Byla C‑442/10

Churchill Insurance Company Limited

prieš

Benjamin Wilkinson

ir

Tracy Evans

prieš

Equity Claims Limited

(Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Automobilių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 84/5/EEB – 1 straipsnio 4 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis – Nukentėjęs trečiasis asmuo – Tiesioginis ar netiesioginis leidimas vairuoti – Direktyva 90/232/EEB – 1 straipsnio pirma pastraipa – Direktyva 2009/103/EB – 10 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis – Per kelių eismo įvykį nukentėjęs asmuo, kuris transporto priemone važiavo kaip keleivis, būdamas apdraustas kaip jos vairuotojas – Transporto priemonė, kurią vairuoja pagal draudimo polisą neapdraustas vairuotojas – Apdraustas nukentėjęs asmuo, kuriam nėra nesuteikiama draudimo apsauga“

Sprendimo santrauka

Teisės aktų derinimas – Automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Privalomojo draudimo suteikiamos garantijos galiojimas tretiesiems asmenims – Netaikymo sąlygos – Neapdrausto vairuotojo sukeltas eismo įvykis

(Tarybos direktyva 72/166, Direktyvos 84/5 2 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 90/232 1 straipsnio pirma pastraipa)

Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/ dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio pirma pastraipa ir Antrosios Tarybos direktyvos 84/5 dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis automatiškai pašalinama draudiko pareiga atlyginti žalą per kelių eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui, kai šį įvykį sukėlė pagal draudimo polisą neapdraustas vairuotojas, o nukentėjęs asmuo, kuris įvykio metu transporto priemone važiavo kaip keleivis, buvo apdraustas kaip tokios transporto priemonės vairuotojas ir minėtam vairuotojui buvo davęs leidimą ją vairuoti.

Šis aiškinimas nebūtų kitoks, atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis nukentėjęs asmuo žinojo, jog asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas kaip šios transporto priemonės vairuotojas, arba į tai, kad jis manė, jog šis buvo apdraustas, arba į tai, ar jis apie tai pagalvojo.

Iš tiesų Pirmosios direktyvos 72/166 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas turi suteikti apsaugą visiems nukentėjusiems asmenims, išskyrus žalą sukėlusios transporto priemonės vairuotoją, nebent būtų taikoma viena iš Pirmojoje, Antrojoje arba Trečiojoje direktyvoje aiškiai numatytų išimčių.

(žr. 44, 46, 50 punktus ir rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gruodžio 1 d.(*)

„Automobilių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 84/5/EEB – 1 straipsnio 4 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis – Nukentėjęs trečiasis asmuo – Tiesioginis ar netiesioginis įgaliojimas vairuoti – Direktyva 90/232/EEB – 1 straipsnio pirma pastraipa – Direktyva 2009/103/EB – 10 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis – Per kelių eismo įvykį nukentėjęs asmuo, kuris važiavo kaip keleivis transporto priemone, būdamas apdraustas kaip jos vairuotojas – Transporto priemonė, kurią vairuoja pagal draudimo polisą neapdraustas vairuotojas – Apdraustas nukentėjęs asmuo, kuriam nėra nesuteikiama draudimo apsauga“

Byloje C‑442/10

dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. rugsėjo 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose

Churchill Insurance Company Limited

prieš

Benjamin Wilkinson,

ir

Tracy Evans

prieš

Equity Claims Limited

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai A. Prechal, L. Bay Larsen, C. Toader ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. liepos 7 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Churchill Insurance Company Limited, atstovaujamos baristerio F. Randolph, ir QC S. Worthington,

–        B. Wilkinson, atstovaujamo C. Quigley ir QC S. Grime,

–        T. Evans, atstovaujamos G. Wood ir QC C. Quigley,

–        Equity Claims Limited, atstovaujamos QC W. R. O. Hunter, įgalioto solisitorės J. Herzog,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos L. Seeboruth,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos K.‑P. Wojcik ir N. Yerrell,

susipažinęs su 2011 m. rugsėjo 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, p. 11) 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant, pirma, ginčą tarp Churchill Insurance Company Limited (toliau – Churchill) ir B. Wilkinson bei, antra, ginčą tarp T. Evans ir Equity Claims Limited (toliau – Equity) dėl per kelių eismo įvykį patirtos žalos atlyginimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu [patikrinimu], suderinimo (OL L 103, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10, toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė <...> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“

4        1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3, toliau – Antroji direktyva) šeštoje–aštuntoje konstatuojamosiose dalyse teigiama:

„kadangi yra būtina numatyti instituciją, kuri leistų garantuoti, kad nukentėjusysis neliktų be žalos atlyginimo, jeigu įvykį sukėlė neapdrausta arba nenustatyta transporto priemonė; kadangi yra svarbu, nekeičiant valstybėse narėse galiojančių nuostatų dėl tos institucijos išmokamos žalos atlyginimo subsidiarinio arba nesubsidiarinio pobūdžio bei taisyklių, taikomų draudiko teisei perimti draudėjo teises trečiojo asmens atžvilgiu, numatyti, kad ši institucija taptų pirmąja įstaiga, į kurią galėtų tiesiai kreiptis tokio įvykio metu nukentėjęs asmuo; kadangi vis dėl to valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė taikyti tam tikras ribotas išimtis dėl tos institucijos mokamo žalos atlyginimo ir numatyti, kad, stengiantis išvengti sukčiavimų, nenustatyta transporto priemone padarytos žalos turtui atveju atlyginimas galėtų būti ribotas arba visai nemokamas;

kadangi, nukentėjusiųjų asmenų interesų labui, tam tikras išimtis numatantys straipsniai turėtų būti taikomi tiktai draudiko ir už įvykį atsakingo asmens santykiams; kadangi vis dėl to valstybės narės gali nustatyti, kad pavogtų arba prievarta užvaldytų transporto priemonių atveju žalos atlyginimą išmokėtų pirmiau minėta institucija;

kadangi, stengiantis palengvinti šios institucijos finansinę naštą, valstybės narės gali numatyti tam tikro dydžio franšizės taikymą, jei ši institucija išmoka atlyginimą už žalą, padarytą turtui neapdraustomis arba, tam tikrais atvejais, pavogtomis ar prievarta užvaldytomis transporto priemonėmis.“

5        Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė įsteigia arba įgalioja instituciją, kurios užduotis būtų atlyginti, bent jau tiek, kiek taikoma draudimo pareiga, žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta arba neapdrausta transporto priemone (toliau – nacionalinė institucija). Šios nuostatos trečioje pastraipoje teigiama:

„<...> valstybės narės gali leisti šiai institucijai nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi nuostolį arba žalą padariusia transporto priemone, jeigu institucija gali įrodyti juos žinojus, jog transporto priemonė buvo neapdrausta.“

6        Pagal šios nuostatos ketvirtą pastraipą valstybės narės taip pat gali numatyti, kad šios institucijos išmokamas žalos atlyginimas bus mažesnis arba visai nemokamas, jeigu žala turtui buvo padaryta nenustatyta transporto priemone, o pagal tos pačios nuostatos penktą pastraipą jos gali leisti neapdrausta transporto priemone turtui padarytos žalos atveju nustatyti ne didesnę kaip 500 eurų franšizę, už kurią atsakingas pats nukentėjusysis.

7        Šios nacionalinėms institucijoms taikytinos normos vėliau buvo patikslintos ir papildytos visų pirma 2005  m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (OL L 149, p. 14). Taip Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa iš esmės tapo Antrosios direktyvos su pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/14, 1 straipsnio 5 dalies antra pastraipa.

8        Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, išduotą pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kurias draudiminė apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:

–        asmenys, kurie nėra tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti,

arba

–        asmenys, neturintys vairuotojo pažymėjimo, suteikiančio teisę vairuoti atitinkamą transporto priemonę,

arba

–        asmenys, kurie nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos <...>,

taikant [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, yra laikomos niekinėmis įvykio metu nukentėjusių trečiųjų šalių reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu.

Tačiau pirmoje pastraipoje [įtraukoje] nurodytos nuostatos ar sąlygos gali būti taikomos tokių asmenų atžvilgiu, kurie savo noru naudojosi žalą <...> padariusia transporto priemone, jeigu draudikas gali įrodyti juos žinojus, jog ta transporto priemonė buvo pavogta.

<...>“

9        1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249, toliau – Trečioji direktyva) ketvirtoje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse teigiama:

„kadangi turėtų būti garantuojama, jog su nukentėjusiaisiais autoįvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje Bendrijos valstybėje įvykis atsitiko;

kadangi tam tikrose valstybėse narėse yra spragų, visų pirma susijusių su privalomąja motorinių transporto priemonių keleivių draudimine apsauga; kadangi turėtų būti panaikintos šios spragos, norint apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusiųjų kategoriją.“

10      Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Nepažeidžiant [Antrosios direktyvos] 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatų, [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.“

11      Direktyva 2009/103 kodifikuotos anksčiau galiojusios direktyvos motorinių transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės (toliau – automobilių valdytojų civilinė atsakomybė) draudimo srityje ir todėl jos neteko galios nuo 2009 m. spalio 27 d. Pagal atitikmenų lentelę, pateiktą šios direktyvos II priede, Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį atitinka Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma ir antra pastraipos, Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą ir 2 straipsnio 1 dalį – atitinkamai Direktyvos 2009/103 10 straipsnio 2 dalies antra pastraipa ir 13 straipsnio 1 dalis, o Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmą pastraipą – Direktyvos 2009/103 12 straipsnio 1 dalis.

 Nacionalinė teisė

12      1988 m. Kelių eismo įstatymo (Road Traffic Act 1988, toliau – 1988 m. įstatymas) 151 straipsnyje, susijusiame su draudikų pareiga vykdyti teismo sprendimą dėl tokios civilinės atsakomybės, kokia apdrausta pagal privalomojo draudimo polisą, numatyta:

„1.      Šis straipsnis taikomas, jeigu po to, kai draudimo liudijimas <...> išduodamas <...> draudimo polisą pasirašiusiam asmeniui, <...> priimamas teismo sprendimas, kuriam taikoma ši dalis.

<...>

5.      Nepaisant to, kad draudikas gali turėti teisę panaikinti arba atšaukti draudimo polisą arba jis gali būti panaikinęs arba atšaukęs tokį polisą <...>, jis privalo, laikydamasis šio straipsnio nuostatų, asmenims, turintiems teisę į teismo sprendime numatytą išmoką, išmokėti:

a)      kalbant apie atsakomybę dėl mirties arba kūno sužalojimo, – bet kurią sumą, mokėtiną pagal teismo sprendimą, priimtą dėl [tokios] atsakomybės <...>;

<...>

<...>

8.      Jeigu draudikas pagal šį straipsnį privalo išmokėti tam tikrą sumą asmens, kuris nėra apdraustas pagal draudimo polisą, atsakomybei padengti <...>, jis turi teisę išieškoti tokią sumą iš to asmens arba iš bet kurio asmens, kuris:

a)      yra apdraustas pagal draudimo polisą <...>, pagal kurį atsakomybė būtų padengiama, jeigu pagal tokį polisą būtų apdrausti visi asmenys <...>; ir

b)      leido naudoti transporto priemonę arba ji buvo naudojama dėl jo ir dėl tokio naudojimo kilo atsakomybė.

<...>“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

13      B. Wilkinson buvo nurodytas kaip vairuotojas su Churchill pasirašytame draudimo polise dėl transporto priemonės naudojimo. 2005 m. lapkričio 23 d. jis leido draugui vairuoti šį automobilį, o pats važiavo kaip keleivis. Neginčijama, kad B. Wilkinson žinojo, jog šis asmuo nebuvo apdraustas pagal šį draudimo polisą. Vairuotojas nesuvaldė automobilio ir susidūrė su priešingo eismo juosta važiavusia transporto priemone. B. Wilkinson buvo sunkiai sužalotas. Churchill pripažino privaląs išmokėti B. Wilkinson žalos atlyginimą, tačiau remdamasis 1988 m. įstatymo 151 straipsnio 8 dalimi pareikalavo iš jo, kaip iš apdraustojo, atlyginti tokio dydžio sumą, kokią turėjo išmokėti jam kaip žalos atlyginimą; šį reikalavimą B. Wilkinson užginčijo. Kadangi pirmąja instancija bylą nagrinėjęs teismas priėmė B. Wilkinson palankų sprendimą, Churchill jį apskundė apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

14      T. Evans buvo Equity drausto motociklo savininkė ir kaip šios transporto priemonės vairuotoja buvo apdrausta tik ji ir niekas kitas. 2004 m. rugpjūčio 4 d. ji leido vairuoti šį motociklą draugui, o pati važiavo kaip keleivė už jo. Dėl neatsargumo vairuotojas atsitrenkė į sunkvežimio galą. T. Evans buvo sunkiai sužalota. Pirmąja instancija bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad leisdama šiam vairuotojui vairuoti jos motociklą, T. Evans nepagalvojo, ar šis buvo apdraustas kaip vairuotojas. Minėtas teismas taip pat nusprendė, kad pagal 1988 m. įstatymo 151 straipsnio 8 dalį Equity turėjo teisę į tai, kad jai būtų atlyginta suma, kurią ji turėjo išmokėti T. Evans, nes ši leido motociklą vairuoti neapdraustam asmeniui. T. Evans šį sprendimą apskundė apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

15      Churchill ir Equity tame teisme teigia, kad 1988 m. įstatymo 151 straipsnio 8 dalis nėra nuostata, pagal kurią „draudimo apsauga nesuteikiama“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 13 straipsnio 1 dalį, ir kad abiem atvejais vairuotojai turėjo reikalaujamą įgaliojimą naudoti arba vairuoti atitinkamą transporto priemonę. B. Wilkinson ir T. Evans, atvirkščiai, teigia, kad, pirma, taikant šią nuostatą apdraustajam, kuris yra nukentėjęs asmuo ir dėl to negali gauti draudiko išmokos, šiam nukentėjusiam asmeniui nesuteikiama draudimo apsauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 13 straipsnio 1 dalį, ir, antra, šioje nuostatoje nurodomas draudiko, o ne apdraustojo įgaliojimas.

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog anglų teisėje 1988 m. įstatymo 151 straipsnio 8 dalies poveikis yra toks, kad automatiškai panaikinama tokio apdraustojo, kuris, važiuodamas transporto priemone kaip keleivis, nors ir apdraustas kaip jos vairuotojas, leido ją vairuoti neapdraustam vairuotojui, teisė gauti draudimo išmoką. Jis kelia klausimą, ar pagal Sąjungos teisę draudžiamas toks panaikinimas ir ar prireikus šią nuostatą būtų galima aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę.

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2009/103 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama plačiai. Vis dėlto pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodytosios jo nagrinėjamose bylose, toks aiškinimas lemtų skirtingą požiūrį, palyginti su situacija, kuri reglamentuojama šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje. Jis taip pat pažymi, kad situacija, kurioje yra atsidūręs transporto priemonės keleivis, kuris yra apdraustas ir kuris leidžia neapdraustam vairuotojui ją vairuoti, gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar šis keleivis žino, jog šis vairuotojas neapdraustas, ar ne, arba į tai, ar šis keleivis pagalvojo apie tai, kad šis vairuotojas apdraustas, ar ne.

18      Tokiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius klausimus:

„1.      Ar direktyvos [2009/103] 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kurių poveikis atitinkamoje nacionalinėje teisėje yra nesuteikti draudimo apsaugos asmeniui, nukentėjusiam per eismo įvykį, esant šioms aplinkybėms:

–        eismo įvykį sukėlė neapdraustas vairuotojas,

–        tokiam neapdraustam vairuotojui leidimą vairuoti transporto priemonę yra davęs nukentėjęs asmuo,

–        toks nukentėjęs asmuo eismo įvykio momentu transporto priemone važiavo kaip keleivis, ir

–        šis nukentėjęs asmuo buvo apdraustas kaip tokios transporto priemonės vairuotojas?

Ypač:

–        Ar tokia nacionalinės teisės nuostata yra nuostata, pagal kurią „draudimo apsauga nesuteikiama“, kaip tai suprantama pagal direktyvos [2009/103] 13 straipsnio 1 dalį?

–        Ar tokiomis, kaip antai šios bylos, aplinkybėmis gavę apdraustojo leidimą neapdrausti asmenys tampa „tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti“, kaip tai suprantama pagal direktyvos [2009/103] 13 straipsnio 1 dalies a punktą?

–        Ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos tai, kad remiantis direktyvos [2009/103] 10 straipsniu nacionalinės institucijos, įpareigotos atlyginti žalą, padarytą nenustatytomis arba neapdraustomis transporto priemonėmis, gali nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi žalą sukėlusia transporto priemone, jeigu tokia institucija gali įrodyti, kad jie žinojo, jog transporto priemonė buvo neapdrausta?

2.      Ar atsakymas į [pirmąjį] klausimą priklauso nuo to, kad leidimas <...> buvo duotas iš tiesų žinant, jog vairuotojas buvo neapdraustas, arba <...> buvo duotas manant, kad vairuotojas buvo apdraustas, arba <...> [nuo to, kad] tokį leidimą davė apdraustasis, kuris apie tai nepagalvojo?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

19      Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindinės bylos aplinkybių atsiradimo momentu Direktyva 2009/103 nebuvo įsigaliojusi. Todėl pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo nurodomos ne šios direktyvos nuostatos, o atitinkamos Antrosios ir Trečiosios direktyvų nuostatos, kurios ratione temporis taikytinos pagrindinėse bylose nustatytoms aplinkybėms ir kurios vėliau buvo perimtos Direktyva 2009/103.

20      Taigi pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirma pastraipa ir Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kurių poveikis atitinkamoje nacionalinėje teisėje yra automatiškai pašalinti galimybę gauti draudimo išmoką asmeniui, nukentėjusiam per kelių eismo įvykį, kai šį įvykį sukėlė neapdraustas vairuotojas, o šis nukentėjęs asmuo, kuris įvykio momentu transporto priemone važiavo kaip keleivis, buvo apdraustas kaip tokios transporto priemonės vairuotojas ir tam vairuotojui buvo davęs leidimą ją vairuoti.

21      Šiuo klausimu Churchill ir Equity pirmiausia nurodo, kad Direktyvos 2009/103 nuostatos, atitinkančios Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, šioje byloje netaikytinos. 1988 m. įstatymo 151 straipsnio 8 dalis nereiškia privalomojo draudimo apsaugos netaikymo. Šios nuostatos poveikis, pasak jų, yra paprasčiausia leisti draudikui, kuris turi išmokėti žalos atlyginimą dėl neapdrausto vairuotojo atsakomybės, pareikšti atgręžtinį reikalavimą apdraustajam, siekiant išieškoti išmokėtą sumą, kai šis apdraustasis leido šiam vairuotojui naudoti šią transporto priemonę arba ji buvo naudojama dėl jo.

22      Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką per SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo funkcijos yra aiškiai atskirtos ir tik pastarasis turi teisę aiškinti nacionalinės teisės nuostatas ir vertinti jų poveikį (žr. 1977 m. vasario 3 d. Sprendimo Benedetti, 52/76, Rink. p. 163, 25 punktą; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Kordel ir kt., C‑397/96, Rink. p. I‑5959, 25 punktą ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Corporación Dermoestética, C‑500/06, Rink. p. I‑5785, 21 punktą).

23      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad esant tokioms aplinkybėms, kaip apibūdintosios pirmajame prejudiciniame klausime, pagrindines bylas nagrinėjantis teismas 1988 m. įstatymo 151 straipsnio 8 dalį aiškina ne kaip numatančią, jog draudikas išmoka žalos atlyginimą apdraustam nukentėjusiam asmeniui, o vėliau apdraustasis atlygina draudikui išmokėtą sumą, bet kaip nuostatą, kurios poveikis yra automatiškai pašalinti galimybę gauti draudimo išmoką keleiviui, nukentėjusiam per eismo įvykį, kuris buvo apdraustas ir suteikė neapdraustam vairuotojui leidimą vairuoti.

24      Vadinasi, šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktais klausimais klausiama ne apie normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, suderinamumą su Sąjungos teise, o apie suderinamumą su šia teise nuostatos, kuri, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimu, automatiškai pašalina galimybę gauti draudimo išmoką, kuri galėtų priklausyti apdraustajam, ir taip apriboja civilinės atsakomybės draudimo apsaugos apimtį.

25      Be to, Churchill, Equity ir Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad į pirmąjį klausimą turi būti atsakyta neigiamai. Asmenys, esantys tokioje situacijoje, kaip antai B. Wilkinson ir T. Evans, negali būti laikomi trečiaisiais nukentėjusiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

26      B. Wilkinson, T. Evans ir Europos Komisija, priešingai, mano, kad pagal Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias privalomąjį automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip apibūdintoji pirmuoju klausimu. Komisija pirmiausia mano, kad per eismo įvykį nukentėjęs asmuo negali netekti keleivio statuso vien dėl to, kad kartu yra ir apdraustasis. Todėl, Komisijos manymu, nukentėjęs asmuo, kuris kartu yra ir apdraustasis, turi būti prilygintas trečiajam nukentėjusiam asmeniui, kaip tai suprantama pagal Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

27      Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis privalomąjį automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, siekiama užtikrinti tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, tiek jomis važiuojančių asmenų laisvą judėjimą ir garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami panašiai, nesvarbu, kokioje Sąjungos teritorijos vietoje įvyko eismo įvykis (žr., be kita ko, 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Ruiz Bernáldez, C‑129/94, Rink. p. I‑1829, 13 punktą ir 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Candolin ir kt., C‑537/03, Rink. p. I‑5745, 17 punktą). Remiantis Trečiosios direktyvos penkta konstatuojamąja dalimi, šiomis nuostatomis taip pat siekiama apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusių asmenų kategoriją − motorinių transporto priemonių keleivius, panaikinant kai kuriose valstybėse narėse egzistuojančias privalomojo draudimo apsaugos taikymo šiems keleiviams spragas (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Farrell, C‑356/05, Rink. p. I‑3067, 24 punktas).

28      Dėl to Pirmosios direktyvos, patikslintos ir papildytos Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, 3 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad draudimo apsauga apimtų transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę, ir, be kita ko, nurodomos žalos rūšys ir tretieji nukentėję asmenys, kuriuos šio draudimo apsauga turėtų apimti (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C‑348/98, Rink. p. I‑6711, 25–27 punktus ir 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Carvalho Ferreira Santos, C‑484/09, Rink. p. I‑0000, 25–27 punktus).

29      Dėl pastarojo aspekto Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio tikslas yra garantuoti, kad dėl privalomojo automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo visi per transporto priemonės sukeltą eismo įvykį nukentėję keleiviai galėtų gauti savo patirtos žalos atlyginimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Candolin ir kt. 27 punktą). Taigi jis nusprendė, jog Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje, kuriame nustatoma, kad automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu draudžiama atsakomybė už visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytą žalą asmeniui, atskiriama tik vairuotojo ir kitų keleivių padėtis ir neabejotinai suteikiama draudimo apsauga visiems keleiviams (minėtų sprendimų Candolin ir kt. 32 punktas ir Farrell 23 punktas).

30      Atsižvelgęs į šį aspektą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, vadovaujantis Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis siekiamu ir šio sprendimo 27 punkte primintu nukentėjusių asmenų apsaugos tikslu, teisinė transporto priemonės savininko, kuris per eismo įvykį jos nevairavo, o važiavo kaip keleivis, padėtis privalo būti tokia pati kaip ir kitų per eismo įvykį nukentėjusių keleivių (minėto Sprendimo Candolin ir kt. 33 punktas). Be to, jis nusprendė, jog šis tikslas taip pat neleidžia nacionalinės teisės nuostatomis nepagrįstai susiaurinti keleivio, kuriam taikoma privalomojo automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, sąvokos, neįtraukiant į ją asmenų, kurie buvo neskirtoje jiems vežti ir tam neįrengtoje transporto priemonės dalyje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Farrell 28–30 punktus).

31      Taigi, kadangi vienintelis skirtumas, kurį leidžiama daryti pagal Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias privalomąjį automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, kaip nurodyta šio sprendimo 29 punkte ir kaip tai savo išvados 28 punkte pabrėžė generalinis advokatas, yra skirtumas tarp vairuotojo ir keleivio, teisinė padėtis asmens, kuris apdraustas kaip transporto priemonės vairuotojas, tačiau įvykio metu ja važiavo kaip keleivis, vadovaujantis minėtu nukentėjusių asmenų apsaugos tikslu, privalo būti prilyginta bet kurio kito per šį įvykį nukentėjusio keleivio padėčiai.

32      Vadinasi, tai, kad asmuo buvo apdraustas kaip automobilio, sukėlusio įvykį, vairuotojas, neleidžia šio asmens neįtraukti į trečiojo nukentėjusio asmens sąvoką, kaip ji suprantama pagal Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, jeigu jis buvo šios transporto priemonės keleivis, o ne vairuotojas.

33      Dėl tokiems tretiesiems nukentėjusiems asmenims pripažįstamų teisių reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį draudžiama automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui remtis teisės nuostatomis arba sutarties sąlygomis tam, kad galėtų atsisakyti atlyginti eismo įvykio, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, žalą tokiems asmenims (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Ruiz Bernáldez 20 punktą; Candolin ir kt. 18 punktą ir Carvalho Ferreira Santos 29 punktą).

34      Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje tik pakartojama ši pareiga, kiek tai susiję su šiame straipsnyje nurodyto draudimo poliso nuostatomis ar sąlygomis, pagal kurias automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas negalioja žalai, padarytai tretiesiems nukentėjusiems asmenims dėl to, kad transporto priemonę naudojo arba vairavo šią priemonę vairuoti neįgaliotas asmuo, vairuotojo pažymėjimo neturintis asmuo arba asmuo, kuris nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos (minėtų sprendimų Ruiz Bernáldez 21 punktas; Candolin ir kt. 19 punktas ir Carvalho Ferreira Santos 30 punktas).

35      Žinoma, nukrypstant nuo šios pareigos, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad tam tikriems nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimo draudikas gali nemokėti, atsižvelgęs į situaciją, kurią lėmė jie patys, t. y. asmenims, įsėdusiems į žalą sukėlusią transporto priemonę, kai draudikas gali įrodyti, kad jie žinojo, jog ši buvo pavogta (minėtų sprendimų Ruiz Bernáldez 21 punktas ir Candolin ir kt. 20 punktas). Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo, nuo Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos gali būti nukrypstama tik šiuo konkrečiu atveju (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Candolin ir kt. 23 punktą).

36      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirma pastraipa ir Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kurių poveikis yra automatiškai pašalinti draudiko pareigą atlyginti žalą per eismo įvykį nukentėjusiam keleiviui dėl to, kad šis keleivis buvo apdraustas kaip automobilio, kuriuo jam padaryta žala, vairuotojas, o ją vairavęs asmuo apdraustas nebuvo.

37      Atsižvelgdamas į šį kontekstą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo, ar apdraustojo suteiktas leidimas vairuoti neapdraustam vairuotojui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, yra „[tiesioginis ar netiesioginis įgaliojimas]“, kaip tai suprantama pagal Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką. Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 42 punkte, šį klausimą jis teikia siekdamas išsiaiškinti, ar teisės nuostatomis arba sutarties sąlygomis, pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama, kai vairuoja draudiko tiesiogiai ar netiesiogiai tam neįgaliotas asmuo, gali būti remiamasi prieš nukentėjusį asmenį.

38      Šiam argumentui negalima pritarti. Net darant prielaidą, jog frazė „[tiesioginis ar netiesioginis įgaliojimas]“ apima tik apdraustojo suteiktą įgaliojimą, tai bet kuriuo atveju negali reikšti, kad sąlyga, pagal kurią nesuteikiama apsauga, kai vairuoja draudiko neįgaliotas asmuo, būtų galiojanti ir ja būtų galima remtis prieš trečiąjį nukentėjusį asmenį. Iš tiesų vienintelis atvejis, kai trečiajam nukentėjusiam asmeniui gali būti nesuteikiama apsauga, yra Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytas atvejis. Tačiau yra aišku, kad šioje byloje nagrinėjamas ne šis atvejis.

39      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar aplinkybė, jog pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą valstybės narės gali leisti nacionalinei institucijai nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi žalą padariusia transporto priemone, jeigu institucija gali įrodyti, kad šie asmenys žinojo, jog nei vairuotojas, nei transporto priemonė nebuvo apdrausti, gali turėti įtakos sprendžiant, kaip turėtų būti atsakyta į pirmąjį klausimą.

40      Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad situacija, kai žalą sukėlusią transporto priemonę vairavo kaip vairuotojas neapdraustas asmuo, o, be to, tam tikras asmuo buvo apdraustas kaip šios transporto priemonės vairuotojas, ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje nurodyta situacija, kai žalą sukėlusi transporto priemonė neapdrausta pagal jokį draudimo polisą, nėra nei panašios, nei palyginamos. Aplinkybė, jog transporto priemonę vairuoja atitinkamame draudimo polise nenurodytas asmuo, visų pirma atsižvelgiant į Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis siekiamą per eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsaugos tikslą, nesuteikia pagrindo manyti, kad tokia transporto priemonė neapdrausta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

41      Antra, kaip tai pažymėjo Komisija, galimybė, kad žalos atlyginimą išmokėtų nacionalinė institucija, sukurta kaip galutinė priemonė, kuri numatyta tik tuo atveju, kai žalą padarė nenustatyta transporto priemonė arba tokia transporto priemonė, dėl kurios nesilaikyta Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytos draudimo pareigos.

42      Tai paaiškina, kodėl, nepaisant Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis privalomąjį automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, siekiamo nukentėjusių asmenų apsaugos tikslo, Sąjungos teisės aktų leidėjas leido valstybėms narėms numatyti, kad ši institucija nemokės žalos atlyginimo tam tikrais ribotais atvejais, visų pirma tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi žalą padariusia transporto priemone, jeigu ši institucija gali įrodyti, kad jie žinojo, jog nei vairuotojas, nei transporto priemonė nebuvo apdrausti.

43      Todėl aplinkybė, jog pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą valstybės narės gali numatyti, kad nacionalinė institucija nemokės žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi žalą padariusia transporto priemone, jeigu ši institucija gali įrodyti, kad šie asmenys žinojo, jog nei vairuotojas, nei transporto priemonė nebuvo apdrausti, šioje byloje neturi įtakos sprendžiant, kaip turi būti aiškinamos Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirma pastraipa ir Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis.

44      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirma pastraipa ir Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis automatiškai pašalinama draudiko pareiga atlyginti žalą per kelių eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui, kai šį įvykį sukėlė pagal draudimo polisą neapdraustas vairuotojas, o šis nukentėjęs asmuo, kuris įvykio metu transporto priemone važiavo kaip keleivis, buvo apdraustas kaip tokios transporto priemonės vairuotojas ir minėtam vairuotojui buvo davęs leidimą ją vairuoti.

 Dėl antrojo klausimo

45      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsakymas į pirmąjį klausimą galėtų būti kitoks, atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis nukentėjęs asmuo žinojo, jog asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas kaip šios transporto priemonės vairuotojas, arba į tai, kad jis manė, jog šis buvo apdraustas, arba į tai, ar jis apie tai pagalvojo, ar ne.

46      Šiuo klausimu primintina, kad, kaip savo išvados 50 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas turi suteikti apsaugą visiems nukentėjusiems asmenims, išskyrus žalą sukėlusios transporto priemonės vairuotoją, nebent būtų taikoma viena iš Pirmojoje, Antrojoje arba Trečiojoje direktyvoje aiškiai numatytų išimčių.

47      Taigi aplinkybė, jog apdraustasis nukentėjęs asmuo žinojo, kad asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas kaip šios transporto priemonės vairuotojas, arba manė, jog šis buvo apdraustas, arba apie tai pagalvojo (arba ne), yra nesvarbi atsakant į pirmąjį klausimą.

48      Vis dėlto tai nepašalina valstybių narių galimybės į šią aplinkybę atsižvelgti nustatant civilinės atsakomybės taisykles, su sąlyga, kad savo kompetenciją šioje srityje jos įgyvendins laikydamosi Sąjungos teisės, ypač Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio, ir šiomis nacionalinėmis taisyklėmis nebus galiausiai panaikinamas direktyvų veiksmingumas (minėtų sprendimų Ruiz Bernáldez 19 punktas; Candolin ir kt. 27 ir 28 punktai; Farrell 34 punktas; Carvalho Ferreira Santos 35 ir 36 punktai ir 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio, C‑409/09, Rink. p. I‑0000, 28 punktas).

49      Taigi bendrais ir abstrakčiais kriterijais grindžiamomis nacionalinės teisės nuostatomis negali būti atimta arba neproporcingai apribota nukentėjusio asmens teisė į žalos atlyginimą iš privalomojo automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo vien dėl jo prisidėjimo prie žalos atsiradimo. Žalos atlyginimas gali būti sumažinamas tik esant išimtinėms aplinkybėms ir vertinant kiekvieną konkretų atvejį atskirai (minėtų sprendimų Candolin ir kt. 29, 30 ir 35 punktai; Farrell 35 punktas; Carvalho Ferreira Santos 38 punktas ir Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio 29 punktas).

50      Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: atsakymas į pirmąjį klausimą nebūtų kitoks, atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis nukentėjęs asmuo žinojo, jog asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas kaip šios transporto priemonės vairuotojas, arba į tai, kad jis manė, jog šis buvo apdraustas, arba į tai, ar jis apie tai pagalvojo, ar ne.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

51      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1.      1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio pirma pastraipa ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis automatiškai pašalinama draudiko pareiga atlyginti žalą per kelių eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui, kai šį įvykį sukėlė pagal draudimo polisą neapdraustas vairuotojas, o šis nukentėjęs asmuo, kuris įvykio metu transporto priemone važiavo kaip keleivis, buvo apdraustas kaip tokios transporto priemonės vairuotojas ir minėtam vairuotojui buvo davęs leidimą ją vairuoti.

2.      Atsakymas į pirmąjį klausimą nebūtų kitoks, atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis nukentėjęs asmuo žinojo, jog asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas kaip šios transporto priemonės vairuotojas, arba į tai, kad jis manė, jog šis buvo apdraustas, arba į tai, ar jis apie tai pagalvojo, ar ne.

Parašai.

---

* Proceso kalba: anglų.