I – Įžanga

II – Pareigūnų tarnybos nuostatų reikšmingos nuostatos

III – Procesas Teisingumo Teisme

A – Byla C‑63/12

B – Byla C‑66/12

C – Byla C‑196/12

IV – Ieškiniai bylose C‑63/12 ir C‑196/12

A – Dėl ieškinių priimtinumo

1. Pagrindinių šalių ir įstojusių į bylą šalių pastabos

2. Mano vertinimas

a) Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo atsisakymo teisminė kontrolė

i) Ieškiniu dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį siekiama bausti už institucijos neteisėtus veiksmus

ii) Ieškiniu dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį siekiama bausti už institucijos neveikimą

iii) Atsisakymas priimti aktą turi būti ginčijamas pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo

b) Tarybos veiksmų vertinimas

B – Dėl ieškinio byloje C‑63/12 pagrįstumo

1. Pagrindinių šalių ir įstojusių į bylą šalių pastabos

a) Įžanginės pastabos

b) Ieškinį pagrindžiantys argumentai

i) Komisija

– Atsisakymas patikslinti atlyginimus ir pensijas

– Atsisakymas patikslinti korekcinius koeficientus

ii) Parlamentas

c) Gynybos argumentai

i) Taryba

– Atsisakymas patikslinti atlyginimus ir pensijas

– Atsisakymas patikslinti korekcinius koeficientus

ii) Valstybės narės

– Čekijos Respublika

– Danijos Karalystė

– Vokietijos Federacinė Respublika

– Ispanijos Karalystė

– Nyderlandų Karalystė

– Jungtinė Karalystė

2. Mano vertinimas

a) Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Komisijos ir Tarybos tam tikru vaidmeniu ir įgaliojimais vykstant darbo užmokesčio patikslinimo procedūrai

b) Komisijos ir Tarybos nesutarimo dėl to, ar egzistuoja „didelis ir staigus Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas“, sprendimas

i) Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatytos procedūros taikymo sąlygų analizė

ii) Panaikinimo pagrindų pagrįstumo vertinimas

– Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais

– Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Tarybos padarytu teisės normos pažeidimu, nes Taryba negalėjo manyti, kad turi teisę nepriimti reglamento pasiūlymo

– Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygų pažeidimu dėl nepakankamo ir klaidingo motyvavimo

V – Ieškinys byloje C‑66/12

A – Dėl ieškinio pagrįstumo

1. Pagrindinių šalių ir įstojusių į bylą šalių pastabos

a) Airija

b) Prancūzijos Respublika

2. Mano vertinimas

B – Ieškinio priimtinumas

1. Pagrindinių šalių ir įstojusių į bylą šalių pastabos

2. Mano vertinimas

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

VII – Išvada

1.

Teisingumo Teismas neseniai išnagrinėjo Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų atlyginimų kasmetinio tikslinimo klausimą, kuris yra bylose C‑63/12, C‑66/12 ir C‑196/12 vykstančių teismo procesų bendras nagrinėjimo dalykas, ir priėmė 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą ( 2 ), kuriuo šis teismas iš dalies panaikino 2009 m. gruodžio 23 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1296/2009 ( 3 ), kuriame buvo nustatytas mažesnis nei Europos Komisijos siūlytas atlyginimų patikslinimo procentinis dydis.

2.

Vis dėlto šiuose trijuose ieškiniuose klausimai keliami kitu aspektu, o tam reikia išplėsti ankstesnę analizę. Be to, keliami nauji ir opūs klausimai, susiję su ieškinių priimtinumu.

3.

Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų tarnybos nuostatai įtvirtinti 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68, nustatančiame Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas bei Komisijos pareigūnams laikinai taikomas specialias priemones ( 4 ), iš dalies pakeistame 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 723/2004 ( 5 ) ir 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1080/2010 ( 6 ).

4.

Iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 1 ir 3 straipsniuose buvo nustatytos sąlygos, kuriomis Europos Sąjungos Taryba Komisijos siūlymu kasmet automatiškai peržiūrėdavo šių pareigūnų ir kitų tarnautojų darbo užmokestį.

5.

Vis dėlto Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje buvo įtvirtinta „išlyga dėl išimtinių atvejų“, leidžianti nukrypti nuo šio tikslinimo metodo, „jeigu staiga labai pablogėja Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis“. Tokiu atveju Komisija turėjo pateikti „atitinkamus pasiūlymus“ Tarybai, o ši – priimti sprendimą pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

6.

2010 m. gruodžio 17 d. Taryba konstatavo, kad „dėl neseniai [Sąjungoje] įvykusių finansų ir ekonomikos krizių, dėl kurių keliose valstybėse narėse imtasi didelio masto fiskalinio koregavimo ir padidėjo su darbu susijęs netikrumas, netikėtai labai pablogėjo ekonominė ir socialinė padėtis [Sąjungoje]“, ir pagal SESV 241 straipsnį paprašė Komisijos, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu ir atsižvelgiant į Komisijos pateiktus objektyvius duomenis, laiku pateikti jai atitinkamus pasiūlymus, kad Europos Parlamentas ir Taryba galėtų juos išnagrinėti ir priimti iki 2011 m. pabaigos ( 7 ).

7.

2011 m. liepos 13 d. Komisija priėmė ataskaitą dėl išlygos dėl išimtinių atvejų ( 8 ), kurioje padarė išvadą, jog Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis staiga labai nepablogėjo, Taryba nesutiko su šia išvada ir 2011 m. spalio 28 d.„triuškinama“ delegacijų balsų dauguma nusprendė Komisijai pateikti naują prašymą pagal SESV 241 straipsnį. Taryba nurodė, jog ji „įsitikinusi, kad dėl [Sąjungą] apėmusios finansų ir ekonomikos krizės, dėl kurios daugumoje valstybių narių atliekamas didelio masto fiskalinis koregavimas, netikėtai labai pablogėjo ekonominė ir socialinė padėtis [Sąjungoje]“, ir „susidarius tokioms ypatingoms ir išimtinėms aplinkybėms, taip pat atsižvelgdama į objektyvius duomenis, atspindinčius ekonominę ir socialinę padėtį 2011 m. rudenį“, paprašė Komisijos taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį ir pateikti atitinkamą pasiūlymą dėl darbo užmokesčio patikslinimo ( 9 ).

8.

2011 m. lapkričio 24 d. Komisija pateikė komunikatą dėl papildomos informacijos ( 10 ), kuriame ji teigė, jog keliamos išlygos taikymo sąlygos netenkinamos, ir tą pačią dieną Tarybai pateikė pasiūlymą dėl patikslinimo vadovaujantis 2011 m. metine peržiūra ( 11 ), siekdama, kad, pirma, darbo užmokestis ir pensijos būtų padidinti 1,7 %, o šis procentinis dydis gautas tiesiog mechaniškai pritaikius Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą apskaičiavimo metodą ir, antra, būtų tikslinami korekciniai koeficientai.

9.

Kadangi Taryba manė, kad Komisijos atsisakymas pateikti pasiūlymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį grindžiamas nepakankamais ir klaidingais motyvais, 2011 m. gruodžio 19 d. ji priėmė „sprendimą“ ( 12 ) nepriimti reglamento pasiūlymo.

10.

2012 m. vasario 3 d. Komisija pareiškė ieškinį dėl šio akto panaikinimo (ieškinys įregistruotas numeriu C‑63/12).

11.

Pareiškusi šį ieškinį dėl panaikinimo, Komisija, 2012 m. sausio 25 d. Tarybai išsiuntė oficialų pranešimą ir, jei pastarosios atsisakymas imtis veiksmų būtų laikomas neveikimu, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnį, 2012 m. balandžio 26 d. taip pat pareiškė ir ieškinį dėl neveikimo (ieškinys įregistruotas numeriu C‑196/12).

12.

2012 m. vasario 3 d. Taryba savo ruožtu pareiškė ieškinį dėl panaikinimo ir papildomai – dėl neveikimo, kiek tai susiję su komunikatu ir su reglamento pasiūlymu (ieškinys įregistruotas numeriu C‑66/12).

13.

Komisija, palaikoma Parlamento, mano, kad vykstant Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytai darbo užmokesčio tikslinimo procedūrai Taryba turėjo priimti jos reglamento pasiūlymą. Anot Komisijos ir Parlamento, Taryba galėjo nepritarti, kad būtų automatiškai taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas apskaičiavimo metodas, siekdama atsižvelgti į ekonominę ir socialinę krizę, tik Komisijai pateikus tokį pasiūlymą.

14.

Todėl Komisija prašo, pirma, panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio prašymo – ieškinyje dėl neveikimo Teisingumo Teismo prašo nuspręsti, kad nepriėmusi reglamento pasiūlymo Taryba neįvykdė įpareigojimų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus.

15.

Taryba, palaikoma kelių valstybių narių ( 13 ), ginčija šį prašymą ir argumentus, kuriais jis grindžiamas. Šios institucijos ir valstybių narių nuomone, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus Tarybai suteikiami įgaliojimai atsisakyti tikslinti darbo užmokestį, kai ji mano, kad išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos tenkinamos.

16.

Taryba, palaikoma minėtų valstybių narių ir prie jų prisijungusių dar trijų valstybių narių ( 14 ), prašo panaikinti komunikatą, nes Komisija jame galutinai atsisako pateikti atitinkamus pasiūlymus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį, o paskui – pateiktą reglamento pasiūlymą. Nepatenkinus šių reikalavimų, Taryba Teisingumo Teismo prašo remiantis SESV 265 straipsniu konstatuoti, kad pažeistos Sutartys, nes Komisija nesiėmė veiksmų.

17.

Nors oficialiai trys bylos nebuvo sujungtos, šių ieškinių glaudus ryšys ir dėl esmės pateiktų ieškinių pagrindų bendras pobūdis lemia tai, kad pateikiama viena išvada.

18.

Šioje išvadoje teigsiu, kad ginčijamas sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, todėl Teisingumo Teismui siūlysiu nuspręsti, kad, pirma, Komisijos pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas ir, antra, dėl šios priežasties šios institucijos tuo pačiu metu pareikštas ieškinys dėl neveikimo nepriimtinas.

19.

Be to, teigsiu, kad didelis ir staigus Sąjungos ekonominės ir finansinės padėties pablogėjimas yra Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatytos procedūros taikymo sąlyga, todėl Taryba turi teisę atsisakyti priimti reglamento pasiūlymą, grindžiamą „įprastu“ metodu, tik tuo atveju, jei ši sąlyga tenkinama.

20.

Pažymėsiu ir tai, kad, jei Komisija ir Taryba nesutaria dėl tokio pablogėjimo buvimo, institucinės pusiausvyros laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teismas vykdydamas Komisijos atlikto vertinimo kontrolę, kuri ribojama patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida.

21.

Maža to, teigsiu, jog Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai atsižvelgusi į objektyvius duomenis nusprendė, kad ekonominė krizė, kurią 2010 m. patyrė valstybės narės, nėra aplinkybė, dėl kurios galima pradėti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatytą išimtinę procedūrą.

22.

Todėl darysiu išvadą, kad Komisijos ieškinį dėl panaikinimo reikia priimti, o ginčijamą sprendimą – panaikinti.

23.

Kadangi, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos ieškinio dėl panaikinimo pagrįstumas reiškia, jog Tarybos ieškinys yra nepagrįstas, Teisingumo Teismui siūlysiu gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo sumetimais nenagrinėti pastarojo ieškinio priimtinumo ir jį atmesti iš esmės.

24.

Jei Teisingumo Teismas su tokiu pasiūlymu nesutiktų, siūlysiu Tarybos ieškinį pripažinti nepriimtinu, nes sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą turi būti priimamas kvalifikuota balsų dauguma, kaip tai numatyta ESS 16 straipsnio 3 dalyje, o dėl tokio sprendimo trūkumo, kuriuo Komisija turi teisę remtis, ieškinys yra nepriimtinas.

25.

Reikšmingos nuostatos yra šios: Pareigūnų tarnybos nuostatų 64, 65, 65a straipsniai ir šių nuostatų XI priedo „Tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsnių įgyvendinimo taisyklės“ 1, 3, 10 ir 15 straipsniai.

26.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnyje numatyta:

„Eurais nurodytas pareigūno atlyginimas, atėmus privalomus išskaitymus, kurie buvo išdėstyti šiuose Tarnybos nuostatuose arba bet kokiuose įgyvendinimo reglamentuose, apskaičiuojamas pagal pirmiau nurodytą normą, kuri yra mažesnė už 100 % arba lygi 100 %, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas įvairiose darbo vietose.

Šiuos korekcinius koeficientus patvirtina Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma <…>“

27.

Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnyje nustatyta:

„1.   Taryba kiekvienais metais peržiūri Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų atlyginimus. Atsižvelgiant į jungtinę Komisijos ataskaitą, pagrįstą jungtiniu indeksu, kurį susitarimu su valstybių narių nacionalinėmis statistikos tarnybomis nustatė Europos Sąjungos statistikos tarnyba [Eurostatas], peržiūrima rugsėjo mėnesį; tas indeksas atspindi liepos 1 d. situaciją kiekvienoje Sąjungos šalyje.

Peržiūrint Taryba apsvarsto, ar, kaip dalis Sąjungos ekonominės ir socialinės politikos, atlyginimas turėtų būti patikslintas. Ypač reikia atsižvelgti į bet kokį atlyginimų padidėjimą viešojoje tarnyboje ir priėmimo į darbą poreikius.

2.   Jeigu iš esmės pasikeičia pragyvenimo išlaidos, Taryba per du mėnesius nusprendžia, kaip turėtų būti tikslinami korekciniai koeficientai, ir, prireikus, turėtų juos taikyti atgaline data.

3.   Šiame straipsnyje Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, sprendžia kvalifikuota balsų dauguma <…>“.

28.

Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 65a straipsniu, jų XI priede išdėstytos 64 ir 65 straipsnių įgyvendinimo taisyklės.

29.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Tarnybos nuostatų 65 straipsnio 1 dalyje numatytos peržiūros tikslams Eurostatas kiekvienais metais iki spalio pabaigos parengia pranešimą apie pragyvenimo išlaidų Briuselyje pasikeitimus, ekonominį Briuselio ir tam tikrų vietų valstybėse narėse vienodumą bei centrinės valdžios valstybinėje tarnyboje mokamų darbo užmokesčių perkamosios galios pokyčius“.

30.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal Tarnybos nuostatų 65 straipsnio 3 dalį Taryba Komisijos pasiūlymu ir remdamasi šio priedo 1 skirsnyje nustatytais kriterijais iki kiekvienų metų pabaigos priima sprendimą dėl atlyginimų ir pensijų tikslinimo, įsigaliojantį nuo liepos 1 d.

2.   Patikslinimo dydis nustatomas tarptautinį Briuselio indeksą padauginant iš specifinio rodiklio. Patikslinimas atliekamas neto verte ir išreiškiamas vienodu bendru procentiniu dydžiu.

<...>

6.   Institucijos atlieka atitinkamus pareigūnų, buvusių pareigūnų ir kitų susijusių asmenų atlyginimų ir pensijų patikslinimus į vieną ar į kitą pusę atgaline data laikotarpiu nuo įsigaliojimo datos ir [iki] sprendimo dėl kito patikslinimo įsigaliojimo.

<...>“

31.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 1 skirsnyje išvardyti kasmetinio patikslinimo apskaičiavimo elementai, t. y. pragyvenimo išlaidų Briuselyje pasikeitimas, ekonominis Briuselio ir tam tikrų darbo vietų valstybėse narėse vienodumas ir, galiausiai, centrinės valdžios valstybinėje tarnyboje mokamų darbo užmokesčių perkamosios galios pokyčiai aštuoniose valstybėse narėse, išvardytose minėto priedo 1 straipsnio 4 dalies a punkto paskutinėje pastraipoje ( 15 ).

32.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo V skyriaus „Išlyga dėl išimtinių atvejų“ vieninteliame 10 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu staiga labai pablogėja Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis, įvertinta atsižvelgiant į objektyvius duomenis, kuriuos šiuo tikslu pateikė Komisija, ji pateikia atitinkamus pasiūlymus, dėl kurių Europos Parlamentas ir Taryba priima sprendimą [SESV] 336 straipsnyje nustatyta tvarka.“

33.

Galiausiai, Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 7 skyriaus „Baigiamosios nuostatos ir peržiūros ir pataisų sąlyga“ 15 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šio priedo nuostatos taikomos nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

2.   Jos peržiūrimos ir taisomos ketverių metų laikotarpio pabaigoje, visų pirma atsižvelgiant į jų padarinius biudžetui. Tuo tikslu Komisija Europos Parlamentui ir Komisijai [Tarybai] pateikia ataskaitą ir, jei reikia, pasiūlymą iš dalies keisti šį priedą remiantis [SESV] 336 straipsniu.“

34.

2012 m. vasario 7 d. pareiškimu Komisija pateikė Teisingumo Teismui prašymą panaikinti. 2012 m. balandžio 2 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį, 2012 m. gegužės 11 d. Komisija pateikė dubliką, o 2012 m. liepos 2 d. Taryba pateikė tripliką.

35.

2012 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Parlamentui buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2012 m. birželio 11 d. Parlamentas pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. 2012 m. liepos 27 d. Taryba pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo.

36.

2012 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Ispanijos Karalystei, Nyderlandų Karalystei ir Jungtinei Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

37.

Šios valstybės narės pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus: 2012 m. rugsėjo 19 d. – Čekijos Respublika, 2012 m. rugsėjo 20 d. – Ispanijos Karalystė, 2012 m. rugsėjo 24 d. – Jungtinė Karalystė, o 2012 m. rugsėjo 21 d. – kitos valstybės narės.

38.

2013 m. sausio 4 d. Komisija pateikė pastabas dėl šių įstojimo į bylą paaiškinimų.

39.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

40.

Parlamentas prašo patenkinti Komisijos reikalavimus.

41.

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

42.

Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė ir Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo patenkinti Tarybos reikalavimus.

43.

2012 m. vasario 9 d. pareiškimu Taryba pateikė Teisingumo Teismui prašymą panaikinti. 2012 m. kovo 23 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį, 2012 m. gegužės 11 d. Taryba pateikė dubliką, o 2012 m. birželio 22 d. Komisija pateikė tripliką.

44.

2012 m. balandžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Parlamentui buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2012 m. birželio 11 d. Parlamentas pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. 2012 m. liepos 27 d. Taryba pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo.

45.

2012 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Airijai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Latvijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei ir Jungtinei Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

46.

Išskyrus Latvijos Respubliką, nepateikusią įstojimo į bylą paaiškinimo, šios valstybės narės pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus: 2012 m. rugsėjo 19 d. – Čekijos Respublika, 2012 m. rugsėjo 20 d. – Ispanijos Karalystė, 2012 m. rugsėjo 21 d. – Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika ir Nyderlandų Karalystė, 2012 m. rugsėjo 24 d. – Airija, o 2012 m. rugsėjo 25 d. – Prancūzijos Respublika.

47.

2013 m. sausio 4 d. Komisija pateikė pastabas dėl šių įstojimo į bylą paaiškinimų.

48.

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

49.

Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Airija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Latvijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Jungtinė Karalystė prašo patenkinti Tarybos reikalavimus.

50.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

51.

Parlamentas prašo patenkinti Komisijos reikalavimus.

52.

2012 m. balandžio 26 d. pareiškimu Komisija Teisingumo Teismui pareiškė ieškinį dėl neveikimo. 2012 m. birželio 18 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį, 2012 m. liepos 30 d. Komisija pateikė dubliką, o 2012 m. rugsėjo 17 d. Taryba pateikė tripliką.

53.

2012 m. rugsėjo 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Vokietijos Federacinei Respublikai, Ispanijos Karalystei, Nyderlandų Karalystei ir Jungtinei Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų, o Parlamentui leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

54.

2012 m. spalio 16 d. įstojimo į bylą paaiškinimą pateikė Vokietijos Federacinė Respublika, 2012 m. spalio 24 d. – Ispanijos Karalystė, 2012 m. lapkričio 14 d. – Jungtinė Karalystė, o 2012 m. lapkričio 16 d. – Nyderlandų Karalystė ir Parlamentas.

55.

Komisija ir Taryba pateikė savo pastabas dėl šių įstojimo į bylą paaiškinimų atitinkamai 2013 m. sausio 16 d. ir 2013 m. sausio 21 d.

56.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

57.

Parlamentas prašo patenkinti Komisijos reikalavimus.

58.

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

59.

Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė ir Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo patenkinti Tarybos reikalavimus.

60.

Taryba teigia, kad ieškinys dėl panaikinimo nepriimtinas todėl, kad ginčijamas sprendimas nėra savarankiškų teisinių pasekmių sukeliantis aktas, nes jį priimdama Taryba reglamento pasiūlymo nei pakeitė, nei galutinai atmetė, o tik skaidrumo sumetimais nurodė priežastis, dėl kurių negalėjo jo priimti.

61.

Komisija ginčija tokį vertinimą ir siūlo skirti reglamento pasiūlymo, kurį Taryba atsisakė priimti, du aspektus.

62.

Pirma, kiek tai susiję su Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų atlyginimų ir pensijų tikslinimu, Komisija tvirtina, kad ieškinys dėl panaikinimo priimtinas, nes ginčijamas aktas yra sprendžiamojo pobūdžio dėl naudotų teisinių priemonių ir turinio.

63.

Dėl akto formos Komisija pažymi, kad ginčijamas sprendimas priskiriamas prie SESV 288 straipsnyje nurodytų Sąjungos teisės aktų, kad jis paskelbtas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, skirtoje Sąjungos teisės aktams, ir kad jame nurodytas teisinis pagrindas, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatai, būtent jų 65 straipsnis, VII, XI bei XIII priedai, ir kitų Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 20 straipsnis.

64.

Dėl ginčijamo akto esmės pažymėtina, kad šis aktas sukelia neginčijamų savarankiškų teisinių pasekmių, nes dėl ginčijamo sprendimo nebus atliekamas metinis atlyginimų ir pensijų tikslinimas ir dėl šios priežasties atlyginimai ir pensijos įšaldomi. Komisija kelia klausimą, kaip Taryba galėtų priimti pasiūlymą prieš tai nepanaikinusi sprendimo nepriimti pasiūlymo, ir mano, kad Tarybos mėginimas skirti „sprendimą nepriimti“ ir „sprendimą atmesti“ negrindžiamas jokia nustatyta tipologija.

65.

Antra, dėl atlyginimams ir pensijoms taikomų korekcinių koeficientų nustatymo Komisija konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas šiuo klausimu visai nemotyvuotas, ir iš to daro išvadą, jog visų pirma reikia nuspręsti, kad nors formaliai Taryba priėmė sprendimą nepriimti, jos elgesys turi būti laikomas neteisėtu neveikimu, kurį galima ginčyti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo.

66.

Taryba, remdamasi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią, siekiant nustatyti, ar ginčijamos priemonės yra aktai, reikia gilintis į jų esmę ( 16 ), atsako, kad teiginys, jog dėl ginčijamo sprendimo bus įšaldyti Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų atlyginimai, grindžiamas klaidinga prielaida, jog pakanka vien Komisijos pateikto pasiūlymo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnį, kad šiuo pagrindu kiltų besąlyginė Tarybos pareiga imtis veiksmų. Taryba pažymi ir tai, jog egzistuojančiai pareigūnų teisei į Komisijos siūlomą atlyginimų patikslinimą taikoma sąlyga, kad Taryba priimtų sprendimą dėl patikslinimo, o tai reiškia, kad reikia pasirinkti iš dviejų teisinių pagrindų, kurie vienas kito atžvilgiu yra išimtiniai, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnį arba šio priedo 10 straipsnį.

67.

Galiausiai Taryba nurodo, kad ginčijamas sprendimas nėra galutinis ir nedaro jokio poveikio reglamento pasiūlymo teisiniam egzistavimui ir kad ji gali bet kada jį priimti nepanaikinusi ankstesnio akto, nes taikoma taisyklė lex posterior derogat priori.

68.

Parlamentas palaiko Komisijos argumentus. Jis teigia, kad Taryba dirbtinai išskiria sprendimą nepriimti ir sprendimą atmesti ir kad vertinant sprendimo pobūdį svarbu atsižvelgti į tai, jog jis yra Tarybos atsakymas į teiginį, kad ji turi pareigą patikslinti atlyginimus ir pensijas „iki kiekvienų metų pabaigos“, ir į šiuo klausimu Komisijos pateiktą pasiūlymą.

69.

Įstojusios į bylą valstybės narės palaiko Tarybos poziciją ir daro nuorodą į jos pateiktus argumentus. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ginčijamas sprendimas nesukelia teisinių pasekmių, nes juo neužbaigiama jokia procedūra ir dėl jo reglamento pasiūlymas nepraranda dalyko. Šis sprendimas yra tik Komisijos pradėtos procedūros, siekiant nustatyti kasmetinį atlyginimų patikslinimą, tarpinis etapas, o ši procedūra bus baigta tik tada, kai Taryba priims reglamentą, kuriuo atgaline data nuo 2011 m. liepos 1 d. tikslinami atlyginimai.

70.

Kaip ketinu įrodyti, dėl dviejų ginčijamo sprendimo aspektų turi būti reiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, o ne ieškinys dėl neveikimo.

71.

Iš tikrųjų Komisijos pareikšto ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo dalykas yra vienas ir tas pats, nes jais siekiama ginčyti Tarybos veiksmus dėl to, kad ji nesutiko priimti reglamento pasiūlymo, remdamasi tuo, kad reikėjo taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų. Kadangi iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiuos veiksmus horizontaliai galima nagrinėti kaip sprendimą, kuris, nagrinėjamas vertikaliai, rodo galimą Tarybos neveikimą dėl to, kad ši nenustatė kasmetinio atlyginimų patikslinimo ir korekcinių koeficientų, Komisija šį aktą ginčijo dėl dviejų skirtingų aspektų ir pareiškė ieškinį dėl panaikinimo ir kartu ieškinį dėl neveikimo, o į tai reaguodama Taryba taip pat pareiškė ieškinį dėl panaikinimo ir – papildomai – ieškinį dėl neveikimo.

72.

Tarybos ir Komisijos abejonės dėl to, kokį ieškinį reikia pareikšti, rodo teisinį netikrumą, susijusį su ieškinių dėl panaikinimo ir ieškinių dėl neveikimo atitinkamų taikymo sričių nustatymu, ypač kai ginčijami veiksmai yra atsisakymas. Nors šį netikrumą lemia šių dviejų teisių gynimo priemonių sudėtingas teorinis atskyrimas ir tam tikrų teisės aktų pasikeitimai, jį paaiškina ir teismų praktikos raida, iš kurios galima įžvelgti tam tikrų svyravimų. Bet kuriuo atveju dėl šių dviejų rūšių ieškinių atskyrimo, juo labiau kad ieškinius pareiškė dvi Sąjungos institucijos, galinčios kilti abejonės, mano nuomone, yra ypač didelė problema, nes tam, kad būtų užtikrintas veiksmingos teisminės apsaugos principo laikymasis, Sąjungos aktų teisėtumo teisminės kontrolės sistema turi atitikti išsamumo ( 17 ) ir nuoseklumo principą.

73.

Pagal veiksmingos teisminės apsaugos principą, įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, reikalaujama, kad būtų galimybė ginčyti kiekvieną Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtą neteisėtą aktą, kai jis priimtas asmens nenaudai.

74.

Galima teigti, kad, siekiant užtikrinti kuo platesnę teisminę apsaugą, visų pirma svarbu išvengti bet kokių teisėtumo kontrolės spragų, o tam reikia, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo neigiamą sprendimą, jei jis sukelia privalomų teisinių pasekmių, vertintų Teisingumo Teismas, t. y. teisėtumo garantas, ir nėra svarbu, ar dėl šios kontrolės vykdymo į jį kreiptasi pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, ar ieškinį dėl neveikimo.

75.

Todėl reikia pripažinti, kad egzistuoja du konkuruojantys teisių gynimo būdai, ir prireikus ieškovams reikia suteikti teisę laisvai pasirinkti teisių gynimo priemonę, kuria naudosis neigiamam sprendimui ginčyti.

76.

Kalbant apie tokį sprendimo būdą primintina, kad abiem teisių gynimo priemonėmis siekiama to paties tikslo, kaip tai matyti iš Teisingumo Teismo sprendimuose vartojamos formuluotės, pagal kurią jos yra „tik viena ir ta pati teisių gynimo priemonė“ ( 18 ), arba iš nurodyto principo, kad „pagal Sutartyje nustatytų teisių gynimo priemonių sistemą [šios priemonės tarpusavyje] glaudžiai susijusios“ ( 19 ).

77.

Vis dėlto, nepaisant bendro tikslo, šios dvi teisių gynimo priemonės skiriasi savo pobūdžiu ( 20 ), priimtinumo ir naudojimo sąlygomis ir, mažiau, pasekmėmis, kurių jos gali sukelti ( 21 ). Todėl esu įsitikinęs, kad galimybė neatskirti šių ieškinių neatitiktų nei ieškovų, nei gero teisingumo vykdymo interesų. Priešingai, būtina nubrėžti aiškią šias dvi teisių gynimo priemones skiriančią liniją, vienai kitos atžvilgiu suteikti išimtinumo pobūdį ir užtikrinti jų darnų koegzistavimą, grindžiamą „sistemiškumo“ koncepcija ( 22 ). Tai nėra vien teorinis klausimas, kadangi reikia nagrinėti šių dviejų ieškinių tarpusavio papildymo ar konkurencijos santykį ir jų savarankiškumo ar priklausomumo laipsnį ( 23 ). Tai turi ir didelę praktinę reikšmę, nes nuo pateikto atsakymo priklauso ieškovų galimybė pasinaudoti teisių gynimo priemone, kuri tinkamiausia nubausti už atliktus neteisėtus veiksmus, siekiant, kad pirmumas būtų suteikiamas teisėtumo kontrolės veiksmingumui.

78.

Pradėsiu nuo „neigiamų“ veiksmų, t. y. veiksmų, kuriais Sąjungos institucija, įstaiga ar organas išreiškia atsisakymą, teisminei kontrolei taikomų taisyklių, nustatytų dabartinėje Teisingumo Teismo praktikoje, o paskui imsiuosi tiksliau vertinti Tarybos veiksmus ir teisių gynimo priemones, kuriomis reikia pasinaudoti teisėtumui ginčyti.

79.

Manau, kad teisingas pasiūlymas yra toks: kadangi i) ieškiniu dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį siekiama nubausti už institucijos neteisėtus veiksmus, o ii) ieškiniu dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį – už institucijos neveikimą, tai iii) atsisakymą priimti aktą reikia skųsti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo.

80.

Pagal SESV 263 straipsnį Teisingumo Teismas prižiūri institucijų, taip pat ir Tarybos, priimtų aktų, išskyrus rekomendacijas ar nuomones, teisėtumą.

81.

Kad teisės aktas būtų ieškinio dėl panaikinimo dalykas, jis turi atitikti dvi sąlygas.

82.

Pirma, teisės aktą, „nuostatą“, turi būti realiai priėmusi viena iš Sąjungos institucijų.

83.

Antra, iš nusistovėjusios teismų praktikos, susijusios su valstybių narių ar institucijų pareikštais ieškiniais dėl panaikinimo, matyti, kad aktai, kuriuos galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, yra „visi institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių“ ( 24 ). Kai ieškinį dėl akto panaikinimo pareiškia fizinis ar juridinis asmuo, kuriam šis aktas skirtas, akto sukeliamos privalomos teisinės pasekmės turi turėti įtakos ieškovo interesams taip, kad aiškiai pakeistų jo teisinę padėtį ( 25 ).

84.

Privalomų teisinių pasekmių kriterijus ypač svarbus, kai reikia vertinti, ar galima ginčyti tarpinį aktą, priimtą per administracinę procedūrą, kurią sudaro keli etapai, ar ne. Iš esmės tam, kad aktą būtų galima ginčyti, aktas turi būti galutinis. Remiantis Teisingumo Teismo vartojama formuluote, aktas turi „išreikšti galutinę [institucijos] valią“ ( 26 ), todėl aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, negali būti laikomi tarpiniai aktai, kuriais siekiama parengti galutinį sprendimą, kaip antai tie, kuriuose pateikiama laikina institucijos nuomonė ( 27 ).

85.

Todėl buvo nuspręsta, kad Komisijos Tarybai pateiktas reglamento pasiūlymas negali būti laikomas aktu, kurį galima ginčyti, nes pasiūlymas tėra tarpinis aktas, kuriuo siekiama tik pasirengti priimti galutinį aktą galutinai neįtvirtinant pozicijos, kurią priims Taryba ( 28 ).

86.

Tačiau dėl „privalomų teisinių pasekmių“ sukeliančio tarpinio akto turi būti suteikta galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ( 29 ).

87.

Galiausiai, reikia pažymėti, kad nors nesprendžiamojo pobūdžio tarpinės priemonės negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas, vis dėlto su jomis susijusiais pažeidimais galima remtis grindžiant ieškinį dėl galutinio akto, kurio rengimo etapo dalis jos yra ( 30 ).

88.

SESV 265 straipsnyje nustatyta, kad jei Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Komisija arba Europos centrinis bankas, pažeisdami Sutartis, nesiima atitinkamų veiksmų, valstybės narės ir kitos Sąjungos institucijos gali kreiptis į Teisingumo Teismą su ieškiniu dėl šio pažeidimo nustatymo.

89.

Ieškinį dėl neveikimo gali pareikšti ir kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, kuris kaltina Sąjungos instituciją, įstaigą ar organą jo atžvilgiu nepriėmus akto, išskyrus rekomendaciją ar nuomonę.

90.

Šis ieškinys priimtinas tik tuo atveju, jei atitinkama institucija, įstaiga ar organas buvo pirmiau paraginti imtis veiksmų ir jei per du mėnesius po tokio raginimo ši institucija, įstaiga ar organas „neapibrėžė savo pozicijos“.

91.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinys dėl neveikimo „grindžiamas tuo, kad [atitinkamos institucijos] neteisėtas neveikimas <…> leidžia kreiptis į Teisingumo Teismą, kad jis pripažintų, jog neveikimas prieštarauja Sutarčiai, jei atitinkama institucija nesiėmė atitinkamų veiksmų“ ( 31 ).

92.

Šios taisyklės ir ieškinio dėl panaikinimo dalyko prieštaravimas leidžia nubrėžti skiriamąją liniją tarp dviejų teisinių priemonių, skirtų tiesioginei Sąjungos institucijų veiksmų teisėtumo kontrolei užtikrinti. Ieškiniu dėl panaikinimo siekiama bausti už valią, išreikštą privalomų teisinių pasekmių sukeliančio teisės akto forma, o ieškiniu dėl neveikimo, priešingai, siekiama bausti už neteisėtą institucijos neveikimą. Kitaip tariant, teisėtumo kontrolė vykdoma pareiškus ieškinį dėl panaikinimo tuo atveju, kai atitinkama institucija padarė pažeidimą atlikdama veiksmus, o pareiškus ieškinį dėl neveikimo – kai ji padarė pažeidimą dėl to, kad nesiėmė veiksmų.

93.

Būtent iš šio summa divisio paaiškėja atsakymas į klausimą, kokį ieškinį reikia pareikšti sprendimo dėl atsisakymo atveju.

94.

Nors akivaizdžiai aiškų skirtumą tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo užgožė konceptualūs ieškinio dėl neveikimo apibrėžimo EAPB sutartyje ir EEB sutartyje skirtumai ( 32 ), vis dėlto man atrodo, kad išnagrinėjus klausimą dėl teisių gynimo priemonės, kuria galima pasinaudoti norint kreiptis dėl neigiamo sprendimo neteisėtumo, aiškiai matyti, jog atsisakymas yra aktas, kuris gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas.

95.

Iš tikrųjų atsisakymas priimti sprendimą prilygsta sprendimui, nes jis yra valios, nors ir neigiamos, išraiška, ir sprendimui dėl atsisakymo taikomos tos pačios kompetencijos ir formos taisyklės kaip teigiamam sprendimui.

96.

Aiškiai matyti, kad teismų praktikoje šis prilyginimas taikomas, ir yra daug sprendimų, kuriuose ieškiniai dėl panaikinimo, pareikšti dėl sprendimų dėl atsisakymo, pripažinti priimtinais ( 33 ).

97.

Vis dėlto 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Parlamentas prieš Tarybą ( 34 ) įterptame obiter dictum Teisingumo Teismas pripažino, jog dėl to, kad Taryba nepateikė biudžeto projekto, Parlamentas galėjo pareikšti ieškinį dėl neveikimo, ir nurodė, jog „dėl atsisakymo imtis veiksmų, kad ir koks jis tiesioginis, galima kreiptis į Teisingumo Teismą remiantis 175 straipsniu, jei neveikimas nenutraukiamas“ ( 35 ). Ši formuluotė, doktrinoje pavadinta „paslaptinga“ ( 36 ), veikiau paaiškinama su aktyvia Parlamento legitimacija susijusiais samprotavimais, o ne noru išplėsti ieškinio dėl neveikimo taikymo sritį. Beje, paskesnėje teismų praktikoje sugrįžta prie tradiciškesnio požiūrio ( 37 ).

98.

Be to, siekiant nustatyti, ar sprendimas atsisakyti priimti yra aktas, kurį galima ginčyti, teismų praktikoje nustatytas skirstymas pagal tai, ar aktas, kurį atsisakyta priimti, galėjo sukelti galutinių teisinių pasekmių. Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad tada, kai aktas yra neigiamo pobūdžio, šis sprendimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašymo, į kurį šiuo sprendimu atsakoma, dalyką ( 38 ). Ši kiek neaiški formuluotė, kurios variantai yra keli ( 39 ), iš tiesų neigiamų sprendimų atveju reiškia tokį pasiūlymą: dėl atsisakymo priimti aktą gali būti reiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, jei tokį ieškinį būtų galima pareikšti dėl akto, kurį institucija atsisakė priimti. Todėl jei aktas, kurį atsisakyta priimti, galėtų sukelti galutinių teisinių pasekmių, atsisakymas gali būti ieškinio dalykas. Priešingai, jei aktas, kurį atsisakyta priimti, nesukeltų tokių pasekmių, dėl atsisakymo jį priimti negalima kreiptis į Teisingumo Teismą pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo.

99.

Taigi atsisakymą veikti reikia ginčyti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, nesvarbu, kokia jo įtvirtinimo forma.

100.

Pirma, taip yra aiškaus atsisakymo atveju. Kai institucija atsako aiškiu sprendimu atmesti, ieškinys dėl neveikimo negali būti reiškiamas, nes per ESV sutartyje nustatytą terminą ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir taip pasiekti, kad būtų konstatuotas institucijos priimto akto neteisėtumas.

101.

Aiškus atsisakymas gali būti dviejų skirtingų formų.

102.

Pirmiausia tai gali būti paprastas atsisakymas priimti prašomą sprendimą ( 40 ).

103.

Tai gali būti ir priešingas, nei prašyta priimti, aktas. Šiuo atveju priimto sprendimo negalima ginčyti pareiškiant ieškinį dėl neveikimo, nes, remiantis keliuose sprendimuose pateiktu paaiškinimu, šis ieškinys „susijęs su neveikimu susilaikant nuo sprendimo priėmimo arba pozicijos pareiškimo, bet ne priimant kitą aktą, nei suinteresuotosios šalys reikalavo ar manė esant reikalinga“ ( 41 ).

104.

1992 m. sausio 23 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą ( 42 ), priimtame Komisijai pareiškus ieškinį dėl Tarybos reglamento, kuriuo pataisyti Bendrijų pareigūnų ir kitų Bendrijų tarnautojų atlyginimai ir pensijos ir patikslinti su šiais atlyginimais ir pensijomis susiję korekciniai koeficientai, panaikinimo, Teisingumo Teismas netgi nusprendė, kad aktą, priimtą neteisėtai neįtraukus Komisijos pasiūlymo, galima ginčyti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, konstatuota, kad Komisijos pasiūlymas, be kita ko, buvo susijęs su specifinio korekcinio koeficiento Miunchenui (Vokietija) įvedimu ir kad remiantis šiuo Komisijos pasiūlymu Tarybos priimtame reglamente nebuvo nuostatų šiuo klausimu, todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl šio reglamento panaikinimo, nes laikė, kad taip neatsižvelgusi Taryba neįvykdė EEB sutartyje nustatytos pareigos ( 43 ). Taigi, jei institucija veikė, bet nepriėmė dalies siūlytos priemonės, už neteisėtumą, kilusį dėl šios priežasties, remiantis šiuo sprendimu, gali būti nubausta pareiškus ieškinį dėl panaikinimo ( 44 ).

105.

Antra, taip yra ir tada, kai priimamas implicitinis sprendimas atsisakyti, tačiau reikia pažymėti esminį dalyką – institucijos tylėjimas ar neveikimas gali būti implicitinis sprendimas tik jei tai aiškiai numatyta Sąjungos teisės nuostatoje. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad „nesant <…> aiškių nuostatų, kuriomis būtų nustatytas terminas, kuriam pasibaigus laikoma, kad priimtas implicitinis sprendimas, ir kuriomis apibrėžiamas šio sprendimo turinys, institucijos neveikimas negali būti prilygintas sprendimui, nes kitaip būtų ginčijama Sutartyje numatyta teisių gynimo priemonių sistema“ ( 45 ). Vis dėlto „tam tikromis specifinėmis aplinkybėmis <…> institucijos neatsakymas ar neveikimas išimtiniais atvejais gali būti laikomas implicitiniu neigiamu sprendimu“ ( 46 ).

106.

Štai taip galima apibendrinti pagrindinius principus, taikomus ieškiniams dėl neigiamų sprendimų.

107.

Dar reikia paminėti du dalykus.

108.

Pirma, pažymėtina, kad nepriimtas sprendimas dėl to, kad nėra reikiamos daugumos, neprilygsta atsisakymui priimti sprendimą.

109.

Šis skirtumas matyti iš 2004 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą ( 47 ), kuris priimtas byloje, susijusioje su Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimu. Teisingumo Teismui Komisija pareiškė ieškinį dėl Tarybos „sprendimo nepriimti“ jos rekomendacijose pagal EB 104 straipsnio 8 ir 9 dalis ( 48 ) nurodytų oficialiųjų aktų, siekiant priversti Vokietijos Federacinę Respubliką ir Prancūzijos Respubliką sumažinti šalies biudžeto deficitą, ir Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinys nepriimtinas, nes ginčytas sprendimas nepriimtas dėl to, kad nebuvo sprendimui šiuo klausimu priimti būtinos daugumos. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nėra jokios Sąjungos teisės nuostatos, nustatančios terminą, kuriam pasibaigus implicitinis sprendimas laikomas priimtu, ir apibrėžiančios tokio sprendimo turinį ( 49 ).

110.

Be to, mano nuomone, įrodinėjant priešingai negalima remtis 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu Eurocoton ir kt. prieš Tarybą ( 50 ), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog Taryba nepriėmė pasiūlymo dėl reglamento, kuriuo nustatomi galutiniai antidempingo muitai, yra aktas, kurį galima ginčyti. Nors gali kilti abejonių, nes galima suprasti, jog vien balsavimas yra „pozicijos pareiškimas“, net jeigu reglamentui priimti reikalinga dauguma nesusidarė ( 51 ), šį sprendimą, kuriame atsižvelgiama į antidempingo procedūros ypatumus, manau, iš esmės galima paaiškinti tuo, kad pagal šią procedūrą yra nustatytas terminas, kuriam praėjus Taryba nebeturi teisės priimti Komisijos pasiūlymo, todėl pasiūlymo nepriėmimas per nustatytą terminą galėjo būti laikomas netiesioginiu atmetimu ( 52 ).

111.

Antra, kaip sutaria Komisija ir Taryba, iš nusistovėjusios teismų praktikos, susijusios su ieškinio dėl panaikinimo priimtinumu, matyti, kad vertinant ginčijamus aktus reikia remtis jų turiniu ir jų autorių tikslais ( 53 ).

112.

Remdamasis būtent šiais principais, kuriuos priminiau, nustatysiu, kokią teisių gynimo priemonę reikia naudoti dėl Tarybos veiksmų, ir aiškinsiuosi, ar šie veiksmai yra sprendimas, kurį galima ginčyti, ar ne.

113.

Ar ginčijamas „sprendimas“, kuriuo Taryba nusprendė nepriimti reglamento pasiūlymo, pateikto remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu, yra sprendimas, kurį galima ginčyti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo?

114.

Mano nuomone, neabejotina, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

115.

Pirmiausia pažymiu, kad Taryba iškraipo savo pačios sprendimą, kai tvirtina, jog ėmėsi veiksmų ne pagal reglamento pasiūlymą, kurio ji nei iš dalies pakeitė, nei galutinai atmetė, o tik nurodė priežastis, dėl kurių negalėjo jo priimti. Ginčijamame sprendime visai nėra aiškinamosios dalies, o rezoliucinėje dalyje Taryba „nusprendžia nepriimti Komisijos pasiūlymo“.

116.

Taigi Tarybos priimtas aktas yra sprendžiamojo pobūdžio.

117.

Be to, šis aktas yra galutinis, nes juo baigiamas Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų atlyginimų ir pensijų bei šiems atlyginimams ir pensijoms taikytinų korekcinių koeficientų 2011 m. tikslinimo pagal „įprastą“ metodą procesas, ir reikia pažymėti, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Tarybos reglamentas turi būti priimtas „iki kiekvienų metų pabaigos“. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog Tarybos argumentas, kad tai yra laikino pobūdžio negalutinis atsakymas, visiškai prieštarauja tiek ginčijamo sprendimo motyvams, tiek šiame procese Tarybos ginamai pozicijai. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamosios dalies, Taryba nusprendė, kad, siekiant atsižvelgti į ekonominę krizę, galėjo būti vykdoma tik Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatyta procedūra. Taryba mano, kad tikrai negalima kalbėti apie galimybę pakartoti procedūrą, be kita ko, tuo atveju, jei Komisijai pavyktų ją įtikinti, kad nėra galimybės taikyti išlygos dėl išimtinių atvejų. Taigi Taryba aiškiai parodė norą galutinai atsisakyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnyje numatytos procedūros taikant „įprastą“ metodą ir taikyti minėto priedo 10 straipsnyje sunkios ekonominės krizės atveju numatytą specialią procedūrą.

118.

Man atrodo, jog Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas, kad ginčijamas sprendimas – tai paprasčiausiai procedūros, kurią Komisija pradėjo, siekdama nustatyti kasmetinį atlyginimų patikslinimą, tarpinis etapas, yra grindžiamas tuo, kad painiojamos dvi procedūrų rūšys ir, kaip teisingai pažymi Nyderlandų Karalystė, gali būti taikoma tik viena iš jų.

119.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad Tarybos argumentas grindžiamas ginčijamame sprendime vartojamais žodžiais, pasiūlymas atskirti sprendimą „nepriimti“ ir sprendimą „atmesti“, man atrodo, yra veikiau klaidinantis nei išmintingas. Neįvyko taip, kad Taryba nepriėmė pozicijos dėl reglamento pasiūlymo, nes, pavyzdžiui, nesurinko reikiamos daugumos, – ji priėmė sprendimą, prilygstantį paprastam reglamento pasiūlymo atmetimui.

120.

Reikia pažymėti ir tai, kad aktas, kurį Taryba atsisakė priimti, yra reglamentas, kuris, jei būtų priimtas, akivaizdu, būtų sukėlęs privalomų teisinių pasekmių tiek Sąjungos institucijoms, tiek pareigūnams ir kitiems tarnautojams, kuriems nuo 2011 m. liepos 1 d. netaikytas padidinimas, į kurį jie būtų turėję teisę, jei Taryba būtų priėmusi reglamento pasiūlymą.

121.

Galiausiai, Komisijos argumentas, kad reikia skirti dvi reglamento pasiūlymo dalis, nes su korekcinių koeficientų patikslinimu susijęs atsisakymas, kadangi jis nemotyvuotas, turi būti laikomas neteisėtu neveikimu, mano nuomone, yra grindžiamas tuo, kad painiojamas sprendimo nemotyvavimas ir sprendimo nebuvimas.

122.

Atsižvelgiant į pateiktus samprotavimus, ieškinį dėl panaikinimo reikia pripažinti priimtinu, o ieškinį dėl neveikimo – nepriimtinu.

123.

Komisijos ieškinio dėl panaikinimo byloje C‑63/12 ir Tarybos ieškinio byloje C‑66/12 dalykas nėra tas pats, nes pirmasis pareikštas dėl ginčijamo sprendimo, o antruoju ginčijami du iš trijų Komisijos parengiamųjų dokumentų ( 54 ).

124.

Vis dėlto nustatyta ir to šalys neginčijo, kad Tarybos pareikštame ieškinyje dėl esmės pateikta kritika identiška šios institucijos atsiliepime į Komisijos pareikštą ieškinį dėl panaikinimo nurodytiems pagrindams dėl esmės.

125.

Kaip Taryba minėjo atsiliepime į ieškinį byloje C‑63/12, abiejose bylose keliamas esminis klausimas, ar tenkinamos išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos. Beje, šioje byloje šalių pateiktuose pareiškimuose ir atsiliepimuose dažnai daromos nuorodos į byloje C‑66/12 pateiktus argumentus.

126.

Nors nemanau, kad toks pagrindų pateikimo būdas, kai iš dalies daroma nuoroda į priedus, turi įtakos jų priimtinumui, mano nuomone, dėl šio būdo galima – ir netgi būtina – visus šiuos argumentus nagrinėtai kartu.

127.

Todėl ir toliau pateikiamuose samprotavimuose, nors jie skirti ieškinio byloje C‑63/12 pagrįstumui nagrinėti, bus atsižvelgiama ir į šalių argumentus, pateiktus byloje C‑66/12 pareikštame ieškinyje.

128.

Komisija kaltina Tarybą, kad ši atsisakė patikslinti, pirma, atlyginimus ir pensijas ir, antra, korekcinius koeficientus.

129.

Visų pirma Komisija nurodo pagrindą, kurį sudaro dvi dalys: pirma – dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais ir antra – dėl Tarybos kompetencijos ribų peržengimo ( 55 ).

130.

Pirmoje šio pagrindo dalyje, susijusioje su Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 ir 10 straipsnių pažeidimu, Komisija teigia, kad Taryba piktnaudžiavo procedūra ir pažeidė institucinės pusiausvyros principą, nes nusprendė, kad tenkinamos minėto priedo 10 straipsnyje keliamos sąlygos, ir todėl atsisakė priimti pasiūlymą patikslinti atlyginimus ir pensijas, nors, remiantis 10 straipsniu, jai nebuvo pateiktas pasiūlymas, ir kad šioje nuostatoje numatytą išimtinę priemonę turi kartu priimti Parlamentas ir Taryba.

131.

Be to, minėto pagrindo antroje dalyje Komisija pažymi, kad jokios diskrecijos neturėjusi Taryba pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnį, nes atsisakė priimti reglamento pasiūlymą, ir kad jei Taryba manė, jog Komisija nepagrįstai nepateikė pasiūlymo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį, ji dėl ginčo galėjo kreiptis į Teisingumo Teismą ir prireikus prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, Taryba, kadangi nukrypo nuo reglamento pasiūlymo, pažeidė patere legem quam ipse fecisti principą.

132.

Subsidiariai Komisija teigia, kad Taryba padarė teisės klaidą, nes pažeidė išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygas. Ji mano, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas „nepakankamas ir klaidingas“, nes išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos netenkinamos.

133.

Komisija primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tose srityse, kuriose būtinas sudėtingas ekonominis ar socialinis vertinimas, ji turi didelę diskreciją ( 56 ), ir pažymi, kad taikė visų pirma pačių valstybių narių bendrai pripažintų penkiolika ekonominių rodiklių ir kad pasirinktas vertinimo laikotarpis nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio mėn. pradžios yra pagrįstas, nes staigus padėties pablogėjimas neišvengiamai turi būti konstatuojamas per gana trumpą laikotarpį.

134.

Be to, Komisija teigia, kad, pritaikius metodą, Sąjungos pareigūnai patirtų perkamosios galios sumažėjimą, kurį patyrė tam tikri valstybių narių valstybės tarnautojai, ir mano, kad išanalizavo Tarybos nurodytą viešųjų finansų pablogėjimą, kuris negali būti laikomas „staigiu“, nors jis prasidėjo dar anksčiau nei realus ekonominės veiklos nuosmukis 2008 m. ir 2009 m.

135.

Komisija teigia ir tai, kad ji atsižvelgė į numatomą lėtesnį augimą, kurį rodė valstybių narių sprendimai dėl nacionalinių viešojo sektoriaus atlyginimų, ir išanalizavo bent jau nuo 2008 m., o gal ir nuo 2007 m. egzistavusią kredito krizę. Dėl aktyvų kainų sumažėjimo ji mano, kad Taryba turėjo paaiškinti šio ypač nepastovaus elemento, kuris yra įprasto ekonominio ciklo dalis, svarbą. Anot Komisijos, ir nedarbo lygio svyravimas 2011 m. negalėjo būti ekonominės ir socialinės padėties didelio ir staigaus pablogėjimo įrodymas.

136.

Anot Komisijos, korekcinių koeficientų patikslinimas skiriasi nuo atlyginimų patikslinimo, nes antrasis, atliekamas remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsniu, susijęs su darbo užmokesčio bendro dydžio patikslinimu, palyginti su Briuselio (Belgija) („pokyčiai laiko atžvilgiu“), o pirmasis atliekamas remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsniu ir juo siekiama išlaikyti iš esmės vienodą požiūrį į pareigūnus ir pensinio amžiaus asmenis, neatsižvelgiant į tai, kur Sąjungoje yra jų darbo ar gyvenamoji vieta („pokyčiai erdvės atžvilgiu“).

137.

Komisija kaltina Tarybą tuo, kad, atsisakiusi patikslinti korekcinius koeficientus, ji dar kartą pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 1 bei 3 straipsnius ir šių nuostatų 64 straipsnį ir nemotyvavo savo sprendimo, nes to sprendimo motyvai susiję vien tik su atlyginimų ir pensijų patikslinimu ir jame nurodoma, kad teisinis pagrindas yra Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnis, o tų nuostatų 64 straipsnis nepaminėtas.

138.

Parlamentas pritaria Komisijos analizei. Pirmiausia jis mano, kad Taryba nesilaikė savo, kaip kartu teisėkūros procese dalyvaujančios institucijos, prerogatyvų, nes priimdama ginčijamą sprendimą ji iš tikrųjų taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį, o išlygai dėl išimtinių atvejų taikyti reikalinga įprasta teisėkūros procedūra.

139.

Parlamentas pabrėžia, kad dėl tokio kaip Tarybos kompetencijos viršijimo, kai ji nesilaikė Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtinto „įprasto“ metodo ir nepaisė priimant šiuos nuostatus pasirinktos politinės valios, kyla neigiamų pasekmių institucijų pusiausvyrai. Parlamentas primena ESS 13 straipsnį, pagal kurį kiekviena institucija veikia neviršydama jai suteiktų įgaliojimų, ir teigia, kad jei dėl su finansų krize susijusių politinių priežasčių Taryba norėjo pakeisti metodą, ji turėjo laikytis įprastos teisėkūros procedūros, pagal kurią Komisijos siūlymu ir pasikonsultavę su kitomis suinteresuotosiomis institucijomis politinę valią pasirenka abu subjektai, kartu dalyvaujantys teisėkūros procese.

140.

Iš pradžių Taryba atmeta su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir kompetencijos ribų peržengimu susijusius pagrindus.

141.

Pirma, Taryba mano, kad jos priimtas sprendimas negrindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu, o atspindi jos poziciją dėl „įprasto“ metodo taikymo.

142.

Taryba mano, kad didelio ir staigaus ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimo konstatavimas nėra išimtinai Komisijos kompetencija, o šiuo klausimu Taryba ir Parlamentas turi savo diskreciją, ir tvirtina, kad jei naudodamasi savo diskrecija ji padaro išvadą, jog šio straipsnio taikymo sąlygos tenkinamos, arba jei, darant prielaidą, kad tokios diskrecijos ji neturi, Taryba mano, kad Komisijos analizėje padaryta akivaizdi vertinimo klaida, Taryba neturi kito pasirinkimo, kaip tik nepriimti pasiūlymo dėl patikslinimo ir kartu pareikšti ieškinį, kad būtų pripažinta, jog Komisijos išvada teisiškai nepagrįsta. Komisijai atsisakius pateikti pasiūlymą, remiantis išlyga dėl išimtinių atvejų, Taryba skaidriai ir nuosekliai nusprendė nepriimti reglamento pasiūlymo ir kartu kreiptis į Teisingumo Teismą, kad būtų patikrinta, ar Komisijos atsisakymas taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų pagrįstas. Anot Tarybos, jei ji pritartų Komisijos teiginiui, būtų priversta priimti reglamentą taikydama „įprastą“ metodą, kurį Taryba laiko neteisėtu ir todėl laikosi priešingo požiūrio.

143.

Antra, Taryba nurodo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje nustatytą procedūrą sudaro trys skirtingi etapai, t. y., pirma, Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties įvertinimas atsižvelgiant į Komisijos pateiktus objektyvius duomenis ir prireikus didelio ir staigaus šios padėties pablogėjimo konstatavimas (šiuo atžvilgiu Taryba ir Parlamentas turi savo diskreciją), toliau – pasiūlymų pateikimas Komisijos iniciatyva (vis dėlto Komisija naudojasi ribota kompetencija, kai tenkinamos išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos) ir, galiausiai, Taryba ir Parlamentas priima Komisijos pasiūlytas priemones.

144.

Taryba teigia, kad ginčijamas sprendimas aiškiai priskiriamas prie pirmo procedūros etapo ir kad Komisijai nepateikus pasiūlymo ji negalėjo veikti remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu. Siekdama skaidrumo ir apsaugoti savo poziciją, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, kuriame bus atsakyta į klausimą, ar buvo tenkinamos išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos, Taryba tik nurodė priežastis, dėl kurių ji manė, kad negalėjo priimti reglamento pasiūlymo.

145.

Toliau Taryba paaiškina priežastis, dėl kurių ji mano, kad Komisijos pateiktas papildomas pagrindas, susijęs su išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygų pažeidimu, nepagrįstas.

146.

Taryba tvirtina, kad net jeigu Komisija turi didelę diskreciją nagrinėti Sąjungos ekonominę ir socialinę padėtį ir galimą didelį ir staigų šios padėties pablogėjimą, Taryba turi tokią pačią diskreciją.

147.

Taryba primena Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su SESV 296 straipsnyje nustatytu reikalavimu motyvuoti ( 57 ), ir teigia, kad ginčijamas sprendimas nėra teisės aktas ir kad net jeigu vis dėlto jis būtų laikomas sukeliančiu teisinių pasekmių, šiame sprendime yra 16 konstatuojamųjų dalių, iš kurių galima sužinoti šios institucijos pozicijos pagrindimą, todėl jos negalima kaltinti motyvavimo stoka.

148.

Be to, Taryba mano, kad negalima kaltinti dėl minėto sprendimo akivaizdžiai klaidingo motyvavimo. Taryba pritaria Komisijai dėl bendrųjų kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti tikrinant, ar tenkinamos Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnio taikymo sąlygos, tačiau mano, jog Komisija klaidingai taikė šiuos kriterijus ir nustatė faktus, taip pat padarė klaidingas išvadas dėl duomenų, į kuriuos atsižvelgė.

149.

Taryba neginčija, kad didelis ir staigus ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas turi būti konstatuojamas per gana trumpą laikotarpį, tačiau ji pirmiausia teigia, kad referencinis laikotarpis neturi būti tas, kurį apima „įprastas“ metodas.

150.

Pirma, tokiu apribojimu būtų nepaisoma ekonominės realybės ir dėl to būtų de facto panaikintas išlygos dėl išimtinių atvejų veiksmingumas, nes krizė dažniausiai apima dviejų referencinių laikotarpių dalis. Šiuo klausimu Taryba kaltina Komisiją dėl požiūrio, dėl kurio dirbtinai suskaidomas vienas elementas, t. y. didelis ir staigus Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas suskaidomas į kelias „minikrizes“. Taryba pateikia pavyzdį, kai aštuonių mėnesių trukmės krizė kyla n metų kovo mėnesį, t. y. likus keturiems mėnesiams iki referencinio laikotarpio pabaigos, ir pažymi, kad tokiu atveju laikotarpio nuo n metų liepos 1 d. iki n+1 metų birželio 30 d. kasmetiniam patikslinimui atlikti Komisija atsižvelgtų tik į keturis paskutinius krizės mėnesius ir taip šios krizės poveikis ekonominiams ir socialiniams duomenims būtų mažesnis dėl metinio vidurkio.

151.

Todėl, anot Tarybos, dėl požiūrio, kurio laikosi Komisija, ypač sunku, o gal net ir neįmanoma, taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų ir nepaisoma šia išlyga siekiamo tikslo suteikti galimybę greitai reaguoti ištikus krizei. Taigi minėtą išlygą galima taikyti ne tik metų pabaigoje, užuot taikius kasmetinį patikslinimą pagal „įprastą“ metodą, bet ir per visus metus, kai įvyksta didelis ir staigus ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas.

152.

Antra, klausimas, ar didelės ir staigios krizės atveju pareigūnų darbo užmokestis nebūtų patikslintas pakankamai greitai, turi būti vertinamas ne abstrakčiai, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir į būtinybę greitai reaguoti, nelaukiant, kol valstybės narės priims griežtas priemones dėl savo tarnautojų darbo užmokesčio, kurios dėl šios priežasties darys pavėluotą poveikį Sąjungos pareigūnų darbo užmokesčiui.

153.

Trečia, laikydamasi tokio požiūrio Komisija nepaiso to, kad pasibaigus krizei skaitiklių rodmenys nėra paprasčiausiai grąžinami į pradinę padėtį, nes reikia laiko konsoliduoti viešuosius finansus ir įmonių kapitalo rezervus.

154.

Taryba daro išvadą, jog Komisija nepakankamai atsižvelgė į faktines aplinkybes, susiklosčiusias iki referencinio laikotarpio pradžios ir turėjusias didelį poveikį ekonominei ir socialinei padėčiai per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio mėn. pradžios, taip pat klaidingai ir per siaurai aiškino išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo kriterijus, todėl, kaip Taryba konstatavo ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje, minėtos institucijos išvados itin iškraipytos.

155.

Toliau Taryba teigia, kad nė vienas Komisijos naudotas rodiklis neatspindi valstybių narių sukurtų griežtų taupymo priemonių ar fiskalinio konsolidavimo priemonių ir Komisija apie šias priemones neprašė pateikti informacijos, o tik apsiribojo tuo, kad atsižvelgė į aštuonių referencinių valstybių narių nacionalinių tarnautojų perkamosios galios sumažėjimą, kuris daro poveikį rezultatui pagal „įprastą“ metodą, nors šis labai supaprastintas rodiklis neatspindi nei ekonominės ir socialinės padėties visoje Sąjungoje, nei griežtų biudžeto taupymo priemonių, taikytų daugelio valstybių narių viešajai tarnybai.

156.

Šiuo klausimu Taryba primena, kad 2011 m. pabaigoje tik keturioms valstybėms narėms nebuvo taikoma deficito perviršio procedūra ir kad valstybės skolos augimas Sąjungoje, kuris jau buvo labai didelis po 2008 ir 2009 m. krizės, vėl pagreitėjo po ekonominio pablogėjimo 2011 m. antrą pusmetį.

157.

Kaip valstybių narių vyriausybių priimtą fiskalinio konsolidavimo priemonę Taryba nurodo tai, kad 2011 m. balandžio mėn. Ispanijos vyriausybė, priėmusi stabilumo programą, kurioje numatytos daugiau nei 1,5 % BVP sudarančios fiskalinės priemonės iki 2013 m., skubiai priėmė papildomas priemones 2011 m. gruodžio 30 d. Be to, Taryba pažymi, jog 2011 m. rugpjūčio mėn. viduryje Italijos vyriausybė tam, kad 2013 m. pasiektų biudžeto balansą, įgyvendino papildomas priemones, kurių bendra grynoji suma siekė 59,8 milijardo eurų, o tai sudarė maždaug 3,5 % BVP, o vėliau priėmė naujas priemones, sudariusias 1,3 % BVP.

158.

Be to, Taryba daro nuorodą į Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato 2011 m. rudens prognozėse aprašytas fiskalinio konsolidavimo priemones ir stebisi, kad tokiomis aplinkybėmis ši institucija neatsižvelgė į šias priemones, nors jos buvo patikimas ekonominės ir socialinės krizės sunkumo ir staigumo rodiklis.

159.

Tarybos nuomone, Komisija neatsižvelgė ir į kitų valstybių narių valstybės tarnautojų, ne tų aštuonių valstybių narių, kurios išvardytos Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 1 straipsnio 4 dalyje, perkamosios galios pokyčius, nors šie duomenys buvo svarbūs ( 58 ).

160.

Maža to, Taryba mano, kad Komisija nepaisė daugybės kitų valstybių narių nustatytų konsolidavimo priemonių, taikytų nacionalinei valstybės tarnybai, ir Sąjungos lygiu priimtų priemonių, kaip antai Europos stabilumo mechanizmo (ESM), Stabilumo ir augimo pakto reformos, Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje ar dviejų 2011 m. lapkričio 23 d. Komisijos pasiūlymų ( 59 ), kuriais siekiama Sąjungos lygiu įvesti priemonę, galinčią sugriežtinti euro zonos valstybių narių biudžeto priežiūrą.

161.

Taryba mano, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į tai, kad iš pradžių tik tam tikras valstybes nares paveikusi krizė virto rimta pasitikėjimo krize visoje Sąjungoje, ypač euro zonos valstybėse narėse, ir kad labai didelė valstybės skola valstybėse narėse yra šią krizę sunkinantis elementas. Taryba nesupranta, kaip Komisija, nepaisydama aiškaus ekonominio augimo pablogėjimo, kurį pati mini, gali daryti išvadą, kad ekonominės ir socialinės sąlygos negali būti pripažintos „išimtinėmis“.

162.

Taryba kaltina Komisiją ir dėl to, kad ji labai supaprastino ištikusią kreditų krizę, neatsižvelgė į aktyvų kainos smukimą ir nepakankamai atsižvelgė į padėtį darbo rinkoje, kurioje labai didelis nedarbo lygis.

163.

Apskritai Taryba kaltina Komisiją, kad ši nusprendė, jog į analizės elementą, kuris jau atsispindi „įprasto“ metodo rezultatuose, negali būti atsižvelgta, siekiant taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų, nors reikia skirti du ekonominės ir socialinės padėties vertinimo proceso etapus. Pirmiausia reikėtų išnagrinėti padėtį atsižvelgiant į visus svarbius elementus ir tik tuomet, jei konstatuojamas didelis ir staigus padėties pablogėjimas, reikia nagrinėti, ar šis pablogėjimas pakankamai greitai atsispindėjo tikslinant darbo užmokestį pagal „įprastą“ metodą. Anot Tarybos, iš karto atmetus tam tikrus svarbius elementus, Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties vaizdas neišvengiamai bus neišsamus ar iškraipytas.

164.

Komisija atsikerta, kad išlyga dėl išimtinių atvejų skirta tik tiems atvejams, kai Sąjungoje įvyksta kraštutinių pokyčių ir tik jei pagal „įprastą“ metodą neįmanoma jų įvertinti. Anot Komisijos, į krizės sukeltas vidutinės trukmės pasekmes atsižvelgta taikant šį metodą, todėl išlygos panaudojimas nepateisinamas.

165.

Komisija Tarybą kaltina ir tuo, kad ši nenurodė referencinio laikotarpio, į kurį reikėjo atsižvelgti, ir kriterijų, kuriuos reikėjo pasirinkti, kad būtų gauti objektyvūs duomenys.

166.

Visų pirma Taryba, nors ir sutaria su Komisija dėl to, kad korekcinių koeficientų patikslinimo tikslas yra kitas nei kasmetinio darbo užmokesčio dydžio nustatymo, vis dėlto teigia, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priede visai nenumatyta, kad Taryba turi priimti sprendimą dėl tokio patikslinimo iki metų pabaigos ir kad skirtumas tarp korekcinių koeficientų, taikomų nuo 2010 m. liepos 1 d., ir Komisijos pasiūlytųjų paprastai išlieka toks, kad užtikrinamas esminis ir racionalus atlyginimo atitikimas.

167.

Antra, Taryba teigia, kad ji neturėjo pareigos motyvuoti, nes jos sprendimas nėra teisės aktas, ir kad bet kuriuo atveju korekcinių koeficientų patikslinimas yra pagalbinis aspektas, todėl jam nereikia specialaus motyvavimo.

168.

Čekijos Respublika palaiko Tarybos pateiktas pastabas. Konkrečiai kalbant, ji kaltina Komisiją, kad ši ekonominės ir socialinės padėties Sąjungoje vertinimą apribojo laiko atžvilgiu ir atsižvelgė tik į referencinį laikotarpį, naudojamą taikant „įprastą“ metodą, atsižvelgė tik į tam tikrus rodiklius kaip į pavienius, nuolat nestebėjusi jų raidos, ir klaidingai įvertino griežtas biudžeto taupymo priemones, kurias priėmė ar apie kurias pranešė valstybės narės. Anot šios valstybės narės, pritaikiusi „įprastą“ metodą, nors pagal jį atsižvelgiama tik į aštuonių valstybių narių valstybės tarnautojų perkamosios galios pokyčius, Komisija neatsižvelgė į padėtį visoje Sąjungoje. Maža to, Komisija pati sau prieštarauja – atsisako atsižvelgti į padėtį Vengrijoje dėl to, kad ši valstybė narė nėra viena iš tų, į kurių padėtį atsižvelgiama, kai taikomas „įprastas“ metodas, bet atsisako atsižvelgti ir į atitinkamą padėtį Ispanijos Karalystėje, Prancūzijos Respublikoje ir Italijos Respublikoje, nes padėtis šiose valstybėse jau atsispindi dėl „įprasto“ metodo taikymo.

169.

Danijos Karalystė mano, kad pagal minėtą 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą Tarybai neužkertamas kelias dalyvauti sprendžiant klausimą, ar tenkinamos Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnio taikymo sąlygos. Danijos Karalystės nuomone, pateikusi pasiūlymą patikslinti darbo užmokestį pagal „įprastą“ metodą, nors šio metodo taikymo sąlygos nebuvo tenkinamos, Komisija neįvykdė lojalaus bendradarbiavimo pareigos. Ši valstybė narė mano, kad visų svarbiausia, jog ištikus krizei būtų greitai priimtos veiksmingos priemonės, antraip padėtis pablogėtų, ir pažymi, jog sužinojusi, kad nuo 2008 m. iki 2011 m. po pasaulinės ekonominės krizės BVP sumažėjo beveik keturiais punktais, ji sumažino ministerijų darbo išlaidas, persvarstė pajamų mokesčio dalis ir įšaldė valstybės tarnautojų darbo užmokestį.

170.

Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, kad Komisija neturi monopolio vertinti, ar įvyko didelis ir staigus Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį, ir kad todėl Taryba neprivalo „aklai“ laikytis bet kokio Komisijos pateikto pasiūlymo. Anot šios valstybės narės, nors Komisija turi iniciatyvos įgaliojimus, vis dėlto Taryba ir Parlamentas, kuriems tenka atsakomybė tvirtinti Sąjungos biudžetą, pagal institucinės pusiausvyros principą turi teisę patikrinti, ar tenkinamos Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje nustatytos išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos.

171.

Be to, ši valstybė narė teigia, kad Taryba neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik nepatvirtinti reglamento pasiūlymo, ir kad ginčijamu sprendimu ne keliamas klausimas dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo privalomo poveikio, o užtikrinama Tarybos galimybė pareikšti ieškinį dėl to, kad Komisija netaiko išlygos dėl išimtinių atvejų.

172.

Be to, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad 2011 m. liepos 13 d. ir lapkričio 25 d. Komisijos ataskaitos netikslios, o iš pateiktų objektyvių duomenų tik galima daryti išvadą, kad buvo didelis ir staigus ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas. Ji ginčija, kad egzistuoja panašumo tarp Sąjungos pareigūnų darbo užmokesčio ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio pokyčių principas.

173.

Ispanijos Karalystė mano, kad klausimas, kurį turės išspręsti Teisingumo Teismas, iš esmės yra fakto klausimas, nes reikės nustatyti, ar dėl 2011 m. gruodžio mėn. Sąjungoje buvusių ekonominių aplinkybių reikėjo taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį.

174.

Ispanijos Karalystės nuomone, tuo metu, kai Komisija pateikė savo pasiūlymą dėl reglamento, buvo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad patiriama sunki, išimtinė ir bendra krizė, kurios pasekmės taikant „įprastą“ metodą neatsispindi, o vėliau ta krizė netgi paaštrėjo. Anot šios valstybės narės, 2011 m. lapkričio 10 d. Komisijos paskelbta 2011 m. rudens ekonominė prognozė neatitinka to, ką ji teigia šiame ieškinyje, nes numatomas nebe prognozėje nurodytas 1,8 % BVP augimas 2011 m. ir 1,9 % BVP augimas 2012 m., o atitinkamai 1,6 % ir 0,6 %.

175.

Nyderlandų Karalystės nuomone, atsižvelgiant į tai, jog, Taryba manė, kad Sąjungą ištiko sunki ekonominė krizė, ji visai teisėtai atmetė reglamento pasiūlymą, nes galima vykdyti arba tik patikslinimo procedūrą taikant „įprastą“ metodą, arba tik išimtinę procedūrą, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje. Nyderlandų Karalystė akcentuoja tai, kad nors Komisija pateikia ekonominei ir socialinei padėčiai vertinti reikalingus objektyvius duomenis, ji neturi išimtinės kompetencijos atlikti šio vertinimo. Kai taikoma išlyga dėl išimtinių atvejų, Taryba turi diskreciją atlikti minėtą vertinimą.

176.

Be to, Nyderlandų Karalystė teigia, kad tikrai negalima daryti skirtumo tarp bendros ekonominės krizės sąvokos ir išlygoje dėl išimtinių atvejų nurodyto padėties pablogėjimo sąvokos ir pastarosios sąvokos apriboti vien tokia padėtimi, kai krizę lemia „išoriniai įvykiai“. Nyderlandų Karalystė priduria, jog Komisija padarė vertinimo klaidą, nes griežtai neatskyrė procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 1 dalį ir išlygos dėl išimtinių atvejų, ypač dėl to, kad analizavo tik tuos duomenis, kurie naudojami taikant „įprastą“ metodą, neatsižvelgdama į visos Sąjungos duomenis ir neįtraukusi tam tikrų duomenų, kaip antai aktyvų kainų ar rinkose išreiškiamo pasitikėjimo valstybės skolų atžvilgiu. Dėl šios vertinimo klaidos išlyga dėl išimtinių atvejų visiškai neteko veiksmingumo. Galiausiai, kiek tai susiję su išlyga dėl išimtinių atvejų, Nyderlandų Karalystė ginčija taisyklės dėl panašumo tarp Sąjungos viešosios tarnybos ir valstybių narių valstybės tarnybos darbo užmokesčio pokyčių taikymą.

177.

Anot Jungtinės Karalystės, atsižvelgusi į Komisijos pateiktus objektyvius duomenis, Taryba gali konstatuoti, kad įvyko didelis ir staigus ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas, ir tokiu atveju nuspręsti nepriimti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnį Komisijos pateikto pasiūlymo.

178.

Be to, Jungtinė Karalystė mano, kad Komisija savo analizę grindė klaidinga prielaida dėl panašumo principo išlaikymo, o norint taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį reikia tik objektyviai konstatuoti didelį ir staigų ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimą.

179.

Jungtinė Karalystė priduria, jog Komisijos požiūris visiškai neatitinka išlyga dėl išimtinių atvejų siekiamo tikslo, ir mano, kad negali kilti rimtų abejonių dėl krizės sunkumo, kai jos staigumą rodo skubios priemonės, kurias turėjo priimti valstybės narės ir pačios institucijos.

180.

Šiuose Komisijos ir Tarybos ginčuose keliami klausimai susiję su suinteresuotųjų institucijų tam tikru vaidmeniu ir įgaliojimais, kai skiriasi pateikiami ekonominės ir socialinės padėties vertinimai.

181.

„Išimtinai horizontalūs“ nesutarimai ( 60 ) tarp Komisijos ir Tarybos dėl Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų darbo užmokesčio dydžio nustatymo visada buvo pagrindinis sunkumas, susijęs su institucinės pusiausvyros laikymusi ( 61 ). Sprendžiant minėtus nesutarimus Teisingumo Teismo priimtuose sprendimuose pateikiama vertingų atsakymo elementų, kuriuos reikia priminti prieš imantis išsamiau nagrinėti Komisijos nurodytus ieškinio pagrindus atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus ir šio naujo nesutarimo ypatingas aplinkybes.

182.

Dėl kasmetinės darbo užmokesčio ir pensijų patikslinimo procedūros Teisingumo Teismas priėmė keturis sprendimus, kuriuose nurodyta, kad Taryba pati apribojo savo įgaliojimus, kai taikomas „įprastas“ metodas, ir kad Komisija turi pareigą imtis iniciatyvos, kai reikia taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų.

183.

Primenu, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo „Tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsnių įgyvendinimo taisyklės“ nuostatos priimtos, siekiant išvengti Sąjungos institucijų ir jų pareigūnų bei kitų tarnautojų nesutarimų dėl darbo užmokesčio patikslinimo, ir tam nereikia išsamiai nagrinėti Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų darbo užmokesčio patikslinimo metodo genezės ir istorinės raidos ( 62 ).

184.

Atsižvelgęs į šį tikslą Teisingumo Teismas konstatavo, kad Taryba pati nustatė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnį turimos diskrecijos ribas, ir ją įpareigojo paisyti šių ribų.

185.

Minėtame 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad galiojanti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo redakcija „atsirado per nuolatinio kitimo procesą <…>, [kuriam] būdingas vis tikslesnis ir labiau privalomas kasmetinio atlyginimų tikslinimo metodo reglamentavimas“ ( 63 ), nusprendė, kad šį priedą patvirtinusi Taryba priėmė nuostatas, kuriomis siekiama įgyvendinti šį straipsnį, ir šiuo „reglamentavimu“ apribojo savo pačios pagal minėtą straipsnį turimą diskreciją. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Taryba savarankiškai priimtu sprendimu <…> [Pareigūnų tarnybos nuostatų XI] priedo galiojimo laikotarpiu įsipareigojo naudodamasi iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio kylančia diskrecija laikytis minėto priedo 3 straipsnyje pateikto išsamaus kriterijų sąrašo“ ( 64 ), o iš to Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal šį 3 straipsnį Taryba negali remtis diskrecija, viršijančia minėtame 3 straipsnyje nustatytus kriterijus.

186.

Taigi minėtame 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą, kuriame pakartojama ir patvirtinama tai, ką Teisingumo Teismas jau nusprendė 1973 m. birželio 5 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą ( 65 ) ir 1975 m. birželio 26 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą ( 66 ), Taryba įpareigojama laikytis ribų, kurias pati nustatė dėl savo įgaliojimų priimti sprendimą, o tai reiškia, kad ji privalo laikytis „įprasto“ metodo, išskyrus atvejus, kai taiko Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatytą procedūrą.

187.

Be to, minėtame sprendime yra įvairių patikslinimų, susijusių su išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūra ir galimybe atsižvelgti į didelę ekonominę krizę.

188.

Pagal šią procedūrą „išimtiniais atvejais leidžiama prireikus nukrypti nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnyje numatyto metodo, tačiau šio metodo nekeičiant ir nepanaikinant ateinantiems metams“ ( 67 ), „[sudarant] galimybę institucijoms imtis veiksmų, susidūrus su netikėtais įvykiais, kurie reikalauja labiau ad hoc veiksmų nei atlyginimų tikslinimo „įprasto“ metodo visiško pakeitimo“ ( 68 ).

189.

Teisingumo Teismas nurodė, kad ši procedūra yra „vienintelė“ galimybė atsižvelgti į ekonominę krizę tikslinant atlyginimus ir todėl nukrypti nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų taikymo ( 69 ).

190.

Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad naudojimasis Komisijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį suteiktais įgaliojimais nėra paprasčiausia Komisijos teisė, o iš to reikia daryti išvadą, kad pagal bendrą teisėkūros procedūrą Komisijai suteikta iniciatyvos teisė vykstant ypatingai šiame 10 straipsnyje numatytai procedūrai virsta pareiga imtis iniciatyvos ( 70 ).

191.

Galiausiai, Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal SESV 241 straipsnį Taryba gali prašyti Komisijos jai pateikti atitinkamą pasiūlymą ( 71 ).

192.

Šiame sprendime pateikiami du pagrindiniai išaiškinimai.

193.

Pirmasis išaiškinimas susijęs su tuo, koks santykis sieja dvi procedūras, atitinkamai numatytas Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 ir 10 straipsniuose. Šias dvi viena kitos atžvilgiu išimtines procedūras, anot Teisingumo Teismo, sieja principo ir išimties ryšys. Iš esmės „įprasto“ metodo procedūra turi būti taikoma, kol galioja Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedas, o „speciali“ procedūra, leidžianti atsižvelgti į sunkią ekonominę krizę, gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Minėtame 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą aiškiai akcentuojamas Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje nustatytos procedūros ypatingumas, o padėtis, leidžianti pasinaudoti tokiu instrumentu, kvalifikuojama kaip „išimtinė“, kai galima reaguoti į „netikėtus“ įvykius, kuriems reikalingi „ad hoc“ veiksmai, jei pagal „įprastą“ metodą pareigūnų darbo užmokestis nebūtų patikslintas pakankamai greitai.

194.

Antrasis išaiškinimas susijęs su sprendimo priėmimo procesu, siekiant nustatyti darbo užmokesčio ir pensijų dydį. Šis procesas turi du skirtumus, palyginti su įprasta sprendimo priėmimo tvarka, t. y., pirma, Tarybos diskrecija virsta pareiga taikyti „įprastą“ metodą, išskyrus situaciją, kai reikia taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų, ir, antra, Komisijos iniciatyvos teisė virsta pareiga pasinaudoti išlyga dėl išimtinių atvejų, kai tenkinamos sąlygos.

195.

Lieka išsiaiškinti, kokiu pagrindu turi būti nustatoma institucinė pusiausvyra, kai skiriasi Komisijos ir Tarybos vertinimas dėl didelės ir staigios ekonominės krizės, pateisinančios išlygos dėl išimtinių atvejų taikymą, buvimo.

196.

Per teismo posėdį Teisingumo Teismo iniciatyva buvo diskutuojama ypač dėl išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygų, kai Taryba ir Komisija nesutaria, ar yra sunki ekonominė krizė. Atrodo, kad atsakymas į šį klausimą lemia tai, ar Taryba turi galimybę atsisakyti Komisijos pasiūlymo, grindžiamo „įprastu“ metodu, ar ne. Jei išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūra pradedama vien Tarybos ir Komisijos „dialogu“, tai dėl tokios pradėtos procedūros Komisijos pateiktas reglamento pasiūlymas, grindžiamas „įprastu“ metodu, turėtų būti neteisėtas ir dėl šios priežasties Taryba turėtų įgyti teisę atsisakyti jį priimti.

197.

Todėl iš pradžių sutelksiu dėmesį į šį klausimą, o paskui nagrinėsiu skirtingus Komisijos nurodytus ieškinio pagrindus ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti.

198.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje nenurodyta, kuri institucija, atsižvelgusi į „objektyvius duomenis, kuriuos <…> pateikė Komisija“, turi atlikti reikalingą vertinimą, kad nustatytų, ar taikytina išlyga dėl išimtinių atvejų. Iš šios nuostatos teksto netgi sunku nustatyti joms tenkančią atsakomybę, nes joje vartojama neveikiamoji rūšis, t. y. „įvertinta“, ir veiksmažodis „pateikė“, kuris reiškia, kad Komisija turi imtis veiksmų ir „pateikti“ atitinkamus pasiūlymus. Nors iš šios formuluotės negalima aiškiai nustatyti, ar padėtį turi vertinti tik Komisija, ar ir Taryba gali pateikti savo vertinimą, manau, kad iš tikrųjų reikia ne kelti klausimą, ar kiekviena iš šių dviejų institucijų gali atlikti savo vertinimą, atsižvelgusi į „objektyvius“ duomenis, kuriuos, kaip žinome, turi pateikti Komisija, o aiškintis, kaip turi būti sprendžiamas institucijų nesutarimas, kai vertinimai skiriasi.

199.

Į klausimą, ar Taryba turi teisę atsisakyti priimti pasiūlymą dėl darbo užmokesčio ir pensijų patikslinimo pagal „įprastą“ metodą dėl to, kad ji mano, jog egzistuoja sunki ekonominė krizė, pateisinanti išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrą, šalys atsakė pateikdamos prieštaringus pasiūlymus, t. y. arba Tarybos pagal SESV 241 straipsnį pateiktas prašymas savaime reiškia, kad reikia pradėti išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrą, arba, priešingai, kad šios procedūros taikymas gali būti pradėtas tik Komisijos iniciatyva, todėl Komisijai atsisakius, Taryba neturi kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į Teisingumo Teismą, kad jis konstatuotų, jog Komisija viršijo diskrecijos ribas, kai vertino ekonominę ir socialinę padėtį.

200.

Manau, kad, pritarus pirmajam pasiūlymui, Komisijos ir Tarybos dialogas, kalbant be eufemizmų – šių dviejų institucijų nesutarimas ( 72 ), baigtųsi teigiamu rezultatu: būtų taikoma išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūra ir išspręstas klausimas dėl to, kada šią procedūrą galima pradėti neturint kitos institucijos nuomonės. Nors nepasakyta, tai reikštų pripažinti, kad pagal SESV 241 straipsnį Tarybos pateiktas prašymas Komisiją įpareigoja pateikti reglamento pasiūlymą, grindžiamą Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu, ir kad jei vis dėlto Komisija atsakydama pateikia reglamento pasiūlymą, remdamasi minėto priedo 3 straipsniu, dėl Tarybos nepritarimo šis pasiūlymas virsta „atitinkamu pasiūlymu“ pagal išlygą dėl išimtinių atvejų.

201.

Antrasis pasiūlymas įprastesnis. Pagal jį išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūros pradėjimas siejamas su reikalavimu dėl esmės, t. y. didelės ir staigios ekonominės ir socialinės krizės egzistavimu, ir procedūriniu reikalavimu, t. y. Komisijos pateikiamu atitinkamu pasiūlymu.

202.

Negaliu pritarti pirmajam pasiūlymui ir Teisingumo Teismui nedvejodamas siūlau remtis antruoju pasiūlymu dėl kelių argumentų.

203.

Pirmas argumentas susijęs su tekstu ir šį argumentą sudaro dvi dalys.

204.

Pirma, reikia konstatuoti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje aiškiai nurodyta: „staiga labai pablogėja Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis“; o tai yra išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūros pradėjimo sąlyga. Sąlygos jungtuku „jei“ daroma nuoroda į objektyvų tokio pablogėjimo egzistavimą. Jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad šios procedūros pradžią lemiantis veiksnys būtų Tarybos valia, šiuo atveju būtų vartojęs kitus žodžius ( 73 ). Taigi „įprasto“ metodo atmetimą ir kartu „specialios“ procedūros taikymą aiškiai lemia krizės, atitinkančios šioje nuostatoje keliamus sunkumo ir staigumo reikalavimus, egzistavimas.

205.

Antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatyta, kad Komisija „pateikia atitinkamus pasiūlymus“ Parlamentui ir Tarybai. Tačiau tokio kaip šios bylos konfliktinio dialogo atveju, kai Taryba ir Komisija nesutaria dėl darbo užmokesčio patikslinimo nuo 2011 m. liepos 1 d., tik dvejopai iškraipius remiantis „įprastu“ metodu Komisijos pateikto pasiūlymo, kurio vienintelis adresatas yra Taryba, turinį būtų galima laikyti, kad jis prilygsta pagal šį 10 straipsnį Parlamentui ir Tarybai pateiktam pasiūlymui.

206.

Antras argumentas susijęs su esama Teisingumo Teismo praktika dėl išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo.

207.

Atrodo, kad, paprasčiausiai laikantis minėto 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą ir vadovaujantis šios teismų praktikos logika, reikėtų aiškinti taip, kad Tarybai suteikiama iniciatyva pradėti taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatytą procedūrą. Teisingumo Teismas nurodė, kad šio straipsnio taikymas „priklauso nuo“ Komisijos pasiūlymo ( 74 ), todėl šį taikymą padarius priklausomą nuo Tarybos iniciatyvos šios teismų praktikos būtų nesilaikoma. Pasiūlymas, kad „įprastu“ metodu grindžiamas Komisijos pateiktas pasiūlymas lemtų išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūros pradžią tada, kai susiduriama su Tarybos prieštaravimu, mano nuomone, yra dirbtinis dalykas, kuris reikštų Komisijos pasiūlymo iškraipymą.

208.

Maža to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad per procedūrą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį Taryba neturi kitų įgaliojimų nei tie, kuriuos remiantis bendrąja teise ji turi pagal SESV 241 straipsnį. Pastarajame straipsnyje Tarybai tik suteikiamas įgaliojimas „raginti“, kuris jai leidžia prašyti Komisijos atlikti bet kurį tyrimą, kaip Taryba mano, pageidautiną siekiant bendrų tikslų, ir pateikti jai atitinkamus pasiūlymus. Taigi, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas nėra tik paprasta šios institucijos teisė ( 75 ), vis dėlto Taryba neturi konkuruojančios iniciatyvos teisės, kuri jai leistų pakeisti Komisiją, kai ši nesiima veiksmų, ir vietoj Komisijos pradėti išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrą.

209.

Trečias argumentas susijęs su institucinės pusiausvyros principo laikymusi.

210.

Pagal šį esminį principą reikalaujama, kad kiekviena institucija naudotųsi savo įgaliojimais nepažeisdama kitų institucijų įgaliojimų.

211.

Taigi, principas, pagal kurį Taryba pati nustatė savo įgaliojimų ribas per įprastą sprendimo dėl darbo užmokesčio patikslinimo priėmimo procedūrą, neleidžia pripažinti, kad Taryba pati yra visiškai laisva pradėti išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrą.

212.

Šiuo klausimu primenu, kad pagal Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą sprendimo priėmimo procesui, kai taikomas darbo užmokesčio patikslinimo „įprastas“ metodas, būdinga tai, kad apribojamas Tarybos įgaliojimas priimti sprendimą ir per Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo galiojimo laikotarpį Taryba naudojasi savo diskrecija, kuri jai suteikiama pagal šių nuostatų 65 straipsnį. Šiame procese dalyvauja ir Komisija, todėl tai yra „tam tikras sprendimo rengimas konsensuso būdu, o dėl to Taryba netenka teisės konkretaus taikymo atvejais vienašališkai nukrypti nuo savo ankstesnio principinio sprendimo“ ( 76 ).

213.

Kadangi išlygos dėl išimtinių atvejų taikymas neišvengiamai reiškia „įprasto“ metodo netaikymą, pripažinus, kad Taryba savo iniciatyva remdamasi vien sunkia ekonomine krize gali pradėti išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrą, būtų pažeista ši pusiausvyros logika ir Taryba galėtų ne tik ginčyti Komisijos galimybę dalyvauti, bet ir išvengti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnyje nustatytų kriterijų taikymo.

214.

Maža to, manau, kad Tarybos teiginys, jog ji galutinai neatsisakė savo diskrecijos ir ją vėl turės ištikus ekonominei krizei, neatitinka pagal Lisabonos sutartį nustatytos naujos institucinės pusiausvyros sistemos.

215.

Pagal šį teiginį Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnis suprantamas kaip šio priedo 3 straipsnyje numatytos automatiškai taikomos patikslinimo procedūros išimtis, lemianti tai, kad grįžtama prie Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnyje nustatytų Tarybos įgaliojimų priimti sprendimą.

216.

Tačiau toks aiškinimas, darant prielaidą, kad jis galiojo iki Lisabonos sutarties, nebegalimas įsigaliojus šiai sutarčiai, pagal kurią institucijų įgaliojimų paskirstymas pasikeitė Parlamento naudai.

217.

Šiuo klausimu primenu, kad pagal SESV 336 straipsnį Pareigūnų tarnybos nuostatai tvirtinami pagal įprastą teisėkūros procedūrą. Nėra jokių neaiškumų dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje daromos nuorodos į šią nuostatą ir ši nuoroda reiškia, kad išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūra laikoma ne pakartotiniu Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnyje numatytu Tarybos įgaliojimu priimti sprendimą, o sugrįžimu prie įprastos teisėkūros procedūros. Todėl negalima pritarti samprotavimams, kad Taryba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 10 straipsnį vėl gali laisvai naudotis savo diskrecija, kurią ji nusprendė apriboti, nes įsipareigojo laikytis to priedo 1 ir 3 straipsniuose numatytų taisyklių.

218.

Ketvirtas argumentas susijęs su teisminės kontrolės reikalavimais.

219.

Teisinėje Sąjungoje, kur įtvirtinta teisių gynimo priemonių sistema, užtikrinanti Sąjungos institucijų priimtų aktų atitikties aukštesnės galios teisės normoms ir pagrindiniams principams teisminę kontrolę, toks Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnio aiškinimas, pagal kurį Komisijos ir Tarybos konfliktinis dialogas būtų laikomas veiksniu, lemiančiu išlygos dėl išimtinių atvejų taikymą, mano nuomone, būtų esminis trūkumas, nes būtų uždrausta bet kokia sprendimo taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų teisminė kontrolė.

220.

Jei procedūra būtų pradedama vien dėl Tarybos ir Komisijos „dialogo“, kuris vyksta tiek iki Komisijai pateikiant pasiūlymą, tiek jį pateikus, būtų neįmanoma taikyti net ir ribotos teisminės kontrolės ne tik prieš priimant reglamentą, bet ir jį priėmus.

221.

Komisija negalėtų imtis prevencinių veiksmų, kad sutrukdytų priimti reglamentą, nes tuo atveju, jei ji parodytų nepritarimą ir pateiktų „įprastu“ metodu grindžiamą pasiūlymą, šis pasiūlymas būtų prilyginamas „atitinkamam pasiūlymui“, kuriuo tinkamai kreipiamasi į Tarybą ir Parlamentą taikant išlygą dėl išimtinių atvejų.

222.

Nebūtų galimybės vykdyti ir a posteriori kontrolės, nes, jei Komisija siektų Parlamento ir Tarybos galiausiai priimto reglamento panaikinimo, savo ieškiniui pagrįsti ji negalėtų remtis tuo, kad nėra ekonominės krizės, nes darytina prielaida, kad tokiu atveju išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūros teisėtumas nepriklausytų nuo to, ar egzistuoja tokia krizė.

223.

Pavyzdžiui, tuo atveju, jei Taryba, nesiremdama ekonominės krizės egzistavimu, o gal net aiškiai pripažinusi, kad tokios krizės nėra, vis dėlto formaliai paprašytų Komisijos jai pateikti išlyga dėl išimtinių atvejų grindžiamą pasiūlymą vien dėl to, kad pritaikius „įprastą“ metodą darbo užmokestis pernelyg padidėtų. Jei sprendimo taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų teisėtumą lemtų vien tarpinstitucinis „dialogas“, nebūtų galimybės bausti už tokį neteisėtą „įprasto“ metodo apėjimą.

224.

Nemanau, kad aplinkybė, jog Parlamentas turi teisę pareikšti nuomonę ir per įprastą teisėkūros procedūrą gali pateikti savo ekonominės ir socialinės padėties vertinimą, gali pateisinti tokį sprendimą, nes šios institucijos dalyvavimas sprendimo priėmimo procese negali kompensuoti teisminės kontrolės nebuvimo.

225.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatyta procedūra yra labiausiai, kiek galima, apibrėžta išimtis, todėl jos taikymas neturi būti besąlyginis. Institucijų veiksmų pagal šią procedūrą teisėtumas turi priklausyti nuo konkrečios faktinės padėties, t. y. ekonominės krizės, kuri, be to, turi atitikti sunkumo ir staigumo kriterijus, egzistavimo.

226.

Apskritai reikėtų žvelgti skeptiškai į sprendimą, kai ne bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje galiausiai nustatoma teisės aktų kategorija, kuriai netaikoma teisėtumo kontrolė. Tokiam sprendimui pagrįsti galima pateikti du pateisinimus, t. y. nagrinėjamo vertinimo politinė dimensija ir srities techninis pobūdis. Tačiau tai yra tie patys pateisinimai, kurie paprastai nurodomi teisinėje literatūroje, siekiant paaiškinti, kad Sąjungos teismas nusprendė ne visiškai atsisakyti kontrolės, o vykdyti ribotą kontrolę, ypač tada, kai turi atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą ( 77 ). Mano nuomone, nėra ypatingos priežasties, dėl kurios Teisingumo Teismas turėtų ne tik apriboti kontrolę, bet jos tiesiog paprasčiausiai atsisakyti, kiek tai susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnio taikymu.

227.

Suformuota tvirta teismų praktika, rodanti, kad Teisingumo Teismas, pasitelkęs visas procesines priemones, yra pajėgus visiškai vykdyti teisminius įgaliojimus sudėtingiausiose srityse, be kita ko, kai nagrinėjami institucinės pusiausvyros ar pagrindinių principų laikymosi klausimai.

228.

Nemanau, kad yra kokia nors svarbi priežastis, dėl kurios Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti teisėtumo kontrolės įgaliojimo ar vykdyti tik ribotą kontrolę, kai vien mechaniškai konstatuojamas taikymą lemiantis tarpinstitucinis „dialogas“. Pagal institucinės pusiausvyros principą kiekviena aptariama Sąjungos institucija turi vykdyti jai priskirtus įgaliojimus, o Teisingumo Teismas, kuriam tenka Sutarčių saugotojo užduotis, turi pareigą vykdyti kontrolę, kurios intensyvumą prireikus jis gali keisti.

229.

Galima apibendrinti, kas pasakyta. Aiškinimas, pagal kurį Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnyje numatytos procedūros pradėjimą lemia Komisijos ir Tarybos dialogas, mano nuomone, prieštarauja minėtam straipsniui, Teisingumo Teismo pateiktam to straipsnio aiškinimui, institucinės pusiausvyros principui ir teisėtumo kontrolės reikalavimams. Priešingai, išimtinės procedūros taikymas reikalauja, kad būtų objektyviai konstatuotas didelis ir staigus Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas. Tuo atveju, kai Komisija ir Taryba nesutaria dėl tokio pablogėjimo buvimo, Teisingumo Teismas turi vykdyti Komisijos vertinimo teisminę kontrolę.

230.

Padarius tokias prielaidas galima nagrinėti Komisijos pateiktus panaikinimo pagrindus.

231.

Manau, kad Komisija neskyrė ypatingo dėmesio kreipimosi pagrindų, kuriuos ji nurodė ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti, diferencijavimui. Visų pirma ieškinio pagrindinio pagrindo pirmoje dalyje ji kaltina Tarybą tuo, kad ši neturėjo kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo, procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir kartu „formos reikalavimų“, institucinės pusiausvyros principo, patere legem quam ipse fecisti principo ir Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 ir 10 straipsnių pažeidimu.

232.

Remdamasis SESV 263 straipsnio 2 dalyje išvardytais kreipimosi pagrindais, paeiliui išnagrinėsiu ieškinio pagrindą, susijusį su piktnaudžiavimu įgaliojimais, kuriame Taryba kaltinama padariusi teisės pažeidimą, nes nusprendė, kad turi teisę nepriimti reglamento pasiūlymo, ir pagrindą, susijusį su išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygų pažeidimu dėl nepakankamo ir klaidingo motyvavimo.

233.

Nepritariu ir ieškinio pagrindui, susijusiam su piktnaudžiavimu įgaliojimais, kuriuo Komisija kaltina Tarybą, kad ši išvengė Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnyje nustatytos procedūros, taikytinos šios bylos aplinkybėmis, ir taip manau dėl dviejų alternatyvių priežasčių: arba kaltinimas supainiotas su ESV sutarties pažeidimu, arba jis nepagrįstas.

234.

Pirma, piktnaudžiavimą įgaliojimais, kuris yra procedūrinių reikalavimų pažeidimo „kategorija“ ( 78 ), logiškai galima suprasti tik jei aktą priėmęs subjektas turi didelę diskreciją. Tačiau taip negali būti, kai kalbama apie naudojimąsi ribota kompetencija ( 79 ). Iš tikrųjų tokiu atveju piktnaudžiavimas įgaliojimais neišvengiamai susipina su Sutarties pažeidimu, nes tuo atveju, kai institucija priima kitą priemonę, nei reikalaujama pagal galiojančius teisės aktus, ta priemonė yra neteisėta, ir nereikia kelti klausimo dėl jį priėmusio subjekto motyvų.

235.

Sprendimas, kurį Taryba turi priimti, kai taikomas darbo užmokesčio patikslinimo „įprastas“ metodas, priskiriamas prie naudojimosi ribota kompetencija. Todėl manau, kad kritika susijusi su teisės pažeidimu, ir nereikia aiškintis Tarybos motyvų.

236.

Antra, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, institucija piktnaudžiauja įgaliojimais, kai priima aktą tik ar bent jau iš esmės siekdama kitų nei nurodytieji tikslų arba siekdama konkrečiu atveju išvengti Sutartyse numatytos specialios procedūros ( 80 ).

237.

Šiuo atveju piktnaudžiavimas įgaliojimais reikštų, kad buvo siekiama kito tikslo, nei atsižvelgti į tai, kad egzistuoja sunki ekonominė krizė.

238.

Tačiau šioje byloje Komisija visai neįrodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl kitų nei šio sprendimo konstatuojamosiose dalyse nurodytų motyvų. Klaida, kurią Taryba galbūt padarė, kai vertino, ar egzistuoja sunki ekonominė krizė, yra ne piktnaudžiavimas įgaliojimais, o Sutarties pažeidimas.

239.

Manau, kad ieškinio pagrindas, kuriame Taryba kaltinama tuo, kad atsisakė priimti reglamento pasiūlymą ir iš tikrųjų taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį, nepagrįstas.

240.

Visų pirma, priešingai, nei teigia Komisija, Taryba, kuriai buvo pateiktas reglamento pasiūlymas, tik atsisakė taikyti „įprastą“ metodą, bet nepriėmė sprendimo pagal išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrą.

241.

Be to, manau, kad Taryba, kuriai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnį ir pagal šių nuostatų XI priedo 1 ir 3 straipsnius suteikta kompetencija atlikti kasmetinį atlyginimų patikslinimą pagal „įprastą“ metodą, turi kompetenciją ir atsisakyti to metodo, jei netenkinamos sąlygos.

242.

Taigi dėl sunkios ir staigios ekonominės krizės egzistavimo Taryba įgyja teisę atsisakyti pasiūlymo dėl patikslinimo pagal „įprastą“ metodą, nes tokios krizės egzistavimas įpareigoja Komisiją pateikti atitinkamą pasiūlymą, grindžiamą išlyga dėl išimtinių atvejų.

243.

Pirmiausia, kiek tai susiję su pagrindiniu klausimu dėl atsisakymo patikslinti darbo užmokestį, atmesiu kaltinimą dėl motyvavimo stokos, nes ginčijamame sprendime yra 16 konstatuojamųjų dalių, kuriose pateiktos priežastys, dėl kurių Taryba nusprendė, kad negali priimti reglamento pasiūlymo.

244.

Taigi lieka išnagrinėti, ar ginčijamas sprendimas klaidingai motyvuotas.

245.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo praktikoje jau seniai nustatyta, kad paprastai Sąjungos teismas vykdo sudėtingų ekonominių vertinimų ribotą kontrolę, kuri apsiriboja tik baudimu už akivaizdžią vertinimo klaidą. Teisingumo Teismas daug kartų priminė, kad akto, kuriam reikalingas toks vertinimas, teisminė kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar teisingos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo remtasi priimant ginčijamą sprendimą, ar nėra akivaizdžios šių faktų vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais ( 81 ).

246.

Taigi nagrinėjant klausimą, ar Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis labai ir staiga pablogėjo, reikia atlikti vertinimą atsižvelgiant į objektyvius sudėtingus duomenis, o tam reikia daug rodiklių.

247.

Todėl reikia pripažinti, kad Sąjungos teismas turi apriboti savo vykdomą tokio vertinimo kontrolę ir tik patikrinti, ar jis pakankamai motyvuotas, ar teisingai nustatytos faktinės aplinkybės ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.

248.

Priminsiu ekonominės ir socialinės padėties vertinimo, kurį atliko Komisija, gaires, o paskui išsamiau nagrinėsiu skirtingus Tarybos ir įstojusių į bylą valstybių narių pateiktus kaltinimus.

249.

Ataskaitoje dėl išlygos dėl išimtinių atvejų nagrinėjamos šios išlygos taikymo sąlygos ir nurodyta, kad padėties pablogėjimas turi būti ne tik didelis ir staigus, bet padėtis turi pablogėti taip, „kad į ją dėl išskirtinio laiko ar dydžio pobūdžio nebūtų įmanoma tinkamai atsižvelgti taikant įprastą metodą“ ( 82 ). Iš tikrųjų ataskaita grindžiama teiginiu, pagal kurį „ES ir valstybių narių pareigūnų perkamosios galios raidos panašumo principą <…> būtina išsaugoti ir per Europos Sąjungos ekonomikos nuosmukį“ ( 83 ), o tai reiškia, kad išlyga dėl išimtinių atvejų neturi būti taikoma, kai pagal „įprastą“ metodą „galima tinkamai įvertinti ekonominius ir socialinius pokyčius [Sąjungoje] dėl jų poveikio valstybių narių valstybės tarnautojų atlyginimams“ ( 84 ).

250.

Ataskaitos dėl išlygos dėl išimtinių atvejų 4.1 punkte nurodyta ir tai, kad sąvoka „pablogėjimas“ vartojama blogėjančiai ekonominei ir socialinei padėčiai apibūdinti, kad klausimas, ar padėtis labai pablogėjo, turi būti sprendžiamas „atsižvelgiant į nustatytų ekonominių ir socialinių padarinių dydį ir trukmę“, o klausimas, ar padėtis pablogėjo staiga, turi būti sprendžiamas „vertinant [šių] padarinių spartą ir galimybę juos numatyti“, todėl, anot Komisijos, „itin svarbu skirti įprastus ir išorinių įvykių sukeltus ekonominio ciklo svyravimus“.

251.

Toliau, nagrinėjant galimus naudoti „objektyvius“ rodiklius, Ataskaitoje dėl išlygos dėl išimtinių atvejų, kurioje pažymėta, kad jie turi atitikti svarbius ir plačiai pripažintus principus, nurodyta penkiolika rodiklių, susijusių su ekonomine veikla ( 85 ), viešaisiais finansais ( 86 ), darbo rinka ( 87 ) ir ekonomine aplinka ( 88 ), ir remiamasi Europos ekonominėmis prognozėmis, kurias Ekonomikos ir finansų reikalų generalinis direktoratas paskelbė 2011 m. gegužės 13 d.

252.

Galiausiai, Ataskaitoje dėl išlygos dėl išimtinių atvejų konstatuota, kad iš šių rodiklių matyti, jog recesija baigėsi 2009 m. rudenį, ir kad Sąjungoje palaipsniui vyksta ekonominis atsigavimas, ir nurodyta, kad „ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės mėn. vidurio“ Sąjungos ekonominė ir socialinė padėtis staiga labai nepablogėjo ir nenustatyta įvykių, kurių nepavyko ar nebuvo įmanoma įvertinti „įprastu“ metodu, ir padaryta išvada, kad nėra pagrindo teikti pasiūlymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį.

253.

Komunikate, kuris grindžiamas „naujausiais pokyčiais <...> Sąjungoje nuo tada, kai buvo paskelbta pavasario Europos ekonominė prognozė“ ( 89 ), ypač 2011 m. lapkričio 10 d. Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato pateikta ekonomine prognoze, Komisijos vertinimas atsargesnis ir padėtis vertinama labiau atsižvelgiant į skirtingus aspektus.

254.

Komisija patvirtina ankstesnėje analizėje padarytą išvadą, tačiau konstatuoja ekonominių perspektyvų pablogėjimą ir „tebesitęsiantį ekonominės veiklos sulėtėjimą“, kuriuos „įprastas“ metodas vis dar gali atspindėti.

255.

Remiantis komunikatu, nors šios prognozės rodo 2011 m. prastėjančias tendencijas, palyginti su pavasarį paskelbtomis prognozėmis, ir tai, kad „Europos ekonomikoje vyrauja suirutė“ ( 90 ), vis dėlto Sąjungoje nenustatyta išimtinė situacija, kai Sąjungos pareigūnų atlyginimai „nebūtų patikslinti pakankamai greitai, siekiant atsižvelgti į priemones, kurių ėmėsi valstybės narės savo valstybės tarnautojų atžvilgiu“ ( 91 ).

256.

Tarybos ir įstojusių į bylą valstybių narių dėl Komisijos vertinimo pateiktus kaltinimus galima suskirstyti į keturias kategorijas pagal tai, ar jie susiję su laikotarpiu, į kurį turi būti atsižvelgiama vertinant ekonominę ir socialinę padėtį, atitinkamų rodiklių pobūdžiu ir skaičiumi, geografine zona, kurioje turi įvykti pablogėjimas, ar, galiausiai, su Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų darbo užmokesčio ir pensijų bei valstybių narių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio pokyčių panašumo principo išlaikymu.

257.

Paeiliui nagrinėsiu šias keturias kaltinimų grupes ir sieksiu išsiaiškinti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

258.

Pirmas kaltinimas susijęs su laikotarpiu, į kurį turi būti atsižvelgiama

259.

Manau, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad nustatė, jog nagrinėjamas laikotarpis nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gegužės mėn. vidurio, nes į ankstesnį laikotarpį nereikia atsižvelgti todėl, kad į jį jau buvo atsižvelgta ankstesniais metais, ir 2011 m. gegužės mėn. vidurys yra paskutinės turėtos informacijos data.

260.

Apskritai svarbu pažymėti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnį leidžiama atsižvelgti ne į bet kokią krizę, o tik į tokią, kuri ypatinga tuo, kad kyla „staiga“. Siekiant nustatyti, ar įvykiui būdingas staigumas, manau, logiška remtis jo trukme ir laikyti, kad įvykis, kurio trukmės laiką sunku nustatyti ir kuris yra palaipsniui vykusio raidos proceso pasekmė, neįvyko staiga.

261.

Mano nuomone, tai reiškia, kad Sąjungos teisės aktuose nustatytas staigumo kriterijus neleidžia atsižvelgti į ilgalaikes krizes, nesvarbu, ar jos gilios, ir reikalauja apibrėžti vertinamo laikotarpio ribas.

262.

Be to, reikia pažymėti, kad minėtame 2010 m. lapkričio 24 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą Teisingumo Teismas nustatė principą, pagal kurį, kad būtų taikoma išlyga dėl išimtinių atvejų, reikia, kad pagal „įprastą“ metodą nebūtų galimybės pakankamai greitai atsižvelgti į pablogėjusią padėtį, nes pagal šį metodą tai padaroma praėjus tam tikram laikui ( 92 ). Beje, Taryba neginčija šio principo, kuriuo ji remiasi rašytinėse pastabose.

263.

Taigi iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad išlygos dėl išimtinių atvejų taikymas pateisinamas tuo, kad pagal „įprastą“ metodą nepakankamai greitai atsižvelgiama į staigią krizę. Todėl būtina nustatyti įvykį ar įvykių grupę, kurie neseniai įvyko per tiksliai apibrėžtą laikotarpį.

264.

Kalbėdama apie vertinamojo laikotarpio pradžią Komisija teisingai teigia, kad nereikėjo atsižvelgti į ankstesnį laikotarpį, t. y. laikotarpį iki 2010 m. liepos 1 d., nes jis priskiriamas prie ankstesnių metų, kai Taryba neprašė taikyti išlygos dėl išimtinių atvejų.

265.

Be to, konstatuoju, jog Taryba tiesiogiai nekaltina Komisijos, kad ji neatsižvelgė į 2008 m. ir 2009 m. krizę, o ją kaltina tuo, kad neatsižvelgė į šios krizės „išliekančias pasekmes“ ekonominei ir socialinei padėčiai per referencinį laikotarpį, ir pažymi, kad dėl krizės „ekonominė ir socialinė padėtis daugelyje valstybių narių labai nestabili“ ( 93 ).

266.

Vis dėlto tai, kad 2008 m. ir 2009 m. krizė per referencinį laikotarpį galėjo sukelti išliekančių pasekmių, nedaro neigiamo poveikio Komisijos pasirinkimui, nes naudoti rodikliai atspindi tik per šį laikotarpį įvykusių naujų įvykių pasekmes.

267.

Taigi reikia konstatuoti, kad Komisija bendrai įvertino ekonomines ir socialines sąlygas per referencinį laikotarpį ir atsižvelgė į galimą ankstesnės krizės poveikį. Konkrečiai kalbant, nors Komisija logiškai atsižvelgė į 2010 m. vykusią ekonominio atsigavimo „pradžią“, ji taip pat paminėjo susirūpinimą keliančius viešuosius finansus ir neigiamą valstybių narių intervencijos poveikį ir, be kita ko, pažymėjo, kad nuo 2007 m. iki 2009 m. bendras valstybės biudžeto deficitas nuo 1 % BVP išaugo iki 7 % BVP.

268.

Dėl vertinamojo laikotarpio pabaigos reikia pridurti, jog atrodo, kad Komisija ir Taryba iš tikrųjų netiesiogiai sutaria dėl to, kad laikotarpio pabaiga turi sutapti su data, kai naujausi duomenys tapo prieinami.

269.

Galiausiai, pastabos, kad Komisijos požiūris paneigia ekonomines realijas ir dėl jo išlyga dėl išimtinių atvejų visiškai netenka veiksmingumo, grindžiamos klaidingu šio požiūrio supratimu. Priešingai, nei teigia Taryba, iš Komisijos analizės nematyti, kad ji siekia krizės pradžią ir pabaigą visiškai sutapatinti su referenciniu laikotarpiu, kuriam taikomas „įprastas“ metodas. Komisija nelaukė šio laikotarpio pabaigos, kad jį išnagrinėtų ir įvertintų, ar taikytinas Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnis. Priešingai, iš jos Ataskaitos dėl išlygos dėl išimtinių atvejų ir komunikato matyti, kad jei ji būtų konstatavusi ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimą nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. gegužės vidurio, t. y. per kitą nei referencinis laikotarpį, ji būtų galėjusi nuspręsti, kad išlygos dėl išimtinių atvejų taikymas pagrįstas.

270.

Galiausiai nematyti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą pasirinkdama padėties vertinimo laikotarpį.

271.

Antras kaltinimas susijęs su atitinkamų rodiklių pobūdžiu ir skaičiumi.

272.

Taryba teigia, kad ekonominės ir socialinės padėties vertinimas, siekiant taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų, turi būti atliekamas atsižvelgiant į ekonominę ir socialinę padėtį plačiąja prasme ir neturi būti vertinama atsižvelgiant į du rodiklius, kurie turi lemiamą įtaką metiniam patikslinimui pagal „įprastą“ metodą. Visų pirma Taryba kaltina Komisiją, kad ši neatsižvelgė į valstybių narių valstybės tarnautojų perkamosios galios sumažėjimą aštuoniose referencinėse valstybėse narėse, kuriuo remiamasi taikant „įprastą“ metodą, ir nepaisė daugybės kitų konsolidavimo priemonių, taikytų valstybių narių valstybės tarnybai. Taryba kaltina Komisiją ir tuo, kad ši neatsižvelgė į tam tikrus kitus esminius rodiklius.

273.

Pirma pastaba man atrodo nevykusi dėl to, kad ji neturi faktinio pagrindo, nes Komisija ekonominę ir socialinę padėtį vertino remdamasi ne „įprasto“ metodo taikymo rezultatu, kuris gautas atsižvelgus į aštuonių referencinių valstybių narių valstybės tarnautojų perkamosios galios pokyčius. Kaip priminiau ( 94 ), vertinimas atliktas remiantis penkiolika rodiklių, kurie kartu apima ekonominę ir socialinę sritis. Be kita ko, reikia pažymėti, kad Komisija atsižvelgė į viešojo sektoriaus darbo užmokesčio pokyčius visoje Sąjungoje. Taip pat neliko užmirštos ir valstybių narių priimtos griežtos biudžeto taupymo priemonės, nes Komisija paminėjo, jog valstybės tarnautojai dar gana ilgai jus krizės pasekmes, „nes ir ateityje reikės smarkiai mažinti biudžeto išlaidas“ ( 95 ).

274.

Antra pastaba, susijusi su tuo, kad netaikyti tam tikri esminiai rodikliai, mano manymu, nepagrįsta.

275.

Sąjungos teisės aktų leidėjas, tik numatęs, kad vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į Komisijos pateiktus objektyvius duomenis, bet nepateikęs bent jau pavyzdinio atitinkamų rodiklių sąrašo, šiai institucijai paliko veiksmų laisvę nustatyti rodiklius, pagal kuriuos atsižvelgiama į ekonominės ir socialinės padėties pokyčius. Be to, dėl ypač neaiškios ekonominės ir socialinės padėties sąvokos vertinimas neišvengiamai apima elementus, kuriuos galima tobulinti.

276.

Šiomis aplinkybėmis, siekiant įrodyti, kad Komisijos analizėje padaryta vertinimo klaida, Tarybai nepakanka teigti, jog reikėjo taikyti ir kitus rodiklius, o ne vien penkiolika nustatytųjų.

277.

Beje, labai greitai paaiškėja tam tikrų Tarybos nurodytų rodiklių ribotumas, pavyzdžiui, toks nestabilus rodiklis kaip tai, kaip finansų rinkų subjektas suvokia valstybės skolą.

278.

Taigi neįrodyta, kad padaryta akivaizdi Komisijos analizėje atlikto padėties vertinimo klaida.

279.

Trečias kaltinimas susijęs su geografine zona, į kurią turi būti atsižvelgiama.

280.

Iš esmės Taryba ir įstojusios į bylą valstybės narės Komisiją kaltina, kad, pirma, ji nagrinėjo padėtį tik valstybėse narėse, kurios nurodytos kaip referenciniai pavyzdžiai specifiniams rodikliams pagal „įprastą“ metodą nustatyti, ir, antra, ji neatsižvelgė į ypatingą padėtį tam tikrose valstybėse narėse, kėlusią grėsmę visai Sąjungai.

281.

Šis dvigubas kaltinimas nepagrįstas.

282.

Pirma, iš Ataskaitos dėl išlygos dėl išimtinių atvejų ir komunikato matyti, kad Komisija nagrinėjo su visa Sąjunga susijusius duomenis ir neatmetė vienos ar kelių valstybių narių dėl to, kad jos nenurodytos referenciniame pavyzdyje.

283.

Antra, ypatinga padėtis tam tikrose valstybėse narėse neišvengiamai atsispindėjo bendruose su visa Sąjunga susijusiuose duomenyse, kuriais Komisija grindė savo samprotavimus. Logiška, kad, siekiant atsižvelgti į „Sąjungos“ ekonominę ir socialinę padėtį, reikia, kad duomenys atspindėtų ne tik padėtį valstybėse narėse, kuriose sunkios ekonominės ir socialinės sąlygos, bet ir tose valstybėse narėse, kuriose padėtis geresnė. Be to, reikia konstatuoti, kad Komisija nepraleido ir skirtumų, galinčių egzistuoti tarp valstybių narių. Todėl dėl nedarbo lygio ji nepamiršo paminėti skirtingų pokyčių valstybėse narėse, bet, šiuos elementus nukėlusi į perspektyvą ir palyginusi su bendra padėtimi, ji nusprendė, jog padėtis tam tikrose valstybėse narėse nepateisina išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo.

284.

Ketvirtas kaltinimas bendresnis ir susijęs su Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų darbo užmokesčio ir valstybių narių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio patikslinimo panašumo principo išlaikymu. Komisija kaltinama tuo, kad pernelyg siaurai aiškino išlygą dėl išimtinių atvejų, nes nusprendė, kad ji turi būti taikoma tik jei ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimo dar nematyti iš valstybių narių valstybės tarnautojų perkamosios galios sumažėjimo, į kurį atsižvelgiama taikant „įprastą“ metodą.

285.

Manau, kad šis kaltinimas, kaip ir pirmesni, nepagrįstas.

286.

Neginčijama, kad Sąjungos pareigūnų darbo užmokesčio patikslinimo „įprastas“ metodas nuo pradžių grindžiamas Sąjungos pareigūnų perkamosios galios pokyčio ir valstybių narių valstybės tarnautojų perkamosios galios pokyčio panašumo principu. Šį principą lemia naudojami specifiniai rodikliai, kurie turi kuo tiksliau atspindėti valstybių narių valstybės tarnautojams mokamo darbo užmokesčio perkamosios galios pokyčius – padidėjimą ar sumažėjimą. Taigi Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimas, kaip pati Taryba tai pripažino ( 96 ), paveikė valstybių narių valstybės tarnautojų darbo užmokestį, todėl taikant „įprastą“ metodą šis pablogėjimas atsispindi, nors ir iš dalies kiek vėliau.

287.

Priešingai, nei teigia Taryba, Komisija neneigia to, kad pritaikius šį metodą Sąjungos pareigūnų perkamosios galios sumažėjimo gali nepakakti, turint omeny Sąjungą ištikusios krizės sunkumą ir staigumą, tačiau Komisija mano, kad 2011 m. krizė nepadarė tokio poveikio, dėl kurio būtų galima pagrįstai imtis griežtesnių priemonių, palyginti su jau taikytu „įprastu“ metodu.

288.

Taryba neįrodė, kad šis vertinimas grindžiamas turimų duomenų daline ar netikslia analize arba kad atliekant šį vertinimą nepaisyta tam tikrų rodiklių ar jiems suteikta mažesnė svarba, palyginti su kitais vis dėlto ne tokiais svarbiais rodikliais. Nors duomenys, kuriais remiantis atliktas vertinimas, yra objektyvūs, pagal juos atlikta analizė ir tiems duomenims priskiriamo atspindėjimo laipsnio nustatymas neišvengiamai iš dalies grindžiamas subjektyvumu. Nė vienas iš pateiktų kaltinimų neįrodo, kad Komisijos atlikta analizė viršija šiai institucijai suteiktą diskreciją ir kad minėtoje analizėje padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

289.

Nors dėl Sąjungos ekonominės ir socialinės padėties pablogėjimo gali tekti pakeisti darbo užmokesčio politiką ir tam tikrais atvejais tas pablogėjimas gali lemti perkamosios galios sumažėjimą, toks pasikeitimas turi atitikti teisinės Sąjungos principus, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintas taisykles ir jais Sąjungos pareigūnams ir kitiems Sąjungos tarnautojams užtikrinamas garantijas.

290.

Atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsniu Tarybai suteiktus įgaliojimus ši institucija įsipareigojo apibrėžtą laikotarpį laikytis privalomos ir automatinės darbo užmokesčio patikslinimo procedūros, o kartu ir apsauginės procedūros, kuriai taikyti būtina, kad Komisija konstatuotų „sunkią“ ekonominę krizę, be to, dar reikalingas tikslingumo vertinimas, kurį pagal įprastą teisėkūros procedūrą atlieka Taryba ir Parlamentas.

291.

Dėl išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūrai keliamų procedūrinių ir materialinių reikalavimų griežtumo Taryba negali vienašališkai nukrypti nuo šių reikalavimų, nes antraip padarytų dvigubą pažeidimą, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų taisyklių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, kuri taikoma Sąjungos pareigūnams ir kitiems Sąjungos tarnautojams, principo pažeidimą.

292.

Žinoma, nedraudžiama pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatus ir nustatyti kitą procedūrą po 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. po datos, kai nustojamas taikyti metodas.

293.

Šiuo klausimu, siekiant kompensuoti asimetriją tarp savaime atliekamo patikslinimo pagal „įprastą“ metodą ir automatinio išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo nebuvimo, Europos Parlamento pozicijoje, priimtoje 2013 m. liepos 2 d. per pirmąjį svarstymą ( 97 ), aiškiai numatyta, kad bus įvesta nauja automatiškai taikoma išlyga dėl išimtinių atvejų, nes, sumažėjus Sąjungos BVP, ji būtų taikoma automatiškai ( 98 ).

294.

Beje, įdomu pažymėti, kad atsižvelgiant į BVP augimą ( 99 ) ši naujoji išlyga dėl krizės būtų taikyta 2011 m. pritarus reglamento pasiūlymui.

295.

Galiausiai, kadangi manau, kad Komisijos vertinime nepadaryta akivaizdi klaida, siūlau ginčijamą sprendimą panaikinti, nes jame atsisakoma patikslinti darbo užmokestį.

296.

Tik trumpai priminsiu korekcinių koeficientų patikslinimo klausimą, nes neatrodo, kad jis kelia ypatingų sunkumų.

297.

Iš dviejų dalykų iš tikrųjų lieka vienas.

298.

Arba išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo procedūra taikoma ir korekcinių koeficientų patikslinimui, o sprendimas dėl atsisakymo juos patikslinti yra neteisėtas dėl tų pačių priežasčių kaip ir sprendimas dėl atsisakymo patikslinti darbo užmokestį.

299.

Arba, kaip manau, Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsniu negali būti grindžiamas atsisakymas patikslinti korekcinius koeficientus, ir tokiu atveju reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nes jame visiškai nenurodyti motyvai, paaiškinantys, dėl kokių priežasčių Taryba prieštarauja tokiam patikslinimui.

300.

Todėl Teisingumo Teismui siūlau panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

301.

Iš pradžių nurodysiu priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismui visų pirma siūlau atmesti šį ieškinį nenagrinėjant Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

302.

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų tokiam požiūriui, papildomai nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad šis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turėtų būti priimtas.

303.

Kadangi Tarybos, Komisijos, Čekijos Respublikos, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Ispanijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Karalystės argumentai jau nurodyti nagrinėjant ieškinio byloje C‑63/12 pagrįstumą, pateiksiu tik ieškinio pagrindus, kuriuos nurodė Airija ir Prancūzijos Respublika.

304.

Airija teigia, kad didelė ir staigi suirutė gali pasireikšti kaip tikimybė, kad valstybės narės patirs biudžeto pusiausvyros sutrikimų, ir mano, jog Taryba gali remtis ne tik Komisijos pateiktais objektyviais duomenimis, kai vertina artėjančios krizės grėsmę.

305.

Airija Komisiją kaltina tuo, kad ji neteisingai atsižvelgė į valstybių narių viešųjų finansų būklę, nors tai yra esamą krizę apibūdinantis esminis elementas.

306.

Konkrečiau kalbėdama apie padėtį Airijoje, ji nurodo, jog ėmėsi didelio masto biudžeto pataisymų, kurie, be kita ko, apėmė darbo užmokesčio sumažinimą valstybės tarnyboje, ir prisiėmė įvairių įsipareigojimų savo bankų sektoriui apsaugoti. Airija mini ir tai, kad nuo 2008 m. iki 2010 m. sumažėjo realus BVP, o 2011 m. sumažėjo ir bendras nacionalinis produktas (BNP), išaugo valstybės skola, pablogėjo užimtumas, susilpnėjo infliacija, o tai rodo išliekantį Airijos vidaus ekonomikos silpnumą.

307.

Prancūzijos Respublika teigia, kad Teisingumo Teismas turi vykdyti Komisijos atsisakymo taikyti išlygą dėl išimtinių atvejų įprastą kontrolę, be kita ko, dėl to, kad Komisija visai neturi diskrecijos taikyti šios išlygos ir kad vertinimų, kuriuos reikia atlikti, sudėtingumo nepakanka ribotai teisminei kontrolei pateisinti.

308.

Ši valstybė narė palaiko Tarybos argumentus, susijusius su reikšmingų duomenų apribojimu laiko atžvilgiu ir su padėties sunkumo ir staigumo vertinimu.

309.

Prancūzijos Respublika mano, kad Komisija neatsižvelgė į visus objektyvius ir reikšmingus duomenis, ir pabrėžia, kad, kiek tai susiję su Prancūzijos Respublika, dėl biudžeto koregavimo priemonių, kurių imtasi reaguojant į krizę, įšaldžius koeficientą negalėjo kisti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio du pagrindiniai komponentai. Anot Prancūzijos Respublikos, metų trukmės atsilikimas pagal „įprastą“ metodą neleidžia patikslinti pakankamai greitai.

310.

Be to, Prancūzijos Respublikos manymu, Komisija nepaisė krizės sunkumo ir jį sumenkino ir dėl jos taikyto Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 10 straipsnio aiškinimo tapo ypač sunku, o gal net neįmanoma, tenkinti sąlygas, leidžiančias nukrypti nuo „įprasto“ metodo.

311.

Galiausiai, ji pabrėžia, kad Komisija, kaip Sąjungos bendrojo intereso saugotoja, turi specifinių užduočių ir ji Sąjungos pareigūnų neturėtų atleisti nuo būtinų kolektyvinių pastangų, kurias dėjo ir valstybių narių valstybės tarnautojai, siekdami palengvinti biudžeto deficito mažinimą ir įveikti tokio sunkumo krizę, kokios Sąjungos istorijoje dar nebuvo.

312.

Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad Sąjungos teismas turi teisę konkrečiomis aplinkybėmis įvertinti, ar geras teisingumo vykdymas pateisina ieškinio atmetimą dėl esmės, prieš tai nepriėmęs sprendimo dėl ieškinio priimtinumo ( 100 ).

313.

Kartais ginčijamasi dėl tokio logiškos ar natūralios klausimų nagrinėjimo sekos pakeitimo ( 101 ). Vis dėlto tada, kai ieškinio atmetimas yra sprendimo atmesti kitą susijusį ieškinį pasekmė, proceso ekonomijos ir gero teisingumo vykdymo principai pateisina sprendimo dėl ieškinio pagrįstumo priėmimą prieš tai nenagrinėjus jo priimtinumo klausimo.

314.

Būtent taip yra ir nagrinėjamu atveju.

315.

Jau pabrėžiau, kad šioje išvadoje nagrinėjamos trys bylos susijusios ir pateiktus ieškinių pagrindus sieja glaudus ryšys ( 102 ).

316.

Jei, kaip siūlau, byloje C‑63/12 Teisingumo Teismas nuspręs priimti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad nusprendė, jog išlygos dėl išimtinių atvejų taikymo sąlygos nebuvo tenkinamos ( 103 ), dėl šios priežasties neliks kitos galimybės, kaip tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo, kuriame Taryba Komisiją kaltina tuo, kad ši dviejuose ginčijamo sprendimo parengiamuosiuose dokumentuose padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

317.

Taigi visų pirma siūlau atmesti ieškinį byloje C‑66/12.

318.

Todėl tik papildomai nagrinėsiu sudėtingą ir subtilų šio ieškinio priimtinumo klausimą.

319.

Komisija teigia, kad visas ieškinys nepriimtinas, kadangi Taryba nusprendė pareikšti šį ieškinį nesurinkusi savo narių balsų kvalifikuotos daugumos, nes per pasitarimus Nuolatinių atstovų komitete (COREPER) šešios delegacijos nurodė, kad jos susilaiko, o šis punktas Aplinkos ministrų taryboje 2011 m. gruodžio 19 d. priimtas be svarstymų.

320.

Komisija tvirtina, jog, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ESS 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, išskyrus atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip, Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma. Taigi, nors Taryba šiuo atveju rėmėsi SESV 240 straipsnio 3 dalyje nustatyta leidžiančia nukrypti nuostata, pagal kurią Tarybai suteikta teisė spręsti paprasta balsų dauguma dėl procedūrinių klausimų ir patvirtinant savo darbo tvarkos taisykles, sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą, nors jis nesukelia privalomų teisinių pasekmių, vis dėlto nėra paprastas procedūrinis klausimas – priešingai, tai yra sprendimas dėl esmės, kuriuo išreiškiamas Tarybos nepritarimas Komisijos išvadoms dėl metodo taikymo.

321.

Kadangi Taryba nesprendė kvalifikuota balsų dauguma, jos sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą turi būti laikomas nepriimtu. Iš tikrųjų valstybės narės ar Sąjungos institucijos negali keisti Sutartyse nustatytų procedūros taisyklių, o šios taisyklės yra esminės svarbos. Be to, kai ieškovo noras pareikšti ieškinį neįrodytas, ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu.

322.

Taryba atsako, kad sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą savaime yra procedūrinis sprendimas, o ne sprendimas dėl esmės, nes juo nesiekiama priimti Sutartyse numatyto teisės akto ar priemonės ir visai nepriimamas sprendimas dėl esmės, kuriuo sprendžiami Teisingumo Teismui pateikti teisiniai klausimai.

323.

Taryba teigia, kad iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo ji visada laikė, kad balsavimui dėl sprendimo kreiptis į teismą buvo taikoma kita taisyklė nei numatyta specialiosiose normose, reglamentuojančiose sritį, kuriai priskiriami Teisingumo Teismui pateikti klausimai dėl esmės, t. y. buvo taikoma EB 205 straipsnio 1 dalyje numatyta paprastos balsų daugumos taisyklė, ir Komisija tam neprieštaravo, o ESS sutarties 16 straipsnio 3 dalyje nustatytas balsavimas kvalifikuota balsų dauguma įtvirtintas ne kaip bendrasis principas, o kaip taisyklė, taikoma, jei nenustatyta kitaip.

324.

Be to, jei sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą turėtų būti priimamas kvalifikuota balsų dauguma, reikėtų pagal Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, pridėto prie ES ir ESV sutarčių, 3 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą surinkti ne mažiau kaip 255 balsus „už“, atiduotus ne mažiau kaip dviejų trečdalių Tarybos narių, nes toks sprendimas priimamas ne Komisijos pasiūlymu. Būtų paradoksalu, nes sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą būtų sunkiau priimti nei svarbius politinius sprendimus, nors nematyti, kad Lisabonos sutarties rengėjai norėjo apriboti Tarybos galimybes ginti savo teises Teisingumo Teisme ir suardyti Sąjungos institucijų pusiausvyrą, nes Komisija sprendimą pareikšti ieškinį teismui priima savo narių balsų dauguma ( 104 ).

325.

Be to, Ispanijos Karalystė teigia, kad apribota galimybė pareikšti ieškinį teismui pažeistų veiksmingos teisminės apsaugos principą, o Lisabonos sutartimi nesiekta, kad Sąjungos institucijoms būtų sunkiau pareikšti ieškinį teisme. Ši kvalifikuotos daugumos taisyklė neatitiktų ir kitų institucijų, kurių darbo reglamentuose nustatytos palankios sąlygos pareikšti ieškinį teismui, praktikos ir darytų poveikį institucinės pusiausvyros principui, nes trukdytų institucijai pareikšti ieškinį savo kompetencijai apginti.

326.

Prancūzijos Respublika tvirtina, kad aiškios Sutarčių nuostatos, susijusios su Tarybos kreipimuisi į Teisingumo Teismą taikoma daugumos taisykle, įtvirtintos SESV 245 ir SESV 247 straipsniuose, susijusiuose su pareiškimu dėl Komisijos nario atstatydinimo, ir teigia, kad paradoksalu nustatyti ieškinio dėl panaikinimo ar ieškinio dėl neveikimo pareiškimo griežtesnę daugumos taisyklę nei pareiškimo dėl atstatydinimo, juo labiau kad atstatydinimo procedūrų taikymui paprastai nustatomos apsauginės taisyklės, grindžiamos valdžių atskyrimo principu ir valdymo tęstinumo principu.

327.

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog pagal veiksmingos teisminės apsaugos principą reikalaujama, kad SESV 240 straipsnio 3 dalis nebūtų aiškinama pernelyg siaurai. Anot šios valstybės narės, sprendimas – darant prielaidą, kad jis neteisėtas, – turi būti laikomas galiojančiu dėl Sąjungos institucijų aktams taikomos teisėtumo prezumpcijos, kol jie neatšaukiami ar nepanaikinami.

328.

Jungtinė Karalystė teigia, kad tuo atveju, jei sprendimas turėjo būti priimtas kvalifikuota balsų dauguma, šią kvalifikuotą daugumą sudarė 2011 m. gruodžio 19 d. Aplinkos ministrų taryba, nes į darbotvarkės A punktą įtrauktas klausimas priimtas Tarybos bendru sutarimu, kadangi nė vienas narys nepareiškė nuomonės, neprašė į protokolą įrašyti pareiškimų ar neteigė, kad dėl šio punkto gali kilti tolesnė su juo susijusi diskusija, dėl kurios jį reikia išbraukti iš darbotvarkės.

329.

Komisija abejoja dėl Jungtinės Karalystės, įstojusios į bylą šalies, nurodyto ieškinio pagrindo priimtinumo, nes Taryba, t. y. ieškovė, neginčija, kad sprendimą priėmė paprasta balsų dauguma. Iš esmės Komisija teigia, kad darbotvarkės klausimo priėmimas „be diskusijos“ nereiškia, kad jis priimtas vieningai, o iš COREPER pranešimo Tarybai ( 105 ) ir Tarybai priimti siūlytų A punkto klausimų sąrašo ( 106 ) aiškiai matyti, kad sprendimui priimti nesusidarė Tarybos narių balsų kvalifikuota dauguma.

330.

Manau, kad prieš nagrinėjant klausimą, ar sprendimui pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ar dėl neveikimo reikalinga Tarybos balsų kvalifikuota dauguma, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokia balsų dauguma sprendimas iš tikrųjų priimtas, nes, jei jis priimtas kvalifikuota balsų dauguma, Komisijos pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas neturi faktinio pagrindo.

331.

Visų pirma Jungtinė Karalystė, įstojusi į bylą šalis, tai siūlo patikrinti ir nurodo ieškinio pagrindą, kuris, priešingai nei Komisijos pateikti argumentai, negali būti pripažintas nepriimtinu. Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, kad įstoti į bylą galima tik vienos iš šalių reikalavimams palaikyti, nedraudžiama įstojusiai į bylą šaliai nurodyti savo argumentus.

332.

Toliau manau, kad bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas, kuriam pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas dėl daugumos nebuvimo, turi patikrinti, prireikus – savo iniciatyva, kokia balsų dauguma priimtas ginčijamas sprendimas.

333.

Taigi atsižvelgiant į šalių pateiktus dokumentus, be kita ko, į COREPER pranešimą Tarybai, patvirtinantį, kad šešios delegacijos nurodė, jog susilaiko ( 107 ), ir į darbotvarkės A punkto klausimų, nagrinėtų per Aplinkos ministrų tarybos 3139‑ą posėdį, sąrašą reikia nuspręsti, kad sprendimai nebuvo priimti „specialia“ balsų dauguma, kaip to reikalaujama, kai Taryba sprendžia ne Komisijos pasiūlymu ( 108 ).

334.

Lieka išsiaiškinti, ar šios daugumos reikalaujama ieškiniui dėl panaikinimo ar ieškiniui dėl neveikimo pareikšti.

335.

Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo EB 205 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta taisyklė, taikoma jei Sutartyje nenustatyta kitaip, pagal kurią Taryba sprendimus priima „savo narių balsų dauguma“, t. y. paprasta dauguma, ir visos valstybės narės buvo lygios.

336.

Iš tikrųjų ši taisyklė buvo nenatūrali, nes paprastai Taryba balsavo vieningai ar kvalifikuota dauguma, o atvejų, kai sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, buvo labai mažai.

337.

Todėl laikyta, kad paprastos daugumos taisyklę pakeitus kvalifikuotos daugumos taisykle, įprastai taikoma, kai nenustatyta kitaip, bus pašalintas šis neatitikimas ir Sutartys atitiks tikrovę.

338.

Tam Lisabonos sutarties rengėjai turėjo aiškiai išvardyti atvejus, kai išimties tvarka reikalinga paprasta dauguma.

339.

Todėl Lisabonos sutartyje ir prie jos pridėtame Protokole Nr. 1, iš dalies keičiančiame protokolus, pridedamus prie Europos Sąjungos sutarties, Europos bendrijos steigimo sutarties ir (arba) Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties, yra nuostatos dėl „horizontalių pakeitimų“, pagal kurias po žodžio „Taryba“ įrašomi žodžiai „spręsdama paprasta balsų dauguma“.

340.

Lisabonos sutarties 2 straipsnio A dalies 3 punkte šiuo klausimu iš dalies pakeičiamos septynios ESV sutarties nuostatos, t. y. SESV 150 straipsnio pirma pastraipa, SESV 160 straipsnio pirma pastraipa ir SESV 242 straipsnis, susiję su patariamųjų komitetų steigimu ( 109 ) ir su Sutartyse numatytų komitetų veiklos nuostatų priėmimu, SESV 241 straipsnis, susijęs su kreipimusi į Komisiją, kad ji atliktų tyrimą ir Tarybai pateiktų atitinkamus pasiūlymus, SESV 245 straipsnio paskutinės pastraipos paskutinis sakinys ir SESV 247 straipsnis, susiję su kreipimusi į Teisingumo Teismą, kad jis priimtų sprendimą dėl Komisijos nario atstatydinimo ir, galiausiai, SESV 337 straipsnis, susijęs su sąlygų, kuriomis Komisija gali rinkti informaciją ir atlikti reikalingus patikrinimus, nustatymu.

341.

Minėto Protokolo Nr. 1 1 straipsnio A dalies 7 punkto a ir b papunkčiais iš dalies pakeičiami Protokolo dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 4 straipsnio antra pastraipa ir 13 straipsnio antra pastraipa, atitinkamai susijusios su išimties taikymu profesinės veiklos vykdymui ir pranešėjų pavaduotojų skyrimui, ir Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 6 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys, susijęs su laissez‑passer, kurį Sąjungos institucijų pirmininkai gali išduoti šių institucijų nariams ir tarnautojams, forma.

342.

Be to, Lisabonos sutartimi iš dalies pakeistas EB 207 straipsnis, susijęs su Tarybos organizavimu. Dabar SESV 240 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad Taryba paprasta balsų dauguma sprendžia dėl generalinio sekretoriato organizavimo, o SESV 240 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Taryba „sprendžia paprasta balsų dauguma dėl procedūrinių klausimų ir patvirtindama savo Darbo tvarkos taisykles“.

343.

Taigi Lisabonos sutarties rengėjai kruopščiai išvardijo atvejus, kai gali būti balsuojama paprasta balsų dauguma, nukrypstant nuo kvalifikuotos daugumos taisyklės, kuri dabar paprastai taikoma, kai nenustatyta kitaip.

344.

Sunkumų kyla vertinant tai, kad Sutarties rengėjai nieko nepasakė, kokia daugumos taisyklė taikytina pareiškiant SESV 263 ir SESV 265 straipsniuose numatytus ieškinius ( 110 ).

345.

Taryba ir įstojusios į bylą valstybės narės mano, kad atsakymą lemia sprendimo kreiptis į Teisingumo Teismą pobūdis, o tai yra „procedūrinis klausimas“, kaip tai suprantama pagal SESV 240 straipsnio 3 dalį.

346.

Nepritariu šiam vertinimui.

347.

Pirma, man atrodo, kad procedūrinio klausimo sąvoka daroma nuoroda į Tarybos vidaus procedūrą, o ne į išorines procedūras, kaip antai teisminius procesus Sąjungos teisme.

348.

Antra, net jei procedūrinio klausimo sąvoka galėtų apimti teisminį procesą, manau, kad egzistuoja esminis skirtumas tarp Tarybos sprendimo kreiptis į Teisingumo Teismą ir tos pačios Tarybos nustatomos praktinės tvarkos, kaip priimamas sprendimas pareikšti ieškinį ir kaip jis pareiškiamas. Nors galima sutikti, kad sprendimai, priimti siekiant nustatyti ieškinio pareiškimo tvarką, gali būti procedūriniai klausimai, tačiau esminis sprendimas pareikšti ieškinį negali būti prilyginamas šiai klausimų kategorijai. Tarybos sprendimas įgyvendinti teisę kreiptis į Sąjungos teismą, kad šis patikrintų kitos Sąjungos institucijos veiksmų ar neveikimo teisėtumą ir užtikrintų vidaus kompetencijos pasidalijimo laikymąsi, yra svarbus sprendimas, kuris negali būti priskiriamas prie procedūrinio klausimo sąvokos. Tai, kad ieškinio dalykas yra klausimas, dėl kurio iš esmės Taryba jau pateikė poziciją atskirame sprendime, neturi jokios įtakos sprendžiant iškilusią problemą, nes iš šios išankstinės pozicijos nematyti aiškaus Tarybos noro kreiptis į Teisingumo Teismą, o nesant jokios normos, kuria galima remtis, sprendimas kreiptis į Teisingumo Teismą negali būti laikomas paprastu procedūriniu klausimu.

349.

Juo labiau nemanau, kad atsakymą galima rasti nagrinėjant SESV 245 ir SESV 247 straipsnius, kuriuose numatyta, kad Taryba sprendžia paprasta balsų dauguma, kai kreipiasi į Teisingumo Teismą dėl Komisijos nario, kuris nebeatitinka pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą, atstatydinimo.

350.

Manau, kad visiškai netinkama šias Sąjungos institucinės sistemos, kuri yra visiškai neįprasta, palyginti su vidaus konstitucinėmis sistemomis, nuostatas aiškinti lyginant su nuostatomis, kurios pagal Prancūzijos ar Vokietijos teisę reglamentuoja vykdomosios valdžios narių atstatydinimą ( 111 ).

351.

Prancūzijos Respublikos teiginys, jog ESV sutarties nuostatomis siekta išvengti, kad klausimas dėl Komisijos narių būtų nagrinėjamas Teisingumo Teisme, grindžiamas pagal nacionalines nuostatas, kurios, beje, ginčytinos, padarytomis išvadomis.

352.

Manau, kad kiek geresnis argumentas, kurį Taryba ir kai kurios įstojusios į bylą valstybės narės pateikia remdamosi teisminės apsaugos ir institucinės pusiausvyros principais ir apskritai teisinės Sąjungos reikalavimais, nors šio argumento visai neišplėtojo visų pirma Taryba, nes ji tik lakoniškai tvirtino, jog visiškai nematyti, kad Lisabonos sutarties rengėjai ketino taip radikaliai sumažinti Tarybos galimybes ginti savo teises Teisingumo Teisme.

353.

Nereikia pamiršti, kad būtent remdamasis „pagrindiniu interesu išlaikyti institucinę pusiausvyrą ir jos laikytis“ ( 112 ) ir nurodęs Sutartyse nustatytą „sistemą“ ( 113 ) Teisingumo Teismas užpildė Sutarties „procedūrinę spragą“ ir Parlamentui suteikė teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kad šis galėtų apsaugoti savo prerogatyvas.

354.

Lieka išsiaiškinti, ar būtinybė Tarybai, t. y. tarpvyriausybinio legitimumo saugotojai, suteikti priemones jos kompetencijos gynimui užtikrinti pateisina įprastos ESS 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės atmetimą paprastos daugumos naudai.

355.

Visai neįtikina argumentas, susijęs su tuo, kad institucinės pusiausvyros principas, pagal kurį kiekviena institucija turi veikti neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ( 114 ), reikalauja, kad sprendimus priimančioms trims Sąjungos institucijoms būtų nustatytos vienodos balsavimo taisyklės.

356.

Tiesa, pagal SESV 250 straipsnį Komisija sprendžia savo narių balsų dauguma. Be to, Teisingumo Teismas, remdamasis kolegialumo principu, nurodė, kad dėl sprendimo valstybei narei pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurį Komisija priima kaip Sutarčių saugotoja, turi būti kolektyviai svarstoma kolegijoje ir visi elementai, kuriais šis sprendimas grindžiamas, turi būti prieinami kolegijos nariams ( 115 ).

357.

Dėl Parlamento SESV 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išskyrus atvejus, kai Sutartyse nustatyta kitaip, Parlamentas priima sprendimus atiduotų balsų dauguma. Parlamento darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnyje numatyta, kad sprendimas dėl Parlamento vardu jo pirmininko pareiškiamo ieškinio Teisingumo Teisme, jeigu ieškinys reiškiamas vadovaujantis atsakingo komiteto rekomendacija, gali būti priimtas net be parlamentinės asamblėjos balsavimo ( 116 ).

358.

Vis dėlto šiose institucijose taikomų balsavimo taisyklių negalima tiesiogiai lyginti, nes jas lėmė iš esmės skirtingo organizavimo logika.

359.

Be to, man atrodo, kad argumentas, grindžiamas nevienodų daugumos taisyklių taikymu, prieštaringas, nes kvalifikuotos daugumos taisyklės taikymas Tarybos sprendimui, priešingai, reiškia, kad vienodai taikoma įprasta taisyklė (t. y. taikoma, kai Sutartyse nenumatyta kitaip), Sutartyse numatyta kiekvienai iš trijų atitinkamų institucijų.

360.

Iš tiesų institucinės pusiausvyros principo paskirtis kita, nes pagal šį principą reikalaujama, kad būtų galimybė nubausti už bet kokį institucijų kompetencijos pasidalijimo principo pažeidimą, jei jis padarytas. Vertinant šiuo aspektu, tai, kad Taryba privalo priimti sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą kvalifikuota balsų dauguma, būtų galima nagrinėti kaip trukdymą užtikrintai ir veiksmingai pareikšti ieškinį teismui. Galiausiai tam, kad Tarybos teisė kreiptis į teismą būtų veiksminga, reikia, kad Taryba galėtų priimti sprendimą be ypatingos daugumos reikalavimo.

361.

Kadangi esu linkęs pritarti šiems argumentams, kyla klausimas, ar nebūtų galimybės, atsižvelgiant į tai, kad SESV 240 straipsnio 3 dalies taikymas, mano nuomone, kelia problemų, ESS 16 straipsnio 1 dalyje įžvelgti ESS 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės taikymo srities apribojimą ir nuspręsti, kad ši taisyklė taikoma tik į ESS 16 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenkantiems Tarybos sprendimams, t. y. kai Taryba vykdo teisėkūros ar biudžetines funkcijas arba politikos formavimo ar koordinavimo funkcijas. Kadangi Sutartyse nereglamentuojamas sprendimui pareikšti ieškinį teisme taikomas balsavimo būdas, šis klausimas priskiriamas prie tų, dėl kurių Taryba įgaliota priimti sprendimą, remdamasi vidaus organizavimo įgaliojimais.

362.

Vis dėlto dėl šių samprotavimų galima pateikti tris svarius prieštaravimus.

363.

Pirmas prieštaravimas susijęs su pačios Tarybos pastabomis: ji pabrėžia, jog iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo balsavimui dėl sprendimo kreiptis į Teisingumo Teismą buvo taikoma ne taisyklė, nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančioje specialiojoje teisės normoje, o įprasta EB 205 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė. Kadangi nėra abejonių, kad EB 205 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę pakeitė ESS 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta įprasta taisyklė, man atrodo, būtų nenuoseklu šią taisyklę pripažinti netaikytina tiems sprendimams, kurie neabejotinai pateko į ankstesnės taisyklės taikymo sritį.

364.

Antras prieštaravimas susijęs su Teisingumo Teismo praktika.

365.

Pirmiausia manau, kad Teisingumo Teismo praktikoje galima įžvelgti norą įprastai taikomai daugumos taisyklei suteikti kuo platesnę taikymo sritį nenustatant jokių apribojimų. Iš tikrųjų 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendime Vokietija prieš Tarybą ( 117 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sutarties straipsnis, kuriame numatyta Taryboje taikoma, kai nenustatyta kitaip, įprasta daugumos taisyklė, „būtų nereikalingas, jei dėl to, kad Sutarties nuostatoje nėra specialios balsavimo taisyklės, ši nuostata negalėtų būti Tarybos akto teisinis pagrindas“ ( 118 ). Taigi šis straipsnis reikalingas, nes jis taikomas tada, kai jame nustatytos taisyklės taikymas neatmetamas dėl specialios nuostatos, kurioje nurodyta, kokia taikytina daugumos taisyklė laikoma teisiniu pagrindu. Nors ši Teisingumo Teismo praktika priimta anksčiau, nei įsigaliojo Lisabonos sutartis, vis dėlto minėta sutartis nepakeitė ESS 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos bendros ir, jei nenustatyta kitaip, įprastai taikomos taisyklės pobūdžio, todėl ją sunku aiškinti siaurai, nes nėra specialios priešingos nuostatos.

366.

Be to, Teisingumo Teismo praktikoje galima rasti įdomių pastabų dėl sprendimo kreiptis į teismą teisinio pobūdžio. Byloje, susijusioje su ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijos, kaip Sutarčių saugotojos, priimtas sprendimas pareikšti ieškinį „neturi būti laikomas organizacine ar valdymo priemone“ ( 119 ). Dėl šio teismo sprendimo, taikomo ir ieškiniui dėl panaikinimo, negalima pritarti teiginiui, kad šiai sprendimų rūšiai netaikoma Sutartyje nustatyta balsavimo tvarka ir jis priskiriamas prie Tarybos vidaus organizavimo įgaliojimų.

367.

Pagrindinis yra trečias prieštaravimas, susijęs su sprendimų priėmimo procesą Taryboje reglamentuojančių taisyklių svarba ir valstybėms narėms suteiktų balsų skaičiavimo sistema. Dėl šio ypatingai svarbaus klausimo buvo nuolat diskutuojama per tarpvyriausybines konferencijas ir vėliau peržiūrėdami Sutartis jų rengėjai visada skyrė ypatingą dėmesį aiškiam ir tiksliam balsavimo tvarkos, kiek tai susiję su kiekvienu Tarybos veiksmų teisiniu pagrindu, apibrėžimui ir neapsiribojo vien ESS 16 straipsnio 1 dalyje nustatytomis funkcijomis.

368.

Apibendrindamas manau, kad yra svarių prieštaravimų ir todėl Tarybos sprendimui Teisingumo Teismui pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ar ieškinį dėl neveikimo reikia taikyti kvalifikuotos daugumos taisyklę, kurią Sutarties rengėjai įtvirtino kaip įprastą taisyklę, taikomą, kai nenustatyta kitaip.

369.

Dar reikia išsiaiškinti, ar Tarybos sprendimo trūkumas lemia ieškinio nepriimtinumą ir ar Komisija gali remtis šiuo trūkumu.

370.

Į pirmąjį klausimą nedvejodamas atsakau teigiamai.

371.

Pirma, su balsavimo tvarka susijusios taisyklės yra esminės taisyklės, kurių laikymuisi Teisingumo Teismas teikia ypatingą reikšmę, kaip tai patvirtina su teisiniu pagrindu susiję ieškiniai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad kaip teisinis pagrindas neteisingai nurodytas Sutarties straipsnis, kai dėl to Taryboje balsavimas kvalifikuota dauguma pakeičiamas vieningu balsavimu, iš esmės negali būti laikomas visiškai formaliu trūkumu, nes balsavimo būdo pakeitimas gali turėti pasekmių priimto akto turiniui ( 120 ). Man atrodo, kad nebaudžiamumas už tokių esminių taisyklių nesilaikymą neatitiktų teisinės Sąjungos reikalavimų.

372.

Antra, priešingai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika, negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, remiantis Tarybos sprendimo trūkumu, nes iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad sprendimas pareikšti ieškinį teisme iš esmės neturi būti laikomas sprendimu, kurį galima ginčyti ( 121 ). Todėl kvalifikuotos daugumos taisyklės pažeidimu galima remtis tik išimties tvarka ginant Tarybos pareikštą ieškinį.

373.

Į antrą klausimą taip pat reikia atsakyti teigiamai.

374.

Kaip pažymėjau, balsavimo taisyklės yra esminės taisyklės, kurių laikymosi užtikrinimas svarbus ne vien valstybėms narėms, bet ir teisinės Sąjungos teisėtumo laikymuisi. Be to, paprastai nusistovėjusioje teismų praktikoje su ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo reikalavimų pažeidimu susiję ieškinio pagrindai pripažįstami susijusiais su viešąja tvarka, o tai reiškia, kad Sąjungos teismas juos gali nurodyti savo iniciatyva. Keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas nagrinėjo su institucijos balsavimo taisyklių pažeidimu susijusio ieškinio pagrindo pagrįstumą, nurodytą atsakovo, ir taip netiesiogiai pripažino jo priimtinumą ( 122 ).

375.

Galiausiai, manau, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant ESS 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą kvalifikuotos daugumos taisyklę ir kad šis pažeidimas, kuriuo Komisija turi teisę remtis, lemia viso Tarybos ieškinio nepriimtinumą.

376.

Dėl šios priežasties nenagrinėsiu kitų Komisijos nurodytų nepriimtinumo pagrindų.

377.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo, todėl manau, kad reikia sutikti su reikalavimais priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas bylose C‑63/12 ir C‑66/12 ir reikalavimais priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje C‑196/12.

378.

Remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, Parlamentas ir įstojusios į bylą valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kiekvienoje iš šių bylų.

379.

Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, Teisingumo Teismui siūlau: