—

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir C. Barslev,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179), iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB (OL L 390, p. 124, toliau – Direktyva 92/12), 7–9 straipsnių aiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant S. Gross ir Hauptzollamt Braunschweig (Braunšveigo centrinės muitinės) ginčą dėl šio sprendimo nurodyti ieškovui sumokėti akcizą už tabako produktus.

3

Direktyvos 92/12 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi produktų pristatymo, laikymo iki pristatymo arba tiekimo savarankiška ūkine veikla besiverčiančiam prekybininkui arba viešajai įstaigai, jeigu tai vyksta kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie buvo išleisti į apyvartą, atveju atsiranda pagrindas taikyti akcizus tiems produktams toje kitoje valstybėje narėje;

kadangi už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi būti pritaikytas toje šalyje, kurioje produktai buvo įsigyti.“ (Neoficialus vertimas)

4

Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Akcizas tampa mokėtinas, kai produktai išleidžiami į apyvartą arba kai nustatomi trūkumai, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal 14 straipsnio 3 dalį.

Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas į apyvartą yra:

2.   Taikomos apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai išleidžiami į apyvartą arba nustatomi trūkumai, galiojančios apmokestinimo sąlygos ir akcizų tarifai. Akcizai apskaičiuojami ir mokami kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka, laikantis nuostatos, kad visos valstybės narės savo produktams ir kitų valstybių narių produktams privalo taikyti tas pačias mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo procedūras.“ (Neoficialus vertimas)

5

Šios direktyvos 7 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti į apyvartą vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi.

2.   Šiuo tikslu, nepažeidžiant 6 straipsnio, kai vienoje valstybėje narėje jau išleisti į apyvartą, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, produktai pristatomi, skirti pristatyti ar naudojami kitoje valstybėje narėje savarankiška ūkine veikla besiverčiančio prekybininko verslo reikmėms arba viešųjų įstaigų reikmėms, akcizas turi būti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje.

3.   Priklausomai nuo aplinkybių, mokestį privalo sumokėti asmuo, kuris tiekia, arba asmuo, kuris laiko tiekti skirtus produktus, arba asmuo, kuris gavo produktus kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti į apyvartą, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga.“ (Neoficialus vertimas)

6

Direktyvos 92/12 8 straipsnyje numatyta:

„Laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų individualioms reikmėms įsigyjamiems ir jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.“ (Neoficialus vertimas)

7

Šios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinas, kai vartoti vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje.

Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo.

2.   Norėdamos nustatyti, ar 8 straipsnyje nurodytų produktų paskirtis yra komercinė, valstybės narės privalo, inter alia, atsižvelgti į:

<…>“ (Neoficialus vertimas)

8

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1994 m. rugpjūčio 31 d. Tabako mokesčių įstatymo (Tabaksteuergesetz, toliau – TabStG) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Mokestis už tabako produktus turi būti sumokamas naudojant fiskalinius ženklus. Naudojimas apima fiskalinių ženklų žymėjimą ir tvirtinimą ant mažmeninės prekybos pakuočių. Fiskaliniai ženklai turi būti naudojami, kai mokestis tampa mokėtinas.“

9

TabStG 19 straipsnyje nustatyta:

„Jei neteisėtai, pažeidžiant 12 straipsnio 1 dalį, kitose valstybėse narėse į laisvą apyvartą išleisti tabako produktai komerciniais tikslais įvežami arba siunčiami į mokesčių teritoriją, mokestis tampa mokėtinas įvežus ar išsiuntus tabako produktus į mokesčių teritoriją. Apmokestinamuoju asmeniu laikomas asmuo, įvežantis ar siunčiantis tabako produktus, ir gavėjas, pradėjęs juos laikyti <…>“

10

S. Gross įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už keturis kartus padarytą nusikalstamą veiką – mokesčių už komerciniais tikslais įsigytas prekes slėpimą. Baudžiamasis teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje keletą kartų iš organizacijos, kuri užsiėmė cigarečių kontrabanda, gavo nedeklaruotų cigarečių, už kurias buvo nesumokėtas akcizas, siekdamas jas perparduoti.

11

2010 m. liepos 28 d. sprendimu Hauptzollamt Braunschweig pareikalavo, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje solidariai kartu su kitais trimis skolininkais sumokėtų 15136 EUR, neįskaičiavus palūkanų, tabako akcizą.

12

Pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė skundą Finanzgericht (Finansų teismui). Šis teismas nusprendė, kad reikalavimas sumokėti akcizą kilo taikant TabStG 19 straipsnio pirmąjį sakinį. Jis konstatavo, kad jam pateiktoje byloje, netaikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo, iš kitos valstybės narės į Vokietijos mokesčių teritoriją komerciniais tikslais buvo įvežtos cigaretės be Vokietijos fiskalinių ženklų. Finanzgericht perėmė baudžiamojoje byloje priimtame nuosprendyje išdėstytas faktines išvadas. Po to, kai cigaretės buvo įvežtos į Vokietijos mokesčių teritoriją, pareiškėjas pagrindinėje byloje jas laikė kaip gavėjas, todėl jam teko pareiga sumokėti akcizą pagal TabStG 19 straipsnio antrą sakinį.

13

Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Bundesfinanzhof (Federaliniam finansų teismui).

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Direktyvos 92/12 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad akcizą turi mokėti visi asmenys, kurie komerciniais tikslais vienoje valstybėje narėje laiko akcizu apmokestinamus produktus, kurie išleisti į apyvartą kitoje valstybėje narėje, ar šią nuostatą reikia aiškinti griežtai, kad akcizą turi mokėti tik asmuo, kuris laiko produktus komerciniais tikslais nagrinėjamoje valstybėje narėje pirmą kartą.

15

Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal <...> Direktyvos 92/12/EEB <...> 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, nepažeidžiant sisteminio ryšio su [šios direktyvos] 7 straipsnio 3 dalimi, nedraudžiama valstybės narės teisės akto nuostata, kurioje numatyta, kad asmuo, laikantis komerciniais tikslais vartoti kitoje valstybėje narėje išleistas į apyvartą akcizais apmokestinamas prekes, netampa asmeniu, turinčiu pareigą mokėti mokestį, jei įsigijo šias prekes iš kito asmens tik pasibaigus įvežimui?“

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu iš esmės siekia žinoti, ar Direktyvos 92/12 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šia nuostata valstybei narei leidžiama nurodyti, kad akcizo mokestį turi mokėti asmuo, kuris šios valstybės narės mokesčių teritorijoje komerciniais tikslais laiko akcizu apmokestintus produktus, išleistus į apyvartą kitoje valstybėje narėje, net jeigu šis asmuo nebuvo pirmasis šiuos produktus paskirties valstybėje narėje laikantis asmuo.

17

Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyva 92/12 norima nustatyti tam tikras akcizais apmokestinamų produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės taisykles, siekiant užtikrinti vienodą akcizų taikymą visose valstybėse narėse. Toks suderinimas iš principo leidžia išvengti dvigubo apmokestinimo valstybėse narėse (Sprendimo Scandic Distilleries, C‑663/11, EU:C:2013:347, 22 ir 23 punktai).

18

Šiuo atžvilgiu tais atvejais, kai akcizais apmokestinami produktai išleisti į apyvartą valstybėje narėje, Direktyvoje 92/12, kaip visų pirma matyti iš jos 5 ir 6 konstatuojamųjų dalių, nustatytas skirtumas tarp, pirma, produktų, kuriuos kitoje valstybėje narėje komerciniais tikslais laiko savarankiška ūkine veikla besiverčiantis prekybininkas, ir, antra, produktų, kuriuos kitoje valstybėje narėje privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms.

19

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje iš organizacijos, kuri užsiėmė cigarečių, išleistų į apyvartą kitoje nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėje narėje, kontrabanda, gaudavo cigarečių, už kurias nebuvo sumokėtas akcizas, siekdamas jas perparduoti Vokietijoje. Taigi aišku, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos cigaretės į Vokietijos mokesčių teritoriją buvo įvežtos komerciniais tikslais, nors neturėjo reikalaujamų nacionalinių fiskalinių ženklų.

20

Reikia priminti, kad pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, šis teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti tinkamą atsakymą, kuris pastarajam leistų išspręsti jam pateiktą bylą. Vadinasi, net jei formaliai žiūrint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai apribojo savo prejudicinį klausimą tik Direktyvos 92/12 9 straipsnio aiškinimu, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar šis teismas apie tai užsiminė savo pateiktame klausime. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos šio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus šios teisės klausimus, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos dalyką (žr. Sprendimo Worten, C‑342/12, EU:C:2013:355, 30 ir 31 punktus).

21

Neginčijama, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje keletą kartų gavo iš kitų asmenų nagrinėjamų produktų po to, kai jie buvo įvežti į Vokietijos mokesčių teritoriją, nors ir neteisėtai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Salumets ir kt., C‑455/98, EU:C:2000:352, 19 punktą), siekdamas juos perparduoti ir gauti pajamų.

22

Taigi pagrindinėje byloje gali būti taikomas Direktyvos 92/12 7 straipsnis, nes pagal jo 2 dalį ši nuostata taikoma situacijai, kai produktai yra pristatomi, skirti pristatyti ar naudojami kitoje valstybėje narėje savarankiška ūkine veikla besiverčiančio prekybininko verslo reikmėms.

23

Todėl Direktyvos 92/12 9 straipsnį reikia aiškinti kartu su šios direktyvos 7 straipsniu.

24

Pagal siejamas 7 straipsnio 1 ir 3 dalis akcizas turi būti mokamas valstybėje narėje, kurioje produktus laiko, be kita ko, asmuo, kuris gauna nagrinėjamus produktus, arba prekybininkas.

25

Kadangi Direktyvos 92/12 7 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad asmuo, kuris „gauna“ nagrinėjamus „produktus“, gali mokėti akcizą už juo apmokestintus produktus, išleistus į apyvartą vienoje valstybėje narėje, net komerciniais tikslais laikomus kitoje valstybėje narėje, šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad akcizą turi mokėti kiekvienas nagrinėjamus produktus laikantis asmuo.

26

Kadangi griežčiau aiškinant akcizo mokėjimas būtų apribotas jį taikant pirmajam nagrinėjamus produktus laikančiam asmeniui, būtų pažeidžiamas Direktyvos 92/12 tikslas. Juo remiantis, produktų gabenimo iš vienos valstybės teritorijos į kitos valstybės teritoriją negali nuolat kontroliuoti nacionalinės institucijos, nes tai trukdytų laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungos vidaus rinkoje. Todėl taip aiškinant kiltų klausimų dėl mokėtinų akcizų, siejamų su Sąjungos sienos kirtimu, rinkimo.

27

Ši išvada taip pat patvirtinama 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118 dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12 (OL L 9, p. 12), 33 straipsnio 3 dalimi, kuria supaprastinamas Direktyvos 92/12 7 straipsnio turinys, darant nuorodą tik į asmenį, „kuriam prekės pristatomos kitoje valstybėje narėje“ (Sprendimo Metro Cash & Carry Danmark, C‑315/12, EU:C:2013:503, 36 punktas).

28

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 92/12 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 7 straipsniu, reikia aiškinti taip: tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal šią nuostatą valstybei narei leidžiama nurodyti, kad akcizo mokestį turi mokėti asmuo, kuris šios valstybės narės mokesčių teritorijoje komerciniais tikslais laiko akcizu apmokestinamus produktus, išleistus į apyvartą kitoje valstybėje narėje, net jeigu šis asmuo nebuvo pirmasis šiuos produktus paskirties valstybėje narėje laikantis asmuo.

29

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB, 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 7 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis šia nuostata valstybei narei leidžiama nurodyti, kad akcizo mokestį turi mokėti asmuo, kuris šios valstybės narės mokesčių teritorijoje komerciniais tikslais laiko akcizu apmokestinamus produktus, išleistus į apyvartą kitoje valstybėje narėje, net jeigu šis asmuo nebuvo pirmasis šiuos produktus paskirties valstybėje narėje laikantis asmuo.