1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad, nesiėmusi visų būtinų priemonių, kad susigrąžindama suteiktą pagalbą užtikrintų nedelsiamą ir veiksmingą 2010 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimo 2011/471/ES dėl valstybės pagalbos C 38/05 (ex NN 52/04), kurią Vokietija suteikė Biria grupei (OL L 195, 2011, p. 55), įvykdymą, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir 288 straipsnį, veiksmingumo principą, 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio 3 dalį ir šio Komisijos sprendimo 1–3 straipsnius.

2

Reglamento Nr. 659/1999 13 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„kadangi suteikiant bendrajai rinkai prieštaraujančią neteisėtą pagalbą turėtų būti atkurta veiksminga konkurencija; kadangi dėl to būtina, kad pagalba, įskaitant palūkanas, būtų išieškota iš karto; kadangi pagalbą derėtų išieškoti pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras; kadangi minėtųjų procedūrų taikymas, neleidžiantis iš karto ir veiksmingai įgyvendinti Komisijos sprendimą, neturėtų trukdyti atkurti veiksmingą konkurenciją; kadangi, norėdamos pasiekti šį rezultatą, valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų Komisijos sprendimo įgyvendinimą“.

3

Šio reglamento 14 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas“ nustatyta:

„1.   Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (toliau – sprendimas išieškoti pagalbą). Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui.

2.   Pagalbą, kurią reikia išieškoti pagal sprendimą išieškoti pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos.

3.   Nepažeidžiant nei vienos [nė vieno] Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismo nurodymo pagal [SESV 278] straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

4

Pagal šio reglamento 23 straipsnio „Komisijos ir teismo sprendimų vykdymo nesilaikymas“ 1 dalį:

„Jeigu suinteresuotoji valstybė narė nevykdo sąlyginių arba jai nepalankių sprendimų ypač 14 straipsnyje nustatytais atvejais, Komisija spręsti klausimą gali tiesiogiai perduoti <...> Teisingumo Teismui pagal [SESV 108 straipsnio 2 dalį].“

5

MB System GmbH & Co. KG (toliau – MB System) priklauso Biria grupei. MB System gamino dviračius iki 2005 m., tačiau tais metais gamybą nutraukė ir perleido visą gamybai naudotą materialinį turtą. Nuo to laiko MB System veikla yra nekilnojamojo turto valdymas.

6

Technologie‑Beteiligungsgesellschaft mbH (toliau – TBG) yra visiškai Vokietijos Federacinės Respublikos kontroliuojamai valstybės įstaigai Kreditanstalt für Wiederaufbau priklausanti dukterinė bendrovė. Ji finansuoja technologijų sektoriuje veikiančias mažąsias ir vidutines įmones įsigydama jų akcijų. Po kelių restruktūrizacijų 2003 m. TBG perėmė visą gbb‑Beteiligungs AG, kuri 2001 m. finansavo Bike Systems GmbH & Co. Thüringer Zweiradwerk KG, ankstesnę MB System teisių turėtoją, turtą, įgydama šios bendrovės akcijų be balsavimo teisės. Apie šį akcijų įsigijimą nebuvo pranešta Komisijai kaip apie valstybės pagalbą. Šalys sutinka, kad tai buvo valstybės pagalba, nes kaip atlygis nustatyta palūkanų norma buvo žemesnė už rinkoje buvusią palūkanų normą.

7

Šis akcijų įsigijimas buvo atliktas sudarant privatinės teisės sutartį.

8

2005 m. spalio 20 d., gavusi keletą konkurentų skundų, Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

9

2007 m. sausio 24 d. Sprendime dėl valstybės pagalbos C 38/2005 (ex NN 52/2004), kurią Vokietija suteikė Biria grupei (OL L 183, p. 27), Komisija nusprendė, kad toks akcijų įsigijimas yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba, ir Vokietijos Federacinei Respublikai nurodė imtis visų būtinų priemonių, kad ji būtų susigrąžinta (toliau – pirmasis sprendimas). Šį sprendimą Europos Sąjungos Bendrasis Teismas panaikino 2010 m. kovo 3 d. sprendimu Freistaat Sachsen / Komisija (T‑102/07 ir T‑120/07, EU:T:2010:62).

10

Komisijai priėmus šį sprendimą, 2007 m. vasario 16 d. TBG pateikė MB System prašymą grąžinti valstybės pagalbos sumą, atitinkančią naudą, gautą taikant žemesnę nei rinkoje buvusią palūkanų normą. MB System atsisakė mokėti.

11

Galutinę 697456 eurų sumą, kurią reikia grąžinti, šalys bendrai nustatė 2007 m. spalio mėn.

12

MB System atsisakius patenkinti naują prašymą grąžinti pinigus, siekdama prisiteisti šią sumą 2008 m. balandžio 10 d. TBG pareiškė ieškinį Landgericht Mühlhausen (Miulhauzeno apygardos teismas). Ieškinys buvo grindžiamas pirmuoju sprendimu ir SESV 108 straipsnio 3 dalies ir Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch) 134 straipsnio pažeidimu nepranešus apie pagalbą.

13

Pagal nusistovėjusią Vokietijos teismų praktiką sutartis dėl pagalbos suteikimo, sudaryta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, yra negaliojanti pagal Vokietijos teisę – Civilinio kodekso 134 straipsnį. Todėl pirmojo sprendimo panaikinimas nedarė tiesioginio poveikio ieškinio nagrinėjimui Landgericht Mühlhausen.

14

Posėdis Landgericht Mühlhausen vyko 2008 m. lapkričio 26 d. nedalyvaujant MB System atstovui. Todėl šis teismas priėmė laikinai galiojantį sprendimą nedalyvaujant šaliai, leidžiantį TBG imtis priverstinių skolos išieškojimo iš MB System turto priemonių. 2008 m. gruodžio 19 d.MB System apskundė šį teismo sprendimą.

15

2009 m. sausio 9 d. šis teismas sustabdė priverstinį sprendimo, priimto nedalyvaujant šaliai, vykdymą ir nustatė sąlygą, kad MB System turi pateikti 840000 eurų garantiją pervesdama pinigus į depozitinę Landgericht Mühlhausen sąskaitą arba užstato forma.

16

Atsižvelgęs į tai, kad tuo metu Bendrajame Teisme buvo nagrinėjama byla, 2009 m. kovo 17 d.Landgericht Mühlhausen sustabdė savo bylos nagrinėjimą.

17

2009 m. balandžio 7 d. TBG padavė apeliacinį skundą Thüringer Oberlandesgericht (Tiuringijos apeliacinis apygardos teismas) dėl sprendimo sustabdyti bylos nagrinėjimą. Šis skundas buvo atmestas 2010 m. sausio 25 d.2010 m. vasario 25 d. TBG padavė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas). 2010 m. rugsėjo 16 d. šis teismas nutarė, kad Bendrajam Teismui panaikinus pirmąjį sprendimą išnyko 2009 m. kovo 17 d.Landgericht Mühlhausen nutarties dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo ir ją patvirtinančios 2010 m. sausio 25 d.Thüringer Oberlandesgericht nutarties dalykas.

18

Bendrajam Teismui panaikinus pirmąjį sprendimą Komisija priėmė Sprendimą 2011/471 (pastarasis sprendimas nagrinėjamas šioje byloje, toliau – aptariamas sprendimas), kurio rezoliucinėje dalyje nustatyta:

„1 straipsnis

Vokietijos Bike Systems GmbH & Co., Thüringer Zweiradwerk KG (dabar MB System) suteikta pagalba [(toliau – ginčijama pagalba)] yra nesuderinama su vidaus rinka. Pagalbą sudarė šios priemonės:

<…>

2 straipsnis

1.   Vokietija privalo iš gavėjo susigrąžinti 1 straipsnyje nurodytą pagalbą.

2.   Pagalba turi būti nedelsiant susigrąžinta pagal nacionalinės teisės nuostatas, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti šį sprendimą.

<…>

3 straipsnis

1.   1 straipsnyje nurodyta pagalba susigrąžinama nedelsiant ir veiksmingai.

2.   Vokietija užtikrina, kad šis sprendimas būtų įvykdytas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį dienos.

<…>

5 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai.“

19

MB System ieškinį dėl šio sprendimo Bendrasis Teismas atmetė 2013 m. liepos 3 d. Sprendimu MB System / Komisija (T‑209/11, EU:T:2013:338).

20

2011 m. kovo 21 d. TBG kreipėsi į Amtsgericht Nordhausen (Nordhauzeno apylinkės teismas) su prašymu įregistruoti hipotekas siekiant priverstinai įvykdyti šaliai nedalyvaujant priimtą teismo sprendimą. 2011 m. liepos 21 d. gavęs TBG prašymą dėl MB System nekilnojamojo turto pardavimo viešajame aukcione Amtsgericht Nordhausen nurodė pateikti eksperto išvadą dėl turto rinkos vertės.

21

Vykstant aptariamo sprendimo nagrinėjimo procedūrai MB System prašymu Landgericht Mühlhausen2011 m. kovo 30 d. nutartimi vėl sustabdė bylos nagrinėjimą. 2011 m. balandžio 14 d. TBG vėl padavė apeliaciją Thüringer Oberlandesgericht, o šis ją atmetė 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi. 2012 m. sausio 26 d. TBG padavė kasacinį skundą Bundesgerichtshof, o šis 2012 m. rugsėjo 13 d. panaikino žemesnių teismų sprendimus. 2013 m. kovo 27 d.Landgericht Mühlhausen atnaujino bylos nagrinėjimą.

22

2012 m. liepos 25 d., remdamasis 2012 m. gegužės 22 d. vertinimo aktu, Amtsgericht Nordhausen nusprendė, kad MB System nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 1893700 eurų. 2013 m. balandžio 10 d. šis turtas turėjo būti parduodamas viešajame aukcione. Iki 2013 m. gruodžio 4 d., kai vyko Teisingumo Teismo posėdis, viešasis aukcionas dar buvo neįvykęs, todėl ginčijamos pagalbos nebuvo galima susigrąžinti.

23

Komisija nusprendė, kad praėjus beveik dvejiems metams po aptariamo sprendimo priėmimo jis dar neįvykdytas, ir pareiškė šį ieškinį. Vokietijos Federacinė Respublika neginčija šio sprendimo pagrįstumo ir savo pareigos susigrąžinti ginčijamą pagalbą iš MB System. Šalys sutaria, kad bendra grąžintina suma Komisijos ieškinio pareiškimo momentu siekė 816630 eurų.

24

Komisija mano, kad atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių, kad susigrąžindama ginčijamą pagalbą užtikrintų aptariamo sprendimo įvykdymą.

25

Pirmiausia Komisija pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį valstybė narė iš principo gali laisvai pasirinkti tvarką, kaip ji pagal nacionalinę proceso teisę vykdys Komisijos sprendimą dėl su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos susigrąžinimo, su sąlyga, kad bus laikomasi veiksmingumo principo. Vis dėlto, pasak Komisijos, atsakovės pasirinktas valstybės pagalbos susigrąžinimo būdas, būtent ieškinio dėl grąžinimo pareiškimas Vokietijos civiliniuose teismuose, negalėjo leisti nedelsiant veiksmingai įvykdyti aptariamo sprendimo. Iš tikrųjų, turint omenyje teisinių procedūrų trukmę, atsakovė negalėjo veiksmingai susigrąžinti ginčijamos pagalbos per aptariamame sprendime nustatytą keturių mėnesių terminą.

26

Komisija mano, kad atsižvelgiant į tai, jog pradėjus Vokietijos civilines teisines procedūras nebuvo užtikrintas nedelsiamas ir veiksmingas aptariamo sprendimo vykdymas, pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalies antrą sakinį nacionalinė proceso teisė turėjo užleisti vietą Sąjungos teisei, ir atsakovė pati turėjo išduoti vykdomąjį raštą, remdamasi tiesiogiai Sąjungos teise ir priimdama administracinį aktą, kuriuo būtų nurodyta sugrąžinti ginčijamą pagalbą. Sąjungos teisė suteikia teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi atsakovė gali priimti tokį administracinį aktą. Šiuo atveju aptariamas sprendimas yra toks pagrindas, nepaisant to, kad jis tiesiogiai neįpareigoja MB System grąžinti ginčijamos pagalbos. Toks pagrindas taip pat yra Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalis ir SESV 108 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa.

27

Šiomis aplinkybėmis Komisija apskritai teigia, kad sprendimo, nurodančio susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą, atveju atitinkamai valstybei narei taikoma rezultato pareiga, įpareigojanti ją veiksmingai susigrąžinti pagalbą per Komisijos nustatytą terminą, o ne veiksmo pareiga, pagal kurią pakanka per šį terminą pradėti susigrąžinimo procedūrą. Šiuo atveju ginčijama pagalba turėjo būti susigrąžinta per aptariamo sprendimo 3 straipsnyje nustatytą terminą. Todėl atsakovė yra atsakinga už šio rezultato nepasiekimą, nes ši pagalba turėjo faktiškai būti išskirta iš naudos gavėjo turto iki nustatyto termino pabaigos.

28

Papildomai Komisija tvirtina, kad jei šaliai nedalyvaujant priimtas laikinai galiojantis sprendimas galėjo užtikrinti nedelsiamą ir veiksmingą aptariamo sprendimo vykdymą, atsakovė bet kuriuo atveju juo nepasinaudojo, kad nedelsdama ir veiksmingai susigrąžintų ginčijamą pagalbą.

29

Komisija pažymi, kad, nepaisant to, jog aptariamame sprendime nustatytas ginčijamos pagalbos susigrąžinimo terminas buvo keturi mėnesiai, atsakovė prašymą dėl priverstinio vykdymo remiantis šaliai nedalyvaujant priimtu sprendimu pateikė tik 2011 m. kovo 21 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo šio sprendimo priėmimo.

30

Be to, dublike Komisija pabrėžia, kad nuo minėto prašymo dėl priverstinio vykdymo pateikimo iki 2013 m. balandžio 10 d., kai turėjo vykti viešasis aukcionas dėl ginčijamos pagalbos gavėjos nekilnojamojo turto, praėjo dveji metai, per kuriuos atsakovė visiškai nieko nedarė.

31

Vokietijos vyriausybė pažymi, kad Sąjungos teisė nenustato valstybėms narėms pagalbos suteikimo formos. Pagal Vokietijos teisę, kuri leidžia suteikti valstybės pagalbą administraciniais aktais, viešosios ar privatinės teisės sutartimis, pasirinkta akto, kuriuo suteikiama pagalba, forma nulemia akto, kuriuo ši pagalba gali būti susigrąžinta, formą. Šiuo atveju TBG, privatinės teisės investicinė bendrovė, kurios savininkė yra Vokietijos valstybė, ginčijamą pagalbą MB System suteikė pagal privatinės teisės sutartį. Todėl, kadangi MB System neįvykdė prašymo grąžinti šią pagalbą, valdžios institucijos neturi teisės pačios vykdyti aptariamo sprendimo, bet jos savo teisę susigrąžinti tą pagalbą turi įgyvendinti civiliniuose teismuose.

32

Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad, taikant valdžios aktų teisėtumo ir viešosios teisės bei privatinės teisės atskyrimo principus, pagal Vokietijos teisę, būtent pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland) 20 straipsnio 3 dalį, valdžios institucijos turi teisę administraciniu aktu siekti susigrąžinti valstybės pagalbą, tik jei pagalba buvo suteikta viešosios teisės administraciniu aktu ir jei yra teisinis pagrindas priimti tokį aktą. Pagal Vokietijos teisę valdžios institucija negali įsikišti ir priimdama viešosios teisės aktą nutraukti privatinės teisės sutartį. Joje taip pat nėra numatytas bendras įgaliojimas, kuris leistų valdžios institucijai veikti beveik visose srityse.

33

Vokietijos vyriausybė priduria, kad bet kuriuo atveju net ir Vokietijos valdžios institucijos priimtą administracinį aktą gali skųsti pagalbos gavėjas. Taigi, procedūros visada gali užsitęsti. Tokia situacija yra tiesiog veiksmingos teisminės gynybos principo išdava. Todėl tikrai nėra taip, kad priėmus administracinį aktą faktiškai būtų galima greičiau susigrąžinti ginčijamą pagalbą, nei pareiškus civilinį ieškinį.

34

Vokietijos vyriausybės nuomone, Sąjungos teisės nuostatos taip pat negali būti laikomos teisiniu pagrindu, suteikiančiu jai teisę priimti administracinį aktą. Aptariamas sprendimas skirtas valstybei narei, nenurodant, kaip turi būti atliekama nacionalinė pagalbos susigrąžinimo procedūra. Be to, Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalyje taip pat nėra nieko pasakyta apie pagalbos susigrąžinimo procedūrą. Šioje nuostatoje ir tokiuose Komisijos sprendimuose kaip šis yra tik reglamentuojami santykiai tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės, o visais kitais klausimais nurodoma vadovautis nacionaline proceso teise. Be to, SESV 108 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa nėra tokia išsami, kad tiesiogiai veiktų asmenis, ir joje numatyta, kad Komisija turi iš pradžių priimti privalomo pobūdžio sprendimą, kad būtų galima susigrąžinti su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą.

35

Vokietijos vyriausybė taip pat teigia, kad tokiame Komisijos sprendime kaip aptariamas nustatytas terminas turi būti laikomas terminu imtis veiksmų, o ne sprendimo įvykdymo terminu. Per šį terminą atitinkama valstybė narė turi tik pradėti veikti ir imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų ginčijamos pagalbos susigrąžinimą ir atkurtų normalias konkurencijos sąlygas. Toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio, kuriame nurodytos nacionalinėje teisėje numatytos procedūros, tekstą. Šiuo atveju TBG ėmėsi visų būtinų priemonių, kad iki aptariamame sprendime nustatyto termino pabaigos įgyvendintų tą sprendimą.

36

Reikia pažymėti, kad nors šalys savo argumentuose remiasi iki aptariamo sprendimo priėmimo buvusiomis situacijomis ir faktais, Komisijos ieškinys yra pareikštas dėl šio sprendimo neįvykdymo; jį Teisingumo Teismas ir nagrinės.

37

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimamas neigiamas sprendimas, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų būtinų priemonių, kad pagalba būtų susigrąžinta iš gavėjo. Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jeigu tai prieštarauja bendrajam Sąjungos teisės principui.

38

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį pagalba susigrąžinama nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Pagal šio reglamento 14 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį šiuo tikslu suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Sąjungos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų teisės sistemose, įskaitant laikinąsias priemones.

39

Nors šio straipsnio formuluotė atspindi veiksmingumo principo reikalavimus (Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, C‑210/09, EU:C:2010:294, 20 punktas), iš jo taip pat matyti, kad siekiant susigrąžinti pagalbą, jei Sąjunga nereglamentuoja šios srities, valstybės narės teisė taikoma laikantis procesinės autonomijos principo, užtikrinant pagrindinių teisių, ypač teisės į teisingą procesą, įskaitant teisę į gynybą, paisymą. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Sąjungos teisėje nereikalaujama, kad kompetentinga nacionalinės valdžios institucija susigrąžintų pagalbą iš jos gavėjo remdamasi vien tik Komisijos sprendimu dėl pagalbos grąžinimo.

40

Atitinkama valstybė narė gali laisvai pasirinkti tvarką, kaip ji vykdys savo pareigą susigrąžinti nesuderinama su vidaus rinka pripažintą pagalbą, su sąlyga, kad pasirinktos priemonės nepažeis Sąjungos teisės tikslų ir veiksmingumo (Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, EU:C:2010:294, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

41

Dėl valstybių narių laisvės pasirinkti tokios pagalbos susigrąžinimo tvarką Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad ši laisvė yra ribota, nes ši tvarka negali Sąjungos teisėje reikalaujamo pagalbos grąžinimo padaryti praktiškai neįmanomo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Mediaset, C‑69/13, EU:C:2014:71, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Nacionalinės proceso teisės normoms taikoma sąlyga, kuri atspindi Teisingumo Teismo praktikoje suformuluoto veiksmingumo principo reikalavimus, leisti nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą (Sprendimo Komisija / Italija, C‑243/10, EU:C:2012:182, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

42

Priemonės, kurių valstybės narės imasi, turi būti tinkamos normalioms konkurencijos sąlygoms, iškraipytoms suteikus neteisėtą pagalbą, kurią Komisijos sprendimu nurodyta susigrąžinti, atkurti (Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, EU:C:2010:294, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

43

Todėl klausimą, ar pasirinkdama nesuderinama su vidaus rinka pripažintos pagalbos susigrąžinimo tvarką atitinkama valstybė narė įvykdė pareigą ją susigrąžinti atsižvelgdama į veiksmingumo reikalavimą, reikia nagrinėti kiekvienu atskiru atveju, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

44

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad negalima atsakovės kaltinti dėl to, kad ji pasirinko civilinės teisės metodą ir kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, kad susigrąžintų ginčijamą pagalbą. Teisingumo Teismo nagrinėjamoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas a priori neleistų pasinaudoti civiline teise ir kreiptis į tokį teismą, tačiau reikia atsižvelgti į konkrečias šios teisės taikymo aplinkybes ir atsakovės rūpestingumą veiksmingai susigrąžinant ginčijamą pagalbą.

45

Šiuo atžvilgiu iš karto reikia pažymėti, kad nacionalinio teismo atliekama vykdomojo rašto, pateikto siekiant susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, kontrolė ir galimas šio rašto panaikinimas turi būti laikomi paprasta veiksmingos teisminės gynybos principo, kuris pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką yra bendrasis Sąjungos teisės principas, išraiška (šiuo klausimu žr. Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, EU:C:2010:294, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

46

Reikia taip pat konstatuoti, kad atsakovė niekada neginčijo, jog ji privalo susigrąžinti ginčijamą pagalbą, ir kad ji ėmėsi konkrečių veiksmų, kad ją susigrąžintų.

47

Vis dėlto akivaizdu, kad nei iki Komisijos ieškinio padavimo, nei iki Teisingumo Teismo posėdžio dienos ginčijama pagalba nebuvo grąžinta, nes ji nebuvo išskirta iš įmonės naudos gavėjos turto.

48

Dėl galimo tokio didelio vėlavimo pateisinimo Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad vienintelis gynybos pagrindas, kuriuo valstybė narė gali remtis atsikirsdama į pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra absoliutus negalėjimas vykdyti atitinkamo sprendimo (Sprendimo Komisija / Vokietija, 94/87, EU:C:1989:46, 8 punktas ir Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑441/06, EU:C:2007:616, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

49

Kaip savo išvados 92 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šis absoliutus negalėjimas gali būti ir teisinio pobūdžio, kai jis kyla iš nacionalinių teismų priimtų sprendimų, jei šie sprendimai atitinka Sąjungos teisę.

50

Šiuo atžvilgiu šioje byloje reikia padaryti toliau nurodytas išvadas.

51

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, kai valstybė narė susiduria su sunkumais vykdydama Komisijos sprendimą, kuriuo nurodoma grąžinti pagalbą, ji turi nurodyti problemas Komisijai, kad ji jas įvertintų, ir motyvuotai paprašyti pratęsti nustatytą terminą, taip pat pasiūlyti atitinkamus to sprendimo pakeitimus, kad Komisija galėtų pateikti savo nuomonę priimdama motyvuotą sprendimą. Tokiu atveju, atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalį, valstybė narė ir Komisija turi abipuses lojalaus bendradarbiavimo pareigas, kad įveiktų iškilusius sunkumus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Vokietija, EU:C:1989:46, 9 punktą; Sprendimo Komisija / Italija, EU:C:2012:182, 41 ir 42 punktus ir Sprendimo Komisija / Graikija, C‑263/12, EU:C:2013:673, 32 punktą).

52

Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovė nesiėmė tokių šioje Teisingumo Teismo praktikoje nurodytų būtinų veiksmų, kurie galėtų paskatinti Komisiją bendradarbiauti su ja, kad būtų galima įveikti galimus aptariamo sprendimo taikymo sunkumus ir kartu ieškoti tinkamo sprendimo. Pavyzdžiui, atsakovė nepateikė Komisijai vertinti problemų, susijusių su ginčijamos pagalbos susigrąžinimu per nustatytą terminą, ir neprašė Komisijos pratęsti šio termino.

53

Antra, siekdama pateisinti ginčijamos pagalbos nesusigrąžinimą iki Komisijos ieškinio padavimo ar net iki Teisingumo Teismo posėdžio dienos, atsakovė tvirtina, kad, pirma, TBG, kaip pagalbą suteikęs viešasis subjektas, turėjo imtis reikiamų veiksmų, kad ši pagalba būtų sugrąžinta, ir, antra, pagal Vokietijos teisinę sistemą remiantis civilinės teisės normomis suteikta pagalba gali būti susigrąžinta tik pagal toje teisėje nustatytas procedūras.

54

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad pareigos sugrąžinti pagalbą vykdytoja buvo ne tik TBG, bet ir visos šios valstybės narės valdžios institucijos, kiekviena pagal savo kompetenciją.

55

Dėl Komisijos argumento dėl Vokietijos teisinės sistemos reikia pažymėti, kad atsakovė neteigė, kad veiksmai, kurių buvo imtasi, buvo vieninteliai įmanomi siekiant susigrąžinti ginčijamą pagalbą ir kad nebuvo kitų priemonių, kurios būtų leidusios per aptariamo sprendimo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą susigrąžinti pagalbą. Tuo atveju, jei paaiškėtų, kad civilinės teisės normos neleidžia užtikrinti veiksmingo ginčijamos pagalbos susigrąžinimo, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, gali reikėti netaikyti nacionalinės teisės normos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑232/05, EU:C:2006:651, 53 punktą) ir pasinaudoti kitomis priemonėmis, nes tokių priemonių negalima netaikyti dėl su nacionalinės teisės sistema susijusių priežasčių.

56

Galiausiai reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką dėl Sąjungos valstybės pagalbos teisės normų taikymo ESS 4 straipsnio 3 dalis nacionaliniams teismams taip pat nustato pareigą lojaliai bendradarbiauti su Komisija ir Sąjungos teismais, pagal kurią jie turi imtis bet kokių reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų iš Sąjungos teisės kylančių pareigų vykdymą, ir nesiimti priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Mediaset, EU:C:2014:71, 29 ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Reikia taip pat pažymėti, kad, kaip savo išvados 91 punkte teigė generalinis advokatas, Teisingumo Teismo sprendimuose Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest (C‑143/88 ir C‑92/89, EU:C:1991:65) ir Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt. (I) (C‑465/93, EU:C:1995:369) nustatyti reikalavimai taip pat taikytini visiems veiksmams, kuriais siekiama nacionaliniu lygmeniu sustabdyti procesą, kuriuo siekiama susigrąžinti Komisijos reikalaujamą pagalbą.

58

Šiuo atveju nebuvo laikytasi teismo praktikoje nustatytų reikalavimų, kaip rodo ir tai, kad Bundesgerichtshof2012 m. rugsėjo 13 d. panaikino Landgericht Mühlhausen ir Thüringer Oberlandesgericht priimtus paskutinius sprendimus dėl pagalbos grąžinimo sustabdymo dėl to, kad šie teismai tinkamai neįvertino Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų kriterijų.

59

Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir pirmiau pateiktus svarstymus, reikia konstatuoti, kad vėlavimas įvykdyti aptariamą sprendimą yra nepateisinamas. Atsakovė neįrodė, kad jai buvo teisiškai visiškai neįmanoma taikyti tinkamų priemonių, kad būtų veiksmingai įvykdytas šis sprendimas.

60

Reikia pažymėti, kad SESV 288 straipsnis, kuriuo Komisija taip pat grindžia savo ieškinį, yra bendro pobūdžio nuostata, o valstybės pagalbą konkrečiai reglamentuoja SESV 108 straipsnis ir Reglamentas Nr. 659/1999, kuriame nustatytos šio straipsnio taikymo taisyklės. Todėl nereikia konstatuoti įsipareigojimų neįvykdymo dar ir pagal SESV 288 straipsnį. Tas pats taikytina ir veiksmingumo principui, kuris kyla iš šio reglamento 14 straipsnio.

61

Todėl darytina išvada, kad nesiėmusi visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų susigrąžinta iš aptariamame sprendime nurodytos ginčijamos pagalbos gavėjos, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį ir Komisijos sprendimo 1–3 straipsnius.

62

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir ši pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: