Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T‑151/11

Telefónica de España, SA, įsteigta Madride (Ispanija),

Telefónica Móviles España, SA , įsteigta Madride,

atstovaujamos advokatų F. González Díaz ir F. Salerno,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Valero Jordana ir C. Urraca Caviedes,

atsakovę,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos abogados del Estado M. Muñoz Pérez, vėliau S. Centeno Huerta ir N. Díaz Abad, vėliau N. Díaz Abad ir galiausiai M. Sampol Pucurull,

ir

Corporación de Radio y Televisión Española, SA (RTVE), įsteigtos Madride, atstovaujamos advokatų A. Martínez Sánchez, A. Vázquez-Guillén Fernández de la Riva ir J. Rodríguez Ordóñez,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2010 m. liepos 20 d. Komisijos sprendimą 2011/1/ES dėl valstybės pagalbos schemos C 38/09 (ex NN 58/09), kurią Ispanija ketina taikyti Corporación de Radio y Televisión Española (RTVE) (OL L 1, 2011, p. 9),

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. spalio 15 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

1. Šiuo ieškiniu ieškovės Telefónica de España, SA ir Telefónica Móviles España, SA prašo panaikinti 2010 m. liepos 20 d. Komisijos sprendimą 2011/1/ES dėl valstybės pagalbos schemos C 38/09 (ex NN 58/09), kurią Ispanija ketina taikyti Corporación de Radio y Televisión Española (RTVE) (OL L 1, 2011, p. 9, toliau – ginčijamas sprendimas). Šiame sprendime Komisija konstatavo, kad Corporación de Radio y Televisión Española, SA (toliau – RTVE) finansavimo sistema, kurią Ispanijos Karalystė pakeitė priėmusi 2009 m. rugpjūčio 28 d. Ley 8/2009 de financiación de la Corporación de Radio y Televisión Española (2009 m. rugpjūčio 28 d. Įstatymas Nr. 8/2009 dėl RTVE finansavimo, BOE Nr. 210, 2009 m. rugpjūčio 31 d., p. 74003, toliau – Įstatymas Nr. 8/2009), kuriuo keičiamas 2006 m. birželio 5 d. Ley de la radio y la televisión de titularidad estatal (2006 m. birželio 5 d. Įstatymas Nr. 17/2006 dėl visuomeninio radijo ir televizijos, BOE Nr. 134, 2006 m. birželio 6 d., p. 21270, toliau – Įstatymas Nr. 17/2006), yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

Bylos faktinės aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

2. Telefónica de España yra istorinis operatorius Ispanijos telekomunikacijų sektoriuje, būtent kiek tai susiję su fiksuotojo ryšio telefonijos paslaugomis, kurios gali apimti mokamos televizijos paslaugų teikimą kabeliu, sujungimą ir linijų nuomą. Telefónica Móviles España yra judriosios telefonijos operatorius Ispanijoje. Šios dvi bendrovės 100 % priklauso Telefónica de España, SA . Telefónica de España veikia vaizdo ir garso turinio pasiūlos per savo tinklą Internet Protocol Television  rinkoje ir siūlo savo paslaugą Imagenio .

3. RTVE yra Ispanijos visuomeninis radijo ir televizijos transliuotojas, kuriam Įstatymu Nr. 17/2006 šiose srityse priskirta viešosios paslaugos užduotis.

4. Įstatyme Nr. 17/2006 buvo numatyta mirši RTVE finansavimo schema. Pagal šį įstatymą, pirma, RTVE disponavo pajamomis iš savo komercinės veiklos, būtent iš reklamos laiko pardavimo. Antra, ji gaudavo kompensaciją iš Ispanijos valstybės už visuomeninės paslaugos užduoties vykdymą. Šią finansavimo schemą (toliau – esama RTVE finansavimo schema) Europos Bendrijų Komisija patvirtino 2005 m. balandžio 20 d. Sprendime C (2005) 1163 galutinis dėl valstybės pagalbos RTVE (E 8/05) (santrauka pateikta OL C 239, 2006, p. 17) ir 2007 m. kovo 7 d. Sprendime C (2007) 641 galutinis dėl RTVE darbuotojų mažinimo priemonių finansavimo (NN 8/07) (santrauka pateikta OL C 109, 2007, p. 2).

5. 2009 m. birželio 22 d. Komisijai buvo pateiktas skundas dėl įstatymo projekto, kurį patvirtinus priimtas Įstatymas Nr. 8/2009. 2009 m. rugpjūčio 5 d. Komisija paprašė Ispanijos Karalystės pateikti informacijos apie šį įstatymo projektą.

6. 2009 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusiu Įstatymu Nr. 8/2009 buvo pakeista esama RTVE finansavimo schema.

7. Visų pirma Įstatyme Nr. 8/2009 buvo numatyta, kad nuo 2009 m. pabaigos pajamos iš reklamos, teleparduotuvių, finansinio rėmimo ir mokesčio už peržiūrą nebebus RTVE finansavimo šaltiniai. Vienintelės pajamos iš komercinės veiklos, kuriomis RTVE galėjo toliau disponuoti po šios datos, buvo pajamos iš paslaugų teikimo tretiesiems asmenims ir iš savo produkcijos pardavimo (Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies e punktas). Šios pajamos siekė apie 25 mln. eurų (žr. ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamąją dalį).

8. Paskui siekiant kompensuoti kitų pajamų iš komercinės veiklos netekimą Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies b–d punktuose ir 4–6 straipsniuose buvo nustatytos arba pakeistos esamos trys mokestinės priemonės:

– naujas 3 % pajamų mokestis, taikomas Ispanijoje įsteigtiems TV transliuotojams, transliuojantiems nemokamais televizijos kanalais, ir 1,5 % pajamų mokestis, taikomas TV transliuotojams, transliuojantiems mokamais televizijos kanalais. Šių lėšų įnašas į RTVE biudžetą neturi viršyti 15 % (nemokamos TV atveju) ir 20 % (mokamos TV atveju) visos metinės RTVE remti skirtos sumos, o nustatytą procentine dalimi išreikštą dydį viršijanti surinkus mokesčius gautų pajamų suma bus pervedama į bendrąjį Ispanijos valstybės biudžetą (Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir 6 straipsnis),

– naujas 0,9 % mokestis, taikomas Ispanijoje įsteigtų telekomunikacijos paslaugų operatorių, kurie yra užregistruoti telekomunikacijų rinkos komisijos operatorių registre ir kurie vykdo veiklą visoje šalyje arba daugiau nei vienoje autonominėje bendrijoje bei teikia garso ir vaizdo arba kitas reklamą apimančias paslaugas kaip fiksuotos telefonijos, judriosios telefonijos ar interneto prieigos paslaugas teikiantys operatoriai, bendrosioms veiklos pajamoms (išskyrus gautas susijusioje didmeninėje rinkoje). Įnašas į bendrą kiekvienais metais RTVE skiriamą paramą neturi viršyti 25 %, o nustatytą procentine dalimi išreikštą dydį viršijanti surinkus mokesčius gautų pajamų suma pervedama į bendrąjį Ispanijos valstybės biudžetą (Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies c punktas ir 5 straipsnis),

– 80 % jau esamo mokesčio už naudojimąsi radijo spektru, bet ne daugiau nei 330 mln. eurų. Nustatytą sumą viršijanti dalis bus pervedama į bendrąjį Ispanijos valstybės biudžetą. Šią procentais išreikštą dalį galima keisti vadovaujantis bendrąjį Ispanijos valstybės biudžetą reglamentuojančiais teisės aktais (Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 4 straipsnis).

9. Beje, kompensacija už su viešąja paslauga susijusių pareigų vykdymą, numatyta Įstatyme Nr. 17/2006, buvo palikta galioti (Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies a punktas). Taigi, jeigu minėtų finansavimo šaltinių (ir kelių kitų Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalies f–i punktuose numatytų nedidelės svarbos šaltinių) nepakaktų padengti visoms RTVE sąnaudoms, skirtoms su viešąja paslauga susijos pareigos vykdymui, Ispanijos valstybė privalėtų, remdamasi Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalimi ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsniu, padengti šį skirtumą. Todėl mišri RTVE finansavimo schema buvo pertvarkyta į finansavimo beveik tik iš valstybės lėšų schemą (toliau – finansavimas beveik tik iš valstybės lėšų).

10. Galiausiai Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos RTVE pajamų lubos. Per 2010 ir 2011 m. bendra šių pajamų suma negalėjo viršyti 1 200 mln. eurų, o tai taip pat atitinka jos išlaidų lubas kiekvienais finansiniais metais. Nustatyta, kad 2012–2014 m. ši suma gali didėti ne daugiau kaip 1 %, o tolesniais metais suma didės atsižvelgiant į metinį vartotojų kainų indeksą.

11. Įstatymu Nr. 8/2009 taip pat buvo pakeista visuomeninio transliavimo paslaugos užduoties, kurią vykdė RTVE, apibrėžtis. Jame, be kita ko, nustatytos papildomos RTVE pareigos dėl vaikams skirtų programų. Beje, tuo įstatymu nustatytos ribos sporto renginių retransliacijos teisėms įsigyti ir didžiausių tarptautinių filmų kūrėjų filmų demonstravimui piko metu.

12. 2009 m. gruodžio 2 d. Komisija Ispanijos Karalystei pranešė, kad nusprendė pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl RTVE finansavimo schemos pakeitimo (OL C 8, 2010, p. 31, toliau – sprendimas pradėti oficialaus tyrimo procedūrą) (santrauka paskelbta OL C 8, 2010, p. 31). Komisija paragino suinteresuotąsias trečiąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamos priemonės.

13. 2010 m. kovo 18 d. Komisija pradėjo SESV 258 straipsnyje numatytą procedūrą dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo ir teigė, kad nustatytas mokestis elektroninėms komunikacijoms prieštarauja 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337) 12 straipsniui. 2010 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje Komisija paprašė Ispanijos Karalystės panaikinti šį mokestį dėl jo nesuderinamumo su ta direktyva.

14. 2010 m. liepos 20 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame paskelbė, kad Įstatyme Nr. 8/2009 numatytas RTVE finansavimo schemos pakeitimas yra suderinamas su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Komisija rėmėsi būtent konstatavimu, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės nėra tame įstatyme numatytų naujų pagalbos elementų sudedamoji dalis ir kad galimas šių mokestinių priemonių nesuderinamumas su Leidimų direktyva neturi įtakos jos suderinamumo su vidaus rinka nagrinėjimui. Beje, ji nusprendė, kad pakeista RTVE finansinė schema neprieštarauja SESV 106 straipsnio 2 daliai, nes ji yra proporcinga.

Procesas Bendrajame Teisme

15. 2011 m. kovo 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.

16. Ispanijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. gegužės 25 d.

17. RTVE pateikė prašymą leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. birželio 16 d.

18. Atitinkamai 2011 m. birželio 30 d. ir rugsėjo 22 d. nutartimis Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas jų prašymus įstoti į bylą patenkino.

19. 2011 m. liepos 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu raštu ieškovės pateikė prašymą dėl konfidencialumo užtikrinimo RTVE atžvilgiu, susijusį su tam tikrais ieškinio priede esančiais duomenimis ir informacija.

20. 2011 m. spalio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu raštu RTVE pareiškė prieštaraujanti dėl viso ieškovių pateikto prašymo užtikrinti konfidencialumą.

21. 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą dėl konfidencialumo užtikrinimo.

22. Į bylą įstojusios šalys pateikė savo paaiškinimus, o ieškovės per nustatytus terminus pateikė savo pastabas dėl šių paaiškinimų.

23. 2012 m. kovo 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu raštu ieškovės pateikė prašymą dėl konfidencialumo užtikrinimo Ispanijos Karalystės ir RTVE atžvilgiu, susijusį su tam tikrais jų pastabose dėl RTVE pateikto įstojimo į bylą paaiškinimo duomenimis.

24. 2012 m. balandžio 10 ir 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautais raštais atitinkamai Ispanijos Karalystė ir RTVE užginčijo ieškovių pateiktus prašymus dėl konfidencialumo užtikrinimo.

25. 2013 m. liepos 4 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą dėl konfidencialumo užtikrinimo.

26. 2013 m. liepos 9 d. raštais Bendrasis Teismas pritaikė proceso organizavimo priemonę ir paprašė šalių atsakyti į klausimus, kaip nustatyta jo Procedūros reglamento 64 straipsnyje. Šalys į šį prašymą atsakė per nustatytą terminą.

27. Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2013 m. spalio 15 d. įvykusį teismo posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

28. Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

– panaikinti ginčijamą sprendimą remiantis SESV 263 straipsniu,

– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

– priteisti iš Ispanijos Karalystės visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jos įstojimu į bylą, įskaitant ir ieškovių patirtas išlaidas,

– priteisti iš RTVE visas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jos įstojimu į bylą, įskaitant ir ieškovių patirtas išlaidas.

29. Komisija, Ispanijos Karalystė ir RTVE Bendrojo Teismo prašo:

– pripažinti ieškinį iš dalies nepriimtinu,

– bet kuriuo atveju atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

30. Ieškinys pagrįstas penkiais pagrindais, susijusiais, pirma, su procesinių teisių, garantuojamų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, pažeidimu, antra, su SESV 108 straipsnio ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108 straipsnio] taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio c punkto pažeidimu, trečia, su šiuo atveju nustatytos pareigos motyvuoti pažeidimu, ketvirta, su klaida dėl pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, ir, penkta, su SESV 106 straipsnio 2 dalies bei pareigos motyvuoti pažeidimu.

1. Dėl ieškinio ir jo pagrindų priimtinumo

31. Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, teigia, kad ieškinys iš dalies nepriimtinas. Jos teigimu, ieškovės yra suinteresuotos pareikšti ieškinį tik dėl to jų prašymo panaikinti aspekto, kuris susijęs su ginčijamo sprendimo dalimis dėl jų turimų įnešti įnašų. Komisijos nuomone, ieškovės nesuinteresuotos prašyti panaikinti šį sprendimą, nes tas panaikinimas būtų susijęs arba su įnašais, kuriuos jos turėtų bet kuriuo atveju mokėti neatsižvelgiant į tai, ar skiriama parama, arba su įnašais, kurių jos neturi mokėti. Kiekvienas Įstatymo Nr. 8/2009 4–6 straipsniuose numatytas įnašas nesusijęs su kitais įnašais. Todėl vieno iš jų panaikinimas neturėtų įtakos kitiems.

32. Savo ruožtu Ispanijos Karalystė teigia, kad antrasis–penktasis ieškinio pagrindai yra nepriimtini dėl ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį trūkumo. Šie pagrindai, jos manymu, susiję su ginčijamo sprendimo pagrįstumu. Todėl nepakaktų ieškoves pripažinti suinteresuotomis, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, jos turėtų būti konkrečiai susijusios su šiuo sprendimu. Be to, Įstatymas Nr. 8/2009 neturi esminės įtakos ieškovių padėčiai rinkoje.

33. Ieškovės ginčija šiuos argumentus.

34. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Europos Sąjungos teismas turi teisę kiekvienos bylos aplinkybėmis įvertinti, ar tinkamas teisingumo vykdymas pateisina ieškinio ar pagrindo atmetimą iš esmės, prieš tai nepriėmęs sprendimo dėl jo priimtinumo (2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba / Boehringer , C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 51 ir 52 punktai ir 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna / Komisija , T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 155 punktas).

35. Šios bylos aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad siekiant proceso ekonomiškumo visų pirma reikia išnagrinėti ieškovių prašymą dėl panaikinimo ir tam prašymui pagrįsti pateiktų pagrindų pagrįstumą, o ne iš karto priimti sprendimą dėl viso ieškinio ar dėl antrojo–penktojo pagrindų priimtinumo, nes ieškinys bet kuriuo atveju ir dėl motyvų, kurie bus nurodyti vėliau, yra nepagrįstas.

2. Dėl esmės

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su procesinių teisių, garantuojamų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, pažeidimu

36. Ieškinio pirmajame pagrinde ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė jų procesines teises, garantuojamas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Jų teigimu, sprendimo pradėti oficialaus tyrimo procedūrą 29 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės yra atskiriamos nuo esamos RTVE finansavimo schemos, nors dėl šio klausimo buvo kilę abejonių. Taip Komisija apribojo oficialaus tyrimo procedūros dalyką. Šio apribojimo pasekmė, ieškovių teigimu, – jų procesinių teisių apribojimas, nes Komisija privalėjo atsižvelgti tik į trečiųjų suinteresuotųjų šalių pastabas dėl procedūros dalyko. Todėl, kiek tai susiję su klausimu, ar mokestinės priemonės atskiriamos nuo pagalbos sudedamųjų dalių, ieškovės teigia, kad jos nepasinaudojo tokia apsauga, kuria būtų galėjusios pasinaudoti, jei šis klausimas būtų įtrauktas į procedūrą. Tokiu atveju situacija būtų tokia, kaip ir tuo atveju, kai Komisija priima galutinį sprendimą dėl priemonės nepradėjusi oficialaus tyrimo procedūros, nepaisant to, kad yra rimtų abejonių dėl aptariamos priemonės.

37. Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, ginčija šiuos argumentus.

38. Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta oficialaus tyrimo procedūra siekiama būtent apsaugoti potencialiai suinteresuotų trečiųjų šalių teises ir kad ta procedūra yra būtina, nes Komisija patiria didelių sunkumų vertindama, ar priemonė yra suderinama su bendrąja rinka (2011 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Austrija / Scheucher-Fleisch ir kt. , C‑47/10 P, Rink. p. I‑10707, 70 punktas ir 2009 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Post ir DHL International / Komisija , T‑388/03, Rink. p. II‑199, 87 punktas).

39. Taip pat reikia pažymėti, kad šiuo atveju ieškovės nekaltina Komisijos tuo, kad ji nepradėjo oficialaus tyrimo procedūros dėl Įstatymo Nr. 8/2009. Jos teigia, kad nors Komisija nusprendė pradėti oficialaus tyrimo procedūrą dėl šio įstatymo, ji pažeidė jų procesines teises, garantuojamas SESV 108 straipsnio 2 dalimi, nes sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą konstatavo, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos arba pakeistos mokestinės priemonės yra atskiriamos nuo esamos RTVE finansavimo schemos.

40. Šį argumentą reikia atmesti.

41. Iš tiesų sprendimo pradėti oficialaus tyrimo procedūrą 29 konstatuojamojoje dalyje Komisijos išdėstyti teiginiai dėl Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų ar pakeistų trijų mokestinių priemonių negali pažeisti ieškovių procesinių teisių, garantuojamų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

42. Priešingai, nei teigia ieškovės, šioje byloje aptariamas atvejis negali būti lyginamas su atveju, jei Komisija būtų nusprendusi nepradėti oficialaus tyrimo procedūros dėl Įstatymo Nr. 8/2009.

43. Iš tiesų, jei Komisija būtų nusprendusi nepradėti oficialaus tyrimo procedūros dėl Įstatymo Nr. 8/2009, ieškovės nebūtų galėjusios pasinaudoti procesinėmis teisėmis, kurios joms suteiktos pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį kaip trečiosioms suinteresuotosioms šalims.

44. Beje, šiuo atveju Komisija nusprendė pradėti oficialaus tyrimo procedūrą dėl Įstatymo Nr. 8/2009. Todėl ieškovės galėjo pateikti pastabas kaip trečiosios suinteresuotosios šalys, o Komisija galėjo atsižvelgti į šias pastabas.

45. Visų pirma, sprendimo pradėti oficialaus tyrimo procedūrą 29 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti Komisijos teiginiai nedraudžia ieškovėms išdėstyti abejones dėl Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių atskiriamumo. Kai Komisija nusprendžia pradėti oficialų priemonės tyrimą, ji ragina trečiąsias suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl jos. Tačiau suinteresuotosioms trečiosioms šalims niekas nedraudžia pateikti pastabas ne tik dėl sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą Komisijos paminėtų abejonių, bet ir dėl kitų nagrinėjamos priemonės aspektų.

46. Toliau reikia pažymėti, kad net jei sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą Komisija neišreiškė abejonių dėl mokestinių priemonių atskiriamumo, tai jai netrukdo atsižvelgti į trečiųjų suinteresuotųjų šalių per oficialaus tyrimo procedūrą išreikštas abejones. Komisijai niekas nedraudžia susipažinus su trečiosios suinteresuotosios šalies pastabose išdėstytomis abejonėmis atlikti išsamesnę analizę, surinkti papildomos informacijos ir, jei reikia, pakeisti savo nuomonę. Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalimi ir 6 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, kad sprendimas pradėti oficialaus tyrimo procedūrą apima preliminarų vertinimą, per kurį Komisija gali susidaryti pirminę nuomonę apie tai, ar nagrinėjamos priemonės gali būti laikomos pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir ar jos suderinamos su bendrąja rinka. Taigi toks sprendimas yra tik parengiamasis (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Andersen / Komisija , T‑87/09, 53 punktą). Tai, kad sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą pateikti vertinimai yra tik preliminarūs, patvirtina Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnis, kuriame numatyta, kad galutiniame sprendime Komisija gali nuspręsti, jog nagrinėjama priemonė nėra pagalba, pranešime nurodyta pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, pranešime nurodyta pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, arba pranešime nurodyta pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka (2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione Siciliana / Komisija , T‑190/00, Rink. p. II‑5015, 48 punktas).

47. Todėl ieškovės negali sėkmingai pagrįsti to, kad jų procesinės teisės, kurios joms suteiktos pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistos Komisijos teiginiais, išdėstytais sprendimo pradėti oficialaus tyrimo procedūrą 29 konstatuojamojoje dalyje.

48. Nė vienas ieškovės pateiktas argumentas neleidžia suabejoti šia išvada.

49. Pirma, ieškovės teigia, kad remiantis 2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Scott (C‑290/07 P, Rink. p. I‑7763) 90–99 punktais galima daryti išvadą, jog Komisija neprivalo atsižvelgti į abejones dėl trečiųjų suinteresuotųjų šalių pateiktų nagrinėjamų priemonių aspektų, nes ji tokių abejonių neišreiškė sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą. Tačiau toks minėto sprendimo aiškinimas yra klaidingas. Tame sprendime Teisingumo Teismas iš tiesų tik konstatavo, jog Komisija neprivalo atsižvelgti į dokumentus, kurie, pirma, jam buvo pateikti ne per administracinę procedūrą, o vėliau, ir, antra, kuriuose pateikti teiginiai yra tik bendro pobūdžio.

50. Antra, remdamosi 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo González y Díez / Komisija (T‑25/04, Rink. p. II‑3121) 124–137 punktais ieškovės teigia, kad Komisija turi atsižvelgti į teisėtus lūkesčius, kuriuos galėjo sukelti sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą pateikta informacija.

51. Šį argumentą taip pat reikia atmesti.

52. Šio sprendimo 50 punkte nurodytas sprendimas susijęs su byla, kurioje Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar sprendime pradėti oficialaus tyrimo procedūrą Komisija pateikė pakankamai informacijos, leidžiančios priemonės gavėjui suprasti, kad ji turi abejonių dėl nagrinėjamos priemonės aspekto, išdėstyti savo argumentus ir pateikti duomenų, kuriuos jis galėjo laikyti reikalingais šiuo atveju ir žinodamas priežastį. Tačiau nesant pakankamos informacijos priemonės gavėjas negali numatyti, kad privalo išsklaidyti Komisijos abejones, kylančias dėl šios priemonės. Todėl jis gali remtis teisėtų lūkesčių principu, jeigu galutiniame sprendime Komisija remiasi šiomis abejonėmis.

53. Toks argumentas netaikomas šioje byloje, kurioje, kilus nesutarimui, ieškovės galėjo pateikti pastabas dėl sprendimo pradėti oficialaus tyrimo procedūrą 29 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų Komisijos teiginių, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės yra atskiriamos nuo esamos RTVE finansavimo schemos. Atsižvelgiant į tai, kad tokiame sprendime Komisijos pateikti vertinimai yra tik preliminarūs, ieškovės negalėjo tikėtis, kad per procedūrą ir būtent joms pateikus pastabas Komisija nepakeis nuomonės.

54. Todėl ieškinio pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su klaida dėl naujos pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnį, ir su Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktu

55. Ieškinio antrasis pagrindas susijęs su ta ginčijamo sprendimo motyvų dalimi, kuri pavadinta „Priemonių laikymo esama pagalba analizė“ ir kuri išdėstyta 48–55 konstatuojamosiose dalyse. Komisija atsakė į Ispanijos Karalystės pateiktą argumentą, kad Įstatymas Nr. 8/2009 nėra esminis esamos pagalbos schemos pakeitimas, padarytas pagal Komisijos sprendimą byloje E 8/05, ir kad tas įstatymas nėra nauja pagalba, apie kurią reikia iš naujo pranešti (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).

56. Ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 48–55 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažeidė naujos pagalbos sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą, konstatavusi, kad Įstatymu Nr. 8/2009 padarytas RTVE finansavimo schemos pakeitimas yra atskiriamas nuo esamos jos finansavimo schemos. Jų teigimu, šis įstatymas negali būti laikomas paprasčiausiu esamos schemos papildymu. Tuo įstatymu pakeičiamas ne tik RTVE finansavimas, bet ir šiam subjektui patikėta visuomeninio transliavimo užduotis. Taigi yra ryšys tarp visuomeninio transliavimo užduoties finansavimo ir išplėtimo. Todėl Komisija, jų nuomone, negalėjo nuspręsti, kad tuo įstatymu padarytas RTVE finansavimo pakeitimas gali būti atskiriamas nuo esamos pagalbos schemos ir neturėjo būti nagrinėjamas atskirai.

57. Ieškovės taip pat teigia, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo principą. Jų teigimu, ginčijamame sprendime jos padarytas skirtumas tarp finansavimo pakeitimo analizės ir visuomeninio transliavimo užduoties pakeitimo analizės prieštarauja jos sprendimų praktikai.

58. Atvirkščiai, Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, teigia, kad šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas. Įstatymu Nr. 8/2009 padaryti pakeitimai atskiriami nuo esamos schemos. Jos teigimu, tik pakeitimai dėl esmės, t. y. dėl vidinio esamos schemos veikimo, yra nuo jos neatskiriami. Taigi Įstatymu Nr. 8/2009 padaryti pakeitimai neturėjo įtakos esamos pagalbos schemos veikimui. Visų pirma, visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės neturėjo įtakos nei kitų RTVE suteiktos pagalbos sudedamųjų dalių vertinimui, nei poveikiui, kurį valstybės pagalba gali daryti rinkai. Taip pat aplinkybė, kad mokestinės priemonės sustiprino visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą, neturėjo įtakos esamos schemos vidiniam veikimui ir poveikiui, kurį pagalba galėjo daryti rinkoje. Galiausiai visuomeninio transliavimo užduoties patikslinimais buvo nustatyta siauresnė visuomeninio transliavimo užduoties apibrėžtis, o tai neturėjo įtakos jos suderinamumo tyrimui ir nepakeitė esamos RTVE finansavimo schemos priskyrimo esamai pagalbai.

59. Komisija priduria, kad argumentas dėl jos sprendimų praktikos yra nereikšmingas, nes tokia praktika negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Komisijos teigimu, bet kuriuo atveju jos praktika nėra nenuosekli.

60. Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia priminti taisykles, reglamentuojančias esamos pagalbos schemos pakeitimus, o paskui išnagrinėti, ar ginčijamo sprendimo 48–55 konstatuojamosiose dalyse Komisija laikėsi tų taisyklių.

Dėl esamos pagalbos schemos pakeitimus reglamentuojančių taisyklių

61. Dėl esamos pagalbos schemos pakeitimus reglamentuojančių taisyklių pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą nauja pagalba – tai bet kokia pagalbos sistema ar bet kokia individuali pagalba, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

62. Vis dėlto pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (OL L 140, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 4 t., p. 3), 4 straipsnį bet koks esamos pagalbos pakeitimas nebūtinai yra nauja pagalba. Kaip galima teigti remiantis šia nuostata, visiškai formalūs ar administraciniai pakeitimai, kurie neturi įtakos pagalbos priemonės vertinimui, nelaikomi esamos pagalbos pakeitimais. Taigi tam, kad esamos pagalbos pakeitimas būtų laikomas nauja pagalba, jis turi būti esminis.

63. Jeigu esamos pagalbos schemos pakeitimas yra nauja pagalba, Komisija turi išnagrinėti, kiek įtakos jis daro esamai pagalbai. Iš esmės tik pakeitimas savaime yra nauja pagalba. Taigi tik tuo atveju, kai pakeitimas daro poveikį pačiai pirminės schemos esmei, jis tampa nauja pagalbos schema. Tačiau pakeitimas nedaro poveikio pačiai pirminės schemos esmei, jeigu naują elementą aiškiai galima atskirti nuo pirminės schemos (2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Government of Gibraltar / Komisija , T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309, 109–111 punktai).

64. Taigi pagalbos schemos pakeitimas, kuriuo numatomas esamos pagalbos schemos išplėtimas naujai gavėjų kategorijai, yra pakeitimas, kuris aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos, nes esamos pagalbos schemos taikymas naujai gavėjų kategorijai neturi įtakos pradinės schemos suderinamumo vertinimui (2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ASM Brescia / Komisija , T‑189/03, Rink. p. II‑1831, 106 punktas).

65. Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia pažymėti, kad esamos pagalbos schemos pakeitimas turi būti laikomas nauja pagalba, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą, tik tuo atveju, kai tas pakeitimas daro įtakos jos esmei. Todėl Komisija gali įvertinti tik tuos esamos schemos elementus, kurių esmei pakeitimas padarė įta kos. Kiek tai susiję su tais elementais, Komisijai niekas nedraudžia remtis savo pirminio vertinimo rezultatu ir nagrinėti tik tai, ar šis vertinimas turi keistis atsižvelgiant į nagrinėjamą pakeitimą. Dėl valstybės narės pareigos pranešti reikia pažymėti, kad net tuo atveju, kai nauja pagalbos priemone keičiama esamos pagalbos schemos esmė, valstybė narė nebūtinai privalo iš naujo pranešti apie visą pagalbos priemonę ir gali pranešti tik apie pakeitimą su sąlyga, kad tame pranešime bus pateikta visa informacija, kuri Komisijai reikalinga vertinant naują pagalbos priemonę.

Dėl Komisijos požiūrio šioje byloje

66. Atsižvelgiant būtent į pirmiau išdėstytus argumentus reikia išnagrinėti, ar ginčijamo sprendimo 48–55 konstatuojamosiose dalyse Komisija laikėsi taisyklių, reglamentuojančių esamos pagalbos schemos pakeitimus.

67. Ginčijamo sprendimo 49 ir 50 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad remdamasi Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsniu ji privalėjo pirmiausia išnagrinėti, ar Įstatymu Nr. 8/2009 padarytas RTVE finansavimo schemos pakeitimas yra esminis. Paskui ji konstatavo, kad perėjimas nuo mišrios RTVE finansavimo schemos prie finansavimo beveik tik iš valstybės lėšų, kurį Ispanijos Karalystė pradėjo taikyti priėmusi minėtą įstatymą, yra esminis pakeitimas ir todėl yra nauja pagalba. Tokiomis aplinkybėmis ji nusprendė, kad pagalbos dydis gerokai išaugo ir kad su reklama susijęs finansavimas, kuris nebuvo pagalba, buvo pakeistas Ispanijos valstybės teikiamu finansavimu.

68. Taigi šioje ginčijamo sprendimo motyvų dalyje, kurios šalys neginčija, Komisija pasisakė tik dėl klausimo, ar Įstatymu Nr. 8/2009 padaryti esamos RTVE finansavimo schemos pakeitimai yra nauja pagalba (žr. šio sprendimo 62 punktą). Šie argumentai nesusiję su klausimu dėl Įstatymu Nr. 8/2009 padarytų esamos RTVE finansavimo schemos pakeitimų atskiriamumo.

69. Ginčijamo sprendimo 51 ir 52 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėstė metodą, kurį ketino taikyti nagrinėdama esamos pagalbos schemos pakeitimą. Padariusi nuorodą į Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą ir į šio sprendimo 63 punkte nurodytą teismų praktiką, ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje Komisija pareiškė, kad pakeitimai, kurie nedaro įtakos pagalbos priemonės suderinamumo vertinimui, negali daryti įtakos ir pagalbos esmei, todėl nedaro įtakos priemonės priskyrimui esamai pagalbai. Ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamosios dalies antrame ir trečiame sakiniuose Komisija konstatavo, kad jei pakeitimas daro įtaką schemos esmei, tačiau ne tiek, kad būtų būtina iš naujo įvertinti kitus jos elementus, tokį pakeitimą galima vertinti atskirai, nesiremiant kitais tos schemos elementais ir kad tokiu atveju valstybės narės pareiga pranešti ir Komisijos pareiga išnagrinėti taikoma tik pakeitimui.

70. Šiose išvadose klaidos nėra. Kaip nurodyta šio sprendimo 63 ir 64 punktuose, pakeitimas, kuris negali turėti įtakos esamos pagalbos schemos vertinimui, nes jis nesusijęs su jos esme, turi būti laikomas atskiriamu nuo tos schemos. Beje, kaip minėta šio sprendimo 65 punkte, jeigu priemonė, kuri turi būti laikoma nauja pagalba, gali turėti įtakos pradinės pagalbos schemos vertinimui, nauja pagalba tampa tik tie tos schemos elementai, kurių esmė keičiasi.

71. Ginčijamo sprendimo 53–55 konstatuojamosiose dalyse Komisija taikė šio sprendimo 69 punkte minėtą metodą.

72. Taigi ginčijamo sprendimo 54 ir 55 konstatuojamosiose dalyse Komisija pasisakė dėl klausimo, ar Įstatymu Nr. 8/2009 padaryti esamos RTVE finansavimo schemos pakeitimai yra atskiriami nuo esamos pagalbos schemos.

73. Ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo naujų RTVE skirtų išteklių ir esamoje jos finansavimo schemoje numatytų pagalbos elementų ryšį. Patvirtinusi, kad šie nauji ištekliai yra esminiai ir dėl to laikomi nauja pagalba, Komisija konstatavo, kad tie ištekliai gali turėti įtakos „visos pagalbos suderinamumui“, taigi ir pagalbos elementams, kurie numatyti esamoje RTVE pagalbos schemoje.

74. Ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad apie šiuos pakeitimus jai turėjo būti formaliai pranešta dėl jų įtakos visos RTVE finansavimo schemos suderinamumui. Ji pažymėjo, kad priskyrimas naujai pagalbai susijęs tik su pačiu pakeitimu, todėl ji privalėjo įvertinti tik tų pasikeitimų mastą bei jų pasekmes pagalbos suderinamumui.

75. Taigi ginčijamo sprendimo 54 ir 55 konstatuojamosiose dalyse Komisija nekonstatavo, kad nauji Įstatymu Nr. 8/2009 įtraukti pagalbos elementai yra atskiriami nuo esamos pagalbos. Atvirkščiai, remiantis šiomis konstatuojamosiomis dalimis galima drąsiai teigti, kad Komisija nusprendė, jog šiuo įstatymu buvo pakeista tam tikrų esamos pagalbos schemos elementų esmė.

76. Tokį aiškinimą patvirtina ginčijamo sprendimo sandara. Nagrinėdama pagalbos suderinamumą Komisija išnagrinėjo RTVE finansavimo schemą, kuri jau buvo pakeista Įstatymu Nr. 8/2009, taigi tą pagalbos RTVE schemą, kuri sudaryta ne tik iš naujų tuo įstatymu įtrauktų elementų, bet ir iš esamos schemos elementų, kurių esmė tuo įstatymu buvo pakeista. Taigi, pirma, ginčijamo sprendimo 56–60 konstatuojamosiose dalyse Komisija išanalizavo pakeistą RTVE priskirtos visuomeninio transliavimo užduoties apibrėžtį. Antra, ginčijamo sprendimo 67–76 konstatuojamosiose dalyse Komisija patikrino, ar atsižvelgiant į šią užduotį ir į visus RTVE skirtos pagalbos elementus, t. y. į šiuo įstatymu nustatytus viešuosius ir pagal esamą RTVE finansavimo schemą jau numatytus išteklius, nekyla per didelės kompensacijos pavojus.

77. Taigi remiantis ginčijamo sprendimo 54 ir 55 konstatuojamosiomis dalimis ir jo sandara galima teigti, kad Komisija nekonstatavo, jog Įstatymu Nr. 8/2009 numatyti pagalbos elementai yra nauja pagalba, kuri yra atskiriama nuo esamos pagalbos RTVE schemos.

78. Šios išvados nepaneigia ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti Komisijos argumentai. Tiesa, ji konstatavo, kad Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės yra atskiriamos nuo esamos RTVE finansavimo schemos. Tokiomis aplinkybėmis ji nusprendė, kad nauji finansavimo šaltiniai gali turėti įtakos pačiam schemos teisėtumui, tačiau jie neturi įtakos kitų RTVE suteiktos pagalbos elementų vertinimui ir poveikiui, kurį ta pagalba gali daryti rinkai.

79. Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovė, remiantis ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamąja dalimi negalima daryti išvados, kad Komisija nusprendė, jog Įstatymu Nr. 8/2009 nustatyti pagalbos elementai yra atskiriami nuo esamos pagalbos RTVE schemos.

80. Pirma, toks aiškinimas negalimas. Iš tiesų taip pat būtų galima teigti, kad ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje Komisijos išdėstyti argumentai susiję tik su Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytomis ar pakeistomis mokestinėmis priemonėmis, taigi su to įstatymo mokestine dalimi. Šiuo atveju toje konstatuojamojoje dalyje Komisijos išdėstyti argumentai būtų susiję tik su tais šio įstatymo elementais, kurie, jos teigimu, nėra pagalbos sudedamoji dalis ir todėl negali turėti įtakos jos suderinamumui su bendrąja rinka (žr. ginčijamo sprendimo 61–66 konstatuojamąsias dalis, kurių pagrįstumas bus išnagrinėtas nagrinėjant ieškinio ketvirtąjį pagrindą). Taip pat būtų galima teigti, kad šioje konstatuojamojoje dalyje Komisija norėjo tik konstatuoti, jog Ispanijos Karalystė privalėjo jai pranešti apie aptariamą įstatymą, o ne ex novo jai pranešti apie visus esamos RTVE finansavimo schemos elementus (žr. šio sprendimo 65 punktą).

81. Antra, nors reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų Komisijos pastabų tiksli apimtis nėra visiškai aiški, bet kuriuo atveju ieškovės pateiktas šios konstatuojamosios dalies aiškinimas turi būti atmestas, nes jis visiškai skiriasi nuo likusių motyvų ir šio sprendimo sandaros (žr. šio sprendimo 72–77 punktus).

82. Todėl reikia daryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje Komisija nekonstatavo, kad padaryti esamos RTVE finansavimo schemos pakeitimai yra nauja visiškai nuo tos schemos atskiriama pagalba, kuri gali būti nagrinėjama atskirai. Todėl priešingai, nei teigia ieškovė, Komisija nepažeidė SESV 108 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkto.

83. Todėl reikia atmesti visą ieškinio antrąjį pagrindą.

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti esamos schemos pakeitimo atskiriamumą pažeidimu

84. Ieškinio trečiajame pagrinde ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažeidė pareigą motyvuoti. Jų teigimu, Komisija nemotyvavo, kaip priėjo prie išvados, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės yra atskiriamos nuo esamos RTVE finansavimo schemos.

85. Atvirkščiai, Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, mano, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas yra pakankamas.

86. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei į adresatų ar kitų tiesiogiai ir konkrečiai su aktu susijusių asmenų galimą interesą gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į turinį bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2009 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KG Holding ir kt. / Komisija , T‑81/07–T‑83/07, Rink. p. II‑2411, 61 ir 62 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

87. Pirma, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti tiek, kiek jame kalbama apie Komisijos teiginį, kad nauji Įstatymu Nr. 8/2009 nustatyti valstybės ištekliai ir visuomeninio transliavimo užduoties apibrėžties pakeitimas yra atskiriami nuo esamos pagalbos schemos. Kaip nustatyta šio sprendimo 71–83 punktuose, ginčijamame sprendime nėra tokių Komisijos teiginių.

88. Antra, dėl abejonės, susijusios su ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje pateiktų Komisijos argumentų tikslia apimtimi (žr. šio sprendimo 80 ir 81 punktus), reikia priminti, kad galimas prieštaravimas sprendimo motyvuose yra pareigos motyvuoti pažeidimas tik tuo atveju, jei įrodyta, kad dėl šio prieštaravimo akto adresatas negali suprasti visų ar dalies tikrų sprendimo motyvų ir kad dėl tos priežasties visa ar dalis akto rezoliucinės dalies neturi jokio teisinio pagrindo (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija T‑347/09, 101 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

89. Šioje byloje ši sąlyga neįvykdyta. Kaip minėta šio sprendimo 72–76 punktuose, visų pirma remiantis ginčijamo sprendimo 54 ir 55 konstatuojamosiomis dalimis ir to sprendimo sandara galima daryti aiškią išvadą, kad Komisija neteigė, jog Įstatymu Nr. 8/2009 padaryti pakeitimai yra atskiriami nuo esamos pagalbos schemos. Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia pažymėti, kad priežastys, dėl kurių Komisija nusprendė, jog RTVE finansavimo schema su Įstatymu Nr. 8/2009 padarytais pakeitimais yra suderinama su bendrąja rinka, nurodytos ginčijamo sprendimo 56–76 konstatuojamosiose dalyse, kuriose ji ne tik išanalizavo naujų Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų pagalbos elementų, bet ir Įstatymu Nr. 17/2006 padarytų pagalbos elementų pakeitimų suderinamumą.

90. Trečia, net jeigu ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje Komisija prieštarauja likusiems ginčijamo sprendimo argumentams, nors tai neįrodyta, toks prieštaravimas negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Komisijos požiūris ir tikrieji motyvai išplaukia iš to sprendimo 54 ir 55 konstatuojamųjų dalių ir jo sandaros (šiuo klausimu žr. 88 punkte minėto Sprendimo Vokietija / Komisija 101 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

91. Todėl ieškinio trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su Komisijos konstatavimu, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos arba pakeistos mokestinės priemonės nėra pagalbos sudedamoji dalis

92. Ieškinio ketvirtasis pagrindas susijęs su ginčijamo sprendimo 61–66 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais motyvais, kuriuose Komisija konstatavo, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos arba pakeistos mokestinės priemonės nėra tuo įstatymu nustatytos pagalbos priemonės sudedamoji dalis.

93. Ieškovės teigia, kad priešingai nei nustatė Komisija, visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos arba pakeistos naujos mokestinės priemonės yra tuo įstatymu nustatytų naujų pagalbos elementų sudedamoji dalis. Todėl nagrinėdama pagalbos suderinamumą Komisija taip pat turėjo išnagrinėti visų trijų naujų mokestinių priemonių suderinamumą su Sąjungos teise, būtent su Leidimų direktyva.

94. Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija nesilaikė kriterijų, reglamentuojančių pagalbos priemonės ir jos finansavimo ryšį. Antra, jos nurodo, kad taikydama tinkamus kriterijus Komisija turėjo konstatuoti, jog visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės yra tuo įstatymu nustatytų pagalbos elementų sudedamoji dalis.

Dėl pirmos dalies, susijusios su sąlygomis, kuriomis pagalbos finansavimo būdas turi būti laikomas tos pagalbos sudedamąja dalimi

95. Pirmoji dalis susijusi su ginčijamo sprendimo 61–63 konstatuojamosiomis dalimis. Ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad pagal Įstatymą Nr. 8/2009 perėjimas nuo mišrios RTVE finansavimo schemos prie finansavimo beveik tik iš valstybės lėšų yra lydimas trijų mokestinių priemonių, kurių tikslas yra surinkti reikiamas pajamas, nustatymu ar pakeitimu,. Ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija priminė, kad tuo atveju, kai mokestis yra pagalbos sudedamoji dalis, ji turi atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą ir gali pripažinti pagalbos schemą suderinama su bendrąja rinka tik tuo atveju, jei pagalbos schema yra suderinama su Sąjungos teise. Ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, jog tam, kad mokestį būtų galima laikyti pagalbos priemonės sudedamąja dalimi, turi būti privalomas tarpusavio ryšys tarp mokesčio ir pagalbos, nes iš mokesčio gaunamos pajamos yra privalomai skiriamos finansuoti pagalbą ir turi tiesioginės įtakos tos pagalbos dydžiui.

96. Ieškovės teigia, kad, priešingai nei ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje konstatavo Komisija, tam, kad mokestinės priemonės, kurios skirtos pagalbos priemonei finansuoti, būtų tos pagalbos sudedamoji dalis, pakanka, kad tos mokestinės priemonės būtų skirtos pagalbos gavėjui. Todėl nereikia, kad mokestinė priemonė turėtų tiesioginės įtakos pagalbos sumos dydžiui. Šiuo atveju tai tik vienas iš daugelio požymių.

97. Tačiau Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, mano, kad ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje nurodyti kriterijai nėra klaidingi. Mokestis negali būti laikomas pagalbos priemonės sudedamąja dalimi, kai įvykdytos dvi sąlygos, t. y., pirma, kai iš mokesčio surinktos lėšos turi būti būtinai skiriamos pagalbai finansuoti ir, antra, kai iš mokesčio surinktos lėšos daro tiesioginės įtakos tos pagalbos dydžiui.

98. Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV tiksliai nustatyta riba tarp, pirma, valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių, kurios išdėstytos SESV 107–109 straipsniuose, ir, antra, iškraipymus, atsirandančius dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, ypač jų mokestinių nuostatų, skirtumo, reglamentuojančių taisyklių, kurios išdėstytos SESV 116 ir 117 straipsniuose (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Streekgewest , C‑174/02, Rink. p. I‑85, 24 punktą).

99. Tuo remiantis darytina išvada, kad mokestinės priemonės, skirtos pagalbos priemonei finansuoti, iš esmės nepatenka į valstybės pagalbą reglamentuojančių SESV nuostatų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pape , C‑175/02, Rink. p. I‑127, 14 punktą ir 98 punkte minėto Sprendimo Streekgewest 25 punktą).

100. Vis dėlto, kai mokestinės priemonės yra pagalbos priemonės finansavimo būdas ir todėl jos yra tos pagalbos sudedamoji dalis, Komisija negali atskirti pagalbos tyrimo nuo jos finansavimo būdo poveikio, nes tokiu atveju finansavimo būdo nesuderinamumas su Sąjungos teise gali turėti neigiamos įtakos pagalbos schemos suderinamumui su bendrąja rinka (99 punkte minėto Sprendimo Pape 14 punktas ir 98 punkte minėto Sprendimo Streekgewest 25 punktas).

101. Dėl kriterijų, reglamentuojančių klausimą, ar pagalbos finansavimo būdas yra tos pagalbos sudedamoji dalis, teismų praktikoje nustatyta, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose turi būti nustatytas privalomas tarpusavio ryšys tarp nagrinėjamų mokesčio ir pagalbos, t. y. iš mokesčio gautos pajamos turi būti privalomai skiriamos pagalbai finansuoti bei daryti tiesioginės įtakos tos pagalbos dydžiui, ir, dėl tos priežasties, šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimui (2006 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Air Liquide Industries Belgium , C‑393/04 ir C‑41/05, Rink. p. I‑5293, 46 punktas ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Regie Networks , C‑333/07, Rink. p. I‑10807, 99 punktas).

102. Remiantis šia teismų praktika darytina išvada, pirma, jog tam, kad mokestis galėtų būti laikomas pagalbos priemonės sudedamąja dalimi, turi būti nustatyta privaloma nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią mokestis turi būti skiriamas pagalbai finansuoti. Darytina išvada, kad, nesant tokios nuostatos, mokestis negali būti laikomas skirtu pagalbos priemonei ir todėl nelaikomas jos finansavimo būdu. Kita vertus, vienintelė aplinkybė, kad egzistuoja tokia nuostata, negali būti pakankama sąlyga įtvirtinant, kad mokestis yra pagalbos priemonės sudedamoji dalis. Kai egzistuoja tokia nacionalinės teisės nuostata, reikia, be kita ko, išnagrinėti, ar pajamos iš mokesčio daro tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui.

103. Priešingai, nei tvirtina ieškovės, tam, kad mokestis būtų pagalbos priemonės sudedamoji dalis, visgi nepakanka, kad iš jo gaunamos pajamos būtų būtinai skiria mos tai pagalbai finansuoti.

104. Dėl teismų praktikos, kurią ieškovės nurodo savo argumentams pagrįsti, reikia konstatuoti, kad nė vienu iš jų paminėtų sprendimų negalima pagrįsti jų teiginio, kad siekiant įrodyti, jog finansavimo būdas yra pagalbos priemonės sudedamoji dalis, pakanka įrodyti, kad mokestinės priemonės pagrindu renkama rinkliava skiriama pagalbai finansuoti.

105. Šiomis aplinkybėmis ieškovės remiasi faktu, jog tam tikruose sprendimuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad turi būti privalomas ryšys tarp mokestinės priemonės ir pagalbos priemonės ir kad jeigu toks ryšys yra, iš mokestinės priemonės gautos pajamos turi tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui.

106. Priešingai, nei teigia ieškovės, remiantis jų nurodytais sprendimais (98 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Streekgewest 26 punktas; 99 punkte minėto Sprendimo Pape 15 punktas; 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo AEM ir AEM Torino , C‑128/03 ir C‑129/03, Rink. p. I‑2861, 46 ir 47 punktai ir 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Distribution Casino France ir kt. , C‑266/04–C‑270/04, C‑276/04 ir C‑321/04–C‑325/04, Rink. p. I‑9481, 40 punktas) negalima daryti išvados, kad mokestinės priemonės tiesioginė įtaka pagalbos dydžiui nėra būtina sąlyga, o tik vienas iš požymių. Atvirkščiai, 98 punkte minėtame Sprendime Streekgewest (28 punktas) Teisingumo Teismas išnagrinėjo ne tik tai, ar yra privalomas ryšys tarp mokestinės priemonės ir pagalbos priemonės, bet ir tai, ar iš tos mokestinės priemonės gautos pajamos turi tiesioginės įtakos minėtos pagalbos priemonės dydžiui.

107. Taip pat reikia priminti, kad sprendimuose, kuriuose Teisingumo Teismas konstatavo nepertraukiamą pagalbos priemonės ir jos finansavimo ryšį, tačiau aiškiai nenurodė mokestinės priemonės tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui (2003 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Calster ir kt. , C‑261/01 ir C‑262/01, Rink. p. I‑12249, 55 punktas ir 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Enirisorse , C‑34/01–C‑38/01, Rink. p. I‑14243, 47 punktas), buvo nagrinėjami tokie atvejai, kuriais ši sąlyga buvo įvykdyta.

108. Todėl Komisija nepadarė teisės klaidos konstatuodama, jog tam, kad finansavimo būdas būtų pagalbos priemonės sudedamoji dalis, turėjo egzistuoti privalomas ryšys tarp aptariamų mokesčio ir pagalbos, t. y. iš mokesčio gaunamos pajamos turėjo būti privalomai skiriamos pagalbos finansavimui ir daryti tiesioginės įtakos tos pagalbos dydžiui.

109. Todėl pirmoji dalis turi būti atmesta.

Dėl antros dalies, susijusios su šių sąlygų taikymu

110. Antroji dalis susijusi su ginčijamo sprendimo 64–66 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose Komisija konstatavo, kad šioje byloje neįvykdytos sąlygos, kurių reikalaujama siekiant konstatuoti, kad finansavimo būdas yra pagalbos priemonės sudedamoji dalis.

111. Ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad RTVE skirtos pagalbos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant tik į RTVE finansavimo poreikius ir prognozuojamas grynąsias visuomeninio transliavimo paslaugos teikimo sąnaudas. RTVE gaunamas finansavimas iš tikrųjų ir pagal teisės aktus nepriklauso nuo surinkus mokesčius gautų pajamų, nes toks finansavimas priklausys tik nuo grynųjų sąnaudų, patirtų vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Numatytas bendras RTVE vykdomos visuomeninio transliavimo užduoties finansavimas priklauso ne nuo konkrečių mokestinių pajamų, o visais atvejais yra skiriamas iš Ispanijos valstybės bendrojo biudžeto. Šiuo klausimu Komisija konstatavo, pirma, kad iš mokesčių surenkamos pajamos, kurios buvo skirtos RTVE finansuoti, negali viršyti su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų grynųjų sąnaudų, o visas pajamų perviršis turi būti grąžintas į bendrąjį biudžetą. Antra, Komisija nustatė, kad jei grynosios sąnaudos, patirtos vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, viršija surinkus mokesčius gautas pajamas, trūkumas padengiamas iš bendrojo valstybės biudžeto lėšų. Dėl didesnių ar mažesnių pajamų planuojamos mokėti sumos nebūtų keičiamos. Jei iš naujų mokestinių šaltinių gautų pajamų neužtektų panaikinus reklamą atsiradusiam finansavimo trūkumui padengti, vadovaujantis Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsniu, trūkstamos lėšos būtų skiriamos iš bendrojo valstybės biudžeto.

112. Beje, ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad aplinkybė, jog ryšys tarp mokesčių ir jų nustatymo tikslo yra nurodytas aiškinamajame memorandume ir Įstatyme Nr. 8/2009, savaime neturi įtakos šiai išvadai. Šio įstatymo tekste mokesčių ir pagalbos ryšio statusas neapibrėžtas.

113. Galiausiai ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės nėra pagalbos sudedamoji dalis ir kad jų nesuderinamumas su Leidimų direktyva neturi įtakos jos sprendimui dėl pagalbos priemonės suderinamumo su vidaus rinka.

114. Ieškovės teigia, kad šiuose teiginiuose yra teisės klaidų. Jų nuomone, Komisija turėjo konstatuoti, kad Įstatymo Nr. 8/2009 5 straipsnyje nustatytas mokestis yra tuo įstatymu nustatytos pagalbos elementų sudedamoji dalis.

115. Visų pirma, remiantis Įstatymo Nr. 8/2009 5 straipsnio 1 ir 7 dalimis darytina išvada, kad pajamos iš šio įnašo skirtos RTVE finansuoti ir dėl to iš esmės negali būti skirtos kitiems tikslams. Šiuo įstatymu nustatytus ar pakeistus mokesčius mokantiems mokesčių mokėtojams taikomos procentinės dalys, be kita ko, buvo nustatytos taip, kad Ispanijos valstybė galėtų gauti tokią sumą, kuria galėtų padengti dėl reklamos panaikinimo atsiradusį deficitą.

116. Paskui, priešingai nei teigia Komisija, ieškovės nurodo, kad naujų mokestinių priemonių ir RTVE skirtos pagalbos priemonės ryšys yra nenutrauktas. Pirma, Ispanijos valstybės pareiga suteikti reikiamus išteklius RTVE negali būti išvesta iš Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio. Antra, Ispanijos valstybės garantija yra tik papildoma ir hipotetinė, o tai patvirtina, viena vertus, RTVE skundai, kad privačių operatorių nemokėjimai ir klaidingas jų įnašų skaičiavimas jai kelia finansavimo problemų, ir, antra vertus, aplinkybė, kad iš tikrųjų Ispanijos valstybė nepasirengusi įvykdyti tokios garantijos. Trečia, Komisija negali pagrįstai teigti, kad perviršis būtų grąžintas į Ispanijos valstybės biudžetą. Viena vertus, visos iš mokesčių gaunamos pajamos būtų privalomai skirtos RTVE finansuoti iki numatytos viršutinės ribos. Antra vertus, grąžinimas į Ispanijos valstybės biudžetą yra tik teorinė ir bet kuriuo atveju likutinė galimybė, nes Įstatyme Nr. 8/2009 numatyta steigti rezervo fondą, kurį sudarys pajamos, viršijančios su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų realias grynąsias sąnaudas.

117. Bet kuriuo atveju tam, kad įrodytų, jog Įstatymo Nr. 8/2009 5 straipsnyje numatyta mokestinė priemonė nebuvo pagalbos sudedamoji dalis, Komisija turėjo įrodyti, kad net tuo atveju, jei mokestis būtų neteisėtas, liktų Ispanijos valstybės įsipareigojimas finansuoti visą RTVE biudžetą. Tačiau remiantis tuo įstatymu galima teigti, kad privatūs operatoriai turėjo pakelti RTVE finansavimo ekonominę naštą.

118. Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVR, neigia šiuos argumentus.

119. Pirmiausia reikia priminti, jog tam, kad būtų įrodyta, kad Įstatymo Nr. 8/2009 5 straipsniu nustatytas mokestis yra tuo įstatymu nustatytų pagalbos elementų sudedamoji dalis, ieškovės visų pirma pateikia argumentus, kuriais siekia įrodyti, kad egzistuoja privalomas ryšys tarp šios mokestinės priemonės ir RTVE finansavimo.

120. Kaip nurodyta šio sprendimo 101–108 punktuose, tam, kad mokestinė priemonė būtų pagalbos sudedamoji dalis, nepakanka, kad egzistuotų privalomas ryšys tarp mokestinės priemonės ir pagalbos priemonės. Taip pat reikia įrodyti mokestinės priemonės tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui.

121. Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad tam tikri ieškovių pateikti argumentai gali būti suprasti taip, kad jie susiję ne tik su sąlyga dėl privalomo ryšio tarp mokestinės priemonės ir RTVE finansavimo buvimo, bet ir su sąlyga dėl mokestinės priemonės tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui įrodymo.

122. Todėl pirmiausia reikia išnagrinėti, ar ieškovių pateiktais argumentais galima užginčyti Komisijos išvadą, kad pajamos iš trijų Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių neturi tiesioginės įtakos RTVE skirtos pagalbos dydžiui.

123. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Įstatymą Nr. 8/2009 RTVE skirtos pagalbos dydis nustatytas atsižvelgiant į jai patikėtos visuomeninės transliavimo paslaugos užduoties vykdymo grynąsias sąnaudas. Taigi jos gaunamos pagalbos dydis nepriklauso nuo šiuo įstatymu nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių pagrindu gautų įnašų dydžio.

124. Pirma, pagal Įstatymo Nr. 17/2006 su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 8/2009, 33 straipsnį, jeigu RTVE turimos pajamos viršija visuomeninės transliavimo paslaugos užduoties vykdymo sąnaudas, perviršis turi būti grąžintas. Jeigu perviršis neviršija 10 % iš biudžeto skirtų RTVE metinių išlaidų, jis pervedamas į rezervo fondą, o jeigu ši riba viršijama, jis turi būti grąžintas į valstybės biudžetą.

125. Dėl į rezervo foną pervedamų lėšų Įstatymo Nr. 8/2009 8 straipsnyje nustatyta, kad tas fondas galės būti naudojamas tik atskiru Ispanijos ekonomikos ir finansų ministerijos leidimu ir kad jei jis nebus panaudotas per ketverius metus, bus naudojamas sumažinti iš Ispanijos valstybės bendrojo biudžeto mokamas kompensacijas. Todėl į rezervo fondą pervedamos lėšos negali būti laikomos tiesiogiai darančiomis įtakos RTVE skirtos pagalbos dydžiui.

126. Beje, Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje numatyta absoliuti RTVE pajamų riba, kuri 2010 m. ir 2011 m. buvo 1 200 mln. eurų. Bet kokia šią ribą viršijanti suma yra tiesiogiai grąžinama į Ispanijos valstybės bendrąjį biudžetą.

127. Pirma, remiantis Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalimi, jeigu RTVE turimų pajamų nepakanka visuomeninės transliavimo paslaugos teikimo sąnaudoms padengti, skirtumas padengiamas Ispanijos valstybės bendrojo biudžeto įnašais.

128. Taigi Komisija teisingai konstatavo, kad Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių pagrindu surinktų rinkliavų suma neturi tiesioginės įtakos RTVE gaunamos pagalbos dydžiui, kuris nustatytas pagal visuomeninės transliavimo paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas.

129. Nė vienas ieškovių argumentas neleidžia suabejoti šiuo teiginiu.

130. Pirma, priešingai, nei teigia ieškovės, vienintelės aplinkybės, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės buvo sukurtos tam, kad būtų galima kompensuoti RTVE pajamų ir komercinės veiklos netektį (žr. ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamąją dalį), nepakanka siekiant įrodyti, kad finansavimo būdas yra pagalbos priemonės sudedamoji dalis. Iš tiesų, Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad šios aplinkybės savaime nepakanka, kad būtų galima įrodyti, jog yra privalomas ryšys tarp mokesčio ir mokestinės naudos (98 punkte minėto Sprendimo Streekgewest 26 ir 27 punktai).

131. Antra, reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija padarė klaidą ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamojoje dalyje konstatuodama, kad apie Ispanijos valstybės pareigą padengti skirtumą tarp, iš vienos pusės, sąnaudų, patirtų vykdant su visuomenine paslauga susijusią užduotį, ir, iš kitos pusės, RTVE turimų finansinių priemonių galima spręsti remiantis Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsniu. Šiuo atveju pakanka pažymėti, kad Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta tokia pareiga ir kad šioje nuostatoje daroma nuoroda į Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio 1 dalį, kurioje taip pat nustatyta tokia pareiga.

132. Trečia, ieškovės teigia, kad net jei tokia pareiga teoriškai egzistuoja, iš tikrųjų Ispanijos valstybė yra nepasirengusi RTVE biudžeto papildyti bendrojo biudžeto lėšomis.

133. Šį argumentą taip pat reikia atmesti.

134. Šiomis aplinkybėmis iš tiesų reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai remiantis SESV 263 straipsniu pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, Sąjungos akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Todėl Komisijos vertinimas turi būti tikrinamas tik pagal vertinimo metu jos turėtą informaciją (1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija / Komisija , 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktas).

135. Reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokių duomenų, kuriais būtų galima įrodyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Komisija turėjo informacijos, kad Ispanijos valstybė buvo nepasirengusi papildyti RTVE biudžeto, kaip nustatyta Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje. Iš tiesų visi šiuo klausimu ieškovių pateikti dokumentai yra vėlesni už ginčijamo sprendimo priėmimo datą, taigi vėlesni nei 2010 m. liepos 20 d.

136. Ketvirta, ieškovės teigia, kad pagalbos priemonei finansuoti skirta mokestinė priemonė gali būti laikoma nesančia tos pagalbos priemonės sudedamąja dalimi tik tuo atveju, kai Komisija įrodo, kad aptariama valstybė įsipareigoja finansuoti visą pagalbos priemonę, jeigu mokestinė priemonė būtų nesuderinama su Sąjungos teise.

137. Šį argumentą taip pat reikia atmesti.

138. Tiesa, tuo atveju, jeigu pritaikius abu kriterijus, t. y. sąlygą dėl privalomo ryšio tarp mokestinės priemonės ir RTVE finansavimo bei sąlygą dėl mokestinės priemonės tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui įrodymo, mokestinė priemonė turi būti laikoma pagalbos priemonės sudedamąja dalimi, kaip antai paramokestinės priemonės atveju, kai visa mokestinė rinkliava ar tam tikra nustatyta jos dalis skiriama pagalbos gavėjui tiesiogiai ir besąlygiškai, mokestinės dalies nesuderinamumas daro tiesioginės įtakos pagalbos priemonei. Iš tiesų, tokiu atveju visiško ar dalinio paramokestinės priemonės mokestinės dalies nesuderinamumo pasekmė yra pagalbos priemonės panaikinimas arba jos dydžio sumažinimas.

139. Šiuo atveju Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnyje nustatyta, kad jei finansinių išteklių nepakanka padengti visoms RTVE sąnaudoms, skirtoms su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti, Ispanijos valstybė privalo padengti šį skirtumą. Taigi nagrinėjamu atveju pagalbos dydis tiesiogiai nepriklauso nuo mokestinės priemonės.

140. Todėl Komisija teisingai konstatavo, kad RTVE skirtos pagalbos dydis tiesiogiai nepriklauso nuo Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių pagrindu surinktų rinkliavų dydžio.

141. Kaip nurodyta šio sprendimo 120 punkte, kad visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės galėtų būti laikomos tuo įstatymu nustatytos pagalbos elemento sudedamąja dalimi, sąlyga dėl privalomo ryšio tarp mokestinės priemonės ir pagalbos priemonės buvimo ir sąlyga dėl tos mokestinės priemonės tiesioginės įtakos minėtos pagalbos priemonės dydžiui įrodymo turi būti tenkinamos kumuliatyviai.

142. Kadangi antroji sąlyga netenkinama, nereikia nagrinėti argumentų, kuriuos ieškovės pateikia siekdamos įrodyti, kad egzistuoja privalomas ryšys tarp Įstatymo Nr. 8/2009 5 straipsnyje nustatytos mokestinės priemonės ir RTVE finansavimo, nes šie argumentai yra nereikšmingi.

143. Todėl reikia atmesti visą ieškinio ketvirtąjį pagrindą.

Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu

144. Ieškinio penktasis pagrindas pateiktas dėl ginčijamo sprendimo 67–73 konstatuojamosiose dalyse pateiktų motyvų, kuriuose Komisija išnagrinėjo, ar nekyla per didelės kompensacijos pavojus, ir padarė išvadą, kad nėra jokių požymių, rodančių, kad apskaičiuota metinė kompensacija, skirta RTVE su viešųjų paslaugų teikimu susijusiems įsipareigojimams vykdyti, bus didesnė nei suma, kurią būtų galima pagrįstai laikyti tokios paslaugos teikimo sąnaudomis, arba kad kompensacija ilgainiui taps didesnė nei grynosios viešųjų paslaugų teikimo sąnaudos. Ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, nurodė:

„ < … > Ispanija įrodė, kad biudžeto planas atitinka ankstesnių metų RTVE metines biudžeto sąnaudas ir kad nėra jokio pagrindo manyti, jog [paprasčiausias reklamos panaikinimas gali] dabar arba [artimiausioje] ateityje [lemti reikšmingą sąnaudų sumažėjimą]. RTVE ir toliau bus taikomas reikalavimas pritraukti didelę auditoriją, o panaikinus reklamą atsiras papildomos programos poreikis, kuriam patenkinti turės būti skiriamos lėšos. Palyginus su ankstesnių metų rodikliais (2007 m. – 1 177 mln. EUR, 2008 m. – 1 222 mln. EUR, 2009 m. – 1 146 mln. EUR) ir atsižvelgus [tiek] į papildomas programos, kuri būtina panaikinus reklamą atsiradusiam laikui užpildyti, išlaidas (104 mln. EUR), [tiek į] likusias pajamas iš komercinės veiklos (kurios, kaip apskaičiuota, sudarys tik 25 mln. EUR), atrodo, kad nustatyta didžiausia 1 200 mln. EUR biudžeto išlaidų suma yra apdairiai ir protingai apskaičiuota kompensacijos už teikiamas viešąsias paslaugas suma metinėms biudžeto sąnaudoms padengti. Be to, visuomeninio transliuotojo grynųjų sąnaudų kompensavimas neatsiejamas nuo to, kad jis yra apsaugomas nuo pajamų reklamos rinkoje svyravimų.“

145. Ieškinio penktasis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių, susijusių, pirma, su SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir, antra, su pareigos motyvuoti pažeidimu.

Dėl pirmos dalies, susijusios su SESV 106 straipsnio 2 dali es pažeidimu

146. Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė SESV 106 straipsnio 2 dalį leisdama taikyti RTVE finansinę schemą prieš tai neužtikrinusi, kad nekyla pavojus dėl per didelės kompensacijos.

147. Pirma, ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje Komisija neatliko pakankamai išsamios ex ante kontrolės, o rėmėsi paprasčiausiais požymiais. Antra, jos teigia, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ekonominė krizė lėmė pajamų iš komercinės veiklos sumažėjimą 2010 m. ir, dėl tos priežasties, – bendrų RTVE pajamų sumažėjimą.

– Dėl kaltinimo, susijusio su pakankamai išsamios kontrolės nebuvimu

148. Ieškovės teigia, kad siekdama užtikrinti, kad nekiltų pavojus dėl per didelės kompensacijos, Komisija privalo turėti išsamios informacijos ir aiškiai išdėstyti argumentus dėl per didelės kompensacijos nebuvimo. Tokiomis aplinkybėmis ji negali remtis paprasčiausiais požymiais. Tačiau šioje byloje Komisija tik palygino RTVE turėtą biudžetą, kai buvo taikoma mišraus finansavimo schema, su jos turimu biudžetu, kai taikoma Įstatymu Nr. 8/2009 nustatyta finansavimo beveik tik iš valstybės išteklių schema. Ieškovių manymu, toks metodas yra klaidingas, nes RTVE patiriamos faktinės sąnaudos dėl viešosios paslaugos teikimo pagal Įstatymą Nr. 8/2009 sumažėjo. Kadangi RTVE tapo komercinio spaudimo dėl dalyvavimo reklamos rinkoje nebepatiriančia operatore, ji galėtų siūlyti kitokią programą ir neinvestuoti tiek išteklių į teisių įsigijimą. Todėl Komisija negalėjo ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje tik konstatuoti, kad RTVE ir toliau privalėjo pritraukti daug žiūrovų ir kad ji patyrė 104 mln. eurų papildomų programos išlaidų tam, kad užpildytų po reklamos panaikinimo atsilaisvinusį laiką. Beje, tik ex post kontrolės mechanizmų egzistavimo nepakanka, kad būtų galima atmesti per didelės kompensacijos pavojaus galimybę.

149. Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, ginčija šiuos argumentus.

150. Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti SESV 106 straipsnio 2 dalies turinį ir jos teisinį kontekstą.

151. SESV 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų svarbių uždavinių. Beje, šioje nuostatoje nustatytas reikalavimas, kad prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams.

152. Tam, kad valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, galėtų būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, turi būti tenkinamos tokios sąlygos: pirma, aptariamam ūkio subjektui viešosios valdžios institucijų aktu turi būti patikėta bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotis, o tame akte turi būti aiškiai nustatyti aptariamos bendros ekonominės svarbos paslaugos įsipareigojimai; antra, tas ūkio subjektas neturi gauti pernelyg didelės kompensacijos, o valstybės finansavimas neturi neproporcingai kenkti konkurencijai išorės rinkoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BUPA ir kt. / Komisija , T‑289/03, Rink. p. II‑81, 181 ir 222 punktus).

153. Šioje byloje ieškovės neneigia Komisijos konstatavimo, kad RTVE viešosios valdžios institucijų aktu patikėta bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotis, o tame akte aiškiai nustatyti aptariamos bendros ekonominės svarbos paslaugos įsipareigojimai.

154. Tačiau ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas Komisijos konstatavimas, kad nėra jokių požymių, rodančių, jog apskaičiuota metinė kompensacija, skirta RTVE su viešųjų paslaugų teikimu susijusiems įsipareigojimams vykdyti, bus didesnė nei suma, kurią būtų galima pagrįstai laikyti tokios paslaugos teikimo sąnaudoms, arba kad kompensacija ilgainiui taps didesnė nei grynosios viešųjų paslaugų teikimo sąnaudos, yra klaidingas, nes Komisija nepakankamai išnagrinėjo per didelės kompensacijos pavojų.

155. Prieš nagrinėjant šį kaltinimą reikia priminti principus, reglamentuojančius Bendrojo Teismo vykdomą Komisijos sprendimo viešųjų paslaugų srityje, ir būtent transliavimo paslaugų srityje, kontrolę.

156. Remiantis SESV 14 straipsniu, Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir Sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad bendros ekonominės svarbos paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad šie principai ir sąlygos nustatomi nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos laikantis Sutarčių teikti, pavesti teikti ir finansuoti tokias paslaugas.

157. Remiantis ESS ir SESV papildančiu Protokolu Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų darytina išvada, kad viena iš su šiomis paslaugomis susijusių Sąjungos bendrųjų vertybių yra nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų pagrindinis vaidmuo ir didėlė diskreciją teikti, pavesti teikti ir organizuoti bendrosios ekonominės svarbos paslaugas.

158. Remiantis ESS ir SESV papildančiu Protokolu Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, valstybių narių visuomeninė transliacijos sistema yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais poreikiais bei su poreikiu išlaikyti žiniasklaidos pliuralizmą. Tame protokole taip pat nustatyta, kad SESV nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Sąjungoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą.

159. Darytina išvada, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti kompensaciją už visuomeninio transliavimo paslaugos teikimą (pagal analogiją žr. 152 punkte minėto Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija 220 punktą).

160. Todėl Komisijos atliekama kompensacijos proporcingumo kontrolė yra ribota (pagal analogiją žr. 152 punkte minėto Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija 220 punktą).

161. Dėl Bendrojo Teismo atliekamos Komisijos sprendimo šioje srityje kontrolės reikia pažymėti, kad Komisija vertina sudėtingas faktines aplinkybes. Todėl Bendrojo Teismo atliekama Komisijos sprendimo kontrolė yra dar labiau apribota, nei Komisijos vykdoma aptariamos valstybės narės taikomos priemonės kontrolė. Teismas tik patikrina, ar numatyta kompensacija būtina, kad nagrinėjama bendrojo intereso paslaugos užduotis galėtų būti atlikta ekonomiškai priimtinomis sąlygomis arba, atvirkščiai, ar nagrinėjama priemonė yra akivaizdžiai netinkama, palyginti su siekiamu tikslu (pagal analogiją žr. 152 punkte minėto Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija 221 ir 222 punktus).

162. Dėl ieškovių pateikto kaltinimo reikia konstatuoti, kad jos tik nurodo, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo per didelės kompensacijos pavojaus, nes ji pakankamai išsamiai nenagrinėjo, ar Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta 1 200 mln. eurų suma atitinka RTVE patirtas sąnaudas dėl su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymo.

163. Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad ieškovės ginčija tik vieną iš kontrolės mechanizmų, numatytų RTVE finansavimo schemoje, nors toje schemoje numatyti keli kontrolės mechanizmai, kuriais siekiama užtikrinti, kad RTVE gautų tiek lėšų, kiek reikia jos užduočiai vykdyti.

164. Šiomis aplinkybėmis visų pirma reikia pažymėti, kad RTVE veiklos ekonominė dimensija apibrėžiama atsižvelgiant į jai pavestus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Taigi remiantis Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad RTVE veikla apibrėžiama pagrindine užduotimi, kurią tvirtina įstatymų leidžiamoji valdžia ir kurios trukmė devyneri metai (žr. Įstatymo Nr. 17/2006 4 straipsnio 1 dalį), ir programų sutartimis, kuriose konkretizuojama pagrindinė užduotis ir kurių trukmė treji metai (žr. Įstatymo Nr. 17/2006 4 straipsnio 2 dalį). Šiuose aktuose turi būti informacija apie RTVE veiklos ekonominę dimensiją ir apie jos metinio augimo ribas, o minėta ekonominė dimensija turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į jai patikėtus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus.

165. Paskui reikia priminti, kad RTVE finansavimo šaltiniai organizuojami taip, kad nebūtų per didelės kompensacijos pavojaus. Kaip nurodyta šio sprendimo 6–9 punktuose, RTVE finansuojama iš skirtingų šaltinių, kurie išvardyti Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 1 dalyje. Pagrindiniai šaltiniai yra, pirma, pajamos iš trijų mokestinių priemonių, nustatytų ar pakeistų to įstatymo 4–6 straipsniais, ir, antra, metinė kompensacija iš Ispanijos valstybės bendrojo biudžeto, kuri nurodyta to įstatymo 2 straipsnio 1 dalies a punkte. Taigi metinės kompensacijos dydžio nustatymas suteikia galimybę patikslinti planuojamą pajamų, kurios RTVE bus skirtos tam tikrais finansiniais metais, dydį. Tačiau dėl metinės kompensacijos dydžio Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jis turi būti apskaičiuotas taip, kad šios kompensacijos ir kitų RTVE turimų pajamų bendra suma neviršytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, kuriuos ji turi vykdyti aptariamais finansiniais metais, sąnaudų.

166. Beje, Įstatymo Nr. 17/2006 su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 8/2009, 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei pasibaigus finansiniams metams konstatuojama, kad RTVE gauta kompensacija yra didesnė už grynąsias sąnaudas, patirtas vykdant su viešąja paslauga susijusius transliavimo įsipareigojimus tais finansiniais metais, perviršis, kuris nepervedamas į rezervo fondą, atskaitomas iš asignuotos sumos į Ispanijos valstybės bendrąjį biudžetą kitiems finansiniams metams.

167. Galiausiai RTVE finansinėje schemoje taip pat numatyti ex post kontrolės mechanizmai. Kai minėjo Komisija ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamojoje dalyje, RTVE finansavimo schemoje numatyti, pirma, biudžeto kontrolės mechanizmai, t. y. vidaus auditas, Ispanijos valstybės administracijos bendrosios kontrolės atliekamas tyrimas ir nepriklausomas auditas, kurį atlieka specializuota privati įmonė, antra, Ispanijos parlamento bei Ispanijos vaizdo ir garso institucijos atliekama viešosios paslaugos užduoties įvykdymo ir RTVE metinių sąskaitų kontrolė ir, trečia, Ispanijos audito rūmų kontrolė.

168. Tiesa, šio sprendimo 164–167 punktuose nurodyti kontrolės mechanizmai yra bendro pobūdžio. Vis dėlto reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija patikrino pagalbos schemos suderinamumą. Todėl ji galėjo tik patikrinti, ar nustatyti pakankami kontrolės mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad tam tikrais finansiniais metais RTVE gaunamas bendras pagalbos dydis pagal šią schemą neviršytų grynųjų sąnaudų, patiriamų vykdant jai priskirtą viešojo transliavimo užduotį.

169. Reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikia argumentų, kuriais konkrečiai būtų siekiama paneigti šio sprendimo 164–167 punktuose nurodytų kontrolės mechanizmų veiksmingumą. Kadangi jos teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija negalėjo remtis ankstesniais savo sprendimais dėl RTVE finansavimo, reikia priminti, kad esamos RTVE finansavimo schemos elementų atitikties tyrimą ji privalėjo atlikti tik tuo atveju, jei jiems būtų taikomas Įstatymas Nr. 8/2009 (žr. šio sprendimo 65 punktą). Taigi todėl, kad Įstatymu Nr. 8/2009 padarytais pakeitimais nedaroma įtakos pagal senąją RTVE finansavimo schemą numatytų kontrolės mechanizmų veiksmingumui, Komisija galėjo daryti nuorodą į ankstesnę šių mechanizmų analizę.

170. Antra, konkrečiai kalbant apie ieškovių kaltinimus, susijusius su ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais Komisijos argumentais, reikia išnagrinėti Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje numatytos 1 200 mln. eurų sumos funkciją, o po to išanalizuoti, ar Komisijos vykdoma kontrolė buvo nepakankama.

171. Dėl 1 200 mln. eurų sumos funkcijos reikia pirmiausia priminti, kad Komisija nepatvirtino finansavimo schemos, pagal kurią tam tikrais finansiniais metais RTVE turėtų tokio dydžio biudžetą. Iš tiesų, kaip minėta šio sprendimo 164–167 punktuose, Įstatyme Nr. 8/2009 numatyti mechanizmai, kuriais siekiama užtikrinti, kad RTVE skiriama pagalba atitiktų grynąsias sąnaudas, patiriamas vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Taigi Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta absoliuti 1 200 mln. eurų dydžio RTVE biudžeto riba, kuri negali būti viršyta net jei RTVE biudžetas galėtų būti didesnis, jeigu vienintelis reikšmingas kriterijus būtų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymo sąnaudos. Taikant šią ribą RTVE biudžetas negali viršyti maksimalios 1 200 mln. eurų sumos, tačiau jis gali būti mažesnis, kai viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudos tam tikrais finansiniais metais yra mažesnės.

172. Tuo remiantis pirmiausia darytina išvada, kad reikia atmesti ieškovių kaltinimą, susijusį su tuo, kad RTVE sąnaudos, patirtos vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, galbūt galėtų būti mažesnės, nei 1 200 mln. eurų. Iš tiesų, šio sprendimo 164–167 punktuose nurodytais kontrolės mechanizmais užtikrinama, kad tokiu atveju pagalbos dydis tam tikrais finansiniais metais neviršytų grynųjų sąnaudų, patiriamų vykdant su visuomeninio transliavimo paslauga susijusius įsipareigojimus.

173. Paskui dėl ieškovių kaltinimų, susijusių su nepakankamai išsamia Komisijos atlikta didžiausios 1 200 mln. eurų ribos kontrole, reikia priminti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti kompensaciją už visuomeninio transliavimo paslaugos teikimą ir kad, kiek tai susiję su kompensacijos už su visuomeninio transliavimo paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą proporcingumo kontrole, Komisijos kontrolė yra ribota, o Bendrojo Teismo atliekama Komisijos sprendimo kontrolė yra dar labiau apribota (žr. šio sprendimo 159–161 punktus). Atlikdamas kontrolę Bendrasis Teismas tik nagrinėja, ar Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

174. Tačiau šiuo atveju jokiu ieškovių pateiktu argumentu negalima įrodyti, kad ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje išdėstytuose argumentuose, jog 1 200 mln. eurų didžiausia riba apskaičiuota apdairiai ir protingai, yra akivaizdi vertinimo klaida.

175. Pirma, kaip ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, 1 200 mln. eurų suma atitinka vidutinį biudžetą, kurį RTVE turėjo pagal mišraus finansavimo schemą.

176. Antra, remiantis ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad Komisija, pirma, atsižvelgė į papildomas 104 mln. eurų sąnaudas, patirtas užpildant anksčiau reklamai skirtą programos laiką, ir į sąnaudas, atsiradusias vykdant papildomus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus dėl Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytų RTVE programų kūrimo, ir, antra, konstatavo, kad nebuvo jokio pagrindo manyti, jog reklamos panaikinimas gali lemti reikšmingą faktinių RTVE sąnaudų sumažėjimą.

177. Priešingai, nei teigia ieškovės, šie argumentai nebuvo akivaizdžiai klaidingi. Iš tiesų negalima teigti, kad RTVE patirtos su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymo sąnaudos bus daug mažesnės už tas sąnaudas, kurias ji patirdavo, kai galiojo Įstatymas Nr. 17/2006. Tiesa, ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad RTVE pašalinimas iš reklamos rinkos gali prisidėti prie viešosios paslaugos užduoties sustiprinimo, nes programų turinys tampa mažiau priklausomas nuo komercinių argumentų ir pajamų iš komercinės veiklos svyravimų. Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovės, vien aplinkybė, kad RTVE tapo nuo komercinio spaudimo, susijusio su dalyvavimu reklamos rinkoje, nepriklausoma operatore, neleidžia daryti išvados, kad RTVE galės siūlyti kitokias programas, kurios jai suteiks galimybę veikti patiriant daug mažesnes sąnaudas. Iš tiesų SESV 106 straipsnio 2 dalimi nedraudžiama valstybei plačiai apibrėžti visuomeninio transliavimo paslaugos užduotį ir taip suteikti visuomeniniam transliuotojui galimybę teikti subalansuotas ir įvairias programas taip išlaikant tam tikrą auditorijos dydį (2008 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIC / Komisija , T‑442/03, Rink. p. II‑1161, 201 punktas).

178. Trečia, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos plačiau nenagrinėdama, ar perėjimas prie finansavimo beveik tik iš valstybės lėšų sistemos ir su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pakeitimas gali turėti įtakos RTVE patiriamoms sąnaudoms. Iš tiesų, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje numatyta 1 200 mln. eurų suma yra tik maksimali RTVE biudžeto riba ir kad šio sprendimo 164–167 punktuose nurodytais mechanizmais užtikrinama, jog pagalbos RTVE dydis neviršys grynųjų sąnaudų, patiriamų vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, Komisija neprivalėjo atlikti išsamesnio tyrimo.

179. Ketvirta, kadangi ieškovės teigia, kad Komisija turėjo sureaguoti į tam tikrų nacionalinių valdžios institucijų pastabas, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamojoje dalyje Komisija pati išreiškė abejonių dėl priemonės proporcingumo, tačiau ją išnagrinėjusi nusprendė, kad nėra pavojaus dėl per didelės kompensacijos. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad Komisija išsamiai neišnagrinėjo visų kritinių pastabų, kurias dėl įstatymo projekto pateikė nacionalinės administracinės valdžios institucijos, savaime neįrodo akivaizdžios jos vertinimo klaidos, ypač kai kalbama apie sritį, kurioje valstybėms narėms suteikta plati diskrecija, o Komisijos kontrolė yra ribota.

180. Todėl ieškovės neįrodė, kad ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje išdėstytame konstatavime, kad 1 120 mln. eurų viršutinė riba atrodo apdairiai ir protingai apskaičiuota, būtų padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

181. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, reikia atmesti kaltinimą, susijusį su pakankamai išsamios ex ante kontrolės nebuvimu.

– Dėl kaltinimo, susijusio su per menku atsižvelgimu į pajamų iš komercinės veiklos sumažėjimą

182. Ieškovės teigia, kad Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ekonominė krizė lėmė pajamų iš komercinės veiklos sumažėjimą 2010 m. ir RTVE bendrųjų pajamų sumažėjimą.

183. Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės ir RTVE, ginčija šį argumentą.

184. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dar galiojant Įstatymu Nr. 17/2006 nustatytai miršaus finansavimo schemai, RTVE biudžeto nustatymo kriterijus buvo ne pajamų iš komercinės veiklos dydis, o sąnaudos, patiriamos vykdant su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą. Kaip nustatyta ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje, galiojant miršaus finansavimo schemai Ispanijos valstybės biudžeto kompensacija 2009 m. jau buvo padidinta dėl to, kad tais metais buvo juntamas RTVE pajamų iš reklamos sumažėjimas.

185. Todėl vien aplinkybė, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad galiojant mišraus finansavimo schemai RTVE pajamos iš komercinės veiklos parduodant reklamos laiką sumažėjo, neįrodo, kad ji padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

186. Todėl taip pat reikia atmesti šį kaltinimą ir, dėl šios priežasties, visą ieškinio penktojo pagrindo pirmą dalį.

Dėl antros dalies, susijusios su pareigos motyvuoti pažeidimu

187. Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, kaip tai suprantama pagal SESV 296 straipsnį. Pirma, ji nepakankamai motyvavo išvadą, kad nėra pavojaus dėl per didelės kompensacijos. Antra, ji nepakankamai pasisakė dėl konkurencijos iškraipymų, kurie atsirado nustačius pareigas mokėti Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytus įnašus.

– Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su pavojaus dėl per didelės kompensacijos nepakankamu motyvavimu

188. Ieškovės teigia, kad Komisija nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su pavojaus dėl per didelės kompensacijos nebuvimo priežastimis. Visų pirma, ji turėjo labiau atsižvelgti į tam tikrų nacionalinių valdžios institucijų pastabas dėl įtarimų dėl per didelės kompensacijos. Ieškovių teigimu, Komisija nepateikė jokios konkrečios informacijos apie RTVE verslo planus artimiausiais metais ir apie viešosios paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas. Be ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų glaustų Komisijos argumentų, nėra jokių kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima apibrėžti elementus, kuriais buvo grindžiamas Komisijos argumentas. Todėl remdamosi sprendimu ieškovės gali pateikti tik tas pastabas, kurias suformulavo ieškinyje. Be to, Komisija negali remtis motyvais, kurie buvo pateikti ankstesniame jos sprendime dėl RTVE.

189. Komisija, palaikoma RTVE, teigia, kad ginčijamo sprendimo 67–69 ir 71–73 konstatuojamosiose dalyse pakankamai motyvavo išvadą, kad nėra jokių per didelės kompensacijos požymių.

190. Atsižvelgiant į šio sprendimo 86 punkte primintus reikalavimus dėl pareigos motyvuoti, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas yra pakankamas.

191. Pirmiausia, priešingai, nei teigia ieškovės, ginčijamo sprendimo motyvavimas, kuriuo Komisija pagrindė išvadą, kad nėra pavojaus dėl per didelės kompensacijos, išdėstytas ne tik ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje. To sprendimo 67–73 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat padarė nuorodą į šio sprendimo 164–167 punktuose minėtus kontrolės mechanizmus. Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia pažymėti, kad to sprendimo 14, 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat padarė nuorodą į šiuos mechanizmus.

192. Paskui dėl ieškovių kaltinimo, susijusio su tam tikrų argumentų abstraktumu, pakanka priminti, kad remiantis ginčijamu sprendimu galima daryti aiškią išvadą, jog Komisija tik patvirtino pagalbos schemą, pagal kurią RTVE gali pasinaudoti pagalba, kuri atitinka grynąsias sąnaudas, patirtas vykdant jai priskirtus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir nepriėmė sprendimo dėl 1 200 mln. eurų dydžio pagalbos priimtinumo.

193. Be to, kadangi ieškovės teigia, jog Komisija turėjo reaguoti į tam tikrų nacionalinių valdžios institucijų pastabas, reikia konstatuoti, kad ji pakankamai motyvavo sprendimą, jei tame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžiami jos argumentai, jei suinteresuotosios šalys gali suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę, tačiau nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės. Ginčijamo sprendimo 67–76 konstatuojamosiose dalyse nurodžiusi priežastis, dėl kurių priemonė yra proporcinga, Komisija neprivalėjo konkrečiai atsakyti į visas nacionalinių valdžios institucijų kritines pastabas dėl šio įstatymo projekto. Tai tuo labiau taikoma toje srityje, kurioje valstybės narės turi plačią diskreciją ir kurioje dėl tos priežasties Komisijos kontrolė yra ribota.

194. Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisijai niekas nedraudė remtis ankstesniais sprendimais, kurie susiję su RTVE finansavimu ir kurie priklauso ginčijamo sprendimo kontekstui, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 86 straipsnyje nurodytą teismų praktiką. Šioje byloje Komisija tuo labiau buvo suinteresuota remtis ankstesniais savo sprendimais, nes didelė dalis kontrolės mechanizmų jau buvo nustatyti Įstatymu Nr. 17/2006, todėl ji galėjo tik įvertinti, ar pradiniam jos mechanizmų vertinimui daro įtakos Įstatymu Nr. 8/2009 padaryti pakeitimai (žr. šio sprendimo 65 punktą).

195. Galiausiai dėl ieškovių argumentų, kad remdamosi ginčijamu sprendimu jos galėjo pateikti tik tas pastabas, kurias suformulavo ieškinyje, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad niekas joms nedraudė pateikti argumentų, kuriais ginčijamas RTVE finansavimo schemoje numatytų kontrolės mechanizmų veiksmingumas. Tačiau šiuo klausimu jos nepateikė jokių argumentų.

196. Todėl ieškinio penktojo pagrindo antroje dalyje išdėstytą pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

– Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su iškraipymais, atsiradusiais dėl pareigos mokėti įnašus

197. Ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, nes nepakankamai pasisakė dėl konkurencijos iškraipymo, kuris, jų teigimu, atsirado dėl pareigos mokėti įnašus, būtent dėl jų konkurencinio pajėgumo sumažėjimo, palyginti su RTVE. Ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas konstatavimas, kad visos trys Įstatymo Nr. 8/2009 4–6 straipsniuose nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės yra atskiriamos nuo esamos RTVE finansavimo schemos, jų teigimu, yra nepakankamas. Dublike ieškovės taip pat teigia, kad Įstatyme Nr. 8/2009 yra diskriminuojantis elementas, nes mokėti mokestį privalo tik tie operatoriai, kurių geografinė veiklos sritis atitinka Ispanijos valstybės teritoriją arba yra didesnė už autonominę bendriją, o kiti operatoriai yra atleisti nuo RTVE finansavimo sąnaudų.

198. Komisija ir RTVE neigia šiuos argumentus, o RTVE ginčija dublike pateikto ieškovių argumento priimtinumą.

199. Ieškinio penktojo pagrindo antroje dalyje išdėstytą antrą dalį taip pat reikia atmesti nesant reikalo nagrinėti dublike pateikto ieškovių argumento priimtinumą. Iš tiesų pakanka priminti, kad ginčijamo sprendimo 61–66 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių visos trys Įstatymu Nr. 8/2009 nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės nėra šiuo įstatymu nustatytų pagalbos elementų sudedamoji dalis, ir kad dėl tos priežasties per procedūrą, kuriai pasibaigus priimtas ginčijamas sprendimas, nereikėjo nagrinėti tų mokestinių priemonių suderinamumo su bendrąja rinka.

200. Todėl antra dalis turi būti atmesta visa, o dėl šios priežasties – ir visas ieškinio penktasis pagrindas.

201. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, ieškinį reikia atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

202. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą dėl visų reikalavimų, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir kartu padengti Komisijos bei RTVE bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

203. Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1. Atmesti ieškinį.

2. Telefónica de España, SA ir Telefónica Móviles España, SA padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir kartu padengia Europos Komisijos bei Corporación de Radio y Televisión Española, SA (RTVE) bylinėjimosi išlaidas.

3. Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.