—

Österreichischer Gewerkschaftsbund, atstovaujamos advokato R. Gerlach,

—

Wirtschaftskammer Österreich – Fachverband Autobus‑, Luftfahrt‑ und Schifffahrtsunternehmungen, atstovaujamos advokatės K. Körber‑Risak,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E.‑M. Mamouna ir M. Tassopoulou,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir F. Schatz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 3 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Österreichischer Gewerkschaftsbund (Austrijos profesinių sąjungų konfederacija, toliau – Gewerkschaftsbund) ir Wirtschaftskammer Österreich – Fachverband Autobus‑, Luftfahrt‑ und Schifffahrtsunternehmungen (Austrijos prekybos rūmai – transporto autobusais, lėktuvais ir laivais paslaugas teikiančių įmonių sektoriaus federacija, toliau – Wirtschaftskammer) ginčą dėl nutrauktos kolektyvinės sutarties tęstinio poveikio perdavus verslo vienetą.

3

Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Po perdavimo perėmėjas ir toliau vykdo kolektyvinės sutarties nuostatas ir sąlygas pagal tas pačias minėtose sutartyse perdavėjui taikomas sąlygas iki kolektyvinės sutarties pabaigos arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo arba taikymo.

Valstybės narės gali apriboti tokių nuostatų ir sąlygų vykdymo laikotarpį, tačiau jis negali būti trumpesnis kaip vieneri [vieni] metai.“

4

Pagal Darbo santykius ir įmonių darbo organizavimą reglamentuojančio įstatymo (Arbeitsverfassungsgesetz, BGBl. 22/1974), taikomo atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes (toliau – ArbVG), 8 straipsnį:

„Jeigu nenumatyta kitaip, kolektyvinės sutarties teritorinio ir dalykinio taikymo ir taikymo asmenims srityje šalimis laikomi:

<...>“

5

ArbVG 13 straipsnyje nustatyta:

„Pasibaigus kolektyvinės sutarties galiojimui ji tebeturi teistinį poveikį darbo santykiams, kuriems buvo taikoma prieš jai baigiantis, kol šiems darbo santykiams įsigalioja nauja kolektyvinė sutartis arba kol su atitinkamais darbuotojais bus sudaryta nauja individuali sutartis.“

6

Įstatymo dėl darbo sutartį reglamentuojančių teisės normų derinimo (Arbeitsvertragsrechtsanpassungsgesetzes, BGBl. 459/1993), taikomo atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Po įmonės perdavimo perėmėjas ir toliau išlaiko kolektyvinėje sutartyje sutartas darbo sąlygas ta pačia tvarka, kaip ir taikyta perdavėjui, iki kolektyvinės sutarties nutraukimo ar pasibaigimo arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo ar taikymo. Pirmus metus po perdavimo darbo sąlygos negali būti panaikintos ar apribotos darbuotojo nenaudai pagal individualią darbo sutartį.“

7

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kolektyvinė sutartis paprastai netampa sudėtine darbo sutarties dalimi, tačiau daro šiai sutarčiai tokią pačią įtaką kaip įstatymas.

8

Kaip matyti iš sprendimo, kuriuo teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Wirtschaftskammer turi teisę sudarant kolektyvines sutartis atstovauti jos narėmis esančioms įmonėms. Tokiomis aplinkybėmis Gewerkschaftsbund ir Wirtschaftskammer šiai grupei priklausančios įmonės, veikiančios aviacijos sektoriuje (toliau – patronuojančioji įmonė), vardu sudarė kolektyvinę sutartį, taikomą visoms šiai grupei priklausančioms oro transporto bendrovėms, kurių veikla apėmė ne tik regioninio transporto paslaugas (toliau – patronuojančiosios įmonės kolektyvinė sutartis).

9

Gewerkschaftsbund ir Wirtschaftskammer taip pat sudarė specialią sutartį šiai grupei priklausančios dukterinės įmonės vardu (toliau – dukterinės įmonės kolektyvinė sutartis).

10

2012 m balandžio 30 d. siekiant užkirsti kelią eksploatavimo nuostoliams, patronuojančioji bendrovė nusprendė nuo 2012 m. liepos 1 d. perduoti, perleidžiant verslo vienetą dukterinei bendrovei, skrydžių vykdymo veiklą tam, kad šią veiklą vykdantiems darbuotojams būtų taikomos mažiau palankios dukterinės įmonės kolektyvinėje sutartyje numatytos sąlygos, palyginti su patronuojančiosios įmonės kolektyvinėje sutartyje numatytomis sąlygomis. Taip nuo 2012 m. birželio 30 d.Wirtschaftskammer nutraukė patronuojančiosios įmonės kolektyvinę sutartį, o Wirtschaftskammer atitinkamai nuo tos pačios dienos nutraukė dukterinės įmonės kolektyvinę sutartį. Nutraukus šias sutartis su verslo vieneto perdavimu susijusių darbuotojų naujas darbdavys pritaikė vienašališkai nustatytas vidaus taisykles, dėl kurių atitinkamai pablogėjo tokių darbuotojų darbo sąlygos ir labai sumažėjo tokių darbuotojų atlyginimai.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Gewerkschaftsbund tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog šiai dukterinei įmonei nebetaikoma jokia galiojanti kolektyvinė sutartis, pagal ArbVG 13 straipsnyje įtvirtintą tęstinio poveikio taisyklę visiems perkeltiems darbuotojams turi būti toliau taikoma nutraukta dukterinės įmonės kolektyvinė sutartis.

12

Atvirkščiai, Wirtschaftskammer teigimu, kolektyvinės sutarties, kuri įmonės perdavimo dieną jau buvo nutraukta arba kurios galiojimas jau buvo pasibaigęs, perėmėjas nebūtinai privalo laikytis. Pati kolektyvinė sutartis galėtų būti toliau taikoma verslo vieneto perdavimo perėmėjui atveju.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jam perduoto spręsti ginčo baigtis priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar ArbVG 13 straipsnyje numatyta kolektyvinių sutarčių tęstinio poveikio tokias sutartis nutraukus taisyklė, skirta kolektyvinės sutarties nebuvimo spragai užpildyti ir bet kokiam suinteresuotumui sudaryti tokios sutarties netaikymo situaciją panaikinti, yra kolektyvinės sutarties dalis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalį. Jis priduria, kad dukterinės įmonės piktnaudžiaujamojo pobūdžio elgesį, kurį nurodo Gewerkschaftsbund, galima vertinti tik tada, jeigu iš anksto nurodytos verslo vieneto perdavimo ar kolektyvinių sutarčių nutraukimo teisinės pasekmės.

14

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Wirtschaftskammer nurodo, kad prejudiciniai klausimai nepriimtini. Pirma, šie klausimai visiškai nesusiję su Sąjungos teisės aiškinimu ar taikymu; tai tik su nacionaline teise ar Sąjungos teisės taikymu susiję klausimai.

16

Antra, prejudiciniai klausimai nereikšmingi norint išspręsti ginčą, nes faktinė situacija yra tik hipotetinė: į preliminarų klausimą, ar verslo vienetas buvo perduotas, ar ne, vis dar nepateiktas atsakymas, o vykstant rungimosi principu grindžiamam procesui, per kurį Wirtschaftskammer išklausė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepateikta įrodymų, kad dėl verslo vieneto perdavimo atitinkami darbuotojai prarado dalį darbo užmokesčio.

17

Šiuo atžvilgiu primintina, kad nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, Sprendimo Belvedere Costruzioni, C‑500/10, EU:C:2012:186, 16 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

18

Kiek tai susiję su Wirtschaftskammer nurodytu pirmuoju argumentu, užtenka konstatuoti, kad, kaip matyti iš pačios prejudicinių klausimų formuluotės, jie pateikti dėl Sąjungos teisės, konkrečiau kalbant, dėl Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

19

Kiek tai susiję su Wirtschaftskammer nurodytu antruoju argumentu, konstatuotina, kad tai, jog iki šiol fakto klausimai nebuvo nagrinėti per rungimosi principu grindžiamą procesą, per kurį pateikiama įrodymų, yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstančio proceso ypatumas. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad savaime dėl tokių ypatumų vykstant šiam procesui pateiktas prejudicinis klausimas netampa nepriimtinas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund, C‑195/98, EU:C:2000:655, 29 punktą).

20

Todėl pateikti prejudiciniai klausimai yra priimtini.

21

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad „kolektyvinės sutarties nuostatos ir sąlygos“, kaip tai suprantama pagal šią teisės nuostatą, apima kolektyvinėje sutartyje nustatytas darbo sąlygas, kurios pagal valstybės narės teisę, nepaisant to, kad kolektyvinė sutartis nutraukiama, toliau turi poveikį darbo santykiams, kuriems jos buvo tiesiogiai taikomos iki minėtos sutarties paskutinės galiojimo dienos, kol šiems darbo santykiams nepradedama taikyti nauja kolektyvinė sutartis arba kol su atitinkamais darbuotojais nesudaromos naujos individualios sutartys.

22

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Direktyva 2001/23 siekiama tik iš dalies suderinti ja reglamentuojamą sritį, iš esmės išplečiant skirtingų valstybių narių teisėje autonomiškai darbuotojams garantuotą apsaugą, įtraukiant ir įmonės perdavimo atvejį. Ja nesiekiama nustatyti vienodo apsaugos lygio pagal bendrus kriterijus visoje Sąjungoje (žr., be kita ko, Sprendimo Collino ir Chiappero, C‑343/98, EU:C:2000:441, 37 punktą ir Sprendimo Juuri, C‑396/07, EU:C:2008:656, 23 punktą).

23

Be to, Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalimi siekiama, kad toliau būtų taikoma ne pati kolektyvinė sutartis, bet joje įtvirtintos „[su darbu susijusios] nuostatos ir sąlygos“.

24

Kaip savo išvados 41 punkte nurodė generalinis advokatas, pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalį pirmiausia reikalaujama, kad būtų išlaikytos darbo sąlygos, dėl kurių susitarta kolektyvinėje sutartyje, o jų specifinis taikymo šaltinis nėra lemiamas.

25

Iš to matyti, kad darbo sąlygos, dėl kurių susitarta kolektyvinėje sutartyje, iš principo patenka į Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, nepaisant tokių darbo sąlygų taikymo suinteresuotiesiems asmenims būdo. Šiuo klausimu užtenka to, kad dėl tokių sąlygų būtų susitarta kolektyvinėje sutartyje ir jos faktiškai įpareigotų perdavėją ir perduotus darbuotojus.

26

Taigi, kolektyvinėje sutartyje numatytos darbo sąlygos negali būti laikomos nepatenkančiomis į šios nuostatos taikymo sritį vien dėl to, kad jos pagal kolektyvinės sutarties tęstinio poveikio taisyklę, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, taikomos suinteresuotiesiems asmenims.

27

Tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, šį aiškinimą patvirtina tikslas išvengti, kad vien dėl perdavimo perkeliami darbuotojai atsidurtų nepalankesnėje situacijoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Scattolon, C‑108/10, EU:C:2011:542, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 53 punkte, kolektyvinės sutarties tęstinio poveikio taisykle, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, siekiama išvengti staiga galinčios atsirasti kolektyvinius darbo santykius reglamentuojančių teisės normų spragos, atsižvelgiant į darbuotojų interesus. Jeigu darbo santykiai, kuriems taikoma ši taisyklė, nepatektų į Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, vien dėl tokio perdavimo kiltų pasekmės, kurių minėta taisykle stengiamasi išvengti.

29

Be to, toks aiškinimas atitinka Direktyvos 2001/23 tikslą užtikrinti tinkamą darbuotojų ir perėmėjo interesų pusiausvyrą, iš kurio, be kita ko, matyti, kad perėmėjas privalo turėti galimybę atlikti savo veiklos tęstinumui būtinus pakeitimus ir pritaikymus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alemo‑Herron ir kt., C‑426/11, EU:C:2013:521, 25 punktą).

30

Iš tiesų kolektyvinės sutarties tęstinio poveikio taisyklės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, padariniai riboti, nes tolesnį teisinį poveikį kolektyvinė sutartis turi tik darbo santykiams, kuriems ji buvo tiesiogiai taikoma iki jos nutraukimo ir kol tokiems darbo santykiams nepradedama taikyti nauja kolektyvinė sutartis arba kol su atitinkamais darbuotojais nesudarytos naujos individualios sutartys. Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad tokia taisyklė būtų kliūtis perėmėjo galimybei atlikti jo veiklos tęstinumui būtinus pakeitimus ir pritaikymus.

31

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, jog „kolektyvinės sutarties nuostatos ir sąlygos“, kaip tai suprantama pagal šią teisės nuostatą, apima kolektyvinėje sutartyje nustatytas darbo sąlygas, kurios pagal valstybės narės teisę, nepaisant to, kad kolektyvinė sutartis nutraukiama, toliau turi poveikį darbo santykiams, kuriems jos buvo tiesiogiai taikomos iki minėtos sutarties paskutinės galiojimo dienos, kol šiems darbo santykiams nepradedama taikyti nauja kolektyvinė sutartis arba kol su atitinkamais darbuotojais nesudaromos naujos individualios sutartys.

32

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad perėmėjo kolektyvinę sutartį, kuri buvo nutraukta ir kuri pagal tęstinio poveikio taisyklę toliau sukelia padarinius, gali apimti sąvoka „kitos kolektyvinės sutarties taikymas“, kaip tai suprantama pagal minėtą teisės nuostatą.

33

Vis dėlto, kiek tai susiję su perėmėjo kolektyvinėje sutartyje nustatytomis darbo sąlygomis, kurios susijusios su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antruoju klausimu, reikia konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad šios sąlygos pagal tokios kolektyvinės sutarties tęstinio poveikio taisyklę būtų taikomos perduotiems darbuotojams.

34

Todėl nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 3 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad „kolektyvinės sutarties nuostatos ir sąlygos“, kaip tai suprantama pagal šią teisės nuostatą, apima kolektyvinėje sutartyje nustatytas darbo sąlygas, kurios pagal valstybės narės teisę, nepaisant to, kad kolektyvinė sutartis nutraukiama, toliau turi poveikį darbo santykiams, kuriems jos buvo tiesiogiai taikomos iki minėtos sutarties paskutinės galiojimo dienos, kol šiems darbo santykiams nepradedama taikyti nauja kolektyvinė sutartis arba kol su atitinkamais darbuotojais nesudaromos naujos individualios sutartys.