Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T‑412/13

Chin Haur Indonesia, PT, įsteigta Tangerange (Indonezija), atstovaujama advokatų T. Müller-Ibold ir F.-C. Laprévote,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą S. Boelaert, padedamos advokato R. Bierwagen,

atsakovę,

palaikomą:

Europos Komisijos, atstovaujamos J.-F. Brakeland ir M. França,

ir

Maxcom Ltd, įsteigtos Plovdive (Bulgarija), atstovaujamos advokato L. Ruessmann ir solisitoriaus J. Beck,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2013 m. gegužės 29 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 501/2013, kuriuo Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 990/2011 Kinijos Liaudies Respublikos kilmės dviračiams nustatyto galutinio antidempingo muito taikymas išplečiamas importuojamiems dviračiams, siunčiamiems iš Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso ir deklaruojamiems arba nedeklaruojamiems kaip Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso kilmės (OL L 153, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. van der Woude (pranešėjas), teisėjai I. Wiszniewska-Białecka ir I. Ulloa Rubio,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. rugsėjo 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimo motyvai

Sprendimą

Ginčo aplinkybės

1. Ieškovė Chin Haur Indonesia, PT yra Taivano kilmės įmonė, importuojanti dviračius iš Indonezijos į Europos Sąjungą. Ji ginčija 2011 m. spalio 3 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 990/2011, kuriuo, remiantis priemonių galiojimo termino peržiūra pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 11 straipsnio 2 dalį, importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos kilmės dviračiams nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 261, p. 2), nustatyto galutinio antidempingo muito taikymo išplėtimą tam tikroms Indonezijos įmonėms.

Pagrindinės antidempingo procedūros ir pradinės antisubsidijos

2. 1993 m. rugsėjo 8 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2474/93, nustatančiu galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito galutinį surinkimą Kinijos Liaudies Respublikos kilmės dviračių importui į Bendriją (OL L 228, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 51 t., p. 3), Europos Bendrijų Taryba nustatė 30,6 % galutinį antidempingo muitą Kinijos kilmės dviračių importui.

3. Atlikusi priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais, padarytais [kuris buvo pakeistas] 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, 2010, p. 22, toliau – pagrindinis reglamentas), ir ypač pagal Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 2 dalį (dabar – pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalis), 2000 m. liepos 10 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1524/2000, nustatančiu galutinį antidempingo muitą dviračių, kurių kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika, importui (OL L 175, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 319), Taryba nusprendė palikti galioti 30,6 % antidempingo muitą.

4. Atlikusi tarpinę peržiūrą pagal Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 3 dalį (dabar – pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalis), 2005 m. liepos 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1095/2005, nustatančiu galutinį antidempingo muitą dviračių, kurių kilmės šalis yra Vietnamas, importui ir iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 1524/2000 (OL L 183, p. 1), galiojantį antidempingo muitą Taryba pakėlė iki 48,5 %.

5. 2011 m. spalio mėn. atlikusi priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį, Įgyvendinimo reglamentu (EB) Nr. 990/2011 Taryba nusprendė, kad 48,5 % antidempingo muitas turėtų būti toliau taikomas.

6. 2012 m. balandžio mėn. Europos Komisija paskelbė, kad dėl Kinijos kilmės dviračių importo į Sąjungą pradeda antisubsidijų tyrimą pagal 2009 m. birželio 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 597/2009 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 188, p. 93) 10 straipsnį.

7. Pirma, 2013 m. gegužės 22 d. Komisija priėmė Sprendimą 2013/227/ES, kuriuo nutraukiamas antisubsidijų tyrimas dėl importuojamų Kinijos Liaudies Respublikos kilmės dviračių (OL L 136, p. 15), ir nenustatė kitų antisubsidijų priemonių. Antra, atlikusi tarpinę peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį, 2013 m. gegužės 29 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 502/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 990/2011 (OL L 153, p. 17).

Procedūra dėl vengimo

8. 2012 m. rugpjūčio 14 d. Komisija gavo trijų Sąjungos dviračių gamintojų vardu pateiktą Europos dviračių gamintojų asociacijos (EBMA) prašymą atlikti galimo antidempingo priemonių, nustatytų importuojamiems Kinijos kilmės dviračiams, vengimo tyrimą ir įpareigoti registruoti importuojant iš Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso siunčiamus dviračius, deklaruojamus kaip Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso kilmės arba ne.

9. 2012 m. rugsėjo 25 d. Komisija priėmė Reglamentą (ES) Nr. 875/2012, kuriuo inicijuojamas tyrimas dėl galimo antidempingo priemonių, nustatytų Įgyvendinimo reglamentu Nr. 990/2011, vengimo importuojant iš Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso siunčiamus dviračius, deklaruojamus kaip Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso kilmės arba ne, ir įpareigojama registruoti tokius importuojamus produktus (OL L 258, p. 21).

10. Per šį tyrimą buvo siekiama būtent ištirti po 2005 m. antidempingo muito padidinimo tariamai pasikeitusį prekybos pobūdį. Tiriamasis laikotarpis apima 2004 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Siekiant išnagrinėti galimą galiojančių priemonių taisomojo poveikio mažinimą ir dempingą, surinkta išsamesnių duomenų apie ataskaitinį laikotarpį (2011 m. rugsėjo 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d., toliau – ataskaitinis laikotarpis).

11. Iešk ovė buvo informuota apie tyrimo dėl vengimo pradžią ir 2012 m. rugsėjo 26 d. gavo prašymo netaikyti priemonių formą. Jos paprašyta užpildyti šią formą elektroniniu būdu ne vėliau kaip iki 2012 m. lapkričio 2 d.

12. 2012 m. lapkričio 5 d. Komisija gavo ieškovės atsiųstą popierinę prašymo netaikyti priemonių formos versiją. Šioje formoje ieškovė, be kita ko, teigė, kad nevykdė surinkimo operacijų trečiosiose šalyse, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalį.

13. 2012 m. lapkričio 27 d. Komisija ieškovei išsiuntė raštą, kuriuo jos paprašė per tikrinamąjį vizitą pateikti tam tikrus dokumentus, ypač darbinius dokumentus, naudotus prašymo netaikyti priemonių formai užpildyti. Ieškovė patvirtino, kad šį raštą gavo 2012 m. lapkričio 28 d.

14. 2012 m. lapkričio 29 d. Komisija išsiuntė ieškovei naują raštą, kuriame jos prašo ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 3 d. pateikti naujos informacijos dėl jos užpildytoje prašymo netaikyti priemonių formoje trūkstamų trylikos aspektų. Tam tikrus dokumentus ieškovė Komisijai pateikė 2012 m. gruodžio 3 ir 4 d.

15. Tikrinamasis vizitas vyko 2012 m. gruodžio 6 ir 7 d. ieškovės patalpose. Per šį vizitą ieškovė pateikė Komisijai pataisytą prašymo netaikyti priemonių formą.

16. 2013 m. sausio 28 d. Komisija informavo ieškovę, kad ketina jai taikyti pagrindinio reglamento 18 straipsnį. 2013 m. vasario 4 d. ieškovė pateikė pastabas.

17. 2013 m. kovo 21 d. ieškovei ir Indonezijos bei Kinijos valdžios institucijoms Komisija išsiuntė bendrą informacinį dokumentą, kuriame pateiktos jos išvados dėl perkrovimo ir surinkimo veiklos ir išreikštas ketinimas siūlyti išplėsti antidempingo muitų, nustatytų dviračių importui iš Kinijos, taikymą importui iš Indonezijos. Bendrojo informacinio dokumento B priede Komisija atmetė ieškovės prašymą netaikyti priemonių visų pirma dėl pateiktos informacijos nepatikimumo.

18. 2013 m. balandžio 9 d. raštu ieškovė užginčijo bendrame informaciniame dokumente pateiktas išvadas. 2013 m. gegužės 28 d. ji pateikė naujas pastabas šiuo klausimu.

19. 2013 m. gegužės 29 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 501/2013, kuriuo Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 990/2011 nustatyto galutinio antidempingo muito taikymas išplečiamas importuojamiems dviračiams, siunčiamiems iš Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso ir deklaruojamiems arba nedeklaruojamiems kaip Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso kilmės (OL L 153, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas).

Ginčijamas reglamentas

20. Pirma, ginčijamo reglamento 28–33 konstatuojamosiose dalyse Taryba pažymėjo, kad keturios Indonezijos bendrovės, kurioms tenka 91 % viso importo iš Indonezijos į Sąjungą, per ataskaitinį laikotarpį pateikė prašymą netaikyti priemonių pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalį. Antra, ji nusprendė, kad vienos bendrovės pateiktų duomenų buvo neįmanoma patikrinti ir kad jie buvo nepatikimi. Nepaisydama pateiktų pastabų Taryba nusprendė, kad į šios bendrovės pateiktą informaciją atsižvelgti negalima. Todėl su ja susijusios išvados pagrįstos turimais duomenimis, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 18 straipsnyje. Kitos trys bendrovės pripažintos bendradarbiavusiomis.

21. Ginčijamo reglamento 45–58 konstatuojamosiose dalyse Taryba, išnagrinėjusi prekybos srautus tarp Kinijos, Indonezijos ir Sąjungos ir įvertinusi gamybos apimties pokyčius, nusprendė, kad, 2005 m. liepos mėn. padidinus antidempingo muitą, Indonezijos ir Sąjungos prekybos pobūdis pasikeitė, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį.

22. Ginčijamo reglamento 59–67 konstatuojamosiose dalyse Taryba išnagrinėjo, kokių vengimo veiksmų buvo imtasi.

23. Ginčijamo reglamento 60–64 konstatuojamosiose dalyse Taryba išnagrinėjo, ar buvo vykdoma perkrova. Ji visų pirma padarė išvadą, kad su perkrovimu susijusi veikla nebuvo įrodyta, kiek tai susiję su trimis bendradarbiavusiomis bendrovėmis. Tačiau dėl bendrovės, kuriai, pasak Tarybos, pagrindinio reglamento 18 straipsnis taikytas pagrįstai, pažymėtina, jog „atlikus tyrimą nustatyta, kad ji neturėjo pakankamai gamybinės įrangos, kad būtų galima pateisinti eksporto į Sąjungą apimtis [ataskaitiniu laikotarpiu]“, ir kad, „nesant jokių kitų priežasčių, galima daryti išvadą, jog įmonė dalyvavo priemonių vengimo veikloje atlikdama perkrovą“ (ginčijamo reglamento 62 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgdama į prekybos pobūdžio pokyčius, į išvadas dėl bendrovės, kuriai pagrindinio reglamento 18 straipsnis taikytas pagrįstai, ir į tai, kad ne visi Indonezijos gamintojai ir (arba) eksportuotojai pranešė apie save ir bendradarbiavo, Taryba padarė išvadą, kad Kinijos kilmės produktai buvo perkraunami Indonezijoje.

24. Ginčijamo reglamento 65–67 konstatuojamosiose dalyse Taryba analizavo, ar buvo vykdoma surinkimo veikla. Ji padarė išvadą, kad, pirma, surinkimo operacijų vykdymas nebuvo įrodytas, kiek tai susiję su trimis bendradarbiavusiomis bendrovėmis, ir, antra, nebuvo įmanoma nustatyti, ar ketvirtoji bendrovė, kuriai taikytas pagrindinio reglamento 18 straipsnis, susijusi su surinkimo operacijomis. Todėl Indonezijoje vykdytos susirinkimo operacijos, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalį, nebuvo įrodytos.

25. Ginčijamo reglamento 92 konstatuojamojoje dalyje Taryba pažymėjo, kad atlikus tyrimą nenustatyta jokių priežasčių ar pateisinančių ekonominių aplinkybių, išskyrus ketinimą išvengti nagrinėjamai prekei taikomų priemonių.

26. Pirma, ginčijamo reglamento 94 ir 95 konstatuojamosiose dalyse Taryba pažymėjo, jog palyginus 2005 m. tarpinėje peržiūroje nustatytą žalos pašalinimo lygį ir vidutinę svertinę eksporto kainą per ataskaitinį laikotarpį nustatyta, kad prekės parduotos daug mažesne kaina. Antra, ji priminė, kad importo iš Indonezijos padidėjimas laikomas reikšmingu. Todėl ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje Taryba nusprendė, kad galiojančių priemonių poveikis neutralizuotas ir kiekio, ir kainų požiūriu.

27. Ginčijamo reglamento 99–102 konstatuojamosiose dalyse Taryba, remdamasi pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalimi, išnagrinėjo, ar yra įrodymų dėl dempingo, palyginti su 2005 m. baigtoje tarpinėje peržiūroje nustatyta įprastine verte. Siekiant nustatyti su priemonių vengimu susijusias eksporto iš Indonezijos kainas, nagrinėtas tik nebendradarbiaujančių gamintojų ir (arba) eksportuotojų eksportas. Šiuo tikslu buvo pasinaudota tiksliausiais turėtais duomenimis, šiuo atveju – vidutine dviračių iš Indonezijos eksporto ataskaitiniu laikotarpiu į Sąjungą kaina, užregistruota Eurostato duomenų bazėje Comext . Kelis kartus patikslinus įprastinę vertę ir eksporto kainą, dviejų kintamųjų palyginimas atskleidė, Tarybos teigimu, kad vykdomas dempingas.

28. Tokiomis aplinkybėmis Taryba nusprendė, kad egzistuoja vengimas, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, vykdant perkrovimo Indonezijoje operacijas. Todėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 990/2011 1 straipsnio 2 dalyje nustatyto 48,5 % galutinio antidempingo muito taikymas buvo išplėstas iš Indonezijos siunčiamų tų pačių prekių importui neatsižvelgiant į tai, ar jos deklaruotos kaip esančios šios šalies kilmės, ar ne. Pateikusi šio sprendimo 20 punkte nurodytas išvadas, Taryba leido netaikyti išplėstų priemonių trims iš keturių importuotojų, pateikusių prašymus netaikyti priemonių.

Procesas ir šalių reikalavimai

29. 2013 m. rugpjūčio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

30. Prie pareiškimo pridėtu atskiru dokumentu ieškovė prašė Bendrojo Teismo šioje byloje taikyti pagreitintą procedūrą, nustatytą Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76a straipsnyje.

31. Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į septintąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

32. Prašymas taikyti pagreitintą procedūrą buvo patenkintas 2013 m. spalio 8 d. Bendrojo Teismo septintosios kolegijos sprendimu.

33. Dokumentais, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2013 m. spalio 17 d. ir lapkričio 8 d., Komisija ir EBMA prašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

34. 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino Komisijos prašymą leisti įstoti į bylą.

35. 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi Bendrojo Teismo septintoji kolegija atmetė EBMA prašymą leisti įstoti į bylą.

36. 2014 m. kovo 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Maxcom Ltd prašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

37. Pritaikęs Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, 2014 m. kovo 27 d. ir gegužės 15 d. raštais Bendrasis Teismas raštu pateikė klausimus ieškovei ir prašė Tarybos atsakyti į klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šias proceso organizavimo priemones įvykdė per nustatytą terminą.

38. 2014 m. liepos 16 d. nutartimi Bendrojo Teismo septintoji kolegija patenkino Maxcom prašymą leisti įstoti į bylą.

39. Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

– panaikinti ginčijamo reglamento 1 straipsnio 1 ir 3 dalis, kiek šios nuostatos susijusios su ieškove,

– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

40. Taryba, palaikoma Komisijos ir Maxcom , Bendrojo Teismo prašo:

– atmesti ieškinį,

– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

41. Atsakydama į taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus raštu ir paskui per teismo posėdį Taryba suabejojo viso ieškinio priimtinumu. Remdamasi spaudoje publikuotu straipsniu, su kuriuo susipažino vykstant teismo procesui, Taryba teigia, kad ieškovė nėra tikra Indonezijos dviračių gamintoja ir kad pats jos egzistavimas kelia abejonių. Remdamasi spaudoje publikuotu straipsniu Taryba daro išvadą, kad tik Kinijos įmonė F. veikė kaip gamintoja Indonezijoje. Šiomis aplinkybėmis ieškovės prašymas netaikyti priemonių buvo pateiktas ne tos įmonės vardu. Todėl visas ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas.

42. Ieškovė neigia Tarybos argumentą kaip nepagrįstą ir grindžiamą duomenimis, kurių nėra bylos medžiagoje.

43. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad spaudoje publikuotas trumpas, kiek tai susiję su ieškove, vieno puslapio straipsnis, kuriuo remiasi Taryba, yra dviprasmiškas ir bet kuriuo atveju juo negalima grįsti Tarybos teiginio.

44. Iš tiesų, remiantis aptariamu spaudoje publikuotu straipsniu galima teigti, kad ieškovė, kuri yra Taivano kilmės bendrovė, nuo 1990 m. yra įsisteigusi Indonezijoje. Ji gamina dviračių detales ir savo prekes parduoda Pietryčių Azijoje, Indonezijoje, Pietų Amerikoje ir Italijoje. Vienoje savo gamyklų ji surenka dviračius Kinijos įmonei F. Kinijos dviračių importui nustačius Europos antidempingo muitus, ieškovė išnuomojo savo gamyklą įmonei F., o tikslus ieškovės ir tos įmonės santykių pobūdis aiškiai nenurodytas.

45. Todėl, neatsižvelgiant į klausimą, ar, pateikus trumpą spaudoje publikuotą straipsnį ir nesant jokių kitų įrodymų, galima ginčyti ieškinio priimtinumą, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 41 punkte išdėstyti Tarybos teiginiai visiškai nepagrįsti minėtu spaudoje publikuotu straipsniu.

46. Kadangi Taryba nepateikė kitų įrodymų šiuo klausimu, ieškinys yra priimtinas.

Dėl esmės

47. Ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus. Pirmasis pagrindas dėl pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies pažeidimo pateiktas dėl Tarybos padarytų teisės ir vertinimo klaidų, kiek tai susiję su vengimu ir turimų duomenų pobūdžiu. Antrasis pagrindas dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio, proporcingumo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimo susijęs su nebendradarbiavimo konstatavimu. Trečiasis pagrindas dėl pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimo susijęs su dempingu.

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

48. Ieškovės pateiktas ieškinio pirmasis pagrindas gali būti suskirstytas į dvi dalis, iš kurių pirmoji susijusi su klausimu, ar prekybos pobūdis tikrai pasikeitė, o antroji – su Tarybos išvada, kad ieškovė vykdė perkrovimo operacijas.

– Dėl prekybos pobūdžio pasikeitimo

49. Visų pirma ieškovė teigia, kad Kinijos dviračių eksporto į Indoneziją statistiniai duomenys, kuriais konkrečiai rėmėsi Taryba, kad įrodytų prekybos pobūdžio pasikeitimą, yra klaidingi. Pasak ieškovės, dviračiams taikoma didesnė sąlyginio apmokestinimo muitu norma nei dviračių atsarginėms dalims, todėl Kinijos eksportuotojai skatinami paprasčiausių atsarginių dalių eksportą deklaruoti kaip surinktų dviračių eksportą. Tokiomis aplinkybėmis Kinijos dviračių eksporto statistiniai duomenys yra dirbtinai išpūsti, nes dauguma eksportuotų dviračių iš tikrųjų yra dviračių atsarginės dalys. Todėl Kinijos Liaudies Respublika į Indoneziją dviračių eksportavo kur kas mažiau, nei nurodyta ginčijamo reglamento lentelėje Nr. 2.

50. Antra, ieškovė mano, kad duomenų, kuriais naudotasi įrodinėjant prekybos pobūdžio pasikeitimą, nepakanka siekiant pagrįsti perkrovos egzistavimą, nes nėra akivaizdžios koreliacijos tarp dviračių eksporto iš Kinijos į Indoneziją ir eksporto iš Indonezijos į Sąjungą.

51. Trečia, Taryba nenumatė alternatyvių įtariamo prekybos pobūdžio pasikeitimo paaiškinimų. Konkrečiai kalbant, jos atlikta gamybos apimties analizė neįtikinanti ir joje analizuojamas ne tas laikotarpis.

52. Taryba ginčija visus šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

53. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, pirma, remiantis ieškovės pateiktu dokumentu, kuriame nurodytos skirtingos dviračių ir dviračių atsarginių dalių sąlyginio apmokestinimo normos, darytina išvada, kad dviračių atsarginėms dalims ir surinktiems dviračiams iš tikrųjų buvo taikomi skirtingi sąlyginio apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) tarifai.

54. Vis dėlto ieškovė nepateikė jokio įrodymo, rodančio, kad dėl tos priežasties Kinijos eksportuotojai arba muitinės institucijos paprasčiausių dviračių atsarginių dalių eksportą deklaravo kaip surinktų dviračių eksportą. Iš tikrųjų ieškovė pateikė tik dokumentus, susijusius su tam tikru sandorių skaičiumi. Net jeigu šie dokumentai turėtų kokią nors įrodomąją vertę, kiek tai susiję su tokios praktikos taikymu, jais nebūtų galima savaime įrodyti, jog ta praktika buvo gana įprasta, kad būtų galima ginčyti Tarybos naudotus statistinius duomenis. Galiausiai ieškovė bet kuriuo atveju neįrodė, jog ši praktika buvo pakankamai įprasta, kad būtų galima užginčyti Kinijos statistinių duomenų teisingumą.

55. Antra, ieškovė teigia, kad per tyrimą Komisija galėjo lengvai nustatyti, jog egzistuoja tokia praktika, nes ji gerai žinoma šio sektoriaus dalyviams. Iš esmės ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė savo rūpestingumo pareigą.

56. Šiuo klausimu, pirma, Taryba teigia, o ieškovė tam neprieštarauja, kad nė viena iš kitų šia byla ar kitais vienu metų vykdomais tyrimais suinteresuotų šalių neminėjo, jog egzistuoja tokia praktika. Be to, Indonezijos ir Kinijos valdžios institucijos, kurioms buvo pateikti tyrimo duomenys, niekada nesuabejojo statistiniais duomenimis, naudotais atsižvelgiant į jų pačių pateiktus skaičius. Todėl Taryba neturėjo jokio pagrindo abejoti šių statistinių duomenų patikimumu.

57. Antra, reikia pažymėti, kad ieškovė apie tariamai egzistuojančią tokią praktiką pranešė tik 2013 m. gegužės 28 d., t. y. tik ginčijamo reglamento priėmimo išvakarėse ir praėjus daugiau kaip 40 dienų nuo termino, nustatyto pastaboms dėl bendro informacinio dokumento pateikti, pabaigos. Anksčiau ji niekada nebuvo apie tai užsiminusi. Taigi ieškovės argumentas buvo pateiktas ypač vėlyvoje tyrimo stadijoje.

58. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad Sąjungos institucijos padarė vertinimo klaidą ar kad nesilaikė rūpestingumo principo, kiek tai susiję su naudotais statistiniais duomenimis.

59. Antra, reikia konstatuoti, kad ginčijamo reglamento 45–55 konstatuojamosiose dalyse Tarybos pateikti skaičiai įrodo, jog egzistuoja Kinijos ir Sąjungos, Kinijos ir Indonezijos ir, galiausiai, Indonezijos ir Sąjungos prekybos pobūdžio pasikeitimai, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį.

60. Iš tikrųjų, pirma, remiantis ginčijamo reglamento 45 konstatuojamąja dalimi ir lentele Nr. 1, darytina išvada, kad Kinijos dviračių eksportas į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu sumažėjo daugiau nei 80 %. Nuo muitų pakėlimo 2005 m. iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos importas sumažėjo tris kartus. Antra, dviračių eksportas iš Kinijos į Indoneziją tiriamuoju laikotarpiu padidėjo daugiau nei 83 %, kaip nurodyta ginčijamo reglamento 51 konstatuojamojoje dalyje ir lentelėje Nr. 2. Trečia, dviračių eksportas iš Indonezijos į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu padidėjo 2,6 karto. Kaip nurodyta ginčijamo reglamento 46 konstatuojamojoje dalyje ir lentelėje Nr. 1, nors importas iš Indonezijos 2009 m. iš tikrųjų sumažėjo, pirma, jis išliko daug didesnis nei 2004 m. ir 2005 m., o, antra, 2010–2012 m. jis vėl išaugo.

61. Iš tiesų, kaip pažymi ieškovė, Indonezijos importas iš Kinijos sumažėjo 10,1 %, o Indonezijos eksportas į Sąjungą 2007 m. išaugo 18,6 %. Tačiau tokiais per metus įvykusiais pokyčiais negalima paneigti tendencijos, kurią atskleidžia Sąjungos institucijų pateikti skaičiai. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi Taryba, prekybos srautų tarp Kinijos ir Indonezijos ir tarp Indonezijos ir Sąjungos skirtumas laiko atžvilgiu gali atsirasti, be kita ko, dėl turėtų atsargų.

62. Tokiomis aplinkybėmis Taryba nepadarė klaidos pagal šiuos skaičius nuspręsdama, kad prekybos pobūdis pasikeitė.

63. Trečia, Taryba per importo iš Indonezijos į Sąjungą pokyčio tyrimą neatsižvelgė, kaip teigia ieškovė, į priemonių vengimui alternatyvius paaiškinimus.

64. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindiniu reglamentu Komisijai nesuteikiami jokie tyrimo įgaliojimai, kuriais remdamasi ji gali įpareigoti įmones dalyvauti tyrime ar teikti informaciją. Tokiomis aplinkybėmis Taryba ir Komisija priklauso nuo geranoriško šalių bendradarbiavimo pateikiant reikalingą informaciją per nustatytą terminą (2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo JBF RAK / Taryba , T‑555/10, EU:T:2012:262, 80 punktas).

65. Šioje byloje pirmiausia reikia konstatuoti, kad remiantis bylos duomenimis darytina išvada, jog per tyrimą nebuvo pateiktas joks alternatyvus aiškinimas. Visų pirma, Taryba pažymi, kad Indonezijos valdžios institucijos nepateikė jokios priešingos pastabos dėl prekybos pobūdžio pasikeitimo priežasčių.

66. Antra, reikia pažymėti, kad per administracinę ir teisminę stadijas pati ieškovė taip pat nepateikė jokio alternatyvaus paaiškinimo, kuriuo perkybos pobūdžio pokyčius būtų galima pateisinti kitaip nei pagrindinio antidempingo muito nustatymu. Ji tik pažymėjo, kad Taryba neatsižvelgė į priemonių vengimui alternatyvius paaiškinimus, tačiau nepateikė patikslinimų, išskyrus išreikštą kritiką dėl Tarybos atliktos gamybos apimties pokyčio analizės.

67. Dėl gamybos apimties pokyčio ieškovė teigia, kad Tarybos analizė yra neišsami, nes joje nekalbama nei apie visą tiriamąjį laikotarpį, nei apie visas Indonezijos eksportuojančiąsias įmones.

68. Remiantis ginčijamo reglamento 56 konstatuojamąja dalimi ir lentele Nr. 3 galima teigti, kad Sąjungos institucijos atliko nuo 2009 m. iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos bendradarbiavusių bendrovių gamybos apimties pokyčio tyrimą. Remiantis šia analize darytina išvada, kad bendradarbiavusios Indonezijos bendrovės šiuo laikotarpiu gamyba padidino 54 %.

69. Šiuo klausimu reikia visų pirma pažymėti, kad Sąjungos institucijos galėjo teisėtai remtis tik bendradarbiavusių Indonezijos bendrovių pateiktais skaičiais, nes su kitomis bendrovėmis susijusių skaičių arba neturėjo, arba jie buvo nepatikimi. Paskui, kaip teisingai pažymėjo Taryba, remiantis prie prašymo netaikyti priemonių formos pridėtomis lentelėmis, kurias reikėjo užpildyti, darytina išvada, kad prašymą teikiantys subjektai turėjo pateikti informaciją apie gamybos apimtį nuo 2004 m. Taigi Komisija tikrai atliko viso tiriamojo laikotarpio gamybos apimties tyrimą. Savo raštuose Taryba nurodė, kad apsiribojo duomenimis nuo 2009 m. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., nes ne visi ir ne visų bendrovių duomenys, susiję su pirmaisiais metais, buvo išsamūs.

70. Taigi dėl to, kad per tyrimą nebuvo pateiktas joks kitas pagrindimas, išskyrus antidempingo muito nustatymą, ir dėl to, kad per administracinę ir teisminę stadijas ieškovė nepateikė nė menkiausio konkretaus įrodymo dėl šio klausimo, Taryba galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad prekybos pobūdžio pasikeitimo alternatyvaus paaiškinimo nėra.

71. Todėl visą ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

– Dėl perkrovos operacijų vykdymo

72. Antroje dalyje ieškovė pateikia tris kaltinimus.

73. Visų pirma ieškovė teigia, kad Taryba padarė vertinimo klaidą, nes ginčijamo reglamento 62 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą (žr. šio sprendimo 23 punktą), kad ieškovė neturėjo pakankamų gamybos pajėgumų, kuriais galėtų pagrįsti savo eksporto į Sąjungą mastą.

74. Antra, ieškovė teigia, kad Taryba padarė teisės klaidą, nes apie perkrovos operacijų egzistavimą nusprendė remdamasi tik prekybos pobūdžio pasikeitimu. Taryba nepateikė šių perkrovos operacijų egzistavimo įrodymų ir neįrodė priežastinio ryšio tarp šių operacijų ir tariamo prekybos pobūdžio pasikeitimo.

75. Trečia, ieškovė teigia, kad, nesant jokio kito įrodymo, pateikti duomenys turėjo būti laikomi turimais duomenimis, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį.

76. Taryba ginčija visus ieškovės argumentus.

77. Dėl pirmojo kaltinimo reikia pažymėti, jog ieškovė teigia, kad ji tikrai yra Indonezijos kilmės dviračių gamintoja ir kad ji negali būti laikoma vykdančia priemonių vengimo veiksmus. Remiantis jos atsakymu užpildžius prašymo netaikyti priemonių formą visų pirma darytina išvada, kad [konfidencialu] (1) . Ji neneigia, kad tam tikrą skaičių atsarginių dalių importavo iš Kinijos. Šios atsarginės dalys vėliau buvo panaudotos gaminant dviračius jos gamykloje Tangerange (Indonezija), kurioje dirba apie [konfidencialu] . Pasak ieškovės, jos gamykloje vykdomas gamybos procesas apima visas dviračio gamybos stadijas.

78. Ieškovė iš esmės remiasi savo atsakymu užpildžius prašymo netaikyti priemonių formą ir 2011 m. lapkričio 28 d. kontoros V. atlikta audito ataskaita, kuria remtasi 2012 m. liepos 16 d., ir teigia, kad Taryba turėjo pakankamai informacijos, kad padarytų išvadą, jog perkrova nebuvo vykdoma.

79. Be to, ieškovė teigia, jog tai, pirma, kad jos įranga per tikrinamąjį vizitą neatrodė dėvėta ir, antra, kad per tą vizitą gamykla neveikė, neturi jokios įrodomosios reikšmės, nors Taryba teigia priešingai. Ieškovė taip pat pažymi, kad ginčijamo reglamento 29 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas Tarybos teiginys, kad ieškovė bendradarbiavo su Kinijos gamintoju, kuris buvo dviračių dalių tiekėjas, prieštarauja teiginiui, kad ji pati negamino dviračių ir kad vykdė perkrovos operacijas.

80. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad pagrindiniu reglamentu Komisijai nesuteikiami jokie įgaliojimai vykdyti tyrimą, per kurį ji galėtų reikalauti įmonių dalyvauti vykdant tą tyrimą arba pateikti informacijos. Tokiomis sąlygomis Taryba ir Komisija priklauso nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo pateikiant informaciją laiku. Todėl prašymo netaikyti priemonių formoje pateikta informacija ir vėliau įvykęs tikrinamasis vizitas, kurį Komisija gali vykdyti vietoje, turi esminę reikšmę procedūros dėl priemonių vengimo eigai. Taigi bendradarbiaujančios įmonės privalo įrodyti, kad atsakant į raštu ir žodžiu joms pateiktus klausimus ir per tikrinamąjį vizitą jų pateikta informacija ir įrodymai yra aiškūs ir tikslūs (šiuo klausimu žr. 64 punkte minėto Sprendimo JBF RAK / Taryba , EU:T:2012:262, 80 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

81. Šioje byloje reikia konstatuoti, kad prašymo netaikyti priemonių formoje ir pataisytoje prašymo netaikyti priemonių formoje ieškovė tikrai pateikė tam tikrą kiekį svarbių duomenų. Konkrečiai kalbant, prie tų formų pridėtose lentelėse ji pateikė apibendrintą informaciją apie savo gamybos pajėgumus, realią gamybą, pardavimus eksportui, apyvartą, tam tikrus finansinius ir apskaitos duomenis, kaip antai bendrąsias gamyklos išlaidas, atsargas, atsarginių dalių pirkimus ir tų pirkimų kilmę, gamybos procesą ir gamybos sąnaudas. Ji taip pat pateikė finansines ataskaitas.

82. Tačiau, pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovės nurodyta informacija pirmoje prašymo netaikyti priemonių formoje, pateiktoje 2012 m. lapkričio 5 d., pasirodė nepakankama, nes daugeliu aspektų buvo neišsami.

83. Iš tiesų, 2012 m. lapkričio 5 d. pateiktoje prašymo netaikyti priemonių formoje išdėstyta informacija nesuteikė galimybės nustatyti, be kita ko, nei dviračių detalių kainos, nei jų kilmės, todėl šioje stadijoje tapo neįmanoma nustatyti, ar ieškovė yra Indonezijos dviračių gamintoja, ir dėl tos priežasties jai netaikyti priemonių pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalį.

84. 2012 m. lapkričio 29 d. raštu Komisija pateikė ieškovei trylika konkrečių klausimų ir paprašė pateikti trūkstamą informaciją ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 3 d., t. y. iki tikrinamojo vizito. 2012 m. gruodžio 3 d. raštu ieškovė pateikė atsakymus tik į du iš trylikos Komisijos pateiktų klausimų ir to ji pati neginčija.

85. Antra, per 2012 m. gruodžio 6 ir 7 d. vykusį tikrinamąjį vizitą ieškovė pateikė pataisytą prašymo netaikyti priemonių formos versiją, kurioje buvo atnaujinti tik tam tikri punktai, būtent informacija apie kitose šalyse, išskyrus Kiniją, pirktas dviračių detales. Vis dėlto pataisytoje prašymo netaikyti priemonių formoje pateikta informacija išliko neišsami, ko ieškovė, beje, irgi neginčija. Konkrečiai dėl duomenų apie ieškovės eksportą pažymėtina, kad ji nenurodė, be kita ko, tam tikrų sandorių su Sąjunga sąnaudų, draudimo ir gabenimo verčių. Ieškovė taip pat nenurodė pakavimo, garantijų ar banko išlaidų.

86. Pataisytoje prašymo netaikyti priemonių formoje pateikta informacija taip pat pasirodė prieštaringa ir jos neįmanoma patikrinti.

87. Iš tiesų, visų pirma, prie pateiktų prašymų netaikyti priemonių formų pridėtose abiejose lentelėse pateikti skaičiai dėl ieškovės pirktų dviračių detalių kilmės yra nenuoseklūs, ir ieškovė to neginčija. Taigi šie skaičiai yra esminiai vykstant procedūrai dėl galimo antidempingo muitų vengimo.

88. Toliau, remiantis bylos medžiagos duomenimis galima teigti, kad per tikrinamąjį vizitą ieškovės darbuotojai, viena, nepateikė darbinių dokumentų, kuriais remiantis buvo užpildytos prašymų netaikyti priemonių formos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 112 punktą), ir, kita, nepaaiškino, kaip buvo nustatyti prašymų netaikyti priemonių formose pateikti skaičiai, ir ieškovė to neginčija. Atrodo, kad ieškovės pateikti skaičiai buvo nustatyti rankiniu būdu ir naudojantis paprasta skaičiavimo mašinėle.

89. Paskui, taip pat remiantis bylos duomenimis galima teigti, kad ieškovė negalėjo pateikti kitų dokumentų, o galėjo pateikti tik mokesčių deklaracijas, tam tikras muitinės formas ir daug sąskaitų faktūrų pavyzdžių. Ieškovė neturėjo audituotų metinių ataskaitų ir suderinamumo sistemų, leidžiančių lengvai patikrinti prašymų netaikyti priemonių formose pateiktus skaičius ir sandorių sąrašų išsamumą. Pavyzdžiui, buvo neįmanoma susieti gamybos apimties su pardavimais ir atsargomis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Komisija iš anksto informavo ieškovę, kad per tikrinamąjį vizitą pastaroji turės pateikti visus dokumentus, ypač darbinius dokumentus, kuriais remdamasi Komisija galėtų patikrinti prašymų netaikyti priemonių formose pateiktus skaičius.

90. Trečia, po tikrinamojo vizito 2013 m. sausio 28 d. rašte, kuriuo ieškovė buvo informuota apie Komisijos ketinimą jai taikyti pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį, ši institucija ieškovei vėl suteikė galimybę pateikti reikiamus dokumentus. 2013 m. vasario 4 d. ieškovės pateiktame vieno puslapio atsakyme šiuo klausimu nebuvo jokios naujos esminės informacijos, nes ieškovė iš esmės tik dar sykį patvirtino, kad ji tinkamai bendradarbiavo. 2013 m. balandžio 9 d. atsakyme į bendrąjį informacinį dokumentą ieškovė vis tiek nepateikė konkrečių duomenų, galinčių pagrįsti prašymo netaikyti priemonių formoje pateiktus skaičius; tokių duomenų ieškovė taip pat nepateikė ir pavėluotai pateiktame 2013 m. gegužės 28 d. rašte.

91. Galiausiai, ketvirta, dėl 2011 m. lapkričio 28 d. kontoros V. audito ataskaitos, kuria remtasi 2012 m. liepos 16 d., reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Taryba, ši ataskaita bet kuriuo atveju neįrodo, jog ieškovė pati gamino Indonezijos kilmės dviračius ar galėjo atitikti pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

92. Iš tikrųjų, šioje ataskaitoje nekalbama apie tai, ar ieškovė nevykdė veiksmų, proceso ar veiklos, kurie neturi jokio kito pakankamo motyvo ar ekonominio pateisinimo, išskyrus pradinio antidempingo muito nustatymą. Ši ataskaita daugių daugiausia įrodo, kad jos paskelbimo momentu ieškovė gamino dviračius, ir tai neginčijama. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ši audito ataskaita iš esmės susijusi su darbo sąlygomis ir organizavimo kokybe. Taigi joje nėra jokių reikšmingų duomenų, susijusių su gamybos apimtimi ir atsarginių dalių kilme.

93. Beje, Bendrajam Teismui ieškovės pateiktos nuotraukos ir filmuota vaizdo medžiaga taip pat neįrodo, kad ji yra Indonezijos kilmės dviračių gamintoja ir kad dėl tos priežasties ji nesusijusi su priemonių vengimu, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, nes šie dokumentai nesuteikia galimybės tiksliai nustatyti, be kita ko, naudojamų pirminių žaliavų kilmės.

94. Todėl prašymų netaikyti priemonių formos, kontoros V. audito ataskaita ir įvairiuose teisminio proceso etapuose pateiktos nuotraukos, kuriomis remiasi ieškovė, nesuteikia galimybės įrodyti, kad ji tikrai buvo Indonezijos kilmės eksportuotoja arba kad atitiko pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

95. Todėl reikia konstatuoti, kad, remiantis bylos medžiaga, Taryba neturėjo pakankamai duomenų, jog ginčijamo reglamento 62 konstatuojamojoje dalyje galėtų aiškiai teigti, kad ieškovė neturėjo pakankamų gamybos pajėgumų atsižvelgiant į kiekius, eksportuotus į Sąjungą, ir kad todėl ji vykdė perkrovos operacijas, t. y. prekes, kurioms taikomos priemonės, siuntė per trečiąsias šalis.

96. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad Tarybos argumentai daugiausia grindžiami Komisijos darbuotojų per tikrinamąjį vizitą padarytomis išvadomis.

97. Pasak Komisijos darbuotojų, be kita ko, paaiškėjo, kad ieškovė neturėjo reikiamų įrenginių pakankamam detalių skaičiui pagaminti, palyginti su deklaruotu skaičiumi. Jie pažymėjo, kad ieškovės gamybos vieta, kai jie atvyko, buvo uždaryta ir kad tam tikri gamybos įrenginiai buvo nauji arba, tikėtina, pastaruoju metu nenaudoti. Be to, nebuvo nei pjaustymo, nei suvirinimo įrenginių. Komisijos darbuotojai nesėkmingai prašė parodyti pirmines žaliavas, iš kurių gaminami lengvojo lydinio ratlankiai, ir gaminamus rėmus. Tačiau jie aptiko dėžes su surinktais dviračiais, ant kurių buvo nuoroda „pagaminta Indonezijoje“, o ieškovės tiekėjas iš Kinijos nebuvo paminėtas, ir kitas dėžes su dviračių rėmais, ant kurių nebuvo nurodyta kilmė. Komisijos darbuotojai atkreipė dėmesį, kad visi matyti rėmai buvo pateikti tiekėjų ir jau nudažyti. Galiausiai ieškovės darbuotojai negalėjo paaiškinti gamybos proceso.

98. Tačiau nė viena iš šių išvadų, vertinamai atskirai ar kartu, įtikinamai neįrodo, kad buvo vykdoma perkrova.

99. Iš tiesų, kadangi įmonės veikla labai sulėtėjo pradėjus tyrimą dėl priemonių vengimo, negalima daryti jokių išvadų remiantis tuo, kad gamykla buvo geros būklės ir kad per tikrinamąjį vizitą pirminių žaliavų atsargos buvo menkos. Šiuo klausimu ieškovė, be kita ko, pažymėjo, kad pardavė tam tikrus gamybos įrenginius atsižvelgdama į savo veiklos nuosmukį. Ji taip pat pažymėjo, kad tam tikri gamybos įrenginiai buvo neseniai pirkti – po 2009 m. balandžio 23 d. jos gamykloje įvykusio gaisro, ir tai pagrindė sąskaitomis faktūromis. Todėl du kartus – 2009 m. gegužės mėn. ir 2011 m. liepos mėn. – ji atliko naujas investicijas , be kita ko, į surinkimo įrenginius.

100. Tiesą sakant, tam tikri konstatavimai, kaip antai a plinkybė, kad ieškovės tiekėjas iš Kinijos niekur nebuvo nurodytas ar kad tam tikrose dėžėse buvo sudėti dviračių rėmai be kilmės nuorodos, kėlė abejonių dėl realios ieškovės veiklos, o tas abejones patvirtina aplinkybė, kad ieškovė taip ir nepagrindė prašymų netaikyti priemonių formose pateiktų skaičių. Tačiau šie duomenys niekaip neįrodo, kad ieškovė vykdė perkrovą.

101. Dėl aplinkybės, kad per tikrinamąjį vizitą sutikti ieškovės darbuotojai negalėjo paaiškinti gamybos proceso, ką, beje, ieškovė ginčija, reikia pažymėti, kad remiantis rašytiniais Tarybos atsakymais į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus galima teigti, jos Komisijos darbuotojai buvo susitikę tik su pardavimo skyriaus darbuotojais, o ne su gamybos specialistais.

102. Antra, kiek tai susiję su šio sprendimo 97 punkte nurodytų faktinių aplinkybių konstatavimu, Taryba beveik išimtinai rėmėsi Komisijos darbuotojų pateikta misijos ataskaita, išskyrus visus kitus materialinius elementus. Tačiau daugumą misijos ataskaita grindžiamų konstatavimų ieškovė ginčija, ypač kiek jie susiję su aplinkybe, kad surinkimo linijos neveikė arba kad nebuvo tam tikrų pirminių žaliavų atsargų. Tiesa, savo raštuose ir per teismo posėdį Taryba iš tikrųjų darė nurodą į tam tikras ieškovės pateiktas ar per tikrinamąjį vizitą Komisijos darbuotojų padarytas nuotraukas. Tačiau šios nuotraukos nepadeda atsakyti į klausimą, ar ieškovė vykdė perkrovos operacijas.

103. Trečia, savo argumentus Taryba taip pat grindžia aplinkybe, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji tikrai yra Indonezijos kilmės gamintoja arba kad ji atitinka pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies kriterijus. Taigi, nors šis konstatavimas buvo patvirtintas šio sprendimo 94 punkte, juo remiantis savaime negalima daryti išvados, kad ieškovė vykdė perkrovimo operacijas.

104. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 95–103 punktuose, Taryba neturėjo pakankamai duomenų, kad galėtų teigti, jog ieškovė neturėjo pakankamų gamybos pajėgumų, kad pagrįstų į Sąjungą eksportuotus kiekius ir kad dėl to ji vykdė perkrovos operacijas.

105. Iš tikrųjų negalima atmesti prielaidos, kad, be visų veiksmų, proceso ar veiklos, kurie neturi jokio kito pakankamo motyvo ar ekonominio pagrindo, išskyrus pirminio antidempingo muito nustatymą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ieškovė vykdė perkrovos operacijas. Tačiau, priešingai, nei teigė Komisija per teismo posėdį, aplinkybė, jog ieškovė negalėjo įrodyti, kad tikrai yra Indonezijos kilmės gamintoja arba kad atitinka pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies kriterijus, neleido Tarybai daryti pagrindinės išvados, jog ieškovė vykdo perkrovos operacijas, nes tokia galimybė nenumatyta nei pagrindiniame reglamente, nei teismų praktikoje.

106. Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti pirmojo pagrindo antrai daliai ir nebereikia nagrinėti kitų ieškovės kaltinimų.

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 18 straipsnio, proporcingumo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu

107. Ieškinio antrajam pagrindui pagrįsti ieškovė pateikia keturias dalis, kuriose siekia įrodyti, kad ginčijamo reglamento 29–33 konstatuojamosiose dalyse Taryba padarė teisės ir vertinimo klaidų, nes nusprendė, kad ieškovė nebendradarbiavo, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad bendradarbiavo kaip įmanydama geriau, o Taryba į tai neatsižvelgė ir pažeidė pagrindinio reglamento 18 straipsnį. Antroje dalyje, kuri taip pat grindžiama pagrindinio reglamento 18 straipsnio pažeidimu, ieškovė ginčija konstatavimą, kad nebuvo bendradarbiauta. Trečioje dalyje ji teigia, kad Taryba pažeidė jai nustatytą pareigą motyvuoti būtent dėl to, kad nepaaiškino į kokius turimus duomenis, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį, ji atsižvelgė. Ketvirtoje dalyje ji teigia, kad Taryba pažeidė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalį, nes neatsižvelgė į per visą tyrimą ieškovės teiktą informaciją. Be to, neatsižvelgimas į jos pateiktą informaciją yra proporcingumo principo pažeidimas.

108. Taryba ginčija visus ieškovės argumentus.

109. Bendrasis Teismas mano, kad visų pirma reikia išnagrinėti antrą dalį, o paskui iš eilės pirmą, trečią ir ketvirtą dalis.

– Dėl konstatavimo, kad nebuvo bendradarbiauta

110. Grįsdama ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį ieškovė pateikia tam tikrą skaičių argumentų, kuriais siekia įrodyti, kad konstatavimas, jog nebuvo bendradarbiauta, yra klaidingas. Ji teigia, be kita ko, kad darbinių dokumentų nepateikimo savaime nepakanka, kad būtų galima konstatuoti nebendradarbiavimo faktą.

111. Šiuo klausimu iš karto reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu institucijoms leidžiama remtis turimais duomenimis, kai suinteresuotoji šalis atsisako leisti susipažinti su reikiama informacija arba jos nepateikia per šiame reglamente nustatytus terminus arba kai reikšmingai trukdo tyrimui. Turimais duomenims taip pat galima naudotis tuo atveju, jei suinteresuotoji šalis pateikia melagingų ar klaidingų duomenų. Remiantis šios nuostatos formuluote teigtina, kad šios keturios sąlygos yra alternatyvios, todėl jei bent viena iš jų tenkinama, institucijos gali naudotis turimais duomenimis, kad pagrįstų preliminarias ar galutines išvadas (2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Guangdong Kito Ceramics ir kt. / Taryba , T‑633/11, EU:T:2014:271, 44 punktas).

112. Šioje byloje, pirma, reikia konstatuoti, kad ginčijamame reglamente nebendradarbiavimas grindžiamas ne tik darbinių dokumentų, kurie suteiktų galimybę palyginti atsakymą užpildžius prašymo netaikyti priemonių formą su eksportuotojos finansiniais ir apskaitos dokumentais, nepateikimu. Jis taip pat grindžiamas vėlavimu pateikti prašomą informaciją, tos informacijos prieštaringumu ir nepatikimumu ir per tikrinamąjį vizitą patirtais sunkumais. Iš tikrųjų, nagrinėjant pirmąjį pagrindą jau buvo įrodyta, kad ieškovės pateikti duomenys pasirodė neišsamūs, prieštaringi ir jų neįmanoma patikrinti. Taigi ieškovė neleido susipažinti su reikiama informacija, kaip nurodyta šio sprendimo 111 punkte minėtoje teismų praktikoje.

113. Antra, ieškovė tvirtina, kad jos gamybos kiekių neatitikimai, kurie paaiškėjo, atsirado dėl vėlavimo tarp registravimo laikotarpio ir realaus gamybos ritmo. Ji teigia, kad jos 2013 m. vasario 4 d. raštas gali pagrįsti šį teiginį. Tačiau pakanka konstatuoti, kad 2013 m. vasario 4 d. rašte nepateikta jokio įrodymo šiuo klausimu.

114. Trečia, ieškovė pažymi, kad bent dalis pateiktos informacijos buvo teisinga, nes Taryba pati pripažino, kad pateikti pardavimų eksportui skaičiai yra teisingi. Tačiau remiantis ginčijamo reglamento 31 konstatuojamąja dalimi iš tikrųjų galima daryti išvadą, kad Taryba patvirtino konstatavimą, kad šie skaičiai yra teisingi. Vis dėlto, viena, šie skaičiai, Tarybos teigimu, susiję su visu pardavimu eksportui, o ne vien su eksportu į Sąjungą, su kuriuo minėtas palyginimas nebuvo galimas, ir ieškovė to neginčija. Antra, tai, kad su eksportu susiję skaičiai yra teisingi ir juos įmanoma patikrinti, nereiškia, kad su eksportuotų prekių kilme susiję skaičiai taip pat savaime turi būti patvirtinti.

115. Ketvirta, dėl aplinkybės, kad ieškovės pardavimų direktorius tuo pat metu buvo Kinijos gamintojo, kuris buvo pagrindinis jos dviračių detalių tiekėjas, darbuotojas, pažymėtina, kad iš tikrųjų ši aplinkybė savaime nepagrindžia konstatavimo, kad nebuvo bendradarbiauta, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį. Vis dėlto ieškovės pateikti paaiškinimai dėl šio darbuotojo statuso pasirodė ypač migloti, o tai yra reikšminga vertinant ieškovės bendradarbiavimą. Taip pat reikia pažymėti, kad prašymo netaikyti priemonių formoje ieškovė deklaravo neturinti jokių ryšių su Kinijos įmonėmis. Atsižvelgiant į galimą aplinkybės, kad ieškovės pardavimų direktorius taip pat buvo Kinijos dviračių bendrovės darbuotojas, reikšmę nustatant priemonių vengimą nukreipiant per Indoneziją, bet kuriuo atveju Komisija galėjo teisėtai pateikti klausimų ieškovei dėl šio aspekto ir šią aplinkybę nurodyti ginčijamame reglamente.

116. Penkta, ieškovė teigia, kad nebendradarbiavimas susijęs tik su surinkimo operacijomis, o ne su perkrovos operacijomis. Šiuo klausimu ji pažymi, kad tariamai nepakankamas bendradarbiavimas susijęs tik su Kinijos kilmės detalių verte. Tačiau, jos teigimu, ši informacija buvo reikalinga tik tam, kad būtų galima nustatyti, ar ji vykdė surinkimo operacijas, t. y. ar laikėsi taisyklių dėl iš Kinijos importuojamų detalių proporcijos, palyginti su visos pagamintos prekės verte, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje. Kadangi priemonių vengimas nukreipiant per Indoneziją ginčijamame reglamente pagrįstas tik perkrovimo operacijomis, konstatavimas, kad nebuvo bendradarbiauta, ieškovės teigimu, taikomas tik teiginiams, kurie nereikšmingi kalbant apie Tarybos pateiktą kaltinimą dėl priemonių vengimo.

117. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad remiantis ieškovės pateikta prašymo netaikyti priemonių forma teigtina, jog ji siekė įrodyti, kad atitinka pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Todėl Komisija bendrojo informacinio dokumento B priede teisėtai motyvavo savo sprendimą nesuteikti išimties ieškovei ir nurodė, kad negalėjo atlikti su tais kriterijais susijusių skaičiavimų remdamasi pateikta informacija. Šiuo klausimu reikia priminti, kad per tyrimą buvo aiškinamasi, ar vykdomas priemonių vengimas nukreipiant per Indoneziją, o ne tai, ar egzistuoja kokia nors konkreti priemonių vengimo forma. Reglamento Nr. 875/2012, kuriuo pradėtas tyrimas dėl priemonių vengimo, 9 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, paminėtos, kiek tai susiję su Indonezija, galimas perkrovos ir surinkimo operacijas.

118. Antra, reikia priminti, kad ieškovė taip ir neįrodė, kad tikrai yra Indonezijos kilmės dviračių gamintoja arba kad atitinka pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies kriterijus, t. y. ji nesugebėjo įrodyti dideliais kiekiais į Sąjungą jos eksportuojamų dviračių kilmės. Ieškovės pateiktos informacijos bet kuriuo atveju nepakako, nes tyrimo tikslas iš tikrųjų buvo nustatyti, ar ieškovė dalyvavo vengiant pagrindinio antidempingo muito nukreipiant per Indoneziją, neatsižvelgiant į tai, kaip vėliau tokius veiksmus iš tikrųjų kvalifikavo Taryba.

119. Šiomis aplinkybėmis šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

120. Todėl visą ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

– Dėl ieškovės bendradarbiavimo poveikio

121. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Taryba pažeidė pagrindinio reglamento 18 straipsnį, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė bendradarbiavo kaip išmanydama geriau. Šiuo klausimu ji, be kita ko, pažymi, kad pateikė prašymo netaikyti priemonių formą ir pataisytą klausimyną ir kad sutiko priimti Komisijos darbuotojus per tikrinamąjį vizitą. Be to, bendradarbiavimas vyko sudėtingomis aplinkybėmis, nes ieškovė turėjo ribotus administracinius išteklius ir neišmanė apie Komisijos administracines procedūras.

122. Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad rėmimasis turimais duomenimis pateisinamas būtent tada, kai įmonė atsisako bendradarbiauti arba pateikia klaidingą ar klaidinančią informaciją, o pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies antrą sakinį nereikalaujama tyčios. Iš tikrųjų suinteresuotosios šalies pastangų pateikti tam tikrą informaciją apimtis nebūtinai susijusi su pateiktos informacijos kokybe ir bet kuriuo atveju tai nėra vienintelis lemiamas veiksnys. Taigi, jeigu prašomos informacijos galiausiai negauna, Komisija turi teisę naudotis turimais duomenimis, kiek tai susiję su prašyta informacija (2010 m. kovo 4 d. Sprendimo Sun Sang Kong Yuen Shoes Factory / Taryba , T‑409/06, EU:T:2010:69, 103 ir 104 punktai).

123. Taip pat reikia priminti, kad būtent Sąjungos institucijos turi nuspręsti, ar tam, kad būtų patikrinta suinteresuotosios šalies pateikta informacija, būtina ją patvirtinti rengiant tikrinamąjį vizitą į šios šalies patalpas, ir kad, jeigu suinteresuotoji šalis trukdo patikrinti savo pateiktus duomenis, turi būti taikomas pagrindinio reglamento 18 straipsnis, o institucijos gali naudotis turimais duomenimis. Nors atsisakymas sutikti su tikrinamuoju vizitu pažeidžia lojalaus ir rūpestingo bendradarbiavimo tikslą, kurio laikymąsi siekiama užtikrinti pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, to tikslo siekimas savaime nereiškia, kad turi būti konstatuotas bendradarbiavimo faktas (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Transnational Company „Kazchrome“ ir ENRC Marketing / Taryba , T‑192/08, EU:T:2011:619, 273 ir 275 punktus).

124. Tokiomis aplinkybėmis to, kad buvo pateikta prašymo netaikyti priemonių forma, o paskui pataisyta jos versija, ir to, kad Komisijos darbuotojai buvo priimti per tikrinamąjį vizitą, nepakanka siekiant konstatuoti, jog buvo bendradarbiauta, arba reikalauti Sąjungos institucijų laikytis įsipareigojimo atsižvelgti į nepakankamą informaciją. Be to, Komisijos prašomi duomenys šiuo atveju negali būti laikomi sukeliančiais ypač sunkią administracinę naštą. Beje, Tarybos teigimu, ieškovės pardavimų ir administracijos skyrių sudarė šešiolika asmenų, ir pastaroji to neneigia.

125. Antra, reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu suinteresuotosios šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama. Remiantis šios nuostatos formuluote darytina išvada, kad visos keturios sąlygos taikomos kumuliatyviai. Taigi aplinkybė, kad netenkinama viena iš šių sąlygų, kliudo taikyti šią nuostatą ir todėl atsižvelgti į aptariamą informaciją (111 punkte minėto Sprendimo Guangdong Kito Ceramics ir kt. / Taryba , EU:T:2014:271, 100 punktas).

126. Kadangi ieškovė nepateikė reikiamos informacijos (kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį), kuria remiantis būtų galima įrodyti, kad ji tikrai buvo Indonezijos kilmės gamintoja arba kad atitiko pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, kaip buvo įrodyta šio sprendimo 80–94 punktuose, pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalis šioje byloje negalėjo būti taikoma. Be to, nors ieškovė pateikė reikiamą informaciją ir iš tikrųjų kaip galėdama geriau bendradarbiavo, jau buvo įrodyta, kad pateiktos informacijos nebuvo galima patikrinti.

127. Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

– Dėl motyvavimo

128. Pirma, ieškovė teigia, kad Taryba turi atskirti bendradarbiavimą, kiek tai susiję su kaltinimu dėl surinkimo, nuo bendradarbiavimo, kiek tai susiję su kaltinimu dėl perkrovos. Kadangi Taryba konkrečiai nenurodė, ar pateikta informacija susijusi su kaltinimu dėl perkrovos ar su kaltinimu dėl surinkimo, ginčijamas reglamentas yra netinkamai motyvuotas.

129. Antra, ieškovė teigia, kad Taryba, atmetusi visą pateiktą informaciją, nepaaiškino turimos informacijos, kuria remdamasi ji padarė išvadą, jog buvo vengiama priemonių, pobūdžio, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį. Ieškovė taip pat mano, kad Taryba turėjo patikslinti, kodėl naudoti turimi duomenys buvo geriausi, kokie gali būti.

130. Reikia priminti, kad Sąjungos institucijų akto motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis ir galėtų ginti savo teises, o teismas galėtų vykdyti kontrolę (2005 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Common Market Fertilizers / Komisija , T‑134/03 ir T‑135/03, EU:T:2005:339, 156 punktas). Be to, klausimas, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į jų kontekstą ir į visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Belgija / Komisija , C‑56/93, EU:C:1996:64, 86 punktą ir 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Kaysersberg / Komisija , T‑290/94, EU:T:1997:186, 150 punktą ).

131. Šioje byloje Taryba laikėsi šių principų dėl toliau pateikiamų priežasčių.

132. Pirmiausia dėl ieškovės argumento, kad Taryba turėjo atskirti bendradarbiavimą, kiek tai susiję su kaltinimu dėl surinkimo, nuo bendradarbiavimo, kiek tai susiję su kaltinimu dėl perkrovos, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 117 punkte buvo įrodyta, kad per tyrimą buvo aiškinamasi, ar vykdomas priemonių vengimas nukreipiant per Indoneziją, o ne tai, ar egzistuoja kokia nors konkreti priemonių vengimo forma. Be to, duomenys, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant bendradarbiavimą, buvo panašūs į duomenis, susijusius su perkrova ir surinkimu. Todėl, priešingai, nei tvirtina ieškovė, jos bendradarbiavimo, kiek tai susiję su kaltinimu dėl surinkimo, nereikėjo atskirti nuo bendradarbiavimo, susijusio su kaltinimu dėl perkrovos.

133. Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamo reglamento 29–33 konstatuojamosiose dalyse pateiktas motyvavimas yra tinkamai pagrįstas atsižvelgiant į šio sprendimo 130 punkte cituojamą teismų praktiką.

134. Iš tiesų, remiantis ginčijamo sprendimo 29 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad Taryba nusprendė, jog ieškovės pateikti duomenys nepatikimi. Visų pirma, ieškovė neišsaugojo darbinių dokumentų, kurie buvo naudojami pildant prašymo netaikyti priemonių formą. Tokiomis aplinkybėmis ji nesugebėjo įrodyti, kad šie skaičiai yra teisingi. Paskui pateiktuose skaičiuose esantys netikslumai buvo aptikti per tikrinamąjį vizitą atliekant skaičiavimus remiantis ieškovės patalpose rastais dokumentais. Galiausiai per tyrimą buvo atskleista, kad bendrovės pardavimų direktorius taip pat yra Kinijos dviračių gamintojo, t. y. pagrindinio ieškovės atsarginių dalių tiekėjo, darbuotojas.

135. Remiantis ginčijamo reglamento 30 ir 31 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad, informuodama ieškovę apie ketinimą neatsižvelgti į pateiktą informaciją, Komisija jai suteikė galimybę pateikti pastabų. Šiose pastabose ieškovė išreiškė siekį bendradarbiauti ir pateikė visus prašomus dokumentus, išskyrus darbinius dokumentus, kurių niekada nebuvo prašyta. Šiuo klausimu Taryba teigia, kad darbinių dokumentų buvo prašyta prieš vykdant patikrinimą vietoje. Dėl ieškovės argumento, kad vietoje atlikti tikrinamieji skaičiavimai buvo klaidingi dėl vienintelio darbuotojo neteisingų paaiškinimų, Taryba pažymi, jog pateikti paaiškinimų buvo prašyta kelių darbuotojų, kurie negalėjo nurodyti nei formoje pateiktų skaičių šaltinio, nei kaip jie buvo gauti.

136. Todėl ginčijamo reglamento 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse Taryba nusprendė, kad į ieškovės pateiktą informaciją nebuvo galima atsižvelgti ir kad dėl jos priimtos išvados buvo pagrįstos turima informacija, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 18 straipsnyje.

137. Antra, reikia konstatuoti, kad ginčijamame reglamente Taryba išsamiai nenurodė turimų duomenų tikslaus pobūdžio.

138. Tačiau konkrečiai remiantis ginčijamo reglamento 28–33, 45, 46, 50, 51, 55, 56, 92 ir 98–102 konstatuojamosiomis dalimis galima teigti, kad turimi duomenys apima visus duomenis, kuriuos Taryba naudojo darydama išvadą, kad ieškovė vengia priemonių, t. y. būtent informaciją, kuria remiantis galima teigti, kad pasikeitė prekybos pobūdis, patikimo alternatyvaus paaiškinimo nebuvimą ir Eurostato Comext duomenų bazės duomenis, kuriais naudotasi siekiant pagrįsti, pirma, pagrindinio antidempingo muito taisomojo poveikio mažinimą ir, antra, įrodymus, kad egzistuoja dempingas, palyginti su įprastinėmis iš anksto nustatytomis vertėmis. Be to, turimi duomenys apima visus reikšmingus bylos elementus, įskaitant skundą (ginčijamo reglamento 10–17 konstatuojamosios dalys).

139. Trečia, dėl argumento, kad Taryba turėjo motyvuoti, kodėl naudoti turimi duomenys buvo geriausi, kokie tik įmanoma, reikia pažymėti, kad tokia pareiga nenustatyta nei pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje, nei teismų praktikoje. Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Taryba gali savo išvadas pagrįsti turimais duomenimis, kai pateiktų duomenų trūksta (žr. šio sprendimo 111 punktą). Kadangi šioje byloje pateikti duomenys yra neišsamūs, Tarybai nereikėjo motyvuoti, kodėl naudoti turimi duomenys buvo geresni už pateiktus duomenis. Be to, reikia pažymėti, kad ieškovė neteigė, jog kiti turimi duomenys yra geresni už Tarybos naudotus turimus duomenis. Todėl šį ieškovės argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

140. Tokiomis sąlygomis antrojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

– Dėl atsižvelgimo į papildomą ieškovės pateiktą informaciją

141. Ketvirtoje dalyje ieškovė teigia, kad atmesdama visus pateiktus duomenis prieš tai neįvertinusi, ar tam tikra informacija gali būti panaudota, kiek tai susiję su kaltinimu dėl perkrovos, Taryba pažeidė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalį ir proporcingumo principą. Ji teigia, kad pateikė visą informaciją per nurodytą terminą ir kad ši informacija galėjo būti lengvai patikrinta, kiek tai susiję su kaltinimu dėl perkrovos.

142. Pirma, dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalies pažeidimo reikia pasakyti, kad šio sprendimo 125 punkte buvo priminta, jog minėto 18 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos keturios kumuliacinės sąlygos, konkrečiai susijusios su tuo, kad dėl galimų netikslumų netaptų pernelyg sunku pateikti pagrįstai teisingas išvadas ir kad pateiktą informaciją būtų nesudėtinga patikrinti. Tačiau šioje byloje nagrinėjant ieškinio pirmąjį pagrindą jau buvo įrodyta, kad ieškovės pateikta informacija liko neišsami, prieštaringa ir jos neįmanoma patikrinti, todėl negalima taikyti pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalies, neatsižvelgiant į tai, kokia priemonių vengimo forma nagrinėjama.

143. Todėl kaltinimą dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalies pažeidimo reikia atmesti kaip nepagrįstą.

144. Antra, reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą Sąjungos teisės aktai yra teisėti su sąlyga, kad jais įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti, t. y. jei galima pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, paprastai reikia imtis mažiausiai suvaržančios (1996 m. birželio 5 d. Sprendimo NMB France ir kt. / Komisija , T‑162/94, EU:T:1996:71, 69 punktas).

145. Šioje byloje ieškovė iš esmės teigia, kad buvo neproporcinga atmesti visą pateiktą informaciją neįvertinus, ar tam tikri duomenys galėjo būti panaudoti, kiek tai susiję su kaltinimu dėl perkrovimo.

146. Šiuo atveju pakanka priminti, kad ieškovė taip ir nepateikė informacijos, įrodančios, kad ji tikrai yra Indonezijos kilmės eksportuotoja arba kad atitinka pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Todėl Taryba tą informaciją atmetė nepažeisdama proporcingumo principo.

147. Tokiomis aplinkybėmis antrojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

148. Todėl reikia atmesti visą ieškinio antrąjį pagrindą.

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimais

149. Visų pirma ieškovė teigia, kad Taryba padarė faktinių aplinkybių ir vertinimo klaidų naudodama iš Eurostato duomenų bazės Comext paimtus duomenis apie kainas. Pasak ieškovės, visose su antidempingu susijusių reglamentų dėl dviračių ir jų atsarginių dalių iš Kinijos tyrimo stadijose pripažinta, kad Eurostato duomenų bazėje Comext pateikti duomenys yra nepatikimi ir jais negalima remtis darant įtikinamus palyginimus.

150. Antra, ieškovės teigimu, Taryba pažeidė pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį ir vienodo požiūrio principą, nes neatsižvelgė į ieškovės pateiktus duomenis dėl eksporto kainų, kurių patikimumas buvo patvirtintas ginčijamo reglamento 31 konstatuojamojoje dalyje. Ieškovės teigimu, tai, kad buvo atsižvelgta į bendradarbiavusių bendrovių pateiktus duomenis, iškraipo su dempingo egzistavimu susijusius skaičius.

151. Taryba ginčija ieškovės argumentus.

152. Šiuo atveju reikia priminti, kad remiantis pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, jog priemonių vengimo egzistavimas reiškia, kad yra įrodymų, jog egzistuoja dempingas, palyginti su įprastinėmis per pradinį antidempingo tyrimą nustatytomis vertėmis.

153. Be to, remiantis pagrindiniu reglamentu teigtina, kad Sąjungos institucijos turi pasirinkti patį tinkamiausia metodą apskaičiuoti dempingą ir kad šis pasirinkimas reiškia, jog reikia įvertinti sudėtingas ekonomines situacijas (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Minolta Camera / Taryba , C‑178/87, EU:C:1992:112, 41 punktą).

154. Šioje byloje, visų pirma, reikia priminti, kad jau buvo įrodyta, jog ieškovė nebendradarbiavo, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnį, todėl pateikti duomenys yra nepatikimi ir jų neįmanoma patikrinti.

155. Tiesa, remiantis ginčijamo reglamento 31 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad, kalbant apie pardavimų eksportui vertę, duomenų sugretinimas buvo tikslus. Tačiau, kaip teigia Taryba, o ieškovė tam neprieštarauja, tik bendra viso eksporto vertė galėjo būti palyginta su apskaitos knygomis ir patikrinta. Be to, pateikta informacija buvo neišsami, nes ieškovė niekada nepateikė reikiamos informacijos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 85 ir 114 punktus).

156. Šiomis aplinkybėmis, kadangi Taryba neturėjo patikimų duomenų apie ieškovę, o bendrovės apie save nepranešė, ji galėjo pagrįstai remtis turimais duomenimis.

157. Antra, ieškovė ginčija iš Eurostato duomenų bazės Comext paimtų duomenų, kurie laikomi turimais duomenimis, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalį, naudojimą. Ji daro nuorodą į Reglamentą Nr. 1095/2005, į Įgyvendinimo reglamentą Nr. 990/2011 ir į Reglamentą Nr. 502/2013, kuriuose buvo suabejota šių duomenų patikimumu.

158. Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad visi trys ieškovės nurodyti reglamentai nesusiję su procedūromis dėl priemonių vengimo. Juose nagrinėjami klausimai susiję – atitinkamai – su galutinio antidempingo muito nustatymu, su priemonių galiojimo termino peržiūra ir su tarpine peržiūra.

159. Antra, reikia pažymėti, kad nebendradarbiavusių gamintojų eksporto kainos šiuose trijuose reglamentuose buvo apskaičiuotos skirtingai. Reglamente Nr. 1095/2005 buvo naudojami bendradarbiavusių bendrovių duomenys, o Eurostato duomenų bazės Comext duomenys nebuvo laikomi pakankamai tiksliais vykdant išsamią išvadų dėl dempingo ir žalos peržiūrą. Atvirkščiai, Įgyvendinimo reglamente Nr. 990/2011 Eurostato duomenų bazės Comext duomenys buvo naudojami, nes bendradarbiavo tik viena bendrovė. Reglamente Nr. 502/2013 Eurostato duomenų bazės Comext duomenys buvo naudojami tik iš dalies, nes šie duomenys ir vėl buvo pripažinti nepakankamai tikslais šiuo konkrečiu tarpinės peržiūros atveju.

160. Priešingai, nei teigia ieškovė, šiuos trijuose minėtuose reglamentuose Eurostato duomenų bazės Comext duomenys nebuvo pripažinti turinčiais trūkumų. Be to, reikia pažymėti, kad dempingas buvo apskaičiuotas skirtingai atsižvelgiant į tyrimo dalyką ir bylos aplinkybes.

161. Trečia, šie reglamentai buvo susiję su Kinija ir Vietnamu, o ne su Indonezija. Ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad šie konstatavimai taip pat turi reikšmės kalbant apie Indoneziją.

162. Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai dėl Eurostato duomenų bazės Comext duomenų patikimumo turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

163. Trečia, dėl argumentų, susijusių su vienodo požiūrio principo pažeidimu, reikia pasakyti, kad ieškovė teigia, jog jei Tarybos naudoti skaičiai, t. y., kaip ji teigia, iš esmės bendradarbiavusių eksportuotojų skaičiai, iš tikrųjų yra dempingo įrodymas, Komisija turėjo pradėti antidempingo tyrimą dėl kitų Indonezijos kilmės gamintojų, o ne pasirinkti ieškovę kaip vienintelę ir abejotiną už Sąjungos pramonės sunkumus atsakingą bendrovę.

164. Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad Sąjungos institucijos nusprendė, kad yra dempingo egzistavimo įrodymų, palyginti su įprastomis vertėmis, nustatytomis per ankstesnę antidempingo procedūrą, o ne su įprasta šių eksportuotojų pardavimų verte nacionalinėje rinkoje. Ginčijamame reglamente pateiktuose teiginiuose nėra jokių požymių, kad reikia pradėti nepriklausomą antidempingo tyrimą dėl Indonezijos kilmės gamintojų. Be to, taip pat reikia priminti, kad bendradarbiavę gamintojai galėjo įrodyti, kad jie, priešingai nei ieškovė, nedalyvauja vengiant priemonių.

165. Antra, atsakydama į raštu pateiktą Bendrojo Teismo klausimą Taryba nurodė, kad bendradarbiavusių gamintojų eksporto mastas ir kiekiai buvo išskirti iš apibendrintų duomenų apie visus Eurostato duomenų bazės Comext turimus Indonezijos kilmės eksportuotojus. Todėl Taryba nenaudojo bendradarbiavusių gamintojų duomenų, kad padarytų išvadą, jog, priešingai, nei teigia ieškovė, yra dempingo egzistavimo įrodymų.

166. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 152–165 punktuose, reikia pripažinti, jog ieškovė neįrodė, kad Taryba padarė teisės ar vertinimo klaidų ir kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, kiek tai susiję su dempingo egzistavimo įrodymais.

167. Todėl visą ieškinio trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

168. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtent – šio sprendimo 106 punkte, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 3 dalis, kiek jos susijusios su ieškove.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

169. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

170. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą ir trečią pastraipas Komisija ir Maxcom padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

(1) .

(1) – Praleisti konfidencialūs duomenys.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1. Panaikinti 2013 m. gegužės 29 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 501/2013, kuriuo Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 990/2011 Kinijos Liaudies Respublikos kilmės dviračiams nustatyto galutinio antidempingo muito taikymas išplečiamas importuojamiems dviračiams, siunčiamiems iš Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso ir deklaruojamiems arba nedeklaruojamiems kaip Indonezijos, Malaizijos, Šri Lankos ir Tuniso kilmės, 1 straipsnio 1 ir 3 dalis, kiek jos susijusios su Chin Haur Indonesia PT .

2. Europos Sąjungos Taryba padengia Chin Haur Indonesia ir savo bylinėjimosi išlaidas.

3. Europos Komisija ir Maxcom Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas.