1. 

Šis prejudicinis klausimas, kurį pateikė Judecătoria Oradea (Rumunija), suteikia Teisingumo Teismui progą priimti sprendimą dėl vartotojo sąvokos pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( 2 ) (toliau – Direktyva 93/13) 2 straipsnio b punktą; pagal jį bet kuris fizinis asmuo, siekiantis tikslų, numatytų sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija, yra vartotojas.

2. 

Nors vartotojo sąvoka jau buvo aiškinta su įvairiomis Sąjungos teisės sritimis susijusioje teismų praktikoje, joje vis dar nėra išsamaus sprendimo dėl šios pagrindinėje byloje prašomos išaiškinti sąvokos, kiek tai konkrečiai susiję su Direktyva 93/13 ( 3 ). Konkrečiai ši byla ypatinga tuo, kad joje keliamas klausimas dėl teisės srityje dirbančio specialisto vartotojo statuso, kiek tai susiję su paskolos sutartimi, kuri užtikrinta pastatu, priklausančiu jo individualiai advokato kontorai. Taigi reikia išnagrinėti klausimą dėl, pirma, asmens, kaip vartotojo, kompetencijos ir ypatingų žinių įtakos ir, antra, vaidmens, kurį šis asmuo atlieka sudarydamas papildomą garantijos sutartį, įtaką jo, kaip vartotojo, statusui sudarant pagrindinę paskolos sutartį.

3.

Direktyvos 93/13 penktoje, dešimtoje ir šešioliktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„kadangi, apskritai kalbant, vartotojai nežino kitų valstybių narių teisės normų, kurios reglamentuoja prekių ar paslaugų pardavimo sutartis; kadangi šis žinių trūkumas gali sulaikyti juos nuo prekių ar paslaugų pirkimo kitoje valstybėje narėje tiesioginių sandorių sudarymo,

<…>

kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą,

<…>

kadangi pasirinktų bendrų kriterijų pagrindu vertinant sąlygų nesąžiningumą, ypač kai vykdomas viešasis pardavimas ar tiekimas, ir taip, atsižvelgiant į vartotojų solidarumą, suteikiant kolektyvinės paslaugas, privalu iš viso įvertinti ir įvairius susijusius interesus; kadangi tai yra laikoma sąžiningumo reikalavimu; kadangi vertinant sąžiningumą ypač reikia atsižvelgti į šalių derybinių pozicijų tvirtumą, į tai ar vartotojas turėjo paskatų sutikti su sąlyga ir ar prekės arba paslaugos buvo parduotos arba suteiktos pagal specialų vartotojo užsakymą; kadangi pardavėjas ar tiekėjas gali patenkinti sąžiningumo reikalavimą, kai jis dorai ir teisingai veikia kitos šalies atžvilgiu, į kurios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti.“

4.

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ja siekiama „suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse“.

5.

Šios direktyvos 2 straipsnyje pateiktos vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sąvokos. Šioje nuostatoje pasakyta, kad „šioje direktyvoje:

<…>

6.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Įstatymo Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų prekybininkų ir vartotojų sutartyse (Legea privind clauzele abuzive din contractele încheiate între comercianţi şi consumatori) 2 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Vartotojas – tai bet kuris fizinis asmuo arba į asociaciją susijungusių fizinių asmenų grupė, veikiantys pagal sutartį, kuriai taikomas šis įstatymas, siekdami tikslų, nesusijusių su jų komercine, pramonine ar gamybine veikla, amatu ar profesija.

2.   Pardavėjas ar paslaugų teikėjas – tai bet kuris leidimą turintis fizinis ar juridinis asmuo, pagal sutartį, kuriai taikomas šis įstatymas, vykdantis komercinę, pramoninę ar gamybinę veiklą, besiverčiantis amatu ar profesija, ir bet kuris kitas asmuo, kuris siekdamas to paties tikslo veikia tokių asmenų vardu ir sąskaita.“

7.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtas nagrinėjant civilinį ieškovo H. O. Costea ir atsakovo SC Volksbank România SA (toliau – Volksbank) ginčą dėl Judecătoria Oradea (Rumunija), kuris yra civilines bylas pirmąja instancija nagrinėjantis teismas, pareikšto ieškinio dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

8.

Ieškovas H. O. Costea yra advokatas, veiklą vykdantis komercinės teisės srityje. 2008 m. H. O. Costea sudarė paskolos sutartį su Volksbank (toliau – nagrinėjama sutartis). Remiantis nutartimi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, šią sutartį taip pat sudarė individuali advokato kontora Costea Ovidiu, kaip hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantas. Iš tikrųjų tą pačią dieną, kai buvo sudaryta paskolos sutartis, taip pat buvo sudaryta sutartis, pagal kurią individuali advokato kontora Costea Ovidiu, kaip pastato savininkė, su Volksbank susitarė, kad užtikrins minėtos paskolos grąžinimą (toliau – garantijos sutartis). Advokato kontorai Costea Ovidiu šiuo tikslu atstovavo H. O. Costea. Būtent dėl šios aplinkybės banko įstaiga atsakovė sužinojo paskolos gavėjo profesiją.

9.

2013 m. gegužės 24 d. H. O. Costea pareiškė ieškinį Volksbank, kuris yra pagrindinės bylos dalykas ir kuriame prašo pripažinti, kad paskolos sutarties 5 straipsnio a punkte esanti sąlyga ( 4 ), susijusi su rizikos mokesčiu, yra nesąžininga, taip pat grąžinti tuo tikslu banko gautas sumas. Ieškovas prašo panaikinti šią sąlygą ir grąžinti banko gautą rizikos mokestį. Argumentus H. O. Costea grindžia savo, kaip vartotojo, statusu ir remiasi Įstatymo Nr. 193/2000, kuriuo į Rumunijos teisės aktus perkelta Direktyva 93/13, nuostatomis. Konkrečiai H. O. Costea teigia, kad sąlyga dėl rizikos mokesčio nebuvo aptarta per derybas ir kad bankas ją nustatė vienašališkai. Tuo remdamasis ieškovas teigia, kad ši sąlyga yra nesąžininga, be kita ko, teigia, kad hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantija, kuri buvo pridėta prie paskolos sutarties, pašalino šią riziką. Nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nieko nepasakyta nei apie sąlygos turinį, nei apie galimą jos nesąžiningumą ( 5 ).

10.

Nusprendęs, kad ginčui pagrindinėje byloj išspręsti reikia išaiškinti Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, Judecătoria Oradea pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnio b punktas, kiek jis susijęs su „vartotojo“ sąvokos apibrėžtimi, turi būti aiškinamas taip, kad ši sąvoka apima fizinį asmenį, kuris yra advokatas ir su banku sudaro paskolos sutartį, nenurodant paskolos paskirties, kai šios sutarties tekste nurodyta, kad šio fizinio asmens advokato kontora yra hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantas, ar, atvirkščiai, kad ji jo neapima?“

11.

Per procesą Teisingumo Teisme Volksbank, Rumunijos vyriausybė, Italijos vyriausybė, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija pateikė pastabas raštu. Per 2015 m. sausio 28 d. teismo posėdį šalių paprašyta pateikti pastabas dėl papildomos garantijos sutarties įtakos vartotojo statusui ir dėl nuorodos į Direktyvos 2011/83/ES ( 6 ) 17 konstatuojamojoje dalyje pateiktos dvejopos paskirties sutarčių teisinio kvalifikavimo reikšmės šiai bylai. H. O. Costea, Rumunijos vyriausybė ir Komisija pateikė pastabas žodžiu.

12.

Visų pirma reikia pažymėti, kad nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas pažymi, jog sutarties tekste visiškai nenurodyta paskolos paskirtis, rašytinėse pastabose Rumunijos vyriausybė ir Komisija nurodė, kad nagrinėjamoje sutartyje yra sutarties dalyką identifikuojanti sąlyga, kurioje nurodyta, kad paskola skirta „einamosioms asmeninėms išlaidoms padengti“. Šio fakto Volksbank neginčija, o per teismo posėdį ją patvirtino ir H. O. Costea.

13.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimą pateikia dėl situacijos, kai paskolos paskirtis nenurodyta, manau, kad neatitikimas tarp prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų neturėtų būti kliūtis šiam Teismui naudingai atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą.

14.

Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas negali tikrinti, taikoma svarbumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingam atsakymui į jam pateiktus klausimus ( 7 ).

15.

Kita vertus, kiek tai konkrečiai susiję su nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą esančiomis spragomis ir klaidomis, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ne Teisingumo Teismas, o nacionalinis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, dėl kurių iškelta byla, ir jomis remtis priimdamas sprendimą ( 8 ).

16.

Šioje byloje prejudicinis klausimas pateiktas dėl konkretaus ginčo, kurio sprendimas priklauso nuo vartotojo sąvokos pagal Direktyvą 93/13. Be to, nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikta pakankamai duomenų, kad Teisingumo Teismas galėtų nacionaliniam teismui pateikti naudingą atsakymą.

17.

Atsižvelgdamas į įvairius duomenis, kurie turi reikšmės atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą ir dėl kurių šalys taip pat pateikė nuomonę, savo analizę koncentruosiu į vartotojo sąvoką Direktyvoje 93/13 ir į kitų aspektų reikšmę, kaip antai nuorodos į dvejopos paskirties sutartis Direktyvoje 2011/89 ir pagrindinės sutarties (paskolos sutarties) ir garantijos sutarties santykį, šiai sąvokai.

18.

Be konkrečių priemonių, kuriomis siekiama suderinti teisės aktus dėl vartotojų apsaugos, vartotojo sąvoka netiesiogiai vartojama įvairiose Sąjungos teisės srityse, kaip antai konkurencijos teisės srityje ( 9 ), teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje ( 10 ), bendrosios žemės ūkio ir žuvininkystės politikos srityje ( 11 ) ir kitose srityse, kuriose taikomos teisės aktų derinimo priemonės ( 12 ). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors egzistuoja daug antrinės teisės aktų dėl vartotojų apsaugos, juose taip pat nepateiktas vienareikšmis vartotojo sąvokos išaiškinimas ( 13 ). Taigi ši nuostata vartojama įvairiose Sąjungos normatyvinės veiklos sferose, tačiau tikslios tos sąvokos ribos pirminėje teisėje nenustatytos ( 14 ), o jos, kaip kategorijos, leidžiančios identifikuoti tam tikrus subjektus, potencialas yra ne vienalytis, bet kinta, nelygu antrinės teisės aktas. Taigi vartotojo sąvoka yra nevienoda atskiruose teisės aktuose, kurie priskiriami prie skirtingų teisės sričių ir kuriais siekiama skirtingų tikslų: tai veikianti ir dinamiška sąvoka, apibrėžiama remiantis konkretaus teisės akto turiniu ( 15 ).

19.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi išaiškinti vartotojo sąvoką pagal Direktyvą 93/13. Šiuo atveju akivaizdu, kad išeities taškas yra šios direktyvos 2 straipsnio b punkto formuluotė, kurioje išdėstyta vartotojo sąvoka.

20.

Remiantis šia nuostata darytina išvada, kad sritis, kur veikia asmuo, yra svarbi tiek vartotojo, tiek prekybininko ar tiekėjo apibrėžčiai. Taigi Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte nustatyta, kad „bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija“, yra vartotojas. Atvirkščiai, 2 straipsnio c punkte nustatyta, kad „bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė“, yra prekybininkas ar tiekėjas.

21.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad prekybininko ar tiekėjo ir vartotojų sąvokų priešpastatymas nėra visiškai simetrinis (ne visi asmenys, kurie negali būti laikomi prekybininkais ar tiekėjais, yra vartotojai), nes, be kita ko, juridiniai asmenys negali būti laikomi vartotojais pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnį ( 16 ). Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad H. O. Costea paskolos sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, o ne kaip savo kontoros atstovas.

22.

Abejonių dėl H. O. Costea vartotojo statuso, dėl kurio pateiktas prejudicinis klausimas, kilo dėl to, kad H. O. Costea verčiasi advokato profesija. Visos suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas raštu ir žodžiu, išskyrus Volksbank, teigia, kad fizinio asmens profesija neturi jokios reikšmės vertinant, ar asmuo gali būti laikomas vartotoju pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą. Atvirkščiai, Volksbank teigia, jog tam, kad asmenį būtų galima laikyti vartotoju, reikia vertinti ne tik tai, ar egzistuoja objektyvus kriterijus, nustatytas Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte, bet ir atsižvelgti į subjektyvų kriterijų, susijusį su direktyvos, kuria siekiama apsaugoti vartotoją, paprastai nesusipažinusį su teisės aktų nuostatomis, kaip silpnąją šalį, esme. Taigi, pasak Volksbank, prezumpcija, kad vartotojo padėtis yra skirtinga, gali būti paneigta, jei paaiškėja, jog jis turi patirties ir informacijos, kad galėtų apsiginti.

23.

Atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte išdėstytos apibrėžties, kuri nuolat aiškinama kartu su kitomis šios direktyvos nuostatomis, tekstą ir į teismų praktikoje pateiktą vartotojo sąvokos išaiškinimą kituose Sąjungos teisės aktuose, manau, kad negalima pritarti Volksbank argumentams.

24.

Iš tikrųjų šioje direktyvoje apibrėžtos vartotojo sąvokos pagrindinis elementas susijęs su aiškiai apibrėžiamu elementu: aptariamame teisiniame sandoryje kontrahento užimama pozicija. Šiuo klausimu, kaip pažymėjo Teisingumo teismas Sprendime Asbeek Brusse ir de Man Garabito, reikia atsižvelgti į tai, kad „sutartys, kurioms taikoma direktyva, joje apibrėžiamos per šias sutartis sudarančių asmenų statusą pagal tai, ar jie veikia profesiniais tikslais, ar ne“ ( 17 ).

25.

Veiklos srities, kur vykdoma aptariama operacija, kaip lemiamo vartotojo statuso elemento, svarba taip pat patvirtinta Teisingumo Teismo praktikoje dėl kitų teisės aktų vartotojų apsaugos srityje, kuriuose pateiktos vartotojo sąvokos apibrėžtys yra panašios į Direktyvos 93/13 2 straipsnio 2 punkte išdėstytą apibrėžtį. Sprendime Di Pinto ( 18 ) Teisingumo Teismas aiškino vartotojo sąvoką pagal Direktyvą 85/577 ( 19 ) ir pabrėžė, kad apsaugos taikymo kriterijus iš esmės buvo ryšys tarp, viena vertus, sandorių dėl prekių išnešiojimo į namus, kurių tikslas buvo skatinti sudaryti reklamos sutartį dėl verslo pardavimo, šiuo atveju lankantis pas prekybininkus, ir, kita vertus, prekybininko profesinės veiklos, todėl tik tuo atveju, jei su prekių išnešiojimu į namus susijusi operacija peržengė prekybininko profesinės veiklos ribas, šis galėjo reikalauti, kad būtų taikoma direktyva ( 20 ).

26.

Taigi Direktyvos 93/13 formuluotė ir teismų praktika, kurioje aiškinamas tiek šis teisės aktas, tiek Direktyva 87/577, linksta prie tuo pat metu objektyvios ir funkcinės vartotojo sąvokos: kalbant apie konkretų asmenį, tai nėra neatskiriama ir nekintanti sąvoka ( 21 ), o atvirkščiai – statusas, kuris vertinamas atsižvelgiant į asmens, vykdančio teisinį sandorį arba konkrečią operaciją iš daugelio sandorių ar operacijų, kurias jis gali atlikti kasdien, padėtį. Kaip pažymėjo generalinis advokatas J. Mischo byloje Di Pinto dėl vartotojo sąvokos pagal Direktyvos 85/577 2 straipsnį, šioje nuostatoje nurodyti asmenys „apibrėžiami ne in abstracto, o pagal tai, ką jie veikia in concreto“, todėl esant skirtingoms situacijoms tas pats asmuo gali įgyti arba vartotojo, arba prekybininko, arba tiekėjo statusą ( 22 ).

27.

Ši vartotojo, kaip konkretaus teisinio sandorio šalies, koncepcija, kuri tuo pat metu ir, nelygu atvejis, apima tiek objektyvius, tiek funkcinius aspektus, taip pat patvirtinta Briuselio konvencijos srityje, kurioje vartotojo sąvoką Teisingumo Teismas taip pat aiškino, nors, kaip nurodysiu vėliau, pagal šią analogiją aiškinant Direktyvą 93/13 turi būti išskirti niuansai atsižvelgiant į skirtingus šių teisės aktų tikslus. Taigi Sprendime Benincasa ( 23 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar asmuo veikia kaip vartotojas, „reikia remtis šio asmens pozicija konkrečioje sutartyje, palyginti su tos sutarties pobūdžiu ir tikslu, o ne su subjektyvia paties asmens padėtimi. <...> Vienas ir tas pats asmuo gali būti laikomas vartotoju, kai kalbama apie tam tikras operacijas, ir ūkio subjektu, kai kalbama apie kitas“ ( 24 ).

28.

Galiausiai susiduriame su objektyvia ir funkcine sąvoka, kurios pasireiškimas priklauso nuo vienintelio kriterijaus: konkretaus teisinio sandorio priklausymo veiklos sritims, nesusijusioms su profesine veikla. Iš tiesų, kaip pažymėjo Rumunijos vyriausybė, direktyvoje nenustatytas jos papildomas kriterijus siekiant apibrėžti vartotojo statusą. Šiuo atveju kalbama apie nuostatą, kuri apibrėžiama pagal situaciją, t. y. atsižvelgiant į konkretų teisinį sandorį ( 25 ). Todėl kai kalbama apie su asmens profesine veikla nesusijusį sandorį, iš jo negalima atimti galimybės būti vartotoju dėl jo bendrųjų žinių ar profesijos; reikia atsižvelgti išimtinai į jo padėtį, kai kalbama apie konkretų teisinį sandorį.

29.

Šios išvados negalima pagrįsti Volksbank argumentais, grindžiamais Direktyvos 93/13 esme ir konkrečiai įvairiomis šios direktyvos preambulėje esančiomis konstatuojamosiomis dalimis ( 26 ). Iš tiesų, remiantis sisteminiu požiūriu į Direktyvą 93/13, pažeidžiamumo ir nepalankesnės padėties sąvokos tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio yra šios direktyvos egzistavimo priežastis, nes laikomasi požiūrio, kad vartotojas priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui ( 27 ). Tačiau šios pažeidžiamumo ir nepalankesnės padėties prielaidos, kuriomis apskritai grindžiama visa vartotojų apsaugos teisė Sąjungos lygmeniu ( 28 ), nebuvo įtrauktos į teisės aktus, kuriais reglamentuojama vartotojo sąvoka, kaip privalomos sąlygos pagal jo apibrėžtį pozityviojoje teisėje. Taigi nei vartotojo apibrėžtyje, nei jokioje kitoje Direktyvos 93/13 nuostatoje nenustatyta sąlyga, kad konkrečiu atveju vartotojo statusas gali būti įgytas tik tuo atveju, kai neturima žinių, informacijos arba jei faktiškai užimama mažiau palanki padėtis.

30.

Iš tikrųjų galimybė kiekvienu konkrečiu atveju ginčyti vartotojo statusą remiantis duomenimis, susijusiais su vartotojo patirtimi, studijomis, profesija ar net intelektu, prieštarautų Direktyvos 93/13 veiksmingumui. Konkrečiai advokatai (arba teisės studijų diplomą įgiję asmenys, taip pat kiti specialistai) neturėtų jokios apsaugos daugeliu privačių santykių atvejų. Kaip pažymi Rumunijos vyriausybė, net kai aptariamo asmens žinių lygis gali būti prilygintas paslaugų teikėjo žinių lygiui, tai neturi jokios įtakos jo derybinėms galioms, kurios lieka tokios pačios kaip ir bet kurio kito fizinio asmens, su specialistu.

31.

Tiesa, byloje Šiba ( 29 ) Teisingumo teismas nusprendė, kad „advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti“ ( 30 ). Tačiau šie argumentai buvo pateikti kalbant apie situaciją, kai minėtas advokatas „už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui“ ir kuris dėl to yra pardavėjas ar tiekėjas pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą ( 31 ).

32.

Be to, dėl tokio aiškinimo, kokį siūlo Volksbank, vartotojo statuso neturėtų joks asmuo, kuris sutarties sudarymo momentu gautų teisinę ar kitokią specialisto pagalbą ( 32 ).

33.

Taip pat Teisingumo Teismas atmetė aptariamo asmens konkrečios padėties ar žinių įtaką kitose nei Direktyvos 93/13 srityse, kai objektyvaus reikalavimo, kad veikla neturi būti susijusi su aptariamo asmens profesine sritimi, nebuvo laikomasi. Taip nutiko Direktyvos 85/577 atveju, dėl kurios Sprendime Di pinto įrodyta, kad kai asmuo veikia vykdydamas savo profesinę veiklą, faktinis žinių neturėjimas konkrečiu atveju nepaneigia jo, kaip specialisto, statuso ( 33 ).

34.

Manau, kad vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnio b punktą, turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma fiziniam asmeniui, kuris verčiasi advokato profesija ir kuris su banku sudaro paskolos sutartį, nors šio advokato individualiai kontorai priklausantis pastatas pateiktas kaip hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantija pagal šią sutartį, jeigu, atsižvelgiant į visus nacionalinio teismo turimus įrodymus, yra aišku, jog šis asmuo veikė su jo profesine veikla nesusijusiais tikslais.

35.

Palikdamas nuošalyje pirma išdėstytus argumentus manau, kad atsakant į šį prejudicinį klausimą vertėtų išnagrinėti „dvejopos paskirties sutartis“, nes šis klausimas, be kita ko, aiškiai susijęs su sutartimi, kurioje paskolos tikslas nebuvo nurodytas.

36.

Šiuo tikslu Rumunijos vyriausybė ir Nyderlandų vyriausybė pažymėjo, kad šioje byloje nustatant, ar H. O. Costea turi vartotojo statusą, galima vadovautis Sprendimu Gruber ( 34 ). Komisija savo ruožtu tiek rašytinėse pastabose, tiek per teismo posėdį nurodė, kad svarbi Direktyvos 2011/83 17 konstatuojamoji dalis. Šioje konstatuojamojoje dalyje ir Sprendime Gruber kalbama apie dvejopos paskirties sutartis skirtingose srityse.

37.

Kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar sutartis priskiriama prie asmeninės, ar prie profesinės srities, Sprendime Gruber ir Direktyvoje 2011/83 skiriasi. Kaip nurodysiu vėliau, manau, jog šiomis aplinkybėmis reikšmingas Direktyvoje 2011/83 nustatytas kriterijus.

38.

Sprendime Gruber ( 35 ) Bendrasis Teismas buvo linkęs siaurai aiškinti vartotojo sąvoką tais atvejais, kai kalbama apie dvejopos paskirties sutartis. Aptariamame aiškinime pirmenybė teikiama menkumo kriterijui: asmuo negali remtis konkrečiomis su vartotojais susijusiomis Briuselio konvencijoje nustatytomis kompetencijos taisyklėmis, „išskyrus tuos atvejus, kai naudojimas profesiniams tikslams yra menkas, todėl visiškai nesvarbus esant bendram atitinkamo sandorio kontekstui, tačiau tai, kad ne profesinio naudojimo tikslas yra svarbesnis, neturi reikšmės“ ( 36 ). Be to, atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas nustatė, kad įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuris ketina remtis konvencijos 13–15 straipsniais ( 37 ).

39.

Direktyvos 2011/83 17 konstatuojamosios dalies turinys gerokai skiriasi ir joje taikomas dominuojančiu tikslu grindžiamas kriterijus: „tuo atveju, jeigu sudaroma dvigubos paskirties sutartis iš dalies asmens verslo ir iš dalies ne verslo tikslais ir jeigu atsižvelgiant į bendras sutarties sąlygas verslo tikslai nevyrauja, atitinkamas asmuo taip pat turėtų būti laikomas vartotoju“.

40.

Taigi pagal Sprendime Gruber taikomą menkumo kriterijų sutartis gali būti priskirta prie asmeninės srities, jeigu naudojimas profesiniais tikslais yra toks menkas, kad gali būti laikomas nereikšmingu, o Direktyvoje 2011/83 priimtas labiau subalansuotas sprendimas remiantis dominuojančios paskirties kriterijumi atsižvelgiant į bendrą sutarties kontekstą.

41.

Kaip per teismo posėdį nurodė Komisija, į Sprendime Gruber nustatytos teismų praktikos taikymą aiškinant Direktyvą 93/13 turi būti žiūrima atsargiai. Iš tiesų Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje aiškinama vartotojo sąvoka tiek pagal Briuselio konvencijos 13 straipsnį, tiek pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnį, pateikiamas siauras požiūris atsižvelgiant, be jokios abejonės, į tai, kad šios nuostatos suponuoja bendrojo kompetencijos kriterijaus, grindžiamo ieškovo gyvenamąja vieta, išimtis, todėl turi būti aiškinamos siaurai ( 38 ). Taigi neatrodo, kad siauras vartotojo sąvokos dvejopos paskirties sutartyse aiškinimas automatiškai pagal analogiją perkeliamas į konkrečių normų, reglamentuojančių vartotojų apsaugą, kaip antai Direktyvos 93/13, sritį ( 39 ).

42.

Be to, Direktyvos 2011/83 17 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas palyginti skirtingas požiūris su Sprendimu Gruber yra neatsitiktinis. Iš tiesų per derybas dėl šios direktyvos Europos Parlamentas pateikė pakeitimą, kuriame aiškiai buvo siūloma keisti vartotojo sąvoką ją išplečiant taip, kad ji apimtų „visus fizinius asmenis, kurie veikia <…> su tikslu, kuris iš esmės, nesusijęs su jų komercine, pramonine ar gamybine veikla, amatu ar profesija“ ( 40 ). Per paskesnes derybas Europos Parlamentas sutiko palikti vartotojo apibrėžtį ir išbraukė žodžius „iš esmės“, su sąlyga, kad konstatuojamojoje dalyje, kuri skirta vartotojo apibrėžčiai išaiškinti ir kuri iš pradžių buvo grindžiama Sprendimu Gruber ( 41 ), žodis „menkas“ būtų pakeistas žodžiu „dominuojantis“ ( 42 ).

43.

Galiausiai atsižvelgdamas tiek į skirtingas funkcijas, kurias vartotojo sąvoka atlieka įvairiuose norminiuose aktuose, tiek į konstatavimą, kuris kyla iš parengiamųjų darbų, manau, kad Direktyvos 2001/83 17 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas dominuojančio tikslo kriterijus atsižvelgiant į bendrą sutarties kontekstą.

44.

Kiek tai susiję su šia byla, esu linkęs, kaip Rumunijos vyriausybė ir Komisija, manyti, kad vadovavimasis Direktyvos 2011/83 17 konstatuojamojoje dalyje pateiktu išaiškinimu aiškinant vartotojo sąvoką taip pat turi būti taikomas, kiek tai susiję su Direktyva 93/13. Iš tiesų tokia išvada pagrįsta tuo, kad šių dviejų teisės aktų tikslas yra bendras ir kad juos sieja tiesioginis ryšys. Taigi Direktyva 2011/83 yra teisės aktas, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 93/13 ( 43 ). Be to, abiejuose teisės aktuose vartotojo sąvoka išdėstyta beveik taip pat, o vienintelis skirtumas yra tai, kad Direktyvoje 93/13 kalbama tik apie „profesinę veiklą“, o Direktyvoje 2011/83 daroma nuoroda į „komercinę, pramoninę ar gamybinę veiklą, amatą ar profesiją“.

45.

Tačiau siekiant išsiaiškinti, ar asmuo gali būti laikomas vartotoju pagal Direktyvą 93/13 tokiomis aplinkybėmis, kai yra požymių, rodančių, kad nagrinėjama sutartimi siekiama dvejopo tikslo, bet nėra visiškai aišku, kad ši sutartis buvo sudaryta arba profesiniais, arba asmeniniais tikslais, dominuojančio tikslo kriterijus suteikia galimybę išnagrinėjus visas su nagrinėjama sutartimi susijusias aplinkybes, nepaisant visiškai kiekybinio kriterijaus ( 44 ), ir įvertinus objektyvius nacionalinio teismo turimus įrodymus, nustatyti profesinių ar neprofesinių tikslų dominavimą konkrečioje sutartyje.

46.

Nors Komisija ir H. O. Costea per teismo posėdį nurodė, kad nacionalinio teismo pateiktame faktinių aplinkybių aprašyme nepateikta jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog tai yra dvejopos paskirties sutartis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti faktinę paskolos paskirtį remdamasis turimais įrodymais, tarp kurių neabejotinai yra pačioje sutartyje numatytos specifikacijos, kurių turinys galėtų pagrįsti prezumpciją, kad tai yra asmeniniams tikslams skirta paskola.

47.

Taigi manau, kad tuo atveju, jei nacionalinis teismas nuspręstų, kad nėra visiškai aišku, jog sutartis buvo sudaryta išimtinai arba asmeniniais, arba profesiniais tikslais, aptariamas kontrahentas turi būti laikomas vartotoju, jei, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir teismo turimų objektyvių įrodymų, kuriuos tas teismas turi išnagrinėti, vertinimą ir į bendrą sutarties kontekstą, profesinis tikslas nedominuoja.

48.

Galiausiai reikia išspręsti klausimą dėl galimos įtakos, kurią H. O. Costea, kaip vartotojo, statuso kvalifikavimui gali turėti aplinkybė, kad pagrindinė paskolos sutartis buvo užtikrinta pastatu, skirtu skolininko profesinei veiklai.

49.

Šiuo klausimu Rumunijos vyriausybės ir Komisijos pastabose teigiama, kad garantijos sutartis neturi jokios įtakos pagrindinei sutarčiai. Šiose pastabose ir per teismo posėdį H. O. Costea pateiktose pastabose teigiama, kad individuali advokato kontora Costea Ovidiu yra trečioji šalis paskolos sutarties atžvilgiu, ir nurodoma, kad vien tai, jog šiai kontorai priklausantis pastatas yra paskolos sutarties garantija, nereiškia, kad ši kontora tapo paskolos sutarties šalimi.

50.

Kaip nurodyta ir Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, laikausi nuomonės, kad egzistuoja du teisiniai ryšiai: viena vertus – H. O. Costea, kaip fizinį asmenį (skolininką), su banku siejantis ryšys, kita vertus – individualią advokato kontorą Costea Ovidiu, kaip hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantą, ir banką siejantis ryšys. Abu teisiniai ryšiai turi būti vertinami atskirai, kad antrasis, kuris, be to, yra papildomas, nebūtų laikomas turinčiu reikšmės pirmojo pobūdžiui.

51.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo praktikoje yra keli pavyzdžiai, kuriuose kalbama apie ryšį tarp sutarčių, kurios gali būti laikomos papildomomis, ir atitinkamų jų pagrindinių sutarčių tiek pagal Direktyvą 85/577, tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Kiek tai susiję su pirmąja minėta direktyva, Sprendime Dietzinger ( 45 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į sutarčių dėl garantijos papildomąjį pobūdį, Direktyvos 85/577 2 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka, kurioje pateikta vartotojo apibrėžtis, „turi būti aiškinama taip, kad fizinio asmens, kuris veikia ne profesinės veiklos tikslais, sudaryta sutartis dėl garantijos nepatenka į direktyvos taikymo sritį, jei ta sutartimi garantuojamas paskolos, dėl kurios sutartį sudarė kitas asmuo, tačiau savo ruožtu veikiantis profesinės veiklos tikslais, grąžinimas“ ( 46 ). Teisingumo Teismas išreiškė tokią pačią nuomonę aiškindamas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį ir Sprendime Česká spořitelna ( 47 ) nuspręsdamas, kad ta dalis „turi būti aiškinama taip, kad fizinis asmuo, kurį su tam tikra bendrove sieja glaudūs profesiniai ryšiai, pavyzdžiui, tai, kad jis yra tos bendrovės direktorius arba turi didžiąją jos akcinio kapitalo dalį, negali būti pripažintas vartotoju, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, kai jis laiduoja pagal paprastąjį vekselį, išduotą siekiant užtikrinti prievolių, tenkančių šiai bendrovei pagal kredito sutartį, įvykdymą“ ( 48 ).

52.

Vis dėlto šioje byloje susiklostė atvirkštinė situacija. Iš tikrųjų galimas profesinis aspektas gali būti susijęs tik su papildoma sutartimi, nes H. O. Costea garantijos sutartį sudarė kaip savo individualios advokato kontoros teisinis atstovas. Todėl, priešingai nei bylose Dietzinger ir Česká spořitelna, šioje byloje nereikia taikyti principo accessorium sequitur principale, nes papildomos sutarties pasekmių likimas turi būti toks pats kaip ir pagrindinės sutarties pasekmių, tačiau kiekvieną iš šių teisinių ryšių reikia įvertinti atskirai, kad būtų galima nustatyti skirtingas funkcijas, kurias tas asmuo atlieka. Iš tikrųjų šioje byloje svarbiausia yra ne įrodyti, kad H. O. Costea turi teisinio atstovo statusą, kai kalbama apie garantijos sutartį, kaip papildomą sutartį, o išsiaiškinti, kokia padėtis yra kalbant apie paskolos sutartį, kuri yra pagrindinė sutartis.

53.

Taigi faktas, kad H. O. Costea pasirašė garantijos sutartį kaip advokato kontoros atstovas, neturi jokių neigiamų pasekmių H. O. Costea, kaip vartotojo, statusui, kiek tai susiję su pagrindine sutartimi. Atvirkščiai, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, galbūt net būtų galima teigti, kad papildomai garantijos sutarčiai įtaką darė pagrindinė sutartis ( 49 ).

54.

Dėl visų išdėstytų priežasčių manau, kad vaidmuo, kurį fizinis asmuo, kaip savo individualios advokato kontoros teisinis atstovas, atliko sudarydamas papildomą garantijos sutartį, neturi jokios įtakos vartotojo statusui, kiek tai susiję su pagrindine paskolos sutartimi.

55.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau į Judecătoria Oradea pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnio b punkte pateikiama vartotojo sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma advokato profesija besiverčiančiam fiziniam asmeniui, kuris su banku sudaro paskolos sutartį ir joje nurodo, kad to fizinio asmens individualiai advokato kontorai priklausantis pastatas yra hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantija, jeigu, atsižvelgiant į nacionalinio teismo turimus įrodymus, paaiškėja, jog šis asmuo neveikė su jo profesine veikla susijusiais tikslais.

Jeigu nacionalinis teismas nuspręstų, kad nėra visiškai aišku, kad sutartis buvo sudaryta išskirtinai arba asmeniniais, arba profesiniais tikslais, aptariamas kontrahentas turėtų būti laikomas vartotoju, jeigu, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir nacionalinio teismo turimų įrodymų, kuriuos jis turi išnagrinėti, vertinimą ir į bendrą sutarties kontekstą, profesinės veiklos tikslas nedominuoja.

Fizinio asmens, kaip savo individualios advokato kontoros teisinio atstovo, vaidmuo sudarant papildomą garantijos sutartį neturi jokios įtakos jo, kaip vartotojo, statusui, kiek tai susiję su pagrindine paskolos sutartimi.“