GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2011 m. kovo 22 d.(1)

Sujungtos bylos C‑58/10–C‑68/10

Monsanto SAS ir kt.

(Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Genetiškai modifikuotas maistas ir pašarai – Nacionalinės priemonės, pagal kurias draudžiamas ar sustabdomas šių produktų naudojimas ir (arba) pardavimas po to, kai buvo išduotas leidimas pateikti juos į rinką – Nacionalinių valdžios institucijų kompetencija imtis šių priemonių“

1.        Šia byla, atsiradusia sujungus mažiausiai vienuolika procesų, Teisingumo Teismui vėl suteikiama galimybė spręsti dėl genetiškai modifikuotų organizmų (toliau taip pat vadinamų GMO). Pagrindinė spręstina teisės problema pakankamai apibrėžta. Kalbant apie tam tikrus produktus, kuriems pagal nustatytus teisės aktus praeityje buvo išduoti leidimai, kurie turi būti atnaujinti ir reguliuojami naujai priimtais teisės aktais, reikia nuspręsti, ar pereinamuoju laikotarpiu nuo ankstesnio prie naujo leidimo imantis galimų skubių priemonių turi būti taikomos ankstesnių ar naujų teisės aktų, ar ankstesnių ir naujų teisės aktų nuostatos.

2.        Ginčo dalykas yra Sąjungos teritorijoje kaip pašarai naudojama kukurūzų rūšis – kukurūzai MON 810, išauginti bendrovės Monsanto SAS (toliau – Monsanto), kurie dėl genetinio pakeitimo ypač atsparūs tam tikriems parazitams.

I –    Teisinis pagrindas

3.        Šiai bylai išspręsti reikšmingą teisinį pagrindą sudaro trys nuostatų grupės. Pirma, tai nuostatos, susijusios su „apgalvotu išleidimu į aplinką“, t. y. GMO kultivavimu ir pardavimu, numatytu Direktyvoje 90/220/EEB, o šiuo metu – Direktyvoje 2001/18/EB. Antra, tai nuostatos, susijusios su maisto sauga, kaip nurodyta Reglamente (EB) Nr. 178/2002. Galiausiai, trečia, tai Reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 – esminis aiškinimo, kurį Teisingumo Teismo prašoma pateikti šioje byloje, dalykas, ir kuriuo teisės aktų leidėjas siekė kiek įmanoma suvienodinti GMO taikomus teisės aktus: minėtu reglamentu buvo iš dalies pakeistos ir iš dalies papildytos anksčiau taikytos nuostatos.

A –    Direktyva 90/220/EEB

4.        Direktyva 90/220(2) buvo pirmasis teisės aktas, kuriame nustatyta suvienodinta leidimų išleisti GMO į aplinką Bendrijos lygiu išdavimo sistema. Šioje direktyvoje įtvirtintas mechanizmas buvo bendrąja prasme grindžiamas tuo, kad valstybė narė išduoda leidimą, kuriam per nustatytą laikotarpį neprieštarauja kitos valstybės narės. Esant prieštaravimams, sprendimą turėjo priimti Europos Komisija. Bet kuriuo atveju valstybės narės išduotas leidimas galiojo visoje Bendrijoje.

5.        Kaip bus matyti iš išdėstytų šios bylos faktinių aplinkybių, leidimas MON 810 buvo iš pradžių išduotas pagal šią direktyvą.

B –    Direktyva 2001/18/EB

6.        Direktyva 2001/18(3) (toliau taip pat vadinama direktyva) panaikinta ir pakeista Direktyva 90/220. Leidimų GMO išleisti į aplinką sistema didele dalimi išliko panaši į nustatytą ankstesnėje direktyvoje, nors ir buvo įtvirtinti tam tikri pakeitimai. Pavyzdžiui, įtvirtintas ribotos leidimo galiojimo trukmės principas (daugiausia dešimt metų), numatant supaprastintą pagal Direktyvą 90/220 jau išduotų leidimų atnaujinimo procedūrą.

7.        Direktyvos 12 straipsnyje numatyta:

„1.      13–24 straipsniai netaikomi jokiems GMO kaip atskiriems produktams ar esantiems kituose produktuose, kuriuos pateikti į rinką leidžiama pagal Bendrijos teisės aktus, numatančius konkretų rizikos aplinkai įvertinimą, atliekamą laikantis II priede nurodytų principų ir remiantis III priede nurodyta informacija, nepažeidžiant papildomų reikalavimų, kuriuos numato minėti Bendrijos teisės aktai, ir reikalavimų, susijusių su rizikos valdymu, ženklinimu, prireikus monitoringu, visuomenės informavimu ir apsaugos sąlyga, kurie būtų bent jau lygiaverčiai tiems, kurie yra nustatyti šioje direktyvoje.

<…>.“

8.        Direktyvos 17 straipsnyje „Sutikimo atnaujinimas“ numatyta supaprastinta specifinė GMO, kuriems pagal Direktyvą 90/220 jau išduoti leidimai, atnaujinimo procedūra. Toks atnaujinimas turėjo būti atliktas iki 2006 m. spalio 17 dienos.

9.        Direktyvos 22 straipsnyje, kuriame pakartotas Direktyvoje 90/220 jau įtvirtintas pagrindinis principas, numatyta, kad „nepažeisdamos 23 straipsnio, valstybės narės negali drausti, riboti ar trukdyti pateikti į rinką GMO kaip atskirus produktus ar esančius kituose produktuose, jei jie atitinka šios direktyvos reikalavimus“.

10.      23 straipsnyje „Apsaugos sąlyga“ numatyta:

„1.      Jei valstybė narė, remdamasi nauja ar papildoma informacija, gauta po to, kai buvo duotas sutikimas, galinčia paveikti rizikos aplinkai įvertinimą arba pakartotinį turimos informacijos įvertinimą, remiantis naujomis ar papildomomis mokslo žiniomis, turi svarbių priežasčių manyti, kad GMO kaip atskiras produktas ar esantis kitame produkte, apie kurį buvo tinkamai pranešta ir kurį pateikti į rinką pagal šią direktyvą buvo duotas raštiškas sutikimas, kelia riziką žmonių sveikatai ar aplinkai, toji valstybė narė gali laikinai apriboti arba uždrausti tokio GMO kaip atskiro produkto ar esančio kitame produkte naudojimą ir (arba) pardavimą savo teritorijoje.

<…>

Valstybė narė nedelsdama informuoja Komisiją ir kitas valstybes nares apie veiksmus, kurių buvo imtasi pagal šį straipsnį, ir pagrindžia savo sprendimą <...>.

2.      Sprendimas dėl priemonės, kurios ėmėsi ta valstybė narė, priimamas per 60 dienų nuo valstybės narės perduotos informacijos gavimo dienos pagal 30 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą <...>.“

C –    Reglamentas (EB) Nr. 1829/2003

11.      Nors Reglamento Nr. 1829/2003(4) (toliau taip pat vadinamas reglamentu) pavadinimas gali suponuoti, kad jis susijęs tik su GMO kaip maisto ar pašarų vartojimu, iš tiesų jame įtvirtinta integruota sistema, kuri suteikia to norintiems ūkio subjektams galimybę gauti vieną leidimą, apimantį genetiškai modifikuoto produkto kultivavimą ir vartojimą kaip maistą. Be to, pagal šiame reglamente įtvirtintą tvarką leidimas nėra išduodamas vienos valstybės narės, bet turi atitikti procedūrą, kuri vykdoma iš esmės Sąjungos lygiu.

12.      Reglamento 17 straipsnyje, susijusiame su prašymais išduoti leidimą genetiškai modifikuotiems pašarams, numatyta:

„<...>

5.      Kartu su prašymu dėl GMO arba pašaro, kurio sudėtyje yra arba kuris susideda iš GMO, pateikiama:

a)      techninių dokumentų rinkinys, kuriame yra Direktyvos 2001/18/EB III ir IV prieduose reikalaujama informacija ir informacija apie rizikos vertinimą, atliekamą remiantis Direktyvos 2001/18/EB II priede nustatytais principais, bei jo išvados arba, jei leidimas išleisti į rinką GMO išduotas pagal Direktyvos 2001/18/EB C dalies nuostatas, – sprendimo išduoti leidimą kopija;

<...>.“

13.      Reglamento 20 straipsnyje nagrinėjama situacija, kai GMO jau išduotas leidimas pagal kitų teisės aktų nuostatas. Šio straipsnio 1 dalyje būtent numatyta, kad „produktai, kuriems taikomas šis skirsnis ir kurie iki šio reglamento taikymo teisėtai išleisti į Bendrijos rinką, gali būti ir toliau išleidžiami į rinką, naudojami ir perdirbami, jei <...> kalbant apie produktus, kuriems leidimai išduoti pagal Direktyvos 90/220/EEB arba Direktyvos 2001/18/EB nuostatas, įskaitant tuos, kurie vartojami kaip pašarai <...>, už šių produktų išleidimą į rinką atsakingi operatoriai per šešis mėnesius nuo šio reglamento taikymo dienos nurodo Komisijai dieną, kurią jie pirmą kartą išleido produktą į rinką“.

14.      To paties 20 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad „kartu su šio straipsnio 1 dalyje nurodytu pranešimu pateikiama 17 straipsnio 3 ir 5 dalyse minėta informacija, kurią Komisija nusiunčia Tarnybai ir valstybėms narėms“.

15.      Be to, 20 straipsnio 4 dalyje papildyta, kad dėl produktų, kuriems leidimas jau išduotas pagal Direktyvą 90/220 ar Direktyvą 2001/18, prašymas dėl atnaujinimo turi būti pateiktas „per devynerius metus nuo tos dienos, kai <...> produktai buvo pirmą kartą išleisti į rinką, bet jokiu būdu ne anksčiau kaip po trejų metų nuo šio reglamento taikymo dienos“.

16.      Reglamente taip pat įtvirtinta nuostata dėl galimybės imtis skubių priemonių pavojaus sveikatai ar aplinkai atvejais. Tai 34 straipsnis. Atsižvelgiant į reglamento, kuriuo centralizuotas leidimų GMO išdavimas, prigimtį, kompetencija imtis skubių priemonių yra iš esmės suteikta Komisijai. 34 straipsnis suformuluotas taip:

„Jei akivaizdu, kad produktai, kuriems leidimai išduoti remiantis šio reglamento nuostatomis, gali kelti rimtą pavojų žmonių, gyvūnų sveikatai ar aplinkai, arba jei, atsižvelgus į Tarnybos nuomonę, pateiktą remiantis 10 arba 22 straipsniu, atsiranda būtinybė skubiai sustabdyti ar pakeisti leidimą, Reglamento (EB) Nr. 178/2002 53 ir 54 straipsniuose numatyta tvarka imamasi priemonių.“

D –    Reglamentas (EB) Nr. 178/2002

17.      Šiai bylai reikšmingos Reglamento Nr. 178/2002(5) nuostatos yra pakartotos Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnyje, tai yra 53 ir 54 straipsniai.

18.      53 straipsnyje „Bendrijos kilmės arba iš trečiųjų šalių importuojamam maistui ir pašarams taikomos padarinių likvidavimo [skubios] priemonės“ nurodytos priemonės, kurių prireikus galima imtis siekiant uždrausti arba apriboti pavojų galinčio kelti maisto ar pašarų judėjimą. Kiek tai susiję su kompetencija imtis šių priemonių ir jų priėmimo sąlygomis, šiame straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Kai yra akivaizdu, kad Bendrijos kilmės arba iš trečiųjų šalių importuotas maistas arba pašarai gali kelti rimtą pavojų žmonių bei gyvūnų sveikatai ar aplinkai ir kad šio pavojaus konkrečios valstybės narės (valstybių narių) taikytomis priemonėmis sėkmingai išvengti neįmanoma, Komisija 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, atsižvelgdama į padėties sudėtingumą, savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu nedelsdama priima vieną arba kelias iš toliau nurodytų priemonių <...>.“

19.      54 straipsnyje papildyta ankstesnė nuostata numatant procedūrą, kuria leidžiama valstybėms narėms imtis veiksmų Komisijos neveikimo atveju. Šiame straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Jei valstybė narė oficialiai informuoja Komisiją apie būtinybę imtis padarinių likvidavimo [skubių] priemonių ir jei Komisija nesiėmė 53 straipsnyje nurodytų priemonių, valstybė narė gali imtis laikinų apsaugos priemonių. Apie tai ji nedelsdama praneša kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

<…>

3.      Nacionalines laikinąsias apsaugos priemones valstybė narė gali taikyti tol, kol bus priimtos Bendrijos priemonės.“

II – Faktinės aplinkybės, nacionalinis procesas ir prejudiciniai klausimai

20.      Leidimas GMO kukurūzams MON 810 pirmą kartą Bendrijos teritorijoje buvo išduotas 1998 metais pagal Direktyvą 90/220. Pranešimas dėl pateikimo į rinką buvo pateiktas Prancūzijos valdžios institucijoms, kurios jį kartu su teigiama išvada perdavė Komisijai. 1998 m. balandžio 22 d. sprendimu(6) Komisija davė savo sutikimą ir Prancūzijos Respublika 1998 m. rugpjūčio 3 d. potvarkiu(7) išdavė leidimą.

21.      Leidimo turėtoja bendrovė Monsanto nė karto neprašė atnaujinti leidimo pagal Direktyvą 2001/18. Vis dėlto per nustatytą terminą ji pranešė apie MON 810 kaip apie esamą produktą pagal Reglamento Nr. 1829/2003 20 straipsnio 1 dalį. 2007 metais Monsanto pateikė prašymą atnaujinti leidimą pagal minėto 20 straipsnio 4 dalį. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1829/2003 23 straipsnio 4 dalimi, vykstant atnaujinimo procedūrai esamas leidimas ir toliau galiojo.

22.      2007 m. gruodžio 5 d. potvarkiu(8) Prancūzijos Respublikos teritorijoje buvo uždraustas kukurūzų MON 810 sėklų pardavimas ir naudojimas. Potvarkyje buvo nurodyta, kad atliekamas MON 810 poveikio aplinkai ir sveikatai vertinimas, bet jame nebuvo pateikta jokia nuoroda į Sąjungos teisės nuostatas, kuriomis grindžiama tokia priemonė. Komisija tvirtina, kad jai nebuvo pranešta apie nagrinėjamą priemonę.

23.      2008 m. vasario 7 d. nauju potvarkiu(9), kuris po kelių dienų buvo iš dalies pakeistas kitu vasario 13 d. potvarkiu(10), nurodžius naujai įkurto Comité de préfiguration de la Haute Autorité sur les organismes génétiquement modifiés išreikštas abejones, buvo visiškai uždrausta MON 810 kultūra. Kaip priemonės pagrindas iš esmės nurodoma direktyva ir reglamentas, bet konkrečiai paminėta Sąjungos teisės nuostata yra direktyvos 23 straipsnis.

24.      Kaip pažymi Komisija, apie ankstesniame punkte nurodytą potvarkį Komisijai buvo pranešta du kartus. Pirmą kartą 2008 m. vasario 11 d. apie ją buvo pranešta kaip apie priemonę, priimtą pagal direktyvos 23 straipsnį. Kitą dieną, 2008 m. vasario 12 d., apie ją buvo pranešta kaip apie priemonę, grindžiamą Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsniu.

25.      Prancūzijos valdžios institucijų paskelbtas draudimas kultivuoti MON 810 buvo ginčijamas pateikiant kelis skundus Conseil d’État (Valstybės Taryba), kuri sustabdė procedūras ir Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus(11):

„1.      Kai genetiškai modifikuotas organizmas – pašarai – buvo pateiktas į rinką iki Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 paskelbimo ir šis leidimas pagal šio reglamento 20 straipsnio nuostatas liko galioti, kol nepriimtas sprendimas dėl prašymo suteikti naują leidimą, kuris turi būti pateiktas taikant šį reglamentą, ar nagrinėjamas produktas laikytinas vienu iš Direktyvos 2001/18/EB <…> 12 straipsnio nuostatose nurodytų produktų ir ar tokiu atveju šiam genetiškai modifikuotam organizmui, kiek tai susiję su skubiomis priemonėmis, kurių galima imtis jau suteikus leidimą pateikti į rinką, taikomas tik Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 34 straipsnis, ar, atvirkščiai, tokių priemonių valstybė narė gali imtis remdamasi direktyvos 23 straipsniu ir jį perkeliančiomis nacionalinės teisės nuostatomis?

2.      Tuo atveju, jei skubių priemonių galima imtis tik pagal Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 34 straipsnio nuostatas, ar valstybės narės valdžios institucijos gali imtis tokios priemonės, kaip antai nurodytos ginčijamame 2007 m. gruodžio 5 d. potvarkyje, siekdamos išvengti Reglamento (EB) Nr. 178/2002 53 straipsnyje nurodyto pavojaus, ir kokiomis sąlygomis, ar taikydama laikinąsias apsaugos priemones, kurių valstybė narė gali imtis pagal šio reglamento 54 straipsnį?

3.      Tuo atveju, jei valstybės narės valdžios institucijos gali imtis priemonių, remdamosi Direktyvos 2001/18/EB 23 straipsniu arba Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 34 straipsniu, ar abiem šiais teisiniais pagrindais nagrinėjant ieškinį, ypač atsižvelgiant į atsargumo principą, kyla klausimas, kokio lygio reikalavimas įtvirtintas atitinkamai direktyvos 23 straipsnio nuostatose, pagal kurias valstybė narė gali imtis skubių priemonių, pavyzdžiui, laikinai sustabdyti tokio produkto naudojimą, su sąlyga, kad turi „svarbių priežasčių manyti, jog GMO <…> kelia riziką <…> aplinkai“, ir reglamento 34 straipsnio nuostatose, pagal kurias tokios priemonės galima imtis, jei akivaizdu, kad produktas „gali <…> kelti rimtą pavojų <…> aplinkai“, nustatant pavojų, vertinant jo tikimybę ir padarinius?“

III – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

26.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokia teisinė tvarka turi būti taikoma produktui, kuriam buvo išduotas leidimas pagal Direktyvą 90/220 ir apie kurį paskui buvo pranešta kaip apie esamą produktą, vadovaujantis Reglamentu Nr. 1829/2003, kuriuo remiantis taip pat buvo pateiktas prašymas atnaujinti leidimą.

27.      Ypač reikia išaiškinti, ar tokiu kaip šios bylos atveju prireikus teisę imtis skubių priemonių pirmiausia turi valstybės pagal direktyvos 23 straipsnyje numatytą mechanizmą, ar Komisija pagal reglamento 34 straipsnį.

28.      Reikia pažymėti, kad šis klausimas susijęs tik su „pereinamuoju laikotarpiu“, per kurį dar nėra atnaujintas produktui išduotas leidimas. Nors šis klausimas nėra šio proceso dalykas, neatrodo, kad galima rimtai abejoti tuo, jog atnaujinus leidimą pagal reglamentą jo nuostatos turėtų būti taikomos išimtinai, t. y. kiek tai susiję su skubiomis priemonėmis, jų galėtų būti imamasi tik remiantis reglamento 34 straipsniu.

29.      Prancūzijos vyriausybės, kurios nuomonę iš esmės palaiko Austrijos, Graikijos ir Lenkijos vyriausybės, teigimu, tokioje situacijoje, kuri nagrinėjama šioje byloje, direktyvos 23 straipsnis ir toliau taikomas, taigi valstybė gali juo remtis tiesiogiai imdamasi skubių priemonių. Atvirkščiai, Komisijos (ir Monsanto bei kitų bendrovių ieškovių pagrindinėse bylose) teigimu, pranešimas apie MON 810 kaip „esamą produktą“ pagal reglamentą reiškia, kad direktyvos 23 straipsnis nebetaikomas, ypač atsižvelgiant į jos 12 straipsnį.

30.      Pažymiu, kad teisine prasme ginčo šerdis, mano manymu, yra nustatyti Direktyvos 2001/18 12 straipsnio taikymo sritį. Iš teisinio pagrindo apžvalgos matyti, kad pagal šį straipsnį tam tikros direktyvos nuostatos, įskaitant 23 straipsnį dėl skubių priemonių, netaikomos GMO, „kuriuos pateikti į rinką leidžiama pagal Bendrijos teisės aktus, numatančius konkretų rizikos aplinkai įvertinimą, atliekamą laikantis II priede nurodytų principų ir remiantis III priede nurodyta informacija, <…> ir reikalavimus, susijusius su rizikos valdymu, ženklinimu, prireikus monitoringu, visuomenės informavimu ir apsaugos sąlyga, kurie būtų bent jau lygiaverčiai tiems, kurie yra nustatyti šioje direktyvoje“.

31.      Taigi, kaip matyti, direktyvos 23 straipsnis dėl minėtos direktyvos 12 straipsnio nėra taikomas GMO, kurie atitinka tam tikras specifines sąlygas: 1) tai turi būti GMO, „leidžiami pagal Bendrijos teisės aktus“ (žinoma, kitus nei direktyva); 2) šiuose teisės aktuose turi būti numatytas rizikos aplinkai vertinimas, kaip reikalaujama direktyvoje; 3) šie teisės aktai turi numatyti reikalavimus, kurie būtų bent lygiaverčiai nustatytiesiems direktyvoje ženklinimo, visuomenės informavimo ir kitose srityse.

32.      Todėl reikia nustatyti, ar GMO, kuriems išduotas leidimas pagal Direktyvą 90/220 ir apie kuriuos pranešta pagal Reglamentą Nr. 1829/2003, atitinka ankstesniame punkte išvardytas sąlygas.

33.      Pirma, pažymiu, kad direktyvos 12 straipsnyje negalėjo būti pateikta aiški nuoroda į reglamentą, nes reglamentas priimtas dvejais metais vėliau.

34.      Kiek tai susiję būtent su direktyvos 12 straipsnyje išvardytomis sąlygomis, reikia nurodyti, kad akivaizdu, jog kukurūzams MON 810 leidimas buvo išduotas remiantis reikalavimais, kurie yra bent lygiaverčiai nustatytiesiems direktyvoje, nes šis leidimas buvo išduotas būtent remiantis direktyva (arba tiksliau – remiantis Direktyva 90/220, kurią Direktyva 2001/18 konsolidavo ir pakeitė(12)). Tačiau MON 810 būdinga tai, jog nuspręsdama pateikti pranešimą apie MON 810 pagal reglamentą, o ne pagal Direktyvą 2001/18, Monsanto siekė, kad šiam produktui būtų taikoma teisinė tvarka, grindžiama vien Reglamentu Nr. 1829/2003, kad galėtų pasinaudoti paprasčiausia „vieno leidimo“ kultivavimui ir prekybai sistema. Jei apie MON 810 kaip apie „esamą produktą“ taip pat (ar vien tik) būtų pranešta pagal Direktyvos 2001/18 ?? straipsnį, direktyvos 23 straipsnio taikymas nekeltų jokių abejonių.

35.      Atsižvelgiant į tai, reikia patikrinti, ar reglamente įtvirtinti reikalavimai prekybai ir (arba) kultivavimui praktikoje yra bent lygiaverčiai tiems, kurie numatyti direktyvoje.

36.      Direktyvos 12 straipsnyje numatyta pirmoji sąlyga, jog produktą „pateikti į rinką leidžiama“ pagal Sąjungos teisės aktus (kitus nei direktyva), mano nuomone, negali panaikinti minėto 12 straipsnio taikymo produktui, apie kurį „pranešta“ vien tik pagal reglamentą. Tiesa, kad nepateikus pranešimo pagal reglamentą MON 810 negalėjo būti kultivuojami ar parduodami, todėl, atsižvelgiant į praktines pasekmes, būtent pranešimas pagal reglamentą yra aplinkybė, kuria „leidžiamas“ produkto kultivavimas ir (arba) prekyba Sąjungos teritorijoje. Taigi esminę reikšmę turi kultivavimą ir (arba) prekybą leidžiančios sąlygos, nepaisant formalaus šiuos veiksmus leidžiančio dokumento pavadinimo („pranešimas“ ar „leidimas“).

37.      Šiuo klausimu kartu skaitomose Reglamento Nr. ?829/2003 20 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 5 dalies(13) nuostatose aiškiai nurodyta, kad siekiant pranešti apie esamą produktą pagal šį reglamentą turi būti pateikta visa būtina informacija, numatyta Direktyvos 2001/18 II, III ir IV prieduose.

38.      Todėl, vadovaujantis reglamentu, produktui, kaip antai MON 810, išdavus leidimą pagal Direktyvą 90/220, jis gali toliau cirkuliuoti tik po to, kai pateikiamas pranešimas, kuriame turi būti nurodyta visa informacija, reikalinga siekiant gauti leidimą pagal direktyvą.

39.      Direktyvos 12 straipsnyje nurodytos kitos sąlygos taip pat, atrodo, įgyvendintos reglamente. Šiuo klausimu reikia paminėti 29 straipsnį, kuris susijęs su informacijos prieinamumu visuomenei, 12–14 ir 24–26 straipsnius, kurie susiję su ženklinimu, taip pat, žinoma, 34 straipsnį, kuris susijęs su skubiomis priemonėmis. Gali būti naudinga taip pat priminti, kad reglamento 33 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog pagal reglamentą vertinant riziką aplinkai „būtina laikytis Direktyvos 2001/18/EB reikalavimų“. Bendrąja prasme 9 konstatuojamojoje dalyje primintas reikalavimas, kad „naujoji leidimų išdavimo <…> tvarka“ turi atitikti „naujus principus, nustatytus Direktyvoje 2001/18/EB“.

40.      Nelieka jokių abejonių, kad teisės aktų leidėjas siekė, jog Reglamentas Nr. 1829/2003 galėtų visiškai pakeisti direktyvos sistemą, jei to pageidauja produkto turėtojas(14). Galėtų būti abejojama reglamento veiksmingumu, jei būtų laikoma, jog direktyvos nuostatos taip pat taikomos produktams, kuriuos teisiniu požiūriu visiškai reguliuoja reglamentas.

41.      Be to, reikia papildyti, kad nors Direktyvos 2001/18 12 straipsnis nėra taikomas produktui, apie kurį pranešta pagal Reglamentą Nr. 1829/2003, kaip antai MON 810, galimybė remtis direktyvos 23 straipsnyje įtvirtinta apsaugos sąlyga yra, kaip ir šios bylos atveju, abejotina. Reikia priminti, kad MON 810 nė karto nebuvo išduotas leidimas pagal Direktyvą 2001/18, o leidimas, išduotas pagal ankstesnę direktyvą, galioja, tik jei apie jį buvo pranešta pagal Reglamentą Nr. 1829/2003. Todėl atrodo abejotina, kad 2001 m. direktyvos nuostata (23 straipsnis) iš esmės galėtų turėti įtakos 2003 m. reglamentui (ypač šio reglamento 34 straipsniui), kuriame aiškiai nenumatytos tokio pobūdžio išimtys.

42.      Svarbu aiškiai nurodyti, kad alternatyva tarp direktyvos 23 straipsnio ir reglamento 34 straipsnio, kaip teisinio pagrindo, imtis skubių priemonių nėra alternatyva tarp „didesnės“ (direktyvos pagrindu) ir „mažesnės“ (reglamento pagrindu) apsaugos. Nepaisant labai skirtingų abiejų nuostatų formuluočių, prie kurių grįšiu nagrinėdamas trečiąjį prejudicinį klausimą, vienintelis esminis skirtumas yra subjektas, kuris pagal nuostatą gali imtis priemonių: valstybė narė direktyvos atveju ir Komisija reglamento atveju. Tačiau akivaizdu, kad negalima manyti, jog Komisija, kuri, reikia priminti, gavusi pranešimą apie produktą gavo visus svarbius dokumentus, suteikia mažesnes garantijas nei valstybė narė. Priešingai, kadangi Sąjungos teisės aktų GMO srityje pagrindinis tikslas yra suderinti laisvą produktų judėjimą su sveikatos apsauga(15), sprendimas suteikti Komisijai teisę imtis skubių veiksmų yra neabejotinai pagrįstas.

43.      Taip pat nagrinėjant pirmąjį prejudicinį klausimą nuoroda į atsargumo principą yra visiškai nereikšminga. Šis principas, kaip matysime nagrinėdami trečiąjį klausimą, yra svarbus siekiant nustatyti, ar ir kiek gali būti imamasi skubios priemonės, bet jis nereikšmingas nustatant, kas turi teisę imtis tokios priemonės.

44.      Apibendrinant galima daryti išvadą, kad dėl to, kas išdėstyta ankstesniuose punktuose, direktyvos 23 straipsnis neturėtų būti taikomas šioje byloje. Taip yra todėl, kad jo netaikymas numatytas minėtos direktyvos 12 straipsnyje, ar bendrąja prasme todėl, kad apie MON 810 nė karto nebuvo pranešta pagal Direktyvą 2001/18.

45.      Taigi manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, jog GMO, kuriam leidimas išduotas pagal Direktyvą 90/220, apie kurį kaip apie esamą produktą pranešta pagal Reglamentą Nr. 1829/2003 ir dėl kurio šiuo metu atliekama atnaujinimo procedūra, atveju galimų skubių priemonių galima imtis tik remiantis reglamentu, būtent jo 34 straipsniu.

IV – Dėl antrojo prejudicinio klausimo

46.      Antruoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma nurodyti, ar tuo atveju, jei skubių priemonių gali būti imamasi tik pagal reglamento 34 straipsnį, kaip pasiūliau Teisingumo Teismui nuspręsti, valstybė narė vis dėlto gali imtis vienašalių priemonių, kaip tai šioje byloje padarė Prancūzijos Respublika.

47.      Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad į šį klausimą atsakyti lengva. Reglamento 34 straipsnyje dėl skubių priemonių priėmimo daroma nuoroda į Reglamento Nr. 178/2002 53 ir 54 straipsnius, kuriuose numatyta pirmenybė Komisijai imtis veiksmų (53 straipsnis), o valstybė gali imtis veiksmų tik papildomai, Komisijos neveikimo atveju (54 straipsnis). Todėl po pirmojo nagrinėjimo atrodo aišku, kad valstybė negali imtis vienašalių skubių priemonių iš anksto neinformavusi Komisijos ir nepaprašiusi jos imtis veiksmų, kaip numatyta Reglamento Nr. 178/2002 53 straipsnyje.

48.      Komisija ir Monsanto remiasi būtent šiais argumentais nurodydamos, kad vadovaujantis taikomais Sąjungos teisės aktais, Prancūzijos Respublika negalėjo vienašaliai uždrausti MON 810 iš anksto nepaprašiusi Komisijos imtis veiksmų.

49.      Tačiau egzistuoja viena kliūtis, kurią nurodė kiti šioje byloje pastabas pateikę asmenys. Ši kliūtis kyla iš Reglamento Nr. 178/2002 minėto 53 straipsnio formuluotės. Iš tiesų, kaip nurodžiau anksčiau, šioje nuostatoje numatyta, kad Komisija imasi skubių priemonių, kai pavojaus „konkrečios valstybės narės (valstybių narių) taikytomis priemonėmis sėkmingai išvengti neįmanoma“. Kitaip tariant, vadovaujantis klasikiniu subsidiarumo principu, šioje nuostatoje valstybėms narėms siekiant priimti skubias priemones pripažįstama pirmenybė, palyginti su Komisijai nustatytomis teisėmis.

50.      Vis dėlto manau, kad taip nėra GMO atveju ir kad vertinant taikomas nuostatas patvirtinama taisyklė, pagal kurią teisė imtis skubių priemonių GMO srityje remiantis kartu skaitomomis Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnio ir Reglamento Nr. 178/2002 53 bei 54 straipsnių nuostatomis pirmiausia priklauso Komisijai, o ne valstybėms narėms.

51.      Iš tiesų reikia pažymėti, kad subsidiarumo sąlyga, pagal kurią Reglamento Nr. 178/2002 53 straipsnyje Komisijai suteikiama teisė imtis veiksmų tik tais atvejais, kai valstybės vadžios institucijų priemonės nepakankamos, yra 53 straipsnio taikymo sąlyga pagal reglamentą, kuriame jis įtvirtintas. Priminsiu, kad Reglamento Nr. 178/2002 taikymo sritis yra labai plati: jis iš tiesų susijęs su maistu ir pašarais bendrąja prasme, o ne tik su GMO. 53 straipsnyje nurodytų nuostatų taikymo sąlygos yra taikomos visais atvejais, kuriais reikalinga imtis skubių priemonių maisto srityje. Tačiau GMO, kuriems leidimas išduotas pagal Reglamentą Nr. 1829/2003, atveju teisės aktų leidėjas nusprendė priimti specifinius teisės aktus, kurie yra „įprastos“ skubioms priemonėms priimti taikomos tvarkos išimtis.

52.      Atsižvelgiant į tai, galimybė taikyti Reglamento Nr. 178/2002 53 straipsnį esant Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnyje numatytam pavojui tiesiogiai kyla iš minėto 34 straipsnio, kuriame numatyta, kad tam tikromis sąlygomis „Reglamento (EB) Nr. 178/2002 53 ir 54 straipsniuose numatyta tvarka imamasi priemonių“(16). Reikia pažymėti, kad Reglamente Nr. 1829/2003, kurio veiksmingumas labai susijęs su Reglamentu Nr. 178/2002, nepakartojamos Reglamento Nr. 178/2002 53 ir 54 straipsnių taikymo sąlygos, kad egzistuoja pavojus, kurio „konkrečios valstybės narės (valstybių narių) taikytomis priemonėmis sėkmingai išvengti neįmanoma“. Priešingai, Reglamente Nr. 1829/2003 daroma nuoroda tik į šiuose straipsniuose numatytą „tvarką“, kuri apima, pirma, galimybę Komisijai imtis veiksmų (53 straipsnis) ir, antra, galimybę valstybėms imtis laikinų veiksmų Komisijos neveikimo atveju (54 straipsnis).

53.      Taigi tuo atveju, kai GMO leidimas išduotas pagal Reglamentą Nr. 1829/2003, Reglamento Nr. 178/2002 53 ir 54 straipsniai yra svarbūs tik dėl priemonių priėmimo tvarkos, bet ne dėl sąlygų, kurioms esant gali būti imamasi skubių priemonių. Ši tvarka aiškiai paremta dviejų skirtingų teisių įgyvendinimu: Komisijos pagrindine kompetencija ir valstybių narių papildoma bei išimtine kompetencija.

54.      Norint padaryti išvadą taip pat reikia pažymėti, kad GMO srityje valstybėms narėms pripažįstamas vaidmuo imtis skubių priemonių nors ir nėra lygiavertis Komisijos vaidmeniui, kuri turi pirmumo teisę imtis priemonių, vis dėlto yra labai svarbus, kaip tai parodo ir pačių taikomų nuostatų formuluotės. Pirma, kaip tai aiškiai matyti iš to, kas išdėstyta anksčiau, vadovaudamosi Reglamento Nr. 178/2002 53 straipsniu valstybės narės gali prašyti Komisijos imtis skubių priemonių. Antra, tuo atveju, kai Komisija, nepaisydama valstybių prašymų, reikiamu laiku nesiima veiksmų, jos gali, vadovaudamosi 54 straipsniu, imtis „laikinų priemonių“.

55.      Baigdamas antrojo klausimo vertinimą, siūlau į jį atsakyti taip: pagal Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnyje numatytą skubių priemonių priėmimo tvarką valstybės narės gali imtis tik laikinų vienašalių priemonių pagal Reglamento Nr. 178/2002 54 straipsnyje numatytas sąlygas ir tik tais atvejais, kai valstybei narei pasiūlius imtis skubių priemonių Komisija laiku nesiėmė veiksmų.

V –    Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

56.      Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, kokios sąlygos, ypač kiek tai susiję su galimu pavojumi, pateisina skubių priemonių priėmimą pagal atitinkamai direktyvos 23 straipsnį ir reglamento 34 straipsnį.

57.      Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmuosius du klausimus, galbūt nėra reikalinga atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą. Kadangi Prancūzijos vyriausybė neturėjo teisės imtis vienašalių priemonių prieš tai nepranešusi apie problemą Komisijai, skubių priemonių leidžiančios imtis sąlygos nebėra svarbios siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

58.      Tačiau manau, kad naudinga nagrinėti šį klausimą dėl dviejų priežasčių. Pirma, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritars mano atsakymui į pirmuosius klausimus, ir, antra, todėl kad nors Prancūzijos Respublika, mano nuomone, negalėjo iš karto imtis tokių priemonių, ji galėjo prašyti Komisijos tai padaryti, o Teisingumo Teismo paaiškinimai šiuo atveju galėtų padėti išvengti tolesnių neaiškumų ar prieštaravimų.

59.      Remiantis pažodiniu aiškinimu, kaip nurodyta dėstant teisinį pagrindą, skubių priemonių taikymo sąlygos direktyvos 23 straipsnyje ir reglamento 34 straipsnyje apibūdintos skirtingomis sąvokomis. Vadovaujantis direktyvos 23 straipsniu, valstybės narės gali imtis skubių priemonių, jeigu jos, remdamosi nauja informacija, turi „svarbių priežasčių manyti, kad GMO <…> kelia riziką žmonių sveikatai ar aplinkai“. Pagal reglamento 34 straipsnį panašių priemonių gali būti imamasi tik tais atvejais, „jei akivaizdu, kad (GMO) gali kelti rimtą pavojų žmonių, gyvūnų sveikatai ar aplinkai, arba jei, atsižvelgus į Tarnybos nuomonę, pateiktą remiantis 10 arba 22 straipsniu, atsiranda būtinybė skubiai sustabdyti ar pakeisti leidimą“.

60.      Matyti, kad abi formuluotės nėra identiškos ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagal direktyvos 23 straipsnį galimybė imtis skubių priemonių gali būti suteikta dažniau, nes jame nurodyta tik „rizika“, nereikalaujant, kad ji būtų „rimta“, kaip tai numatyta reglamente. Be to, nors direktyvoje reikalaujama, kad valstybė narė turėtų „svarbių priežasčių“ manyti, jog egzistuoja rizika, reglamente reikalaujama, kad pavojus būtų „akivaizdus“.

61.      Formuluočių skirtumus galima paaiškinti skirtinga šiais abiem atvejais priimtų skubių priemonių taikymo sritimi. Pagal direktyvos 23 straipsnį skubios priemonės taikomos tik valstybei narei, o pagal reglamento 34 straipsnį priemonė turi savo padarinių visoje Sąjungos teritorijoje. Todėl atrodo pagrįsta, kad reikalinga atidžiau vertinti prieš imantis priemonių, kurių pasekmės yra didesnės.

62.      Tačiau manau, kad šių skirtumų nereikia pervertinti ir kad be šių žodinių skirtumų abiejų rūšių priemonių priėmimo sąlygos gali būti laikomos labai panašiomis.

63.      Visų pirma reglamento 34 straipsnyje, skirtingai nei direktyvos 23 straipsnyje, numatyta, kad Komisija gali imtis skubių priemonių tais atvejais, kai akivaizdžiai egzistuoja rimtas pavojus, ir visais atvejais, kai Europos maisto saugos tarnyba pateikia nuomonę, kurioje nurodyta, kad būtina skubiai sustabdyti ar pakeisti leidimą. Tarnybos nuomonė pateikiama remiantis reglamento 10 straipsniu (maistui) ir 22 straipsniu (pašarams) ir gali būti pateikta valstybės narės ar Komisijos prašymu arba pačios Tarnybos iniciatyva. Tačiau svarbu tai, jog reglamente nėra patikslintos priežastys, dėl kurių nuomonėje gali būti siūloma skubiai sustabdyti ar pakeisti leidimą, todėl šios priežastys priklauso Tarnybos, kuri remdamasi savo techninėmis žiniomis turi patikrinti, ar GMO „vis dar atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas“, diskrecijos laisvei.

64.      Antra, atsargumo principas, kurio išraiška yra apsaugos sąlygos, kaip antai direktyvos 23 straipsnis ir reglamento 34 straipsnis(17), turi lemiamą reikšmę suvienodinant direktyvoje ir reglamente numatytas sąlygas. Vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, šis principas, įtvirtintas aplinkos srityje SESV 191 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad „esant abejonėms dėl pavojaus <…> buvimo ar masto galima imtis apsaugos priemonių nelaukiant, kol tokio pavojaus realumas ir rimtumas bus visiškai įrodyti“(18).

65.      Sutartyje atsargumo principo sąvoka neapibrėžta, tačiau antrinėje teisėje galima rasti formuluotę, analogišką pateikiamai teismo praktikoje. Būtent Reglamento Nr. 178/2002 7 straipsnyje, kuris nėra tiesiogiai taikomas šioje byloje, bet į kurį tikrai galima atsižvelgti, numatyta taip:

„1.      Ypatingomis aplinkybėmis, kai įvertinus turimą informaciją nustatoma kenksmingo poveikio sveikatai galimybė, tačiau mokslas abejoja, laukiant tolesnės išsamesniam rizikos įvertinimui reikalingos mokslinės informacijos, gali būti priimtos laikinosios rizikos valdymo priemonės, užtikrinančios Bendrijos pasirinktą aukštą sveikatos apsaugos lygį.

2.      Priemonės, priimtos remiantis šio straipsnio 1 dalimi, turi būti proporcingos ir neapribojančios prekybos labiau negu reikia, kad būtų pasiektas Bendrijos pasirinktas aukštas sveikatos apsaugos lygis, atsižvelgiant į techninį bei ekonominį įvykdomumą ir kitus faktorius, kurie šioje srityje laikomi teisėtais. Per pagrįstą laiką, atsižvelgiant į nustatytą gyvybės arba sveikatos rizikos pobūdį ir mokslinės informacijos, būtinos išsklaidyti mokslo abejones ir atlikti išsamesnį rizikos vertinimą, rūšį, šios priemonės yra nagrinėjamos iš naujo.“

66.      Todėl atsižvelgiant į atsargumo principą ir jo pateiktą Teisingumo Teismo bei Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškinimą, skubių priemonių, nepaisant to, ar jų imamasi pagal direktyvos 23 straipsnį, ar reglamento 34 straipsnį, gali būti imamasi, jei egzistuoja esminis, tai yra, ne vien hipotetinis(19), neigiamų pasekmių sveikatai ar aplinkai keliantis pavojus, tačiau nebūtina, kad iš pat pradžių šio pavojaus apimtis būtų tiksliai apibrėžta. Reglamento 34 straipsnyje nurodytą aplinkybę, kad pavojus turi būti „rimtas“, mano nuomone, reikia suprasti taip, jog tikimybė, kad žalą sukeliantis įvykis įvyks, yra reali ir viršija įprastas visai žmogaus veiklai būdingo pavojaus ribas.

67.      Neįmanoma iš anksto tiksliai apibrėžti pavojaus lygio, kuris bendrąja prasme pateisintų skubių priemonių priėmimą. Abstrakti teismų praktikos formuluotė, kad ir kokia ji būtų, turėtų mažai reikšmės ar visai nebūtų reikšminga praktikoje priimamiems sprendimams. Sprendimus priimantis asmuo, o reglamento 34 straipsnio atveju – Komisija, turi atlikti pavojaus vertinimą kiekvienu konkrečiu atveju.

68.      Kitaip tariant, formuluojant išvadą bendrais terminais, kiek tai susiję su reglamento 34 straipsniu, gali būti imamasi skubių priemonių, jei: a) egzistuoja akivaizdus žalos pavojus; b) tikimybė, kad konkreti žala atsiras, nėra nereikšminga, nors nėra būtina, kad ji būtų tiksliai apibrėžta („rimtas“ pavojus aiškinant pagal atsargumo principą).

69.      Skubių priemonių priėmimą pateisinantis žalos atsiradimo tikimybės lygis negali būti apibrėžtas iš anksto. Taip yra todėl, kad, kaip nurodžiau, tai per daug apribotų asmenis, kurie turi priimti sprendimą, ir, atsižvelgiant į atsargumo principą, priemonės gali būti imamasi, net jei egzistuoja tam tikros abejonės dėl galimos žalos atsiradimo tikimybės. Be to, vertindamos kiekvieną konkretų atvejį, kompetentingos valdžios institucijos turėtų vertinti priimtino pavojaus procentinę išraišką, atsižvelgdamos į sąnaudas / privalumus: kuo didesni produkto teikiami privalumai, tuo gali būti didesnis priimtinu laikomo pavojaus lygis.

70.      Be to, kompetentingų valdžios institucijų priimtiems sprendimams, žinoma, taikoma teismų kontrolė. Pagal reglamento 34 straipsnį kai kompetenciją turi Komisija priežiūrą paprastai atlieka Sąjungos teismai, todėl galutinį vertinimą atlieka Teisingumo Teismas. Kadangi sprendimams šiame sektoriuje priimti reikalinga atlikti gana sudėtingus techninius vertinimus, teismo kontrolė, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, turėtų apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių normų, ar Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės buvo tikslios, ar vertinant šias aplinkybes nebuvo padaryta akivaizdi klaida ir ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais(20).

71.      Todėl į trečiąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip, kad pagal reglamento 34 straipsnį skubių priemonių, susijusių su genetiškai modifikuotais organizmais, gali būti imamasi, jei pripažįstama, kad egzistuoja nehipotetinis pavojus žmonių arba gyvūnų sveikatai ar aplinkai ir kad tikimybė, jog ši žala atsiras, nėra nereikšminga, nors ir nereikalaujama, kad ji būtų aiškiai apibrėžta.

VI – Išvada

72.      Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1.      Genetiškai modifikuoto organizmo (GMO), kuriam leidimas išduotas pagal 1990 m. balandžio 23 d. Tarybos direktyvą 90/220/EEB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką, apie kurį kaip apie esamą produktą pranešta pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų ir dėl kurio šiuo metu atliekama atnaujinimo procedūra, atveju galimų skubių priemonių galima imtis tik remiantis reglamentu, būtent jo 34 straipsniu.

2.      Pagal Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnyje numatytą skubių priemonių priėmimo tvarką valstybės narės gali imtis tik laikinų vienašalių priemonių pagal 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 54 straipsnyje numatytas sąlygas ir tik tais atvejais, kai valstybei narei pasiūlius imtis skubių priemonių, Komisija laiku nesiėmė veiksmų.

3.      Pagal Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsnį skubių priemonių, susijusių su genetiškai modifikuotais organizmais, gali būti imamasi, jei pripažįstama, kad egzistuoja nehipotetinis pavojus žmonių arba gyvūnų sveikatai ar aplinkai ir kad tikimybė, jog ši žala atsiras, nėra nereikšminga, nors ir nereikalaujama, kad ji būtų aiškiai apibrėžta.“

---

1 –      Originalo kalba: italų.

---

2 – 1990 m. balandžio 23 d. Tarybos direktyva dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką (OL L 117, p. 15).

---

3 – 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinanti Tarybos direktyvą 90/220/EEB (OL L 106, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 77).

---

4 – 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų (OL L 268, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 32 t., p. 432).

---

5 – 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB), nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 463).

---

6 – 1998 m. balandžio 22 d. Komisijos sprendimas 98/294/EB dėl genetiškai modifikuotų kukurūzų (Zea mays L. linija MON 810) pateikimo į rinką pagal Tarybos direktyvą 90/220/EEB (OL L 131, p. 32 ; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 23 t., p. 77).

---

7 – JORF, 1998 m. rugpjūčio 5 d., p. 11985.

---

8 – JORF, 2007 m. gruodžio 6 d., p. 19748.

---

9 – JORF, 2008 m. vasario 9 d., p. 2462.

---

10 – JORF, 2008 m. vasario 19 d., p. 3004.

---

11 – Šiame punkte pakartoti byloje C‑58/10 pateikti klausimai. Kitose bylose keliami klausimai yra tapatūs, su vieninteliu skirtumu, kad antrajame klausime nurodyta nacionalinė teisės norma šiose bylose yra 2008 m. vasario 7 d. potvarkis.

---

12 – Žr. Direktyvos 2001/18 3 konstatuojamąją dalį.

---

13 – Tai nuostatos, susijusios su gyvūnams maitinti skirtais produktais, kaip antai MON 810. Produktams, kurie taip pat skirti žmonių maistui, atitinkamos nuostatos yra reglamento ? ir ? straipsniai.

---

14 – Taip pat žr. reglamento parengiamuosius dokumentus, kuriuose Komisija iš pradžių buvo pateikusi pasiūlymą įkurti sistemą „one door – one key“, suteikiant galimybę gauti vieną leidimą, galiojantį dėl GMO išleidimo į aplinką ir jo naudojimo maiste ir (arba) pašaruose. Pavyzdžiui, žr. 2001 m. liepos 25 d. Komisijos pradinio pasiūlymo (KOM(2001) 425 galutinis, OL C 304 E, p. 221) įvado 3 punktą.

---

15 – Žr. Reglamento Nr. 1829/2003 1–3 konstatuojamąsias dalis. Teismų praktikoje, pavyzdžiui, pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Monsanto Agricoltura Italia ir kt. (C‑236/01, Rink. p. I‑8105) 74 ir 106 punktus.

---

16 – Pasvyruoju šriftu išskirta mano.

---

17 – 15 išnašoje minėto Sprendimo Monsanto Agricoltura Italia ir kt. 110 punktas.

---

18 – 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo National Farmers’ Union ir kt. (C‑157/96, Rink. p. I‑2211) 63 punktas. Taip pat žr. naujesnius sprendimus: 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel (C‑95/01, Rink. p. I‑1333) 43 punktą ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Agrarproduktion Staebelow (C‑504/04, Rink. p. I‑679) 39 punktą.

---

19 – 15 išnašoje minėto Sprendimo Monsanto Agricoltura Italia ir kt. 106 punktas.

---

20 – Pavyzdžiui, žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gowan Comércio Internacional e Serviços (C‑77/09, Rink. p. I‑0000) 56 punktą ir jame cituotą teismų praktiką. Kiek tai susiję būtent su skubių priemonių priėmimu, žr. ?? išnašoje minėto Sprendimo National Farmers’ Union ir kt. 39 punktą.