—

Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, atstovaujamos W. Wolski, B. Messerschmidt ir J. Jakubiec,

—

Pfeifer & Langen KG, atstovaujamos Rechtsanwälte D. Ehle ir C. Hagemann,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. von Rintelen ir P. Rossi,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340) 3 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant ginčą tarp Pfeifer & Langen KG (toliau – Pfeifer & Langen) ir Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung (Federalinė žemės ūkio ir maisto tarnyba, toliau – Bundesanstalt) dėl palūkanų, susijusių su neteisėtai, pažeidžiant Europos Sąjungos finansinius interesus gautomis sandėliavimo išlaidų kompensacijomis, išieškojimo.

3

Remiantis Reglamento Nr. 2988/95 3 konstatuojamąja dalimi, „Bendrijų finansiniams interesams kenkiantys teisės aktai turi būti panaikinti visose srityse [reikia kovoti su Bendrijų finansinių interesų pažeidimais visose srityse]“.

4

Remiantis šio reglamento 5 konstatuojamąja dalimi, „neteisėtą veiką ir jai taikomas administracines priemones bei už ją skiriamas nuobaudas nustato atskirų sektorių taisyklės pagal šį reglamentą“.

5

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, šiuo reglamentu nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus.

2.   „Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų [veiksmais] ar neveikimo [neveikimu], dėl kurio [kurių] Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.“

6

Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai.

Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir [arba] pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa.

Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo.

<...>

2.   Administracinę nuobaudą skiriantis sprendimas įvykdomas per trejus metus nuo tos dienos, kai sprendimas tampa galutinis.

Nutrūkimo ir laikino sustabdymo atvejus reglamentuoja atitinkamų nacionalinės teisės aktų nuostatos.

3.   Valstybės narės išlaiko teisę taikyti ilgesnį laikotarpį nei <...> numatyta šio straipsnio 1 <...> dalyse.“

7

Šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai [neteisėtai] įgyta nauda paprastai panaikinama:

<...>

2.   Taikant 1 dalyje nurodytas priemones apsiribojama įgytos naudos panaikinimu ir, jei taip yra numatyta, palūkanomis, kurias galima nustatyti pagal vienodą palūkanų normą.“

8

1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414) 8 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės, laikydamosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktų nacionalinių nuostatų, imasi priemonių:

Valstybės narės informuoja Komisiją apie priemones, kurių buvo imtasi šiems tikslams įvykdyti, ir ypač apie administracinių ir teisminių procedūrų būklę.

2.   Neišieškojus visos sumos, Bendrija prisiima dėl taisyklių nesilaikymo ar aplaidumo atsiradusias finansines pasekmes, išskyrus tas, kurios priskirtinos valstybių narių administracinėms institucijoms ar kitoms įstaigoms.

Išieškotos sumos sumokamos akredituotoms mokėjimo agentūroms, kurios išskaičiuoja jas iš [EŽŪOGF] finansuojamų išlaidų. Palūkanos už išieškotas ar per vėlai sumokėtas sumas sumokamos [EŽŪOGF].

3.   Taryba, kvalifikuota balsų dauguma priimdama sprendimą dėl Komisijos siūlymo, nustato bendrąsias šio straipsnio taikymo taisykles.“

9

2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1) 32 straipsnyje nustatyta:

„1.   Po pažeidimo ar aplaidumo išieškotos sumos ir su jomis susijusios palūkanos sumokamos akredituotai mokėjimo agentūrai, kuri jas priskiria [Europos žemės ūkio garantijų fondui (EŽŪGF)] skirtoms įplaukoms tą mėnesį, kada jos realiai yra sumokamos.

2.   Atlikdama mokėjimą į Bendrijos biudžetą, valstybė narė gali fiksuoto dydžio išieškojimo išlaidoms padengti pasilikti 20 % sumos, atitinkančios išieškotų sumų dydį, išskyrus šios valstybės narės administracinėms institucijoms ar kitoms viešosios valdžios įstaigoms priskirtinų pažeidimų ar aplaidumo atvejus.

3.   Perdavusios metines sąskaitas, kaip numatyta 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktyje, valstybės narės Komisijai pateikia suvestinę ataskaitą apie dėl pažeidimų pradėtas išieškojimo procedūras. Ataskaitoje dar neišieškotos sumos suskirstomos pagal administracinę ir (arba) teisminę procedūrą bei pagal metus, kai buvo atliktas pirminis administracinis ar teisminis pažeidimo nustatymas.

Valstybės narės užtikrina, kad išsamios detalės apie individualias išieškojimo procedūras ir dar neišieškotas individualias sumas yra prieinamos Komisijai.

<...>“

10

Remiantis Reglamento Nr. 1290/2005 49 straipsniu, šio reglamento 32 straipsnis taikomas atvejams, apie kuriuos pranešama pagal 1991 m. kovo 4 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 595/91 dėl pažeidimų ir neteisingai sumokėtų sumų, susijusių su bendrosios žemės ūkio politikos finansavimu, susigrąžinimo, ir dėl šios srities informacinės sistemos organizavimo bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 283/72 (OL L 67, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 171) 3 straipsnį ir kai iki 2006 m. spalio 16 d. nebuvo išieškotos visos su tuo susijusios sumos.

11

Remiantis Bendro rinkos organizavimo įgyvendinimo įstatymo (Gesetz zur Durchführung der Gemeinsamen Marktorganisationen) su pakeitimais, padarytais 1996 m. gegužės 2 d. įstatymu, iš dalies keičiančiu administracinių procedūrų teisės nuostatas (Gesetz zur Änderung verwaltungsverfahrensrechtlicher Vorschriften) (BGBl. 1996 I, p. 656, toliau – Rinkos organizavimo įstatymas), 6 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir 14 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, už reikalavimus grąžinti specialias lengvatas, pavyzdžiui, sandėliavimo išlaidų kompensacijas, nuo šių reikalavimų atsiradimo momento turi būti mokamos palūkanos, kurių dydis nustatomas prie Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinis bankas) diskonto normos pridėjus 3 procentinius punktus, jeigu Europos Sąjungos Tarybos arba Komisijos teisės aktais nenumatyta kitaip.

12

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remiantis iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 197 ir 201 straipsniais, reikalavimo teisėms į už praėjusį laikotarpį priskaičiuotas palūkanas taikomas senaties terminas yra ketveri metai nuo tų metų, kuriais atsirado teisė į šias palūkanas, gruodžio 31 d. Šios nuostatos pagal analogiją taikomos iš viešosios teisės kylantiems palūkanų reikalavimams.

13

2002 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2001 m. lapkričio 26 d. Prievolių teisės modernizavimo įstatymui (Gesetz zur Modernisierung des Schuldrechts, BGBl. 2001 I, p. 3138), nuo tos datos galiojančios redakcijos BGB 195 straipsnyje numatyta, kad reikalavimo teisėms į už praėjusį laikotarpį priskaičiuotas palūkanas bendroji senatis yra treji metai, o minėtiems iki 2002 m. sausio 1 d. atsiradusiems reikalavimams toliau taikomas ketverių metų senaties terminas.

14

Remiantis iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos BGB 217 straipsniu, „jeigu senaties termino eiga nutrūksta, į laikotarpį iki nutrūkimo neatsižvelgiama; naujo senaties termino eiga gali prasidėti tik po to, kai baigiasi nutrūkimo laikotarpis“.

15

Remiantis iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Viešojo administravimo įstatymo (Verwaltungsverfahrensgesetz) 53 straipsnio 1 dalimi, „administracinis aktas, priimtas siekiant įgyvendinti viešosios teisės subjekto reikalavimo teises, nutraukia šių teisių senaties termino eigą. Šis pertraukimas tęsiasi tol, kol administracinis aktas tampa galutinis arba kol administracinė procedūra, kurios pabaigoje jis buvo priimtas, užbaigiama kitu būdu. [Iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos BGB] 212 ir 217 straipsniai taikomi pagal analogiją“.

16

Nuo 2002 m. sausio 1 d. taikomos redakcijos minėto 53 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „administracinis aktas, priimtas siekiant pripažinti arba įgyvendinti viešosios teisės subjekto reikalavimo teises, sustabdo senaties termino eigą šio reikalavimo teisių atžvilgiu. Sustabdymas pasibaigia, kai administracinis aktas tampa galutinis arba praėjus šešiems mėnesiams po kitokio jo užbaigimo“.

17

Administracinių bylų teisenos kodekso (Verwaltungsgerichtsordnung) 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „protestas ir skundas dėl panaikinimo turi sustabdomąjį poveikį“.

18

1994–1995, 1995–1996 ir 1996–1997 cukraus prekybos metais įmonei Pfeifer & Langen jos prašymu buvo skirtos sandėliavimo išlaidų kompensacijos, numatytos 1981 m. birželio 30 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1785/81 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 177, 1981, p. 4) 8 straipsnio 2 dalyje už cukraus sandėliavimą remiantis bendru rinkų organizavimu.

19

Trimis 2003 m. sausio 30 d. sprendimais Bundesanstalt nusprendė, kad reikia išieškoti aptariamas sandėliavimo išlaidų kompensacijas, nes pareiškėja savo paraiškose buvo deklaravusi padidintus cukraus kiekius. Be to, tuose sprendimuose buvo nurodyta, kad už prašomas grąžinti sumas turi būti mokamos palūkanos ir vėlesniais aktais bus nustatyta konkreti mokėtinų palūkanų suma.

20

Pfeifer & Langen pateikė protestą dėl minėtų sprendimų. 2006 m. spalio 10 d. sprendimais Bundesanstalt sumažino grąžintinas sumas, tačiau atmetė likusius prieštaravimus.

21

Pfeifer & Langen pateikė skundus su prašymu iš dalies panaikinti sprendimus dėl jos protestų, tačiau sprendimas dėl šių skundų iki šiol nepriimtas.

22

Sprendimai dėl Pfeifer & Langen protestų tapo galutiniai, kiek tai susiję su teisme neginčyta suma, t. y. 469421,12 EUR, kurią ieškovė pagrindinėje byloje sumokėjo 2006 m. lapkričio 15 d.

23

2007 m. balandžio 13 d. sprendimu Bundesanstalt pripažino, kad nuo šios sumos turi būti sumokėtos palūkanos, ir pareikalavo, kad Pfeifer & Langen sumokėtų 298650,93 EUR palūkanų.

24

Pfeifer & Langen apskundė tą sprendimą ir, be kita ko, nurodė, kad palūkanų reikalavimams iš dalies suėjęs senaties terminas.

25

2007 m. spalio 22 d. sprendimu dėl minėto protesto Bundesanstalt iš dalies patenkino protestą tiek, kiek jis susijęs su palūkanų reikalavimais už 1997 ir 1998 m. Ši federalinė tarnyba manė, kad nacionalinėje teisėje numatytas ketverių metų senaties terminas taikomas šiems reikalavimams, todėl tuo metu, kai buvo priimti sprendimai išieškoti sandėliavimo išlaidų kompensacijas, t. y. 2003 m. sausio 30 d., senaties terminas minėtiems reikalavimams jau buvo suėjęs. Tačiau dėl 237644,17 EUR dydžio palūkanų reikalavimų, atsiradusių po 1998 m. gruodžio 31 d., Bundesanstalt manė, kad tiems vėlesniais metais atsiradusiems palūkanų reikalavimams senatis nėra suėjusi, visų pirma dėl to, kad minėtais 2003 m. sausio 30 d. sprendimais senaties termino eiga buvo nutraukta. Todėl Pfeifer & Langen protestas dėl pastarųjų palūkanų reikalavimų buvo atmestas.

26

2007 m. lapkričio 14 d.Pfeifer & Langen pateikė skundą Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas), reikalaudama iš dalies panaikinti 2007 m. spalio 22 d. sprendimą dėl jos protesto tiek, kiek jis susijęs su palūkanų reikalavimais už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.; šių reikalavimų dydis yra 119984,27 EUR. Ieškovė pagrindinėje byloje įvykdė palūkanų reikalavimus, atsiradusius vėlesniais metais.

27

2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu Verwaltungsgericht Köln panaikino minėtą 2007 m. spalio 22 d. sprendimą tiek, kiek buvo reikalaujama skunde. Teismas nurodė, kad pagal Rinkos organizavimo įstatymo 14 straipsnį už reikalavimus, susijusius su specialių lengvatų grąžinimu, nuo šių reikalavimų atsiradimo momento turi būti mokamos palūkanos. Teismo teigimu, aptariamas palūkanų už praleistą terminą reikalavimas atsirado tik paskelbus 2003 m. sausio 30 d. sprendimus, t. y. 2003 m. sausio 31 d., todėl nėra pareigos mokėti palūkanas už laikotarpį iki šios datos.

28

Tuomet Bundesanstalt pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis vyriausiasis administracinis teismas), kuriame prašo atmesti Pfeifer & Langen skundą.

29

Bundesverwaltungsgericht sutinka su Verwaltungsgericht Köln nuomone, kad pagrindinėje byloje pareiga mokėti palūkanas už praleistą terminą nuo sumų, atitinkančių iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautą naudą, reglamentuojama nacionalinėje teisėje, nagrinėjamu atveju – Rinkos organizavimo įstatymo 14 straipsnyje, jeigu tokia pareiga nenumatoma nė viename cukraus sektoriui taikomame Sąjungos teisės akte.

30

Tačiau Bundesverwaltungsgericht mano, kad Verwaltungsgericht Köln šį 14 straipsnį išaiškino klaidingai. Bundesverwaltungsgericht nuomone, už reikalavimus grąžinti neteisėtai gautą naudą palūkanos turi būti mokamos nuo šių reikalavimų atsiradimo momento. Esant tokioms sąlygoms, tas teismas mano, kad jeigu 2003 m. sausio 30 d. sprendimų tikslas – atimti neteisėtai gautą naudą atgaline data, palūkanų galima reikalauti už laikotarpius iki šių sprendimų priėmimo.

31

Minėtas teismas daro išvadą, kad nagrinėjamiems palūkanų reikalavimams senatis nesuėjusi, nes pagal nuo 2002 m. sausio 1 d. taikomos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalį senaties termino eiga buvo sustabdyta priėmus 2003 m. sausio 30 d. išieškojimo sprendimus. Tačiau jis mano, kad galimas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje įtvirtintų senaties taisyklių, įskaitant taisykles dėl senaties termino pradžios ir nutraukimo, taikymas gali turėti įtakos sprendimui dėl kasacinio skundo.

32

Teismo abejonės dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio taikymo tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos aplinkybėmis susijusios visų pirma su tuo, kad Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) vienoje su eksporto grąžinamosiomis išmokomis susijusioje byloje nusprendė, jog šis 3 straipsnis taikomas palūkanų, susijusių su neteisėtai gautos naudos grąžinimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalį, senaties terminui.

33

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nebūtinai turi būti aiškinama taip ir, kadangi šio 4 straipsnio 2 dalimi nedraudžiama nacionalinėje teisėje numatyti pareigos gauti palūkanas srityse, kuriose tokia pareiga Sąjungos teisės aktais nenumatyta arba dar nenumatyta, galėtų būti logiška, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinti palūkanų reikalavimai šioje nacionalinėje teisėje reglamentuojami ir tiek, kiek tai susiję su jų senatimi. Be to, teismas pažymi, kad jeigu Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio taisyklės būtų taikytinos tokiems palūkanų reikalavimams, kiltų tam tikrų sunkumų taikyti principą, pagal kurį senaties termino eiga prasideda nuo „pažeidimo“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnį, nes palūkanų reikalavimai atsiranda ne tuomet, kai padaromas pažeidimas, o bėgant laikui po šio pažeidimo padarymo.

34

Būtent esant šioms sąlygoms Bundesverwaltungsgericht nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame nustatytas senaties terminas taikomas ne tik išieškant pagal pagrindinį reikalavimą grąžinti iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautą naudą, bet ir išieškant su tuo reikalavimu susijusias palūkanas, net jei šios palūkanos mokėtinos ne pagal Sąjungos teisę, o remiantis tik nacionalinėje teisėje nustatyta pareiga.

36

Primintina, kad Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 1 dalimi nustatomos „bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus,“ ir būtent, kaip matyti iš šio reglamento 3 konstatuojamosios dalies, siekiant „kovoti su Bendrijų finansinių interesų pažeidimais visose srityse“.

37

Priimdamas Reglamentą Nr. 2988/95, ypač jo 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti bendrą šiai sričiai taikomą senaties termino taisyklę, kad apibrėžtų visose valstybėse narėse taikomą minimalų terminą ir atsisakytų galimybės susigrąžinti iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautas sumas, nuo pažeidimo, susijusio su ginčijamoms išmokoms, padarymo praėjus ketveriems metams (2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Corman, C-131/10, Rink. p. I-14199, 39 punktas; 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo Ze Fu Fleischhandel ir Vion Trading, C-201/10 ir C-202/10, Rink. p. I-3545, 24 punktas ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre, C-465/10, Rink. p. I-14081, 52 punktas).

38

Dėl gavėjo neteisėtai gautų sandėliavimo išlaidų kompensacijų, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės, vykdydamos bendrą žemės ūkio politiką, imasi priemonių, reikalingų veiksmingai finansinių Bendrijos interesų apsaugai, visų pirma siekdamos susigrąžinti sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo.

39

Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta ketverių metų senaties termino taisyklė, nesant kitokį reguliavimą nustatančių atskirų sektorių taisyklių, taikoma šio reglamento 4 straipsnyje nurodytiems pažeidimams, darantiems žalą Sąjungos finansiniams interesams (žr. 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Handlbauer, C-278/02, Rink. p. I-6171, 34 punktą ir 2009 m. sausio 29 d. Sprendimo Josef Vosding Schlacht-, Kühl- und Zerlegebetrieb ir kt., C-278/07-C-280/07, Rink. p. I-457, 22 punktą).

40

Kadangi Reglamente Nr. 1258/1999 ir Reglamente Nr. 1785/81 nėra nuostatos, susijusios su šioje srityje taikytina senaties terminų sistema, senaties terminas neteisėtai gautoms sandėliavimo išlaidų kompensacijoms išieškoti, remiantis Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir nesant sustabdančio akto, gali sueiti pasibaigus ketverių metų laikotarpiui nuo pažeidimo padarymo, jei valstybė narė, kurioje buvo padaryti šie pažeidimai, nepasinaudojo minėto reglamento 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise numatyti ilgesnį senaties terminą (žr. minėtų sprendimų Josef Vosding Schlacht-, Kühl- und Zerlegebetrieb ir kt. 36 punktą ir Corman 48 punktą).

41

Be to, Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prie panaikinamos neteisėtai įgytos naudos, jei taip yra numatyta, gali būti pridedamos ir palūkanos, kurias galima nustatyti pagal vienodą palūkanų normą.

42

Tokių palūkanų nuo pagrindinio reikalavimo, kurį sudaro iš Sąjungos biudžeto neteisėtai įgyta nauda, taikymas gali būti numatytas Sąjungos atskirų sektorių taisyklėse. Taip buvo, pavyzdžiui, 1999 m. balandžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/1999, nustatančio bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles (OL L 102, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 129), arba 1969 m. rugsėjo 30 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1957/69 dėl papildomų taikymo sąlygų skiriant eksporto grąžinamąsias išmokas produktų, kuriems taikoma vienos kainos sistema, sektoriuje (OL L 250, p. 1) atveju.

43

Tačiau kalbant apie neteisėtai gautas sandėliavimo išlaidų kompensacijas, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamos kompensacijos, nei Reglamente Nr. 1258/1999, nei Reglamente Nr. 1785/81 nenumatyta, kad išieškant šias kompensacijas, kai jos buvo gautos neteisėtai, turi būti reikalaujama palūkanų.

44

Žinoma, Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1290/2005 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad su sumomis, išieškomomis po pažeidimo ar aplaidumo, susijusios palūkanos sumokamos akredituotai mokėjimo agentūrai, kuri jas priskiria atitinkamai prie EŽŪOGF ir EŽŪGF skirtų įplaukų tą mėnesį, kada jos realiai yra sumokamos. Tačiau šiose nuostatose, kuriose įtvirtinta tik paprasta biudžetinio tokių pajamų priskyrimo taisyklė, nenumatyta valstybių narių pareigos reikalauti palūkanų nuo tokių išieškomų sumų, jeigu šios palūkanos susijusios su sandėliavimo išlaidų kompensacijomis.

45

Todėl pagrindinėje byloje kyla klausimas, ar, nesant palūkanų išieškojimą numatančių atskirų sektorių taisyklių, Sąjungos teise, visų pirma Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 2 dalimi, draudžiama valstybei narei įgyvendinti jos nacionalinėje teisėje įtvirtintą pareigą, reikalaujančią be iš Sąjungos biudžeto neteisėtai įgytos naudos išieškoti tokias palūkanas, ir, jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar reikalavimo, kurį sudaro tokie interesai, išieškojimui turi būti taikomas šio reglamento 3 straipsnyje numatytas senaties terminas, ar šiam išieškojimui lieka taikytina šios valstybės nacionalinė teisė.

46

Pirmiausia dėl paties nacionalinėje teisėje numatyto palūkanų taikymo tais atvejais, kai Sąjungos teisėje tokių palūkanų taikymas nenumatytas, principo jau buvo nuspręsta, kad Sąjungos teisę atitinka tai, jog valstybė narė, išieškodama iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautą naudą, pagal savo nacionalinę teisę išieško palūkanas, kurios, kadangi tuo metu nebuvo taisyklių, numatančių šių palūkanų pervedimą į Bendrijos fondus, buvo pervestos į jos pačios biudžetą (žr. 1982 m. gegužės 6 d. Sprendimo Fromme, 54/81, Rink. p. 1449, 8 punktą).

47

Kitaip negalėtų būti tuomet, kai šios palūkanos, kurių išieškojimo pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, vykdant EŽŪGF finansuojamas priemones grąžinamos į Sąjungos biudžetą. Todėl tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pagal Sąjungos teisę, visų pirma pagal Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 2 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama savo nacionalinėje teisėje numatyti palūkanų už praleistą terminą ir (arba) kompensacinių palūkanų, kurios vykdant EŽŪGF finansuojamas priemones grąžinamos į Sąjungos biudžetą, išieškojimo greta iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautos naudos išieškojimo.

48

Antra, dėl tokių palūkanų taikymo sąlygų ir reikalavimų tais atvejais, kai, kaip yra pagrindinėje byloje, palūkanų reikalavimas greta iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautos naudos išieškojimo atsiranda pagal valstybės narės nacionalinę teisę, būtent šios valstybės narės nacionalinėje teisėje turi būti numatytos tokios sąlygos ir reikalavimai, taikomi šių palūkanų išieškojimui, kuris yra papildomas neteisėtai gautų sumų išieškojimo atžvilgiu (žr. 1976 m. gegužės 21 d. Sprendimo Roquette frères prieš Komisiją, 26/74, Rink. p. 677, p. 12).

49

Taigi, nesant šioje srityje taikytino atskirų sektorių reguliavimo normos, minėta valstybė narė taip pat turi apibrėžti ir įgyvendinti senaties tvarką, taikytiną tokio palūkanų reikalavimo išieškojimui, numatytam tos valstybės nacionalinėje teisėje ir pagal ją laikomam savarankišku reikalavimu, palyginti su iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gauta nauda, kurios išieškojimas toliau reglamentuojamas Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje įtvirtintomis senaties taisyklėmis ir išimtimis.

50

Nors iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautos naudos išieškojimui taikoma Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje numatyta senaties sistema, nei iš šios nuostatos teksto, nei iš šio reglamento struktūros nematyti, kad ši sistema skirta reglamentuoti palūkanų reikalavimo išieškojimą, jeigu, kaip yra pagrindinėje byloje, šis palūkanų reikalavimo išieškojimas nustatomas bet kuriuo atveju ne atskirų sektorių reguliavimo normomis, o nacionaline teise.

51

Tačiau, atsižvelgiant į šio palūkanų reikalavimo papildomą pobūdį, šis reikalavimas negali būti vykdomas, jeigu taikant Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnį arba Sąjungos atskirų sektorių taisykles pačiam pagrindiniam reikalavimui (iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gauta nauda) buvo suėjusi senatis.

52

Be to, kadangi pagal SESV 325 straipsnį valstybės narės turi imtis tų pačių priemonių kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu kaip tos, kurių jos imasi kovodamos su savo pačių finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, nesant Sąjungos teisės normų ir, kai tų valstybių narių nacionalinėje teisėje numatomas palūkanų gavimas išieškant tos pačios rūšies naudą, neteisėtai gautą iš jų nacionalinio biudžeto, tos valstybės narės turi analogiškai gauti palūkanas išieškodamos iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautą naudą, visų pirma tuomet, kai, kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Fromme, sumos, gaunamos kaip šios palūkanos, kurių išieškojimas nustatytas nacionalinėje teisėje, galiausiai grąžinamos Sąjungos biudžetui.

53

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame nustatytas senaties terminas išieškant pagal pagrindinį reikalavimą grąžinti iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautą naudą netaikomas išieškant su tuo reikalavimu susijusias palūkanas, jeigu šios palūkanos mokėtinos ne pagal Sąjungos teisę, o remiantis tik nacionalinėje teisėje nustatyta pareiga.

54

Antrasis–ketvirtasis klausimai buvo pateikti papildomai tuo atveju, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas.

55

Taigi, atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį–ketvirtąjį klausimus atsakyti nereikia.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame nustatytas senaties terminas išieškant pagal pagrindinį reikalavimą grąžinti iš Sąjungos biudžeto neteisėtai gautą naudą netaikomas išieškant su tuo reikalavimu susijusias palūkanas, jeigu šios palūkanos mokėtinos ne pagal Sąjungos teisę, o remiantis tik nacionalinėje teisėje nustatyta pareiga.