1. 

Ši byla susijusi su vartojimo kreditų sutarčių, išreikštų užsienio valiuta, pasiūlymu. Šios rūšies sutartys, kurių sudarymo praktika gana paplitusi kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kurios dėl mažesnių nei įprastai taikomų palūkanų prima facie gali pasirodyti patrauklios paskolos gavėjams, XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje kilus pasaulinei finansų krizei daugumai asmenų sukėlė problemų dėl didelio kai kurių valiutų nuvertėjimo nagrinėjamos užsienio valiutos (būtent Šveicarijos franko) atžvilgiu. Šie asmenys privalėjo sumokėti gerokai didesnes vietos valiuta išreikštas mėnesines įmokas nei tos, kurias jie būtų turėję sumokėti, jei jos būtų apskaičiuotos pagal ankstesnį, paskolos išmokėjimo metu taikytą, keitimo kursą. Jie taip nusivylė, kad tai netiesiogiai labai paveikė kai kurių valstybių narių bankų sektorių ( 2 ).

2. 

Tačiau nagrinėjamu atveju Kúria (Vengrija) pateikti klausimai tiesiogiai nesusiję su minėtos praktikos ( 3 ) ir Sąjungos teisės suderinamumu, taip pat jais siekiama išsiaiškinti ne tai, ar vartojimo kredito sutarčių sąlygos gali ar turi būti pripažintos nesąžiningomis vien dėl to, kad jos išreikštos ne vietos valiuta, o tai, ar ir, jei taip, kiek galimas sutarties sąlygų, kuriose nustatomas atitinkamai taikytinas kursas išmokant ir grąžinant paskolą, nesąžiningumas nėra vertinamas pagal Direktyvos 93/13/EEB ( 4 ) 4 straipsnio 2 dalį, nes, pirma, jos susijusios su pagrindiniu dalyku ir (ar) suteiktų paslaugų ar prekių kokybės ir kainos santykiu ir, antra, jos pateikiamos aiškia ir suprantama kalba. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo, kokias išvadas visų pirma pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį prireikus turi padaryti nacionalinis teismas esant sutarties sąlygoms, kurias jis turi pripažinti nesąžiningomis.

3. 

Nors pateikti klausimai tiek, kiek jais siekiama patikslinti Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje vadinamojoje išimties sąlygoje numatytų sąvokų apimtį, anksčiau beveik nenagrinėti, siekiant pateikti atsakymą būtina remtis teismų praktika vartotojų apsaugos srityje. Šiuo klausimu manau, kad nagrinėjamu atveju reikia rasti pusiausvyrą tarp, viena vertus, Direktyvoje 93/13 nustatyto vartotojų apsaugos tikslo ir, kita vertus, šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos galimybės tam tikru mastu išsaugoti valios autonomijos ir sutarčių laisvės principus. Dar svarbiau – dėl itin kazuistinės šia direktyva nustatytos sistemos reikia atsižvelgti į būtinybę nacionaliniam teismui leisti pačiam spręsti, ar sutarties sąlygos, dėl kurių jis turi priimti sprendimą, yra tos, kurių nesąžiningumą jis gali vertinti.

4.

Direktyvos 93/13 dvyliktoje ir devynioliktoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„tačiau kadangi nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; kadangi, visų pirma, <…> direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; kadangi valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į [EEB] sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už <…> direktyvos nuostatas;

<…>

kadangi <…> direktyvoje nei tos sąlygos, kurios apibūdina pagrindinį sutarties dalyką, nei tos, kurios apibūdina prekių ar teikiamų paslaugų kokybės / kainos santykį nėra vertinamos nesąžiningumo atžvilgiu <…>“

5.

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<…>

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

6.

Direktyvos 93/13 4 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

7.

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8.

Direktyvos 93/13 priedo, skirto jos 3 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sąlygoms, 1 dalies j ir l punktuose minimos „sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas: <...> j) įgalinti pardavėją ar tiekėją vienašališkai be pakankamos priežasties, kuri nurodoma sutartyje, pakeisti jos sąlygas; <...> l) <...> leisti <…> paslaugų tiekėjui didinti savo kainą, <…> vartotojui nesuteikiant atitinkamos teisės nutraukti sutartį, jeigu galutinė kaina yra per didelė, lyginant su ta kaina, dėl kurios buvo susitarta, kai buvo sudaroma sutartis“.

9.

Minėto priedo 2 dalies b punkte nurodoma, kad „j punktas nekliudo taikyti sąlygas, pagal kurias finansinių paslaugų tiekėjas pasilieka sau teisę nepranešęs keisti vartotojo mokamą arba pastarajam mokamą palūkanų normą arba mokesčius už kitas finansines paslaugas, esant pakankamai priežasčiai su sąlyga, kad reikalaujama, jog tiekėjas kaip galima anksčiau apie tai praneša kitai sutarties šaliai arba šalims, ir kad pastarieji yra laisvi tuoj pat nutraukti sutartį“, o d punkte nurodoma, kad „l punktas nekliudo taikyti sąlygas dėl kainų indeksavimo, kai tai yra teisėta, su sąlyga, kad aiškiai apibūdinamas metodas, pagal kurį kainos kinta“.

10.

Pagrindinėje byloje sudarant nagrinėjamos paskolos sutartį taikytinos redakcijos Vengrijos civilinio kodekso 209 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Sutarčių standartinės sąlygos arba individualiai neaptartos su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, jeigu jomis, pažeidžiant geros valios ir sąžiningumo reikalavimus, iš sutarties išplaukiančios teisės ir pareigos įtvirtinamos vienašališkai ir nepagrįstai ir taip pažeidžiami sutarties šalies, nedalyvavusios rengiant šias sąlygas, interesai.

2.   Nustatant, ar sąlyga yra nesąžininga, reikia išnagrinėti visas sudarant sutartį buvusias aplinkybes, turėjusias įtakos jos sudarymui, sutarties dalyko pobūdį ir nagrinėjamos sąlygos ryšį su kitomis sutarties sąlygomis ar kitomis sutartimis.

<…>

4.   Nesąžiningoms sutarties sąlygoms skirtos teisės aktų nuostatos netaikomos toms sutarties sąlygoms, kuriose apibūdinamas pagrindinis sutarties dalykas, ir sąlygoms, kuriose įtvirtinta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra.

<…>“

11.

Vengrijos civilinio kodekso 209 straipsnio 4 ir 5 dalys nuo 2009 m. gegužės 22 d. buvo pakeistos taip:

„4.   Sutarties standartinė sąlyga arba individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga laikoma nesąžininga taip pat tuo atveju, jei suformuluota neaiškiai ar nesuprantamai.

5.   Nesąžiningoms sutarties sąlygoms skirtos teisės aktų nuostatos netaikomos toms sutarties sąlygoms, kuriose apibūdinamas pagrindinis sutarties dalykas, ir sąlygoms, kuriose įtvirtinta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, jeigu jos suformuluotos aiškiai ir suprantamai.“

12.

Pagal šio kodekso 237 straipsnį:

„1.   Kai sutartis pripažįstama negaliojančia, turi būti atkurta iki šios sutarties sudarymo buvusi padėtis.

2.   Jei neįmanoma atkurti iki sutarties sudarymo buvusios padėties, teismas gali nuspręsti, kad sutartis galioja iki teismo sprendimo priėmimo momento. Toks negaliojančia pripažintos sutarties galiojimas galimas, jei įmanoma pašalinti negaliojimą lėmusią priežastį, ypač lupikiškoje sutartyje šalims neproporcingai nustatytų teisių ir pareigų atveju panaikinant dėl to gautą naudą. Tokiu atveju nurodoma grąžinti tai, kas suteikta pagal sutartį nenumatant priešpriešinės pareigos.“

13.

Vengrijos civilinio kodekso 239 straipsnyje numatyta:

„1.   Sutarties dalies negaliojimas daro negaliojančią visą sutartį tik tuo atveju, jei ji negali būti vykdoma nesant negaliojančios dalies. Įstatymuose gali būti numatyta kitaip.

2.   Jei negaliojančia pripažįstama dalis vartojimo sutarties, visa sutartis negalioja tik jei jos neįmanoma vykdyti be negaliojančia pripažintos dalies.“

14.

Pagal šio kodekso 239/A straipsnio 1 dalį:

„Šalis gali prašyti teismo pripažinti sutartį ar atskiras jos sąlygas negaliojančiomis (dalinis negaliojimas), net jei ji ir neprašo spręsti dėl su tokiu negaliojimu susijusių padarinių taikymo.“

15.

2008 m. gegužės 29 d. Árpád Kásler ir Hajnalka Káslerné Rábai (toliau – ieškovai pagrindinėje byloje) sudarė su OTP Jelzálogbank Zrt (toliau – atsakovas pagrindinėje byloje) vadinamąją „hipotekinės paskolos, išreikštos užsienio valiuta ir užtikrintos nekilnojamojo turto įkeitimu, sutartį“.

16.

Pagal sutarties I/1 punktą atsakovė pagrindinėje byloje suteikė ieškovams pagrindinėje byloje 14400000 HUF paskolą, o šios „paskolos suma užsienio valiuta nustatoma pagal paskolos suteikimo dieną banko taikytą valiutos pirkimo kursą“. Pagal sutarties I punktą ieškovai pagrindinėje byloje patvirtino žinantys, kad, „suteikus paskolą, jos suma, palūkanos ir paskolos administravimo mokesčiai, taip pat delspinigiai ir kitos išlaidos apskaičiuojami užsienio valiuta“. Pagal paskolos suteikimo dieną atsakovės pagrindinėje byloje taikytą Šveicarijos frankų pirkimo kursą apskaičiuota, kad nurodyto dydžio suma Vengrijos forintais atitinka 94240,84 Šveicarijos franko (CHF). Ieškovai pagrindinėje byloje turėjo grąžinti šią sumą per 25 metus, mokėdami mėnesinę įmoką kiekvieno mėnesio ketvirtą dieną.

17.

Pagal sutarties II punktą šios paskolos bazinė palūkanų norma yra 5,2 %, prie kurios pridėjus 2,04 % paskolos administravimo mokesčio, bendros kredito kainos metinė norma (BKKMN) šios sutarties sudarymo dieną buvo 7,43 %.

18.

Galiausiai pagal sutarties III/2 straipsnį „Vengrijos forintais mokėtiną mėnesinę įmoką paskolos davėjas nustato pagal [užsienio] valiutos pardavimo kursą, banko taikytą dieną prieš mokėjimo dieną“.

19.

Ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė atsakovei pagrindinėje byloje ieškinį, kuriame teigė, kad sutarties III/2 punkto sąlyga yra nesąžininga. Jie nurodė, kad ši sąlyga, leidžianti bankui apskaičiuoti paskolos grąžinimo mėnesinės įmokos sumą pagal jo paties nustatytą užsienio valiutos pardavimo kursą, jam vieninteliam suteikė nepagrįstos naudos, kaip tai suprantama pagal Vengrijos civilinio kodekso 209 straipsnį.

20.

Pirmosios instancijos teismas patenkino šį ieškinį. Šis sprendimas vėliau buvo patvirtintas apeliacine tvarka. Apeliacinis teismas savo sprendime pirmiausia nurodė, kad vykdydamas skolinimo operaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, bankas nesuteikia klientui užsienio valiutos ir neteikia jam jokių finansinių paslaugų, susijusių su valiutos pirkimu ar pardavimu, todėl bankas, priimdamas grąžinamą paskolą, negali taikyti keitimo kurso, kuris skiriasi nuo suteikiant paskolą taikyto kurso. Šis teismas taip pat nusprendė, kad ginčijama sąlyga nėra aiški ir suprantama, nes neleidžia nustatyti, kodėl išmokamos paskolos suma apskaičiuojama skirtingai nei grąžinamos.

21.

Tada atsakovė pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą dėl apeliacine tvarka priimto sprendimo.

22.

Ji, be kita ko, tvirtino, kad ginčijamai sąlygai reikia taikyti Vengrijos civilinio kodekso 209 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir todėl jos nesąžiningumo nereikia nagrinėti pagal šio kodekso 209 straipsnio 1 dalį, nes ši sąlyga leidžia bankui gauti pajamų, kurios sudaro atlygį, mokamą už paskolos gavėjams užsienio valiuta suteiktą paskolą, ir skirta padengti išlaidoms, kurių kredito įstaiga patiria valiutų rinkoje pirkdama valiutas.

23.

Tačiau ieškovai pagrindinėje byloje teigė, kad būtina nagrinėti minėtą nesąžiningumą. Jie visų pirma tvirtino, kad bankas prieš juos negali remtis bankų veiklos ypatumais ir perkelti jiems dėl šios veiklos banko patiriamų išlaidų. Kadangi paskolos gavėjai sutiko, kad paskola būtų išmokėta Vengrijos forintais, nereikėtų painioti banko pajamų ir suteiktos paskolos. Be to, ginčijama sąlyga nėra aiški.

24.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Atsakovė pagrindinėje byloje, Vengrijos, Čekijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Atsakovė pagrindinėje byloje, Vengrijos, Vokietijos vyriausybės ir Komisija dalyvavo teismo posėdyje, kuris įvyko 2013 m. gruodžio 5 d.

26.

Prieš pradedant po vieną nagrinėti pateiktus klausimus, iš pradžių reikia paminėti keletą svarbių dalykų dėl Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies prasmės (ratio legis) ir taikymo srities.

27.

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi neabejotinai išreiškiama iš rinkos ekonomikos išplaukianti galimybė atsižvelgti į sutarties šalių valios autonomiją ir sutarčių laisvę.

28.

Šioje nuostatoje išimtį nustatančios taisyklės, pagal kurią nevertinamas tam tikrų sutarties sąlygų nesąžiningumas, taikymas siejamas su dviejų kumuliacinių sąlygų įvykdymu: pirma, nagrinėjamos sąlygos turi būti susijusios su „pagrindiniu sutarties dalyku“ arba „kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms“; antra, sąlygos turi būti „pateikiamos aiškia, suprantama kalba“.

29.

Kaip matyti iš Direktyvos 93/13 priėmimo parengiamųjų darbų ( 6 ), galutiniame direktyvos tekste, priimtame siekiant kovoti su nesąžiningomis sąlygomis, yra daug mažiau užmojo nei pirmajame Komisijos pasiūlyme ( 7 ), nes turėjo būti surastas kompromisas tarp, viena vertus, vartotojų apsaugos tikslo ir valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių nesąžiningas sąlygas, suderinimo ir, kita vertus, valios autonomijos ir sutarčių laisvės principų, kurie daugumos valstybių narių teisės tradicijoje seniai yra nusistovėję kaip sutarčių teisės principai.

30.

Mano nuomone, šis kompromisas yra iš esmės dvejopo pobūdžio.

31.

Pirma, priešingai, nei matyti iš Komisijos pasiūlymo nustatyti baigtinį sąlygų, kurios turi būti automatiškai laikomos nesąžiningomis, sąrašą, prie Direktyvos 93/13 pridedamas sąlygų sąrašas tėra orientacinio pobūdžio.

32.

Antra, pabrėžtina, kad šioje direktyvoje nurodytos tik sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (Direktyvos 93/13 3 straipsnis), ir sąlygos, nesusijusios su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu ar kainos ir paslaugos adekvatumu (4 straipsnio 2 dalis).

33.

Kalbant apie nuostatą, atitinkančią Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, iš 1992 m. rugsėjo 22 d. Bendrosios pozicijos aiškiai matyti, kad ji buvo įtraukta siekiant išvengti „visko, kas tiesiogiai kyla iš šalių sutarčių laisvės“. Kitaip tariant, buvo siekiama, kad nebūtų daromas poveikis sutartinių santykių esmei (essentialia negotii), kai ji apibūdinama aiškiai ir suprantamai.

34.

Tačiau tokios nuostatos įtraukimas gali pasirodyti paradoksalus keliais aspektais.

35.

Pirmiausia atrodo keista, kad Direktyva 93/13, kuri skirta visų pirma vartotojui apsaugoti, neleidžia vertinti patį sutarties pagrindą sudarančių nuostatų, dėl kurių nebuvo derėtasi, nesąžiningumo ( 8 ). Akivaizdu, kad dėl to kai kurios valstybės narės nusprendė išplėsti Direktyvos 93/13 suteiktą apsaugos lygį, neįtraukdamos į ją perkeliančius teisės aktus ribojimų, nustatytų Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje ( 9 ).

36.

Be to, jeigu pritartume Direktyvos 93/13 priėmimo parengiamuosiuose darbuose aiškiai išreikštam siekiui suteikti tam tikrą reikšmę valios autonomijai ir sutarčių laisvei, galima kelti klausimą dėl šios nuostatos ratio legis. Kadangi pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį bet kuriuo atveju nekalbama apie sutarties sąlygas, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi reguliuojama sritis, kurioje sutarčių laisvė nevisiškai pasireiškia.

37.

Šį paradoksą iš dalies pašalino Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid pateikdamas išsamius nurodymus dėl 4 straipsnio 2 dalies funkcijų apsaugos sistemoje, kuri įgyvendinama Direktyva 93/13.

38.

Pirmiausia priminęs, kad Direktyva 93/13 nesąžiningas sąlygas reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai buvo suderinti tik iš dalies ir minimaliai, kartu pripažinus valstybėms narėms galimybę suteikti vartotojams didesnę apsaugą nei ta, kuri numatyta pagal ją, Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtoje nuostatoje siekiama ne apibrėžti materialinę Direktyvos 93/13 taikymo sritį, o tik nustatyti sutarties sąlygų, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, apibūdinančių pagrindines pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytos sutarties prievoles, pobūdžio vertinimo sąlygas ir apimtį. Galiausiai, neigdamas Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies imperatyvų pobūdį, Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, jog šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismui leidžiama atlikti sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimą, susijusį su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu arba su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, net jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Iš tiesų, numatydami galimybę teismui visiškai vertinti sutarties tarp pardavėjo arba tiekėjo ir vartotojo sąlygų, numatytų direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje, nesąžiningumą, nacionalinės teisės aktai leidžia, vadovaujantis šios direktyvos 8 straipsniu, užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą nei numatytoji direktyvoje ( 10 ).

39.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir remiantis tuo, ką Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, taip pat tuo, ką nurodysiu toliau, Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatytos sąvokos turėtų būti apibrėžiamos pagal savarankiškus kriterijus ( 11 ), kurie gali skirtis nuo kriterijų, kuriais vadovaujamasi nacionaliniu lygiu.

40.

Tai visų pirma reiškia, kad, nepaisant bylą nagrinėjančio nacionalinio teismo turimos diskrecijos, kriterijai, leidžiantys nustatyti pagrindinį dalyką arba patiektų prekių ar suteiktų paslaugų kokybės ir kainos santykį, turi būti aiškiai apibrėžti.

41.

Antra, Direktyvoje 93/13 numatyto „aiškumo ir suprantamumo“ turi būti reikalaujama atsižvelgiant į tai, kad vartotojo, nors jis ir turi būti protingai pastabus ir nuovokus, pozicijos silpnesnės, palyginti su pardavėjais arba tiekėjais, su kuriais jis sudaro sutartis. Vertinant aiškumą ir suprantamumą neturi būti apsiribota vien formaliais ir kalbiniais aspektais, bet turi būti taip pat atsižvelgta į vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo santykiams būdingą informacijos asimetriją.

42.

Būtent atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus išnagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

43.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu Kúria iš esmės nori sužinoti, ar gali būti iš esmės nagrinėjamas individualiai neaptartos sutarties sąlygos dėl valiutų keitimo kurso, atitinkamai taikytino išmokant ir grąžinant paskolą, skirtumo nesąžiningumas, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje tai draudžiama tiek, kiek ši sąlyga susijusi su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu arba paslaugos kokybės ir kainos santykiu.

44.

Teisingumo Teismo apskritai prašoma apibrėžti, ar visos priešpriešinės piniginės prievolės, kurią turi įvykdyti skolininkas, dalys laikytinos „pagrindinį sutarties dalyką“ apibrėžiančia sąlyga, ar, be teikiamo kredito, pagrindiniam sutarties dalykui priskirtinos tik mokamos palūkanos (pirmasis aspektas). Jeigu pastarasis teiginys būtų teisingas, klausiama ir to, ar pareiga sumokėti valiutų keitimo kurso skirtumą pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies antrą sąlygą turi būti laikoma „atlygio“ dalimi (antrasis aspektas).

45.

Primenu, kad minėtame Sprendime Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatytos „pagrindinės tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytos sutarties prievolės“ ( 12 ). Tačiau Teisingumo Teismo nebuvo prašoma nustatyti, ar ginčijama sąlyga buvo susijusi su pagrindinėmis prievolėmis.

46.

Šiuo klausimu reikia turėti omenyje, kad galiausiai tik nacionalinis teismas turi apibrėžti tai, kas priskiriama konkrečios sutarties pagrindinėms prievolėms. Toks vertinimas neabejotinai reiškia, kad reikia išsamiai išnagrinėti nagrinėjamą sutartį ir visas jos sudarymo faktines bei teisines aplinkybes ( 13 ).

47.

Vis dėlto Teisingumo Teismas, naudodamasis SESV 267 straipsniu jam suteikta kompetencija aiškinti Sąjungos teisę, gali nustatyti bendruosius kriterijus, skirtus Direktyvoje 93/13 vartojamoms sąvokoms apibrėžti ( 14 ).

48.

Tai nagrinėjamoje byloje daryti juo labiau būtina dėl to, kad šioje srityje išryškėja keli požiūriai, visų pirma susiję su kredito sutarčių sudarymu. Pagal pirmąjį požiūrį, kurio laikosi visų pirma Supreme Court (Jungtinė Karalystė) ( 15 ), nereikia atskirti pagrindinių kainos elementų („core terms“) ir išlaidų, kurių gali būti patiriama esant tam tikroms sąlygoms („incidental terms“), todėl Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties kriterijus atitinka visi su prievole susiję mokėjimų įsipareigojimai. Tačiau Vokietijos teismai ir dauguma Vokietijos teisės doktrinos atstovų šiuo klausimu, atrodo, laikosi daug griežtesnio požiūrio ( 16 ).

49.

Mano nuomone, siekdamas apibrėžti pagrindinį sutarties dalyką teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti vieną ar kelias pagrindines prievoles, kurios turi būti objektyviai laikomos pagrindinėmis bendrojoje sutarties struktūroje. Šis vertinimas neturėtų būti suprantamas kaip abstraktus; jį atliekant negali pakakti pagal nacionalinę teisę išnagrinėti konkrečią sutartį apibūdinančių elementų, o turi būti atsižvelgiama į pačių sutarties sąlygų ypatumus.

50.

Be to, atrodo, kad pagrindinis sutarties dalykas apskritai apima kelis neatskiriamus aspektus, ir nepakanka nurodyti paslaugos ar prekės, kurią tikimasi gauti, dalies, kad ši sutartis būtų apibrėžta.

51.

Kaip pavyzdžiu galima remtis automobilio pardavimo sutartimi. Pagrindinis sutarties dalykas yra ne bet koks automobilis – jis turi būti apibrėžiamas nurodant tam tikro prekės ženklo automobilį, turintį tam tikras technines charakteristikas ir atitinkantį tam tikrus estetinius kriterijus.

52.

Paslaugų teikimo srityje kaip pavyzdžiu galima remtis tarp vartotojo ir kelionių organizatoriaus sudaryta sutartimi dėl kelionės paketo. Nors pagal taikytiną nacionalinę teisę ir praktiką apskritai galima teigti, kad sutarties pagrindinei sričiai neabejotinai priklauso ne tik transporto paslaugos, bet ir sutartos apgyvendinimo paslaugos, negalima daryti išvados, kad viena iš šių paslaugų yra papildoma, palyginti su kita. Šios sutarties pagrindinis dalykas neabejotinai apima abu minėtus aspektus.

53.

Be to, konstatuodamas, kad sutarties sąlyga nėra pagrindinis sutarties dalykas, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar ši sąlyga vienaip ar kitaip padeda teisiniu ar komerciniu požiūriu objektyviai nustatyti esminius sutarties požymius. Taigi teismas turi nustatyti, ar ši sąlyga tiek neatsiejama nuo sutartį apibūdinančių prievolių, kad nesant tokios sąlygos sutartis netenka vieno iš pagrindinių savo požymių, jeigu iš viso gali būti vykdoma remiantis likusiomis galioti sutarties sąlygomis.

54.

Šiuo atveju, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, reikia pateikti gaires, skirtas nustatyti, kas gali būti laikoma kredito sutarties „pagrindinėmis prievolėmis“.

55.

Remiantis tuo, ką esu nurodęs, reikia atsižvelgti ne tik į taikytinos nacionalinės teisės, bet ir nagrinėjamos sutarties nuostatas.

56.

Vartojimo kredito sutartį galima apibendrintai apibrėžti kaip susitarimą, pagal kurį paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui tam tikrą pinigų sumą, kurią paskolos gavėjas turi pareigą grąžinti, be to, sumokėti palūkanas, jeigu paskola yra atlygintinė.

57.

Šis apibrėžimas iš esmės atitinka Sąjungos teisėje pateiktą apibrėžimą, pavyzdžiui, Direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ( 17 ), taip pat atitinkamoje (nagrinėjamu atveju – Vengrijos) nacionalinėje teisėje įtvirtintą apibrėžimą. Pagal Vengrijos civilinio kodekso 523 straipsnio 1 dalį kredito sutartimi finansų įstaiga įsipareigoja perduoti paskolos gavėjui nustatytą pinigų sumą, o paskolos gavėjas įsipareigoja sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti paskolos sumą. Vengrijos civilinio kodekso 523 straipsnio 2 dalyje kaip atlygis konkrečiai nurodytas tik palūkanų mokėjimas.

58.

Jeigu bazinė palūkanų norma sudaro pačią kredito sutarties esmę, kaip tuomet dėl mechanizmo, leidžiančio paskolos davėjui apskaičiuoti mėnesines įmokas taikant užsienio valiutos keitimo kursą?

59.

Žinoma, galima manyti, kad „pagrindinį sutarties dalyką“ apibrėžianti sąlyga turi būti suprantama labai siaurai ir todėl, kiek tai susiję su kredito sutartimi, ne visos priešpriešinės piniginės prievolės, kurią turi įvykdyti paskolos gavėjas, dalys nagrinėjamo mechanizmo atveju gali būti laikomos pagrindiniu sutarties dalyku. Išties gali būti atskiriamos sutarties nuostatos dėl palūkanų normos nustatymo, kurios susijusios su pagrindiniu dalyku, ir nuostatos, kurios aptariamos paskolos atveju susijusios su papildomomis ar antraeilėmis išlaidomis.

60.

Tačiau jei, kalbant apie kredito sutartį plačiąja prasme, šiuos bendrus argumentus sunku užginčyti, visiškai nesu įsitikinęs, kad jie gali būti taikomi visais atvejais ir būtent kredito sutarties, kuri apibrėžiama kaip „hipotekinė paskola, išreikšta užsienio valiuta ir užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu“.

61.

Jei būtų pritarta nuomonei, kad visas sutarties sąlygas, aiškiai šalių apibrėžtas, turi apimti pagrindinio sutarties dalyko sąvoka, nes ji susijusi su visomis pagrindinėmis prievolėmis, kurios laikytinos atlygiu už vieną ar kelias suteiktas paslaugas ( 18 ), manau, kad sunku apriboti sutarties dalyką sąlygomis dėl bazinės palūkanų normos nustatymo.

62.

Kiek tai susiję su užsienio valiuta išreikšta paskola, taikytiną valiutos keitimo kursą nustatanti sąlyga veikiausiai priklauso pagrindiniam sutarties dalykui, nes ji, atrodo, yra vienas pagrindinių elementų – jei šios sąlygos nebūtų, sutartis negalėtų būti vykdoma ( 19 ). Mano nuomone, ji aiškiai skiriasi nuo byloje Invitel ( 20 ) nagrinėto perlaidų išlaidų pakeitimo mechanizmo arba minėtame Sprendime Banco Español de Credito nagrinėtos sąlygos dėl palūkanų už pavėluotas įmokas.

63.

Paskolų užsienio valiuta mechanizmas grindžiamas keliais iš esmės neatskiriamai susijusiais aspektais. Pirma, nors paskola faktiškai išmokėta ir grąžinta vietos valiuta, bet kuriuo atveju ji išreikšta užsienio valiuta. Antra, užsienio valiuta išreikštos paskolos sumai taikytina palūkanų norma paprastai yra mažesnė nei ta, kuri taikoma vietos valiuta išreikštai paskolai. Trečia, paskolos mėnesinės įmokos atliekamos vietos valiuta pagal mokėjimų momentu taikytiną valiutos keitimo kursą ( 21 ).

64.

Tokiu aiškinimu nepaneigiama tai, kad atsižvelgdamas į vartotojų apsaugos imperatyvą nacionalinis teismas turi, kiek įmanoma, teikti pirmenybę gana siauram pagrindinio sutarties dalyko sąvokos aiškinimui. Apibrėžiant Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindinio sutarties dalyko sąvoką reikia laikytis požiūrio, kad į ją patenka ne sąlygos, kurios sutarties struktūroje yra subsidiaraus ar antraeilio pobūdžio, o sąlygos, kurios susijusios su viena ar keliomis pagrindinėmis prievolėmis, apibūdinančiomis pagrindinį sutarties dalyką.

65.

Iš visų išdėstytų argumentų matyti, kad negalima atmesti to, jog taikytiną valiutos keitimo kursą nustatanti sąlyga, kiek ji susijusi su paskolos sutartimi, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra pagrindinis sutarties dalykas, nes ji yra vienas pagrindinių sutarties, išreikštos užsienio valiuta, elementų.

66.

Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų šiai išvadai, reikia nustatyti, ar pareiga sumokėti valiutos pirkimo ir pardavimo kursų skirtumą gali būti laikoma elementu, susijusiu su paslaugos kokybės ir kainos santykiu.

67.

Šiuo atveju, vertinant paviršutiniškai, galėtų būti laikomasi nuomonės, kad nagrinėjami veiksmai neabejotinai susiję su kainos dalimi, o tai reiškia, kad pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį šiuos veiksmus galima vertinti tik tada, kai nagrinėjama sąlyga suformuluota neaiškiai ir nesuprantamai.

68.

Tačiau negalima pamiršti, kad tai apima ne visas kainos dalis, bet tik, pirma, kainos ir atlygio adekvatumą ir, antra, mainais patiektas prekes ar suteiktas paslaugas. Kaip matyti iš Komisijos ataskaitos dėl Direktyvos 93/13 taikymo ( 22 ), sąlygos, nustatančios kainos apskaičiavimo metodą ar jos keitimo tvarką, visiškai patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

69.

Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antra išimtį sudaranti alternatyva, mano nuomone, skirta labai retiems atvejams, nes nėra skalės ( 23 ), pagal kurią būtų galima kone matematiškai nustatyti suteiktos paslaugos kokybės ir atlygio už ją santykį.

70.

Dėl užsienio valiuta išreikštos paskolos sutarties, numatančios, kad išmokant paskolą taikomas valiutos pirkimo kursas, o ją grąžinant – valiutos pardavimo kursas, sąlygų kyla klausimų, kurie nurodomi toliau.

71.

Jei bankas neteikia klientui konkrečios paslaugos, kaip, atrodo, ir yra pagrindinėje byloje, o užsienio valiutą nurodo tik kaip apskaitos vienetą, tai galima teigti, kad šis užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas nėra adekvatus atlygis ir kad gali būti nagrinėjamas atitinkamos sutarties sąlygos nesąžiningumas. Tačiau jei paaiškėja, kad tarp, viena vertus, pirkimo ir pardavimo kursų skirtumo ir, kita vertus, suteiktos paslaugos kokybės yra tiesioginis ryšys, o taip, atrodo, nėra dėl šio skirtumo kintamumo, su šiuo skirtumu susijusių nuostatų sąžiningumas negali būti vertinamas.

72.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti: Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad sutarties dėl užsienio valiuta išreikštos, tačiau faktiškai nacionaline valiuta suteiktos paskolos, kurią vartotojas turi grąžinti tik nacionaline valiuta, individualiai neaptarta sąlyga dėl valiutų keitimo kurso gali būti laikoma pagrindiniu sutarties dalyku, jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad ši sąlyga yra esminė. Tačiau valiutos pirkimo ir pardavimo kursų skirtumas negali būti laikomas atlygiu, kurio adekvatumas paslaugai negali būti nagrinėjamas siekiant įvertinti jo nesąžiningumą.

73.

Atsakymas į antrąjį klausimą, susijusį su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu aiškumo ir suprantamumo reikalavimu, turi prasmę tik tada, jei reikėtų manyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Iš tiesų, kaip esu nurodęs anksčiau, negalima atmesti galimybės, kad, kalbant apie užsienio valiuta išreikštą paskolos sutartį, sąlygos dėl valiutų keitimo kurso, taikytino išmokant ir grąžinant paskolą, yra susijusios kaip tik su pagrindiniu sutarties dalyku.

74.

Pirmiausia, prieš atsakydamas į pateiktą klausimą iš esmės, Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar privalu laikytis aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, net jeigu jis neįtvirtintas nacionalinės teisės nuostatose.

75.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, jog atsakovė tvirtino, kad bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo įmanoma išnagrinėti, ar ginčijamos sąlygos buvo pateiktos aiškia ir suprantama kalba, nes tuo metu, kai buvo sudaryta minėta kredito sutartis, Vengrijos civilinio kodekso 209 straipsnio 4 dalyje šis reikalavimas nebuvo įtvirtintas.

76.

Šiuo klausimu manau, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga, kuri saisto nacionalinius teismus ir sprendžiant privačių asmenų ginčus ( 24 ), gana aiškiai matyti, kad nacionalinis teismas, turintis aiškinti savo nacionalinę teisę, privalo tai daryti kuo labiau atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 tekstą ir paskirtį, kad pasiektų šioje direktyvoje numatytą rezultatą ( 25 ).

77.

Ši Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga saisto juo labiau, nes, kiek tai susiję su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu aiškumo ir suprantamumo reikalavimu, Teisingumo Teismas parodė jo svarbą nusprendęs, jog, siekiant konkrečiai užtikrinti Direktyva 93/13 siekiamus vartotojų apsaugos tikslus, minėta 4 straipsnio 2 dalis turi būti perkelta visiškai, todėl draudimas vertinti sąlygų nesąžiningumą taikomas tik aiškia ir suprantama kalba pateiktoms sąlygoms ( 26 ).

78.

Iš to išplaukia, kad bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas gali (ir netgi privalo) patikrinti, ar nagrinėjamos sąlygos atitinka Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą skaidrumo reikalavimą, ir tai nepriklauso nuo to, ar tuo metu, kai buvo sudaryta ginčijama paskolos sutartis, šis reikalavimas buvo aiškiai nurodytas taikytinoje nacionalinėje teisėje.

79.

Antra, kyla klausimas, ar reikalavimas sąlygas, kurios susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ar su paslaugos kokybės ir kainos santykiu, pateikti „aiškia ir suprantama kalba“, kad nereikėtų vertinti jų sąžiningumo, apima tik formalų ir kalbinį sąlygos aspektą, ar – platesne prasme – jis susijęs ir su ekonominėmis pasekmėmis, kurių atsiranda taikant ginčijamą sutarties sąlygą ar siejant ją su kitomis sąlygomis.

80.

Nors, atsižvelgiant į tai, ką jau esu išdėstęs, vartotojo, kaip pažeidžiamos šalies, apsauga reikalauja Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje pateiktas pagrindinio dalyko ir kainos sąvokas aiškinti tik aiškiai ir objektyviai, ji kartu reikalauja, kad skaidrumo reikalavimas būtų suprantamas plačiai. Kaip nurodė Komisija, atsižvelgiant į tai, kad dėl informacijos lygio vartotojo padėtis yra silpnesnė nei pardavėjo ar tiekėjo, vartotojui gali būti sunku teisingai įvertinti tam tikrų sutarties sąlygų pasekmes, nepaisant to, kad kalbos požiūriu jos pateiktos aiškiai.

81.

Taigi sąlygos aiškumo ir suprantamumo vertinimas negali būti vien kalbinio pobūdžio. Sutarties sąlygos aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, ar ja vartotojui suteikiama garantija gauti informaciją, padedančią jam įvertinti tam tikros sutarties sudarymo privalumus, trūkumus ir dėl sandorio kylančią riziką. Vartotojas turi suvokti ne tik sąlygos turinį, bet ir jos suteikiamas teises ir pareigas ( 27 ).

82.

Man atrodo, kad toks aiškinimas taip pat tvirtai pagrįstas naujausia Teisingumo Teismo praktika.

83.

Sprendime RWE Vertrieb ( 28 ), kuris, be kita ko, susijęs su Direktyvos 93/13 5 straipsnio, įtvirtinančio pardavėjams ar tiekėjams pareigą sutarties sąlygas pateikti „aiškia ir suprantama kalba“, išaiškinimu, Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įsitikinti, kad vartotojas turi galimybę numatyti galimas patirti išlaidas.

84.

Nors ši Teisingumo Teismo praktika iš tikrųjų susijusi su Direktyvos 93/13 5 straipsnio išaiškinimu, ji, man atrodo, juo labiau tinka, kai kalbama apie Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą skaidrumo reikalavimą, nes ši nuostata yra svarbi tuo, kad leidžia nevertinti tam tikrų sutarties sąlygų sąžiningumo. Nereikėtų pernelyg žemai nuleisti nagrinėjamos sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimų, nuo kurių priklauso jos turinio vertinimas ir kuriuos, atsižvelgdamas į šias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi nustatyti kompetentingas nacionalinis teismas, kartelės.

85.

Grįžtant prie pagrindinės bylos ir nenorint užbėgti už akių vertinimui, kurį turės atlikti nacionalinis teismas, reikėtų pasakyti, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, jog vien kalbos požiūriu sutarties sąlygos dėl valiutos keitimo kurso, atitinkamai taikytino išmokant ir grąžinant paskolą, atrodo, buvo aiškiai nustatytos. Ginčijamos sutarties I/1 punkte nustatyta, kad „paskolos užsienio valiuta suma nustatoma pagal paskolos suteikimo dieną banko taikytą valiutos pirkimo kursą“. Be to, pagal tos sutarties III/2 punktą „Vengrijos forintais mokėtiną mėnesinę įmoką paskolos davėjas nustato pagal [užsienio] valiutos pardavimo kursą, banko taikytą dieną prieš mokėjimo dieną“.

86.

Nors šios formuluotės yra aiškios, vis dėlto gali kilti abejonių dėl jų visiško suprantamumo. Iš tikrųjų galima kelti klausimą, ar suinteresuotasis vartotojas gali įvertinti kredito sutarties sąlygos, kurioje galiausiai jo mokėtinai sumai apskaičiuoti nurodyta valiutos pirkimo (o ne valiutos pardavimo) kaina, konkrečias ekonomines pasekmes.

87.

Nors vartotojas, priešingai, nei tvirtina Komisija, apskritai galėjo įvertinti riziką, kylančią dėl vietos valiuta išreikštos paskolos dydžio pakilus bazinės užsienio valiutos kursui, nes jo pasirašyta sutartis išreikšta konkrečiai šia užsienio valiuta, tikrai nėra akivaizdu, kad vartotojas, šiuo klausimu neįtraukus į sutartį jokio paaiškinimo ar jo nepateikus ją sudarant, turėjo galimybę suprasti motyvus, kuriais galima pateisinti mėnesinės įmokos apskaičiavimą pagal užsienio valiutos pardavimo kursą, kai išmokant paskolą buvo taikomas šios valiutos pirkimo kursas.

88.

Iš tiesų, kiek protingai pastabių ir nuovokių vartotojų gali atkreipti dėmesį į valiutos pardavimo ir pirkimo kainų skirtumą? Kitaip nei vertybinių popierių rinkoje, valiutos pirkimas ir pardavimas vykdomas poromis („cross“) ir atliekamas atsižvelgiant į kitą valiutą. Taigi yra ne vienas valiutos keitimo kursas („spot“) ( 29 ), o du. Skirtumas tarp valiutos pirkimo ir pardavimo kainų („spread“), kuris labai priklauso nuo tam tikros rinkos dalyvių skaičiaus ir statuso, gali būti reikšmingas. Tačiau šią informaciją, kuria bankų ir finansų sektoriaus specialistai ir suinteresuotieji asmenys paprastai gerai moka naudotis, nebūtinai žino vidutinis vartotojas ( 30 ).

89.

Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turės patikrinti, ar toks vartotojas, atsižvelgdamas į paslaugų teikėjų prieš sudarant sutartį pateiktą informaciją, turėjo galimybę įvertinti konkrečias nuorodos į pirkimo (o ne pardavimo) kainą pasekmes.

90.

Šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į objektyvią informaciją, pateiktą sudarant ginčijamą sutartį, turės nustatyti, ar vartotojas turėjo galimybę suprasti, kad be, pirma, palūkanų ir, antra, neišvengiamos rizikos dėl vietos valiutos (kuria jis grąžina paskolą) ir bazinės užsienio valiutos keitimo kursų svyravimo, jis, to nežinodamas, dar prisiėmė papildomą pareigą, išplaukiančią iš užsienio valiutos pirkimo ir jos pardavimo kainų skirtumo.

91.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus ir į tai, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai, į antrąjį klausimą siūlau atsakyti: Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis Sąjungos teisę atitinkančiu nagrinėjamos sutarties sudarymo metu taikytinos nacionalinės teisės aiškinimu, turi išnagrinėti sutartyje numatytų sąlygų nesąžiningumą, jeigu jos nėra pateiktos aiškia ir suprantama kalba. Nagrinėjant sutarties sąlygų aiškumą ir suprantamumą reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes ir visų pirma į sudarant sutartį vartotojui pateiktą informaciją, be to, jos turi būti ne vien vertinamos formaliuoju ir kalbiniu aspektais, bet ir konkrečiai nagrinėjamos jų ekonominės pasekmės ir galimos jų tarpusavio sąsajos.

92.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad padaręs išvadą, jog sutarties sąlyga dėl mėnesinių įmokų apskaičiavimo taikant bazinės užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo kursų skirtumą yra nesąžininga, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Vengrijos civilinio kodekso 237 straipsnio 2 dalimi ( 31 ), nusprendė, kad yra pagrindas pakeisti pagrindinėje byloje nagrinėjamą paskolos sutartį, ir įpareigojo mėnesines paskolos grąžinimo įmokas apskaičiuoti pagal banko taikytą pirkimo kursą.

93.

Dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto pakeitimo kyla klausimas, ar jis neprieštarauja minėtame Sprendime Banco Español de Crédito padarytai išvadai.

94.

Primenu, kad Teisingumo Teismas toje byloje turėjo, be kita ko, priimti sprendimą dėl to, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias nacionalinis teismas, konstatavęs, kad pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esanti nesąžininga sąlyga yra negaliojanti, gali papildyti šią sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį.

95.

Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tekstu ir apskritai Direktyvos 93/13 tikslu ir bendra struktūra, į šį klausimą atsakė teigiamai. Šiuo klausimu jis, be kita ko, pabrėžė, kad galimybė keisti nesąžiningų sąlygų turinį galėtų pakenkti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo įgyvendinimui. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams turi visiškas nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojo atžvilgiu, nes jie ir toliau bandytų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jei jos būtų pripažintos negaliojančiomis, vis dėlto nacionalinis teismas galėtų sutartis, kiek būtina, pakeisti taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai. Dėl to tokia galimybe, jeigu ji būtų pripažinta nacionaliniam teismui, savaime negalėtų būti užtikrinta tokia veiksminga vartotojo apsauga, kaip tai būtų netaikant nesąžiningų sąlygų ( 32 ).

96.

Manau, kad šiuo klausimu svarbu pažymėti, jog Teisingumo Teismo išdėstyta pozicija siekiama atkurti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą tuo atveju, jei ginčijama sutartis iš esmės galėtų būti vykdoma „be jokio kito pakeitimo nei atsirandantys dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas“ (sprendimo 65 punktas).

97.

Be to, draudimas, kad teismas keistų sąlygos, kurią jis laiko nesąžininga, turinį, užuot paprasčiausiai visiškai jos netaikęs, susijęs su atveju, kai ginčijamos sąlygos, kuri sutarties struktūroje yra papildoma, panaikinimas nedaro šios sutarties negaliojančios ir nesukelia neigiamų pasekmių vartotojui.

98.

Šis atvejis skiriasi nuo to, kuris yra pagrindinėje byloje, kurioje panaikinus nesąžininga laikomą sutarties sąlygą nėra galimybės toliau vykdyti sutarties, o tai galiausiai sukelia itin neigiamų pasekmių vartotojui. Iš tiesų, panaikinus sąlygas dėl taikytino valiutos keitimo kurso, nebūtų įmanoma vykdyti kredito sutarties. Be to, vartotojas turėtų veikiausiai nedelsdamas grąžinti bankui likusią mokėtiną paskolos sumą. Vartotojui iš esmės neturint galimybės nedelsiant grąžinti paskolos, gali būti panaudotas įkeistas nekilnojamasis turtas.

99.

Be to, man neatrodo, jog būtina ir tinkama išplėsti Teisingumo Teismo išdėstytą poziciją, kad nacionalinis teismas turėtų galimybę pakeisti negaliojančią nesąžiningą sąlygą dispozityviomis nacionalinėmis nuostatomis.

100.

Manau, jog iš esmės nedraudžiama, kad taikydamas sutarčių teisės principus nacionalinis teismas pašalintų sąlygos nesąžiningumą pakeisdamas ją dispozityvia nacionalinės teisės nuostata. Iš tikrųjų ją pakeitus tokia nuostata, dėl kurios daroma prielaida, kad joje nėra nesąžiningų sąlygų ( 33 ), galima pasiekti, kad sutartis išliktų, nepaisant panaikintos ginčijamos sąlygos, ir toliau būtų privaloma šalims, o tai, man atrodo, atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tikslus.

101.

Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyva 93/13 siekia atkurti pusiausvyrą tarp šalių, iš esmės išsaugodamas sutarties, kaip visumos, galiojimą, o ne panaikindamas visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų ( 34 ).

102.

Priešingai, jei toks pakeitimas nebūtų leidžiamas ir jei teismas būtų įpareigotas panaikinti sutartį, galėtų išnykti sąlygos pripažinimo negaliojančia sankcijos atgrasomasis pobūdis. Iš tikrųjų dėl šio panaikinimo paprastai atsiranda prievolė sumokėti visą likusią mokėtiną paskolos sumą, o tai gali viršyti vartotojo finansines galimybes, ir dėl to būtų labiau baudžiamas jis, o ne paskolų išdavimu besiverčiantis subjektas, kuris, atsižvelgdamas į šias pasekmes, galėtų nenorėti užtikrinti, kad tokios sąlygos nebūtų įtrauktos į jo sutartis.

103.

Šiomis aplinkybėmis sutarties „pripažinimas galiojančia“ pakeičiant ją dispozityvia nuostata, jei tai įmanoma pagal taikytiną nacionalinę teisę, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra būtinas siekiant atkurti realią pusiausvyrą tarp šalių ir taip užtikrinti vartotojo apsaugą nuo nesąžiningų sąlygų, o tai yra pagrindinis Direktyvos 93/13 tikslas, išsaugant šia direktyva nustatyto apsaugos mechanizmo praktinį veiksmingumą.

104.

Visiškai gerai suprasdamas, kad Teisingumo Teismui tiesiogiai ir konkrečiai šis klausimas nebuvo pateiktas ir todėl šalys jo neaptarė ( 35 ), manau, kad svarbu pažymėti, jog minėti pakeitimo įgaliojimai neturėtų būti neriboti: teismas, kai įsikiša, turi tik siekti kuo labiau atkurti tam tikrą lygybę tarp pardavėjų ar tiekėjų ir vartotojų, su kuriais jie sudaro sutartis ( 36 ).

105.

Neturi būti įsikišama taip, kad po sutarties sudarymo valstybės institucija galėtų pakeisti sutartyje įtvirtintą pusiausvyrą. Iš tikrųjų, kaip gerai žinoma, sutarčiai iš esmės taikomas ją sudarant galiojantis įstatymas ir bet kokie trečiųjų asmenų, įskaitant valstybę, kai ji atlieka savo teisėkūros funkcijas, veiksmai turi būti atliekami atsargiai, nes jais gali būti pažeista sutarčių laisvė ir iš jos išplaukianti laisva konkurencija ( 37 ).

106.

Į trečiąjį klausimą siūlau atsakyti: jei pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas neturi teisės vartotojo naudai pašalinti sutarties spragos, atsiradusios dėl nesąžiningos sutarties sąlygos negaliojimo, nacionaliniam teismui nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės dispozityvios nuostatos, galinčios pakeisti negaliojančią sutarties sąlygą, jeigu pagal nacionalinės teisės normas sutartis gali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą.

107.

Atsižvelgdamas į pateiktą analizę, siūlau Teisingumo Teismui į Kúria pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: