1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų ( 2 ), su pakeitimais, padarytais 2009 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos direktyva 2009/113/EB ( 3 ) (toliau – Direktyva 2006/126), III priedo 6.4 punkto suderinamumą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 4 ) 20 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsniu.

2. 

Pagal Direktyvos 2006/126 6.4 punkto III priedą reikalaujama, kad norinčių gauti C1 ir C1E kategorijos vairuotojo pažymėjimą kandidatų sveikesnės akies regėjimo aštrumas, jeigu reikia, su korekciniais lęšiais, būtų ne mažesnis kaip 0,8, o silpnesnės akies – ne mažesnis kaip 0,1. Ieškovo pagrindinėje byloje prašymas gauti šių kategorijų vairuotojo pažymėjimą buvo atmestas, nes jam nustatyta vienos akies ambliopija ( 5 ), dėl kurios su korekciniais lęšiais silpnesnės akies regėjimas yra mažiau kaip 0,1.

3. 

Bayerischer Verwaltungsgerichtshof (Vokietija) reiškia abejonę dėl šių fizinio tinkamumo reikalavimų suderinamumo su vienodo požiūrio principu, ypač su nediskriminavimo dėl negalios bei neįgaliųjų profesinio integravimo principais.

4. 

Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad net jei ieškovo pagrindinėje byloje sveikatos būklei taikytina negalios sąvoka, Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punktas neprieštarauja Chartijos 20 straipsniui, 21 straipsnio 1 daliai ir 26 straipsniui.

5.

Direktyvoje 2006/126 apibrėžiamos įvairios vairuotojo pažymėjimo kategorijos. Direktyvos 4 straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„<...>

<…>“

6.

Direktyvos 2006/126 tikslas taip pat yra dėl kelių eismo saugumo reikalavimų nustatyti minimalias vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir atnaujinimo sąlygas, kurios priklauso nuo vairuotojo pažymėjimo kategorijos.

7.

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad vairuotojo pažymėjimas išduodamas tik tiems kandidatams vairuotojo pažymėjimui gauti, kurie išlaikė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo bei teorijos egzaminus ir atitinka medicininius reikalavimus pagal minėtos direktyvos II ir III priedų nuostatas. Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalies a punkte nurodoma, kad atnaujinant vairuotojo pažymėjimus, kurių administracinio galiojimo laikotarpis baigėsi, C, CE, C1, C1E, D, DE, D1, D1E kategorijų transporto priemonių vairuotojai turi nuolat atitikti šios direktyvos III priede nustatytas minimalias fizinio ir psichinio tinkamumo normas vairuojantiesiems transporto priemones.

8.

Direktyvos 2006/126 III priede išvardytos minimalios fizinės ir psichinės sveikatos normos, taikomos asmenims, vairuojantiems variklio varomą transporto priemonę. Jame apibrėžiamos sąlygos, kurių laikantis turi būti išduotas vairuotojo pažymėjimas. Šiam tikslui vairuotojo pažymėjimų kategorijos skirstomos į dvi grupes, o sąlygos kandidatams vairuotojo pažymėjimui gauti skiriasi pagal tai, kuriai grupei jie priklauso.

9.

1 grupei priklauso A, A1, A2, AM, B, B1 ir BE kategorijų transporto priemonių vairuotojai. 2 grupei priklauso C, CE, C1, C1E, D, DE ir D1E kategorijų transporto priemonių vairuotojai.

10.

Dėl regėjimo medicininio patikrinimo Direktyvos 2006/216 III priede numatyta:

1 grupė:

2 grupė:

11.

2003 m. kovo 5 d. Kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz) ( 7 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo ( 8 ) 2 straipsniu, 118 dalimi, 2 straipsnio 2 dalies pirmajame sakinyje numatyta, kad atitinkamai kategorijai vairuotojo pažymėjimas gali būti išduodamas, kai kandidato vairuotojo pažymėjimui gauti sveikatos būklė yra tinkama vairuoti variklio varomą transporto priemonę.

12.

Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį vairuoti variklio varomą transporto priemonę gali visi asmenys, kurių fizinis ir psichinis tinkamumas atitinka reikalavimus ir kurie nėra rimtai (ar nuolat) pažeidę kelių eismo taisyklių ar baudžiamosios teisės nuostatų.

13.

Konkretūs reikalavimai, kuriuos reikia atitikti, kad asmuo būtų pripažintas galinčiu vairuoti variklio varomą transporto priemonę, apibrėžiami 2010 m. gruodžio 13 d. Nutarime dėl leidimo asmenims dalyvauti kelių eisme (Nutarimas dėl vairuotojų pažymėjimų) (Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straßenverkehr (Fahrerlaubnis-Verordnung) ( 9 ) su 2012 m. birželio 26 d. nutarimu padarytais paskutiniais pakeitimais ( 10 ). FeV 12 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, jog norint gauti pažymėjimą vairuoti variklio varomą transporto priemonę kandidato regėjimas turi atitikti FeV 6 priede numatytus reikalavimus.

14.

Šio 6 priedo 2.2.1 punkte nustatyta, kad reikia koreguoti – ir korekcija turi būti įmanoma ir gerai toleruojama – bet kokius regėjimo sutrikimus, kad būtų išlaikytos minimalios regėjimo aštrumo normos: sveikesnės akies regėjimo aštrumas, arba binokuliarinis regėjimo aštrumas, –0,8, silpnesnės akies –0,5. Kai kuriais ypatingais atvejais, atsižvelgiant į vairavimo ir transporto priemonės naudojimo patirtį, C, CE, C1 ir C1E kategorijoms silpnesnės akies regėjimo aštrumas gali būti mažesnis kaip 0,5, tačiau nemažesnis kaip 0,1. Tokiais atvejais būtinas oftalmologinis tyrimas.

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Vokietijos įstatymų leidėjas perkėlė Direktyvos 2006/126 reikalavimus dėl regėjimo aštrumo ir savo iniciatyva sugriežtino sąlygas dėl silpnesnės akies, kaip numatyta šios direktyvos III priedo 5 punkte, – nustatė, kad silpnesnės akies minimalus regėjimo aštrumas leidžiamas tik tam tikrais atvejais ir jei tenkinamos ribojamosios materialinės ir procedūrinės sąlygos.

16.

Pagal FeV 6 priedo 2.3 punktą vėl susilpnėjus regėjimui privalomas atitinkamas adaptacinis laikotarpis, per kurį vairuoti variklio varomą transporto priemonę draudžiama. Pasibaigus šiam laikotarpiui vairuoti tokias transporto priemones leidžiama tik po atlikto oftalmologinio suinteresuotojo asmens tyrimo, jei to tyrimo rezultatai teigiami.

17.

Galiausiai FeV 74 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad tam tikrais konkrečiais atvejais ar apskritai tam tikriems konkretiems prašytojams federalinės žemės aukščiausios kompetentingos valdžios institucijos arba jų paskirtos ar turinčios kompetenciją veikti pagal federalinės žemės teisę institucijos gali numatyti išimtis, nebent šių išimčių pasekmės neapsiribotų federalinės žemės teritorija ir reikėtų bendro sprendimo. Pagal šios nuostatos 2 punktą išimtis dėl visų FeV nuostatų taip pat gali nustatyti Federalinė susisiekimo, statybų ir miestų plėtros ministerija, kai federalinės žemės valdžios institucijos nėra kompetentingos pagal šios nuostatos 1 punktą. Ši ministerija bendras išimtis nustato priimdama nutarimą, kuriam nereikia federalinės žemės pritarimo, pasitarusi su aukščiausiomis kompetentingomis federalinių žemių institucijomis.

18.

2010 m. balandžio 28 d. sprendimu iš W. Glatzelio dėl vairavimo neblaiviam buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas.

19.

2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu Landratsamt Schwandorf patenkino W. Glatzelio prašymą atnaujinti vairuotojo pažymėjimą kategorijoms, kurios pagal Direktyvos 2006/126 III priedą priskirtos prie 1 grupės, t. y. A, A1 ir BE kategorijoms, taip pat nacionalinėms M, L ir S kategorijoms, suteikiančioms teisę vairuoti dviračius su varikliu, lengvuosius motociklus ir lengvąsias variklio varomas transporto priemones, kurių didžiausias projektinis greitis neviršija 45 km/h, taip pat miškų ūkio ar žemės ūkio traktorius, kurių didžiausias projektinis greitis neviršija atitinkamai 25 km/h ir 32 km/h.

20.

Tačiau tuo pačiu sprendimu W. Glatzelio prašymas atnaujinti jo C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimą buvo atmestas, nes atlikus oftalmologinį tyrimą jam nustatyta vienos akies ambliopija. Jo kairės akies centrinis regėjimo aštrumas yra 1,0 – normalus regėjimo aštrumas, binokuliarinis regėjimo aštrumas taip pat yra 1,0, tačiau dešine akimi W. Glatzelis gali atpažinti tik rankų judesius. Todėl jis neatitiko Vokietijos teisės reikalavimų, keliamų asmenims, kurie kreipiasi dėl C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimo išdavimo.

21.

W. Glatzelis apskundė šį sprendimą, tačiau jo skundas nebuvo patenkintas. Tada jis pareiškė ieškinį Verwaltungsgericht Regensburg dėl 2010 m lapkričio 2 d. sprendimo dalies panaikinimo ir C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimo atnaujinimo. 2011 m. birželio 20 d. sprendimu šis ieškinys buvo atmestas, nes W. Glatzelio minimalus regėjimo aštrumas buvo mažesnis nei pagal Vokietijos teisę reikalaujama 0,5 riba.

22.

Dėl šio sprendimo W. Glatzelis pateikė apeliacinį skundą Bayerisches Verwaltungsgerichtshof. Šis teismas pareikalavo oftalmologo ekspertizės, kad būtų nustatytas W. Glatzelio regėjimo aštrumas ir išaiškinta, ar yra būdų W. Glatzeliui kompensuoti esamus regėjimo sutrikimus, šiuo atveju – erdvinį regėjimą, kiek tai gali būti padaryta, taip pat, ar šios galimybės kompensuoti nepriklauso nuo jo valios. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kreipęsis dėl kitos ekspertizės, norėjo sužinoti, ar moksliniu požiūriu yra pagrįstų motyvų neišduoti C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimo asmenims, kurių regėjimas dėl anatominių ar funkcinių priežasčių yra monokuliarinis, net jei nustatyta, kad šie asmenys gali pakankamai kompensuoti regėjimo sutrikimus. Bayerisches Verwaltungsgerichtshof taip pat norėjo išsiaiškinti, kokius reikalavimus atitinkamu atveju reikia tenkinti, kad tokie asmenys vairuodami nekeltų jokio papildomo pavojaus kelių eismo saugumui, palyginti su asmenimis, kurių regėjimas nė kiek nepakitęs.

23.

Gavęs ekspertizių išvadas ir, įvykus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo posėdžiui, šis teismas mano, kad reikia patenkinti W. Glatzelio prašymą, t. y. panaikinti administracinių teismų sprendimus ir Verwaltungsgericht Regensburg sprendimą, ir išduoti jam C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Vokietijos teisės nuostata, pagal kurią neleidžiama išduoti tokio vairuotojo pažymėjimo, negalioja, nes prieštarauja nediskriminavimo dėl negalios principui. Tačiau kadangi ši nuostata buvo perkelta į Vokietijos teisę pagal Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punktą, visų pirma kyla klausimas dėl šio punkto galiojimo.

24.

Šiomis aplinkybėmis Bayerischer Verwaltungsgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2006/126 <...> III priedo 6.4 punktas suderinamas su [Chartijos] 20 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsniu tiek, kiek pagal šią nuostatą – nesuteikiant galimybės numatyti išimtis – reikalaujama, kad asmenų, besikreipiančių dėl C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimo išdavimo arba atnaujinimo, silpnesnės akies regėjimo aštrumas būtų ne mažesnis kaip 0,1, net jei jie mato abiem akimis ir regėjimo abiem akimis laukas yra normalus?“

25.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma įvertinti Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punkto suderinamumą su Chartijos 20 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsniu. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar minimalus reikalavimas dėl regėjimo aštrumo, taikomas kandidatams C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimui gauti, atitinka šias nuostatas.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks reikalavimas 2 grupės, kaip ji apibrėžiama šioje direktyvoje, kandidatams vairuotojo pažymėjimui gauti neprieštarauja nediskriminavimo dėl negalios ir vienodo požiūrio principams apskritai, nes pagal minėtą direktyvą 2 grupės kandidatai ir 1 grupės kandidatai vertinami nevienodai.

27.

Pirmiausia išnagrinėsiu Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punkto suderinamumą su Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsniu, antra, su Chartijos 20 straipsniu.

28.

Nagrinėjant pateiktą prejudicinį klausimą visų pirma būtina įvertinti Chartijos 21 straipsnio 1 dalies ir 26 straipsnio taikymą pagrindinės bylos aplinkybėms. Iš tikrųjų, jei W. Glatzeliui, kuris kenčia dėl regėjimo sutrikimo, negalios sąvoka netaikytina, Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punkto suderinamumas su šiomis nuostatomis negalės būti nagrinėjamas.

29.

Chartijoje negalios sąvokos apibrėžimas nepateikiamas, jo taip pat nėra Sutartyse ir antrinėje teisėje. Teisingumo Teismas turėjo galimybę pateikti šios sąvokos apibrėžimą kalbėdamas apie nediskriminavimo dėl negalios principo taikymą užimtumo srityje, tiksliau – apie 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 11 ). Patikslindamas apibrėžtį, savo nustatytą 2006 m. birželio 11 d. Sprendime Chacón Navas ( 12 ), Teisingumo Teismas neseniai 2013 m. balandžio 11 d. Sprendime HK Danmark ( 13 ) yra nusprendęs, kad negalios sąvoka suprantama kaip apribojimas, visų pirma nulemtas fizinių, protinių arba psichinių sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pačiomis kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis ( 14 ).

30.

Kad nustatyčiau, ar W. Glatzelio sveikatos būklei taikytina negalios sąvoka, manau, neturėčiau nukrypti nuo šiuose sprendimuose Teisingumo Teismo pateikto apibrėžimo.

31.

Visų pirma negali būti neatsižvelgta į tai, kad prašydamas išduoti C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimą atitinkamas asmuo dažniausiai siekia dirbti sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo darbą. Norint dirbti šį darbą, prieš tai reikia gauti šių kategorijų vairuotojo pažymėjimą. Šiuo požiūriu, be jokių abejonių, šis pažymėjimas yra išankstinė sąlyga tam, kad būtų suteikta galimybė dirbti šį darbą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą. Tas pats taikytina kitoms 2 grupės vairuotojo pažymėjimo kategorijoms, kurias įgijus suteikiama teisė vairuoti transporto priemones, suprojektuotas vežti daugiau kaip 8 keleivius, kaip antai tolimojo susisiekimo ir viešojo transporto autobusus, su priekaba ar be jos.

32.

Manau, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas būtent į galimą diskriminaciją dėl įsidarbinimo sąlygų, turi nuspręsti, ar W. Glatzelio sveikatos būklei taikytina negalios sąvoka. Be to, manau, kad tai aiškiai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes jį pateikęs teismas aiškiai nurodo neįgaliųjų profesinę integraciją ir galimybes įsidarbinti sunkiasvorės transporto priemonės vairuotoju ( 15 ).

33.

Be to, ypač svarbu, kad ši sąvoka, kuri yra Sąjungos teisės sąvoka, Sąjungos teisės sistemoje būtų vienodai aiškinama, juo labiau kad Direktyva 2000/78 buvo priimta remiantis EB 13 straipsniu, kuriuo tiesiogiai grindžiama Chartijos 21 straipsnio 1 dalis ( 16 ).

34.

Šiuo atveju manau, kad W. Glatzelio sveikatos būklei iš tiesų taikytina negalios sąvoka.

35.

Manau, jog iš Teisingumo Teismo ir Jungtinių Tautų (JT) ( 17 ) pateikto apibrėžimo matyti, kad negalia neturi būti suvokiama pagal atitinkamo nepakankamumo laipsnį – ji turi būti nustatoma atsižvelgiant į pasekmes, kurias tas nepakankamumas gali sukelti esant tam tikram socialiniam kontekstui, konkrečiai aplinkai. Todėl reikia vertinti būtent šias pasekmes, o ne patį nepakankamumą. Kai nepakankamumo arba sutrikimo – šį terminą vartoja Teisingumo Teismas – ir konkrečios aplinkos sąveikos pasekmė yra atitinkamo asmens veiklos apribojimas, trukdantis jam visapusiškai ir veiksmingai, kaip ir kitiems darbuotojams, dalyvauti profesinėje veikloje, tuomet kalbame apie negalią.

36.

Todėl fizinis, protinis ar psichinis sutrikimas nebūtinai yra negalia. Viskas priklauso nuo aplinkos, į kurią atitinkamas asmuo integruojasi, ir nuo kliūčių, kurios kyla dėl jo sutrikimo šioje aplinkoje ( 18 ).

37.

Tačiau vertinant W. Glatzelio būklę tenka konstatuoti, kad jo nepakankamumui taikytina negalios sąvoka.

38.

Iš tikrųjų W. Glatzeliui nustatyta vienos akies ambliopija, paveikusi jo dešinės akies regėjimą. Su korekciniais lęšiais jo dešinės akies regėjimas mažesnis kaip 0,1, ir jis ta akimi gali atpažinti tik rankų judesius. Ambliopija kasdieniame gyvenime nebūtinai kelia sunkumų. Asmenys, kurie, kaip ir W. Glatzelis, gimė su šiuo nepakankamumu, įgudo kompensuoti vienos akies regėjimo trūkumą kita akimi ir gali beveik normaliai gyventi.

39.

Vis dėlto dėl ambliopijos asmuo, kurio būklė kaip W. Glatzelio, negali pretenduoti į sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo darbą, nes toks asmuo neatitinka reikalavimų C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimui gauti. Šiuo atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką nepakankamumui taikytina negalios sąvoka, nes dėl nepakankamumo ir konkrečios aplinkos sąveikos asmuo negali visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesinėje veikloje, kuri, be to, nėra reta.

40.

Taigi ieškovo pagrindinėje byloje būklei taikytina negalios sąvoka, todėl jai taikytini Chartijos 21 straipsnio 1 dalis ir 26 straipsnis. Dabar reikia patikrinti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatyti minimalūs regėjimo aštrumo reikalavimai C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimui gauti nėra diskriminaciniai ir neprieštarauja neįgaliųjų integracijos principui.

41.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas, vykdydamas teisėtumo priežiūros funkciją, visuomet pripažindavo Sąjungos teisės aktų leidėjui didelę diskreciją dėl priemonių, kurių reikia imtis Europos Sąjungos veiklos srityse, pobūdžio ir taikymo srities. Taigi, kadangi Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją, visų pirma vertindamos labai sudėtingas faktines mokslinio ir techninio pobūdžio aplinkybes, kad nustatytų savo nustatomų priemonių pobūdį ir apimtį, Sąjungos teismo vykdoma priežiūra turi apimti tik nagrinėjimą, ar įgyvendinant šią diskreciją nebuvo padaryta akivaizdi klaida ar piktnaudžiauta įgaliojimais arba ar šios valdžios institucijos akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų. Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas negali savo faktinių mokslinio ir techninio pobūdžio aplinkybių vertinimu pakeisti institucijų, kurioms vienintelėms Sutartyje nustatyta ši pareiga, vertinimo ( 19 ).

42.

Tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjas privalo gerbti pagrindines teises ir, laikantis proporcingumo principo, šių teisių apribojimai galimi tik tuomet, kai jie yra būtini ir iš tiesų atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus, ar tuomet, kai reikia apsaugoti kito asmens teises ir laisves pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

43.

Teisingumo Teismas mano, kad toks yra pagrindinės bylos atvejis.

44.

Direktyvoje 2006/126 įtvirtintos taisyklės padeda, be kita ko, gerinti kelių eismo saugumą ( 20 ). Konkrečiai kalbant, siekdamas įgyvendinti kelių eismo saugumo reikalavimus, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė minimalias sąlygas, be kita ko, direktyvos III priedo 6.4 punkte, vairuotojo pažymėjimui gauti ( 21 ).

45.

Be jokios abejonės, kelių eismo saugumas yra bendrojo intereso tikslas ( 22 ). Šiuo tikslu, parengusi Trečiąją kelių eismo saugos programą, Europos Komisija 2010 m. paskelbė komunikatą, kuriame pabrėžė būtinybę stiprinti kelių eismo saugumo gerinimo priemones ( 23 ). Iš tikrųjų, naujausiais statistikos duomenimis, kiekvieną dieną kelyje žūva 75 asmenys, o kiekvienam žuvusiam Europos keliuose asmeniui tenka dešimt sunkiai sužeistų, pavyzdžiui, galvos ar stuburo traumų patyrusių asmenų ( 24 ).

46.

Be to, neginčytina, kad vairuojant apskritai, ypač tokių gabaritų transporto priemones, kaip antai sunkiasvores transporto priemones, reikalingas geras regėjimas, o tai reiškia, kad turi būti geras regėjimo aštrumas ir nepakitęs regėjimo laukas.

47.

Dėl regėjimo aštrumo galima mažas detales atskirti per tolimą atstumą, paprastai 3–6 metrus. Jis laikomas svarbiausiu regėjimo elementu ( 25 ). Regėjimo laukas yra erdvės, matomos nejudinant akių, matymas. Kai regėjimo laukas nepakitęs, yra atskiriami nuo akies fiksuojamo taško nutolę daiktai, šviesos, spalvos ir judesiai.

48.

Turėti gerą regėjimą yra dar svarbiau, kai asmuo dirba sunkiasvorės transporto priemonės vairuotoju, nes didžiausią darbo laiko dalį jis praleidžia kelyje. Jam reikalingas geras regėjimas kartais sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kai lyja, tamsu ar kai pakyla tirštas rūkas. Turėti regėjimą, leidžiantį staigiai reaguoti, kai vairuotojas susiduria su netikėtumais, yra nepaprastai svarbu.

49.

Taigi regėjimas – svarbiausia funkcija vairuojant transporto priemones ( 26 ), ir sąsaja tarp gero regėjimo ir kelių eismo saugumo man atrodo akivaizdi.

50.

Vadovaudamasis būtent šiais argumentais Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė minimalius regėjimo aštrumo reikalavimus, kurių neatitinkant C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimas negali būti išduotas. Pirmiausia Komisija šiuos minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidatai vairuotojo pažymėjimui gauti, nustatė Direktyvoje 91/439/EEB ( 27 ). Vėliau pagal Direktyvos 2006/126 8 straipsnį, kuriame leidžiama šios direktyvos III priedą peržiūrėti atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą, Sąjungos teisės aktų leidėjas kreipėsi į ekspertų komisiją, į darbo grupę „Regėjimas“ su prašymu ištirti, ar yra būtinybė keisti šiuos minimalius reikalavimus.

51.

Ši darbo grupė puikiai suvokė integracijos vaidmenį, kurį gali atlikti vairuotojo pažymėjimas, todėl jau ataskaitos pradžioje nurodė, kad dėl šios priežasties minimalūs tinkamumo reikalavimai neturėtų būti tokie griežti, kad be svarbios priežasties kai kuriems vairuotojams būtų užkirstas kelias gauti vairuotojo pažymėjimą ( 28 ). Taigi buvo būtina sukurti tinkamą kelių eismo saugumo gerinimo ir asmenų judumo pusiausvyrą.

52.

Darbo grupei pateikus nuomonę, Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė Direktyvą 2009/113, iš dalies keičiančią pradinę Direktyvos 2006/126 redakciją, konkrečiai kalbant, šios direktyvos III priedą. Be kita ko, buvo nuspręsta pakeisti minimalius regėjimo aštrumo reikalavimus išduodant 2 grupės vairuotojo pažymėjimus. Po pakeitimo buvo nustatyti tokie reikalavimai: sveikesnės akies regėjimo aštrumas, jeigu reikia, su korekciniais lęšiais, privalo būti ne mažesnis kaip 0,8, o silpnesnės akies – ne mažesnis kaip 0,1; pradinės redakcijos direktyvoje silpnesnės akies regėjimo aštrumas privalėjo būti 0,5.

53.

Atsižvelgiant į glaudžią regėjimo ir kelių eismo saugumo sąsają, nekyla abejonių, kad nustatyti tokius minimalius reikalavimus yra būtina siekiant pagerinti kelių eismo saugumą. Kalbant konkrečiai apie W. Glatzelio atvejį, kuriam nustatyta vienos akies ambliopija, būtina konstatuoti, kad šis nepakankamumas tiesiogiai veikia atitinkamo asmens regėjimą. Šiuo atveju W. Glatzelio, nesveika akimi galėjusio atpažinti tik rankų judesius, silpnesnės akies regėjimo aštrumas mažesnis kaip 0,1. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos naudojamą klasifikaciją toks regėjimo aštrumas laikomas dideliu regėjimo nepakankamumu ir priskiriamas prie 2 kategorijos, o po jos einančiai kategorijai priskiriamas aklumas ( 29 ).

54.

Vienos akies ambliopija kasdieniame gyvenime nebūtinai kelia sunkumų, tačiau turint omenyje būtent vairavimą ji galėtų būti laikoma potencialiu pavojumi asmeniui, kuriam ji nustatyta, ir kitiems eismo dalyviams. Iš esmės darbo grupė „Regėjimas“ savo ataskaitoje nurodė, kad nors vairavimas gali būti laikomas veikla, kuriai reikalingas binokuliarinis regėjimas, vis dėlto atsižvelgdamas į 2 grupės vairuotojų atsakomybę priminsiu, kad jie vairuoja didelių gabaritų sunkesnes kaip 3,5 tonos transporto priemones, naudojamas prekėms gabenti, arba transporto priemones, kurios gali vežti daugiau kaip 8 keleivius; taigi 2 grupės vairuotojai turi turėti „atsarginę akį“, t. y. akį, kuria viena galėtų matyti aplinką tuo atveju, jei staiga visiškai sutriktų antros akies regėjimas. Tuomet darbo grupė „Regėjimas“ nusprendė, kad minimalaus regėjimo aštrumo 0,1 turėtų pakakti, kad sunkiasvorės transporto priemonės ar tolimojo susisiekimo autobuso vairuotojas reaguotų ir visiškai saugiai sustabdytų transporto priemonę ( 30 ).

55.

Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į ekspertų nuomonę ir nustatė reikalavimą, kad 2 grupės vairuotojų sveikesnės akies regėjimo aštrumas, jeigu reikia, su korekciniais lęšiais, privalo būti ne mažesnis kaip 0,8, o silpnesnės akies – ne mažesnis kaip 0,1.

56.

Nustačius tokius minimalius reikalavimus, manau, nėra viršyta tai, kas būtina siekiant tikslo gerinti kelių eismo saugumą. Visų pirma prevencijos kelių eismo saugumo srityje vaidmuo yra lemiamas, taip pat prevencija vyksta atidžiai tikrinant tokių transporto priemonių, kurios priklauso C1 ir C1E kategorijai, vairuotojų psichinį ir fizinį tinkamumą. Be jokios abejonės, minimalūs regėjimo aštrumo reikalavimai yra su vairavimu susijusios rizikos prevencijos dalis. Kalbant apie šių reikalavimų įtvirtinimą, manau, kad ekspertai gali geriausiai nustatyti, ar asmens regėjimo aštrumas pakankamas, kad jis saugiai vairuotų tokias transporto priemones. Be to, primenu, kad Direktyvos 2006/126 8 straipsnyje aiškiai numatyta, kad šie minimalūs reikalavimai gali būti keičiami atsižvelgiant į mokslo pažangą, o tai ir buvo neseniai padaryta ( 31 ).

57.

Todėl, atsižvelgdamas į tikslą gerinti kelių eismo saugumą, kurio siekiama Direktyva 2006/126, į Sąjungos teisės aktų leidėjo turėtą informaciją ir didelę jo diskreciją šioje srityje, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pagrįstai nustatė šiuos reikalavimus ir kad dėl jų pateisinamas Chartijos 21 straipsnio 1 dalies ir 26 straipsnio ribojimas.

58.

Todėl, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punktas, kuriame nustatyti regėjimo reikalavimai, kai išduodami C1 ir C1E kategorijų vairuotojo pažymėjimai, suderinamas su Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsniu.

59.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/126 III priedo 6.4 punktas neprieštarauja vienodo požiūrio principui, įtvirtintam Chartijos 20 straipsnyje, tiek, kiek 2 grupės vairuotojai vertinami kitaip nei 1 grupės vairuotojai. Iš tiesų 1 grupės vairuotojų minimalaus regėjimo aštrumo reikia tik binokuliariniam regėjimui. Tik kandidatai gauti 2 grupės vairuotojo pažymėjimą privalo turėti „atsarginę akį“, ir nėra numatyta galimybės nukrypti nuo šios nuostatos.

60.

Nemanau, kad šiuo skirtingu vertinimu būtų pažeidžiamas vienodo požiūrio principas.

61.

Iš tikrųjų pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas ( 32 ). Tačiau manau, kad 1 ir 2 grupės vairuotojų situacijos nėra panašios.

62.

Sąjungos teisės aktų leidėjas išskyrė dvi vairuotojų kategorijas pagal transporto priemonių gabaritus, vežamų keleivių skaičių ir iš to kylančią atsakomybę vairuojant tas transporto priemones. Taigi primenu, kad 2 grupės vairuotojai vairuoja didelių gabaritų transporto priemones, kaip antai sunkiasvores transporto priemonės ir tolimojo susisiekimo autobusus. Kaip jau esu pažymėjęs byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Apelt, šis skirstymas ir su juo susiję fizinio ir psichinio tinkamumo reikalavimai lengvai paaiškinami, nes tolimojo susisiekimo autobusu ar sunkiasvore transporto priemone manevruojama kitaip nei lengvuoju automobiliu ar motociklu. Jiems sunkiau manevruoti, be to, stabilumas kelyje yra skirtingas. Taip pat tolimojo susisiekimo autobuso vairuotojo atsakomybė yra didesnė, nes jis veža daugiau keleivių ( 33 ).

63.

Be to, 1 ir 2 grupių transporto priemonių vairuotojų situacijos skiriasi dar ir tuo, kad paprastai pasekmės būna gerokai skaudesnės, kai į eismo įvykį patenka sunkiasvorė transporto priemonė ar tolimojo susisiekimo autobusas, todėl išduodant vairuotojo pažymėjimą būtina taikyti griežtesnius reikalavimus.

64.

Taip pat 2 grupės vairuotojai dažniausia yra profesionalūs vairuotojai, didelę savo darbo laiko dalį praleidžiantys kelyje. Jų fizinio ir psichinio tinkamumo reikalavimai turi būti ypač dideli, ypač kai jie susiję su regėjimu, kuris ilgą laiką vairuojant tampa itin svarbus, nes ilgos kelionės neišvengiamai turi daug įtakos nuovargiui ir fizinei būklei. Be to, kaip savo paaiškinimų 29 punkte pažymėjo Europos Sąjungos Taryba, valstybės narės pagal Direktyvos 2006/126 III priedo 1.3 punktą turi galimybę tuos pačius fizinio ir psichinio tinkamumo reikalavimus taikyti B kategorijos transporto priemonių vairuotojams, naudojantiems transporto priemonę profesiniams tikslams, kaip antai taksi automobilių ar greitosios pagalbos automobilių vairuotojams.

65.

Todėl, kadangi 1 grupės vairuotojų situacija negali būti lyginama su 2 grupės vairuotojų situacija, manau, kad direktyvos III priedo 6.4 punktas taip pat suderinamas su Chartijos 20 straipsniu.

66.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui Bayerischer Verwaltungsgerichtshof atsakyti taip:

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų, su pakeitimais, padarytais 2009 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos direktyva 2009/113/EB, III priedo 6.4 punktas yra suderinamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalimi ir 26 straipsniu.