1. 

Šis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą, praėjus dvejiems metams po sprendimo byloje Trianel ( 2 ), vėl suteikia Teisingumo Teismui galimybę pareikšti nuomonę dėl Direktyvos 85/337/EEB (toliau – PAV direktyva) ( 3 ), iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35/EB ( 4 ), 10a straipsnio aiškinimo, kalbant apie Vokietijos administracinę ir administracinio proceso teisę.

2. 

Sprendimas byloje Trianel buvo susijęs su nevyriausybinių organizacijų, dirbančių aplinkos apsaugos srityje, teise kreiptis į valstybės narės teismus remiantis PAV direktyvos 10a straipsniu, o šioje byloje, viena vertus, kalbama apie galimybę šią nuostatą taikyti ratione temporis, kita vertus, pirmiausia apie joje reglamentuojamą peržiūros apimtį.

3. 

Klausimai pateikiami nagrinėjant skundą dėl Land Rheinland‑Pfalz (Reino krašto‑Pfalco federalinė žemė) pagal vandens teisės aktus priimto sprendimo patvirtinti planą; šiame skunde pareiškėjai tvirtina, kad poveikio aplinkai vertinimas (toliau – PAV) buvo atliktas neteisingai.

4.

JT EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) Europos bendrija pasirašė 1998 m. birželio 25 d., ji įsigaliojo 2001 m. spalio 30 d., o Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2005 m. vasario 17 dieną ( 5 ). Vokietijos Federacinė Respublika Orhuso konvenciją pasirašė 1998 m. birželio 25 d., ratifikavo 2007 m. sausio 15 dieną.

5.

Orhuso konvencijos normos paprastai suvokiamos kaip trijų „ramsčių“ modelis: vienas ramstis – tai galimybė gauti informaciją apie aplinką, kitas – visuomenės dalyvavimas teismo procesuose aplinkos srityje ir trečias – teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais ( 6 ).

6.

Orhuso konvencijos šešta, septinta, aštunta, trylikta ir aštuoniolikta konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

<...>

<...>

7.

Orhuso konvencijos 1 straipsnyje nustatomi jos tikslai:

„Kiekviena Šalis, vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis, užtikrina teisę gauti informaciją, visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.“

8.

2 straipsnio 5 dalyje „suinteresuota visuomenė“ apibrėžiama kaip „visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio <...> sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra ja suinteresuota ta tvarka“. Pagal 2 straipsnio 4 dalį „visuomenės“ sąvoka apima ir „vien[ą] arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų“.

9.

3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena Šalis priima būtinas teisines, reglamentuojančias ir kitas priemones, įskaitant priemones, užtikrinančias šios Konvencijos nuostatų, susijusių su informacija, visuomenės dalyvavimu ir teise kreiptis į teismus, suderinamumą, taip pat reikiamas priemones šioms nuostatoms taikyti, kad būtų sukurta ir išlaikyta tiksli, aiški ir suderinta struktūra, užtikrinanti šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.“

10.

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Kiekviena Šalis vadovaudamasi savo nacionalinės teisės aktais užtikrina, kad suinteresuotosios visuomenės nariai,

Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotajai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. <...>

Šios 2 dalies nuostatos nepanaikina galimybės taikyti išankstinės peržiūros administracinėje institucijoje procedūrą ir nedaro poveikio reikalavimui taikyti administracines peržiūros procedūras prieš pasinaudojant teisminėmis peržiūros procedūromis, kai toks reikalavimas nustatytas nacionalinėje teisėje.“

11.

Siekdama suderinti Sąjungos teisę su Orhuso konvencija, prieš ratifikuodama konvenciją Bendrija priėmė Direktyvą 2003/35 ( 7 ). Ji iš dalies pakeitė PAV direktyvą ir Direktyvą 96/61/EB (toliau – TIPK direktyva) ( 8 ), kad jos „visiškai derintųsi su Orhuso konvencijos, ypač su jos <...> 9 straipsnio 2 <...> dal[ies] nuostatomis“ ( 9 ).

12.

Direktyvos 2003/35 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 4 dalys nustato galimybę imtis veiksmų teismo ar kita tvarka siekiant užginčyti sprendimų, veikimo ar neveikimo materialinį ar procesinį teisėtumą atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio nuostatas dėl visuomenės dalyvavimo.“

13.

Direktyvos 2003/35 6 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys suformuluotas taip:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2005 m. birželio 25 d., įgyvendina šią direktyvą.“

14.

Direktyvos 2003/35 3 straipsniu buvo iš dalies pakeista PAV direktyva. Be kita ko, į PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalį buvo įterpta ši sąvokos „suinteresuota visuomenė“ apibrėžtis: „visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra ja suinteresuota ta tvarka <...>“. Taip pat, kaip ir Orhuso konvencijoje, nustatyta, kad į „visuomenės“ sąvoką įeina „vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų“.

15.

Be to, Direktyva 2003/35 į PAV direktyvą buvo įterptas naujas 10a straipsnis. Jame nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

Valstybės narės nustato, kuriame etape sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas, nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. <...>

Šio straipsnio nuostatos neatmeta preliminaraus peržiūrėjimo administracinėje institucijoje galimybės ir neturi poveikio reikalavimui išnaudoti administracinio peržiūrėjimo procedūras prieš imantis peržiūrėjimo procedūrų teismo tvarka, jei to reikalauja nacionalinė teisė.“

16.

PAV direktyva buvo panaikinta 2012 m. vasario 17 d. ir kodifikuota bei pakeista Direktyva 2011/92/ES ( 10 ); naujosios direktyvos 11 straipsnis atitinka PAV direktyvos 10a straipsnį. Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių momentą, taikytina PAV direktyva.

17.

Administracinių bylų teisenos kodekso (Verwaltungsgerichtsordnung, toliau – VwGO) ( 11 ) 61 straipsnyje numatyta:

„Proceso dalyviai gali būti:

18.

Administracinio proceso įstatymo (Verwaltungsverfahrensgesetz, toliau – VwVfG) ( 12 ) 46 straipsnyje, reglamentuojančiame procesinių ir formos klaidų padarinius, nustatyta:

„Negalima reikalauti panaikinti administracinio akto, kuris galioja pagal 44 straipsnį, tik dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant nuostatas, reglamentuojančias procesą, formą ar teritorinę jurisdikciją, jei akivaizdu, kad šis pažeidimas neturėjo įtakos sprendimui byloje.“

19.

Direktyvos 2003/35 nuostatos, reglamentuojančios apskundimo tvarką, į nacionalinę teisę perkeltos Įstatymu dėl papildomų nuostatų, susijusių su skundais aplinkosaugos klausimais pagal EB direktyvą 2003/35/EB (Gesetz über ergänzende Vorschriften zu Rechtsbehelfen in Umweltangelegenheiten nach der EG-Richtlinie 2003/35/EG (Umwelt‑Rechtsbehelfsgesetz), toliau – UmwRG) ( 13 ). Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Šis įstatymas taikomas skundams dėl:

gali būti privaloma įvertinti poveikį aplinkai.“

20.

UmwRG 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Panaikinti 1 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 1 punkte nurodytą sprendimą dėl leidimo įgyvendinti projektą gali būti reikalaujama, jei pagal Įstatymo dėl poveikio aplinkai vertinimo nuostatas <...>

3.   1 ir 2 dalys mutatis mutandis taikomos Administracinių bylų teisenos kodekso 61 straipsnio 1 ir 2 punkte nurodytų proceso dalyvių skundams.“

21.

UmwRG 5 straipsnio 1 dalyje, kuri yra pereinamojo laikotarpio nuostata, nustatyta: „Pagal 1 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį šis įstatymas taikomas byloms, kurios buvo iškeltos arba turėjo būti iškeltos po 2005 m. birželio 25 d. <...>“.

22.

Įstatymo dėl poveikio aplinkai vertinimo (Gesetz über die Umweltverträglichkeitsprüfung, toliau – UVPG) ( 14 )2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Poveikio aplinkai vertinimas yra sudėtinė administracinių procedūrų, kuriose priimamas sprendimas išduoti projektui leidimą, dalis. <...>

3.   1 dalies pirmame sakinyje minimi sprendimai yra:

23.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas Land Rheinland‑Pfalz pagal vandens teisės aktus priimtas sprendimas patvirtinti planą, susijusį su vandens sulaikymo įrengimų statymu aukštutiniame Reino slėnyje, į pietus nuo Manheimo ir Liudvigshafeno miestų (Waldsee / Altrip / Neuhofen).

24.

Plotas, kuriame ketinama statyti potvynių sulaikymo įrengimus, siekia apie 327 hektarus. Viena šio ploto zona, atsižvelgiant į Reino vandens lygį, yra reguliariai užliejama, kita zona per ypač didelius potvynius turi būti užliejama, siekiant užkirsti kelią Reino aukštupio žemumoje esančių gyvenviečių, komercinių ir infrastruktūros zonų užtvindymui. Planuojamo projekto paskirtis – apsaugoti nuo jau 200 metų pasikartojančių potvynių. Vandens sulaikymo įrengimams pastatyti planuojama imtis įvairių statybos darbų.

25.

Pirmiausia projektas turi įtakos žemės ūkio paskirties žemės ir miškų plotams. Bet viena iš vandens sulaikymo zonų yra 2004 m. gegužės mėnesį įregistruotoje floros ir faunos buveinių (FFB) teritorijoje „Rheinniederung Speyer‑Ludwigshafen“ („Reino aukštupio žemuma Špeieris-Liudvigshafenas“). Netoli projekto teritorijos yra kitas FFB plotas ir du Europos paukščių draustiniai.

26.

Projekto vadovas federalinės žemės atsakovės Untere Wasserbehörde (Žemutinė vandens įstaiga) 2002 m. sausio 31 d. raštu paprašė Land Rheinland‑Pfalz Struktur- und Genehmigungsdirektion Süd (Už struktūrą ir leidimų išdavimą atsakinga Pietų direkcija) patvirtinti vandens sulaikymo įrengimų statybos planą. Planas buvo patvirtintas 2006 m. birželio 20 d. sprendimu.

27.

Šį sprendimą patvirtinti planą apskundė Gemeinde Altrip (Altrip savivaldybė), Gebrüder Hört GbR ir W. Schneider (toliau – pareiškėjai). Be kita ko, jie pareiškė, kad atliktame vandens sulaikymo įrengimų PAV yra daug klaidų.

28.

Projektui skirtos sulaikymo zonos apima apie 12 % Gemeinde Altrip teritorijos. Be to, savivaldybei nuosavybės teise priklauso keli žemės sklypai, esantys patvirtinto projekto teritorijoje.

29.

Gebrüder Hört GbR augina vaisius ir daržoves. Šios bendrijos nariai yra vandens sulaikymo projekto teritorijoje esančių plotų savininkai ir nuomininkai; kai kuriuose jų plotuose numatyta įrengti pylimus.

30.

W. Schneider nuosavybės teise priklauso keli šalia suplanuotos vandens sulaikymo teritorijos esantys žemės sklypai, tarp jų ir būsto statybai skirtas sklypas bei keli žemės sklypai netoliese esančioje poilsio zonoje, kurie naudojami stovyklavietėms įrengti.

31.

Verwaltungsgericht (administracinis teismas) 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu skundą atmetė.

32.

Pareiškėjai šį sprendimą apskundė pateikę apeliacinį skundą, kurį Oberverwaltungsgericht Rheinland‑Pfalz (Reino krašto‑Pfalco federalinės žemės vyriausiasis administracinis teismas) 2009 m. vasario 12 d. sprendimu atmetė. Teismo manymu, tvirtindami, kad PAV buvo atliktas neteisingai, pareiškėjai neturi teisės remtis UmwRG, nes šis įstatymas, kaip nustatyta jo 5 straipsnio 1 dalyje, taikomas tik byloms, kurios buvo iškeltos po 2005 m. birželio 25 dienos. Todėl, teismo teigimu, nesvarbu, ar PAV trūkumų atveju pareiškėjai apskritai turi teisę reikalavimą panaikinti sprendimą patvirtinti planą kildinti iš UmwRG 4 straipsnio 1 dalies, nors šioje nuostatoje, sprendžiant iš jos formuluotės, reglamentuojamas tik visiškas PAV neatlikimas. Taip pat, teismo tvirtinimu, abejotina, ar pareiškėjai įvykdė Bundesverwaltungsgericht praktikoje įtvirtintą priežastinio ryšio reikalavimą.

33.

Pareiškėjai pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht.

34.

Bundesverwaltungsgericht, kaip ir Oberverwaltungsgericht Rheinland‑Pfalz prieš tai, mano, kad, vadovaujantis UmwRG 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad UmwRG taikomas tik byloms, pradėtoms po 2005 m. birželio 25 d., šis įstatymas negali būti taikomas jau vien dėl su laiku susijusių priežasčių. Bet jam kyla abejonių, ar tai atitinka Sąjungos teisės reikalavimus.

35.

Kaip teigia Bundesverwaltungsgericht, net jei UmwRG ir galėtų būti taikomas ratione temporis, pagal Vokietijos teisės nuostatas, į nacionalinę teisę perkeliančias Direktyvą 2003/35, pareiškėjų tvirtinimui, kad PAV buvo atliktas neteisingai, negalėtų būti pritarta. Pagal UmwRG 4 straipsnio 1 dalį, kuri turi būti taikoma vadovaujantis UmwRG 4 straipsnio 3 dalimi ir VwGO 61 straipsnio 1 punktu, reikalauti panaikinti sprendimą galima tik tuomet, jei būtinas PAV ar preliminarus konkretaus atvejo vertinimas, susijęs su pareiga atlikti PAV, apskritai nebuvo atliktas ir nebuvo atliktas vėliau. Bundesverwaltungsgericht teigimu, kitaip aiškinti UmwRG 4 straipsnio 1 dalies, turint galvoje normos formuluotę ir jos atsiradimo istoriją, neįmanoma. Po sprendimo byloje Wells ( 15 ) iš pradžių buvo manyta, kad procedūriniams pažeidimams reikėtų skirti didesnį dėmesį, ir tai esą atsispindėjo UmwRG projekte ( 16 ); tačiau per įstatymo leidybos procedūrą tai nebuvo patvirtinta. Bundesverwaltungsgericht abejoja, ar ir ši norma atitinka direktyvos reikalavimus.

36.

Jei paaiškėtų, kad toks galimybių apskųsti sprendimą ribojimas nepriimtinas, Bundesverwaltungsgericht kyla klausimas, ar nacionalinėje teisėje nusistovėjusioje teismų praktikoje taikomi kriterijai, ribojantys galimybes teismuose užginčyti sprendimų procesinį galiojimą, suderinami su Europos teise.

37.

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht2012 m. sausio 10 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38.

Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos pareiškėjai, Land Rheinland‑Pfalz, Vokietijos Federacinė Respublika, Airija ir Komisija.

39.

Šie dalyviai dalyvavo ir 2013 m. sausio 16 d. posėdyje.

40.

Bundesverwaltungsgericht pateikia Teisingumo Teismui tris klausimus, kurie visi susiję su PAV direktyvos 10a straipsnyje įtvirtinta teise į peržiūrą teisme; antrasis ir trečiasis klausimai užduodami su sąlyga, jei į prieš tai esantį klausimą būtų atsakyta teigiamai. Pirmuoju klausimu siekiama išsiaiškinti atitinkamos normos taikytinumą ratione temporis. Jei Teisingumo Teismas pripažintų, kad norma ratione temporis yra taikytina, ieškodamas atsakymo į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus jis turėtų nagrinėti tokios peržiūros apimtį. Antruoju klausimu siekiama sužinoti, ar leidžiama sprendimo procesinio galiojimo užginčijimą reglamentuojančias nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliamas PAV direktyvos 10a straipsnis, taikyti tik neatlikto PAV atveju. Jei tai neteisėta, trečiuoju prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti peržiūros apimtį – pirmiausia tai, ar nacionalinėje teismų praktikoje taikomas priežastinio ryšio reikalavimas ir sąlyga, jog tam, kad galima būtų sėkmingai užginčyti sprendimo procesinį galiojimą, turi būti pažeista subjektinė teisė, suderinami su Europos teise.

41.

Airija mano, kad antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai yra nepriimtini. Jos teigimu, Bundesverwaltungsgericht nutartyje nėra jokios informacijos apie tai, kokias PAV klaidas pareiškėjai nurodo. Todėl Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į hipotetinio pobūdžio klausimus, atsakymas į kuriuos neturės jokių padarinių nagrinėjamame teisminiame ginče.

42.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš esmės tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali nuspręsti, ar reikalingas prejudicinis sprendimas ir kiek reikšmingi jo Teisingumo Teismui pateikiami klausimai ( 17 ).

43.

Nukrypti nuo šio principo Teisingumo Teismas gali tik tuomet, kai „akivaizdu“ ( 18 ), kad Sąjungos teisės aiškinimas nagrinėjamoje byloje nėra svarbus. Atitinkamai Teisingumo Teismas tik retais atvejais, atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabas dėl nacionalinės teisės aktų ir dėl faktinių aplinkybių, prieidavo prie išvados, kad pateikiami klausimai yra hipotetinio pobūdžio ( 19 ) arba kad nagrinėjamas teisminis ginčas sukeltas dirbtinai ( 20 ).

44.

Bundesverwaltungsgericht nutartyje nurodyta, kad buvo atliktas projekto, dėl kurio vyksta šis ginčas, PAV ir kad pareiškėjai tvirtina, jog jame yra klaidų. Nutartyje nepasakyta, kokias klaidas pareiškėjai nurodė savo skunde.

45.

Bet tai nereiškia, kad antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai yra nepriimtini. Kad antrasis klausimas priimtinas, matyti jau vien iš to, jog, pasak Bundesverwaltungsgericht, pagal šiuo metu galiojančius Vokietijos teisės aktus tuo atveju, jei PAV buvo atliktas, reikalauti panaikinti sprendimą neleidžiama, nepaisant padarytos procedūrinės klaidos pobūdžio. Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jau vien pati galimybė patikrinti, ar atliekant PAV nebuvo padaryta klaidų, reikštų, kad byla turi būti grąžinta Oberverwaltungsgericht. Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas (žr. trečiąjį prejudicinį klausimą), ar iki šiol Vokietijos teismų praktikoje taikyti kriterijai arba kiti kriterijai, kuriuos Bundesverwaltungsgericht, kaip jis pats teigia, turi pateikti Oberverwaltungsgericht kaip teisinį įvertinimą, suderinami su Europos teise. Net jei, kaip teisingai pastebi Komisija, dėl nesamų duomenų apie procedūrinių klaidų pobūdį nagrinėjamu atveju neįmanoma galutinai ir detaliai atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas vis dėlto turi pakankamai informacijos, kad, vadovaudamasis Teisingumo Teismo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bendradarbiavimo principu, pateiktų naudingą atsakymą į klausimą.

46.

Vadinasi, antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai yra priimtini.

47.

Pirmasis prejudicinis Bundesverwaltungsgericht klausimas susijęs su galimybe Direktyva 2003/35 į PAV direktyvą įterptą 10a straipsnį taikyti ratione temporis, atsižvelgiant į minėtą nacionaliniame įstatyme esančią, Direktyvai 2003/35 į nacionalinę teisę perkelti priimtą nuostatą – UmwRG 5 straipsnio 1 dalį. Direktyvoje 2003/35 šiuo atžvilgiu nustatyta, kad valstybės narės turi ją įgyvendinti iki 2005 m. birželio 25 d. (6 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys). Tačiau kyla klausimas, ar tai reiškia, kad PAV direktyvos 10a straipsnyje numatytą teisę į peržiūrą valstybės narės privalo užtikrinti per po minėtos datos pradėtas administracines leidimų išdavimo procedūras, ar kad tokia teisė privalo būti užtikrinta ir vykstant procedūroms, kurios buvo pradėtos dar prieš minėtą datą, bet kurioms leidimas išduotas jau po to.

48.

Vokietijos Federacinė Respublika ir Airija mano, kad Direktyvoje 2003/35 valstybės narės nėra įpareigojamos numatyti PAV direktyvos 10a straipsnyje nustatytą peržiūros galimybę per tas leidimo išdavimo procedūras, kurios buvo pradėtos prieš Direktyvos 2003/35 perkėlimo į nacionalinę teisę terminą, net jei pats leidimas buvo išduotas jau po perkėlimo termino. Jų samprotavimai dėl kitų prejudicinių klausimų pateikiami tam atvejui, jei Teisingumo Teismas būtų kitokios nuomonės. Land Rheinland‑Pfalz pritaria Vokietijos Federacinės Respublikos teisinei pozicijai.

49.

Atvirkščiai, pareiškėjai laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2003/35 6 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos PAV direktyvos 10a straipsniui į nacionalinę teisę perkelti priimtas nuostatas taikyti ir per administracines leidimo išdavimo procedūras, kurioms leidimas buvo išduotas po 2005 m. birželio 25 d., neatsižvelgiant į tai, kada procedūra pradėta. Komisija taip pat mano, kad PAV direktyvos 10a straipsnį galima taikyti ir per tas leidimo išdavimo procedūras, kurios 2005 m. birželio 25 d. jau buvo pradėtos.

50.

Mano manymu, tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, PAV direktyvos 10a straipsnis turėtų būti taikomas.

51.

Perkelti direktyvas į nacionalinę teisę valstybės narės privalo per numatytą terminą ( 21 ). Direktyvoje įtvirtintos teisės turi būti užtikrintos per šį terminą, nebent joje aiškiai numatytos išimtys. Jei valstybė narė neįvykdo šios pareigos, atsiranda atitinkamų direktyvos nuostatų tiesioginio poveikio galimybė ( 22 ).

52.

Šis principas gali sukelti sunkumų, jei tai reiškia, kad nauja nuostata turi būti taikoma jau pradėtam ar net baigtam procesui. Jei Sąjungos teisės akte nėra aiškiai numatyta tokiu atveju taikytinos pereinamojo laikotarpio nuostatos, taikytinumą ratione temporis aiškinimo būdu nustato Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į teisinio tikrumo (galiojimo atgaline data draudimas), teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisės akto veiksmingumo išsaugojimo principus ( 23 ).

53.

Teisingumo Teismui yra tekę daug kartų taikyti šį principą. Pavyzdžiui, jis yra nustatęs, kad procedūrinės taisyklės taikomos ir visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei Sąjungos materialinės teisės normos, kurios paprastai taikomos tik po įsigaliojimo susidariusioms situacijoms ( 24 ). Tačiau būsimoms pasekmėms nauja nuostata iš esmės yra taikoma ( 25 ). Dėl pareigos atlikti PAV Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad ši pareiga netaikoma, kai oficiali prašymo išduoti leidimą projektui pateikimo data yra ankstesnė nei PAV direktyvos perkėlimo terminas ( 26 ).

54.

Nagrinėjamas atvejis susijęs su klausimu, ar PAV direktyvos 10a straipsnyje numatyta nauja teisių apsaugos galimybė turi būti taikoma ir per leidimo išdavimo procedūras, kurios tą dieną, kai suėjo perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, jau buvo pradėtos. Direktyvoje 2003/35 jokia pereinamojo laikotarpio nuostata tokiam atvejui nenumatyta.

55.

Aiškinant PAV direktyvos 10a straipsnį pagal teisinio tikrumo (galiojimo atgaline data draudimas), teisėtų lūkesčių apsaugos ir direktyvos veiksmingumo išsaugojimo principus, matyti, kad ši nuostata turi būti taikoma per administracines leidimo išdavimo procedūras, kurios buvo pradėtos prieš sueinant Direktyvos 2003/35 perkėlimo terminui, bet jo pasibaigimo momentu dar nebuvo pasibaigusios ir galiojantis leidimas dar nebuvo išduotas.

56.

Turint galvoje, kad direktyvos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos veiksmingai ir laiku, PAV direktyvos 10a straipsnis turėtų būti taikomas nuo tos dienos, kai sueina perkėlimo terminas. Net jei dėl to, kad naujos teisių apsaugos galimybės taikomos jų įsigaliojimo momentu per jau vykstančias procedūras, ir įžvelgsime (kaip tai daro Vokietija ir Airija) galimą veikimą atgaline data ( 27 ), teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams toks normos taikymas neprieštarauja. Lemiamą reikšmę aiškinant direktyvą jos taikytinumo ratione temporis aspektu turi šie principai, o ne tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, menkai kuo padedantis skirstymas į proceso ir materialinės teisės normas.

57.

Tai, priešingai, nei tvirtina Vokietija ir Airija, matyti ir iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su pareigos atlikti PAV taikytinumu ratione temporis.

58.

Šioje praktikoje Teisingumo Teismas rėmėsi tuo, kad PAV direktyva vis dažniau taikoma didesnio masto projektams, kuriems įgyvendinti reikia daug laiko. Papildomas jau pradėtų procedūrų atidėliojimas dėl direktyvoje nustatytų specifinių reikalavimų keičia jau atsiradusias teisines padėtis ( 28 ). Šiuo atžvilgiu projekto vykdytojas gali pasitikėti informacija apie procedūros eigą, gauta pateikiant prašymą, ir neturi tikėtis papildomo procedūros apsunkinimo.

59.

Kaip teisingai konstatuoja Bundesverwaltungsgericht, nagrinėjamu atveju nėra sukuriami nauji administracinės procedūros ar vykstančių teismo procesų reikalavimai. Veikiau kalbama apie teisės į peržiūrą išplėtimą atsižvelgiant į jau taikomų privalomų teisinių reikalavimų laikymąsi. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali apimti lūkesčių, kad nebus peržiūrima, ar laikomasi galiojančių teisės aktų. Tiesa, išplečiant teisių apsaugos galimybes didesnio masto projektų atveju faktiškai yra tikėtina, kad viskas gali užtrukti ilgiau. Bet tai turėtų būti laikoma tik teisinio jau egzistuojančių privalomų nuostatų peržiūros poveikiu. Projekto vykdytojas turėtų susitaikyti su tokiais vėlavimais. Šiuo atžvilgiu svarbu interesas, kad direktyva būtų veiksminga.

60.

Interesą, kad direktyva būtų veiksmingai ir laiku perkelta į nacionalinę teisę, nagrinėjamu atveju sustiprina ir tai, kad direktyva yra įgyvendinami Orhuso konvencijos, kuri Bendrijoje įsigaliojo 2005 m. vasario 17 d. ir kuri, kaip nustatyta SESV 216 straipsnio 2 dalyje, yra privaloma Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, reikalavimai ( 29 ). Jei PAV direktyvos 10a straipsnis būtų taikomas tik per po perkėlimo termino pradėtas procedūras, pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalį garantuotina teisė į peržiūrą negalėtų būti užtikrinta dar daug metų, nes vykdomos leidimo išdavimo procedūros trunka labai ilgai.

61.

Taigi konstatuotina, kad Direktyvos 2003/35 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: valstybės narės privalo pripažinti, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliamas PAV direktyvos 10a straipsnis, yra taikytinos ir per tas administracines leidimo išdavimo procedūras, kurios buvo pradėtos prieš 2005 m. birželio 25 d. ir tuo momentu dar nebuvo užbaigtos, t. y. kurioms dar nebuvo išduotas galiojantis leidimas. Vadinasi, dabar reikia atsakyti ir į antrąjį prejudicinį klausimą, kuris buvo pateiktas tam atvejui, jei į pirmąjį būtų atsakyta teigiamai.

62.

Antruoju prejudiciniu klausimu Bundesverwaltungsgericht siekia sužinoti, ar pagal PAV direktyvos 10a straipsnį valstybės narės privalo PAV direktyvos 10a straipsniui perkelti priimtas nacionalinės teisės nuostatas dėl sprendimo procesinio galiojimo užginčijimo taikyti ir atlikto, bet neteisingo PAV atveju.

63.

Visi bylos dalyviai, išskyrus Airiją, laikosi nuomonės, kad pagal PAV direktyvos 10a straipsnį valstybės narės privalo užtikrinti galimybę teismo keliu peržiūrėti ir neteisingai atliktą PAV. Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad Vokietijos teisė šiuos reikalavimus atitinka, nes pagal greta UmwRG 4 straipsnio 1 dalies taikytiną VwVfG 46 straipsnį panaikinti sprendimą išduoti leidimą galima reikalauti ir tuo atveju, jei PAV buvo atliktas neteisingai. Atsižvelgdama į tai, kad nėra duomenų, dėl kokio pobūdžio klaidų šioje byloje buvo pareikštas skundas, Airija daro nuorodą į valstybių narių procesinę autonomiją, kuria turi būti naudojamasi laikantis direktyvos tikslų.

64.

Kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos paaiškinimus, pirmiausia konstatuotina, kad Teisingumo Teismo kompetencija nėra aiškinti nacionalinės teisės. Šiuo atžvilgiu jis pasitiki nacionalinių teismų, su kuriais jį sieja bendradarbiavimo santykis, pateikiama informacija apie nacionalinę teisę.

65.

Apie peržiūros taikant numatytas procedūras apimtį galima spręsti jau vien iš PAV direktyvos 10a straipsnio formuluotės. Pagal šią nuostatą valstybės narės užtikrina, kad suinteresuotos visuomenės nariai, atitinkantys vieną iš dviejų nuostatoje numatytų sąlygų, „turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme <…>, kad užginčytų sprendimų <…>, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą“ ( 30 ). Išskirtoje vietoje pakartojama Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis ( 31 ).

66.

Logiškai byloje Trianel Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši nuostata jokiu būdu neriboja priemonių, kuriomis gali būti pagrįstas ieškinys ( 32 ).

67.

Su šiais reikalavimais nesuderinama taisyklė, pagal kurią užginčyti leidimą, išduotą per procedūrą, per kurią būtina atlikti PAV, galima tik tuo atveju, jei PAV apskritai nebuvo atliktas. Iš esmės negalima uždrausti kaip skundo pagrindo nurodyti tai, kad PAV buvo atliktas neteisingai.

68.

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: PAV direktyvos 10a straipsnis aiškintinas taip, kad per šioje nuostatoje numatytą peržiūros procedūrą turi būti galima užginčyti sprendimo procesinį teisėtumą ir tuo atveju, jei PAV buvo atliktas, bet neteisingai. Vadinasi, dabar reikia atsakyti į paskutinį trečiąjį prejudicinį Bundesverwaltungsgericht klausimą, kuris pateiktas tam atvejui, jei būtų pripažinta, kad per peržiūros procedūrą turi būti galima įvertinti ir galimą neteisingai atliktą PAV.

69.

Pateikdamas trečiąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, kiek teisme dėl procedūrinių klaidų galima ginčyti sprendimus, kuriems pagal PAV direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, ir kada tuos sprendimus turi būti įmanoma panaikinti tais atvejais, kai pagal PAV direktyvos 10a straipsnio pirmos pastraipos b punktą valstybės narės administracinio proceso teisėje suinteresuotos visuomenės narių teisė į peržiūrą teisme priklauso nuo pareiškimo apie teisės pažeidimą. Pirmiausia teismas klausia, ar priimtini du nacionalinių teismų praktikoje kumuliatyviai taikomi procedūrinių klaidų svarbos apribojimai: priežastinio ryšio reikalavimas ir pareiškėjo materialinės teisinės padėties pasikeitimas.

70.

Kad būtų aiškiau, vertėtų remiantis šalių argumentais ir nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija trumpai pristatyti šiuos abu nacionalinių teismų praktikoje taikomus kriterijus.

71.

Pagal vadinamąjį „priežastinio ryšio reikalavimą“ tam, kad būtų galima sėkmingai užginčyti sprendimą remiantis procedūrine klaida, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes turi egzistuoti galimybė, kad ginčijamas sprendimas būtų buvęs kitoks, jei procedūrinė klaida nebūtų padaryta ( 33 ).

72.

Be to, dėl procedūrinės klaidos turi būti pasikeitusi pareiškėjo „materialinė teisinė padėtis“. Tačiau, kaip teigia Bundesverwaltungsgericht, pagal nacionalinių teismų praktiką UVPG ir kitų konkrečią sritį reglamentuojančių įstatymų proceso normos asmeniui, vykdančiam projektą, kurio PAV būtina atlikti, nesuteikia jokių procesinių teisių, kurias jis galėtų įgyvendinti savarankiškai ( 34 ). Iš dalyvių pateikiamų argumentų matyti, kad pareiškėjo materialinės teisinės padėties kriterijus turi reikšmę ir svarstant skundo pagrįstumą. Vadinasi, pagal šį kriterijų ribojamos galimybės peržiūrėti tuos skundus, kurie atitinka teisės pareikšti skundą, kuris bus priimtinas, sąlygą; paprastai, pavyzdžiui, todėl, kad pareiškėjas remiasi galimu jo nuosavybės teisės apribojimu ( 35 ).

73.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo dalyvių nuomonės aiškiai išsiskiria. Pareiškėjai mano, kad abu pirma aprašyti kriterijai nesuderinami su Europos teise. Jų tvirtinimu, reikia daugiau atsižvelgti į į procedūrines klaidas. Bet kuriuo atveju, teisme ginčijant procesinį sprendimo teisėtumą, pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą turėtų būti atsižvelgiama į esminių procedūrinių normų pažeidimus, nebent konkrečiu atveju yra akivaizdu, kad klaida neturėjo jokios įtakos procedūros baigčiai. Pareiškėjų nuomone, nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo ir PAV direktyvos 3 straipsnis šiuo atžvilgiu yra esminės procedūrinės normos.

74.

Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi valstybių narių procesine autonomija, mano, kad teismų praktikoje pripažintas priežastinio ryšio kriterijus suderinamas su Europos teise. Land Rheinland‑Pfalz šiai nuomonei pritaria.

75.

Airija laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, jos pačios turi nuspręsti, kokie veiksmai, neveikimas ar sprendimai, minimi PAV direktyvos 10a straipsnyje, turi būti kontroliuojami ir kas yra teisės pažeidimas, o tai reglamentuoti jos privalo laikydamosi direktyvos tikslo – sudaryti suinteresuotai visuomenei galimybę apginti savo teises.

76.

Galiausiai Komisija mano, kad nacionaliniai teismai turi iš esmės peržiūrėti bent jau visas tas procesinės ir materialinės teisės normas, kurios buvo priimtos vadovaujantis Sąjungos teise ir perkeltos į nacionalinę teisę, ir ši peržiūra neturi būti apribota tik teisę pareikšti skundą suteikiančių teisės normų įvertinimu ar patikrinimu, ar nepasikeitė materialinė teisinė padėtis.

77.

Komisijos tvirtinimu, didelėms procedūrinėms klaidoms priežastinio ryšio reikalavimas neturi būti taikomas, o dėl ne tokių reikšmingų procedūrinių klaidų sprendimas neturėtų būti naikinamas, jei institucija įtikinamai pagrįstų, kad, sprendžiant iš bylos aplinkybių, akivaizdu, jog ginčijamas sprendimas būtų buvęs toks pats, jei procedūrinė klaida nebūtų padaryta.

78.

Komisija mano, kad į procedūrines klaidas, padarytas priimant sprendimus, kuriems taikomos direktyvos nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo, reikia atsižvelgti tuomet, kai sprendimas ginčijamas teisme, jei tos klaidos turėjo reikšmės siekiant PAV direktyvos tikslų.

79.

Ši byla nėra pirmoji, kurią nagrinėdamas Teisingumo Teismas aiškina PAV direktyvos 10a straipsnį. Jau iš pradžių atkreipiau dėmesį, kad ši nuostata pirmiausia buvo nagrinėta byloje Trianel.

80.

Toje byloje Teisingumo Teismas iš esmės nagrinėjo nevyriausybinių organizacijų, kaip jos suprantamos pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, teisės į peržiūrą, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 10a straipsnį, apimtį. Teisingumo Teismas pripažino, kad tuo atveju, kai teisme nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimų išduoti leidimą, kaip tai suprantama pagal PAV direktyvos 10a straipsnį, iš tokių nevyriausybinių organizacijų negalima atimti galimybės remtis iš Sąjungos teisės kilusių ir aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės normų, kuriomis saugomi tik visuomenės, o ne pavienių asmenų interesai, pažeidimu. Iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo matyti, kad tokio ribojimo negalima taikyti nei ieškinio priimtinumo, nei jo pagrįstumo lygmeniu ( 36 ). Vokietijos Federacinė Respublika, dėl kurios nacionalinės teisės ir buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Trianel, atsižvelgė į Teisingumo Teismo sprendimą ( 37 ).

81.

Kitaip nei byla Trianel, ši byla susijusi su fiziniais ir juridiniais asmenimis, kurie pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalį yra suinteresuotos visuomenės dalis, bet nėra šioje nuostatoje minima nevyriausybinė organizacija.

82.

Atsakydamas į antrąjį prejudicinį klausimą jau minėjau, kad pagal PAV direktyvos 10a straipsnį negalima leisti joms užginčyti atitinkamų sprendimų tik tuo atveju, kai būtinas PAV apskritai nebuvo atliktas.

83.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Sąjungos teisėje PAV direktyvos 10a straipsnyje nustatyti išsamūs reikalavimai, susiję su atitinkamos teisių apsaugos kontrolės apimtimi. Veikiau Teisingumo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą valstybės narės, įgyvendindamos PAV direktyvos 10a straipsnį (ir juo į Europos Sąjungos teisę perkeltą Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalį), iš esmės turi diskreciją. Jos pačios gali reglamentuoti procedūrą, kuria užtikrinama atitinkama teisių apsauga. Egzistuoja tik du apribojimai: taisyklės negali būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus teisės situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 38 ).

84.

Sąjungos teisėje įtvirtinti nurodymai dėl PAV direktyvos 10a straipsnyje numatytos peržiūros apimties pirmiausia kyla iš veiksmingumo principo. Šioje byloje nėra nuorodos, patvirtinančios kad buvo pažeistas lygiavertiškumo principas.

85.

Kaip jau minėjau siūlydamas atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą, PAV direktyvos 10a straipsnio formuluotė dėl sprendimų procesinio teisėtumo peržiūros per šioje normoje numatytą procedūrą yra labai aiški. Šiuo atžvilgiu pagrindai, kurie gali būti pateikti pagrindžiant skundą, visiškai neribojami.

86.

Tiesa, pagal PAV direktyvos 10a straipsnį valstybėms narėms leidžiama suinteresuotos visuomenės narių teisę į šioje nuostatoje numatytą peržiūrą susieti su viena sąlyga. Pasinaudodamos procesine autonomija valstybės narės gali rinktis iš dviejų alternatyvų. Pirmoji alternatyva – tai turėti „pakankamą interesą“, antroji, kurią pasirinko ir Vokietija, – pareikšti „apie teisės pažeidimą, jei valstybės narės administracinio proceso teisė reikalauja to kaip išankstinės sąlygos“. Be to, pagal PAV direktyvos 10a straipsnį valstybės narės pačios nustato, ką laikyti teisės pažeidimu. Bet tai nustatydamos jos turi vadovautis siekiu suteikti suinteresuotai visuomenei dideles galimybes kreiptis į teismus.

87.

Ar šios 10a straipsnyje minimos alternatyvos turi poveikį peržiūros, kuri turi būti garantuota, apimčiai?

88.

Normos formuluotė leidžia teigti, kad abi 10a straipsnyje minimos alternatyvos – tai atitinkamo ieškinio priimtinumo sąlygos. Jei sąlyga įvykdyta, imamasi iš esmės nagrinėti sprendimų „materialinį ar procesinį teisėtumą“. Ir Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie alternatyvas, aiškiai vadina jas „ieškinio priimtinumo sąlyg[omis]“ ( 39 ).

89.

PAV direktyvos 10a straipsnio aiškinimas atsižvelgiant į tarptautinę teisę, pirmiausia į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalį ( 40 ), patvirtina, kad PAV direktyvos 10a straipsnyje minimos alternatyvos turi sudaryti galimybę apriboti peržiūros priimtinumą, o ne jos apimtį. Implementation Guide ( 41 ), kurį galima pasitelkti kaip konvencijos aiškinimo priemonę, atitinkami kriterijai vadinami standing ( 42 ) kriterijais.

90.

Šiuo atžvilgiu pritariu generalinės advokatės E. Sharpston nuomonei, kad šios alternatyvos yra būtinos tam, kad būtų atsižvelgta į skirtingus locus standi testus įvairiose Orhuso konvenciją pasirašiusių Šalių teisės sistemose ( 43 ).

91.

Taigi, kalbant apie sprendimų peržiūros procesiniu aspektu apimtį, konstatuotina, kad PAV direktyvoje yra numatyta sprendimų procesinio teisėtumo peržiūra ir nė kiek neribojami pagrindai, kuriuos galima reikšti atitinkamam skundui pagrįsti. Vadovaujantis veiksmingumo principu, galimybė ginti savo teises remiantis iš Sąjungos teisės kilusiomis ir aplinkos apsaugą reglamentuojančiomis teisės normomis negali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Jei valstybė narė užtikrina teisių apsaugą laikydamasi šių reikalavimų, tai atitinka ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, kurioje nustatyta, kad valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Išsamiau aptarti peržiūros apimties neįmanoma dėl trūkstamų duomenų, kokios konkrečios procedūrinės klaidos yra minimos skunde.

92.

Šioje dalyje norėčiau pirmiausia įvertinti, ar toks pareiškėjo materialinės teisinės padėties pasikeitimo kriterijus, kaip apibūdintasis Bundesverwaltungsgericht, susijęs su PAV direktyvos 10a straipsnio taikymo sritimi, atitinka direktyvos reikalavimus. Po Sprendimo Trianel Vokietijos administracinės teisės moksle pastaraisiais metais vyko intensyvios ir kontroversiškos diskusijos šia tema: diskutuota pirmiausia dėl to, ar aplinkos apsaugos teisės srityje, konkrečiai kalbant, PAV procedūrinių klaidų atveju, galima ir toliau taikyti subjektinės teisės pažeidimo reikalavimą ( 44 ).

93.

Atidžiai aiškinant PAV direktyvos 10a straipsnį, pirmiausia pagal jo prasmę ir tikslą, matyti, kad toks kriterijus, kaip apibūdintasis Bundesverwaltungsgericht, neatitinka direktyvos reikalavimų.

94.

Kaip jau minėta, 10a straipsnio formuluotėje numatyta, kad peržiūrimas gali būti (ir) procesinis teisėtumas, o skundo pagrindai šiuo atžvilgiu nėra kaip nors ribojami. Pagal minėtą nuostatą teisę į peržiūrą leidžiama suteikti tik tokiems suinteresuotos visuomenės nariams, kurie pareiškia apie teisės pažeidimą. Šią koncepciją nustato pačios valstybės narės, vadovaudamosi siekiu suteikti suinteresuotai visuomenei dideles galimybes kreiptis į teismus. Tačiau šis kriterijus, kaip jau minėjau, yra priimtinumo kriterijus, o ne galimybė apriboti peržiūros apimtį. Taigi jis negali būti pagrindas jai apriboti.

95.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Orhuso konvencijoje, kuri į Sąjungos teisę, be kita ko, buvo perkelta PAV direktyvos 10a straipsniu, galima rasti naudingos informacijos apie šios nuostatos tikslą. Konvencijos tikslas, kaip nustatyta jos 1 straipsnyje, yra apsaugoti kiekvieno žmogaus teisę gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje. Tam numatomos tam tikros procedūrinės taisyklės (galimybė gauti informaciją, visuomenės dalyvavimas) ir užtikrinama veiksminga teisė kreiptis į teismus.

96.

Konvencijos septintoje ir aštuntoje konstatuojamosiose dalyse plačiau paaiškinamos teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais aplinkybės. Ši teisė piliečiams suteikiama tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo teisę gyventi tinkamoje sveikatai aplinkoje ir vykdyti pareigą saugoti aplinką, taip pat gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės.

97.

Iš to, mano manymu, galima daryti dvi išvadas. Viena vertus, procedūrinės taisyklės ir jų laikymasis aplinkos teisėje taip pat skirtos pirmiausia suteiktoms teisėms apsaugoti. Tuo galima paaiškinti vis didėjančią dalyvavimo teisių reikšmę aplinkos teisės srityje: šiandien jos yra ne tik sprendimų įteisinimo procedūros, bet ir aplinkos apsaugos gerinimo elementas ( 45 ). Ši procedūros samprata leidžia suprasti ir PAV atlikimo nustatyta tvarka vertę ( 46 ). Todėl suprantama, kodėl PAV direktyvos 10a straipsnyje galimybės užginčyti sprendimo materialinį ir procesinį teisėtumą minimos viena greta kitos.

98.

Kita vertus, Orhuso konvencijoje aplinkos apsauga nelaikoma specifine tam sukurtų nevyriausybinių organizacijų funkcija; veikiau pavieniai asmenys laikomi turinčiais teisę ar netgi įpareigotais rūpintis aplinka ( 47 ). Peržiūros apimties ribojimo pavienių asmenų skundų atveju negalima pateisinti teigiant, kad aplinkos klausimais gali rūpintis aplinkos apsaugos organizacijos. Locus standi atžvilgiu pagal 10a straipsnio trečios pastraipos antrą ir trečią sakinius aplinkos apsaugos organizacijos yra geresnėje padėtyje, nes, kaip nustatyta šioje nuostatoje, jos turi teises, kurios gali būti pažeistos ( 48 ). Bet, nagrinėjant iš esmės, nėra jokio pagrindo teigti, kad suinteresuotosios visuomenės narių padėtis yra blogesnė nei aplinkos apsaugos organizacijos. Kaip rodo minėtos Orhuso konvencijos nuostatos, pilietis šiuo atžvilgiu gali tapti aplinkos apsaugos užtikrinimo organu ( 49 ), nes, kaip tvirtina pareiškėjai, aplinkos apsaugos organizacijos dėl trūkstamų lėšų ne visada turi galimybę to imtis.

99.

Vadinasi, nacionalinės teisės aktuose draudžiama nustatyti, kad teismai, gavę suinteresuotos visuomenės narių skundą aplinkos klausimais, kuriems taikoma PAV direktyva, neturi teisės peržiūrėti sprendimų veikimo ar neveikimo procesinio teisėtumo. Tai prieštarautų veiksmingumo principui ir reikštų, kad PAV direktyvos 10a straipsnis į nacionalinę teisę perkeltas neadekvačiai ir pažeidžiant Europos teisę. Jei, kaip tvirtina Bundesverwaltungsgericht, taikant subjektinės teisės pažeidimo pareiškimo kriterijų per atitinkamą procedūrą, kaip tai numatyta PAV direktyvos 10a straipsnyje, draudžiama peržiūrėti iš Sąjungos teisės kylančias ir aplinkos apsaugą reglamentuojančias taisykles, šis kriterijus, mano manymu, negali būti taikomas.

100.

Šiomis aplinkybėmis reikėtų suprasti ir Teisingumo Teismo mintį byloje Trianel, kad „nacionalinės teisės aktų leidėjas gali teises, kurių pažeidimu privatus asmuo gali remtis pareikšdamas ieškinį teisme dėl Direktyvos 85/337 10a straipsnyje nurodytų sprendimų, veiksmų ar neveikimo, susiaurinti iki subjektinių viešųjų teisių <…>“ ( 50 ). Subjektinių viešųjų teisių sąvoką reikia aiškinti taip, kad pavienis asmuo iš esmės gali remtis Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis aplinkos apsaugą. Šiuo atžvilgiu objektyviai ir subjektyviai suprantama teisių apsauga sutampa – tai rodo ir Orhuso konvencijos 1 straipsnyje minima teisė gyventi sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje.

101.

Orhuso konvencijos Atitikties komitetas taip pat mano, kad draudimas ieškiniuose reikšti reikalavimus aplinkos klausimais, grindžiamas tuo, kad kaimynams reiškiamuose ieškiniuose leidžiama remtis tik savo pačių teisėmis, ir aplinkos teisės neįtraukimas į šią koncepciją pažeidžia 9 straipsnio 2 dalį. Net jei šis nurodymas Teisingumo Teismo ir nesaisto ( 51 ), jis patvirtina mano pateiktą konvencijos aiškinimą ( 52 ).

102.

Priežastinio ryšio principą reikėtų vertinti panašiai. Šioje srityje valstybės narės, be jokių abejonių, turi procesinę autonomiją. Ja vadovaujantis, nėra draudžiama taikyti priežastinio ryšio kriterijaus vertinant procedūrinių klaidų reikšmę. Bet tai darant privaloma laikytis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Taigi ir priežastinio ryšio kriterijų turi būti galima vertinti pirmiausia pagal veiksmingumo principą ( 53 ). Į lygiavertiškumo principo pažeidimą vėl nėra jokios nuorodos.

103.

Taigi priežastinio ryšio kriterijus neturi trukdyti naudotis teisėmis, kylančiomis iš PAV direktyvos 10a straipsnio.

104.

Kaip jau minėjau, aptariamoje srityje, siekiant užtikrinti veiksmingą aplinkos apsaugą, procedūrai tenka didelė reikšmė. Bet teisė į procedūrinių klaidų peržiūrą veiksminga tik tuomet, kai a priori nėra akivaizdu, kad skundas nebus patenkintas. Priežastinio ryšio kriterijus turi būti apibrėžiamas ir taikomas taip, kad atitiktų ypatingą Europos aplinkos teisėje taikomų procedūrų reikšmę, ir dėl jo neturi būti faktiškai neįmanoma peržiūrėti procedūrinių klaidų.

105.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad bet kuri procedūrinė klaida gali būti pagrindas panaikinti sprendimą. Tai rodo palyginimas su klaidų padariniais Sąjungos teisės aktų atveju. SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad Teisingumo Teismo „jurisdikcijai priklauso nagrinėti valstybės narės, Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos pateiktus ieškinius dėl <...> esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo <...>“. Teismų praktikoje šis principas taikomas taip, kad jei buvo pažeisti ypač svarbūs procedūriniai reikalavimai, aktas laikomas negaliojančiu ( 54 ), o ne tokių svarbių procedūrinių reikalavimų pažeidimo atveju jis sukelia pasekmių ( 55 ). Dėl valstybių narių procesinės autonomijos kriterijus, suformuluotus taikant minėtą nuostatą, nėra taip paprasta pritaikyti PAV direktyvos 10a straipsniui.

106.

Veikiau taikant priežastinio ryšio kriterijų reikia vadovautis veiksmingumo principu. Vadinasi, kriterijus, ypač faktinių aplinkybių nurodymo ir įrodinėjimo naštos reglamentavimas, negali praktiškai užkirsti kelio remtis iš Sąjungos teisės kilusiomis ir aplinkos apsaugą reglamentuojančiomis nuostatomis. Esminėms procedūrinėms taisyklėms visiškai negali būti taikomas priežastinio ryšio su administracinės procedūros baigtimi kriterijus.

107.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesverwaltungsgericht pateiktus klausimus atsakyti taip: