Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Šalių reikalavimai

Dėl Weichert priešpriešinio apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P priimtinumo

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl Del Monte apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P

Dėl „Weichert“ suinteresuotumo pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P pirmojo pagrindo, susijusio su tuo, kad pažeidimo laikotarpiu „Del Monte“ ir „Weichert“ nesudarė vieno ekonominio vieneto

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P antrojo pagrindo, susijusio su įrodymų iškraipymais

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P trečiojo pagrindo, susijusio su įrodinėjimo pareiga

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P ketvirtojo pagrindo, susijusio su principu „in dubio pro reo“

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑293/13 P penktojo pagrindo, susijusio su vieno tęstinio pažeidimo nebuvimu

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl Komisijos apeliacinio skundo byloje C‑294/13 P

Dėl „Weichert“ suinteresuotumo pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑294/13 P pirmojo pagrindo, susijusio su tuo, kad „Weichert“ yra teisiškai įpareigota pateikti Komisijai informacijos

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl apeliacinio skundo byloje C‑294/13 P antrojo pagrindo, susijusio su tuo, kad administracinės procedūros metu „Del Monte“ ir „Weichert“ nesudarė vieno ekonominio vieneto

Dėl Weichert ir Del Monte priešpriešinių apeliacinių skundų byloje C‑294/13 P

Šalių argumentai

Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl ginčo pirmojoje instancijoje

Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Apeliaciniu skundu byloje C‑293/13 P Fresh Del Monte Produce Inc. (toliau – Del Monte) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Del Monte Produce / Komisija (T‑587/08, EU:T:2013:129, toliau – skundžiamas sprendimas); šiuo sprendimu, pirma, buvo atmestas jos ieškinys, kuriuo buvo siekiama panaikinti 2008 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimą C(2008) 5955 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/39.188 – Bananai) (toliau – ginčijamas sprendimas), ir, antra, patenkintas jos prašymas sumažinti jai ginčijamu sprendimu skirtą baudą.

2

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu byloje C‑293/13 P Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert GmbH & Co. KG (toliau – Weichert) prašo panaikinti skundžiamą sprendimą.

3

Apeliaciniu skundu byloje C‑294/13 P Europos Komisija prašo panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė sumažinti Del Monte ginčijamu sprendimu skirtą baudą.

4

Jei Teisingumo Teismas patenkintų Komisijos apeliacinį skundą byloje C‑294/13 P, atitinkamuose priešpriešiniuose apeliaciniuose skunduose šioje byloje Del Monte ir Weichert prašo, pirma, panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad jos negali remtis teise atsisakyti duoti parodymus prieš save, ir, antra, sumažinti joms solidariai skirtą baudą.

5

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnio „Prašymai pateikti informaciją“ 1–4 dalyse nustatyta:

„1.   Kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmones ir įmonių asociacijas pateikti visą reikiamą informaciją.

2.   Paprastame prašyme pateikti informaciją, siunčiamame įmonei ar įmonių asociacijai, Komisija nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokia informacija reikalinga, nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta, ir nurodo 23 straipsnyje numatytas nuobaudas už neteisingos ar klaidinančios informacijos pateikimą.

3.   Jei Komisija nurodo įmonėms ir įmonių asociacijoms pateikti informaciją sprendimu, sprendime ji nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta. Taip pat nurodomos 23 straipsnyje numatytos nuobaudos ir nurodomos ar skiriamos 24 straipsnyje numatytos nuobaudos. Be to, nurodoma teisė į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme.

4.   Prašomą informaciją įmonės ar įmonių asociacijos vardu teikia įmonių savininkai ar jų atstovai, o juridinių asmenų, bendrovių ar firmų arba asociacijų, neturinčių juridinio asmens statuso – asmenys, įgalioti jiems atstovauti pagal įstatymus ar įstatus. Reikiamai įgalioti teisininkai gali teikti šią informaciją savo klientų vardu. Visa atsakomybė už informacijos išsamumą, teisingumą ir tikrumą tenka pastariesiems.“

6

To paties reglamento 23 straipsnio „Baudos“ 1 dalies a ir b punktuose patikslinama:

„Komisija savo sprendimu gali skirti įmonėms ir įmonių asociacijoms baudas, neviršijančias 1 % bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais, jei įmonė ar asociacija tyčia ar dėl neatsargumo:

7

Šio reglamento 24 straipsnio „Periodinės baudos“ 1 dalies d punkte numatyta:

„Komisija gali savo sprendimu skirti įmonėms ar įmonių asociacijoms periodines baudas, kurių dydis neviršija 5 % vidutinės dienos apyvartos praėjusiais ūkiniais metais ir kurios skaičiuojamos nuo sprendime nurodytos dienos, siekiant priversti jas:

<…>

8

Komisijos pranešimo apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155; toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) 20–23 dalyse numatyta:

„B. Baudos sumažinimas

9

Kiek to reikia šiame procese, skundžiamo sprendimo 1–35 punktuose nurodytas ginčo aplinkybes galima trumpai išdėstyti taip.

10

Grupė Fresh Del Monte Produce yra viena didžiausių pasaulyje vertikaliai integruotų šviežių ir šviežiai pjaustytų vaisių bei daržovių gamintojų, didmenininkų ir platintojų, taip pat viena didžiausių paruoštų vartoti vaisių ir daržovių, sulčių, gaiviųjų gėrimų, užkandžių ir desertų gamintojų ir platintojų Europoje, Jungtinėse Valstijose, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Naudodama prekių ženklą Del Monte, ji prekiauja savo prekėmis, visų pirma bananais, visame pasaulyje.

11

Del Monte yra Fresh Del Monte Produce grupės kontroliuojančioji ir patronuojančioji bendrovė. Europoje ji prekiauja bananais per daugybę jai visiškai priklausančių dukterinių bendrovių, be kita ko, Del Monte Fresh Produce International Inc., Del Monte (Germany) GmbH ir Del Monte (Holland) BV.

12

Faktinių aplinkybių klostymosi metu Weichert buvo pagal Vokietijos teisę įsteigta komanditinė bendrovė, kuri iš esmės vertėsi bananų, ananasų ir kitų egzotinių vaisių prekyba Šiaurės Europoje. Nuo 1994 m. birželio 24 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.Del Monte per jai visiškai priklausančią dukterinę bendrovę Westeuropa-Amerika-Linie GmbH (toliau – WAL) netiesiogiai priklausė 80 % Weichert kapitalo. Iki 2002 m. gruodžio 31 d.Weichert buvo Del Monte bananų išimtinė platintoja Šiaurės Europoje.

13

Ginčijamo sprendimo 382 ir 383 konstatuojamosiose dalyse Komisija šiuo klausimu pažymėjo, kad Weichert buvo narės komanditorės Del Monte ir iš pradžių D. W., paskui, nuo 1999 m. kovo mėn., Weichert šeimos, kaip tikrųjų narių, ūkinė bendrija. Konkrečiai kalbant ji nurodė, kad šios bendros įmonės dalininkų komerciniai santykiai buvo nustatyti jungtinės veiklos sutartimi, kuria turėjo būti patvirtinti komanditinės bendrovės įstatai, konkrečiai – kontrolės ir valdymo tvarka (toliau – jungtinės veiklos sutartis), ir išimtine Del Monte tiekiamų importuoti į Bendriją skirtų bananų platinimo sutartimi (toliau – platinimo sutartis).

14

2005 m. balandžio 8 d.Chiquita Brands International Inc. (toliau – Chiquita), remdamasi 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo, pateikė prašymą atleisti nuo baudos.

15

2005 m. gegužės 3 d. Komisija sąlyginai atleido Chiquita nuo baudos pagal minėto pranešimo 8 dalies a punktą.

16

2007 m. liepos 20 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus, be kita ko, įmonėms Chiquita, Dole Food Company Inc. (toliau – Dole), Del Monte ir Weichert.

17

2008 m. spalio 15 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio 1–3 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad sprendimo adresatės nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. derino savo veiksmus, t. y. derino Šiaurės Europoje, konkrečiai kalbant, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Austrijoje, Suomijoje ir Švedijoje, parduodamų bananų referencines kainas.

18

Iš ginčijamo sprendimo 104 ir 107 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Chiquita, Dole ir Weichert nustatydavo savo prekių ženklų referencines kainas kiekvieną savaitę, konkrečiai šiuo atveju ketvirtadienio ryte, ir skelbdavo jas klientams. Sąvoka „referencinė kaina“ paprastai atitikdavo žalių bananų referencinę kainą, o geltonų bananų referencinę kainą paprastai sudarydavo vadinamasis „žalias“ pasiūlymas ir nokinimo sąnaudos.

19

Ginčijamo sprendimo 34 ir 104 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad „tikroji kaina“, kurią mažmenininkai ir platintojai mokėjo už bananus, galėjo būti nustatyta arba per derybas, kurios vyko kiekvieną savaitę, konkrečiai šiuo atveju ketvirtadienio popietę arba vėliau, arba paaiškėti vykdant tiekimo sutartis su iš anksto numatytomis kainų nustatymo formulėmis, kuriose paminėta konkreti kaina arba kaina, siejama su pardavėjo ar konkurento referencine kaina arba kita referencine kaina, pavyzdžiui, „Aldi kaina“. Mažmeninės prekybos tinklas Aldi kiekvieną ketvirtadienį nuo 11 iki 11.30 val. gaudavo tiekėjų pasiūlymus, paskui pateikdavo savo pasiūlymą; „Aldi kaina“, mokama tiekėjams, paprastai būdavo fiksuojama apie 14 val. Nuo 2002 m. antrojo pusmečio „Aldi kaina“ buvo pradėta vis dažniau naudoti kaip bananų kainos apskaičiavimo rodiklis sudarant tam tikrus kitus sandorius, visų pirma sandorius dėl aukščiausios kokybės bananų.

20

Ginčijamo sprendimo 51–210 konstatuojamosiose dalyse Komisija aiškina, kad sprendimo adresatės dalyvavo dvišaliuose pasitarimuose dėl išankstinio kainų nustatymo, per juos diskutavo dėl bananų kainų nustatymo veiksnių, t. y. veiksnių, susijusių su kitos savaitės referencinėmis kainomis, arba aptarė ar atskleidė kainų tendencijas, arba teikė informaciją apie kitos savaitės referencines kainas. Tokie kontaktai prieš atitinkamoms įmonėms nustatant referencines kainas vykdavo paprastai trečiadieniais ir bet kuriuo atveju būdavo susiję su būsimomis referencinėmis kainomis.

21

Ginčijamo sprendimo 56 ir 57 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad Dole taip pat palaikė dvišalius kontaktus su Chiquita ir Weichert. Chiquita žinojo apie Dole ir Weichert pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo arba bent numanė, kad tokie pasitarimai vyksta.

22

Iš ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamosios dalies matyti, kad šių dvišalių pasitarimų dėl išankstinio kainų nustatymo tikslas buvo sumažinti neaiškumą dėl šalių elgesio, kiek tai susiję su referencinėmis kainomis, kurias jos turėjo nustatyti ketvirtadienio ryte.

23

Ginčijamo sprendimo 198–208, 227, 247 ir 273–277 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo, kad nustačiusios savo referencines kainas ketvirtadienio ryte aptariamos įmonės keitėsi jomis tarpusavyje. Toks po nustatymo vykęs keitimasis leido joms kontroliuoti atskirus sprendimus dėl kainų nustatymo atsižvelgiant į prieš tai įvykusius pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo ir sustiprino jų bendradarbiavimą.

24

Ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad referencinės kainos buvo naudojamos bent kaip signalai, tendencijos ir (arba) kaip informacija rinkoms apie numatomą bananų kainų pasikeitimą ir buvo svarbios prekybai bananais ir gautoms kainoms. Be to, sudarant tam tikrus sandorius dėl referencinėmis kainomis grindžiamų formulių taikymo kaina buvo tiesiogiai susijusi su referencine kaina.

25

Iš ginčijamo sprendimo 228 ir 229 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, anot Komisijos, nustatydamos savo veiksmus rinkoje aptariamos įmonės būtinai turėjo atsižvelgti į gautą iš konkurentų informaciją, o Chiquita ir Dole net aiškiai pripažino šį faktą.

26

Ginčijamo sprendimo 54 ir 271 konstatuojamosiose dalyse Komisija daro išvadą, kad Dole ir Chiquita bei Dole ir Weichert pasitarimai dėl išankstinio kainų nustatymo galėjo daryti poveikį subjektų taikomoms kainoms, jie buvo susiję su kainų nustatymu ir per juos buvo derinami veiksmai, kuriais buvo siekiama riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

27

Ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamojoje dalyje ši institucija nurodo, kad visi sprendime aprašyti slapti susitarimai yra vienas tęstinis pažeidimas, kuriuo buvo siekiama riboti konkurenciją Bendrijoje, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Chiquita ir Dole buvo pripažintos atsakingomis už visą vieną tęstinį pažeidimą, o Weichert – tik už pažeidimo dalį, susijusią su slaptais susitarimais su Dole.

28

Atsižvelgdama į tai, kad Šiaurės Europos bananų rinkai būdinga didelė prekybos tarp valstybių narių apimtis ir kad slapti susitarimai apėmė didelę Europos Sąjungos dalį, Komisija ginčijamo sprendimo 333–338 konstatuojamosiose dalyse daro išvadą, jog šie susitarimai darė nemenką poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

29

Konstatavusi, kad Del Monte kartu su Weichert tikraisiais nariais turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert reikalų tvarkymo būdui ir faktiškai darė tokią įtaką pažeidimo laikotarpiu, Komisija ginčijamo sprendimo 384 ir 432–434 konstatuojamosiose dalyse mano, jog Del Monte ir Weichert yra vienas ekonominis vienetas, nes Weichert savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje. Dėl šios priežasties Del Monte ir Weichert buvo pripažintos „kartu ir solidariai“ atsakingos už ginčijamame sprendime nurodytą EB 81 straipsnio pažeidimą.

30

Apskaičiuodama baudas Komisija taikė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) ir 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas.

31

Ji nustatė bazinį skirtinos baudos dydį, kuris atitinka sumą, lygią 0–30 % atitinkamų įmonės pardavimų vertės, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumo laipsnį, padaugintą iš dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus, ir papildomą sumą, lygią 15–25 % pardavimų vertės, kuria siekiama atgrasyti įmones nuo neteisėtų veiksmų.

32

Visų ginčijamo sprendimo adresačių bazinis skirtinos baudos dydis buvo sumažintas 60 %, be kita ko, dėl to, kad derinamos buvo referencinės kainos. Weichert, kuri nežinojo apie Dole ir Chiquita pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo, buvo pritaikytas papildomas 10 % dydžio sumažinimas.

33

Chiquita buvo atleista nuo baudos pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Nei Dole, nei Del Monte, nei Weichert baudos kaip nors kitaip nebuvo koreguotos.

34

Ginčijamame sprendime, be kita ko, įtvirtintos tokios nuostatos:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB 81] straipsnį, nes derino veiksmus, t. y. derino bananų referencines kainas:

Pažeidimas apėmė šias valstybes nares: Austriją, Belgiją, Daniją, Suomiją, Vokietiją, Liuksemburgą, Nyderlandus ir Švediją.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<…>“

35

2008 m. gruodžio 31 d.Del Monte Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pareiškė ieškinį; juo pirmiausia prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti jai šiuo sprendimu skirtos baudos dydį.

36

2009 m. balandžio 9 d.Weichert pateikė prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Del Monte reikalavimų. 2010 m. vasario 17 d. Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.

37

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė Del Monte prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą ir patenkino prašymą sumažinti jai tuo sprendimu skirtą baudą iki 8,82 mln. EUR.

38

Del Monte Teisingumo Teismo prašo:

39

Weichert Teisingumo Teismo prašo:

40

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

41

2014 m. liepos 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑293/13 P ir C‑294/13 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

42

Komisija pažymi: kadangi Weichert ieškinys dėl ginčijamo sprendimo pareikštas ne laiku, šis sprendimas įsigaliojo jos atžvilgiu, todėl priešpriešinis apeliacinis skundas negali pašalinti šio sprendimo privalomojo poveikio Weichert. Skundžiamo ir ginčijamo sprendimų panaikinimas tiek, kiek jie susiję su Del Monte, net neatitiktų Weichert interesų, nes tik ji būtų atsakinga už skirtos baudos sumokėjimą.

43

Del Monte pritaria Komisijai, kad Teisingumo Teismas turi išnagrinėti Weichert priešpriešinio apeliacinio skundo priimtinumą.

44

Weichert teigia, kad Bendrasis Teismas leido jai įstoti į bylą, pažymėjęs, kad ji turi tiesioginį ir esamą suinteresuotumą, kad ginčas būtų išspręstas, todėl bylos baigtis turi jai tiesioginės įtakos. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu Del Monte ir Weichert buvo pripažintos ekonominiu vienetu; šioms bendrovėms buvo nurodyta bendrai ir solidariai sumokėti baudą už pažeidimą, susijusį su Weichert elgesiu. Šie argumentai taip pat turi reikšmės nagrinėjant priešpriešinį apeliacinį skundą.

45

Kaip pažymėjo Komisija, skundžiamo ir ginčijamo sprendimų panaikinimas tiek, kiek jie susiję su Del Monte, net neatitiktų Weichert interesų, nes tuomet tik ji būtų atsakinga už ginčijamu sprendimu, kuris įsigaliojo jos atžvilgiu, skirtos baudos sumokėjimą.

46

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą buvimas reiškia, kad, patenkinus šį skundą, jį pateikusi šalis gali gauti naudos (Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 43 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

47

Todėl Weichert priešpriešinis apeliacinis skundas byloje C‑293/13 P, kuriuo skundžiamą ir ginčijamą sprendimus siekiama panaikinti tiek, kiek jie susiję Del Monte, turi būti pripažintas nepriimtinu, nes Weichert negalėtų gauti iš to naudos.

48

Komisija pažymi, kad nesutinka, jog Weichert suinteresuota įstoti į bylą, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas, nes Weichert ieškinys dėl ginčijamo sprendimo buvo pateiktas ne laiku ir tas sprendimas įsigaliojo jos atžvilgiu, todėl Del Monte priešpriešinis apeliacinis skundas negali pašalinti šio sprendimo privalomojo poveikio Weichert. Dėl tų pačių priežasčių Komisija ginčija Weichert suinteresuotumą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.

49

Del Monte pritaria Komisijai, kad Teisingumo Teismas turi išnagrinėti Weichert suinteresuotumą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Be to, ji kaltina Weichert tuo, kad ši, kaip į bylą įstojusi šalis, naudojasi Del Monte apeliaciniu skundu tam, kad apgintų savo nuomonę, ir prašo Teisingumo Teismo sutelkti dėmesį į jos iškeltų klausimų nagrinėjimą.

50

Weichert ginčija Komisijos ir Del Monte argumentus.

51

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį bet kuri iš atitinkamų Bendrojo Teismo nagrinėtos bylos šalių, turinti suinteresuotumą, kad apeliacinis skundas būtų patenkintas arba atmestas, gali per du mėnesius nuo apeliacinio skundo įteikimo pateikti atsiliepimą į jį.

52

Šiuo atveju, priešingai, nei mano Komisija ir Del Monte, akivaizdu, jog Weichert suinteresuota, kad Del Monte apeliacinis skundas byloje C‑293/13 P būtų atmestas. Weichert laiku nepareiškė ieškinio dėl ginčijamo sprendimo, dėl to jis įsigaliojo jos atžvilgiu ir, jei Teisingumo Teismas patenkins Del Monte apeliacinį skundą byloje C‑293/13 P, ji turės viena, o ne solidariai su Del Monte, sumokėti nustatytą baudą.

53

Todėl darytina išvada, kad Weichert yra suinteresuota pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.

54

Del Monte kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis ją, kaip patronuojančiąją bendrovę, pripažino atsakinga už Weichert elgesį.

55

Pirma, Del Monte pažymi, kad Komisija ir Bendrasis Teismas pripažino, jog Weichert ne visada vykdė jos nurodymus ir kad Weichert sprendimai dėl kainų galėjo neatitikti Del Monte lūkesčių. Iš esmės Weichert nevykdė Del Monte jai duotų nurodymų, todėl negalima daryti išvados, kad buvo daroma lemiama įtaka.

56

Konkrečiai kalbant, skundžiamo sprendimo 208 punkte pateiktas teiginys, kad remiantis bylos medžiagoje esančiais įrodymais negalima daryti išvados, kad Weichert iš esmės nevykdė Del Monte nurodymų, nepagrįstas. Iš tikrųjų svarbu nustatyti, ar Weichert iš esmės vykdė šiuos nurodymus ar jų nevykdė arba ar ji priimdavo sprendimus dėl kainų visiškai savarankiškai.

57

Tačiau aptariami įrodymai susiję su atvejais, kai Weichert spręsdavo dėl savo elgesio savarankiškai ir priešingai, nei tikėjosi Del Monte. Net jei kiti Weichert sprendimai bendrai būtų atitikę Del Monte lūkesčius, o nagrinėjamu atveju taip nėra, tai nebūtų turėję įtakos Weichert savarankiškumui.

58

Be to, Del Monte pažymi, kad skundžiamo sprendimo 233, 237 ir 240 punktuose Bendrasis Teismas pripažino, jog Weichert tris kartus buvo nurodžiusi samdomiems teisininkams ginti jos interesus nuo Del Monte. Tačiau skundžiamo sprendimo 236 punkte buvo nuspręsta, kad aplinkybė, jog Del Monte negalėjo sutrukdyti Weichert ginti savo interesų, nereiškia, kad Del Monte negali daryti lemiamos įtakos Weichert. Tokia išvada taip pat neatitinka nusistovėjusios teismo praktikos dėl patronuojančiosios bendrovės atsakomybės, nes pripažinus, kad Weichert tokiais esminiais klausimais elgėsi savarankiškai, ji būtų nesuderinama su išvada dėl bendros Weichert kontrolės, kurią vykdė Del Monte ir Weichert tikrieji nariai.

59

Antra, Del Monte mano, kad Bendrasis Teismas nustatė ne visus veiksnius, dėl kurių, jo nuomone, Del Monte galėjo daryti tam tikrą įtaką Weichert. Tačiau Bendrasis Teismas niekada nekonstatavo, kad šis poveikis buvo lemiamas ir kad Weichert iš esmės vykdė Del Monte nurodymus.

60

Šiuo klausimu, pirma, Del Monte nurodo, kad pagal Vokietijos teisę ji, kaip narė komanditorė, buvo nušalinta nuo vadovavimo ir neturėjo jokių priemonių paskirti Weichert vadovus.

61

Pirmiausia pagal jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 1 dalį ji galėjo prieštarauti tik tiems veiksmams, kurie nepatenka į įprastą reikalų tvarkymo sritį. Be to, nė viena iš jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų priemonių nepriklausė įprastai Weichert reikalų tvarkymo sričiai ir nebuvo susijusi su Weichert elgesiu rinkoje.

62

Galiausiai dėl Del Monte galimybės bet kuriuo metu kviesti dalininkų susirinkimą ji primena, kad tikrieji nariai galėjo taikyti turimą veto teisę dėl bet kurios tokio susirinkimo pasiūlytos priemonės. Be to, priemonių blokavimo atveju tikrieji nariai galėjo kreiptis į arbitražo tarybą; jie galėjo būti tikri, kad turi joje balsų daugumą.

63

Antra, Del Monte nuomone, joks atskiras veiksnys, kuriuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Del Monte darė lemiamą įtaką Weichert, ar šių veiksnių visuma negali įrodyti, kad tokia įtaka buvo daroma.

64

Dėl jungtinės veiklos sutarties Del Monte mano, kad skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrojo Teismo nurodyta teisių pusiausvyra nėra lemiamos įtakos įrodymas.

65

Iš tikrųjų, kadangi tik tikrieji nariai turėjo įgaliojimus imtis veiksmų ir pasirašyti Weichert vardu, įpareigoti ją trečiųjų asmenų atžvilgiu arba trečiuosius asmenis įpareigoti jos atžvilgiu, gauti lėšų bei jas leisti jos vardu, atlikti kasdieninį valdymą bei neribotai ir solidariai prisiimti jos įsipareigojimus, minėta teisių pusiausvyra ir veto teisė nepagrindžia išvados apie lemiamą įtaką.

66

Priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, Del Monte turima veto teisė nėra lemiamos įtakos įrodymas, nes ši bendrovė neturėjo galimybės nustatyti metinio biudžeto, investicijų ir personalo planų ir ši veto teisė neturėjo įtakos Weichert tikrųjų narių vykdomo valdymo tęstinumui.

67

Dėl turtinių ryšių Del Monte mano, kad skundžiamo sprendimo 125 punkte nurodyti argumentai, pagal kuriuos jos dalyvavimo įmonėje Weichert mastas skatino ją daryti įtaką šiai įmonei ir parodė tam tikrą ekonominę galią ir atitinkamai gebėjimą daryti tokią įtaką, klaidingi, nes vien tik paskata neturi reikšmės galimybei daryti lemiamą įtaką, o tam tikra ekonominė galia neparodo lemiamos įtakos. Tačiau Bendrasis Teismas nepateikė jokios informacijos apie WAL dalyvavimo mastą, o tai galėjo turėti įtakos Weichert nepriklausomumui priimant sprendimus dėl jos valdymo ir elgesio rinkoje.

68

Dėl platinimo sutarties reikia pažymėti, kad, anot Del Monte, nė vienas iš trijų skundžiamo sprendimo 135–149 punktuose nurodytų veiksnių neparodo, kad ji darė lemiamą įtaką Weichert.

69

Visų pirma jokia skundžiamame sprendime pateikta informacija neįrodo, kad platinimo sutartis, vertinama atskirai ar kartu su kitais veiksniais, trukdė Weichert pačiai spręsti dėl savo prekybos politikos. Tai buvo įprasta nepriklausomų ūkio subjektų sutartis. Įrodytas Del Monte suinteresuotumas, kad Weichert parduotų savo bananus didesnėmis kainomis, nepatvirtina jokios galimybės daryti lemiamą įtaką.

70

Be to, dėl Del Monte gautos informacijos iš skundžiamo sprendimo 157 punkto matyti, kad informavimo mechanizmai kartu su jungtinės veiklos sutartyje numatytais kontrolės mechanizmais suteikė Del Monte galimybę daryti įtaką tik komerciniam Weichert elgesiui, visų pirma kasdieniam reikalų tvarkymui, o ne daryti lemiamą įtaką.

71

Galiausiai keturi tiesioginiai Del Monte įsikišimai į Weichert rinkodarą ir taikomas kainas, nurodyti skundžiamo sprendimo 164 punkte, įrodo, kad Del Monte norėjo pateikti savo prekių ženklą kaip aukštos kainos prekių ženklą ir kad Weichert prekiavo savo bananais mažesnėmis kainomis. Todėl šie įsikišimai neparodo lemiamos įtakos darymo. Svarbu nustatyti, ar Weichert privalėjo taikstytis su Del Monte norais. Tačiau skundžiamo sprendimo 208 punkte Bendrasis Teismas teigė, kad nagrinėjamu atveju taip nėra.

72

Komisija ir Weichert ginčija Del Monte argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

73

Dėl Del Monte pirmojo pagrindo priimtinumo pakanka konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija ir Weichert, iš Del Monte pateiktų argumentų aišku, kad ji ginčija ne Bendrojo Teismo nustatytas faktines aplinkybes ar jų vertinimą, o tik šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą.

74

Tai reiškia, kad pirmasis pagrindas priimtinas.

75

Dėl esmės reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑97/08 P, EU:C:2009:536, 58 punktas; Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija ir Komisija / Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479, 43 punktas ir Sprendimo Areva ir kt. / Komisija, C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257, 30 punktas).

76

Siekiant nustatyti, ar patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja dukterinę bendrovę su jos patronuojančiąja bendrove, ir taip atsižvelgti į ekonominę realybę (Sprendimo Komisija / Stichting Administratiekantoor Portielje, C‑440/11 P, EU:C:2013:514, 66 punktas).

77

Be to, tai, kad iš tikrųjų daroma lemiama įtaka, galima nustatyti atsižvelgiant į nuoseklių aplinkybių visumą, net jeigu nė vienos iš šių aplinkybių, vertinamos atskirai, nepakanka, kad būtų įrodytas tokios įtakos darymas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Knauf Gips / Komisija, C‑407/08 P, EU:C:2010:389, 65 punktą).

78

Galiausiai Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad dviejų tarpusavyje nepriklausomų patronuojančiųjų bendrovių bendra dukterinės bendrovės kontrolė iš esmės netrukdo Komisijai konstatuoti vieno ekonominio vieneto, sudaryto iš vienos šių patronuojančiųjų bendrovių ir dukterinės bendrovės, egzistavimo (Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija ir Komisija / Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479, 101 punktas).

79

Šiuo atveju iš pradžių kalbėdamas apie Del Monte galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia pripažino, kad Del Monte teisės, numatytos jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 2–4 dalyse, 8 straipsnio 2 dalyje ir 9 straipsnio 2–5 dalyse, įrodo, kad Del Monte ir Weichert šeima bendrai kontroliavo bendrovę Weichert, ir parodo Del Monte galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert.

80

Toliau skundžiamo sprendimo 125 punkte Del Monte ir Weichert buvusius turtinius ryšius jis kvalifikavo kaip parodančius pirmosios galimybę daryti įtaką antrajai.

81

Galiausiai skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas kvalifikavo Del Monte teises ir pareigas, įtvirtintas platinimo sutarties 2 straipsnio a punkte, 3 ir 4 straipsniuose, 9 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnyje, kaip padidinančias Del Monte ekonominę ir teisinę galimybę daryti įtaką kasdieniam Weichert reikalų tvarkymui.

82

Šiuos teisinius kvalifikavimus Bendrasis Teismas pagrindė, be kita ko, šiais nustatytų įrodymų vertinimais.

83

Pirma, skundžiamo sprendimo 101 ir 118 punktuose Bendrasis Teismas teigė, kad pagal jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 2 ir 3 dalis visi svarbūs veiksmai, kurie valdant Weichert neišvengiamai, nors ir netiesiogiai, darė poveikį, negalėjo būti atlikti be nario komanditoriaus pritarimo ir kad jungtinės veiklos sutartis yra tikrųjų narių ir komanditoriaus „teisių pusiausvyros“ išraiška.

84

Antra, skundžiamo sprendimo 125 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Del Monte finansinis suinteresuotumas Weichert veikla yra jai akivaizdus Del Monte motyvas daryti įtaką Weichert, o jos turima kapitalo dalis parodo tam tikrą ekonominę galią.

85

Trečia, skundžiamo sprendimo 139 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Del Monte suinteresuota kontroliuoti Weichert nustatomas kainas dėl dviejų priežasčių, nes jos ne tik turėjo įtakos Weichert finansiniam rezultatui ir atitinkamai jos akcininkams tenkančiam pelnui, bet ir tiesiogiai darė poveikį Del Monte gaunamoms kainoms už bananus, patiektus Weichert pagal platinimo sutartį.

86

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 149 punkte Bendrasis Teismas nurodė: kadangi Del Monte turėjo sutartimi įtvirtintą galimybę daryti esminį poveikį Weichert tiekiamam bananų kiekiui ir ši buvo įpareigota beveik visą jai reikalingą bananų kiekį pirkti iš Del Monte, pastaroji turėjo svarbią Weichert spaudimo priemonę.

87

Taigi Del Monte šioje byloje pateikti argumentai neįrodo, kad Bendrasis Teismas būtų padaręs teisės klaidą, kai visus aptariamus ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius kvalifikavo kaip patvirtinančius Del Monte galimybę daryti lemiamą įtaką Weichert.

88

Visų pirma aplinkybės, kad Del Monte teisiškai buvo atskirta nuo einamųjų Weichert reikalų tvarkymo, o jos turima veto teisė neleido jai patvirtinti konkretaus biudžeto, nepašalina bet kokios Del Monte galimybės daryti lemiamą įtaką Weichert elgesiui atitinkamoje rinkoje. Iš tikrųjų kitos aplinkybės, pavyzdžiui, paminėtos šio sprendimo 79–86 punktuose, užtikrino jai tokią galimybę.

89

Toliau dėl tų pačių priežasčių aplinkybė, kad Weichert tris kartus buvo nurodžiusi samdomiems teisininkams ginti jos interesus nuo Del Monte, neįrodo, jog ši negalėjo daryti lemiamos įtakos Weichert elgesiui atitinkamoje rinkoje.

90

Galiausiai, kalbant apie visus ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie, anot Bendrojo Teismo padarytų išvadų, suartina Del Monte su Weichert, aplinkybė, kad Del Monte turėjo sutartimi įtvirtintą galimybę daryti esminį poveikį Weichert tiekiamam bananų kiekiui ir ši buvo įpareigota beveik visą reikalingą bananų kiekį pirkti iš Del Monte, leido Bendrajam Teismui ne tik padaryti išvadą (skundžiamo sprendimo 149 punkte), kad tokia galimybė buvo svarbi Weichert spaudimo priemonė, bet ir kad Del Monte galėjo daryti šiai įmonei lemiamą įtaką.

91

Paskui, kiek tai susiję su Del Monte tikruoju lemiamos įtakos Weichert darymu, viena vertus, skundžiamo sprendimo 158 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog Del Monte gaudavo daugiau informacijos, nei reikalaujama pagal platinimo sutarties 4 straipsnį, aiškiai parodo įtakos darymą.

92

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 220 punkte jis nusprendė, kad Del Monte ir Weichert susirašinėjimo įrodymai patvirtina, jog pažeidimo laikotarpiu Del Monte darė lemiamą įtaką Weichert.

93

Savo teisines išvadas Bendrasis Teismas visų pirma grindė tokiais nustatytų įrodymų vertinimais:

94

Atsižvelgiant į šias išvadas ir šiuos faktinių aplinkybių vertinimus, kurių Teisingumo Teismas negali pakeisti savais, negalima kaltinti Bendrojo Teismo tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog visą Del Monte paprašyta ir gauta informacija, taip pat šios Weichert duoti nurodymai, sustiprinti grasinimais ir spaudimu, įrodo, kad Del Monte iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Weichert.

95

Del Monte šiame procese pateikti argumentai negali paneigti tokios išvados.

96

Kadangi Del Monte pabrėžia, kad iš visų su šiuo susirašinėjimu su Weichert susijusių įrodymų matyti, kad pastaroji elgėsi kitaip, nei tikėjosi Del Monte, pirma, reikia priminti, kaip pabrėžė generalinė advokatė savo išvados 101, 103 ir 104 punktuose, jog tam, kad būtų įrodytas lemiamos įtakos darymas, dukterinė bendrovė nebūtinai turi vykdyti visus patronuojančiosios bendrovės nurodymus, jei duotų nurodymų nepaisymas nėra taisyklė.

97

Kaip savo išvados 108 ir 109 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, Bendrasis Teismas manė, kad visi jam pateikti įrodymai negali įrodyti, jog Weichert jai pateiktų Del Monte nurodymų nesilaikymas yra taisyklė.

98

Kita vertus, konstatavęs, kad Del Monte savo prašymu ir viršydama turimas teises gaudavo einamosios informacijos apie aptariamos bananų rinkos būklę, kad pateikdavo Weichert konkrečių nurodymų dėl šios elgesio rinkoje, kad šie nurodymai būdavo sustiprinami grasinimais, grindžiamais svarbia spaudimo Weichert priemone ir kad pastaroji, bijodama bankroto, stengėsi atitikti Del Monte lūkesčius, Bendrasis Teismas turėjo nemažai įrodymų, kuriais remdamasis galėjo daryti išvadą, kad Del Monte kartu su tikraisiais Weichert nariais iš tikrųjų darė šiai lemiamą įtaką.

99

Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, jog visa Del Monte paprašyta ir gauta informacija, taip pat šios bendrovės Weichert pateikti nurodymai, sustiprinti grasinimais ir spraudimu, patvirtina, kad Del Monte iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Weichert.

100

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C‑293/13 P.

101

Del Monte kaltina Bendrąjį Teismą iškreiptais įrodymais pagrindus savo išvadą apie Del Monte Weichert faktiškai daromą lemiamą įtaką.

102

Pirma, Del Monte turima veto teisė, numatyta jungtinės veiklos sutarties 7 straipsnio 3 dalyje, priešingai, nei teigiama skundžiamo sprendimo 100 ir 101 punktuose, neleidžia konstatuoti, kad valdant Weichert buvo daromas poveikis, nors ir netiesioginis. Iš tiesų nė viena tokia veto teisė nebuvo susijusi su Weichert elgesiu rinkoje, t. y. elgesiu, kurį apibrėždavo tik tikrieji nariai.

103

Antra, Del Monte nuomone, Bendrasis Teismas iškraipė jungtinės veiklos sutartį, nes skundžiamo sprendimo 114 punkte teigė, jog aplinkybė, kad tikrieji nariai turėjo „visų“Weichert sprendimų veto teisę, neišplaukia iš šios sutarties nuostatų. Iš tiesų tokia išvada prieštarauja Bendrojo Teismo išvadoms, kad:

104

Konkrečiai kalbant, Del Monte pabrėžia, kad Bendrasis Teismas nenustatė nė vieno sprendimo, kurį Del Monte būtų galėjusi primesti ar iš tikrųjų primetė Weichert, nepaisant tikrųjų narių veto, ir kad nė vienas toks sprendimas nebuvo priimtas.

105

Trečia, Del Monte mano, kad Bendrasis Teismas neiškraipęs faktinių aplinkybių negalėjo atmesti jos argumento, jog ji negalėjo nei atšaukti, nei pakeisti Weichert vadovų, ar net vetuoti jų skyrimo, nes manė, jog pakanka konstatuoti, kad sprendimus dėl jungtinės veiklos sutarties pakeitimų dalininkai turi priimti vienbalsiai.

106

Ketvirta, Del Monte nurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 5 dalį, kai nusprendė, jog teiginys apie sprendimų arbitražo taryboje, taigi ir tikriesiems nariams labai palankių sprendimų, priėmimą paprastąja balsų dauguma nėra įrodytas ir kad aptariamos naudos apimtis bet kuriuo atveju turi būti apribota atsižvelgiant į konkrečius dalininkų susirinkimo įgaliojimus.

107

Šiuo klausimu Del Monte pažymi, kad buvo aišku, jog minėtoje taryboje balsavimo teisės pasidalijo taip: trys balsai tikriesiems nariams, vienas balsas Del Monte ir du balsai neutralūs. Be to, jungtinės veiklos sutartyje nėra nė vienos nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama kvalifikuotosios balsų daugumos. Galiausiai, kadangi Del Monte buvo nušalinta nuo Weichert valdymo, dalininkų susirinkimas buvo vienintelis valdymo organas, kuriame jai buvo atstovaujama. Taigi jungtinės veiklos sutartyje numatyta tvarka, taikytina pasinaudojus veto teise, parodo teisių pasidalijimą.

108

Penkta, Del Monte mano, kad skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas iškraipė jos pareiškimą, kad jungtinės veiklos sutartis yra Del Monte ir tikrųjų narių „teisių pusiausvyros“ išraiška, nes vertino šį pareiškimą kaip lemiamos įtakos darymo patvirtinimą. Tačiau akivaizdu, kad toks vertinimas neatitinka šio pareiškimo turinio.

109

Šešta, Del Monte nurodo, kad skundžiamo sprendimo 212–214 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė Dole ir Chiquita pareiškimus, kuriais jis remiasi. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad pirmasis ir antrasis Dole pareiškimai parodo, kad pagal Del Monte strategiją buvo numatyta nustatyti tokio pat lygio kainas kaip Dole. Taip pasielgęs Bendrasis Teismas neatsižvelgė į antrojo Dole pareiškimo turinį, kuriame patvirtinama, kad Weichert, o ne Del Monte, siekė užtikrinti, kad Del Monte prekių ženklas būtų kotiruojamas kaip Dole, nes šis antrasis pareiškimas neatsiejamas nuo pirmojo Dole pareiškimo.

110

Vis dėlto Del Monte teigia, kad tai neteisinga, nes antras Dole pareiškimas padarytas vėliau, juo atsakoma į konkretų Komisijos klausimą ir išaiškinama papildoma pirmame pareiškime pateikta informacija. Tačiau Bendrasis Teismas pateikė antram pareiškimui prieštaraujantį pirmo pareiškimo aiškinimą.

111

Trečiasis Dole pareiškimas ir Chiquita pareiškimas nebuvo dviprasmiški ir remiantis jais galima daryti vienareikšmę išvadą, kad Del Monte buvo nepatenkinta dėl Weichert prekybos strategijos ir kad pradėjusi prekiauti savo bananais per jai visiškai priklausančias dukterines bendroves Del Monte įgyvendino savo strategiją. Nors Dole tvirtina, kad Del Monte buvo nepatenkinta dėl Weichert rinkodaros rezultatų, Bendrasis Teismas susiaurino šį nepasitenkinimą iki pelno, nepaisant to, kad buvo akivaizdu, jog Del Monte nepasitenkinimas buvo susijęs su Weichert strategija rinkoje.

112

Del Monte nuomone, iš šių pareiškimų aišku, kad Del Monte negalėjo daryti lemiamos įtakos Weichert prekybos strategijai.

113

Del Monte tvirtina, kad Bendrasis Teismas taip pat iškraipė ketvirtąjį Dole pareiškimą, kai teigė, jog, išsiskyrusi su Weichert pažeidimo laikotarpio pabaigoje, Del Monte pakeitė savo strategiją. Toks aiškinimas nesuderinamas su Chiquita pareiškimu ir Del Monte ir Weichert susirašinėjimu, iš kurių matyti, kad dvi bendrovės nuolat nesutardavo dėl Del Monte bananų pozicijos. Kitas šio Dole pareiškimo elementas patvirtina tokį nuolatinį nesutarimą.

114

Septinta, Del Monte nurodo, kad skundžiamo sprendimo 236 punkte Bendrasis Teismas iškraipė 1997 m. kovo 27 d.Del Monte skirtą raštą, kurį parengė Weichert pasamdytas teisininkas, gynęs pastarosios interesus nuo Del Monte. Iš šio rašto aišku, kad Weichert veiksmai prieštaravo Del Monte interesams, o tai paneigia lemiamos įtakos darymą. Tačiau Bendrasis Teismas atmetė Del Monte argumentą, nes manė, kad tikrieji nariai gynė savo interesus nuo narės komanditorės, nors iš minėto rašto vienareikšmiškai matyti, jog jis buvo išsiųstas ne tikrųjų narių, o Weichert vardu.

115

Aštunta, Del Monte mano, kad skundžiamo sprendimo 238 punkte Bendrasis Teismas iškraipė Weichert atsiliepimą į ieškinį, kurį ji buvo pateikusi nagrinėjant teisme ginčą su WAL, nes pateiktus argumentus atmetė tik dėl to, kad aptariamą ieškinį pareiškė ne Weichert, o Del Monte. Tačiau klausimas, kas pareiškė ieškinį, neturi reikšmės tokio atsiliepimo turiniui.

116

Devinta, Del Monte mano, kad skundžiamo sprendimo 259 punkte Bendrasis Teismas iškraipė įrodymą, susijusį su tuo, kad Weichert veiklos rezultatai nebuvo įtraukti į Del Monte konsoliduotas ataskaitas, nes atmetė jį kaip nereikšmingą motyvuodamas tuo, kad Weichert yra ūkinė bendrija. Tačiau niekas neleidžia manyti, kad partnerystei ir kitoms įmonių formoms taikomos konsolidavimo taisyklės skiriasi.

117

Dešimta, Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, kai neatsižvelgė į paneigiančių įrodymų ryšį. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas tik išnagrinėjo, ar jie įrodo, kiekvienas atskirai, lemiamos įtakos nebuvimą, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taip nėra. Tačiau jis nenagrinėjo, ar šie įrodymai, vertinami kartu, paneigia lemiamos įtakos darymą.

118

Vis dėlto, Del Monte nuomone, visų šių įrodymų nepakanka siekiant įrodyti, kad Del Monte darė tokią įtaką, jog Weichert negalėjo savarankiškai spręsti dėl savo elgesio rinkoje ir iš esmės vykdė Del Monte nurodymus.

119

Weichert mano, kad Del Monte ne kalba apie įrodymų iškraipymą, o tik ginčija Bendrojo Teismo atliktą įrodymų vertinimą.

120

Komisija mano, kad Bendrojo Teismo argumentuose niekas neleidžia daryti išvados apie įrodymų iškraipymą.

121

Pirmasis, trečiasis, penktasis ir aštuntasis–dešimtasis Del Monte argumentai turi būti atmesti iš karto, nes akivaizdu, kad iš jų neišplaukia joks kaltinimas Bendrajam Teismui, grindžiamas šio tariamai padarytu įrodymų iškraipymu, arba nenurodomi konkretus įrodymai, kurie buvo iškraipyti; todėl jie neatitinka teismo praktikos reikalavimų.

122

Nors antrajame, ketvirtajame, šeštajame ir septintajame Del Monte argumentuose iš tikrųjų yra konkrečių kaltinimų dėl įrodymų iškraipymo, vis dėlto reikia konstatuoti, kad jie nepagrįsti.

123

Kalbant apie antrąjį Del Monte argumentą, kaip savo išvados 131 ir 132 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, skundžiamo sprendimo 114 punkte pateiktą Bendrojo Teismo teiginį, pagal kurį „aplinkybė, kad tikrasis narys <...> turėjo „visų“ bendrovės sprendimų veto teisę, neišplaukia iš jungtinės veiklos sutarties nuostatų“, reikia aiškinti atsižvelgiant į ankstesnius skundžiamo sprendimo punktus, susijusius su jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 2 dalies antruoju sakiniu; ši nuostata taikoma tik tam tikriems, tos pačios sutarties 9 straipsnio 4 dalyje apibrėžtiems dalininkų susirinkimo sprendimams.

124

Dėl ketvirtojo Del Monte argumento, pirma, pakanka konstatuoti, kaip savo išvados 143 punkte pažymėjo generalinė advokatė, kad jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 5 dalyje nėra daugumos taisyklių, taikomų arbitražo tarybai priimant sprendimus, išaiškinimų. Antra, Del Monte konkrečiai nenurodo, kaip Bendrasis Teismas iškraipė šią nuostatą, kai skundžiamo sprendimo 116 punkte tvirtino, kad „aptariamos naudos apimtis turi būti apribota atsižvelgiant į konkrečius dalininkų susirinkimo įgaliojimus“.

125

Dėl šeštojo argumento darytina išvada, kaip savo išvados 152 ir 153 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, kad nagrinėjami Chiquita ir Dole pareiškimai nebuvo nedviprasmiški, todėl juos galima aiškinti įvairiai. Vis dėlto, kadangi nepanašu, kad Bendrojo Teismo aiškinimas būtų akivaizdžiai neatitinkantis minėtų pareiškimų turinio, tariamas iškraipymas negali būti konstatuotas.

126

Galiausiai negalima pritarti septintajam Del Monte argumentui, nes Bendrojo Teismo teiginys, pagal kurį „aplinkybė, kad dalininkas, siekdamas sužinoti savo teises ir apsiginti nuo asmens, įtariančio, kad jis jų nevykdo, kreipiasi į teisininkus“, nėra nesuderinamas su Del Monte skirto rašto, kurį 1997 m. kovo 27 d.Weichert vardu išsiuntė pasamdytas teisininkas, turiniu; kaip savo išvados 157 ir 158 punktuose pabrėžė generalinė advokatė, šis raštas surašytas dviprasmiškai, nes iš įžangos matyti, kad jame perteikiama bendrovės pozicija, tačiau tolesni argumentai pateikiami W. vardu ar net aiškiai W. ir Weichert vardais.

127

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C‑293/13 P.

128

Del Monte nurodo, jog nusprendęs, kad pareiga įrodyti lemiamos įtakos darymą šiuo atveju tenka Komisijai, Bendrasis Teismas kelis kartus perkėlė šią pareigą. Tokiais argumentais buvo preziumuojama lemiama įtaka, kurią Del Monte turėjo paneigti.

129

Pirma, skundžiamo sprendimo 113 punkte Bendrasis Teismas dėl jungtinės veiklos sutarties 9 straipsnio 2 dalyje numatytos tikrojo nario veto teisės nusprendė, kad pagal šios sutarties 9 straipsnio 3 ir 4 dalis dalininkų susirinkimas turi griežtai nustatytus įgaliojimus, o „šioje situacijoje negali būti atmesta bet kokia Del Monte galimybė daryti lemiamą įtaką Weichert elgesiui nagrinėjamoje rinkoje“.

130

Antra, skundžiamo sprendimo 208 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „nors Weichert sprendimai dėl kainų nustatymo galėjo neatitikti Del Monte lūkesčių, iš <...> surinktų dokumentinių įrodymų negalima daryti išvados, kad Weichert <...> apskritai nevykdė „Del Monte nurodymų“ ir rinkoje veikė savarankiškai“.

131

Trečia, skundžiamo sprendimo 237 ir 238 punktuose Bendrasis Teismas manė, kad „2002 m. gegužės 15 d. atsiliepimo į ieškinį, kurį Weichert pateikė Vokietijos teisme nagrinėjant jos ginčą su WAL, ištrauka, [kurioje] teigiama, kad visa Weichert ekonomine pridėtine verte, būtent pirkimais, rinkodara ir logistika, rūpinosi tik tikrieji nariai, o WAL vaidmuo šioje bendrovėje apsiribodavo finansiniu dalyvavimu <...> nepaneigia išvados apie lemiamos įtakos darymą“.

132

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 260 punkte Bendrasis Teismas dėl Del Monte ir Weichert konsoliduotų ataskaitų nebuvimo nusprendė, kad „konsoliduotų ataskaitų nebuvimas nebūtinai reiškia, <...> jog <...> negalima daryti išvados apie lemiamos įtakos buvimą“.

133

Jei Bendrasis Teismas būtų teisingai taikęs įrodinėjimo pareigą reglamentuojančius principus, jis būtų turėjęs išnagrinėti, ar narės komanditorės veto teisė, aplinkybė, jog Weichert kainos neatitiko Del Monte lūkesčių, Vokietijos teismuose pateikti Weichert dokumentai ir konsoliduotų ataskaitų nebuvimas yra pagrindas pakankamai suabejoti Komisijos išvada apie lemiamą Del Monte įtaką Weichert, kad galėtų nuspręsti, jog ši išvada neatitinka reikalaujamo įrodinėjimo lygio.

134

Weichert ir Komisija ginčija Del Monte argumentus.

135

Darytina išvada, kad Del Monte argumentus grindžiant trečiąjį pagrindą lemia neteisingas skundžiamo sprendimo aiškinimas.

136

Iš tikrųjų, kaip pripažįsta Del Monte, iš skundžiamo sprendimo 104 ir 221 punktų aišku, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Del Monte bendros atsakomybės už Weichert padarytą pažeidimą įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai.

137

Toliau skundžiamo sprendimo 98–220 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar Komisija įvykdė šią pareigą, ir nusprendė, kad įrodymai, kuriais Komisija rėmėsi, patvirtina tokią bendrą atsakomybę.

138

Galiausiai minėto sprendimo 222–265 punktuose Bendrasis Teismas patikrino, ar Del Monte pateikti įrodymai ir argumentai paneigia Komisijos išvadą, kad Weichert padarytą pažeidimą reikia priskirti Del Monte.

139

Kaip savo išvados 117 punkte pažymėjo generalinė advokatė, tokia analizė nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo.

140

Tokio perkėlimo taip pat nereiškia aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo 113 ir 208 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Del Monte teiginį, kad dėl tuose punktuose nurodytų aplinkybių atmetama Del Monte galimybė faktiškai daryti lemiamą įtaką Weichert. Iš tikrųjų tuose punktuose Bendrasis Teismas tik atsakė į Del Monte teiginius dėl pažeidimo priskyrimo.

141

Taigi reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C‑293/13 P.

142

Del Monte teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė principą in dubio pro reo, kai pripažino ją atsakinga dėl Weichert elgesio, nepaisant to, kad bylos dokumentai palieka abejonių dėl klausimo, ar ji darė lemiamą įtaką Weichert, ar ne.

143

Iš teismo praktikos matyti, kad Komisija turi surinkti pakankamai tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių tvirtą įsitikinimą, kad įtariamas pažeidimas padarytas. Jeigu joks įrodymas savaime nepagrindžia tokio įsitikinimo, reikia, kad šį reikalavimą atitiktų įrodymų visetas.

144

Šiuo atveju nemažai įrodymų kelia abejonių dėl teiginio, kad Del Monte iš esmės apibrėžė Weichert elgesį aptariamoje rinkoje. Tiesa, Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos įrodymus, motyvuodamas tuo, kad, anot jo, jie neįrodo lemiamos įtakos nedarymo. Tačiau, net jei tai būtų tiesa, abejonės dėl Komisijos išvados apie lemiamą įtaką, kurių kyla dėl šių įrodymų, pateisino principo in dubio pro reo taikymą.

145

Anot Weichert, Del Monte ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, pagal kurį Del Monte nepateikė nė vieno įrodymo, dėl kurio būtų galima pakankamai suabejoti Komisijos išvada.

146

Komisija taip pat daro išvadą, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes Del Monte siekia, kad būtų iš naujo įvertinti įrodymai. Be to, jos nuomone, iš Bendrojo Teismo atlikto Del Monte argumentų vertinimo aišku, kad jis nusprendė, jog teisės požiūriu įrodymai pakankamai patvirtina lemiamos įtakos darymą, ir šiuo klausimu neišreiškė jokių abejonių.

147

Dėl Del Monte ketvirtojo pagrindo priimtinumo reikia pažymėti, kad ši įmonė Bendrąjį Teismą kaltina tuo, jog jis padarė teisės klaidą, t. y. pažeidė principą in dubio pro reo, todėl šis pagrindas nepriimtinas.

148

Dėl esmės pakanka konstatuoti, kad iš visų turėtų įrodymų Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog pažeidimo laikotarpiu Del Monte darė lemiamą įtaką Weichert.

149

Kadangi, pirma, Bendrojo Teismo vertinimas buvo įtikinamas, todėl dėl jo nekyla jokių abejonių, antra, vertinant nebuvo padaryta teisės klaidos, kaip konstatuota išnagrinėjus pirmąjį pagrindą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju principo in dubio pro reo taikymo sąlygos netenkinamos.

150

Taigi ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C‑293/13 P visiškai nepagrįstas, todėl jį reikia atmesti.

151

Del Monte mano, kad Bendrasis Teismas pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, kai padarė išvadą, kad Del Monte kartu su Dole ir Chiquita dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą, nors ir pripažino, jog Weichert nežinojo apie Chiquita ir Dole pasikeitimus informacija. Bendrojo Teismo argumentai skundžiamo sprendimo 590–651 punktuose grindžiami dirbtinai suskaidant jo analizę, susijusią, pirma, su neteisėtu elgesiu ir, antra, su atsakomybe, nes subjektyvųjį elementą nagrinėja atsižvelgdamas tik į atsakomybę.

152

Iš tiesų, Del Monte nuomone, aplinkybė, kad Weichert nežinojo apie šiuos pasikeitimus informacija, yra ne tik lengvinanti nustatant baudos dydį, bet ir pagrindinis veiksnys vertinant, ar padarytas vienas tęstinis pažeidimas. Suderinti veiksmai laikytini vienu tęstiniu pažeidimu, tik jei galima įrodyti, kad buvo siekiama bendro tikslo, buvo žinoma apie riziką, kylančią dėl dalyvavimo visame kartelyje, ir (arba) buvo ruošiamasi jai ir rengiamasi ją prisiimti. Taigi šis kriterijus apima objektyvųjį ir subjektyvųjį elementus, o kiek tai susiję su Weichert, subjektyvaus elemento nėra.

153

Weichert pritaria Del Monte argumentams ir priduria: kadangi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 593 punkte nusprendė, kad Dole ir Chiquita dvišaliai pasitarimai ir tokie patys Dole ir Weichert pasitarimai buvo susiję ir vienas kitą papildydavo, buvo remiamasi tik aplinkybe, kad Dole dalyvavo abiejuose pasitarimuose. Tačiau jei vien ši aplinkybė būtų laikoma pakankama, bet kokie EB 81 straipsniui prieštaraujantys keli dvišaliai pasitarimai galėtų būti laikomi vienu tęstiniu pažeidimu.

154

Weichert mano, kad dėl šios teisės klaidos reikia panaikinti visą ginčijamą sprendimą, nes vieno tęstinio pažeidimo konstatavimas negali būti atskirtas nuo likusios šio sprendimo dalies.

155

Komisija ginčija Del Monte ir Weichert argumentus.

156

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstine veika, nors viena ar kelios šių kelių veiksmų ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Be to, jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus remdamasi dalyvavimu darant visą pažeidimą (Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

157

Įmonė, dalyvavusi darant tokį vieną sudėtinį pažeidimą savo veiksmais, priskirtinais susitarimui ar suderintiems veiksmams, turintiems antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kuriais siekiama prisidėti prie viso pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą už visą dalyvavimo laikotarpį. Taip yra tuo atveju, kai įrodoma, kad minėta įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie visų dalyvių siektų bendrų tikslų ir žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

158

Taigi įmonė gali būti tiesiogiai atlikusi visus vieną tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus ir tokiu atveju Komisija turi teisę jai priskirti atsakomybę už visus veiksmus, todėl ir už visą šį pažeidimą. Įmonė taip pat gali būti tiesiogiai atlikusi tik kelis vieną tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, tačiau galėjo žinoti apie visus numatytus ar įgyvendintus kitų kartelio dalyvių neteisėtus veiksmus siekiant tų pačių tikslų arba protingai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką. Tokiu atveju Komisija turi teisę priskirti šiai įmonei atsakomybę už visą antikonkurencinį elgesį, sudarantį tokį pažeidimą, todėl ir už visą pažeidimą (Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 43 punktas).

159

Tačiau jei įmonė tiesiogiai atliko vieną ir tęstinį pažeidimą sudarantį vieną ar kelis antikonkurencinius veiksmus, bet neįrodyta, kad savo elgesiu ji ketino prisidėti prie visų bendrų kitų kartelio dalyvių siekiamų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką, Komisija turi teisę priskirti jai atsakomybę tik už tuos veiksmus, kuriuos darant ji tiesiogiai dalyvavo, ir už kitų dalyvių numatytus ar įgyvendintus veiksmus siekiant tų pačių tikslų, kurių ji siekė ir dėl kurių buvo įrodyta, kad ji žinojo apie juos arba galėjo protingai numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 44 punktas).

160

Todėl nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad aplinkybė, jog Weichert nežinojo apie Dole ir Chiquita pasikeitimus informacija ir neturėjo apie juos žinoti, negali panaikinti nustatyto pažeidimo pobūdžio, pagal kurį toks pažeidimas yra vienas ir tęstinis; tačiau šiai bendrovei viso šio pažeidimo negalima inkriminuoti.

161

Darytina išvada, kad reikia atmesti penktąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C‑293/13 P ir atitinkamai Del Monte apeliacinį skundą.

162

Dėl šio sprendimo 48 ir 49 punktuose nurodytų priežasčių Komisija ir Del Monte ginčija Weichert suinteresuotumą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.

163

Weichert nesutinka su Komisijos ir Del Monte argumentais.

164

Kaip pažymėta šio sprendimo 51 punkte, pagal Procedūros reglamento 172 straipsnį bet kuri iš atitinkamos Bendrojo Teismo nagrinėtos bylos šalių, turinti „suinteresuotumą, kad apeliacinis skundas būtų patenkintas arba atmestas“, gali per du mėnesius nuo apeliacinio skundo įteikimo pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.

165

Šiuo atveju, priešingai, nei, atrodo, mano Komisija ir Del Monte, akivaizdu, jog Weichert yra suinteresuota, kad Komisijos apeliacinis skundas būtų atmestas. Iš tiesų, jei Teisingumo Teismas patenkintų šį apeliacinį skundą, baudos, už kurią Weichert atsakinga solidariai, suma galėtų būti didesnė arba mažesnė, todėl Weichert yra suinteresuota pateikti pastabas dėl visų su tuo susijusių teisės klausimų.

166

Todėl darytina išvada, kad Weichert suinteresuota pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.

167

Komisija nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 840–853 punktuose tvirtino, kad Weichert per administracinę procedūrą pateikta informacija pateisina ginčijamu sprendimu skirtos baudos sumažinimą.

168

Ji pažymi, kad, remiantis gairių 29 punktu, bazinis baudos, skirtinos pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, dydis gali būti sumažintas, be kita ko, kai susijusi įmonė veiksmingai bendradarbiauja su Komisija ir plačiau, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai bendradarbiauti.

169

Tačiau, Komisijos nuomone, įmonės privalo atsakyti į prašymus pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, nes pagal šią nuostatą joms nenumatyta teisės netenkinti šių prašymų ir jos įpareigotos aktyviai bendradarbiauti. Taigi, ji turi teisę nurodyti įmonei pateikti visą būtiną informaciją apie faktus, kurie tai įmonei gali būti žinomi, ir prireikus perduoti turimus su tuo susijusius dokumentus.

170

Todėl kai įmonė, atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informacijos, ją teikia, tai neviršija šioje nuostatoje numatyto bendradarbiavimo ribų, o taip pateikta informacija nėra savanoriškas bendradarbiavimas, už kurį turėtų būti atlyginta sumažinant atitinkamai įmonei skirtą baudą.

171

Iš nusistovėjusios Bendrojo Teismo praktikos taip pat matyti, kad bendradarbiavimas, neviršijantis įmonei pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį nustatytų pareigų, nesuteikia teisės į šiai įmonei skirtinos baudos sumažinimą, nesvarbu, ar šios informacijos buvo paprašyta pagal šio reglamento 18 straipsnio 2 dalį, ar sprendimu, kaip numatyta šios nuostatos 3 dalyje.

172

Komisija priduria, kad įmonė, kuri laikosi tik minėtame reglamente nustatytos pareigos bendradarbiauti, neparodo, jog iš tikrųjų nori bendradarbiauti, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką dėl pranešimo apie atleidimą nuo baudų ar jų sumažinimą.

173

Komisija pabrėžia, kad tikslams destabilizuoti kartelius, skatinant įmones išduoti juos Komisijai, ir palengvinti jos užduotį pateikiant įrodymų būtų rimtai pakenkta, jei įmonės, kurios informaciją pateikia ne spontaniškai, o tik atsakydamos į tyrimo priemones, taip pat galėtų pasinaudoti baudos sumažinimu, kai jų pateikta informacija būtų naudinga.

174

Ji pažymi, kad dažniausia informacija, pateikta atsakant į prašymus pateikti informacijos, yra naudinga įrodant tiriamą pažeidimą, nes šios tyrimo priemonės tikslas ir yra leisti Komisijai gauti, jos nuomone, naudingos informacijos.

175

Galiausiai Komisija mano, kad dėl ginčo gali būti priimtas sprendimas, ir prašo Teisingumo Teismo nustatyti, kad galutinis Weichert ir Del Monte solidariai skirtos baudos dydis yra 9800000 eurų.

176

Del Monte ir Weichert atsako, kad Komisijos argumentai pagrįsti neteisingu skundžiamo sprendimo suvokimu, nes to sprendimo 834–839 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar Weichert bendradarbiavimas buvo savanoriškas, ar ne, o to sprendimo 840 punkte nurodė, kad minėtas bendradarbiavimas buvo savanoriškas dėl to, kad ji bendradarbiavo reaguodama ne į sprendimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, o į paprastą prašymą, kaip jis suprantamas pagal šios nuostatos 2 dalį.

177

Be to, Del Monte ir Weichert teigia, kad teisės aktuose nėra numatyta pareiga atsakyti į paprastą prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį. Jos pažymi, kad tik šios nuostatos 3 dalyje numatytas sprendimas lemia vykdytiną teisėtą pareigą, gali būti apskųstas, o neatsakius į jį gali būti skirtos šio reglamento 23 ir 24 straipsniuose numatytos sankcijos. Kai pateikiamas paprastas prašymas pateikti informacijos, už neatsakymą neskiriamos nei vienkartinės, nei periodinės baudos. Be to, pagal SESV 288 straipsnį privalomi tik reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Todėl jei įmonė neatsako į tokį prašymą, norėdama, kad tokia pareiga atsirastų, Komisija gali priimti sprendimą.

178

Del Monte ir Weichert taip pat mano, kad Bendrasis Teismas įgyvendino savo neribotą jurisdikciją tikrinant baudas ir kad Komisijos gairės jam nėra privalomos. Todėl ši negali pagrįstai teigti, kad pritaikytas sumažinimas nedera su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu ir kad jis negali būti ginčijamas dėl to, kad neatitinka vieno iš jos pranešimų. Bendrasis Teismas jau yra sumažinęs baudas dėl atsakymų į paprastus prašymus pateikti informacijos ir Teisingumo Teismas niekada neteigė nesutinkantis su tokia praktika.

179

Galiausiai Del Monte ir Weichert mano, kad Komisijos nuogąstavimai dėl šių baudų atgrasomojo pobūdžio neturi pagrindo, nes Bendrasis Teismas sumažino baudą tik 2 % bazinio dydžio. Be to, jei Komisija norėtų išvengti tokių sumažinimų, ji galėtų priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį. Į prašymus pateikti informacijos atsakančios įmonės iš esmės palengvina tyrimus ir atsisako kai kurių procesinių teisių.

180

Skundžiamo sprendimo 840–853 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Weichert atsakymas į prašymą pateikti informacijos, pateiktą remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalimi, pateisina baudos sumažinimą dėl šios bendrovės bendradarbiavimo per administracinę procedūrą.

181

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal minėto reglamento 18 straipsnio 2 dalį paprastame prašyme pateikti informacijos, siunčiamame įmonei ar įmonių asociacijai, Komisija nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, taip pat tai, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį ta informacija turi būti pateikta.

182

Šiuo atveju akivaizdu, kad Weichert nebuvo įpareigota pateikti informacijos oficialiu, pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu; jos buvo paprašyta pateikti informacijos paprastu, pagal šio reglamento 18 straipsnio 2 dalį pateiktu prašymu.

183

Tačiau, kadangi Weichert atsakė tik į paprastą prašymą pateikti informacijos, reikia konstatuoti, kad ji nepateikė Komisijai informacijos savo iniciatyva.

184

Kaip savo išvados 246 punkte pažymėjo generalinė advokatė, baudos sumažinimas, numatytas 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, yra pateisinamas tik tuomet, kai įmonė neprašoma teikia informaciją Komisijai. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką atitinkamos įmonės elgesys turi ne tik palengvinti Komisijos užduotį konstatuoti pažeidimo buvimą, bet ir rodyti tikrą norą bendradarbiauti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 395 ir 396 punktus ir Sprendimo Schenker & Co. ir kt., C‑681/11, EU:C:2013:404, 48 punktą).

185

Bet koks kitoks aiškinimas neigiamai paveiktų atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo programos tikslą ir patrauklumą, nes, pirma, visoms kartelio šalims tektų mažinti baudas po to, kai jos Komisijos prašymu pateiktų šiai naudingos informacijos ir (arba) įrodymų ir, antra, jis paskatintų įmones nesiimti jokių veiksmų, o ne teikti savo iniciatyva kuo greičiau ir kuo išsamiau Komisijai tokią informaciją ir įrodymus.

186

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 840–853 punktuose nusprendė, kad atsakymas į prašymus pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį pateisina baudos sumažinimą.

187

Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 853–856 ir 880 punktų, Bendrasis Teismas padarė tą pačią teisės klaidą, kai įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją sumažino Del Monte ir Weichert baudą 10 % dėl pastarosios bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, nors Weichert elgesys negali būti vertinamas kaip parodantis tikrąjį norą bendradarbiauti.

188

Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti pirmajam Komisijos apeliacinio skundo pagrindui byloje C‑294/13 P ir panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą.

189

Kadangi antrąjį pagrindą Komisija pateikė kaip papildomą, o pirmajam pagrindui buvo pritarta, antrojo pagrindo nereikia nagrinėti.

190

Jei Teisingumo Teismas pritartų Komisijos pirmajam apeliacinio skundo pagrindui byloje C‑294/13 P, Del Monte nuomone, reikėtų išnagrinėti klausimą, ar Komisijos prašymuose pateikti informacijos buvo reikalaujama, kad Weichert pripažintų padariusi EB 81 straipsnio pažeidimą. Kadangi Bendrasis Teismas nepateikė nuomonės klausimu, ar Weichert turi teisę neatsakyti dėl to, kad prašymais pateikti informacijos buvo siekiama gauti ją pačią apkaltinančių parodymų, skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida.

191

Weichert taip pat nurodo, kad jeigu prašymai pateikti informacijos apima teisėtą įpareigojimą atsakyti, galima pasinaudoti teise neteikti parodymų prieš save, o Bendrojo Teismo pastabai, jog Weichert neturėjo teisės remtis šia teise, nebegalima pritarti. Iš tikrųjų, kadangi Weichert buvo prašoma išsamiai paaiškinti, apie ką buvo kalbama per dvišalius pasitarimus dėl išankstinio kainų nustatymo, o tuo metu Komisija turėjo įtarimų, jog pasitarimų tikslas yra konkurencijos ribojimas, klausimais buvo siekiama priversti Weichert pripažinti pažeidimą, kurį įrodyti privalėjo Komisija.

192

Komisija nesutinka su Weichert ir Del Monte argumentais. Be to, jos nuomone, Weichert priešpriešinis apeliacinis skundas byloje C‑294/13 P yra nepriimtinas.

193

Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar šios bylos aplinkybėmis tinkamas teisingumo vykdymas pateisina Weichert priešpriešinio ieškinio byloje C‑294/13 P atmetimą iš esmės, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl Komisijos pateikto priimtinumu grindžiamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktą).

194

Darytina išvada, kad šiuo atveju taip yra. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad minėtam priimtinumu grindžiamam prieštaravimui reikia pritarti, būtina iš esmės išnagrinėti Del Monte argumentus, kurie iš principo yra tapatūs Weichert pateiktiems argumentams.

195

Tačiau šiuo klausimu iš teismo praktikos aišku, kad prašymai pateikti informacijos, pateikti remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalimi, neturi įtakos teisei neteikti parodymų prieš save (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 35 punktą ir Sprendimo Erste Group Bank ir kt. / Komisija, C‑125/07 P, C‑133/07 P ir C‑137/07 P, EU:C:2009:576, 272 punktą).

196

Iš tikrųjų dėl tokios priežasties nepateikus paprašytos informacijos per nustatytą terminą negali būti skirta vienkartinė arba periodinė bauda atitinkamai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 ir 24 straipsnius. Taigi, paprastas prašymas pateikti informacijos skiriasi nuo oficialaus sprendimo, priimto remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi, į kurį neatsakius skiriamos minėtame reglamente numatytos piniginės sankcijos.

197

Šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad Komisija nepriėmė Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje numatyto sprendimo dėl Weichert.

198

Šiomis aplinkybėmis Weichert ir Del Monte negali pagrįstai remtis Weichert teise nebūti Komisijos verčiamai prisipažinti dalyvavus darant pažeidimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 35 punktą ir Sprendimo Erste Group Bank ir kt. / Komisija, C‑125/07 P, C‑133/07 P ir C‑137/07 P, EU:C:2009:576, 272 punktą).

199

Todėl Weichert ir Del Monte priešpriešiniai apeliaciniai skundai byloje C‑294/13 P turi būti atmesti.

200

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.

201

Kadangi nagrinėjamu atveju turi būti panaikintas tik pirmas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies punktas, susijęs su baudos dydžiu, Teisingumo Teismas turi būtinus duomenis, kad galėtų priimti dėl to galutinį sprendimą.

202

Siekiant ištaisyti šio sprendimo 187 punkte nustatytą teisės klaidą ir atsižvelgiant į šio sprendimo 183–185 punktuose pateiktus samprotavimus, reikia atsisakyti baudos sumažinimo 10 %, kurį Bendrasis Teismas pritaikė dėl Weichert bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, ir atitinkamai nustatyti, kad baudos dydis yra 9800000 eurų.

203

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

204

Pagal to paties Reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

205

Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 3 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis padengia savo išlaidas.

206

Kadangi Del Monte ir Weichert pralaimėjo visas bylas, o Komisija visose bylose reikalavo priteisti iš šių bendrovių išlaidas, reikia nurodyti joms padengti bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto reikia nurodyti Weichert padengti savo bylinėjimosi išlaidas bylose, kurias iškėlė Del Monte ir Komisija.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: