje pirmąjį sprendimą reikėtų vertinti kaip antrojo sprendimo „kontekstą“, kurio adresatas negalėjo nežinoti(31).

68.      Vis dėlto, net jeigu pirmajame sprendime buvo svarbesnės informacijos apie įtariamų pažeidimų geografinę aprėptį (išvardytos valstybės narės, kurios gali būti susijusios), apie pažeidimų pobūdį ir susijusius produktus tokios pat tikslios informacijos nebuvo. Pirmiausia to sprendimo 4 puslapyje esančioje išnašoje pateiktas sąvokos „cementas ir susiję produktai“ paaiškinimas gali apimti labai didelę įvairių produktų grupę.

69.      Turėdamas tai omenyje, manau, kad tai, jog išdėstyti motyvai tam tikrais aspektais gali būti pernelyg bendro pobūdžio ar nepakankamai aiškūs, nedaro jų negaliojančių, jeigu iš likusio sprendimo adresatas ir ES teismai gali pakankamai tiksliai suprasti, kokią informaciją Komisija siekia gauti ir dėl kokių priežasčių(32). Iš tikrųjų pateiktų klausimų dalykas, net jei tik netiesiogiai ar numanomai, gali padėti suprasti galbūt nepakankamai tiksliai suformuluotus motyvus. Pagaliau Komisijos tyrimo apimtį savaime atskleidžia labai tikslūs ir aiškūs klausimai. Manau, tai ypač tinka, kai kalbama apie aktus, priimamus ankstyvoje procedūros stadijoje, kai tyrimo apimtis dar nėra visiškai ir galutinai nustatyta ir ateityje dar gali prireikti ją siaurinti ar išplėsti atsižvelgiant į vėliau surinktą informaciją.

70.      Tačiau šioje byloje iš tikrųjų yra priešingai. Italmobiliare pateiktų klausimų skaičius neįprastai didelis, jie susiję su labai skirtingų rūšių informacija. Mano nuomone, itin sudėtinga nustatyti daugelio klausimyne išdėstytų klausimų ryšį(33). Be to, kai kurie pateikti klausimai, atrodo, ne visai atitinka tai, kas buvo išdėstyta ankstesniame sprendime pradėti procedūrą: pavyzdžiui, 3 ir 4 klausimai (kuriais reikalaujama ypač didelio informacijos, aprėpiančios dešimties metų laikotarpį, kiekio) pateikti ne tik dėl tų valstybių narių, kurios sprendime pradėti procedūrą nurodytos kaip galbūt susijusios.

71.      Beje, jeigu ryšys tarp tų klausimų būtų siekis sudaryti išsamų vaizdą apie įmonės pajamų ir išlaidų struktūrą, kad Komisija galėtų ją išnagrinėti ekonometrijos metodais (palyginti ją su kitų cemento pramonės įmonių struktūra), galima būtų abejoti, ar toks platus ir visa apimantis prašymas pateikti informacijos apskritai gali būti teikiamas pagal 18 straipsnį. Išskyrus atvejus, kai Komisijai būtų žinomi konkretūs netinkamų veiksmų požymiai, kuriuos būtų galima patvirtinti atlikus tokią analizę, toks prašymas pateikti informacijos atrodytų tinkamesnis atliekant sektoriaus tyrimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį.

72.      Šiomis aplinkybėmis pritariu apeliantei, kad Komisijos prašymo pateikti informacijos tikslas nebuvo pakankamai aiškus ir vienareikšmis. Todėl įmonei buvo per sunku suprasti įtariamus pažeidimus, kad galėtų įvertinti savo pareigą bendradarbiauti su Komisija ir prireikus pasinaudoti teise į gynybą, pavyzdžiui, neatsakyti į, jos nuomone, neteisėtus klausimus. Tokia išvada darytina juo labiau dėl to, kad tam tikri klausimai susiję su informacija, kuri nebuvo visiškai faktinio pobūdžio ir buvo susijusi su tam tikru vertinimu(34), o kiti klausimai – iš dalies neaiškūs(35). Todėl apeliantė negalėjo atmesti rizikos, kad atsakydama į tuos klausimus ji neapkaltins savęs(36).

73.      Kitaip, nei teigia Komisija, detalumo trūkumo negali pateisinti tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas ankstyvoje tyrimo stadijoje. Iš tikrųjų sprendimas priimtas praėjus beveik trejiems metams po to, kai pradėtas tyrimas. Per tą laiką atlikti keli patikrinimai ir Komisija jau pateikė labai detalių prašymų pateikti informacijos, o susijusios įmonės į juos atsakė. Iš tiesų likus keliems mėnesiams iki ginčijamo sprendimo priėmimo Komisija manė, kad surinko pakankamai duomenų procedūrai pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį ir Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnį pradėti. Remdamasi tais duomenims Komisija turėjo galėti ginčijamame sprendime pateikti išsamesnius motyvus.

74.      Sutinku su Komisija, kad reikalaujamas motyvų išsamumas priklauso, be kita ko, nuo informacijos, kurią Komisija turi priimdama sprendimą pagal 18 straipsnį(37). Tačiau, mano nuomone, tai bet kuriuo atveju reiškia, kad tyrimo pradžioje priimto sprendimo (t. y. sprendimo, kuriuo įmonės prašoma leisti atlikti patikrinimą pagal 20 straipsnį, arba pirmojo sprendimo, kuriuo prašoma pateikti informacijos pagal 18 straipsnio 3 dalį), motyvavimas, kuris galėtų būti priimtinas, ne toks priimtinas galėtų būti sprendime, priimtame daug vėlesniame tyrimo etape, kai Komisija turi išsamesnės informacijos apie įtariamus pažeidimus.

75.      Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, nepateisinama, kad, nepaisant visos per kelerius metus Komisijai jau pateiktos informacijos ir didelių pastangų, kurių pareikalavo ginčijamas sprendimas, Italmobiliare vis dar nebuvo informuota apie tikslią Komisijos tyrimo apimtį.

76.      Be to, manau, kad apeliantė teisi, kai tvirtina, kad buvo gerokai apsunkintas ES teismų teisminės ginčijamo sprendimo teisėtumo peržiūros vykdymas. Kaip jau išsamiau paaiškinau savo išvadoje byloje HeidelbergCement(38), atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime apie įtariamus pažeidimus pateikta nepakankamai informacijos (net aiškinant sprendimą kartu su sprendimu pradėti procedūrą), Teisingumo Teismui sudėtinga įvertinti, ar laikomasi prašymo būtinumo ir proporcingumo reikalavimų(39). Kiek tai susiję su būtinumu, Teisingumo Teismas turėtų įvertinti, ar tariamo pažeidimo ir prašomos informacijos santykis pakankamas, kad pateisintų Komisijos prašymą. Kiek tai susiję su proporcingumu, Teisingumo Teismas turėtų nustatyti, ar pastangos, kurių reikalaujama iš įmonės, pateisinamos viešuoju interesu ir nėra per didelės.

77.      Dėl šių priežasčių manau, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė SESV 296 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį dėl reikalaujamų motyvų sprendime dėl prašymo pateikti informacijos. Todėl skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek dėl to sprendimo 51–72 punktuose išdėstytų priežasčių Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamame sprendime pateikti pakankami motyvai.

C –    Pakankami pažeidimo požymiai

1.      Šalių argumentai

78.      Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Italmobiliare kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kaip jis išnagrinėjo jos ieškinio pagrindą, kad priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį Komisija veikė ultra vires. Apeliantės nuomone, iš didelio prašomos informacijos kiekio ir jos neaiškumo matyti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija neįžvelgė pakankamai požymių, kad padarytas SESV 101 straipsnio pažeidimas. Taigi Komisija turėjo imtis veiksmų pagal to paties reglamento 17 straipsnį. Be to, apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad nesiėmė priemonių ištirti, ar Komisija įžvelgė pakankamai požymių sprendimui pagal 18 straipsnio 3 dalį priimti.

79.      Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

2.      Vertinimas

80.      Šiame apeliacinio skundo pagrinde Italmobiliare iš esmės teigia, kad Komisija neturėjo pakankamo pagrindo įtarti, kad padarytas pažeidimas, be to, prašytos informacijos apimtis ir rūšis rodo, kad Komisija „žvejojo informaciją“.

81.      Pritariu Komisijai, kad šis apeliacinio skundo pagrindas iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

82.      Pirma, kiek tai susiję su apeliantės teiginiu, kad Bendrasis Teismas suklydo vertindamas pirmojoje instancijoje išdėstytas aplinkybes ieškinio pagrindui, susijusiam su Komisijos veikimu ultra vires, paremti, apeliantė iš esmės prašo Teisingumo Teismo atlikti naują tų aplinkybių vertinimą. Tačiau apeliacinėje instancijoje tai neleistina.

83.      Antra, kiek tai susiję su kritika dėl Bendrojo Teismo sprendimo nesiimti priemonių ex officio tirti ar organizuoti procedūrą, siekiant patikrinti, ar pakanka pažeidimo požymių, šią kritiką taip pat reikėtų atmesti. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, tik Bendrasis Teismas sprendžia dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas. Procesinių dokumentų įrodomoji galia priklauso nuo jo atlikto nepriklausomo faktinių aplinkybių vertinimo, kurio Teisingumo Teismas netikrina apeliaciniame procese, išskyrus Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atveju ar kai iš bylos medžiagos matyti, kad šio teismo išvados iš esmės netikslios(40). A fortiori, šis principas dar svarbesnis, kai sprendžiamas klausimas, ar imtis tyrimo priemonių, ar organizuoti procedūrą ex officio(41).

84.      Šiuo atveju apeliantė galėjo prašyti Bendrojo Teismo imtis tokios priemonės, kad būtų patikrinta, ar Komisija įžvelgė pakankamai požymių. Iš tikrųjų lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje Cementos Portland Valderrivas / Komisija Bendrasis Teismas, gavęs konkretų ieškovės prašymą, įpareigojo Komisiją pateikti turimus įrodymus, kad įsitikintų, jog ginčijamas sprendimas nebuvo savavališkas(42).

85.      Tačiau šioje byloje apeliantė tokio prašymo nepateikė. Taigi, manau, vargu ar galima prieštarauti dėl to, kad išnagrinėjęs apeliantės nurodytas bendro pobūdžio aplinkybes (jų įvertinimas apeliacinėje instancijoje negali būti peržiūrėtas) ir negavęs konkretaus prašymo Bendrasis Teismas nusprendė, kad nereikia toliau tirti šio klausimo(43).

D –    Proporcingumas

1.      Šalių argumentai

86.      Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai aiškino ir taikė proporcingumo principą. Apeliantės nuomone, Bendrasis Teismas, pirma, nepripažino, kad yra mažiau sudėtingų priemonių tikslui pasiekti (pavyzdžiui, sektoriaus tyrimas ar paprastas prašymas pateikti informacijos) ir, antra, kad dėl ginčijamo sprendimo apeliantei tekusi našta buvo per didelė ir netoleruotina.

87.      Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai įvertino proporcingumo principą nagrinėjamoje byloje, o ginčijamas sprendimas to principo nepažeidžia.

2.      Vertinimas

88.      Šiame apeliacinio skundo pagrinde keliami du su proporcingumu susiję klausimai. Išnagrinėsiu juos paeiliui.

a)      Teisinės priemonės pasirinkimas

89.      Pirmoje šio apeliacinio skundo pagrindo dalyje iš esmės keliamas klausimas, ar Komisija − kaip teigia apeliantė − pažeidė proporcingumo principą, nes priėmė privalomą sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, užuot pateikusi paprastą prašymą pateikti informacijos pagal to straipsnio antrą dalį arba atlikusi sektoriaus tyrimą pagal to paties reglamento 17 straipsnį.

90.      Ši pozicija manęs neįtikina.

91.      Pirmiausia dėl sektoriaus tyrimų pažymėsiu, kad Bendrasis Teismas nenustatė, jog Komisija neįžvelgė pakankamai požymių, kad galėtų siųsti prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį. Šiuo klausimu apeliantės išdėstyta kritika nepriimtina dėl pirma nurodytų priežasčių(44). Todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija galėjo ar turėjo pradėti sektoriaus tyrimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį.

92.      Jeigu Komisija įžvelgė pakankamai požymių, rodančių galimus ES konkurencijos taisyklių pažeidimus (to šis teismas apeliacinėje instancijoje negali nustatyti), Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnis yra teisingas teisinis pagrindas klausimui tirti.

93.      Antra, dėl paprastų prašymų pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį pažymėčiau taip. Didžiąją ginčijamu sprendimu prašytos informacijos dalį sudarė duomenys, kurių Komisija prašė iš visų įmonių, įtariamų dalyvavus darant įtariamą pažeidimą, siekdama tuos duomenis palyginti. Reikšmingą palyginimą Komisija galėjo atlikti tik tada, jeigu prašoma informacija būtų pateikta maždaug tuo pačiu metu ir būtų tiksli bei išsami. Net vieno respondento klaidos ar vėlavimas būtų reiškę, kad Komisijos numatytas palyginimas nebūtų įmanomas ar bet kuriuo atveju – pakankamai patikimas.

94.      Tomis aplinkybėmis Komisija turėjo teisę manyti, kad privalomo sprendimo priėmimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį yra geriausia priemonė užtikrinti, kad prašoma informacija būtų kuo išsamesnė ir tikslesnė, taip pat pateikta per pageidaujamą terminą.

95.      Taigi pirma šio apeliacinio skundo pagrindo dalis turėtų būti atmesta.

b)      Proporcingumas sensu stricto

96.      Iš pradžių norėčiau priminti, kad Teisingumo Teismas daug kartų pažymėjo, jog būtinybė asmenis ginti nuo savavališko ir netoleruotino valdžios institucijų kišimosi į jų privačios veiklos sritį, taip pat tada, kai tos institucijos įgyvendina konkurencijos taisykles, yra bendrasis Sąjungos teisės principas(45). Visų pirma tyrimo priemonė yra neproporcinga, kai ja per daug, todėl netoleruotinai, ribojamos tos teisės(46).

97.      Be abejo, nėra aiškaus kriterijaus, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar konkretus prašymas pateikti informacijos, skirtas tam tikrai įmonei, yra perteklinis. Į šį klausimą galima atsakyti tik kiekvieną kartą įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

98.      Siekiant įvertinti konkretaus prašymo pateikti informacijos proporcingumą, visų pirma reikėtų pasverti dvi aplinkybes. Vienoje svarstyklių pusėje yra viešasis interesas, kuriuo pateisinamas Komisijos tyrimas, ir būtinybė tai institucijai gauti informaciją, kad galėtų atlikti Sutartyje jai priskirtas užduotis. Kuo žalingesnis įtariamas pažeidimas yra konkurencijai, tuo labiau Komisija galėtų tikėtis, kad įmonė, vykdydama savo pareigą aktyviai bendradarbiauti, stengsis pateikti prašomą informaciją. Kitoje svarstyklių pusėje yra įmonei tenkantis darbo krūvis, kuris atsiranda dėl prašymo pateikti informacijos. Kuo didesnis atsiradęs darbo krūvis, atitraukiantis įmonės darbuotojų dėmesį nuo įprastų verslo užduočių ir reikalaujantis papildomų sąnaudų, tuo labiau pertekliniu gali būti laikomas prašymas pateikti informacijos.

99.      Nagrinėjamu atveju Komisija tvirtina, kad įtariama apeliantės veikla yra labai didelis ES konkurencijos taisyklių pažeidimas. Nepaisant to, kad ginčijamame sprendime arba sprendime pradėti procedūrą apie tai pateikta labai mažai informacijos, galima pritarti Komisijos nuomonei, kad jeigu įtariami pažeidimai būtų įrodyti, jų padariniai Europos vartotojams galėtų būti ypač rimti(47).

100. Nepaisant to, dėl ginčijamo sprendimo apeliantei tekęs darbo krūvis (skundžiamame sprendime provokuojamai apibūdintas kaip ypač didelis darbo krūvis)(48), atrodo, yra per didelis, o darbas – nepagrįstai sudėtingas.

101. Negalima pagrįstai ginčyti, kad ginčijamu sprendimu prašyta pateikti išskirtinai daug duomenų, kurie aprėpia beveik visą apeliantės ekonominę veiklą 12 valstybių narių per dešimt metų.

102. Be to, vien tam tikrų duomenų atsižvelgiant į Komisijos klausimus surinkimas pareikalavo daug apeliantės darbo − tam, kad išskirtų ir apibendrintų reikiamus duomenis, ji buvo įpareigota peržiūrėti beveik visus ekonominius sandorius, kuriuos jos bendrovių grupei priklausančios kelios bendrovės sudarė per pastaruosius dešimt metų.

103. Kita priežastis, dėl kurios ginčijamas sprendimas lėmė didelį darbo krūvį, yra Komisijos nustatyta forma, kuria turėjo būti pateikta prašoma informacija. Iš tikrųjų aplinkybė, kad prašymu pateikti informacijos reikalaujama labai didelio informacijos kiekio, skaitmeniniame amžiuje dažnai gali būti antraeilės svarbos. Daugeliu atvejų dėl prašymo pateikti informacijos atsirandantis darbo krūvis daugiausia priklausys nuo to, kaip Komisija prašo to prašymo adresato pateikti informacijos. Kitaip tariant, Komisijos nustatyta prašomos informacijos forma dažnai gali lemti didžiausią įmonės darbo krūvio dalį.

104. Šiuo atžvilgiu norėčiau pažymėti, kad ginčijamo sprendimo II priedas (išsamūs nurodymai, kaip atsakyti į klausimyną) ir III priedas (naudotini atsakymų pavyzdžiai) sudaro beveik 30 puslapių ypač sudėtingo teksto. Nustatyta itin griežta forma ir pateikti išskirtinai išsamūs nurodymai.

105. Dėl modelio griežtumo pažymėčiau, kad prašomos formos reikalavimo vykdymas užtikrintas aiškiai nurodant taikytinas nuobaudas. Klausimyno pradžioje rėmelyje Komisija rašo (pusjuodžiu pabrauktu šriftu): „Prašome atkreipti dėmesį, kad Jūsų atsakymas gali būti laikomas netinkamu ar klaidinančiu, jeigu nebus paisoma šių apibrėžčių ir nurodymų“.

106. Dėl išskirtinai išsamaus nurodymų pobūdžio tiesiog paminėčiau pernelyg smulkmeniškus reikalavimus, taikomus atsakymams, kuriuos Komisija prašė pateikti „Excel“ rinkmenoje. Apeliantė galėjo naudoti tik III priede pateiktus pavyzdžius, reikalauta, kad ji griežtai laikytųsi nurodymų, be kita ko, dėl pateiktinų rinkmenų, lentelių skaičiuoklių kiekvienoje rinkmenoje skaičiaus, kiekvienos lentelių skaičiuoklės pavadinimo, vartotinų santrumpų, stulpelių ir eilučių pavadinimų, numerių, datų formos ir tarpų, specialiųjų ženklų ar simbolių naudojimo(49).

107. Be to, akivaizdu, kad daugybė paslaptingų kodų, kuriuos sprendimo adresatas turėjo naudoti – kaip pažymėjo Komisija – „vienodai“ ir „atsakymuose į visus klausimus“(50), nepagerino ginčijamo sprendimo aiškumo ir patogumo vartotojui, taip pat nepalengvino įmonės užduoties parengti atsakymus.

108. Drąsiai galima sakyti, kad net patyrusiam verslininkui aptariama forma iš pirmo žvilgsnio pasirodytų didelis galvosūkis.

109. Kaip paaiškinau išvadoje byloje HeidelbergCement, sąvokos „informacija“ pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį negalima aiškinti kaip leidžiančios Komisijai prašyti įmonių pateikti reikiamą informaciją ypatinga forma. Be abejo, atsakydami į prašymus pateikti informacijos jų adresatai privalo pateikti tokią informaciją, kuri ne tik teisinga ir išsami, bet ir tiksli bei aiški. Be to, jei prašoma informaciją apdoroti, kad būtų pateiktas naudingas atsakymas, taip pat galima tikėtis, kad vykdydami pareigą aktyviai bendradarbiauti jie atsižvelgs į Komisijos prašomą formą. Tačiau Komisija negali reikalauti, kad teikdamos prašomą informaciją įmonės atliktų tokias dideles, sudėtingas ir ilgai trunkančias kanceliarines ir administracines užduotis, kad bylos prieš tas įmones medžiagos rengimas faktiškai būtų pavestas joms pačioms. Galiausiai Komisija turi įrodyti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą(51).

110. Kad ir kaip būtų, neatsižvelgdamas į galimą 18 straipsnio pažeidimą (kurio apeliantė nenurodė) manau, kad dėl ginčijamame sprendime nustatytos formos apeliantei, be abejo, teko labai didelis darbo krūvis. Juo labiau tai nepriimtina, kai formatavimo veiksmai, kuriuos prašė atlikti Komisija, dažnai buvo susiję su Komisijos jau turimais arba viešai prieinamais duomenimis.

111. Dėl pirmojo aspekto nereikėtų pamiršti, kad ginčijamas sprendimas priimtas po kitų ypač sudėtingų prašymų pateikti informacijos (kurie buvo paprastų prašymų pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį formos), į kuriuos Italcementi atsakė. Tie ankstesni prašymai didžiąja dalimi buvo dėl tos pačios rūšies informacijos su kai kuriomis kitokiomis detalėmis ar kitokios formos.

112. Taigi atsižvelgiant į formą, kurios reikalauta pateikiant informaciją, ginčijamu sprendimu apeliantė buvo įpareigota dėti papildomas pastangas vien performatuojant duomenis, jau pateiktus Komisijai. Negaliu rasti tokio prašymo pateisinimo. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos prašymą performatuoti labai didelį kiekį duomenų mutates mutandis būtų galima palyginti su prašymu į kitą kalbą išversti daug ir didelės apimties įmonės turimų dokumentų. Tokio prašymo, mano nuomone, nepateisintų aplinkybė, kad Komisijos darbuotojai gali neturėti reikiamų kalbinių įgūdžių.

113. Jeigu prašymuose pateikti informacijos, pateiktuose pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį, Komisija būtų suformulavusi klausimus taip, kaip jie suformuluoti ginčijamame sprendime, arba galiausiai būtų priėmusi tik papildomą prašomą informaciją, apeliantė būtų sutaupiusi daug darbo.

114. Dėl antrojo aspekto pažymėtina, jog ginčijamame sprendime reikalauta, kad apeliantė apdorotų viešai paskelbtą informaciją. Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo II priedo 10 punkte nurodyta: „Visos piniginės vertės privalo būti nurodytos eurais. Jeigu naudojama vietos valiuta nėra euras, prašome perskaičiuoti [visas vertes] eurais pagal oficialų valiutų keitimo kursą, paskelbtą Europos Centrinio Banko nagrinėjamu laikotarpiu“. Neaišku, kodėl šių skaičiavimų negalėjo atlikti pačios Komisijos darbuotojai(52).

115. Dėl visų šių priežasčių manau, kad apeliantė teisingai tvirtino, jog ginčijamu sprendimu pažeistas proporcingumo principas. Taigi reikėtų pritarti antrai ketvirtojo apeliantės apeliacinio skundo pagrindo daliai ir atitinkamai panaikinti skundžiamą sprendimą.

E –    Teisė būti išklausytam

1.      Šalių argumentai

116. Penktajame apeliacinio skundo pagrinde Italmobiliare teigia, kad skundžiamame sprendime tinkamai neatsakyta į jos argumentus dėl tariamo teisės būti išklausytam pažeidimo.

117. Komisija savo ruožtu mano, kad šį apeliacinio skundo pagrindą reikėtų atmesti.

2.      Vertinimas

118. Kaip ir Komisija, manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

119. Reglamento Nr. 1/2003 nuostatose ar Teisingumo Teismo praktikoje teisė būti išklausytam nepripažįstama iki tol, kol imamasi tyrimo priemonių, kaip antai suinteresuotosioms įmonėms pateiktų prašymų pateikti informacijos(53).

120. Jeigu prieš imdamasi tokios priemonės Komisija tam tikrais atvejais nusprendžia konsultuotis su suinteresuotosiomis įmonėmis(54), ji tai daro savo nuožiūra ir dėl savo interesų. Iš tokio konsultavimosi įmonės negali kildinti jokios konkrečios teisės, išskyrus galbūt teisę, kad Komisija tinkamai atsižvelgtų į pastabas, kurias tos įmonės gali išdėstyti pateikdamos atsakymą(55).

121. Todėl, nors prieš priimant ginčijamą sprendimą su Italcementi 2010 m. lapkričio 4 d. konsultuotasi dėl klausimyno projekto, apeliantė negali skųstis tuo, kad pastaboms pateikti jai nustatytas terminas buvo per trumpas ar kad galiausiai Komisija priėmė sprendimą su klausimynu, kuris iš dalies skyrėsi nuo to, kuris išsiųstas projekto formos.

122. Iš to matyti, kad penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikėtų atmesti.

VI – Vertinimo išvados

123. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas turi panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, jeigu apeliacinis skundas pagrįstas. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje byloje tai galima padaryti. Jis taip pat gali grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

124. Padariau išvadą, kad reikėtų visiškai ar iš dalies pritarti trims iš penkių apeliantės nurodytų apeliacinio skundo pagrindų ir atitinkamai panaikinti skundžiamą sprendimą. 

125. Atsižvelgdamas į turimus duomenis, taip pat į Bendrajame Teisme ir šiame teisme išdėstytas nuomones manau, kad Teisingumo Teismas gali šiuo klausimu priimti galutinį sprendimą ir nereikia nustatyti proceso organizavimo priemonių, kurių prašo apeliantė. 

126. Ieškinyje Bendrajam Teismui Italmobiliare nurodė penkis pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą.

127. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas dėl trijų pagrindinių priežasčių: jis neteisingai adresuotas Italmobiliare (žr. šios išvados 23–52 punktus), jo motyvavimas dėl prašymo tikslo yra nepakankamas (žr. šios išvados 55–77 punktus) ir jis neatitinka proporcingumo reikalavimo (žr. šios išvados 96–115 punktus). Bet kurios vienos iš šių teisės klaidų pakanka, kad būtų panaikintas visas sprendimas. Todėl, mano nuomone, nebūtina nagrinėti, ar kiti apeliantės pirmojoje instancijoje nurodyti pagrindai yra pagrįsti.

VII – Išlaidos

128. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

129. Jeigu Teisingumo Teismas pritars mano pateiktam apeliacinio skundo vertinimui, pagal Procedūros reglamento 137, 138 ir 184 straipsnius Komisija turėtų padengti nagrinėjant šią bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

VIII – Išvada

130. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:

–        panaikinti 2014 m. kovo 14 d. Bendrojo Teismo sprendimą Italmobiliare / Komisija, T‑305/11,

–        panaikinti Komisijos sprendimą C(2011) 2364 galutinis byloje pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį (byla COMP/39520 – Cementas ir susiję produktai),

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).

---

3 – HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P; Schwenk Zement / Komisija, C‑248/14 P ir Buzzi Unicem / Komisija, C‑267/14 P.

---

4 – 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81).

---

5 – EU:T:2014:126.

---

6 – C-247/14 P, 22–27 punktai.

---

7 – Žr. mano išvados byloje Buzzi Unicem / Komisija, C-267/14 P, 120–125 punktus.

---

8 – Žr., be kita ko, Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P–C‑633/11 P, EU:C:2013:387, 132 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

---

9 – Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, 23 ir 24 punktus.

---

10 – Šiuo klausimu žr. Sprendimo ABNA ir kt., C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, EU:C:2005:741, 68 punktą; Sprendimo S.P.C.M. ir kt., C-558/07, EU:C:2009:430, 41 punktą ir Sprendimo Vodafone ir kt., C-58/08, EU:C:2010:321, 51 punktą.

---

11 – Žr., be kita ko, Sprendimo Fédesa ir kt., C-331/88, EU:C:1990:391, 13 punktą.

---

12 – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Roquette Frères, C-94/00, EU:C:2002:603, 76 ir 80 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką.

---

13 – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Gondrand ir Garancini, 169/80, EU:C:1981:171, 17 punktą ir Sprendimo Van Es Douane Agenten, C-143/93, EU:C:1996:45, 27 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką.

---

14 – Žr. Sprendimo Ziegler / Komisija, C-439/11 P, EU:C:2013:513, 154 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

---

15 – Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C-247/14 P, 98–112 punktus.

---

16 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 70 ir 71 punktus.

---

17 – Žr. skundžiamo sprendimo 107 punktą.

---

18 – Žr. skundžiamo sprendimo 106 ir 109 punktus.

---

19 – Žr. skundžiamo sprendimo 115−117 punktus.

---

20 – Šiuo klausimu žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C-247/14 P, 121 punktą.

---

21 – Visų pirma žr. 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 3 straipsnį.

---

22 – Žr. šios išvados 105 punktą.

---

23 – Žr. šios išvados 55−77 punktus.

---

24 – Žr. Sprendimo Nexans ir Nexans France / Komisija, C-37/13 P, EU:C:2014:2030, 31 ir 32 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką.

---

25 – Ten pat, 34–37 punktai bei juose nurodyta teismo praktika.

---

26 – Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnyje nustatyta, kad sprendime Komisija „nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta“. Reglamento 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendime turi būti „nurodomas patikrinimo objektas ir tikslas, paskiriama patikrinimo pradžios data“.

---

27 – Generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Nexans ir Nexans France / Komisija, C-37/13 P, EU:C:2014:223, 35–38 punktai.

---

28 – Skundžiamo teismo sprendimo 67 ir 68 punktai.

---

29 – Plg. generalinio advokato P. Léger išvados byloje BPB Industries ir British Gypsum / Komisija, C‑310/93 P, EU:C:1994:408, 22 punktą.

---

30 – Plg. generalinio advokato C. O. Lenz išvados byloje SITPA, C‑27/90, EU:C:1990:407, 59 punktą.

---

31 – Žr. šios išvados 55 punkte nurodytą teismo praktiką. Taip pat žr. Sprendimo Acciaierie e ferriere Lucchini /Komisija, 1252/79, EU:C:1980:288, 14 punktą ir generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje Komisija / max.mobil, C‑141/02 P, EU:C:2004:646, 97 punktą.

---

32 – Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Nexans ir Nexans France / Komisija, C‑37/13 P, EU:C:2014:223, 52 punktą.

---

33 – Išsamiau žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, 46 ir 47 punktus.

---

34 – Pvz., klausimas 1D. Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, 161 punktą.

---

35 – Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, 138–146 punktus.

---

36 – Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, 149–168 punktus.

---

37 – Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C-247/14 P, 50 punktą.

---

38 – C-247/14 P, 52–54 punktai.

---

39 – Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje SEP / Komisija, C‑36/92 P, EU:C:1993:928, 30 punktą.

---

40 – Žr. Sprendimo Der Grüne Punkt — Duales System Deutschland / Komisija, C‑385/07 P, EU:C:2009:456, 163 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

---

41 – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011 :815, 65 ir 66 punktus.

---

42 – Sprendimas T‑296/11, EU:T:2014:121, 41–56 punktai.

---

43 – Skundžiamo sprendimo 79 punktas.

---

44 – Žr. šios išvados 81–85 punktus.

---

45 – Žr. Sprendimo Hoechst / Komisija, 46/87 ir 227/88, EU:C:1989:337, 19 punktą; Sprendimo Roquette Frères, C-94/00, EU:C:2002:603, 27, 50 ir 52 punktus.

---

46 – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Roquette Frères, C-94/00, EU:C:2002:603, 76 ir 80 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką.

---

47 – Be kita ko, atsižvelgiu į susijusių įmonių skaičių, geografinę įtariamų pažeidimų aprėptį ir įtariamuose susitarimuose numatytus didelius ribojimus.

---

48 – Skundžiamo sprendimo 98 ir 101 punktai.

---

49 – Žr. III priedo 2, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 15 punktus. Dėl panašaus sudėtingumo nurodymų taip pat žr., be kita ko, I priedo 1A ir 2 klausimus.

---

50 – Žr. II priedo 16 ir 17 punktus.

---

51 – Žr. Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį.

---

52 – Žr. mano išvados byloje HeidelbergCement / Komisija, C-247/14 P, 120 punktą.

---

53 – Pagal analogiją žr. Sprendimo National Panasonic / Komisija, 136/79, EU:C:1980:169, 21 punktą.

---

54 – Kaip ji, pavyzdžiui, siūlo daryti Ekonominių įrodymų teikimo ir duomenų rinkimo bylose, susijusiose su [SESV] 101 ir 102 straipsnių taikymu, ir susijungimo bylose geriausios patirties (Komisijos tarnybų darbinis dokumentas) 3.4.3 skirsnyje, „kai tinkama ir naudinga“. Dokumentas paskelbtas Europos Komisijos Konkurencijos GD interneto svetainėje.

---

55 – Žr. mano išvados byloje Buzzi Unicem / Komisija, C-267/14 P, 120–125 punktus.