—

A. Gülbahce, atstovaujamo Rechtsanwalt M. Prottung,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir G. Rozet,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos, įsteigtos Susitarimu dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas tarp Turkijos Respublikos ir EEB valstybių narių bei Bendrijos ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB, plėtros (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10, toliau – Sprendimas Nr. 1/80 ir Asociacijos susitarimas) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A. Gülbahce ir Freie und Hansestadt Hamburg (laisvasis ir Hanzos miestas Hamburgas) ginčą dėl to, kad pastarasis panaikino A. Gülbahce leidimą gyventi šalyje.

3

Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir subalansuotą susitariančiųjų šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, visiškai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti pagreitintą Turkijos ekonomikos vystymąsi ir darbo bei Turkijos gyventojų gyvenimo sąlygų lygio pakėlimą.

4

Pagal Asociacijos susitarimo 12 straipsnį „siekdamos laipsniškai tarpusavyje įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą Susitariančios šalys sutaria semtis įkvėpimo iš [EB 39], [EB 40] ir [EB 41] straipsnių“, o pagal šio susitarimo 13 straipsnį „siekdamos panaikinti įsisteigimo laisvės tarpusavio apribojimus, Susitariančiosios šalys susitaria semtis įkvėpimo iš [EB 43–46] ir [EB 48] straipsnių“.

5

Asociacijos susitarimo 22 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Siekiant įgyvendinti susitarime išvardytus tikslus, numatytais joje atvejais Asociacijos taryba turi teisę priimti sprendimus. Kiekviena šalis turi imtis būtinų priemonių priimtiems sprendimams įgyvendinti. <...>“

6

Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Išskyrus 7 straipsnyje, susijusiame su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti, numatytus atvejus, turkų kilmės darbuotojas, teisėtai dirbantis valstybėje narėje, turi teisę:

2.   Metinės atostogos, nebuvimas darbe dėl motinystės, nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl trumpalaikės ligos įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį. Kompetentingų valdžios įstaigų tinkamai patvirtintas priverstinio nedarbo laikotarpis ir nebuvimas darbe dėl ilgalaikės ligos, kurie nėra įskaitomi į teisėto darbo laikotarpį, nepažeidžia teisių, įgytų remiantis ankstesnio darbo laikotarpiu.

3.   1 ir 2 dalių taikymo priemonės įtvirtinamos nacionalinės teisės aktuose.“ (Neoficialus vertimas)

7

Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje numatyta:

„Teisėtai valstybėje narėje dirbančio turkų kilmės darbuotojo šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:

Turkų kilmės darbuotojų vaikai, įgiję profesinį išsilavinimą priimančiojoje valstybėje, gali, neatsižvelgiant į jų gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmę, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje narėje su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų bent trejus metus joje teisėtai dirbo.“ (Neoficialus vertimas)

8

Šio sprendimo 10 straipsnyje numatyta:

„Bendrijos valstybės narės Turkijos darbuotojams, kurie teisėtai dirba jų teritorijoje, taiko režimą, pagal kurį jie nėra diskriminuojami dėl pilietybės palyginti su Bendrijos darbuotojais atlyginimo ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu.

2.   Išskyrus 6 ir 7 straipsnius, 1 dalyje minėti darbuotojai turkai ir jų šeimos nariai tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Bendrijos darbuotojai, turi teisę gauti pagalbą iš įdarbinimo tarnybų ieškant darbo vietos.“ (Neoficialus vertimas)

9

Susitarimo Nr. 1/80 13 straipsnyje nustatyta:

„Bendrijos valstybės narės ir Turkija negali nustatyti naujų apribojimų, susijusių su darbuotojų ir jų šeimos narių, kurie teisėtai gyvena ir dirba atitinkamoje teritorijoje, įsidarbinimo sąlygomis.“ (Neoficialus vertimas)

10

1990 m. liepos 9 d. Užsieniečių atvykimo ir gyvenimo federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über die Einreise und den Aufenthalt von Ausländern im Bundesgebiet) (BGBl. 1990 I, p. 1354, toliau – Ausländergesetz) 5 straipsnio „Leidimų gyventi šalyje rūšys“ 1 dalyje nustatyta:

„Išduodami tokių rūšių leidimai gyventi šalyje:

11

Ausländergesetz 19 straipsnyje „Savarankiška sutuoktinių teisė gyventi šalyje“ numatyta:

„1.   Nutraukus bendrą sutuoktinių gyvenimą, sutuoktinio leidimas gyventi šalyje pratęsiamas kaip savarankiška, nuo Ausländergesetz 17 straipsnio 1 dalyje nustatyto tikslo apsigyventi šalyje nepriklausoma teisė gyventi šalyje, jeigu:

<...>

2.   1 dalyje nurodytais atvejais leidimas apsigyventi šalyje pratęsiamas vieniems metams; šis pratęsimas nedraudžia gauti socialinės paramos, nepažeidžiant šios nuostatos 1 dalies trečio sakinio. Vėliau leidimas apsigyventi šalyje gali būti pratęstas ribotam laikui tol, kol nėra įvykdytos sąlygos pratęsti leidimą neribotam laikotarpiui.

<...>“

12

Ausländergesetz 23 straipsnio „Užsieniečiai Vokietijos piliečių šeimos nariai“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal 17 straipsnio 1 dalies reikalavimus leidimas apsigyventi šalyje turi būti išduodamas:

<...>

kai šio Vokietijos piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra federalinėje teritorijoje;

<...>“

13

„Nutarimo dėl leidimo dirbti išdavimo Vokietijos pilietybės neturintiems darbuotojams“ (Verordnung über die Arbeitserlaubnis für nicht Deutsche Arbeitnehmer) redakcijos, paskelbtos 1980 m. rugsėjo 12 d. (BGBl. 1980 I, p. 1754, toliau – AEVO), 1 straipsnyje teigiama:

„Pagal Įstatymo dėl darbo skatinimo 19 straipsnio 1 dalį leidimas (leidimas dirbti) gali būti išduodamas, atsižvelgiant į darbo rinkos padėtį bei vystymąsi:

14

AEVO 2 straipsnio „Specialus leidimas dirbti“ 1 dalyje nustatyta:

„Leidimas dirbti turi būti išduodamas neatsižvelgiant į darbo rinkos padėtį bei vystymąsi ir be 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų apribojimų, kai darbuotojas:

<...>

<...>“

15

AEVO 4 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„2 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 ir 2 punktuose bei 3 dalyje nustatytas leidimas dirbti galioja penkerius metus. Neterminuotas leidimas dirbti turi būti išduodamas darbuotojams, kurie per pastaruosius aštuonerius metus iki leidimo dirbti galiojimo pradžios nepertraukiamai nuolat gyveno teritorijoje, patenkančioje į šio nutarimo taikymo sritį.“

16

Nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. galiojusios Socialinės apsaugos kodekso III knygos (Sozialgesetzbuch, Drittes Buch) redakcijos (BGBl. 1997 I, p. 594; toliau – SGB III) 284 straipsnyje nurodyta:

„1.   Užsieniečiai gali vykdyti darbinę veiklą tik turėdami įdarbinimo tarnybos leidimą, o darbdaviai gali juos įdarbinti, tik jeigu jie turi tokį leidimą.

<...>

5.   Leidimas gali būti išduodamas, tik jei užsienietis turi [Ausländergesetz] 5 straipsnyje numatytą leidimą gyventi šalyje, jeigu taikytinuose teisės aktuose nenumatyta kitaip ir jeigu vykdyti darbinę veiklą neuždrausta pagal teisės aktuose dėl užsieniečių įtvirtintas sąlygas.“

17

SGB III 286 straipsnyje „Neterminuotas leidimas dirbti“ teigiama:

„1.   Neterminuotas leidimas dirbti išduodamas, jei užsienietis:

Pirmo sakinio 1 punkto nuostatų išimtys konkrečių asmenų grupėms gali būti nustatomos teisės aktais.

<...>

3.   Neterminuotas leidimas dirbti išduodamas neribotam laikui ir be jokių apribojimų, susijusių su įmonėmis, atitinkamomis profesijomis ar regionais, išskyrus tuos atvejus, kai teisės aktuose numatoma kitaip.“

18

1998 m. rugsėjo 17 d. Nutarimo dėl leidimo dirbti išdavimo darbuotojams užsieniečiams (Verordnung über die Arbeitsgenehmigung für ausländische Arbeitnehmer) (BGBl. 1998 I, p. 2899; toliau – ArGV) 2 straipsnio „Neterminuotas leidimas dirbti“ 1 dalyje nustatyta:

„Nukrypstant nuo SGB III 286 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 1 punkto, neterminuotas leidimas dirbti taip pat išduodamas, jeigu užsienietis:

<...>“

19

ArGV 5 straipsnyje „Ryšys su teise nuolat gyventi“ numatyta:

„Nukrypstant nuo SGB III 284 straipsnio 5 dalies, leidimas dirbti taip pat gali būti išduodamas užsieniečiams:

20

Pagal ArGV 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas dirbti panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka 5 straipsnyje nurodytų sąlygų.

21

2004 m. liepos 30 d. Užsieniečių gyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas (Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet) (BGBl. 2004 I, p. 1950) su pakeitimais (BGBl. 2008 I, p. 162) (toliau – Aufenthaltsgesetz) įsigaliojo 2005 m. sausio 1 dieną. Šio įstatymo 4 straipsnio „Leidimo gyventi šalyje reikalavimas“ 2 ir 5 dalyse nustatyta:

„2.   Leidimas gyventi šalyje suteikia teisę dirbti tais atvejais, kai šiame įstatyme nenumatyta kitaip arba jei leidimas gyventi aiškiai suteikia galimybę dirbti. Iš kiekvieno leidimo gyventi turi būti galima nustatyti, ar leidžiama dirbti samdomą darbą. Užsieniečiui, neturinčiam leidimo gyventi siekiant dirbti, gali būti leidžiama imtis darbo, tik jei federalinė įdarbinimo tarnyba davė leidimą arba teisės akte numatyta, kad darbinės veiklos vykdymas yra teisėtas be šios tarnybos leidimo. Apribojimai, nustatyti minėtai tarnybai išduodant leidimą, turi būti nurodyti leidime gyventi.

<...>

5.   Užsienietis, kuris pagal Asociacijos susitarimą <...> turi teisę gyventi šalyje, privalo įrodyti šios teisės buvimą – pateikti įrodymą, kad turi leidimą gyventi šalyje, jeigu neturi nei leidimo apsigyventi, nei leidimo nuolat gyventi Sąjungoje. Leidimas gyventi išduodamas pateikus prašymą.“

22

Aufenthaltsgesetz 105 straipsnio „Leidimų dirbti galiojimo trukmės pratęsimas“ 2 dalyje nurodyta:

„Leidimas dirbti, išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, laikomas federalinės įdarbinimo tarnybos besąlyginiu leidimu vykdyti profesinę veiklą.“

23

A. Gülbahce yra Turkijos pilietis, kuris 1997 m. birželio mėn. vedė Vokietijos pilietę. 1998 m. birželio 8 d. jis atvyko į Vokietiją, turėdamas vizą dėl šeimos susijungimo. 1998 m. liepos mėn. Vokietijos valdžios institucijos išdavė jam leidimą gyventi, kuris buvo pratęstas 1999 m. birželio mėn., 2001 m. rugpjūčio mėn. ir 2004 m. sausio mėnesį. Tuo pačiu metu 1998 m. rugsėjo 29 d. kompetentinga įdarbinimo įstaiga išdavė A. Gülbahce neterminuotą leidimą dirbti.

24

2005 m. liepos mėn. Vokietijos valdžios institucijos sužinojo, kad 1999 m. lapkričio mėn. A. Gülbahce sutuoktinė raštu pranešė, jog nuo 1999 m. spalio 1 d. ji ir sutuoktinis gyvena skyrium. Išklausęs A. Gülbahce, 2006 m. vasario 6 d. sprendimu, patvirtintu 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu, Freie und Hansestadt Hamburg atgaline data panaikino 2001 m. rugpjūčio mėn. ir 2004 m. sausio mėn. jo leidimus gyventi šalyje. Freie und Hansestadt Hamburg teigimu, leidimas gyventi buvo pratęstas neteisėtai, nes bendras A. Gülbahce ir jo sutuoktinės gyvenimas netruko dvejų metų. Be to, pratęsti leidimo nebuvo galima remiantis Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka, nes A. Gülbahce nebuvo išdirbęs pas tą patį darbdavį bent metus.

25

A. Gülbahce pateikė Verwaltungsgericht Hamburg (Hamburgo administracinis teismas) skundą, kuris 2007 m. liepos 3 d. sprendimu buvo atmestas. Gavęs apeliacinį skundą, 2008 m. gegužės 29 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį spendimą pateikęs teismas pakeitė šį Verwaltungsgericht Hamburg sprendimą.

26

Anot prašymą priimti prejudicinį spendimą pateikusio teismo, nors A. Gülbahce neįrodė, kad jo ir sutuoktinės bendras gyvenimas truko dvejus metus, ir nors jis taip pat negali remtis Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka, vis dėlto jo leidimas gyventi šalyje turėjo būti pratęstas dėl 1998 m. rugsėjo mėn. jam išduoto neterminuoto leidimo dirbti ir dėl Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalies, skaitomos atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką dėl diskriminacijos draudimų, kylančių iš Europos Sąjungos susitarimų su Tuniso Respublika ir Maroko Karalyste.

27

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigė, jog dėl to, kad ir 2001 m. rugpjūčio mėn., ir 2004 m. sausio mėn. A. Gülbahce priklausė teisėtai darbo rinkai, iš tikrųjų teisė vykdyti darbinę veiklą galėjo būti jam atimta tik dėl priežasčių, susijusių su teisėtų valstybės interesų apsauga, tačiau tokių priežasčių nebuvo.

28

2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis vyriausiasis administracinis teismas) panaikino 2008 m. gegužės 29 d Hamburgisches Oberverwaltungsgericht (Hamburgo vyriausiasis administracinis teismas) sprendimą, dėl kurio Freie und Hansestadt Hamburg pateikė kasacinį skundą, ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Bundesverwaltungsgericht manė, kad pagal Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalį nesuteikiama nei teisė atgaline data išduoti leidimą gyventi, nei nuo konkretaus darbo nepriklausoma teisė apsigyventi šalyje. Šiuo atžvilgiu priešAufenthaltsgesetz įsigaliojimą išduotas leidimas dirbti po šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2005 m. sausio 1 d., laikomas tik vidaus administraciniu sutikimu. Be to, šie teisės aktai negalėjo prieštarauti Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnyje įtvirtintai standstill išlygai, nes neterminuoto leidimo dirbti išdavimas Vokietijos piliečių sutuoktiniams buvo nustatytas tik 1998 m. rugsėjo mėn. priėmus ArGV, taigi pagal 1980 m. galiojusius teisės aktus, numatytus nurodytame 13 straipsnyje, neterminuotą leidimą dirbti buvo galima išduoti tik po to, kai teisėtai šalyje išgyvenama nepertraukiamą aštuonerių metų laikotarpį.

30

Atsižvelgdamas į tai, kad Europos Sąjungos teisės aktų išaiškinimas būtinas nagrinėjamam ginčui išspręsti, Hamburgisches Oberverwaltungsgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

31

Iš pradžių reikia pažymėti, kad net jei formaliai žiūrint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose prašė išaiškinti tik Sprendimo Nr. 1/80 10 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį, tai netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui visapusio Sąjungos teisės išaiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar šis teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose (žr. 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo ING. AUER, C-251/06, Rink. p. I-9689, 38 punktą ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-3375, 24 punktą).

32

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnio taikymo srityje nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką jis gali, atsižvelgęs į nacionalinio teismo nurodytas aplinkybes, iš nacionalinio teismo pateiktų klausimų atrinkti tai, kas susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, kad sudarytų šiam teismui galimybę išspręsti jo nagrinėjamą teisės problemą (2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C-420/07, Rink. p. I-3571, 63 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo sprendime nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio mėn. ir 2004 m. sausio mėn. pratęsto A. Gülbahce leidimo gyventi panaikinimas atgaline data buvo pagrįstas aplinkybe, jog 1999 m. spalio 1 d. nutrūko bendras sutuoktinių gyvenimas, o tai yra sąlyga, su kuria siejamas šio leidimo gyventi išdavimas pagal Ausländergesetz, AEVO, SGB III ir ArGV nuostatas.

34

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad leidimo panaikinimo atgaline data momentu, t. y. 2006 m. vasario 6 d., A. Gülbahce buvo išdirbęs pas tą patį darbdavį daugiau nei vienus metus, todėl iš principo buvo sąlygos tam, kad jis būtų laikomas darbuotoju, priklausančiu teisėtai darbo rinkai, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką.

35

Todėl reikia performuluoti prejudicinius klausimus į vieną klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms nacionalinėms institucijoms neleidžiama panaikinti darbuotojo turko leidimo gyventi šalyje galiojimo atgaline data nuo tos dienos, kai nebelieka nacionalinėje teisėje numatyto pagrindo išduoti leidimą gyventi šalyje, jeigu leidimas panaikinamas pasibaigus 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatytam teisėto vienų metų darbo terminui.

36

Šiuo klausimu reikia priminti, kad teisės, suteiktos turkų kilmės darbuotojams pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, laipsniškai plečiamos atsižvelgiant į teisėtos darbinės veiklos laikotarpį ir jų tikslas – progresyviai stiprinti suinteresuotųjų asmenų situaciją priimančiojoje valstybėje narėje (žr., be kita ko, 2006m. sausio 10 d. Sprendimo Sedef, C-230/03, Rink. p. I-157, 34 punktą).

37

Kaip matyti iš Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos, darbuotojas turkas, teisėtai išdirbęs vienus metus, turi teisę toliau dirbti pas tą patį darbdavį.

38

Pagal Teisingumo Teismo praktiką šios teisės veiksmingumas reiškia ir iš jos kildinamą suinteresuotojo asmens teisę gyventi šalyje (žr., be kita ko, 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Dogan, C-383/03, Rink. p. I-6237, 14 punktą).

39

Turkijos piliečio teisėtas darbas priimančiojoje valstybėje narėje, kaip jis suprantamas pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, reiškia stabilią ir saugią situaciją šios valstybės narės darbo rinkoje ir, tuo remiantis, neginčytiną teisę gyventi šalyje (1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Kus, C-237/91, Rink. p. I-6781, 22 punktas ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Altun, C-337/07, Rink. p. I-10323, 53 punktas).

40

Kaip nurodyta šio sprendimo 34 punkte, šioje byloje konstatuota, kad Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatyta sąlyga būti teisėtai išdirbus vienus metus buvo įvykdyta, kai 2006 m. vasario 6 d. atgaline data buvo panaikintas pratęstas A. Gülbahce leidimas gyventi.

41

Nacionalinių valdžios institucijų teigimu, šis panaikinimas buvo pagrįstas išvada, kad, viena vertus, minėta sąlyga buvo įvykdyta 2001 m. rugpjūčio ir 2004 m. sausio mėn., t. y. A. Gülbahce išduoto leidimo gyventi pratęsimo momentu, ir, kita vertus, A. Gülbahce šiomis datomis nebeatitiko sąlygos, nuo kurios priklausė jo leidimo gyventi galiojimas, t. y. sąlygos vesti bendrą sutuoktinių gyvenimą su Vokietijos piliete.

42

Nacionalinės valdžios institucijos tvirtina, kad jeigu darbuotojas turkas per pirmuosius darbo metus nebeatitinka sąlygų, kurios jam buvo nustatytos išduodant leidimą gyventi šalyje, jo teisė gyventi šalyje tampa nuginčijama, todėl nuo šio momento nebegali būti atsižvelgiama į šio darbuotojo darbo laikotarpius siekiant įgyti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatytas teises, nes jis neatitinka teisėto vienų metų darbo sąlygos, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką.

43

Tačiau šį argumentą aiškiai atmetė Teisingumo Teismas, pirmiausia kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktų nuostatomis, pagal kurias Turkijos piliečiui teisė gyventi šalyje buvo suteikta atsižvelgiant į bendrą gyvenimą kartu su atitinkamos valstybės narės piliečiu.

44

2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendime Unal (C-187/10, Rink. p. I-9045), kuris buvo paskelbtas po šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad tuo atveju, jei Turkijos pilietis gali teisėtai remtis teisėmis pagal Sprendimo Nr. 1/80 nuostatą, šios teisės nebėra siejamos su aplinkybėmis, lėmusiomis jų atsiradimą, nes tokia sąlyga nėra numatyta šiame sprendime (minėto Sprendimo Unal 50 punktas).

45

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, jog tam, kad darbuotojas turkas turėtų teisę, kad jo leidimas dirbti pas tą patį darbdavį būtų atnaujintas, pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką pakanka, kad šis darbuotojas turkas teisėtai būtų išdirbęs daugiau nei vienus metus, turint omenyje tai, kad šioje nuostatoje nenumatyta jokia kita šios teisės pripažinimo sąlyga ir, konkrečiai kalbant, sąlygos, kuriomis buvo įgyta teisė atvykti ir gyventi šalyje (minėto Sprendimo Unal 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

46

Taigi Teisingumo Teismas nurodė, kad kai tik turėdamas galiojantį leidimą dirbti darbuotojas turkas išdirba ilgiau nei vienus metus, turi būti pripažinta, kad jis įvykdo šio 6 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos sąlygas, net jeigu leidimas gyventi iš pradžių jam buvo suteiktas kitiems tikslams, nei vykdyti darbinę veiklą (minėto Sprendimo Unal 39 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

47

Žinoma, pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę Sprendimas Nr. 1/80 nedaro poveikio valstybių narių kompetencijai atsisakyti leisti Turkijos piliečiui atvykti į jų teritoriją ir pirmą kartą įsidarbinti; pagal šį sprendimą iš esmės nedraudžiama, kad valstybės reglamentuotų jo įsidarbinimo sąlygas iki pirmųjų darbo metų, numatytų Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje, pabaigos (žr. minėto Sprendimo Unal 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48

Tačiau Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti taip, kad valstybei narei leidžiama vienašališkai keisti progresyvaus darbuotojų turkų integravimo į priimančiosios valstybės narės darbo rinką sistemos apimtį užkertant kelią darbuotojui, kuriam į jos teritoriją buvo leista atvykti ir kuris ilgiau nei metus pas tą patį darbdavį nepertraukiamai teisėtai vykdė realią ir veiksmingą ūkinę veiklą, pasinaudoti teisėmis, kurios pagal šios nuostatos tris įtraukas jam suteikiamos laipsniškai atsižvelgiant į darbo laikotarpį (žr. minėto Sprendimo Unal 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

49

Dėl tokio aiškinimo Sprendimas Nr. 1/80 netektų savo prasmės ir taptų neveiksmingas, nes Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies formuluotė yra bendro pobūdžio ir besąlyginė, nes joje nenumatyta galimybė valstybėms narėms apriboti teises, kurios pagal šią nuostatą tiesiogiai suteikiamos darbuotojams turkams (minėto Sprendimo Unal 43 ir 44 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

50

Tiesa, Turkijos piliečio darbas, pagrįstas leidimu gyventi šalyje, išduotu dėl apgaulingų veiksmų, dėl kurių jis buvo pripažintas kaltu, arba leidimu laikinai gyventi šalyje, kuris galioja tik iki galutinio sprendimo dėl jo teisės gyventi šalyje priėmimo, nelaikomas pagrindu įgyti Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje numatytas teises (žr. minėto Sprendimo Unal 47 punktą).

51

Tačiau pagrindinėje byloje, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas 1997 m. birželio 5 d. Sprendimas Kol (C-285/95, Rink. p. I-3069) ir kurioje nagrinėtas klausimas dėl apsimestinės santuokos, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar A. Gülbahce vykdė darbinę veiklą turėdamas leidimą gyventi, išduotą dėl apgaulingų veiksmų, arba leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki galutinio sprendimo dėl teisės gyventi šalyje priėmimo.

52

Be to, pagal AEVO 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir ArGV 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 straipsnį A. Gülbahce pasinaudojo teise gyventi šalyje, kuri jam suteikė galimybę laisvai dirbti samdomą darbą nuo 1998 m. rugsėjo 29 d., t. y. nuo tos dienos, kai kompetentinga įdarbinimo tarnyba išdavė neterminuotą leidimą dirbti. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nebuvo nustatyta, jog teisę atvykti į Vokietiją ir apsigyventi joje A. Gülbahce įgijo apgaulės būdu.

53

Taigi nustatyta, kad A. Gülbahce atitiko priimančiosios valstybės narės įstatymuose ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose atvykimą į jos teritoriją ir darbą joje, numatytas nuostatas.

54

Šiomis aplinkybėmis nepripažinimas, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje teisėtai dirbo Vokietijoje ilgiau nei vienus metus, prieštarautų Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmai įtraukai.

55

Taigi pareiškėjo pagrindinėje byloje darbo laikotarpiai, įgijus leidimą gyventi šalyje ir leidimą dirbti bei prieš atgaline data panaikinant pratęstą leidimą gyventi, turi būti pripažįstami atitinkantys teisėto vienų metų darbo sąlygą, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką.

56

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktus klausimus, kuriuos Teisingumas Teismas performulavo į vieną klausimą, reikia atsakyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms neleidžiama panaikinti darbuotojo turko leidimo gyventi šalyje galiojimo atgaline data nuo tos dienos, kai nebelieka nacionalinėje teisėje numatyto pagrindo išduoti leidimą gyventi šalyje, jeigu šis darbuotojas turkas nebuvo pripažintas kaltu dėl jokių apgaulingų veiksmų ir leidimas panaikinamas pasibaigus 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatytam teisėto vienų metų darbo terminui.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros, įsteigtos Susitarimu dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas tarp Turkijos Respublikos ir EEB valstybių narių bei Bendrijos ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB, 6 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms neleidžiama panaikinti darbuotojo turko leidimo gyventi šalyje galiojimo atgaline data nuo tos dienos, kai nebelieka nacionalinėje teisėje numatyto pagrindo išduoti leidimą gyventi šalyje, jeigu šis darbuotojas turkas nebuvo pripažintas kaltu dėl jokių apgaulingų veiksmų ir leidimas panaikinamas pasibaigus 6 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatytam teisėto vienų metų darbo terminui.