1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant septynis ginčus, susijusius su hipotekos paskolos grąžinimu, – įmonės Alpha Bank Cyprus Ltd (toliau – Alpha Bank), vykdančios bankinę veiklą, ginčus su nekilnojamojo turto įgijėjais ir dar viena įmone – Alpha Panareti Public Ltd, kuri užtikrino minėtą paskolą ( 2 ).

2.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 ( 3 ) 8 straipsnio išaiškinimu.

3.

Minėto reglamento 8 straipsnyje „Atsisakymas priimti dokumentą“ nurodyta, kad naudojant „[reglamento] II priede pateiktą tipinę formą“ dokumento adresatui turi būti pranešta, kad jis gali atsisakyti priimti šį dokumentą, jeigu jis nėra parengtas nustatyta kalba arba jeigu nėra pridėtas jo vertimas į tą kalbą.

4.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą visų pirma susijęs su privalomuoju arba neprivalomuoju šios tipinės formos pobūdžiu ir jos nenaudojimo padariniais, kalbant apie dokumento įteikimą.

5.

Aptariamo reglamento 8 straipsnyje „Atsisakymas priimti dokumentą“ nustatyta:

„1.   Gaunančioji agentūra, naudodama II priede pateiktą tipinę formą, informuoja adresatą, kad jis gali atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą arba grąžinti dokumentą gaunančiajai agentūrai per vieną savaitę, jeigu jis nėra parengtas viena iš šių kalbų arba nėra pridėtas jo vertimas į bet kurią iš šių kalbų:

2.   Jeigu gaunančiajai agentūrai pranešama apie adresato atsisakymą priimti dokumentą, kaip nurodoma šio straipsnio 1 dalyje, ji nedelsdama informuoja perduodančiąją agentūrą, pateikdama 10 straipsnyje nurodytą pažymėjimą, ir grąžina prašymą bei dokumentus, kurių vertimo reikalaujama.

3.   Jeigu adresatas atsisakė priimti dokumentą pagal 1 dalį, galima ištaisyti dokumento įteikimo procedūrą, pagal šio reglamento nuostatas adresatui įteikiant dokumentą su pridėtu vertimu į 1 dalyje numatytą kalbą. Tuo atveju dokumento įteikimo data turi būti data, kurią dokumentas su pridėtu vertimu įteikiamas pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę. Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, data, į kurią reikia atsižvelgti pareiškėjo atžvilgiu, turi būti pirminio dokumento įteikimo data, nustatyta pagal 9 straipsnio 2 dalį.

<…>“

6.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamų septynių apeliacinių bylų atsakovai yra Kipro Respublikos teritorijoje esančio turto įgijėjai ir šio turto pardavėja Alpha Panareti Public Ltd ( 4 ). Turtas buvo įsigytas paėmus hipotekos paskolą iš Alpha Bank; šis kreipėsi į Kipro teismus reikalaudamas, kad įgijėjai ir pardavėja, t. y. Alpha Panareti Public Ltd, kuri užtikrino paskolą, grąžintų likusią hipotekos paskolą.

7.

Kadangi įgijėjai ( 5 ) nuolat gyveno užsienyje, Alpha Bank pateikus prašymą ex parte ( 6 ) pagal kiekvieną pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį buvo priimta nutartis, kuria leista už teismo geografinės jurisdikcijos ribų įteikti bylos iškėlimo dokumento ( 7 ), prie jo pridėto rašto ( 8 ) ir jų vertimo patvirtintas kopijas (toliau – ginčijama nutartis). Be to, kiekvienoje iš ginčijamų nutarčių buvo numatyta, kad minėti dokumentai turi būti įteikti pagal Reglamente Nr. 1393/2007 numatytas taisykles.

8.

Kiekvienam įgijėjui Anglijoje buvo įteikti tokie dokumentai:

9.

Kiekvienos iš septynių bylų atsakovai pirmojoje instancijoje pareiškė, kad atvyktų į teismą su išlyga, ir pateikė prašymą panaikinti ginčijamas nutartis arba pripažinti jas ir pačius įteikimus negaliojančiais. Jie nurodė, kad pagal Reglamentą Nr. 1393/2007 ir Kipro civilinio proceso kodeksą turėjo būti įteikti ir kiti dokumentai, t. y. kartu su kiekvienu ieškiniu:

10.

Alpha Bank pirmosios instancijos teisme teigė, jog dėl to, kad atsakovai sužinojo apie ieškinį ir jo dalyką, taip pat jiems taikomus terminus, jie negali remtis įteikimo netinkamumu. Alpha Bank nuomone, atsakovų prašymais pripažinti įteikimą negaliojančiu iš esmės siekiama išvengti šio įteikimo.

11.

Kiekvienoje iš šių septynių bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patenkino minėtus reikalavimus. Jis nusprendė, kad visų būtinų dokumentų ir jų vertimo į anglų kalbą, visų pirma ginčijamų nutarčių vertimo į anglų kalbą, neįteikimas reiškia Kipro civilinio proceso kodekso ir Reglamento Nr. 1393/2007 pažeidimą, nes taip iš dokumentų adresato atimama galimybė susipažinti su jų turiniu. Jis taip pat pripažino, kad minėtas reglamentas buvo pažeistas, nes atsakovams nebuvo įteikta jo II priede nurodyta tipinė forma, kurioje jiems būtų pranešta apie jų teisę atsisakyti priimti ginčijamas nutartis graikų kalba, jeigu kartu su jomis nepateikiamas reikalaujamas vertimas į anglų kalbą. Tuo remdamasis, pirmosios instancijos teismas pripažino bylos iškėlimo dokumento ir prie jo pridėto „rašto“ įteikimą ir ginčijamą nutartį kiekvienoje iš minėtų bylų niekiniais.

12.

Alpha Bank apskundė visus septynis teismo sprendimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

13.

Atskiru sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas septynis pirmojoje instancijoje priimtus sprendimus pripažino teisiškai klaidingais, kiek jais įteikimas pripažįstamas niekiniu dėl priežasčių, susijusių su nacionalinės teisės pažeidimais, jeigu nagrinėjamų pagrindinių bylų aplinkybėmis visus trūkumus buvo galima pašalinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1393/2007 turinį. Minėto teismo teigimu, „nepaisant įvairių nustatytų įteikimo būdo trūkumų, iš įteiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad atsakovai tikrai buvo suklaidinti, nes laiku atvyko į teismą. Be to, atsakovai nenurodė, kaip juos galėjo suklaidinti įteikimas ir, kas yra dar svarbiau, kokių neigiamų pasekmių jiems galėjo sukelti galima klaida.“

14.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pripažintų įteikimą niekiniu tik jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad įteikimas naudojant Reglamento Nr. 1393/2007 II priede esančią formą pagal šį reglamentą reikalaujamas visais įteikimo atvejais ir kad galimo šios formos neįteikimo negalima ištaisyti ir dėl to įteikimas tampa niekinis.

15.

Šiomis aplinkybėmis Anotato Dikastirio Kyprou (Kipras) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16.

Šioje byloje pastabas raštu pateikė Alpha Bank, atsakovai, Kipro, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija. Alpha Bank, atsakovės, Kipro, Vokietijos, Ispanijos vyriausybės ir Komisija pastabas žodžiu pateikė 2014 m. lapkričio 27 d. posėdyje.

17.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad gaunančioji agentūra ( 9 ) turi visuomet naudoti šio reglamento II priede pateiktą tipinę formą įteikdama adresatui įteiktiną dokumentą.

18.

Atsakovai mano, kad Reglamente Nr. 1393/2007 nenumatyta jokia teisės gauti jo II priede nurodytą tipinę formą išimtis. Jie pažymi, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai numatė šią formą siekdamas užtikrinti ir apsaugoti pagrindines adresatų teises į informaciją ir teisingą bylos nagrinėjimą. Tačiau Alpha Bank mano, kad nagrinėjama tipinė forma neduoda jokios naudos, jeigu bylos iškėlimo dokumentas buvo išverstas į gaunančiosios agentūros kalbą.

19.

Graikijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad nei Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnyje, nei jokioje kitoje jo nuostatoje nenumatyta išimtis, pagal kurią gaunančioji agentūra galėtų nuspręsti nenaudoti jo 8 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos tipinės formos. Ispanijos vyriausybės nuomone, Reglamento Nr. 1393/2007 tekstas nekelia jokių abejonių. Iš tiesų jo 8 straipsnyje reikalaujama, kad jame nurodyta informacija būtų pateikta naudojant šio reglamento II priede nustatytą tipinę formą. Austrijos vyriausybė taip pat mano, kad įteikti tipinę formą reikalaujama visais atvejais.

20.

Kipro vyriausybės teigimu, nors a priori Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateiktą tipinę formą privaloma naudoti visais atvejais įteikiant teismo dokumentą, atrodo, kad Teisingumo Teismas Sprendime Weiss und Partner (C‑14/07, EU:C:2008:264) leido nukrypti nuo šio bendro įpareigojimo, jeigu adresatas yra susipažinęs su įteikiamo dokumento turiniu.

21.

Komisija teigia, kad nagrinėjamos tipinės formos paskirtis yra informacinė ir šios formos reikalaujama tais atvejais, kai teismo dokumentas įteikiamas atsakovui nesuprantama kalba. Todėl, jos nuomone, jeigu dokumentas įteiktas viena iš Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje numatytų kalbų, tipinė forma praranda prasmę ir jos naudoti nereikalaujama. Komisija priduria, kad nagrinėjamu atveju adresatas neturėjo teisės atsisakyti priimti dokumentą, jei įteikiant jį kartu buvo pridėta tipinė forma.

22.

Vokietijos vyriausybės nuomone, gaunančioji agentūra privalo pridėti Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateiktą tipinę formą tik tuo atveju, jeigu dokumentas, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 8 straipsnio 1 dalį, nebuvo išverstas į vieną iš šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytų kalbų. Iš tiesų 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta informavimo pareiga reiškia „specialios patikros pareigą, nustatytą gaunančiajai agentūrai“, kuri atlieka savo patikrą turėdama kompetenciją, dėl kurios ji laikoma institucija ar teismu. Todėl ši vyriausybė mano, kad gaunančioji agentūra kiekvienu atveju turi patikrinti, ar Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje numatytam adresatui turi būti pranešta apie jo teisę atsisakyti priimti kaip tipinę formą pateiktą dokumentą. Jos nuomone, ginčijama nutartis yra dokumentas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalį, nes, nesant vertimo, negalima atmesti, kad procedūriniu požiūriu jos turinys turi esminę reikšmę, o tai pateisina gaunančiajai agentūrai pagal šią nuostatą tenkantį savarankišką informavimo įpareigojimą.

23.

Mano manymu, Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio taikymo sritis yra aiški ir visiškai vienareikšmė. Šio reglamento II priede pateiktą tipinę formą reikalaujama naudoti visais teismo dokumentų įteikimo atvejais ( 10 ), netaikant jokių išimčių, neatsižvelgiant į tai, kokia kalba surašytas įteiktinas dokumentas, ir į tai, ar prie jo pridėtas vertimas, ar ne ( 11 ).

24.

Pirma, Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalies tekste ( 12 ) aiškiai ir be jokių išimčių reikalaujama, kad gaunančioji agentūra naudotų nagrinėjamą formą įteikdama įteiktiną dokumentą.

25.

Taigi Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnio 1 dalyje gaunančiajai agentūrai nenumatyta galimybė nuspręsti, ar šią formą naudoti būtina, ar ne, atsižvelgiant į įteiktino dokumento kalbą ar kalbas, kurias supranta adresatas (bet kuriuo atveju dažnai ji neturi informacijos apie tai), oficialiąsias atitinkamos valstybės narės kalbas ar pridėto vertimo į šias kalbas buvimą.

26.

Iš tiesų formuluotė „jeigu jis nėra parengtas viena iš šių kalbų arba nėra pridėtas jo vertimas į bet kurią iš šių kalbų“ reiškia ne reikalavimą naudoti formą, o tik adresato teisę atsisakyti priimti dokumentą.

27.

Taigi Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateikta tipinė forma automatiškai naudotina norint įteikti dokumentą jo adresatui, nors ir atrodytų, kad ji yra perteklinė, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į adresato kalbinius įgūdžius ar, dar konkrečiau, jeigu įteiktinas dokumentas surašytas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja kalba. Norėčiau pridurti, jog manau, kad net ir pastaruoju atveju pareiga, kurios laikytinasi visais atvejais, pridėti šią formą, kuri tėra vieno puslapio, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja kalba arba viena iš oficialiųjų įteikimo vietos kalbų nereiškia nepagrįstos perteklinės pareigos.

28.

Antra, Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateikta tipinė forma ir su ja susieta naudojimo pareiga yra naujovė, palyginti su ankstesniu reglamentu, t. y. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( 13 ). Mano nuomone, ši naujovė atspindi Europos teisės aktų leidėjo valią padaryti teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimą tarp valstybių narių veiksmingesnį ir spartesnį ( 14 ), kartu paisant minėto adresato teisės į gynybą ( 15 ).

29.

Prievole naudoti šią formą siekiama išvengti nesėkmingų atvejų, kaip šioje byloje, kai vos vieno puslapio dokumentas, t. y. patvirtinta ginčijamos nutarties kopija, surašytas tik graikų kalba, taigi kalba, kurios atsakovai nesupranta (arba gali nesuprasti), arba valstybės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja (anglų) kalba, yra tarp visų graikų kalba surašytų dokumentų, prie kurių, išskyrus ginčijamą nutartį, yra pridėtas vertimas ( 16 ).

30.

Taigi, mano nuomone, gaunančiosioms agentūroms nesuteikta jokia diskrecija naudoti nagrinėjamą formą ( 17 ). Be to, aiškinant Reglamentą Nr. 1393/2007 savarankiškai ir vienodai, įteikiant įteiktiną dokumentą, nagrinėjama tipinė forma turi būti visuomet pridedama ( 18 ). Iš tiesų šis reglamentas taikomas visoms Sąjungos valstybėms narėms ( 19 ) ir dokumentai gali būti įteikiami daugiau nei 20 kalbų. Todėl man atrodo, kad bent grynai praktiniu požiūriu gaunančiosios agentūros negali visais atvejais patikrinti įteiktinų dokumentų ir to, ar yra jų vertimas.

31.

Komisija savo 2013 m. gruodžio 4 d. Reglamento Nr. 1393/2007 taikymo ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ir socialinių reikalų komitetui ( 20 ) (toliau – ataskaita) nurodė būtinybę naudoti šio reglamento II priede pateiktą tipinę formą tais atvejais, kai įteiktinas dokumentas surašytas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba, taigi jeigu adresatas neturi pagrindo atsisakyti priimti šį dokumentą pagal šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Ataskaitoje pažymėta, jog formos pridėjimas šiuo atveju gali leisti adresatams manyti, kad jie turi teisę atsisakyti ją priimti.

32.

Tačiau manau, kad Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateiktoje tipinėje formoje yra labai aiški informacija įteiktino dokumento adresatui ir kad ji surašyta taip tiksliai, kad negali klaidinti. Iš tiesų toje formoje aiškiai numatyta, kad adresatas „gali atsisakyti priimti dokumentą, jeigu dokumentas nėra parengtas kalba, kurią adresatas supranta, ar įteikimo vietos oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų, arba nėra pridėta vertimo į kalbą, kurią jis supranta, ar į įteikimo vietos oficialią kalbą arba vieną iš oficialių kalbų“ ( 21 ). Taigi atsisakymo teisė niekaip nesusijusi su nagrinėjamos tipinės formos buvimu ( 22 ).

33.

Atsižvelgdamas į tai, manau, kad Reglamento Nr. 1393/2007 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad naudoti šio reglamento II priede pateiktą tipinę formą įteikiant įteiktiną dokumentą adresatui reikalaujama visais atvejais, nedarant jokių išimčių, neatsižvelgiant į tai, kokia kalba surašytas įteiktinas dokumentas, ir į tai, ar prie jo pridėtas vertimas į adresatui suprantamą kalbą ar į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą, o jeigu šioje valstybėje narėje yra kelios oficialiosios kalbos, į oficialiąją kalbą ar vieną iš oficialiųjų kalbų tos vietos, kur dokumentas turi būti įteiktas.

34.

Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, pateiktais tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta taip, kaip siūlau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo ar, viena, formos nebuvimas yra įteiktino dokumento įteikimo negaliojimo priežastis ir, kita, kaip ištaisyti šį trūkumą.

35.

Reglamente Nr. 1393/2007 nėra jokios nuostatos, kurioje būtų reglamentuoti teisiniai padariniai, atsirandantys dėl šio reglamento II priede esančios tipinės formos nepateikimo. Jame juo labiau nenumatyta, kad šis nepateikimas lemia įteiktino dokumento įteikimo negaliojimą ( 23 ). Kadangi Reglamente Nr. 1348/2000 taip pat nieko nenurodyta dėl padarinių, atsirandančių įteikus dokumentą kita kalba nei viena iš jame reikalaujamų kalbų, kaip ir Reglamente Nr. 1393/2007 nieko nenurodyta dėl tipinės formos nenaudojimo, teismų praktikoje, susijusioje su pirmuoju iš šių dviejų reglamentų, yra vertingos informacijos šiuo klausimu.

36.

Sprendimo Leffler (C‑443/03, EU:C:2005:665) 51 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad jeigu Reglamente Nr. 1348/2000 (pakeistame Reglamentu Nr. 1393/2007) nenumatyti tam tikrų faktinių aplinkybių padariniai, nacionalinis teismas iš principo turi taikyti savo nacionalinę teisę, prižiūrėdamas, kad būtų užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas. Teisingumo Teismas pridūrė, kad toks nenumatymas reglamente „gali lemti tai, jog prireikus [nacionalinis teismas] turi netaikyti šiam veiksmingumui kliūtį sudarančios nacionalinės teisės normos arba aiškinti tik vidaus situacijai parengtą nacionalinės teisės normą taip, kad ji būtų taikoma nagrinėjamai tarptautinei situacijai“ ( 24 ).

37.

Be to, to paties sprendimo 65 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad, siekiant išsaugoti reglamento veiksmingumą, svarbu, kad nacionalinis teismas užtikrintų, kad skirtingų bylos šalių teisės būtų apsaugotos kuo veiksmingiau ir išlaikant pusiausvyrą ( 25 ).

38.

Kalbant apie įteiktino dokumento adresatų teises, iš nusistovėjusios teismo praktikos darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1393/2007 veiksmingumo ir operatyvumo tikslų negalima pasiekti silpninant, nesvarbu kaip, šių adresatų teisę į gynybą, kuri kyla iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio ( 26 ) antroje pastraipoje, o tai visų pirma reiškia, kad jie turi turėti „pakankamai laiko pasirengti gynybai“ ( 27 ).

39.

Dėl perduodančiojo asmens teisių ir Reglamento Nr. 1393/2007 veiksmingumo ir operatyvumo tikslų manau, kad jų negalima pažeisti dėl grynai formalių priežasčių, kurios neturi įtakos adresatų teisei į gynybą.

40.

Taip būtų, jeigu nagrinėjamos tipinės formos nenaudojimas lemtų įteiktino dokumento įteikimo negaliojimą, kai būtų galima įrodyti, pavyzdžiui, kad šio dokumento adresatas supranta kalbą, kuria šis dokumentas yra surašytas, arba jeigu šis dokumentas yra surašytas valstybės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja kalba. Sprendimo Leffler (C‑443/03, EU:C:2005:665) 52 punkte Teisingumo Teismas panašiais atvejais kalba apie „[atsisakymą] <...> grynai proceso vilkinimo ir akivaizdžiai piktnaudžiavimo tikslais“ ( 28 ).

41.

Todėl, jeigu įteikiant įteiktiną dokumentą prie jo nepridedama Reglamento Nr. 1393/2007 II priede pateikta tipinė forma, nacionalinis teismas turi ( 29 ) patikrinti, ar šis dokumentas surašytas adresatui suprantama kalba arba valstybės, į kurią kreipiamasi, oficialiąja kalba ( 30 ).

42.

Iš šios išvados 9 punkto matyti, jog atsakovai patvirtino, kad kiekvienoje iš septynių pagrindinių bylų kai kurie dokumentai ir kai kurių dokumentų vertimas nebuvo jiems įteikti, nors tai turėjo būti padaryta.

43.

Taigi lieka išnagrinėti sąvoką „įteikiamas [įteiktinas] dokumentas“, kuri Reglamente Nr. 1393/2007 neapibrėžta; be to, jame neminimi priedai, kurių skaičius ir pobūdis įvairiose teisinėse sistemose labai skiriasi ( 31 ).

44.

Sprendimo Weiss und Partner (C‑14/07, EU:C:2008:264) 73 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad jeigu įteiktiną dokumentą, kaip pagrindinėse bylose, sudaro bylos iškėlimo dokumentas, įteikti dokumentai turi leisti adresatui įgyvendinti savo teises per teismo procesą dokumentus parengusioje valstybėje, užtikrintai nustatyti bent reikalavimo dalyką, pagrindą ir šaukimą atvykti į teismą ( 32 ). Teisingumo Teismas dar nurodė, kad „dokumentai, kurie atlieka tik įrodomąją funkciją ir nėra būtini reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti, nėra bylos iškėlimo dokumento sudedamoji dalis“.

45.

Iš pirmo žvilgsnio ir nedarant poveikio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo patikrinimui manytina, kad bylos iškėlimo dokumento patvirtintos kopijos – graikų kalba ir anglų kalba – įteikimas atsakovams leido jiems užtikrintai nustatyti reikalavimo pagrindinėse bylose dalyką ir pagrindą.

46.

Tačiau, kalbant apie šaukimą į teismą, atrodo, kad pagrindinėse bylose smarkiai skyrėsi bylos iškėlimo dokumente ir ginčijamoje nutartyje nustatytas terminas ( 33 ). Pavyzdžiui, S. D. Si atveju atrodo, kad bylos iškėlimo dokumente nustatytas terminas buvo 10 dienų, o ginčijamoje nutartyje, kuri buvo įteikta tik graikų kalba, lyg ir buvo nustatytas 60 dienų terminas, ir, kaip teigia atsakovai, tai juos suklaidino. Tačiau per posėdį nebuvo ginčijama ir iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti (tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad kiekvienoje iš pagrindinių bylų ginčijamoje nutartyje nustatytas tas pats terminas kaip ir prie jos pridėtame „rašte“ ( 34 ). Vis dėlto šis „raštas“ buvo įteiktas atsakovams ir graikų, ir anglų kalba.

47.

Jeigu, priešingai, nei nurodyta šios išvados 45 ir 46 punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų pripažinti (quod non?), kad dėl Reglamento Nr. 1393/2007 II priede numatytos tipinės formos nepateikimo ir ginčijamos nutarties vertimo nebuvimo arba netikrumo dėl atvykimo į teismą terminų iš tikrųjų buvo pažeista atsakovų teisė į gynybą, šiuos trūkumus reikėtų kuo greičiau ištaisyti ( 35 ) išsiunčiant tipinę formą ir pateikiant trūkstamą vertimą vadovaujantis Reglamente Nr. 1393/2007 nustatyta įteikimo tvarka ( 36 ), ir taip būtų savaime patvirtintas ginčijamoje nutartyje nustatytas atvykimo į teismą terminas.

48.

Šiuo atžvilgiu, atsižvelgdamas į Ispanijos vyriausybės pastabas, manau, kad reikia kiek įmanoma sugrąžinti iki nukrypimo nuo normos buvusią padėtį ( 37 ). Iš tiesų nagrinėjamų galimų trūkumų negalima ištaisyti įteikiant įteiktiną dokumentą ir nagrinėjamą tipinę formą atsakovų advokatui. Toks įteikimas neatitiktų Reglamente Nr. 1393/2007 nustatytos tvarkos ( 38 ).

49.

Mano nuomone, kitokia išvada keltų grėsmę savarankiškam ir vienodam Reglamento Nr. 1393/2007 aiškinimui ir taikymui ( 39 ).

50.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Reglamento Nr. 1393/2007 II priede numatytos tipinės formos neįteikimas bylos iškėlimo dokumento įteikimo momentu nėra šio įteikimo negaliojimo pagrindas, jeigu dokumento adresatui buvo sudaryta galimybė įgyvendinti savo teises per teismo procesą dokumentą parengusioje valstybėje. Įteiktino dokumento adresato teisę į gynybą pažeidžiančius trūkumus reikia ištaisyti kuo greičiau ir vadovaujantis Reglamente Nr. 1393/2007 numatyta įteikimo tvarka.

51.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Anotato Dikastirio Kyprou pateiktus prejudicinius klausimus:

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad įteikti šio reglamento II priede pateiktą tipinę formą įteikiant įteiktiną dokumentą adresatui reikalaujama visais atvejais, nedarant jokių išimčių, neatsižvelgiant į tai, kokia kalba surašytas įteiktinas dokumentas, ir į tai, ar prie jo pridėtas vertimas į adresatui suprantamą kalbą ar į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą, o jeigu šioje valstybėje narėje yra kelios oficialiosios kalbos, į oficialiąją kalbą ar vieną iš oficialiųjų kalbų tos vietos, kur dokumentas turi būti įteiktas.

Reglamento Nr. 1393/2007 II priede numatytos tipinės formos neįteikimas bylos iškėlimo dokumento įteikimo momentu nėra šio įteikimo negaliojimo pagrindas, jeigu dokumento adresatui buvo sudaryta galimybė įgyvendinti savo teises per teismo procesą dokumentą parengusioje valstybėje. Įteiktino dokumento adresato teisę į gynybą pažeidžiančius trūkumus reikia ištaisyti kuo greičiau ir vadovaujantis Reglamente Nr. 1393/2007 numatyta įteikimo tvarka.