1. 

Nagrinėdamas tris bylas, susijusias su klausimu, ar partnerystę įregistravę partneriai turi teisę į išmoką, kuri pagal Vokietijos teisę užtikrinama susituokusioms poroms, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis vyriausiasis administracinis teismas) Teisingumo Teismo klausia, ar ši teisė gali būti grindžiama vienodo požiūrio principu, kurį Sąjungos teisė įtvirtina užimtumo ir profesinėje srityje.

2. 

Dėl to Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti savo praktiką dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB ( 2 ), nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), taikymo srities. Šį kartą reikia nustatyti, ar direktyva taikytina paramai, kuri skiriama tarnautojams ligos atveju.

3. 

Tam reikia išnagrinėti, ar minėta parama yra užmokestis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78, kurios taikytinumas ginčijamais atvejais priklauso – bendrai aiškinant jos 13 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnio 1 dalies c punktą – nuo to, ar nagrinėjama parama gali būti prilyginama užmokesčiui, kaip ši sąvoka suprantama pagal EB sutarties 141 straipsnį (dabar – SESV 157 straipsnis). Tuo tikslu reikia detaliau išnagrinėti kriterijus, Teisingumo Teismas taikytus šioje srityje priimtuose sprendimuose, kurie iki šiol apsiribodavo su senatvės pensijomis susijusiais atvejais, ir kartu nustatyti Direktyvos 2000/78 netaikymo pagal jos 3 straipsnio 3 dalį išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, apimtį.

4.

Direktyvos 2000/78 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos pajamomis pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą EB sutarties 141 straipsnyje, nei kitoms valstybių narių mokamoms išmokoms, kurios padeda sukurti sąlygas įsidarbinti arba toliau dirbti.“

5.

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje jos tikslas apibrėžiamas taip:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

6.

Remiantis Direktyvos 2000/78 2 straipsniu:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

7.

Direktyvos 2000/78 taikymo sritis apibrėžiama 3 straipsnyje:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>

3.   Ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.

<…>“

8.

2001 m. vasario 16 d.Gesetz über die Eingetragene Lebenspartnerschaft (toliau – LPartG) (Registruotos partnerystės įstatymas) ( 3 ) su pakeitimais, padarytais 2009 m. liepos 6 d. įstatymo ( 4 ) 7 straipsniu, 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Du tos pačios lyties asmenys, kurie civilinės metrikacijos tarnautojo akivaizdoje asmeniškai kartu pareiškia, kad visą gyvenimą nori gyventi kaip partneriai, sudaro partnerystę. Pareiškimai negali būti daromi su išlyga arba tam tikram terminui.“

9.

Remiantis LPartG 5 straipsniu, partneriai abipusiai privalo savo darbu ir turtu tinkamai prisidėti prie gyvenimo sudarius partnerystę <…>“

10.

Bundesbeamtengesetz (toliau – BBG) (Federalinių tarnautojų įstatymas) įtvirtinta federalinių tarnautojų teisė gauti paramą ligos atveju. Remiantis šio įstatymo 80 straipsniu, minėta parama tam tikromis aplinkybėmis taip pat taikoma federalinio tarnautojo sutuoktiniui ir jo išlaikomiems vaikams.

11.

Pagal iki 2009 m. vasario 14 d. galiojusias teisės normas teisė į paramą buvo pripažįstama federalinio tarnautojo sutuoktiniui ir jo išlaikomiems vaikams, tačiau nepripažįstama asmeniui, su kuriuo įregistruota partnerystė. Bet kuriuo atveju tai nebuvo besąlyginė parama, tačiau, kiek tai susiję su sutuoktiniu, ji buvo skiriama, tik jeigu jo pajamos buvo mažesnės nei 18000 EUR arba jis, nepaisant to, kad buvo apdraustas sveikatos draudimu, neturėjo teisės į išmokas pagal šį draudimą, arba šių išmokų mokėjimas neapibrėžtam terminui buvo sustabdytas remiantis individualiu pagrindu dėl įgimtų ydų arba tam tikrų ligų. Taigi teisė į paramą egzistavo tuomet, kai teisę į paramą turinčio asmens sutuoktiniui buvo reikalingas išlaikymas dėl per menkų pajamų arba dėl nepakankamos sveikatos draudimo apsaugos nesant asmens kaltės.

12.

Remiantis BBG 80 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu įgaliojimu, Federalinė vidaus reikalų ministerija išleido 2009 m. vasario 13 d.Bundesbeihilfeverordnung (toliau – BBhV (Federalinis nutarimas dėl paramos)) ( 5 ), kuriame, kiek svarbu nagrinėjamu atveju, palikta galioti ankstesnė tvarka, neįtraukus asmenų, su kuriais gyvenama įregistravus partnerystę, kaip teisę į paramą ligos atveju turinčių asmenų.

13.

Po nagrinėjamų įvykių buvo atlikta teisės aktų reforma, kurios rezultatas – partnerystę įregistravę partneriai buvo priskirti prie teisę į nagrinėjamą paramą turinčių asmenų, tačiau ši reforma neturi reikšmės sprendžiant ginčus pagrindinėse bylose ( 6 ).

14.

Pareiškėjai pagrindinėse bylose, federaliniai tarnautojai, sudarė partnerystę su asmenimis, kurie buvo išlaikomi šių tarnautojų.

15.

Bylose C-124/11 ir C-125/11 pareiškėjai pagrindinėse bylose, pateikę prašymus valstybės paramai ligos atvejais gauti ir gavę neigiamus administracijos atsakymus, kreipėsi į Verwaltungsgericht Berlín (Berlyno administracinis teismas), kuris pripažino jų teisę ir nusprendė, kad nors registruotą partnerystę sudariusių partnerių nėra tarp teisę į paramą turinčių asmenų, partneriai turi teisę į šią paramą pagal Direktyvą 2000/78; pagal Teisingumo Teismo praktiką tokia parama yra „užmokestis“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, nes skiriama tik dėl darbo santykių, o ne kaip bendros valstybinio socialinio draudimo arba socialinės apsaugos sistemos išmoka.

16.

Byloje C-143/11 – priešingai – pareiškėjo pagrindinėje byloje reikalavimą atmetė ir administracija, ir administracinis teismas, motyvavę tuo, kad Direktyva 2000/78 nebuvo pažeista, nes sutuoktinio ir registruotą partnerystę sudariusio partnerio situacijos nėra panašios.

17.

Visose bylose šalys, kurių reikalavimai buvo atmesti atitinkamu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą Bundesverwaltungsgericht.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi principu, kad pagal nacionalinės teisės aktus registruotą partnerystę sudarę partneriai nepriskiriami prie asmenų, kuriems gali būti skiriama valstybės parama, numatyta federaliniams tarnautojams ligos atveju. Tačiau teisę į minėtą paramą turi tokių tarnautojų sutuoktiniai.

19.

Bundesverwaltungsgericht kyla abejonių dėl galimybės taikyti Direktyvą 2000/78 pagrindinėse bylose nagrinėjamoms situacijoms. Jeigu direktyva būtų taikytina, registruotą partnerystę sudarę partneriai turėtų būti vertinami taip pat, kaip sutuoktiniai, todėl pareiškėjai pagrindinėse bylose turėtų teisę į nagrinėjamą valstybės paramą.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad galimybė taikyti Direktyvą 2000/78 priklauso nuo nagrinėjamos valstybės paramos teisinio kvalifikavimo. Konkrečiai kalbant, galimybė taikyti Direktyvą 2000/78 priklauso nuo to, ar ši parama yra užmokesčio, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, sudėtinė dalis – tokiu atveju Direktyva 2000/78 būtų taikytina, – ar išmoka, mokama pagal valstybinio socialinio draudimo arba panašią sistemą ir dėl šios priežasties nepatenkanti į šios direktyvos taikymo sritį.

21.

Bundesverwaltungsgericht manymu, kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas taiko siekdamas atskirti senatvės pensijas atsižvelgiant į jų finansavimo šaltinį, yra netinkami sveikatos draudimo sistemų srityje, be kita ko, dėl to, kad parama ligos atveju nepriklauso nuo tarnybos santykių trukmės.

22.

Esant šioms aplinkybėms, Bundesverwaltungsgericht pateikė Teisingumo Teismui tokį klausimą:

„Ar 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, taikoma nacionalinės teisės normoms, reglamentuojančioms paramos skyrimą tarnautojams ligos atveju?“

23.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą bylose C-124/11 ir C-125/11 Teisingumo Teismo kanceliarijos registre buvo užregistruotas 2011 m. kovo 9 d., o prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C-143/11 – 2011 m. kovo 24 d.

24.

2011 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi šie trys prejudiciniai klausimai buvo sujungti.

25.

Rašytines pastabas pateikė K. Dittrich, R. Klinke, J. D. Müller ir Komisija.

26.

Šalių atstovai atvyko į 2012 m. gegužės 3 d. teismo posėdį ir pateikė žodines pastabas.

27.

Šaukime į teismo posėdį šalių buvo prašyta pateikti rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos paramos finansavimo būdo ir visų pirma nurodyti, ar ši parama visa arba iš dalies finansuojama iš Vokietijos Federacinės Respublikos, kaip federalinių tarnautojų darbdavės, sumokėtų įmokų, ar iš socialinio draudimo biudžeto. Terminas pateikti šiuos paaiškinimus baigėsi 2012 m. balandžio 13 d.

28.

Pareiškėjai pagrindinėse bylose tvirtina, kad Direktyva 2000/78 nagrinėjamai paramai taikoma. Taip yra dėl to, kad, jų manymu ir pagal Teisingumo Teismo praktiką, viena vertus, bet koks užmokestis, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, patenka į šios direktyvos taikymo sritį ir, kita vertus, užimtumo sąvoka apima ir santykius tarp viešojo sektoriaus tarnautojo ir valstybės ( 7 ).

29.

Pareiškėjai teigia, kad paramos kvalifikavimas kaip užmokesčio negali būti ginčijamas remiantis tuo, kad jos sistema nustatyta įstatymu, nes įstatymų leidėjas šiuo atveju veikia tik kaip darbdavys, o ne kaip viešoji valdžia. Argumentas, kad tarnautojai yra bendra darbuotojų kategorija, yra nesvarbus – šiuo atžvilgiu pareiškėjai nurodo 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimą Barber ( 8 ). Be to, nesvarbu ir tai, kad parama nepriklauso nuo darbo santykių trukmės ir jos dydis neskaičiuojamas atsižvelgiant į paskutinius gautus atlyginimus. Galiausiai pareiškėjai tvirtina, kad šios aplinkybės gali būti svarbios nustatant senatvės pensijų pobūdį, tačiau ne aiškinantis, ar nagrinėjama parama yra užmokestis.

30.

Komisija sutinka su pareiškėjų pagrindinėse bylose nuomone. Priminusi, kad pagal teismų praktiką užmokesčio sąvoka turi būti aiškinama plačiai, taigi kaip apimanti bet kokią išmoką arba atlyginimą, mokamus darbuotojui už jo darbą, nesvarbu, ar pagal sutartį, ar pagal teisės normas, ar pagal teismo sprendimą, Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas visuomet manė, jog senatvės pensijų srityje vienintelis lemiamas – bet ne išimtinis – kriterijus yra tai, kad pensija mokama dėl darbo santykių, kurie siejo darbuotoją ir ankstesnį jo darbdavį. Be šio pirmojo kriterijaus, dar yra trys papildomi kriterijai, leidžiantys kvalifikuoti senatvės pensiją kaip išmoką, skirtą pagal profesinę socialinio draudimo sistemą, taigi kaip užmokestį, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, taip atskiriant ją nuo išmokos, skirtos pagal valstybinio socialinio draudimo sistemą, būtent: a) pensija skiriama ne tam tikrai darbuotojų kategorijai; b) tiesiogiai priklauso nuo išdirbto laiko; c) jos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į paskutinį atlyginimą.

31.

Kiek tai susiję su nagrinėjama parama, Komisija pirmiausia pabrėžia, kad tai yra tam tikrai darbuotojų kategorijai skirta išmoka; antra, ji skiriama dėl darbo santykių ir susieta su tarnautojo atlyginimu arba pensija, todėl yra šio užmokesčio sudėtinė dalis; ir trečia, kiti teismų praktikoje suformuluoti kriterijai pensijų srityje nagrinėjamu atveju nereikšmingi, nes Teisingumo Teismas išdirbto laiko ir apskaičiavimo atsižvelgiant į paskutinį atlyginimą kriterijus taikė tik siekdamas nustatyti, ar tarnautojų pensijos gali būti laikomos užmokesčiu, neatsižvelgiant į tai, kad jos paprastai neatitinka kriterijų, kuriuos Teisingumo Teismas minėtoje byloje Barber laikė būdingais privačių pensijų sistemai. Kalbant apie paramą tarnautojams ligos atveju, pažymėtina, kad nėra panašios, privatine teise grindžiamos sistemos. Dėl to neįmanoma remtis analogiškomis privatine teise grindžiamomis sistemomis tam, kad būtų nustatyti atribojimo nuo valstybinio socialinio draudimo sistemos kriterijai.

32.

Todėl vienintelis lemiamas kriterijus yra tai, kad nagrinėjama parama skiriama darbo santykių su valstybe pagrindu ir valstybė veikia kaip darbdavė, o ne kaip draudikė pagal valstybinio socialinio draudimo sistemą. Todėl ši parama laikytina užmokesčiu, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, ir to negalima ginčyti remiantis aplinkybe, kad ši parama skiriama pagal teisės normas arba kad ji taip pat atitinka socialinės politikos tikslus.

33.

Atsakydami į šios išvados 24 punkte minėtą prašymą ir pareiškėjai pagrindinėse bylose, ir Vokietijos vyriausybė pabrėžė, kad nagrinėjamą paramą finansuoja Vokietijos Federacinė Respublika kaip darbdavė, o socialinis draudimas šios paramos visiškai nefinansuoja.

34.

Kaip minėta, sujungtų prejudicinių klausimų dalykas – galimybė taikyti Direktyvą 2000/78 sprendžiant klausimą, ar „registruotą partnerystę sudarę partneriai“, kaip jie suprantami pagal valstybės narės teisės aktus, turi teisę į išmoką, kuri pagal šiuos teisės aktus užtikrinama susituokusioms poroms.

35.

Pateikti prejudiciniai klausimai nėra platesni. Norėčiau pabrėžti, kad klausiama ne to, ar pareiškėjų pagrindinėse bylose teisė būti vertinamiems taip pat kaip susituokusių asmenų buvo pažeista, o to, ar įvykdytos sąlygos, leidžiančios manyti, kad ginčai pagrindinėse bylose turi būti išspręsti taikant Direktyvą 2000/78.

36.

Todėl Teisingumo Teismo prašoma ne išreikšti poziciją dėl galimos diskriminacijos, o tik nuspręsti dėl to, ar yra įvykdyta sąlyga, leidžianti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą pagrindinėse bylose taikant minėtą direktyvą. Tuo tikslu turėtų pakakti nustatyti, ar nagrinėjama parama yra užmokestis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktą, nes nuo to priklauso, ar nagrinėjama parama galėtų būti prilyginta „užmokesčiui“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, t. y. straipsnį, į kurį direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda, siekiant apibrėžti šią sąvoką.

37.

Bundesverwaltungsgericht pagrįstai nurodo, kad Direktyvos 2000/78 taikytinumas priklauso nuo to, ar nagrinėjama parama gali būti laikoma „užmokesčiu“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį.

38.

Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas: <...> įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“.

39.

Kalbant, kaip yra šiuo atveju, apie viešosios valdžios institucijos mokamą išmoką, neišvengiamai reikia išnagrinėti išimtį, numatytą tame pačiame Direktyvos 2000/78 3 straipsnyje, kurio 3 dalyje nustatyta, kad „ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas“.

40.

Tačiau ši išimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 13 konstatuojamąją dalį, kuria remiantis „ši direktyva netaikoma socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos pajamomis pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą EB sutarties 141 straipsnyje, nei kitoms valstybių narių mokamoms išmokoms, kurios padeda sukurti sąlygas įsidarbinti arba toliau dirbti“.

41.

Toks bendras Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 3 dalies ir 13 konstatuojamosios dalies aiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Maruko ( 9 ), reiškia, kad Direktyva 2000/78 netaikoma ne visoms viešosios valdžios institucijų mokamoms išmokoms; netgi ne visoms toms, kurias moka valstybinio socialinio draudimo institucijos, o tik toms, kurios, mokamos tokių institucijų, negali būti laikomos „užmokesčiu“, kaip tai suprantama pagal (dabartinį) SESV 157 straipsnį.

42.

Taigi siekiant atsakyti į pateiktą klausimą reikia išspręsti labai konkretų klausimą, būtent, ar nagrinėjama parama yra „užmokestis“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, t. y. straipsnį, į kurį, kaip minėta, Direktyvoje 2000/78 daroma nuoroda siekiant apibrėžti užmokesčio sąvoką, vartojamą šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkte. Kaip matysime, nagrinėjant, ar yra visos sąvokos „užmokestis“ sudėtinės dalys, paaiškės išimties, išplaukiančios iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto ir 13 konstatuojamosios dalies bendro aiškinimo, prasmė. Šia išimtimi galiausiai tik paaiškinama pasekmė, būtinai išplaukianti iš pačios „užmokesčio“ sąvokos.

43.

SESV 157 straipsnyje užmokestis apibrėžiamas kaip „įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą“. Taigi pagal šį apibrėžimą yra materialinis elementas (darbo užmokestis arba alga ir kitas atlygis), subjektyvusis elementas (darbdavys ir darbuotojas) ir priežastinis elementas (darbo santykiai). Reikia patikrinti, ar nagrinėjamos paramos atveju yra visi šie elementai.

44.

Kalbant apie materialinį elementą, pažymėtina, jog nėra abejonių, kad SESV 157 straipsnyje esanti nuoroda į „bet kokį kitą atlygį grynaisiais arba natūra, <...> tiesiogiai arba netiesiogiai“ yra pakankamai plati ir apima nagrinėjamos paramos turinį. Iš tiesų dėl šios paramos darbuotojui kompensuojama nuo 50 % iki 80 % gydymo išlaidų, kurių galėjo patirti jis arba tam tikri jo išlaikomi asmenys. ( 10 )

45.

Manau, kad nagrinėjamais atvejais yra ir priežastinis elementas. Iš tiesų ši parama skirta tik federaliniams tarnautojams kaip tokiems ir dėl tokio jų statuso. Parama skiriama, tik jeigu jie, be to, kad yra federaliniai tarnautojai, faktiškai dirba kaip tokie. Tai matyti iš BBhV 2 straipsnio 2 dalies, pagal kurią teisė į paramą išsaugoma ir per nemokamas atostogas, jeigu atostogų trukmė neviršija vieno mėnesio. Manau, kad priežastinis ryšys tarp nagrinėjamos paramos ir darbo santykių yra akivaizdus ( 11 ).

46.

Galiausiai lieka problemiškiausias elementas. Nagrinėjama parama yra piniginė išmoka, teisę į kurią turi federalinis tarnautojas dėl darbo santykių, kurie jį sieja su federaline administracija. Taigi, ar tai yra išmoka, kurią „darbuotojas <...> gauna iš darbdavio“, kaip to reikalaujama pagal SESV 157 straipsnį? Mano manymu, būtent čia ir slypi klausimo sunkumas.

47.

Išmoka, darbuotojo gauta dėl darbo santykių, kurie jį sieja su darbdaviu, „užmokestis“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, yra tik tuo atveju, jeigu ją moka būtent pats darbdavys. Taigi mums rūpimas sąvokos apibrėžimas neapima kitų išmokų, kurias gali gauti darbuotojas, įskaitant išmokas už darbą, todėl apsaugos nuo diskriminavimo reikia ieškoti ne Direktyvoje 2000/78.

48.

Tai yra priežastis, dėl ko „užmokesčio“ sąvoka gali apimti ne visas socialinio draudimo išmokas, o tik tas, kurias, be to, kad jos yra užmokestis „už darbą“, moka darbdavys, nors ir per socialinio draudimo instituciją, t. y. netiesiogiai.

49.

Jau seniai Teisingumo Teismas savo 1971 m. gegužės 25 d. Sprendime Defrenne ( 12 ) nusprendė, kad socialinio draudimo sistemos „sudaro darbuotojams galimybę naudotis įstatymine sistema, prie kurios finansavimo darbuotojai, darbdaviai ir galbūt viešosios valdžios institucijos prisideda tokia dalimi, kuri mažiau priklauso nuo darbo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo nei nuo socialinės politikos tikslų“ (8 punktas), todėl „dalis, tenkanti darbdaviams finansuojant tokias sistemas, nėra tiesioginis ar netiesioginis mokėjimas darbuotojui“ (9 dalis), be to, „pastarasis paprastai turės teisę į įstatymuose numatytas išmokas ne dėl darbdavio įnašų, o vien dėl to, kad atitinka įstatymuose nustatytas sąlygas išmokai gauti“ (10 punktas).

50.

Tai, kad Direktyva 2000/78 netaikoma „socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos pajamomis pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą [SESV 157] straipsnyje“ (13 konstatuojamoji dalis), reiškia: kadangi toks prilyginimas galimas, tik jei darbuotojo gautą išmoką išmokėjo jo darbdavys, reikia nustatyti, ar pareiga finansuoti socialinio draudimo sistemą šiuo atžvilgiu tenka darbdaviui, darbuotojui ar viešajai valdžiai. Ir tik tuo atveju, jei nustatyta, kad finansuoja darbdavys, ir galima daryti išvadą, jog per socialinio draudimo sistemą mokama išmoka netiesiogiai priskirtina darbdaviui, galima teigti, kad tai yra „užmokestis“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį.

51.

Ši analizė taip pat turi būti taikoma konkrečiai socialinio draudimo institucijoms ir bendrai bet kuriai valstybinei sistemai, kuri finansuoja išmokas darbuotojams. Ir to priežastis, kadangi svarbu, kad išmoką galiausiai mokėtų darbdavys, yra tai, jog aplinkybė, kad jis ją moka tiesiogiai ar per tarpininką, yra nesvarbi, kaip antruoju atveju nesvarbu ir tai, ar tarpininkas, kuris yra mokėtojas, yra privatus subjektas, ar bet kurio pobūdžio viešoji institucija; ir, jei tai yra viešosios teisės subjektas, yra nesvarbi jo teisinio subjektiškumo forma ir veikimo būdas.

52.

Tai reiškia, kad kiekvienu atveju reikia nustatyti, kas finansuoja darbuotojui skirtą išmoką. Kaip pagrindą imant galutinį mokėtoją, jeigu tik konstatuojama, kad jis nėra darbdavys, reikia patikrinti, ar jis nėra paprasčiausias darbdavio tarpininkas. Kalbant apie bendrai viešųjų institucijų arba konkrečiai socialinio draudimo institucijų mokamas išmokas, reikės nustatyti, ar tokios išmokos finansuojamos iš darbdavio mokamų įmokų, ar iš kitų mokesčių mokėtojų – pačių darbuotojų, viešosios valdžios institucijų ar vienų ir kitų įvairiomis proporcijomis mokamų – įmokų. Atsižvelgiant į šiuo atžvilgiu tarp valstybių narių egzistuojančius skirtumus, akivaizdu, kad ši užduotis gali tekti tik nacionaliniams teismams.

53.

Mano manymu, finansavimo pareigos priskyrimo kriterijus – kartu su išmokos materialinio turinio ir išmokos mokėjimo „priežasties“ (darbo santykiai) kriterijais – dėl to, kad yra visaapimantis, gali pasirodyti esąs naudingesnis nei išmokos gavėjų atskyrimo arba didesnio ar mažesnio šios išmokos panašumo į kitas lygiavertes išmokas privataus sveikatos draudimo srityje kriterijai.

54.

Todėl jis taip pat turi galioti senatvės pensijų išmokoms ir išmokoms, kurių dalykas – parama ligos atveju. Kalbant apie dėl darbo santykių mokamą materialinę išmoką pažymėtina, kad svarbus tik faktas, ar tas, kas ją finansuoja, yra darbdavys. Manau, kad šios formulės teikiami privalumai supaprastinant išmokos kvalifikavimo kaip „užmokesčio“ pagal SESV 157 straipsnį problemą negali būti labai diskutuotini ( 13 ).

55.

Kalbant apie ginčus pagrindinėse bylose, dėl kurių pateikti prejudiciniai klausimai, iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad nagrinėjamų išmokų pagrindas yra federalinius tarnautojus ir federalinę administraciją siejantys darbo santykiai ir kad šios išmokos finansuojamos tiesiogiai iš federalinio biudžeto, į kurį valstybė narė, kaip tų federalinių tarnautojų darbdavė, perveda viešąsias lėšas.

56.

Esant šioms sąlygoms, visos aplinkybės rodo, kad, remiantis šioje išvadoje pateiktais pagrindais, nagrinėjamos išmokos šiuo atveju turėtų būti laikomos „užmokesčiu“, kaip tai suprantama pagal SESV 157 straipsnį, ir dėl to Direktyva 2000/78 yra taikytina jas reglamentuojančioms nacionalinės teisės nuostatoms.

57.

Reziumuojant reikia konstatuoti, kad galiausiai nacionalinis teismas turi patikrinti, ar finansuoti nagrinėjamas išmokas, atsižvelgiant į specifinę jų sistemą, iš tiesų turi valstybė narė, kaip federalinių tarnautojų pagrindinėse bylose darbdavė.

58.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, taikytina nacionalinės teisės nuostatoms, susijusioms su valstybės paramos skyrimu tarnautojams ligos atveju, jeigu pareiga finansuoti šią paramą didžiąja dalimi tenka valstybei, kaip viešajam darbdaviui, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.