1

Savo ieškiniu Usha Martin Ltd prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2010 m. rugsėjo 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje Usha Martin prieš Tarybą ir Komisiją (T-119/06, Rink. p. II-4335, toliau – skundžiamas sprendimas) atmesti jos ieškinį, kuriuo prašyta panaikinti, pirma, 2005 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimą 2006/38/EB, iš dalies keičiantį Komisijos sprendimą 1999/572/EB, patvirtinantį įsipareigojimus, pasiūlytus dėl antidempingo tyrimo, susijusio su plieninių vielinių lynų ir kabelių, kurių kilmės šalis, inter alia, yra Indija, importu (OL L 22, 2006, p. 54, toliau – ginčijamas sprendimas), ir, antra, 2006 m. sausio 23 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 121/2006, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1858/2005, nustatantį galutinį antidempingo muitą, inter alia, Indijos kilmės plieninių lynų ir kabelių importui (OL L 22, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas).

2

Nuostatos, pagal kurias Europos Sąjunga taiko antidempingo priemones, įtvirtintos 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistame 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150; toliau – pagrindinis reglamentas).

3

Pagrindinio reglamento 8 straipsnio „Įsipareigojimai“ 1, 7 ir 9 dalyse nustatyta:

„1.   Tuo atveju, kai preliminariai buvo nustatytas dempingas ir žala, Komisija gali priimti bet kurio eksportuotojo savanoriškus pakankamus įsipareigojimus peržiūrėti savo kainas ar nutraukti eksportą dempingo kainomis, jei, pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, įsitikinama, kad taip bus pašalintas žalingas dempingo poveikis. Tokiu atveju ir tol, kol šie įsipareigojimai galioja, laikinieji muitai, Komisijos nustatyti pagal 7 straipsnio 1 dalį, ar galutiniai muitai, Tarybos nustatyti pagal 9 straipsnio 4 dalį, netaikomi atitinkamam svarstomų prekių, gaminamų Komisijos sprendime dėl įsipareigojimų priėmimo nurodytų kompanijų, importui, kadangi vėliau keičiami. Kainos pagal šiuos įsipareigojimus didinamos ne daugiau nei būtina dempingo skirtumui pašalinti, ir jos turėtų būti didinamos mažiau nei dempingo skirtumas, jei tokio padidinimo užtektų žalai Bendrijos pramonei pašalinti.

<...>

7.   Komisija reikalauja, kad kiekvienas eksportuotojas, kurio įsipareigojimas dėl kainų buvo priimtas, periodiškai teiktų atitinkamą informaciją apie savo įsipareigojimo laikymąsi ir leistų patikrinti susijusius duomenis. Tokių reikalavimų nevykdymas laikomas įsipareigojimo pažeidimu.

<...>

9.   Bet kuriai įsipareigojusiai šaliai pažeidus ar atsiėmus įsipareigojimą arba Komisijai atsisakius priimti įsipareigojimą, įsipareigojimo priėmimas, pasikonsultavus, atmetamas Komisijos sprendimu arba Komisijos reglamentu, atitinkamai, o laikinasis muitas, Komisijos nustatytas pagal 7 straipsnį, ar galutinis muitas, Tarybos nustatytas pagal 9 straipsnio 4 dalį, taikomas automatiškai, su sąlyga, kad suinteresuotam eksportuotojui buvo sudaryta galimybė pareikšti savo pastabas, išskyrus, kai įsipareigojimą atsiėmė jis pats.

Kiekviena suinteresuota šalis ar valstybė narė gali pateikti informaciją, turinčią prima facie įrodymų, jog įsipareigojimas pažeistas. Iš to sekantis nagrinėjimas siekiant nustatyti, ar įsipareigojimas pažeistas, ar ne, paprastai pabaigiamas per šešis mėnesius, bet ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo pateiktas tinkamai pagrįstas prašymas. Komisija gali prašyti kompetentingų valstybių narių institucijų padėti vykdyti įsipareigojimų monitoringą.“

4

Bylos faktinės aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 2‐19 straipsniuose:

<…>

5

2006 m. balandžio 19 d. ieškovė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateikė ieškinį, kuriuo prašė, pirma, panaikinti ginčijamą sprendimą ir ginčijamą reglamentą tiek, kiek šie Sąjungos teisės aktai su ja susiję, ir, antra, priteisti iš Tarybos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

6

Grįsdama savo ieškinį pirmojoje instancijoje ieškovė nurodė du pagrindus, grindžiamus atitinkamai proporcingumo principo pažeidimu ir teisės klaida, motyvavimo stoka ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, kiek tai susiję su nagrinėjamų produktų kilme.

7

Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigė, kad, atsižvelgiant į proporcingumo principą Komisijos nustatyti du pažeidimai, t. y. atitinkamai ataskaitos apie įsipareigojimo neapimamą pardavimą nepateikimas ir susijusių faktūrų naudojimas, nebuvo dideli šio įsipareigojimo pažeidimai, dėl kurių Komisija galėtų jai skirti tokią drastišką sankciją, kaip antai įsipareigojimo patvirtinimo atšaukimas.

8

Bendrasis Teismas atmetė šį pirmąjį ieškinio pagrindą ir skundžiamo sprendimo 53‐55 punktuose iš esmės nusprendė, kad vien įsipareigojimo pažeidimo pakanka jam atšaukti ir kad proporcingumo principas netaikomas klausimui dėl apmokestinimo per se antidempingo muitais, kylančio dėl šio atšaukimo. Atšaukus įsipareigojimo patvirtinimą, nagrinėjamam importui nustatomi galutiniai antidempingo muitai ir įsipareigojimo patvirtinimo atšaukimo teisėtumo, kaip tokio, negalima paneigti remiantis proporcingumo principu.

9

Antrąjį ieškinio pagrindą, kurį ieškovė nurodė grįsdama savo ieškinį, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte atmetė kaip nereikšmingą, todėl visas ieškinys buvo atmestas.

10

Apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

11

Atsiliepime į apeliacinį skundą Taryba Teisingumo Teismo prašo:

12

Atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija tvirtina, kad apeliacinį skundą reikėtų atmesti, o apeliantė turėtų padengti išlaidas, kurių patyrė ir per apeliacinį procesą, ir per procesą pirmojoje instancijoje.

13

Nurodydama vienintelį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė teigia, jog Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad vien įsipareigojimo pažeidimo pakanka jam atšaukti ir kad, atsižvelgiant į tai, jog toks atšaukimas prilygsta apmokestinimui per se antidempingo muitais, kuriam proporcingumo principas netaikomas, iš to išplaukia, kad ir įsipareigojimo patvirtinimo atšaukimo teisėtumo, kaip tokio, negalima paneigti remiantis proporcingumo principu.

14

Apeliantė taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė faktines aplinkybes, kai skundžiamo sprendimo 48 punkte nusprendė, jog „akivaizdu, kad ieškovė nesilaikė aptariamo įsipareigojimo“, nes toks teiginys leidžia neteisingai suprasti, kad ji pripažino pažeidusi įsipareigojimą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnį, o šiuo atveju taip nėra. Iš tikrųjų ji niekada nepripažino, kad padarytos klaidos ar pažeidimai buvo pakankamai dideli, kad galėtų būti kvalifikuojami kaip įsipareigojimo pažeidimai, kaip tai suprantama pagal šio 8 straipsnio 9 dalį. Be to, visi šie įsipareigojimo apimami produktai buvo parduoti didesne nei minimali kaina, o kiti įsipareigojimo neapimami produktai buvo iš tikrųjų apmokestinti tinkamais antidempingo muitais ir patikrinimo procedūra buvo veiksminga dėl jos visapusiško bendradarbiavimo.

15

Konkrečiai tariant, apeliantė teigia, kad sprendimas atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą taikant pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalį, yra etapas, einantis iki antidempingo muitų nustatymo ir prilygsta Sąjungos institucijų aktui, kurio kontrolę teismas vykdo atsižvelgdamas į proporcingumo principą. Ji mano, kad teismas, atsižvelgdamas į šį principą, gali vykdyti bet kokio sprendimo, susijusio su įsipareigojimais, prisiimtais pagal šį 8 straipsnį, visų pirma įsipareigojimo patvirtinimo, juo nustatomų sąlygų ir jo laikino atšaukimo, kontrolę. Apeliantės teigimu, laikantis kitokios pozicijos Sąjungos institucijoms ir ypač Komisijai būtų suteikta neribota diskrecija, kai jos taiko tą patį 8 straipsnį. Be to, jeigu šis principas būtų netaikomas įgyvendinant įsipareigojimą, taip pat būtų panaikinta būtinybė motyvuoti sprendimus, kuriais Komisija atšaukia įsipareigojimus, ir teismas negalėtų vykdyti šių aktų galiojimo ir jų motyvų kontrolės.

16

Kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo 48 punkte nurodytais argumentais dėl tariamo faktinių aplinkybių iškraipymo, Taryba primena, kad vykstant administraciniam tyrimui ir procesui Bendrajame Teisme apeliantė niekada neginčijo Komisijos išvados, kad ji, pirma, šiai institucijai skirtose ataskaitose nenurodė įsipareigojimu neapimamo nagrinėjamo produkto pardavimo ir, antra, susijusiose sąskaitose nurodė įsipareigojimu neapimamo nagrinėjamo produkto pardavimo, todėl ji nesilaikė įsipareigojimo. Taigi, minėtame 48 punkte esantis Bendrojo Teismo tvirtinimas yra teisingas. Dėl teiginio, kad skundžiamo sprendimo 51 punkto antrasis sakinys galėtų leisti manyti, jog apeliantė pripažino įsipareigojimo pažeidimų sunkumą, Taryba mano, kad šiame punkte tik nukreipiama į 2002 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Arne Mathisen prieš Tarybą (T-340/99, Rink. p. II-2905) ir dvi sąlygas, kurios turi būti tenkinamos tam, kad Komisija galėtų teisėtai atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą ir nustatyti galutinį antidempingo muitą.

17

Tarybos teigimu, pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalies formuluotė aiškiai leidžia suprasti, jog įsipareigojimo patvirtinimo atšaukimas yra tiesioginė jo pažeidimo pasekmė, o antidempingo muito nustatymas yra tiesioginė įsipareigojimo patvirtinimo atšaukimo pasekmė. Joks skirtumas tarp didelių ir mažų įsipareigojimo pažeidimų nedaromas. Kai eksportuotojas pasiūlo įsipareigojimą ir Komisija jį priima, jis privalo laikytis visų šių įsipareigojimo sąlygų. Taryba primena, kad įsipareigojimai grindžiami pasitikėjimo santykiais tarp eksportuotojo, kuris dėl įsipareigojimo turi galimybę nemokėti muitų, ir Komisijos. Ši turi pareigą Sąjungos pramonės atžvilgiu užtikrinti, kad įsipareigojimai būtų tokie pat veiksmingi kaip ir antidempingo muitų nustatymas.

18

Taryba tvirtina, kad sprendimas atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą jį pažeidus nesiejamas su atskira tokio atšaukimo sprendimo proporcingumo kontrole. Tačiau ji primena, kad Komisija gali atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą tik jeigu konstatuoja, kad buvo pažeistos įsipareigojime numatytos sąlygos. Tokiai išvadai taikoma įprasta teisminė kontrolė.

19

Galiausiai Taryba pabrėžia, kad apeliantė niekada netvirtino, jog pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalis, kaip tokia, pažeidžia proporcingumo principą dėl to, kad joje numatoma, kad bet kokio įsipareigojimo pažeidimo pakanka, jog Komisija galėtų atšaukti šio įsipareigojimo patvirtinimą.

20

Komisija pritaria Tarybos pastaboms dėl bylos esmės. Be to, ji primena, kad pagrindinio reglamento 8 straipsniu apeliantei nesuteikiama jokia teisė į įsipareigojimą ir kad ši institucija turi didelę diskreciją nuspręsti, ar ji priima įmonės pasiūlytą įsipareigojimą. Praktiškai tai reikštų, kad apeliantės nurodytu apeliacinio skundo pagrindu ginčijamas pagrindinio reglamento, kaip tokio, galiojimas atsižvelgiant į proporcingumo principą, nes iš šio reglamento formuluotės aiškiai matyti, kad Komisija turi teisę nustatyti antidempingo muitus, jeigu įsipareigojimas buvo pažeistas. Ji tvirtina, kad apeliantės siūlomas šio 8 straipsnio aiškinimas, jeigu jam būtų pritarta, sukeltų rimtą grėsmę įsipareigojimų, kurių paskirtis daryti tokį patį poveikį kaip antidempingo muitai, t. y. nutraukti dempingo daromą žalą, veiksmingumui.

21

Komisija teigia, kad privalo nutraukti dempingo daromą žalą ir kad šiuo atžvilgiu įsipareigojimo vykdymo kontrolė ypač svarbi. Dėl šios priežasties techniniai pažeidimai, susiję su pareigomis teikti informaciją, yra labai dideli, nes tokiomis pareigomis siekiama sudaryti Komisijai galimybę vykdyti jos įsipareigojimo laikymosi kontrolės pareigą. Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 7 dalyje Komisijai šiuo atžvilgiu suteikiama labai maža diskrecija ir nustatoma, kad vykdant šią kontrolę pagal įsipareigojimą kylančių pareigų nevykdymas turi būti laikomas jo pažeidimu.

22

Visų pirma reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį, jeigu nustatomas dempingas ir žala, Komisija gali priimti pasiūlymus, kuriais eksportuotojai savanoriškai ir pakankamai įsipareigoja peržiūrėti savo kainas tam, kad būtų išvengta nagrinėjamų produktų eksporto dempingo kainomis, jeigu ji įsitikinusi, kad šiuo įsipareigojimu bus pašalintas žalingas dempingo poveikis.

23

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 12 punkto matyti, kad Komisija nusprendė priimti apeliantės pasiūlytą įsipareigojimą, kuriuo ši įsipareigojo laikytis minimalių plieninių kabelių eksporto į Sąjungą kainų tam, kad būtų pašalintas žalingas dempingo poveikis.

24

Atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 8 straipsnio tikslą, pagal prisiimtą įsipareigojimą apeliantė turėjo ne tik užtikrinti veiksmingą jo laikymąsi, bet ir vykdyti veiksmingą šio įsipareigojimo vykdymo priežiūrą bendradarbiaudama su Komisija palaikant pasitikėjimo santykius, kuriais grindžiamas tokio įsipareigojimo priėmimas, kurį vykdo pastaroji.

25

Skundžiamo sprendimo 48 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantė nesilaikė aptariamo įsipareigojimo, pirma, nes pažeidė savo pareigą pateikti ketvirtines ataskaitas apie įsipareigojimo neapimamą nagrinėjamo produkto pardavimą ir, antra, pažeidė savo pareigą neišduoti susijusių sąskaitų faktūrų dėl šio įsipareigojimo neapimamų produktų.

26

Savo vienintelio apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje, kuri turi būti nagrinėjama pirmiausia, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė faktines aplinkybes, kai konstatavo, kad ji pripažino pažeidusi įsipareigojimą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnį, nors ji visada tvirtino, kad nepadarė didelio šio įsipareigojimo pažeidimo.

27

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo (2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, C-535/06 P, Rink. p. I-7051, 33 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

28

Reikia pažymėti, kad iš skundžiamo sprendimo matyti, jog apeliantė niekada neginčijo Komisijos išvados, kad ji, pirma, šiai institucijai skirtose atskaitose nenurodė įsipareigojimo neapimamo nagrinėjamo produkto pardavimo ir, antra, susijusiose faktūrose nurodė įsipareigojimo neapimamo nagrinėjamo produkto pardavimą. Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad apeliantė nesilaikė įsipareigojimo sąlygų.

29

Kadangi apeliantė siekia paneigti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą ir iš esmės ginčija tai, kad pastarasis pripažino, jog nebuvo laikytasi įsipareigojimo sąlygų, šis argumentas turi būti pripažintas nepriimtinu, nes juo siekiama, kad būtų iš naujo išnagrinėtas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, o nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas neturi kompetencijos tai daryti.

30

Kaltinimą, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 51 punkte leido suprasti, jog apeliantė neginčijo padariusi didelių klaidų, reikia atmesti dėl to, kad šis punktas neteisingai suprastas. Iš tikrųjų Bendrojo Teismo išvada, kad „ieškovė neginčija, jog šios sąlygos nagrinėjamu atveju buvo tenkinamos“, visiškai nereiškia, kad Bendrasis Teismas mano, jog pastaroji pripažino padariusi didelių klaidų. Priešingai, Bendrojo Teismo argumentavimas šiame 51 punkte iš esmės sutelktas į teiginį, kad „bet koks“ įsipareigojimo pažeidimas automatiškai lemia jo patvirtinimo atšaukimą, nesant būtinybės kvalifikuoti padarytų pažeidimų apimties.

31

Kalbant apie apeliantės vienintelio apeliacinio skundo pagrindo pirmą dalį, reikia pažymėti, kad Bendrąjį Teismą ji kaltina neteisingai nusprendus, būtent skundžiamo sprendimo 51 punkte, kad ji neginčijo, jog buvo padarytas didelis įsipareigojimo pažeidimas, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalį, t. y. nuostatą, pagal kurią Komisijai leidžiama atšaukti įsipareigojimą. Apeliantės teigimu, sprendimas atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą taikant šią nuostatą yra etapas, einantis prieš antidempingo muitų nustatymą, ir priklauso Komisijos diskrecijai, kuriai taikoma Sąjungos teismo kontrolė atsižvelgiant į proporcingumo principą.

32

Tiesa, iš pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalies matyti, kad antidempingo muitas taikomas automatiškai, jeigu Komisija atšaukia įsipareigojimo patvirtinimą. Tačiau Komisija turi minėtą diskreciją, kai atlieka nagrinėjimą siekdama įvertinti pažeisto įsipareigojimo pobūdį ir, atsižvelgiant į proporcingumo principą, nustatyti, ar reikia atšaukti įsipareigojimo patvirtinimą. Esant tokioms sąlygoms būtent šios diskrecijos įgyvendinimo kontrolę vykdo Sąjungos teismas, priešingai nei nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 51 ir 55 punktuose.

33

Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad Komisijos nagrinėjimas siekiant nustatyti, ar įsipareigojimas pažeistas, paprastai pabaigiamas per šešis mėnesius, bet ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo pateiktas tinkamai pagrįstas bet kurios suinteresuotosios šalies ar valstybės narės prašymas išnagrinėti tokio pažeidimo egzistavimą.

34

Nagrinėjamu atveju, kaip buvo priminta šio sprendimo 28 punkte, iš skundžiamo sprendimo 48 punkto matyti, kad apeliantė nesilaikė įsipareigojimo, nes pažeidė pareigą, pirma, pateikti reikalaujamas ketvirtines atskaitas ir, antra, neišduoti susijusių faktūrų už įsipareigojimo neapimamus produktus. Šiuo atžvilgiu iš ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija „nesutiko, kad reikalavimas teikti tikslias pardavimo ataskaitas arba tai, kad į su įsipareigojimu susijusias sąskaitas faktūras įtraukiamos įsipareigojimu neapimamos prekės, yra ne toks svarbus arba antraeilis dalykas, palyginti su kitomis įsipareigojimo nuostatomis“. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį ji mano, kad tik „turėdama išsamią informaciją apie svarstomo produkto pardavimą į Bendriją ji gali veiksmingai kontroliuoti įsipareigojimo vykdymą ir nustatyti, ar laikomasi jo nuostatų ir ar panaikinti žalingi dempingo padariniai. Jei pardavimo ataskaitos yra neužbaigtos arba netikslios, kyla abejonių, ar bendrovė apskritai laikosi įsipareigojimo nuostatų, [todėl] būtina laikytis ataskaitų sudarymo formalumų kaip pamatinės tiriamų bendrovių pradinių reikalavimų dalies“.

35

Be to, akivaizdu, kad Komisijos vykdoma įsipareigojimų kontrolė garantuoja dokumentų, kuriuos atitinkamas eksportuotojas pateikia vykdydamas prisiimtą įsipareigojimą, patikimumą. Nesilaikydamas tokios pareigos teikti informaciją, kylančios pagal tokį įsipareigojimą, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, eksportuotojas nutraukia pasitikėjimo ryšį, būtiną tokiu įsipareigojimu nustatytiems bendradarbiavimo santykiams. Taigi, dėl tokio minėto įsipareigojimo sąlygų pažeidimo toks įsipareigojimas gali tapti neveiksmingas. Tokiomis sąlygomis pareigos teikti informaciją turi būti laikomos esminėmis geram įsipareigojimų, kurie leidžia išvengti antidempingo muitų taikymo, sistemos veikimui užtikrinti.

36

Svarbu priminti, kad pagrindinio reglamento 8 straipsnio tikslas, kuriuo siekiama užtikrinti žalingo dempingo poveikio, kurį patyrė Sąjungos pramonė, pašalinimą, iš esmės grindžiamas eksportuotojo pareiga bendradarbiauti ir jo prisiimto įsipareigojimo teisingo vykdymo kontrole.

37

Taigi apeliantei nepavyko įrodyti, jog šis Komisijos vertinimas, kad ji nesilaikė pagrindinės pareigos, yra klaidingas.

38

Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 27‐43 punktuose pateikiami apeliantės argumentai negali paneigti Komisijos vertinimo, kad apeliantės neįvykdytos pareigos buvo pagrindinės pareigos.

39

Kadangi akivaizdu, kad apeliantė nesilaikė įsipareigojimo, susijusio tiek su pareiga pateikti ketvirtines ataskaitas apie įsipareigojimo neapimamą nagrinėjamo produkto pardavimą, tiek su pareiga neišduoti susijusių sąskaitų faktūrų už įsipareigojimo neapimamus produktus, todėl vertinimas, susijęs su pagrindinės jame numatytos pareigos pažeidimo buvimu, negali būti laikomas klaidingu, Komisija turėjo teisę atšaukti apeliantės prisiimto įsipareigojimo patvirtinimą, ir tai padariusi ji nepažeidė proporcingumo principo. Be to, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalies, tai reiškia, kad apeliantei ji turėjo nustatyti galutinį antidempingo muitą.

40

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, vienintelis apeliantės nurodytas pagrindas savo skundui pagrįsti negali būti pripažintas pagrįstu, todėl turi būti atmestas.

41

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jei apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi apeliantė pralaimėjo bylą, o Taryba ir Komisija prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, apeliantė turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: