1

Apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą IPK International / Komisija (T‑671/11, EU:T:2013:163, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo pastarasis panaikino 2011 m. spalio 14 d. Komisijos sprendimą [ENTR/R1/HHO/lsa – entre.r.l(2011)1183091] (toliau – ginčijamas sprendimas), tiek, kiek IPK International – World Tourism Marketing Consultants GmbH (toliau – IPK) mokėtinos palūkanos ir delspinigiai apriboti 158618,27 euro suma.

2

Šis ginčas susijęs su keliomis bylomis, kurios buvo pradėtos 1994 m. Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme, tarp tų pačių šalių. Šios bylos pradėtos dėl 1992 m. rugpjūčio 4 d. Komisijos sprendimo, kuriuo IPK buvo suteikta finansinė parama. Beveik po trylikos metų po šio sprendimo priėmimo Komisija, remdamasi procedūros pažeidimais, 2005 m. gegužės 13 d. sprendimu panaikino sprendimą skirti šią finansinę paramą. Vėliau ši institucija 2006 m. gruodžio 4 d. priėmė įpareigojimą grąžinti paramą ir jį vykdydama IPK 2007 m. gegužės 15 d. grąžino 318000 eurų kartu su palūkanomis.

3

Sprendimu IPK International / Komisija (T‑297/05, EU:T:2011:185) Bendrasis Teismas panaikino šį 2005 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimą. Jis nusprendė, kad Komisija, žinoma, teisingai konstatavo procedūros pažeidimų, iš principo pateisinančių minėtos finansinės paramos panaikinimą, buvimą. Tačiau minėtas sprendimas turėjo būti panaikintas dėl senaties termino nesilaikymo.

4

Todėl 2011 m. liepos 27 d. raštu IPK paprašė Komisijos grąžinti pervestas sumas. Nagrinėjamą sumą sudarė trys dalys: 212000 eurų dydžio pirmoji IPK nepervesta dalis, kuri sudaro 40 % IPK 1992 m. suteiktos finansinės paramos, 318000 eurų dydžio antroji dalis, kurią IPK grąžino, t. y. 60 % minėtos finansinės paramos, ir trečioji dalis, kurią sudarė 31961,63 euro delspinigių, kuriuos IPK pervedė Komisijai grąžindama antrąją dalį. Be to, IPK paprašė sumokėti delspinigius už pirmąją dalį, skaičiuojamus, pirma, nuo 1994 m. sausio 1 d. ir, antra, nuo 2007 m. gegužės 18 d., t. y. nuo kitos dienos, kai IPK grąžino jau pervestas sumas kartu su delspinigiais už antrąją dalį.

5

2011 m. spalio 14 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą ir apie jį pranešė IPK; jame ji nurodė bendrą IPK mokėtiną sumą, į kurią įtrauktos ir „kompensacinės“ palūkanos. Šios palūkanos, sudarančios 158618,27 euro sumą, buvo apskaičiuotos pagal Europos centrinio banko (ECB) ir jo pirmtako Europos pinigų instituto (EPI) pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą normą. Be to, Komisija patikslino, kad apskaičiavo šias palūkanas už 318000 eurų ir 31961,63 euro sumas nuo 2007 m. gegužės 18 d. ir už 212000 eurų sumą nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d.

6

2011 m. spalio 17 d. raštu IPK ginčijo ginčijamo sprendimo teisėtumą ir paprašė jai pranešti, be kita ko, koks yra minėto sprendimo teisinis pagrindas ir nagrinėjamų palūkanų kvalifikavimo kaip „kompensacinių“, o ne kaip „delspinigių“ pateisinimas.

7

2011 m. spalio 25 d. raštu Komisija, be kita ko, patikslino, kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas SESV 266 straipsniu. Be to, ji nurodė, kad ji neprivalėjo mokėti delspinigių, bet iš teismų praktikos išplaukia jos pareiga mokėti kompensacines palūkanas remiantis sprendimu dėl panaikinimo.

8

Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. gruodžio 22 d., IPK pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek jai nustatyta palūkanų suma siekia tik 158618,27 euro. Ji nurodė vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su SESV 266 straipsnio pažeidimu, kuriuo siekiama ginčyti Komisijos atliktą palūkanų apskaičiavimą.

9

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas patenkino IPK ieškinį.

10

Iš to sprendimo 27 punkto išplaukia, kad, IPK teigimu, ginčijamu sprendimu Komisija pripažino savo pareigą pervesti šiai bendrovei palūkanas nuo 1994 m. sausio 1 d. už pirmąją dalį ir nuo 2007 m. gegužės 18 d. už kitas dvi dalis. IPK teigimu, šie Komisijos įsipareigojimai sumokėti nėra šio ginčo dalykas, todėl šiuo aspektu ginčijamas sprendimas tapo galutinis. To sprendimo 33 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad per teismo posėdį Komisija pripažino pareigą sumokėti IPK 158618,27 euro kompensacinių palūkanų.

11

Skundžiamo sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisijos argumentai, jog, pirma, IPK yra nesąžininga kreditorė ir, antra, Bendrasis Teismas Sprendime IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) konstatavo neteisėtą šios bendrovės elgesį, negali užginčyti pagrindinio skolinio įsipareigojimo buvimo ir to, kad Komisija privalo mokėti palūkanas.

12

Skundžiamo sprendimo 36 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad nagrinėjamos palūkanos, nepaisant jų pavadinimo, turi būti apskaičiuojamos remiantis ECB palūkanų norma pagrindinėms refinansavimo operacijoms, didinama dviem punktais. Jis patikslino, kad šiuo tarifiniu padidinimu siekiama išvengti nepagrįsto praturtėjimo, ir iš to minėto sprendimo 39 punkte padarė išvadą, kad Komisija padarė klaidą nedidindama taikytinų kompensacinių palūkanų normos.

13

Dėl delspinigių skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad „pagal nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią pripažinta besąlyginė Komisijos pareiga mokėti delspinigius, be kita ko, kai dėl jos kyla deliktinė Sąjungos atsakomybė, už laikotarpį po tai konstatuojančio sprendimo paskelbimo <...>, o nepagrįstai pervestos sumos grąžinimo atveju – po sprendimo dėl panaikinimo priėmimo“. Toliau jis konstatavo, kad per žodinę proceso dalį Komisija pripažino privalanti sumokėti delspinigius, kurie mokėtini nuo Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) paskelbimo, ir padarė išvadą, kad Komisija kartu su pagrindine mokėtina suma privalėjo mokėti, kaip buvo pripažinta ginčijamame sprendime, delspinigius, kurie šiuo atveju dėl bendro šalių susitarimo šiuo klausimu pradedami skaičiuoti nuo 2011 m. balandžio 15 d., nepaisant to, kad minėtas sprendimas yra vienintelis nagrinėjamo pagrindinio skolinio įsipareigojimo teisinis pagrindas.

14

Skundžiamo sprendimo 42 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „Komisija taip pat privalėjo apskaičiuoti šiuos delspinigius remdamasi pagrindine mokėtina suma, padidinta atsižvelgiant į anksčiau susikaupusias kompensacines palūkanas“.

15

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

16

IPK prašo atmesti Komisijos apeliacinį skundą ir priteisti iš pastarosios bylinėjimosi išlaidas.

17

Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodo šešis pagrindus, susijusius, pirma, su tuo, kad skundžiamame sprendime yra teisės klaida dėl Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su kompensacinėmis palūkanomis, nepaisymo, antra, su teismų praktikos, susijusios su kompensacinių palūkanų ir delspinigių atskyrimu, nepaisymu, trečia, su teisės klaida dėl kompensacinių palūkanų kapitalizavimo ir delspinigių apskaičiavimo nuo 2011 m. balandžio 15 d., ketvirta, su klaidingu ginčijamo sprendimo ir ankstesnio Bendrojo Teismo sprendimo aiškinimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu, penkta, su motyvavimo stoka ir motyvų prieštaringumu ir, galiausiai, šešta, su teisės klaida taikant Sąjungos teisės principus nepagrįsto praturtėjimo srityje.

18

Pirmasis, antrasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai siejami su nagrinėjamo skolinio įsipareigojimo teisiniu pagrindu ir teismų praktikos dėl kompensacinių palūkanų taikymu. Kadangi mokėtinų palūkanų klausimas glaudžiai susijęs su Komisijai tenkančios pareigos mokėti teisiniu pagrindu, šiuos apeliacinio skundo pagrindus reikia išnagrinėti kartu.

19

Komisija nurodo teisės klaidą, kurią lemia Bendrojo Teismo nepaisymas teismų praktikos, taikytinos kompensacinių palūkanų srityje. Bendrasis Teismas nesilaikė Teisingumo Teismo praktikos, visų pirma išplaukiančios iš Sprendimo Mulder ir kt. / Taryba ir Komisija (C‑104/89 ir C‑37/90, EU:C:2000:38, 214 punktas), ir Bendrojo Teismo praktikos, visų pirma išplaukiančios iš Sprendimo Agraz ir kt. / Komisija (T‑285/03, EU:T:2008:526, 50 punktas), pagal kurią kompensacinės palūkanos skirtos atlyginti nuostoliams, susidariusiems dėl infliacijos valstybėje narėje, kurioje įsteigtas kreditorius.

20

Be to, Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepaisė teismų praktikos, susijusios su kompensacinių palūkanų ir delspinigių atskyrimu. Iš tiesų, Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į skirtingas šių dviejų palūkanų rūšių funkcijas nustatydamas didesnį delspinigių dydį. Pastarųjų tikslas paskatinti skolininką kuo greičiau padengti savo skolą, o kompensacinių palūkanų tikslas – kompensuoti turto vertės praradimą.

21

Galiausiai Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidingu ginčijamo sprendimo ir ankstesnio sprendimo aiškinimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu.

22

Komisija sutinka, kad ginčijamame sprendime ir per teismo posėdį pripažino, jog privalo įvykdyti skolinį įsipareigojimą pagal pradinį paramos skyrimo sprendimą, „pradėtą iš naujo taikyti“ remiantis 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimu IPK International / Komisija (EU:T:2011:185). Tačiau ji mano, kad jai tenkanti mokėjimo pareiga tiesiogiai išplaukia iš pareigos vykdyti minėtą teismo sprendimą ir kad todėl Bendrasis Teismas klaidingai manė, jog ginčijamas sprendimas tiek, kiek juo „pripažįstama skola“, yra vienintelis pareigos pervesti pagrindinę sumą ir palūkanas teisinis pagrindas. Bendrasis Teismas turėjo manyti, kad ši pareiga mokėti grindžiama SESV 266 straipsniu.

23

IPK mano, kad Komisija klaidingai aiškina skundžiamą sprendimą, nes Bendrasis Teismas nekvestionavo klausimo, kad kompensacinės palūkanos buvo skirtos pinigų nuvertėjimui kompensuoti. Be to, IPK tvirtina, kad jis nėra vienintelis kriterijus, naudotinas apskaičiuojant kompensacines palūkanas. Jų funkcija yra ir pelno negavimo kompensavimas arba nepagrįsto praturtėjimo prevencija.

24

IPK taip pat mano, kad tai, jog apskaičiavimas formaliai tas pats, kiek tai susiję su nagrinėjamomis dviejų rūšių palūkanomis, netrukdo pripažinti kiekvienos iš jų funkcijų. Be to, yra ir materialinis skirtumas apskaičiuojant šių dviejų rūšių palūkanas, nes kompensacinės palūkanos apskaičiuojamos tik remiantis pagrindine skola, o delspinigiai – remiantis minėtu pagrindu, pridėjus kompensacines palūkanas, susikaupusias sprendimo paskelbimo dieną.

25

Galiausiai, IPK sutinka, kad Bendrasis Teismas turėjo remtis SESV 266 straipsniu. Tačiau ji mano, kad ši teisės klaida neturi įtakos nagrinėjamų palūkanų apskaičiavimui.

26

Skundžiamo sprendimo 34 ir 41 punktuose Bendrasis Teismas pripažino, kad ginčijamas sprendimas yra vienintelis nagrinėjamo pagrindinio skolinio įsipareigojimo teisinis pagrindas.

27

Tačiau reikia priminti, kad SESV 264 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad jei ieškinys dėl panaikinimo yra pagrįstas, ginčijamas teisės aktas paskelbiamas negaliojančiu.

28

Šiuo atveju dėl 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185), kuriuo Bendrasis Teismas panaikino šio sprendimo 2 punkte minėtą 2005 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimą, atnaujintas ginčijamo 1992 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo dėl finansinės paramos skyrimo taikymas.

29

Be to, iš SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos išplaukia, kad institucija, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui, kuriuo šis aktas buvo panaikintas, įvykdyti. Tai lemia, be kita ko, mokėtinų sumų sumokėjimą, nepagrįstai pervestos sumos grąžinimą ir delspinigių sumokėjimą.

30

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad delspinigių pervedimas yra sprendimo dėl panaikinimo įvykdymo priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą, tiek, kiek juo siekiama kompensuoti nuostolius, kuriuos kreditorius patyrė dėl to, kad negalėjo disponuoti jam grąžintina skola, ir paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti sprendimą dėl panaikinimo.

31

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisijos pareigos sumokėti pagrindinį skolinį įsipareigojimą kartu su palūkanomis pagrindas yra ne ginčijamo sprendimo, bet 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) įvykdymas taikant SESV 266 straipsnį.

32

Todėl reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 34 ir 41 punktuose nuspręsdamas, kad ginčijamas sprendimas yra vienintelis nagrinėjamo skolinio įsipareigojimo pagrindas.

33

Tačiau dėl Bendrojo Teismo sprendimo perteklinių motyvų pateikti kaltinimai negali lemti šio sprendimo panaikinimo, todėl yra nereikšmingi (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 79 punktą ir Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 82 punktą).

34

Šiuo atveju skundžiamo sprendimo 34 punkte pateikti motyvai yra atsakymas į Komisijos pagrindą, kad kreditorius yra nesąžiningas. Konkrečiai kalbant, šio punkto paskutinis sakinys, kuriame Bendrasis Teismas skelbia, kad ginčijamas sprendimas yra vienintelis nagrinėjamo pagrindinio skolinio įsipareigojimo teisinis pagrindas, suformuluotas nurodant žodžius „be to“ ir pateikiama trumpa 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) analizė, kuria siekiama įrodyti, kad Komisijos požiūris grindžiamas klaidingu šio sprendimo aiškinimu. Todėl pastarasis sakinys yra perteklinis.

35

Be to, skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas pabaigia savo motyvus dėl Komisijos pareigos sumokėti delspinigius nuo 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) paskelbimo ir patikslina, kaip buvo nurodyta ir skundžiamo sprendimo 34 punkte, kad ši išvada galioja, nepaisant to, kad ginčijamas sprendimas yra vienintelis nagrinėjamo pagrindinio skolinio įsipareigojimo teisinis pagrindas.

36

Kadangi pagrindas, iš esmės susijęs su nagrinėjamo skolinio įsipareigojimo teisiniu pagrindu, yra nukreiptas prieš perteklinius motyvus, jis turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

37

Be to, kaip savo išvados 93 punkte nurodė generalinis advokatas, kompensacinių palūkanų sumokėjimas priskirtinas ne sprendimo dėl panaikinimo įvykdymo priemonei, kaip tai suprantama pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą, bet patenka į 266 straipsnio antros pastraipos, kurioje teikiama nuoroda į SESV 340 straipsnį, t. y. į Sąjungos deliktinės atsakomybės bendrąją teisę, taikymo sritį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, EU:C:1994:211, 42 punktą). Šia palūkanų kategorija iš esmės siekiama kompensuoti laiką, praėjusį iki tada, kai patirtos žalos dydį įvertina teismas, neatsižvelgiant į bet kokį skolininkui priskiriamą vėlavimą.

38

Iš to išplaukia, jog Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija buvo skolinga „kompensacinių“ palūkanų, nors tik delspinigiai gali būti skirti vykdant 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimą IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) taikant SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą.

39

Taigi, apeliacinio skundo pagrindai, iš esmės susiję su teismų praktikos dėl kompensacinių palūkanų taikymu, turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

40

Šis apeliacinio skundo trečiasis pagrindas gali būti padalytas į dvi dalis. Komisija vienu iš šių pagrindų ginčija savo pareigą sumokėti delspinigius nuo 2011 m. balandžio 15 d.

41

Ieškovė iš principo pažymi, kad delspinigių gali būti reikalaujama po išankstinio įspėjimo, kurį priteisimo atveju pakeičia Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinė dalis. Be tokio priteisimo Bendrasis Teismas negali atgaline data įpareigoti mokėti tokius delspinigius. Todėl Komisija ginčija tai, kad 2011 m. balandžio 15 d. buvo pasirinka kaip pareigos mokėti delspinigius atskaitos taškas, nes tokia pareiga išplaukia ne iš 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185), bet iš ginčijamo sprendimo.

42

Galiausiai, atsižvelgimas į šią datą prieštarautų Bendrojo Teismo, kuris nusprendė, kad pareiga kompensuoti išplaukia tik iš ginčijamo sprendimo, priimto 2011 m. spalio 14 d., pozicijai.

43

Kitoje šio apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalyje Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas negalėjo numatyti kompensacinių palūkanų kapitalizavimo, nes jokio aiškaus sprendimo dėl šių palūkanų kapitalizavimo nebuvo numatyta 2011 m. balandžio 15 d. Sprendime IPK International / Komisija (EU:T:2011:185).

44

IPK mano, kad pastarojo sprendimo vienintelis tikslas buvo išnagrinėti ginčijamo sprendimo teisėtumą. Tai, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo teisinių pasekmių, išplaukiančių iš šio sprendimo, neatleidžia Komisijos nuo pareigos mokėti tiek delspinigius, tiek kompensacines palūkanas. Be to, ši bendrovė primena, kad Komisija per žodinę proceso Bendrajame Teisme dalį pripažino turinti mokėti delspinigius nuo 2011 m. balandžio 15 d.

45

IPK priduria, kad delspinigiai turėjo būti apskaičiuoti remiantis pagrindinės skolos suma, padidinta kompensacinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis iki šio sprendimo paskelbimo.

46

Kalbant apie nurodytą teisės klaidą, susijusią su pareiga pervesti delspinigius nuo 2011 m. balandžio 15 d., reikia pažymėti, kad Komisija per žodinę proceso Bendrajame Teisme dalį pripažino esanti skolinga delspinigių, skaičiuojamų nuo šios datos.

47

Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas kompetentingas vertinti tik pirmojoje instancijoje išnagrinėjus teisinius pagrindus padarytas teisines išvadas. Taigi šaliai iš esmės neleistina Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindo, kurio ji nebuvo nurodžiusi Bendrajame Teisme, nes tai reikštų, kad Teisingumo Teismas gali tikrinti Bendrojo Teismo priimto sprendimo teisėtumą remdamasis pagrindais, kurių šis nenagrinėjo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑544/09 P, EU:C:2011:584, 63 punktą). Iš to išplaukia, kad apeliacinio skundo pagrindo dalis, pirmą kartą nurodyta šiame teisme, turi būti atmesta kaip nepriimtina (šiuo klausimu žr. Sprendimo FENIN / Komisija, C‑205/03 P, EU:C:2006:453, 22 punktą).

48

Kadangi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalis, susijusi su teisės klaida dėl pareigos mokėti delspinigius nuo 2011 m. balandžio 15 d., yra nauja, ją reikia atmesti kaip nepriimtiną.

49

Dėl teisės klaidos, susijusios su palūkanų kapitalizavimu, iš šio sprendimo 37 ir 38 punktų išplaukia, kad šiuo atveju Komisijos mokėtinos palūkanos negali būti kvalifikuojamos kaip kompensacinės.

50

Kaip savo išvados 117 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šios palūkanos nereiškia papildomos žalos, kuri pridedama prie pagrindinio įsiskolinimo, nuo kurio paties skaičiuojamos palūkanos.

51

Todėl palūkanų kapitalizavimas, kaip nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 42 punkte, kiek jis grindžiamas anksčiau susidariusių palūkanų kompensaciniu pobūdžiu, yra teisės klaida.

52

Todėl reikia pritarti Komisijos apeliacinio skundo pagrindui, kiek jis susijęs su palūkanų kapitalizavimu.

53

Žinoma, jei dėl Bendrojo Teismo sprendimo motyvų pažeidžiama Sąjungos teisė, bet rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, tačiau reikia pakeisti jo motyvus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. / Komisija, C‑71/09 P, C‑73/09 P ir C‑76/09 P, EU:C:2011:368, 118 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54

Tačiau, kaip savo išvados 120 punkte nurodė generalinis advokatas, nėra jokios konkrečios aplinkybės, kuri pateisintų palūkanų kapitalizavimą IPK naudai.

55

Šiomis sąlygomis apeliacinio skundo trečiasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu, kiek tai susiję su jo dalimi dėl teisės klaidos, išplaukiančios iš palūkanų kapitalizavimo, o likusi dalis – nepriimtina.

56

Savo apeliacinio skundo penktuoju pagrindu Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsakė į jos argumentus, susijusius su palūkanų suma, o šiuo klausimu tik nurodė teismų praktiką. Be to, Bendrasis Teismas pats sau prieštarauja, viena vertus, manydamas, kad kompensacinėmis palūkanomis siekiama kompensuoti infliacijos sukeltą pinigų nuvertėjimą, ir, antra vertus, nustatydamas tarifinę mokėtinų kompensacinių palūkanų sumą.

57

Dėl delspinigių Komisija taip pat kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jo sprendime yra dviprasmiškų motyvų, pasirinkus kaip šių palūkanų mokėjimo atskaitos tašką 2011 m. balandžio 15 d., laikant, kad ginčijamas sprendimas yra vienintelis teisinis Komisijai tenkančios pareigos mokėti pagrindas.

58

IPK mano, kad skundžiamo sprendimo motyvuose nėra jokio prieštaravimo ar jų stokos.

59

Pirma, kalbant apie skundžiamo sprendimo motyvus, susijusius su kompensacinių palūkanų apskaičiavimu, reikia pažymėti, kad, kaip nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 98 ir 99 punktuose, Bendrasis Teismas papunkčiui atsakė į jam Komisijos pateiktus argumentus.

60

Todėl argumentas dėl motyvavimo stokos apskaičiuojant kompensacines palūkanas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

61

Be to, iš šio sprendimo 37 ir 38 punktų išplaukia, kad šioje byloje nagrinėjamos palūkanos neturėtų būti kvalifikuojamos kaip kompensacinės palūkanos.

62

Todėl argumentas, kad skundžiamo sprendimo motyvuose yra prieštaravimų, kiek tai susiję su kompensacinėmis palūkanomis, turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

63

Antra, kalbant apie šio sprendimo motyvuose esančius prieštaravimus apskaičiuojant delspinigius, iš šio sprendimo 31 ir 32 punktų išplaukia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ginčijamas sprendimas yra vienintelis nagrinėjamo pagrindinio skolinio įsipareigojimo teisinis pagrindas.

64

Tačiau dėl Bendrojo Teismo padarytų teisės klaidų pareigos motyvuoti atžvilgiu negali būti panaikintas skundžiamas sprendimas, jei jo rezoliucinė dalis pagrįsta kitais teisiniais motyvais (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 47 punktą ir Sprendimo Biret ir Cie / Taryba, C‑94/02 P, EU:C:2003:518, 63 punktą).

65

Iš skundžiamo sprendimo 41 punkto matyti, kad Komisija per žodinę proceso Bendrajame Teisme dalį pati pripažino esanti skolinga delspinigių nuo 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) paskelbimo, todėl Bendrasis Teismas, nuspręsdamas, kad nagrinėjami delspinigiai mokėtini nuo šio sprendimo paskelbimo datos, rėmėsi susitarimu tarp šalių.

66

Todėl argumentą dėl prieštaravimų motyvuose skundžiamame sprendime, kiek tai susiję su delspinigių apskaičiavimu, reikia atmesti kaip nereikšmingą.

67

Taigi reikia atmesti apeliacinio skundo penktąjį pagrindą.

68

Savo apeliacinio skundo šeštuoju pagrindu Komisija ginčija ECB nustatytos palūkanų normos padidinimą dviem punktais. Bendrasis Teismas padarė tiek faktinę klaidą, nes Komisija nepraturtėjo, tiek teisės klaidą, nes mokant kompensacines palūkanas siekiama išvengti nuostolių kreditoriui, o ne skolininko praturtėjimo.

69

Apeliantė priduria, kad taikant dviem punktais padidintą refinansavimo normą Sąjunga patiria nuostolių nesąžiningo kreditoriaus naudai, o tai prieštarauja bendriesiems Sąjungos teisės principams nepagrįsto praturtėjimo srityje.

70

IPK teigimu, mokant kompensacines palūkanas siekiama ne tik kompensuoti infliaciją, bet ir išvengti nepagrįsto praturtėjimo.

71

Iš šio sprendimo 29–31 punktų matyti, kad Komisijos pareiga pervesti delspinigius išplaukia iš SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos. Todėl Komisija neturėtų tvirtinti, kad šios pareigos įvykdymas sukels IPK nepagrįstą praturtėjimą.

72

Todėl apeliacinio skundo šeštąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

73

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti skundžiamą sprendimą tik tiek, kiek juo įpareigojama nustatyti Komisijos IPK mokėtinus delspinigius remiantis pagrindine skolinio įsipareigojimo suma, padidinta anksčiau susidariusiomis palūkanomis. Reikia atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.

74

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą jis Bendrojo Teismo sprendimo panaikinimo atveju gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

75

Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, kad turi visą reikalingą informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl IPK prašomų palūkanų kapitalizavimo.

76

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 54 punkte, nereikia patenkinti prašymo kapitalizuoti IPK mokėtinas palūkanas. Todėl Komisijos IPK mokėtini delspinigiai turi būti skaičiuojami remiantis tik nagrinėjamo skolinio įsipareigojimo pagrindine suma iki visiško 2011 m. balandžio 15 d. Sprendimo IPK International / Komisija (EU:T:2011:185) įvykdymo.

77

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal minėto reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

78

Šiuo atveju, kadangi abiejų šalių dalis reikalavimų buvo atmesta, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: