1

2012 m. kovo 27 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo pareiškimą; juo J. M. López Cejudo pareiškė šį ieškinį, kuriuo iš esmės siekiama, kad būtų panaikintas 2012 m. liepos 6 d. raštas, kuriuo Europos Komisijos paskyrimų tarnyba (toliau – paskyrimų tarnyba) pranešė ieškovui apie savo sprendimą susigrąžinti dienpinigius, kuriuos jis gavo 1997 ir 1998 metais, su palūkanomis, ir 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas, kuriuo paskyrimų tarnyba atmetė ieškovo skundą dėl šių dienpinigių (toliau – sprendimas atmesti skundą).

2

Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 20 straipsnį „[p]areigūnas gyvena arba savo vietovėje, kurioje jis dirba, arba ne toliau nuo jos nei tai yra suderinama su tinkamu jo pareigų atlikimu“.

3

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Pareigūnas, kuris turi teisę gauti namų ūkio išmoką, ir su savo šeima neįsikuria savo darbo vietoje, gauna tik pusę išmokos, į kurią jis kitu atveju turėtų teisę; kita pusė išmokos išmokama tik tuo atveju, kai šeima įsikuria pareigūno darbo vietoje, jeigu tai įvyksta [VII priedo] 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais laikotarpiais <...>.“

4

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Baldų ir asmeninių daiktų pervežimo išlaidos <…> kompensuojamos pareigūnui, kuris, siekiant laikytis Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnio, privalo pakeisti savo gyvenamąją vietą, ir kuris negavo tų pačių išlaidų kompensacijos iš kito šaltinio. Ta kompensacija negali viršyti iš anksto patvirtintos sumos <…>.“

5

Šioje byloje taikytinos redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai pareigūnas pateikia įrodymus turįs pakeisti gyvenamąją vietą tam, kad galėtų įvykdyti [Pareigūnų tarnybos nuostatų] 20 straipsnio reikalavimus, jis šio straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį turi teisę gauti <...> dienpinigius <...>.

2.   Laikotarpis, už kurį mokami dienpinigiai:

<...>

<...>

Jokiu atveju dienpinigiai nemokami ilgiau kaip iki tos dienos, kai pareigūnas persikelia, kad įvykdytų [Pareigūnų tarnybos nuostatų] 20 straipsnio reikalavimus.“

6

Laikotarpiu, kai ieškovas gavo ginčijamus dienpinigius, taikytos redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnyje buvo nustatyta:

„Bet kuri permokėta suma turi būti grąžinama, jei gavėjas žinojo, kad nėra teisinio pagrindo ją gauti arba jei permokėjimo faktas buvo tiek akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti.“

7

Priimant 2012 m. liepos 6 d. raštą galiojusios redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antra pastraipa buvo suformuluota taip:

„Prašymas grąžinti permoką turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkerius metus nuo tos dienos, kai ta suma buvo išmokėta. Jeigu Paskyrimų tarnyba sugeba nustatyti, kad gavėjas sąmoningai suklaidino administraciją, siekdamas gauti atitinkamą sumą, prašymas grąžinti permoką nepraranda galios net ir šiam laikotarpiui pasibaigus.“

8

Ieškovas, 1986 m. pradėjęs dirbti Komisijoje, toliau tęsė tarnybą Europos Bendrijose – nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. įsidarbino Audito Rūmuose (Liuksemburgas). Vėliau jis nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. buvo perkeltas į Komisijos Biudžeto generalinio direktorato (toliau – GD) Įplaukų valdymo skyrių Briuselyje (Belgija). 2002 m. ieškovas buvo perkeltas į Komisijos delegacijos Brazilijos Federacinėje Respublikoje Finansų ir sutarčių skyrių, o nuo 2007 m. vėl ėjo AD 13 lygio administratoriaus pareigas Biudžeto GD Briuselyje.

9

1997 m. liepos 9 d. ieškovas pasirašė Eterbeke (Belgija) esančio penkių kambarių buto be baldų (toliau – butas Briuselyje) nuomos sutartį. Ši sutartis buvo sudaryta devyneriems metams ir įsigaliojo 1997 m. rugpjūčio 1 d. Iš šios sutarties, pirmiausia jos 13 straipsnio, susijusio su „patalpų paskirtimi“, ir 14 straipsnio, susijusio su „adresu dokumentams įteikti – civiline būkle“, matyti, kad nuomininkas, šiuo atveju – ieškovas, nurodė, kad išsinuomoja šias patalpas asmeniniam naudojimui pagal paskirtį (gyvenamoji) kaip pagrindinę gyvenamąją vietą ir kad nuomojamojo buto adresas – tai adresas dokumentams įteikti visu jo nuomos laikotarpiu.

10

Be to, ieškovas nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. išnuomojo Šutranže (Liuksemburgas) turimą namą, kuriame iki tol gyveno su savo šeima (toliau – namas Liuksemburge); sutartį su namą išsinuomojusia pora jis sudarė 1997 m. liepos 11 d..

11

1997 m. rugsėjo 1 d. ieškovas bendrojoje formoje, susijusioje su jo teisių, turimų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, nustatymu, nurodė, kad jo naujasis adresas paskyrimo vietoje – tai buto Briuselyje adresas. Šioje formoje ieškovas administracijai taip pat nurodė, kad jo žmona ir keturi vaikai tebegyvena Liuksemburge, t. y. jų namo Liuksemburge adresu.

12

Tačiau su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnyje nustatyta įsikūrimo išmoka susijusioje formoje, pagal kurią administracija tuo metu nustatydavo ir teises į dienpinigius, ieškovas 1997 m. rugsėjo 9 d. nurodė, kad kartu su šeima įsikūrė Briuselyje. Šiomis aplinkybėmis jis taip pat pažymėjo, kad yra susipažinęs su atitinkamomis nuostatomis, t. y. su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsniu.

13

Kad pagrįstų šį prašymą, ieškovas pateikė buto Briuselyje nuomos sutarties kopiją, nepateikęs prašymo dėl leidimo gyventi šalyje savo šeimos nariams. Taigi paskyrimų tarnyba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalį jam sumokėjo tik pusę įsikūrimo išmokos, t. y. jo vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio sumą.

14

1998 m. kovo 16 d. ieškovui pateikus prašymą, prie kurio buvo pridėta kopija Belgijoje pateikto prašymo dėl leidimo gyventi šalyje jo žmonai ir vaikams, kuriuo patvirtinamas ieškovo šeimos įsikūrimas jo naujoje paskyrimo vietoje, jam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalį buvo sumokėta kita įsikūrimo išmokos dalis.

15

Be to, tą pačią dieną, 1998 m. kovo 16 d., ieškovas pateikė prašymą atlyginti su jo persikėlimu susijusias išlaidas, prie kurio buvo pridėta Liuksemburgo persikėlimo paslaugų įmonės 1998 m. kovo 15 d. išrašyta sąskaita; šis prašymas buvo patenkintas. Minėta įmonė nurodė, kad ieškovas persikėlė iš Liuksemburgo į Briuselį 1998 m. kovo 2 d. Šiuo atžvilgiu ieškovas formoje, susijusioje su „persikėlimo išlaidų padengimu“, pažymėjo, kad jis „su savo šeimos nariais perkėl[ė] savo gyvenamąją vietą iš Liuksemburgo į [jo] paskyrimo vietą <...> 1998 m. kovo 2 d.“.

16

Be per du kartus sumokėtos įsikūrimo išmokos, lygios dviejų mėnesių darbo užmokesčio sumai, ir su persikėlimo išlaidomis susijusios kompensacijos, ieškovas gavo ir dienpinigius; šie dienpinigiai buvo mokami pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnį ilgiausią galimą – 180 dienų – laikotarpį, trukusį nuo tada, kai jis vėl pradėjo tarnybą Komisijoje (toliau – ginčijami dienpinigiai), t. y. nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 1998 m. kovo 1 d., administracijai šiuo atžvilgiu pažymėjus, kad ieškovo šeima persikėlė į jo naują paskyrimo vietą tik 1998 m. kovo 2 d., t. y. formoje, susijusioje su „persikėlimo išlaidų padengimu“, jo nurodytą dieną.

17

2007 m. liepos 19 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau – OLAF) per Išorės santykių GD gavo šiam GD skirto vieno Europos Parlamento nario laišką. Prie šio laiško buvo pridėtos deklaracijos ir įvairūs kiti dokumentai, kuriuos pirmiausia pateikė ieškovo buvusi žmona. Taigi OLAF pradėjo tyrimą, susijusį pirmiausia su ginčijamais dienpinigiais, taip pat su tam tikromis medicininėmis išlaidomis, padengtomis pagal bendrąją sveikatos draudimo sistemą (toliau – BSDS).

18

OLAF tyrimas vyko ir dėl kitų ieškovo buvusios žmonos kaltinimų, tačiau jie šioje byloje nenagrinėjami.

19

OLAF pranešė ieškovui apie pradėtą vidaus tyrimą; vykdant šį tyrimą jis 2008 m. kovo 28 d. ir 2010 m. gegužės 6 d. šios tarnybos buvo apklaustas pirmiausia dėl faktinio jo persikėlimo iš Liuksemburgo į Briuselį datos, jo vaikų ėjimo į mokyklą nuo 1997 m. mokslo metų pradžios ir dėl 1998 m. kovo 15 d. sąskaitos, susijusios su jo persikėlimu. Apklausiamas ieškovas pirmiausia nurodė, kad Liuksemburge tariamai likę jo baldai buvo pervežti tik 1998 m. kovo mėn. „taip siekiant sąžiningai gauti <...> dienpinigius“.

20

2012 m. kovo 30 d. OLAF pranešė ieškovui, kad tyrimas baigtas. Be to, tą pačią dieną ši tarnyba nusiuntė Komisijai rekomendacijas ir galutinę savo vidaus tyrimo ataskaitą (toliau – OLAF ataskaita). Šios ataskaitos dalyje „Išvados ir rekomendacijos“ OLAF padarė išvadą, kad ieškovas neįvykdė jam, kaip pareigūnui, tenkančios pareigos, nes nustatyta, kad siekdamas gauti dienpinigius, numatytus Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnyje, jis tyčia leido manyti, kad persikėlė iš Liuksemburgo į Briuselį 1998 m. kovą, nors iš tiesų tai padarė 1997 m. rugpjūčio mėn.

21

Šiuo atžvilgiu OLAF pažymėjo, jog taip pat tikėtina, kad ieškovas, siekdamas, kad jo deklaracija atrodytų įtikinama, paprašė persikėlimo paslaugų įmonės išrašyti sąskaitą, kurioje nurodyta vėlesnė data, ir tokią sąskaitą gavo. Tuo remdamasi OLAF rekomendavo paskyrimų tarnybai susigrąžinti 7902 EUR sumą, atitinkančią, viena vertus, dienpinigius, nepagrįstai gautus nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 1998 m. kovo 1 d. (tuo metu tai sudarė 223080 BEF (5530 EUR)), ir, kita vertus, 2372 EUR sumą, lygią kompensacijai už akinių rėmelius be korekcinių lęšių. Šioje rekomendacijoje taip pat buvo siūloma atlikti tyrimą dėl ieškovo prašymų kompensuoti medicinines išlaidas, patirtas 2002–2007 metais einant pareigas Komisijos delegacijoje Brazilijoje.

22

2012 m. liepos 6 d. raštu (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija pranešė ieškovui, kad atsižvelgdama į OLAF rekomendaciją turi susigrąžinti 7902 EUR sumą. Pirmoji suma, 5530 EUR, turėjo būti atskaityta iš ieškovo 2012 m. birželio mėn. darbo užmokesčio, priskaičiuojant nuo šios sumos 3822,80 EUR palūkanų, kurios turėjo būti atskaitytos iš ieškovo 2012 m. liepos mėn. darbo užmokesčio, bet galiausiai buvo atskaitytos tik 2012 m. spalį. Antroji suma, 2372 EUR, atitinkanti nepagrįstai sumokėtą medicininių išlaidų kompensaciją, turėjo būti atskaityta iš jo 2012 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčio kartu su nuo šios sumos priskaičiuotomis 699, 20 EUR palūkanomis.

23

2012 m. rugsėjo 12 d. ieškovas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą, kuriuo prašė paskyrimų tarnybos panaikinti 2012 m. liepos 6 d. raštą ir atskaitymus iš jo darbo užmokesčio nuo 2012 m. birželio iki rugsėjo, taip pat 2012 m. liepos 10 d. Individualių išmokų administravimo ir mokėjimų biuro (toliau – Biuras) raštą, kuriuo reikalaujama iš ieškovo 2012 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčio atskaityti 3071,20 EUR, ir 2012 m. liepos 20 d. Biuro raštą, kuriame nurodyta iš ieškovo 2012 m. spalio mėn. darbo užmokesčio atskaityti 3822,80 EUR palūkanų. Konkrečiai dėl ginčijamų dienpinigių ieškovas teigė, kad elgėsi sąžiningai, manydamas, jog teisė į šiuos dienpinigius išlieka tol, kol visi jo daiktai nėra faktiškai pervežti. Be to, kaip teigė ieškovas, „[jis] negal[i] būti kaltinamas jokiais piktavališkais ketinimais“, nes „šį klausimą reglamentuojančios nuostatos – kurios [jam] išaiškintos visiškai kitaip, nei [jis] jas suprat[o], – [jo] manymu, yra techninės ir sunkiai suprantamos“. Be to, ieškovas tvirtino, kad jis sąmoningai nesuklaidino administracijos, todėl paskyrimų tarnybos atžvilgiu galima remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnyje nurodytu penkerių metų senaties terminu.

24

2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu paskyrimų tarnyba dėl skundo dalies, susijusios su medicininių išlaidų kompensavimu, konstatavo, kad negali įrodyti, jog ieškovas sąmoningai ją suklaidino siekdamas gauti kompensaciją už akinių rėmelius be korekcinių lęšių. Taigi šiuo atžvilgiu paskyrimų tarnyba nusprendė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos pirmą sakinį nereikalauti grąžinti nepagrįstai kompensuotų šių medicininių išlaidų sumą. Priešingai, dėl ginčijamų dienpinigių paskyrimų tarnyba nusprendė, kad ieškovas sąmoningai ją suklaidino, todėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį penkerių metų senaties terminu jos atžvilgiu remtis negalima. Be to, manydama, kad ieškovas su šeima persikėlė gyventi į Briuselį nuo 1997 m. rugpjūčio mėn., taigi nebeatitiko šių dienpinigių mokėjimo sąlygų, paskyrimų tarnyba skundą šiuo atžvilgiu atmetė.

25

Ieškovas iš esmės Tarnautojų teismo prašo:

26

Komisija Tarnautojų teismo prašo:

27

Pirmiausia Tarnautojų teismas konstatuoja, jog, kadangi paskyrimų tarnyba iš dalies patenkino skundą, kiek jis susijęs su medicininių išlaidų padengimu, ir ieškovui 2013 m. sausio mėn. buvo kompensuoti atskaitymai iš jo 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių darbo užmokesčio, ieškinyje pateikti reikalavimai dėl šių medicininių išlaidų neturi dalyko, be to, per posėdį tai patvirtino ir ieškovas.

28

Dėl reikalavimo panaikinti pažymėtina, kad jis iš esmės pateiktas, kiek tai susiję su ginčijamais dienpinigiais, dėl 2012 m. liepos 6 d. rašto, remiantis šiuo raštu atliktų atskaitymų iš 2012 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesių darbo užmokesčio ir sprendimo atmesti skundą.

29

Šiuo atžvilgiu pagal proceso ekonomijos principą teismas gali nuspręsti, kad nereikia priimti atskiro sprendimo dėl reikalavimų, pateiktų dėl sprendimo atmesti skundą, jei nustato, kad šių reikalavimų turinys nėra savarankiškas ir iš tikrųjų sutampa su reikalavimais, pateiktais dėl sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas. Taip pirmiausia gali būti, jei teismas nustato, kad sprendimu atmesti skundą tam tikrais atvejais dėl to, kad jis implicitinis, tik patvirtinamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, ir kad dėl to šio sprendimo panaikinimas nepaveiktų suinteresuotojo asmens teisinės padėties kitaip nei pirmojo sprendimo panaikinimas (Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 33 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Tačiau šiuo atveju, kadangi, viena vertus, atskaitymai iš darbo užmokesčio buvo atlikti vykdant 2012 m. liepos 6 d. raštą ir, kita vertus, sprendime atmesti skundą peržiūrėta ieškovo situacija atsižvelgiant į naujas teisines aplinkybes, laikytina, kad reikalavimas dėl panaikinimo yra pateiktas dėl 2012 m. liepos 6 d. rašto ir sprendimo atmesti skundą.

31

Tarnautojų teismas pažymi, jog ieškovas, kad pagrįstų savo reikalavimą dėl panaikinimo, galiausiai nurodo keturis pagrindus, susijusius atitinkamai su pareigos motyvuoti, nustatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio, Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio ir pagrįsto termino nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo procedūrai pradėti laikymosi principo pažeidimu, taip pat teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principų pažeidimu

32

Ieškovas priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji nepranešė jam OLAF ataskaitos turinio nei priimdama 2012 m. liepos 6 d. raštą, nei skundo nagrinėjimo etape. Komisija tik pateikė nuorodą į šią ataskaitą 2012 m. liepos 6 d. rašte ir sprendime atmesti skundą, tačiau nepranešė ieškovui pagrindinių prieš jį turimų įrodymų. Todėl, kadangi, kaip teigia ieškovas, jis negalėjo tinkamai susipažinti su šios ataskaitos, kuria remiantis buvo priimti sprendimai susigrąžinti ginčijamus dienpinigius, turiniu, 2012 m. liepos 6 d. raštas ir sprendimas atmesti skundą yra nepakankamai motyvuoti.

33

Komisija, pripažindama, kad OLAF ataskaita buvo perduota ieškovui tik 2013 m. vasario 1 d., teigia, kad 2012 m. liepos 6 d. raštas buvo priimtas ieškovui gerai žinomomis aplinkybėmis, pirmiausia dėl to, kad jį du kartus apklausė OLAF. Remiantis teisinėmis ieškovo skunde nurodytomis aplinkybėmis, būtent kad jis elgėsi sąžiningai ir turėjo teisę į dienpinigius tol, kol visi jo daiktai nebuvo faktiškai pervežti, matyti, kad jis aiškiai suprato prieš jį paskyrimų tarnybos pateiktus įrodymus. Bet kuriuo atveju Komisija atsakyme į skundą nurodė tinkamus motyvus, kurie laikytini sutampančiais su 2012 m. liepos 6 d. rašto motyvais, dėl kurio šis skundas buvo pateiktas.

34

Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas primena, kad SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje nustatytu reikalavimu, kuris taip pat matyti iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antros pastraipos, siekiama sudaryti Tarnautojų teismui galimybę vykdyti asmens nenaudai priimtų sprendimų teisėtumo kontrolę ir suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba turi trūkumų, dėl kurių galima užginčyti jo teisėtumą. Tuo remiantis darytina išvada, kad iš esmės motyvai suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešti kartu su apie jo nenaudai priimtu sprendimu (žr. Sprendimo Michel / Parlamentas, 195/80, EU:C:1981:284, 22 punktą; Sprendimo Neirinck / Komisija, C‑17/07 P, EU:C:2008:134, 50 punktą ir Sprendimo Tzirani / Komisija, F‑46/11, EU:F:2013:115, 138–140 punktus).

35

Tiesa, Tarnautojų teismas konstatuoja, kad 2012 m. liepos 6 d. rašte pateikiama tik nedaug motyvų, nes jame grindžiant ginčijamų dienpinigių susigrąžinimą daroma nuoroda į 2012 m. kovo 30 d. OLAF rekomendacijas, ir kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovui pirmiau nebuvo praneštas OLAF ataskaitos turinys, minėtas raštas motyvuotas gana glaustai.

36

Tačiau, viena vertus, paskyrimų tarnyba tinkamai motyvavo sprendimą atmesti skundą. Be to, šiuo sprendimu patvirtinamas 2012 m. liepos 6 d. raštas nurodant šį raštą pagrindžiančius motyvus. Tokiu atveju pirminio asmens nenaudai priimto akto teisėtumą reikia nagrinėti atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus, nes šie motyvai laikomi sutampančiais su minėto akto motyvais (Sprendimo Infante Garcia-Consuegra / Komisija, F‑10/12, EU:F:2013:38, 14 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

37

Kita vertus, bet kuriuo atveju sprendimas laikomas pakankamai motyvuotu, kai, kaip nagrinėjamu atveju, aktas, dėl kurio skundžiamasi, priimamas atitinkamam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, paaiškėjusiomis per OLAF atliktas kelias ieškovo apklausas, ir leidžia jam suprasti jam taikomos priemonės reikšmę (Sprendimo Hecq / Komisija, C‑116/88 ir C‑149/88, EU:C:1990:98, 26 punktas ir Nutarties Marcuccio / Komisija, F‑118/11, EU:F:2014:23, 73 punktas).

38

Be to, Tarnautojų teismas mano, jog ieškovo gerai parengtas skundas rodo, kad jis suprato, kodėl Komisija priimdama 2012 m. liepos 6 d. raštą nusprendė susigrąžinti ginčijamus dienpinigius. Taigi ieškovas negali teigti, kad nesuprato motyvų, kuriais grindžiamas paskyrimų tarnybos sprendimas. Be to, remiantis aplinkybe, kad OLAF ataskaitą jis gavo tik 2013 m. vasario 1 d., negalima paneigti to, kad ieškovas, susipažinęs su 2012 m. liepos 6 d. raštu, suprato, kodėl institucija nusprendė susigrąžinti šioje byloje nagrinėjamas sumas.

39

Todėl pirmajam pagrindui, susijusiam su pareigos motyvuoti pažeidimu, negalima pritarti, nes jis nepagrįstas.

40

Grįsdamas šį pagrindą ieškovas iš esmės teigia, kad turėjo teisę į ginčijamus dienpinigius tol, kol visi jo baldai nebuvo faktiškai pervežti iš Liuksemburgo į jo naują paskyrimo vietą. Todėl to, kad jo žmona ir jų vaikai persikėlė į butą Briuselyje, išsinuomotą nuo 1997 m. rugpjūčio mėn., ir to, kad jų vaikai lankė mokyklą Briuselyje nuo 1997–1998 mokslo metų pradžios, nepakanka, kad jis prarastų teisę į Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnyje numatytus dienpinigius.

41

Iš tikrųjų ieškovas mano, jog, kadangi jo daiktai faktiškai nebuvo pervežti, paskyrimų tarnyba negali teigti, kad jis turėjo išankstinį ketinimą galutinai įsikurti bute Briuselyje; atvirkščiai, šis butas iki 1998 m. kovo 2 d. buvo tik laikina gyvenamoji vieta su minimaliais patogumais, nes jame buvo tik keli būtiniausi daiktai, kaip antai čiužiniai, stalai ir kėdės, o dienpinigių mokėjimo laikotarpiu jis važinėjo į Liuksemburgą ir atgal, kad išspręstų su savo namo Liuksemburge nuoma susijusius klausimus, ir automobiliu vis atsiveždavo po kelias dėžes su daiktais į savo naują paskyrimo vietą. Be to, nors pagal teismų praktiką, susijusią su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsniu, dienpinigiai, atrodo, skiriami, jei jų gavėjas laikinai turi dvi gyvenamąsias vietas, ieškovas teigia, kad tai, jog jis nesinaudojo savo ankstesniu būstu Liuksemburge, jo atveju nekliudo skirti ginčijamų dienpinigių. Galiausiai paskyrimų tarnyba padarė akivaizdžių vertinimo klaidų.

42

Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas primena, kad taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnį, kuriame pirmiausia nustatyta, kad pareigūnas turi teisę gauti išlaidų, jo patirtų pradėjus eiti savo pareigas, perkėlus jį į kitas pareigas arba jam nutraukus tarnybą, kompensaciją, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tokie dienpinigiai skiriami, „kai pareigūnas pateikia įrodymus turįs pakeisti gyvenamąją vietą tam, kad galėtų įvykdyti [Pareigūnų tarnybos nuostatų] 20 straipsnio reikalavimus“. Pagal pastarąjį straipsnį pareigūnas turi gyventi savo paskyrimo vietoje arba ne toliau nuo jos, nei tai suderinama su tinkamu jo pareigų atlikimu (Sprendimo Benzler / Komisija, T‑63/91, EU:T:1992:88, 19 punktas).

43

Tokioje kaip ieškovo situacijoje dienpinigiais iš esmės siekiama kompensuoti išlaidas ir nepatogumus, patirtus dėl būtinybės persikelti ir laikinai įsikurti naujo paskyrimo vietoje. Šis tikslas buvo nuolat pabrėžiamas klostantis faktinėms aplinkybėms taikytoje teismų praktikoje (žr., be kita ko, Sprendimo Mouzourakis / Parlamentas, 280/85, EU:C:1987:66, 9 punktą; Sprendimo Benzler / Komisija, EU:T:1992:88, 20 punktą ir Sprendimo Baniel-Kubinova ir kt. / Parlamentas, F‑131/07, EU:F:2008:159, 17 punktą).

44

Taigi dienpinigiai skiriami, jeigu įvykdytos dvi sąlygos: pirma, tam, kad suinteresuotasis asmuo atitiktų Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jis turi būti pakeitęs gyvenamąją vietą ir, antra, dėl būtinybės persikelti ar laikinai įsikurti paskyrimo vietoje suinteresuotasis asmuo turi būti patyręs išlaidų ar nepatogumų. Kadangi šios dvi sąlygos taikomos kartu, dienpinigiai negali būti skirti tam pareigūnui, kuris neįrodo, kad patyrė tokių išlaidų ar nepatogumų (žr. Sprendimo Infante Garcia-Consuegra / Komisija, EU:F:2013:38, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

45

Be to, taip pat yra nuspręsta, kad skiriant dienpinigius pirmiausia siekiama jų gavėjams sudaryti sąlygas paskyrimo vietoje rasti jų poreikius atitinkantį būstą ir sutvarkyti su ankstesniu būstu susijusius reikalus, pavyzdžiui, jį išnuomoti ar subnuomoti (Nutarties Collins / Regionų komitetas, T‑132/97, EU:T:1998:193, 43 punktas).

46

Nors iš tikrųjų teisė į dienpinigius atsiranda dar prieš tai, kai suinteresuotasis asmuo perkelia savo gyvenamąją vietą į savo paskyrimo arba naujo paskyrimo vietą (Sprendimo Baniel‑Kubinova ir kt. / Parlamentas, EU:F:2008:159, 24 punktas), Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad dienpinigiai jokiu atveju nemokami ilgiau kaip iki tos dienos, kai pareigūnas persikelia, kad įvykdytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

47

Taigi persikėlimo diena – tai galutinis terminas, kuriam suėjus automatiškai nutraukiamas dienpinigių mokėjimas. Tačiau šis teisės į dienpinigius praradimo pagrindas nepašalina suinteresuotajam asmeniui taikomo reikalavimo įvykdyti bent dvi šio sprendimo 44 punkte primintas dienpinigių gavimo sąlygas. Kitaip tariant, nors teisės aktų leidėjas buvo tos nuomonės, kad nuo persikėlimo dienos suinteresuotasis asmuo nebepatiria išlaidų ar nepatogumų dėl būtinybės persikelti ar laikinai įsikurti paskyrimo vietoje, antroji sąlyga, priminta šio sprendimo 44 punkte, gali būti laikoma neįvykdyta arba nebeįvykdyta, net jei faktiškai nėra pervežti visi suinteresuotojo asmens daiktai.

48

Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas konstatuoja, kad ieškovas išnuomojo savo namą Liuksemburge nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. ir nepateikė įrodymų, kad Liuksemburge naudojasi kokiu nors kitu būstu. Be to, ieškovas ir neteigia, kad ir toliau gyveno šioje valstybėje narėje, nes ieškinyje ir per posėdį, priešingai, nurodė, kad nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. įsikūrė Briuselyje ir savo ankstesniu būstu nesinaudojo. Vienintelė jo nurodoma aplinkybė yra ta, kad minėtą dieną „pats“ nebuvo „galutinai“ įsikūręs. Kita vertus, jo namo Liuksemburge garaže dar buvo likę asmeninių daiktų ir baldų, kuriuos jis po truputį persiveždavo, kai tekdavo važiuoti į Liuksemburgą spręsti klausimų, susijusių su šio namo nuoma, kaip antai šildymo klausimų.

49

Be to, dėl savo šeimos narių ieškovas pripažįsta, kad jie įsikūrė bute Briuselyje, išsinuomotame nuo 1997 m. rugpjūčio mėn., ir kad jo vaikai pradėjo lankyti mokyklą Briuselyje nuo 1997–1998 mokslo metų pradžios. Per posėdį ieškovas šiuo atžvilgiu teigė, kad reikėtų skirti adreso dokumentams įteikti nurodymą ar gyvenimą Briuselyje nuo savo gyvenamosios vietos perkėlimo į šią naują paskyrimo vietą. Iš tikrųjų jis su savo šeima apsigyveno Briuselyje nuo 1997 m. rugpjūčio mėnesio. Tačiau ieškovas teigia, kad kol nebuvo faktiškai pervežti visi jo daiktai, laikytina, kad jis dar nebuvo perkėlęs savo gyvenamosios vietos.

50

Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas mano, kad pagal teismų praktiką (Sprendimo Ineichen / Komisija, T‑293/01, EU:T:2003:55, 64 punktas ir jame nurodyta teismų praktika) visos šios aplinkybės, atvirkščiai, rodo, kad ieškovas nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. buvo perkėlęs savo interesų centrą į naują paskyrimo vietą ir ketino suteikti jai pastovų ir nuolatinį pobūdį.

51

Taigi ieškovas nesinaudojo savo ankstesniu būstu ir nepatyrė kitų išlaidų, susijusių su tariama laikina padėtimi. Todėl atsižvelgiant į tuo metu galiojusios redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio formuluotę, kaip ji išaiškinta teismų praktikoje, nebebuvo pagrindo ieškovui mokėti dienpinigių (žr. Sprendimo Lozano Palacios / Komisija, T‑33/95, EU:T:1996:196, 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

52

Vienintelis argumentas, ieškovo pateiktas siekiant įrodyti, kad jo asmeniniai ir šeiminiai interesai dieną, kai jis pradėjo tarnybą, t. y. 1997 m. rugsėjo 1 d., nebuvo galutinai perkelti į Briuselį, – tai aplinkybė, kad, kaip jis teigia, į naują paskyrimo vietą dar nebuvo pervežti visi jo daiktai, todėl negalima laikyti, kad jis buvo perkėlęs savo gyvenamąją vietą.

53

Šiuo atžvilgiu ieškovas pripažįsta, kad penkių kambarių bute Briuselyje buvo būtiniausi daiktai, kaip antai stalai, čiužiniai ir patalynė. Taigi jis nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. buvo perkėlęs savo gyvenamąją vietą į naują paskyrimo vietą. Be to, ieškovas visai nenurodo, kokie kiti daiktai, tariamai likę Liuksemburge, jam ir jo šeimai buvo būtini, kad būtų galima laikyti, jog jo įsikūrimas naujoje paskyrimo vietoje baigtas.

54

Tarnautojų teismas mano, kad vienintelis dalykas, leidžiantis manyti, jog dalis ieškovo daiktų iš tikrųjų buvo pervežta iš Liuksemburgo į Briuselį, – tai geros būklės baldų ir asmeninių daiktų gavimo patvirtinimas ir sąskaita, abu formaliai išduoti 1998 m. kovo 15 d.; pirmajame šių dokumentų pažymėta, kad pervežimas atliktas 1998 m. kovo 2 d. iš namo Liuksemburge, kurio adresas nurodytas, į Briuselį, nenurodžius konkretaus adreso.

55

Tačiau iš visų bylos medžiagoje pateiktų įrodymų matyti, kad, neatsižvelgiant į tai, ar tam tikri baldai, tariamai likę Liuksemburge, iš tikrųjų buvo pervežti 1998 m. kovo 2 d., Komisija galėjo pagrįstai konstatuoti, kad 1997 m. rugsėjo 1 d. ieškovas bet kuriuo atveju buvo ilgam ar visam laikui perkėlęs savo interesų centrą į naują paskyrimo vietą, taigi ir galutinai joje įsikūręs, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnį. Todėl jis nebeatitiko antrosios sąlygos, primintos šio sprendimo 44 punkte.

56

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrajam pagrindui negalima pritarti, nes nepagrįstas.

57

Trečiąjį pagrindą, atsižvelgiant į ieškovo rašytinius pareiškimus, iš esmės sudaro dvi dalys, susijusios atitinkamai su tuo, kad ieškovas neketino suklaidinti administracijos, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį, ir pagrįsto termino nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo procedūrai pradėti sąvokos nesilaikymu.

58

Ieškovas teigia, kad nuspręsdama susigrąžinti ginčijamus dienpinigius paskyrimų tarnyba pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį. Iš tikrųjų jis tvirtina, kad sąmoningai neklaidino administracijos ir neketino to daryti. Todėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos pirmą sakinį paskyrimų tarnyba galėjo susigrąžinti ginčijamus dienpinigius tik per penkerių metų laikotarpį nuo šių dienpinigių sumokėjimo. Be to, ieškovas pabrėžia, kad netyčia suklaidinti administracijos nepakanka, nes reikia, kad būtų iš tikrųjų ketinta ją apgauti, o šiuo atveju taip nebuvo.

59

Komisija savo ruožtu teigia, kad ieškovas sąmoningai ją suklaidino dėl įsikūrimo naujoje paskyrimo vietoje datos. Iš tikrųjų dirbtinai padalijęs savo prašymą skirti įsikūrimo išmoką į du atskirus prašymus ieškovas jai leido manyti, kad jo šeima dar nebuvo įsikūrusi bute Briuselyje, siekdamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalį gauti pusę šios išmokos. Paskui, po tariamo jo daiktų pervežimo iš Liuksemburgo į Briuselį 1998 m. kovo 2 d., prašydamas sumokėti kitą šios išmokos dalį ieškovas nurodė, kaip patvirtinimą pridėdamas prašymą dėl leidimo gyventi šalyje savo šeimos nariams, kad jo šeima tik nuo minėtos dienos persikėlė į jo paskyrimo vietą, nors tai vėliau pats paneigė. Be to, Komisija pabrėžia, kad ieškovas pateikė 1998 m. kovo 15 d. išrašytą sąskaitą, kad, kaip atrodo, dienpinigiai būtų mokami ilgiausią galimą, 180 dienų, laikotarpį, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnyje.

60

Pirmiausia Tarnautojų teismas pažymi, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antra pastraipa, įtraukta į jį vėliau, nei susiklostė faktinės šios bylos aplinkybės, šiuo atveju taikytina, nes persekiojimo už šį pažeidimą procedūra pradėta įsigaliojus šiai naujai nuostatai (pagal analogiją dėl persekiojimo už pažeidimus, kuriais kėsinamasi į Sąjungos finansinius interesus, žr. Sprendimo Josef Vosding Schlacht-, Kühl- und Zerlegebetrieb ir kt., C‑278/07–C‑280/07, EU:C:2009:38, 29 ir 34 punktus). Be to, šiuo atveju Komisija taikė šią naują nuostatą, nes nusprendė atsisakyti susigrąžinti nepagrįstai kompensuotas medicinines išlaidas, remdamasi tuo, kad, priešingai, nei reikalaujama pagal šią nuostatą, negalėjo įrodyti, jog ieškovas sąmoningai ją suklaidino dėl šių išlaidų.

61

Be to, Tarnautojų teismas primena, jog pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio pirmą pastraipą tam, kad būtų galima susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą sumą, reikia įrodyti, kad jos gavėjas iš tikrųjų žinojo, kad gauna ją nepagrįstai, arba kad nepagrįstumas buvo toks akivaizdus, jog jis negalėjo to nežinoti (Sprendimo Berghmans / Komisija, 142/78, EU:C:1979:233, 9 punktas ir Sprendimo Ritto / Komisija, F‑18/08, EU:F:2008:110, 29 punktas).

62

Šiuo klausimu iš pirmiau nurodytų išvadų, kad ieškovas 1997 m. rugsėjo 1 d. galutinai įsikūrė naujoje paskyrimo vietoje, matyti, jog tokiu atveju pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnį jis neturėjo teisės į dienpinigius ir negalėjo to nežinoti, nes pagal teismų praktiką kiekvienas įprastai apdairus pareigūnas turi būti susipažinęs su Pareigūnų tarnybos nuostatais (Sprendimo Connolly / Komisija, T‑34/96 ir T‑163/96, EU:T:1999:102, 168 punktas ir Sprendimo CR / Parlamentas, F‑128/12, EU:F:2014:38, 45 punktas; dėl ekspatriacijos išmokos taip pat žr. Sprendimo Gouvras / Komisija, T‑180/02 ir T‑113/03, EU:T:2004:238, 111 punktą).

63

Dėl ieškovo argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 10 straipsnio nuostatos „akivaizdžiai“ yra labai sudėtingos, kad nepagrįstumas nebuvo toks akivaizdus, nes administracija jo nepastebėjo, ir kad jis pats nėra viešosios tarnybos teisės specialistas, Tarnautojų teismas gali tik konstatuoti, kad ieškovas, atsižvelgiant į jo pareigų grupę, aukštą lygį, ilgą darbo stažą ir didelę patirtį, susijusią tiek su biudžeto klausimais, tiek su paskyrimo vietų kaita, gerai išmanantis šiuos dalykus, negali pagrįstai teigti, kad šios nuostatos jam atrodo labai sudėtingos ir kad jis negalėjo atlikti reikiamų patikrinimų. Be to, administracijos, įpareigotos užtikrinti tūkstančių darbo užmokesčių ir įvairių išmokų mokėjimą, padėties negalima lyginti su pareigūno, kuris asmeniškai suinteresuotas patikrinti kas mėnesį jam mokamas sumas, padėtimi (šiuo klausimu žr. Sprendimo F / Komisija, T‑324/04, EU:T:2007:140, 144 ir 145 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

64

Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytos sąlygos, leidžiančios susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, šiuo atveju buvo įvykdytos.

65

Dėl nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo sąlygų Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos pirmame sakinyje nurodyta, kad prašymas grąžinti šias sumas iš esmės turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkerius metus nuo tos dienos, kai jos buvo sumokėtos. Taigi, kalbant apie kas mėnesį mokėtus ginčijamus dienpinigius, prašymas juos grąžinti iš esmės turėjo būti pateiktas per penkerius metus nuo tos dienos, kai jie buvo sumokėti. Tačiau iš minėto straipsnio antros pastraipos antro sakinio, kuriuo šiuo atveju remiasi Komisija, matyti, kad šiuo penkerių metų terminu paskyrimo tarnybos atžvilgiu negalima remtis, jeigu ji įrodo, kad suinteresuotasis asmuo sąmoningai ją suklaidino siekdamas gauti atitinkamas sumas.

66

Šiuo atžvilgiu primintina, kad apskritai Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsniu siekiama ginti finansinius Europos Sąjungos interesus atsižvelgiant į specifinius santykius tarp Sąjungos institucijų ir jų tarnautojų, t. y. asmenų, kuriuos su šiomis institucijomis sieja ypatinga lojalumo pareiga, dabar formaliai įtvirtinta Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 straipsnyje, kuriame pirmiausia nurodyta, kad pareigūnas elgiasi „atsižvelgdamas tik į Sąjungos interesus“ ir atlieka jam pavestas pareigas „nepažeisdamas pareigos būti lojaliu Sąjungai“ (Sprendimo CR / Parlamentas, EU:F:2014:38, 61 punktas).

67

Kalbant apie Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antrą pastraipą pažymėtina, kad dviejuose ją sudarančiuose sakiniuose skiriamos dvi situacijos. Iš tikrųjų pirmas sakinys susijęs su atveju, kad tarnautojui buvo nepagrįstai sumokėta tam tikra suma, net jei galbūt jis pateikė administracijai informaciją, leidžiančią nustatyti šio mokėjimo nepagrįstumą. Tokiu atveju, kai paskyrimų tarnyba galbūt buvo suklaidinta netyčia, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad praėjus penkeriems metams nuo nepagrįsto sumos sumokėjimo paskyrimų tarnyba nebegali reikalauti grąžinti sumokėtų sumų. Priešingai, antras sakinys susijęs su situacija, kai tarnautojas, siekdamas nepagrįstai gauti tam tikrą sumą, sąmoningai suklaidina paskyrimų tarnybą, pavyzdžiui, nepateikdamas jai visos informacijos dėl jo asmeninės situacijos arba nepranešdamas jai apie jo asmeninės situacijos pokyčius, arba imdamasis taktikos, kad paskyrimų tarnybai būtų sunkiau pastebėti, jog suma, kurią jis gavo, sumokėta nepagrįstai, įskaitant klaidingos arba netikslios informacijos pateikimą.

68

Būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes nagrinėtina, ar šiuo atveju Komisija galėjo įrodyti, kad ieškovas sąmoningai ją suklaidino, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį, siekdamas gauti ginčijamus dienpinigius.

69

Šiuo klausimu pažymėtina, kad dienpinigiai – tai kurį laiką mokama kartotinio pobūdžio išmoka. Todėl suinteresuotasis asmuo turi atitikti jų skyrimo sąlygas ne tik kai teikia prašymą juos skirti, bet ir per visą jų mokėjimo laikotarpį. Taigi šis asmuo privalo, pirmiausia vykdydamas lojalumo pareigą, pranešti administracijai apie bet kurį pasikeitimą, galintį turėti įtakos jo teisei į aptariamą išmoką.

70

Nagrinėjamu atveju išnuomojęs savo namą Liuksemburge ir išsinuomojęs butą Briuselyje ieškovas iš pradžių, t. y. 1997 m. rugsėjo 1 d., bendrojoje formoje, susijusioje su jo teisių, turimų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, nustatymu, nurodė, kad jo šeima dar neatvyko į jo naują paskyrimo vietą, bet paskui – taip pat ieškinyje ir per posėdį – patvirtino, kad iš tikrųjų jo vaikai pradėjo lankyti mokyklą Briuselyje nuo 1997–1998 mokslo metų pradžios ir kad jau tuo metu jis su savo žmona ir vaikais buvo įsikūręs šiame bute, nors ir, kaip jis pats teigia, apstatytame tik pačiais būtiniausiais baldais. Be to, Tarnautojų teismas pažymi, kad pildydamas minėtą formą ieškovas iš pradžių nurodė Briuselį kaip savo vaikų gyvenamąją vietą, tačiau paskui apsigalvojo ir toje pačioje vietoje nurodė Liuksemburgą.

71

Tiesa, vėliau, 1997 m. rugsėjo 9 d., su įsikūrimo išmoka susijusioje formoje, pagal kurią administracija nustatydavo ir teises į dienpinigius, ieškovas nurodė, kad kartu su šeima įsikūrė Briuselyje. Tarnautojų teismas pažymi, kad šioje formoje ieškovas nurodė, jog su „minėtomis nuostatomis“, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsniu ir VII priedo 5 straipsniu, yra „susipažinęs“.

72

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „pareigūnas, kuris turi teisę gauti namų ūkio išmoką, ir su savo šeima neįsikuria savo darbo vietoje, gauna tik pusę išmokos, į kurią jis kitu atveju turėtų teisę“. Taigi pateikdamas du skirtingus prašymus dėl įsikūrimo išmokos – pirmąjį, 1997 m. rugsėjo 9 d., leidusį, pridėjus nuomos sutartį, gauti sumą, lygią vieno mėnesio darbo užmokesčiui, ir antrąjį, 1998 m. kovo mėn., leidusį, pridėjus prašymą dėl leidimo gyventi šalyje jo šeimos nariams, gauti kitą minėtos išmokos dalį, – ieškovas norėjo administracijai sudaryti įspūdį, kad, kaip ir buvo nurodęs 1997 m. rugsėjo 1 d., jo šeimos nariai dar nebuvo atvykę į jo naują paskyrimo vietą, o tai klaidinga informacija, ir kad jie ten atvyko tik 1998 m. kovo 2 d., o tai taip pat netiesa. Taigi ieškovas sąmoningai suklaidino administraciją leisdamas manyti, kad jam tebėra taikytinos ginčijamų dienpinigių gavimo sąlygos.

73

Kadangi ieškovas ieškinyje ir per posėdį patvirtino, kad jo šeimos nariai įsikūrė Briuselyje nuo 1997 m. rugsėjo 1 d., Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalyje numatytas atvejis jam netaikytinas. Ieškovas turėjo pateikti vieną prašymą dėl visos įsikūrimo išmokos, pridėdamas nuomos sutartį ir prašymą dėl leidimo gyventi šalyje nuo rugsėjo mėn. Tokiu atveju administracija būtų jam sumokėjusi šią išmoką per vieną kartą, bet nebūtų mokėjusi dienpinigių. Taigi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalį ieškovas, paprašęs skirti ir gavęs tik pusę įsikūrimo išmokos, siekdamas, kad jam būtų mokami ginčijami dienpinigiai, sąmoningai suklaidino administraciją dėl datos, kurią jo šeimos nariai faktiškai įsikūrė jo naujoje paskyrimo vietoje.

74

Tiesa, per posėdį ieškovas nurodė, jog 1997 m. rugsėjo 9 d. pranešė administracijai, kad jo šeimos nariai įsikūrė jo naujoje paskyrimo vietoje, taigi jo negalima kaltinti nuslėpus šią aplinkybę. Tačiau apklausiamas šiuo atžvilgiu ieškovas atsakė, kad neginčijo sumos, lygios jo vieno mėnesio darbo užmokesčiui, kurią sumokėjo paskyrimų tarnyba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 5 straipsnio 4 dalį, o tai patvirtina, kad jis, padalydamas savo prašymą skirti įsikūrimo išmoką, pasistengė sudaryti administracijai įspūdį, jog pateikė teisingus duomenis nurodydamas, kad jo šeimos nariai įsikūrė Briuselyje tik nuo 1998 m. kovo 2 d., t. y. nuo kitos dienos po paskutinio dienpinigių mokėjimo.

75

Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, ieškovas, su persikėlimo išlaidų padengimu susijusioje formoje 1998 m. kovo 16 d. nurodęs, kad jis „su savo šeimos nariais perkėl[ė] savo gyvenamąją vietą iš Liuksemburgo į [jo] paskyrimo vietą <...> 1998 m. kovo 2 d.“, dar kartą leido administracijai manyti, kad jo šeimos nariai persikėlė į jo paskyrimo vietą tik nuo minėtos dienos, o tai neatitiko faktų, patvirtintų ir per posėdį. Be to, ieškovas, siekdamas, kaip pats pripažino, „sąžiningai gauti dienpinigius“, pateikė sąskaitą, susijusią su tariamai 1998 m. kovo 2 d. įvykusiu persikėlimu, kurios teisingumu suabejojo ir OLAF, ir Komisija.

76

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pateikdamas tiek abu prašymus skirti įsikūrimo išmoką, tiek prašymą atlyginti persikėlimo išlaidas, ieškovas sąmoningai pateikė administracijai klaidingą informaciją apie jo šeimos narių įsikūrimo jo naujoje paskyrimo vietoje datą, ir ėmėsi priemonių, kad ji būtų suklaidinta ir negalėtų pastebėti, kad ginčijami dienpinigiai mokami nepagrįstai.

77

Dėl ieškovo tariamo sąžiningumo, kurį jis specialiai siekė įrodyti faktiškai persikeldamas tik 1998 m. kovo 2 d., t. y. kitą dieną po to, kai baigėsi ginčijamų dienpinigių, kuriuos ieškovas, kaip pats teigė, norėjo gauti „sąžiningai“, mokėjimo laikotarpis, primintina, kad esant tokiai situacijai ieškovui bet kuriuo atveju turėjo kilti abejonių dėl aptariamų sumų mokėjimo pagrįstumo. Taigi jis privalėjo kreiptis į administraciją, kad ji atliktų reikiamus patikrinimus (žr. Sprendimo Tsirimiagos / Regionų komitetas, F‑100/07, EU:F:2009:21, 75 punktą).

78

Be to, jeigu ieškovas turėjo abejonių, jis galėjo užduoti klausimų administracijai ir nurodyti jai, kaip supranta nuostatas, kad įsitikintų, jog, neatsižvelgiant į tai, kad pagal teismo praktiką aiškinama kitaip, jam buvo sumokėta pagrindinė išmokų, numatytų taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnį, dalis. Tačiau iš ieškovo veiksmų, atvirkščiai, matyti, kad jis puikiai suprato teisę į įsikūrimo išmoką reglamentuojančių nuostatų reikšmę ir gerai žinojo apie jam tenkančią pareigą nurodyti, kada jo šeima įsikūrė Briuselyje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Thommes / Komisija, T‑195/03, EU:T:2005:344, 126 punktą).

79

Galiausiai reikia atmesti kaip nepagrįstą ir ieškovo argumentą, kad iš esmės administracija, siekdama remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antru sakiniu, per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo turi įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo sąmoningai ją suklaidino, ir kad jei tai neįrodyta, laikytina, jog yra suėjęs senaties terminas. Iš tikrųjų pateikiant tokį argumentą nepaisoma pačios šios nuostatos formuluotės ir, jei jis būtų pripažintas priimtinu, ši nuostata visiškai netektų veiksmingumo.

80

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiojo pagrindo pirmai daliai negalima pritarti, nes ji nepagrįsta.

81

Ieškovas teigia, kad nusprendusi susigrąžinti ginčijamus dienpinigius praėjus 14 metų po jų sumokėjimo Komisija neįvykdė pareigos imtis veiksmų per pagrįstą terminą ir pažeidė teisinio saugumo principą. Jis pirmiausia kaltina OLAF tuo, kad ji pradėjo tyrimą tik 2007 m., t. y. praėjus 10 metų nuo tada, kai buvo padaryti jam inkriminuojami pažeidimai.

82

Komisija mano, kad trečiojo pagrindo antrai daliai negalima pritarti, nes ji nepriimtina. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Komisija / Moschonaki (T‑476/11 P, EU:T:2013:557), nepateikęs tokio argumento skunde, ieškovas negali pirmą kartą jo pateikti bylinėjimosi etape.

83

Tačiau Tarnautojų teismas mano, kad šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia iškart atmesti. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisme pareigūnų pareikštuose ieškiniuose pateiktuose reikalavimuose gali būti nurodyti tik tie prieštaravimai, kurie pagrįsti tuo pačiu pagrindu kaip ir skunde pateikti prieštaravimai. Tačiau šie prieštaravimai Sąjungos teisme gali būti išplėtoti pateikiant nebūtinai skunde nurodytus, bet glaudžiai su juo susijusius pagrindus ir argumentus. Be to, viena vertus, kadangi ikiteisminė procedūra yra neformalaus pobūdžio ir suinteresuotieji asmenys šiame etape paprastai nesinaudoja advokato paslaugomis, administracija neturi skundų aiškinti siaurai, priešingai, ji turi juos nagrinėti vadovaudamasi plačiu požiūriu. Kita vertus, Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsniu nesiekiama griežtai ir galutinai apriboti galimo bylos nagrinėjimo teisme etapo, jei teisme pareikštu ieškiniu nekeičiamas nei skundo pagrindas, nei dalykas (Sprendimo Komisija / Moschonaki, EU:T:2013:557, 73 ir 76 punktai).

84

Šiuo atveju ieškovas savo skunde rėmėsi senaties terminu, suėjusiu, kaip jis teigė, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį, pagal kurį neleidžiama susigrąžinti ginčijamų dienpinigių, ir tariamo pažeidimo padarymo data. Taigi paskyrimų tarnyba galėjo pakankamai tiksliai žinoti prieštaravimus, kuriuos ieškovas pateikė dėl ginčijamo sprendimo, pagal kuriuos šis sprendimas buvo priimtas pavėluotai ir nesilaikant taikytino senaties termino.

85

Pirmiausia Tarnautojų teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antras sakinys, penkerių metų terminas, nurodytas šios nuostatos pirmame sakinyje, netaikytinas. Taigi ši byla turi būti nagrinėjama panašiai kaip analogiškos bylos, kurių pagrindas buvo iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis, t. y. paskyrimų tarnybos pradėtai nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo procedūrai joks iš anksto nustatytas senaties terminas netaikytinas.

86

Šiuo klausimu primintina, kad Sąjungos teismas nei bendrai, nei nagrinėdamas konkrečią bylą neturi nustatyti su pažeidimu susijusių senaties terminų, jų trukmės ar taikymo tvarkos. Vis dėlto aplinkybė, kad senaties terminas nėra nustatytas teisės akte, neužkerta kelio tam, kad konkrečiu atveju Komisijos veiksmai būtų vertinami atsižvelgiant į teisinio saugumo principą. Iš tikrųjų, jei nėra teisės akto, kuriame būtų nustatytas senaties terminas, pagal pagrindinį teisinio saugumo reikalavimą Komisijai draudžiama neribotą laiką atidėlioti savo įgaliojimų vykdymą (Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, T‑22/02 ir T‑23/02, EU:T:2005:349, 87 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

87

Todėl Sąjungos teismas, nagrinėdamas kaltinimą dėl to, kad Komisija pavėluotai ėmėsi veiksmų, neturi apsiriboti paprastu konstatavimu, kad senaties terminas nėra nustatytas, bet privalo patikrinti, ar Komisija nesiėmė veiksmų pavėluotai (Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, EU:T:2005:349, 88 punktas ir pagal analogiją Sprendimo François / Komisija, T‑307/01, EU:T:2004:180, 46 punktas).

88

Paprastai, jei procedūros trukmė nėra nustatyta Sąjungos teisės nuostatoje, termino, per kurį institucija priėmė ginčijamą aktą, „pagrįstumą“ reikia vertinti atsižvelgiant į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį (Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra), C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

89

Konkrečioje nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, numatyto Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnyje, srityje vertinant, ar terminas pagrįstas, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kiek akivaizdus ginčijamų sumų sumokėjimo nepagrįstumas, ir į tai, ar šios sumos buvo mokamos tik kartkartėmis ar reguliariai. Taigi laikas – tai tik vienas iš naudojimosi teise į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą pagrįstumo vertinimo kriterijų, be to, taip pat turi būti atsižvelgta į administracijos padaryto pažeidimo akivaizdumą ir į visas svarbias aplinkybes, kaip antai į reikalaujamų grąžinti sumų dydį, neteisėtus administracijos veiksmus, pareigūno sąžiningumą ir įprasta apdairumą, kurio galima iš jo tikėtis atsižvelgiant į jo išsilavinimą, pareigų grupės lygį ir profesinę patirtį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Acton ir kt. / Komisija, 44/74, 46/74 ir 49/74, EU:C:1975:42, 29 punktą; Sprendimo White / Komisija, T‑107/92, EU:T:1994:17, 47 punktą ir Sprendimo Ronsse / Komisija, T‑205/01, EU:T:2002:269, 52 punktą).

90

Vis dėlto vertinant, ar Komisija tariamai pavėluotai ėmėsi veiksmų, neturi būti atsižvelgiama vien į laiką, praėjusį nuo ginčijamų pažeidimų iki veiksmų pradžios. Atvirkščiai, Komisijos veiksmų negalima laikyti labai pavėluotais, jei dėl vėlavimo ar aplaidumo kalta ne pati institucija, ir šiuo atveju pirmiausia reikia atsižvelgti į momentą, kai institucija sužinojo apie pažeidimo buvimą, ir į administracinės procedūros trukmės pagrįstumą (Sprendimo Ronsse / Komisija, EU:T:2002:269, 53 punktas; Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, EU:T:2005:349, 89 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimo Nencini / Parlamentas, T‑431/10 ir T‑560/10, EU:T:2013:290, dėl kurio Teisingumo Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla C‑447/13 P, 48–50 punktus). Kalbant būtent apie tyrimo procedūros pradėjimą, reikia nurodyti, kad pagrįsto termino laikymasis vertinamas tuo atveju ir nuo to momento, kai administracija sužino apie pažeidimus ir veiksmus, galinčius reikšti, kad neįvykdytos pareigūnui tenkančios tarnybinės pareigos (žr. Sprendimo François / Komisija, EU:T:2004:180, 48 punktą).

91

Tuo atveju, kai padarytas pažeidimas atitinkamam pareigūnui buvo arba turėjo būti akivaizdus, nuspręsta, kad beveik septynerių metų laikotarpis, praėjęs nuo nepagrįstų mokėjimų pradžios iki dienos, kai administracija pradėjo nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo procedūrą, neatrodo nepagrįstas (žr. Sprendimo Ronsse / Komisija, EU:T:2002:269, 53 punktą; taip pat dėl klaidos, pastebėtos praėjus septyneriems metams nuo tada, kai buvo nepagrįstai sumokėtos sumos, žr. Sprendimą Ritto / Komisija, EU:F:2008:110).

92

Be to, kaip teisingai pažymėjo Komisija, tuo atveju, kai pareigūnas elgėsi tik aplaidžiai ir savo veiksmais nesiekė, kitaip nei nagrinėjamu atveju, sąmoningai suklaidinti administracijos, Europos Sąjungos Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad pareigūnui nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo procedūra, pradėta praėjus daugiau kaip dešimčiai metų nuo ginčijamų sumų sumokėjimo, iš tikrųjų pradėta po labai ilgo laikotarpio, tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes šis laikotarpis neatrodo toks ilgas, kad paveiktų patį naudojimąsi teise į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą (žr. Sprendimo White / Komisija, EU:T:1994:17, 48 punktą).

93

Tarnautojų teismas mano, kad Sprendimo White / Komisija (EU:T:1994:17) 48 punkte padaryta išvada juo labiau taikytina nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pirmiausia į tai, kad ieškovas norėjo suklaidinti administraciją. Taigi, nors paskyrimų tarnyba pradėjo ginčijamų dienpinigių mokėjimo pagrįstumo patikrinimo procedūrą praėjus beveik dešimčiai metų nuo jų sumokėjimo ir galėjo įrodyti, kad jie mokėti nepagrįstai, taigi ir reikalauti juos grąžinti, tik praėjus keturiolikai metų nuo jų sumokėjimo, toks laikotarpis, nors ir labai ilgas, nėra pernelyg ilgas, kad paveiktų patį naudojimąsi teise į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą.

94

Iš tikrųjų šiuo atveju ginčijami dienpinigiai ieškovui buvo mokėti 180 dienų, nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 1998 m. kovo 1 d., o tyrimą siekdama nustatyti informacijos, ieškovo nurodytos norint gauti šiuos dienpinigius ir kitas pinigines išmokas, tikrumą OLAF pradėjo 2007 m. liepos 19 d. gavusi informacijos apie pažeidimą. Apie tai, kad pradėtas šis tyrimas, ieškovui buvo pranešta 2008 m. kovo 13 d.; du kartus jį apklaususi OLAF 2012 m. kovo 30 d. rekomendavo Komisijai pradėti nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo procedūrą ir ji 2012 m. liepos 6 d. tai padarė.

95

Šiuo atveju Tarnautojų teismas pažymi, kad tik dėl to, jog gavo pranešimą apie pažeidimą, nagrinėjamu atveju – tarpininkaujama OLAF, administracija galėjo sužinoti apie šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą. Gavusi šią informaciją OLAF iškart perdavė ją paskyrimų tarnybai ir pradėjo procedūrą siekdama, kad paskyrimų tarnyba galėtų taikyti atsakomybę už šį pažeidimą ir kad būtų įvykdytas šio sprendimo 90 punkte primintas reikalavimas.

96

Toliau Tarnautojų teismas pažymi, jog siekiant išsklaidyti abejones dėl ieškovo pateiktų dokumentų ir prašymų tariamo teisėtumo administracijai būtinai reikėjo laiko reikiamiems tyrimams atlikti. Šie tyrimai buvo labai sudėtingi, nes ieškovo buvusi žmona pateikė administracijai daug dokumentų ir ieškovui skirtų kaltinimų. OLAF taip pat turėjo apklausti daug asmenų ir Biuro tarnybų, susijusių su sumomis, kurios buvo sumokėtos ieškovui ne tik 1997–1998 metais, bet ir vėliau.

97

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tai, kad OLAF parengė ataskaitą per ketverius metus nuo tyrimo pradžios, neatrodo nepagrįsta. Be to, pažymėtina, kad, pirma, negalima priekaištauti paskyrimų tarnybai dėl to, kad ji laukė OLAF tyrimo rezultatų, ir, antra, kai galutinė šio tyrimo ataskaita buvo parengta ir perduota paskyrimų tarnybai, ši pareikalavo, kad ginčijami dienpinigiai per ateinančius tris mėnesius būtų grąžinti.

98

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima pritarti trečiojo pagrindo antrai daliai, susijusiai su pagrįsto termino laikymosi principo pažeidimu, taigi negalima pritarti visam trečiajam pagrindui kaip nepagrįstam.

99

Nurodydamas šį pagrindą ieškovas teigia, kad nuspręsdama susigrąžinti ginčijamus dienpinigius paskyrimų tarnyba pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes tinkamai pateikęs informaciją, kurios jo tuo metu buvo prašoma, jis pagrįstai galėjo tikėtis, kad 1997–1998 metais sumokėtų sumų nebebus galima reikalauti grąžinti. Dėl tų pačių priežasčių taip, be to, pavėluotai veikdama paskyrimų tarnyba taip pat pažeidė gero administravimo ir teisinio saugumo principus.

100

Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas primena, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis pats yra teisėtų lūkesčių principo išraiška, todėl jei šis straipsnis nėra pažeistas, kaip nustatyta pirmiau, reikia atmesti ir su šio principo pažeidimu susijusį kaltinimą (Sprendimo F / Komisija, EU:T:2007:140, 167 punktas).

101

Be to, primintina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį administracija įpareigojama susigrąžinti visas nepagrįstai sumokėtas sumas, jeigu konkrečiu atveju sugeba nustatyti, kad atitinkamas tarnautojas sąmoningai ją suklaidino neįvykdydamas jam tenkančios specialios lojalumo pareigos (žr. Sprendimo CR / Parlamentas, EU:F:2014:38, 62 punktą).

102

Dėl ieškovo argumentų, pateiktų siekiant pagrįsti gero administravimo principo pažeidimą, pažymėtina, kad didžioji jų dalis sutampa su argumentais, kuriuos ieškovas pateikė grįsdamas teisinio saugumo principo pažeidimą ir kurie jau išnagrinėti ir atmesti kaip nepagrįsti nagrinėjant trečiąjį pagrindą.

103

Dėl ieškovo teiginio, kad jis patyrė diskriminaciją, pažymėtina, jog šis teiginys niekaip nepagrįstas, be to, net jei būtų įrodyta, kad administracija nepagrįstai mokėjo išmokas kitiems pareigūnams, tai neleistų ieškovui gauti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus skiriamų išmokų, kurių gavimo sąlygų jis neatitinka. Ieškovas, atsižvelgiant į jo ketinimus suklaidinti, taip pat negali kaltinti paskyrimų tarnybos tuo, kad ji nesilaikė rūpestingumo pareigos, kai būtent pats pareigūnas nesilaikė lojalumo pareigos, formaliai įtvirtintos Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 straipsnyje.

104

Todėl ketvirtajam pagrindui taip pat negalima pritarti, nes jis nepagrįstas.

105

Dėl reikalavimo atlyginti žalą pakanka priminti, kad reikalavimas atlyginti turtinę ar neturtinę žalą atmestinas, jei, kaip šiuo atveju, yra glaudžiai susijęs su reikalavimu panaikinti, kuris pats atmestas kaip nepagrįstas (Sprendimo A / Komisija, F‑12/09, EU:F:2011:136, 232 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

106

Kadangi nė vienam pagrindui dėl panaikinimo nebuvo pritarta, reikalavimą atlyginti žalą taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.

107

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.

108

Iš šio sprendimo motyvų matyti, kad ieškovas pralaimėjo bylą. Be to, Komisija aiškiai reikalavo priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybėmis negalima pateisinti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, ieškovas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: