Sujungtos bylos C‑422/09, C‑425/09 ir C‑426/09

Vassiliki Stylianou Vandorou ir kt.

prieš

Ypourgos Ethnikis Paideias kai Thriskevmaton

(Symvoulio tis Epikrateias prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„EB 39 ir 43 straipsniai – Direktyva 89/48/EB – Diplomų pripažinimas – „Profesinės patirties“ sąvoka“

Sprendimo santrauka

Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Darbuotojai – Diplomų ir kvalifikacijos dokumentų pripažinimas – Direktyva 89/48 – Reglamentuojama profesinė veikla – Profesinė patirtis – Sąvoka

(EB 39 ir 43 straipsniai; Tarybos direktyvos 89/48 1 straipsnio e punktas ir 4 straipsnio 1 dalies b punktas)

Nacionalinė valdžios institucija, kuriai pavesta spręsti dėl kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, prireikus nustatydama kompensacines priemones, kuriomis siekiama kompensuoti esminius pareiškėjo studijų ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamų studijų skirtumus, pagal EB 39 ir 43 straipsnius turi atsižvelgti į visą praktinę patirtį, kuria galima visiškai ar iš dalies kompensuoti minėtus skirtumus.

Nors pareiškėjų įgyta patirtis iki diplomo, jiems suteikiančio teisę verstis savo profesija vienoje valstybėje narėje, gavimo negali apimti reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymo ir nors iš Direktyvos 89/48 dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos 4 straipsnio 1 dalies b punkto antros pastraipos neišplaukia jokia pareiga atsižvelgti į praktinę patirtį, kuri nėra profesinė patirtis, kaip ji apibrėžta šios direktyvos 1 straipsnio e punkte, vis dėlto taikant Sąjungos teisę patvirtintos priemonės turi atitikti bendruosius šios teisės principus, visų pirma – proporcingumo principą. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad veiksmingai įgyvendinti EB 39 ir 43 straipsniuose garantuotas pagrindines laisves gali būti nepagrįstai kliudoma, jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kurioms pavesta spręsti dėl kitoje valstybėje narėje įgytų profesinių vardų pripažinimo, neatsižvelgia į svarbias žinias ir kvalifikaciją, kurias jau įgijo pareiškėjas, norintis nacionalinėje teritorijoje verstis profesija, kurią norint vykdyti pagal nacionalinės teisės aktus keliamas reikalavimas turėti diplomą ar profesinę kvalifikaciją. Spręsti, kokią tiksliai vertę reikia suteikti praktinei patirčiai, naudingai verčiantis profesija, kurią vykdyti prašoma leidimo, turi kompetentinga valdžios institucija atsižvelgdama į konkrečias vykdytas funkcijas, vykdant šias funkcijas įgytas ir taikytas žinias, taip pat atitinkamam suinteresuotajam asmeniui patikėtas pareigas ir nepriklausomumo lygį.

(žr. 61, 64–66, 69, 72 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 2 d.(*)

„EB 39 ir 43 straipsniai – Direktyva 89/48/EB – Diplomų pripažinimas – „Profesinės patirties“ sąvoka“

Sujungtose bylose C‑422/09, C‑425/09 ir C‑426/09

dėl Symvoulio tis Epikrateias (Graikija) 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. spalio 28 d., pagal EB 234 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Vassiliki Stylianou Vandorou (C‑422/09),

Vassilios Alexandrou Giankoulis (C‑425/09),

Ioannis Georgiou Askoxilakis (C‑426/09)

prieš

Ypourgos Ethnikis Paideias kai Thriskevmaton,

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Schiemann (pranešėjas), teisėjai L. Bay Larsen ir C. Toader,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 23 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E. Skandalou,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos G. Zavvos ir H. Støvlbæk,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų po bent trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos (OL L 19, 1989, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 337), iš dalies pakeistos 2001 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/19/EB (OL L 206, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 138, toliau – Direktyva 89/48), 1 straipsnio e punkto ir 4 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimu.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant bylas V. S. Vandorou, V. A. Giankoulis ir I. G. Askoxilakis prieš Ypourgos Ethnikis Paideias kai Thriskevmaton (nacionalinio švietimo ir religinių reikalų ministras) dėl kelių Symvoulio Anagnorisis Epangelmatikis Isotimias Titlon Tritovathmias Ekpaidefsis (Aukštojo mokslo diplomų profesinio lygiavertiškumo pripažinimo taryba, toliau – Saeitte) sprendimų. Šiais sprendimais Saeitte nustatė, kad norint įgyvendinti pareiškėjų pagrindinėse bylose teisę Graikijoje verstis savo profesija, kuria jie gali verstis kitose valstybėse narėse, turi būti taikomos kompensacinės priemonės, t. y. kvalifikacinis egzaminas ar testas arba adaptacijos laikotarpis.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Iš Direktyvos 89/48 trečios ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių matyti, jog jos tikslas – nustatyti bendrąją diplomų pripažinimo sistemą, pagal kurią būtų galima sudaryti sąlygas Europos piliečiams verstis visomis profesinės veiklos rūšimis, kurios priimančiojoje valstybėje narėje yra leidžiamos baigus mokymą ir lavinimą po vidurinės mokyklos, jei jie yra baigę bent trejų metų trukmės studijas ir turi parengimą tokiai veiklai patvirtinantį kitoje valstybėje narėje išduotą diplomą.

4        Direktyvos 89/48 1 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje taikomi šie sąvokų apibrėžimai:

a)      diplomas – tai bet kuris diplomas, pažymėjimas ar kitas oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas arba tokių diplomų, pažymėjimų ar kitų įrodančių dokumentų rinkinys:

–        išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos, paskirtos pagal jos pačios įstatymus ir kitus teisės aktus,

–        patvirtinantis, kad jį turintis asmuo yra sėkmingai baigęs ne mažiau kaip trejų metų trukmės kursus po vidurinės mokyklos arba lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo mokslo įstaigoje arba kitoje panašaus lygio įstaigoje, o jei reikia, kad, be kursų, baigtų po vidurinės mokyklos, jis papildomai yra sėkmingai įgijęs profesinį išsilavinimą, ir

–        patvirtinantis, kad jį turintis asmuo turi profesinę kvalifikaciją, reikalingą norint pradėti dirbti arba toliau dirbti pagal reglamentuojamą profesiją toje valstybėje narėje,

jeigu tuo diplomu, pažymėjimu ar kitu oficialią kvalifikaciją įrodančiu dokumentu patvirtintas mokymas ir išsilavinimas buvo įgytas iš esmės Bendrijoje arba jį turintis asmuo turi valstybės narės, pripažinusios trečiosios šalies diplomą, pažymėjimą ar kitą oficialią kvalifikaciją įrodantį dokumentą, patvirtinimą apie trejų metų profesinę patirtį.

<…>

<...>

c)      reglamentuojama profesija – tai reglamentuojama profesinė veikla ar veiklos rūšys, kurios valstybėje narėje sudaro šią profesiją;

d)      reglamentuojama profesinė veikla – tai profesinė veikla, kai tokios veiklos pradėjimas ar vykdymas arba vienas iš vertimosi ja būdų valstybėje narėje pagal įstatymus ir kitus teisės aktus tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso nuo diplomo turėjimo. Vertimosi reglamentuojama profesine veikla būdas visų pirma yra:

–        vertimasis veikla pagal profesinį vardą, jei naudojimasis tokiu vardu priklauso išimtinai asmenims, turintiems įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamą diplomą,

–        vertimasis su sveikata susijusia profesine veikla, jei atlyginimas už tokią veiklą ir (ar) jos kompensavimas pagal nacionalinę socialinės apsaugos tvarką priklauso nuo diplomo turėjimo.

<…>

e)      profesinė patirtis – tai faktiškas ir teisėtas darbas pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje;

f)      adaptacijos laikotarpis – tai darbas pagal reglamentuojamą profesiją priimančiojoje valstybėje narėje kvalifikuoto tos profesijos atstovo atsakomybe, o tokios prižiūrimos praktikos metu galima toliau mokytis. Šis prižiūrimos praktikos laikotarpis turi būti įvertinamas. <…>

g)      kvalifikacinis egzaminas ar testas – tai pareiškėjo vien profesinių žinių patikrinimas, kurį rengia priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, kad įvertintų pareiškėjo gebėjimą dirbti toje valstybėje narėje pagal reglamentuojamą profesiją.

Kad būtų leista surengti šį egzaminą ar testą, kompetentingos institucijos sudaro sąrašą dalykų, kurių, palyginus toje valstybėje narėje reikalaujamą mokymą ir išsilavinimą ir pareiškėjo įgytąjį, pareiškėjo turimame diplome ar kitame oficialią kvalifikaciją įrodančiame dokumente trūksta.

Kvalifikacinis egzaminas ar testas turi būti rengiamas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra kvalifikuotas specialistas kilmės valstybėje narėje arba toje valstybėje narėje, iš kurios jis yra atvykęs. Į egzaminą ar testą įtraukiami iš to sąrašo atrinkti dalykai, kuriuos išmanyti yra svarbu, kad būtų galima priimančiojoje valstybėje narėje dirbti pagal profesiją. Per egzaminą ar testą taip pat gali būti tikrinamas priimančiojoje valstybėje narėje atitinkamoms veiklos rūšims taikomų profesinių [profesinės etikos] taisyklių išmanymas. Kvalifikacinio egzamino ar testo rengimą išsamiai nustato tos valstybės kompetentingos institucijos, deramai atsižvelgdamos į Bendrijos teisės normas.

<…>“

5        Pagal Direktyvos 89/48 2 straipsnio pirmą pastraipą ši direktyva taikoma bet kuriam valstybės narės piliečiui, kuris nori kaip savarankiškai dirbantis asmuo arba samdomas darbuotojas priimančiojoje valstybėje narėje dirbti pagal reglamentuojamą profesiją.

6        Direktyvos 89/48 3 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyta:

„Tais atvejais, kai norint priimančiojoje valstybėje narėje pradėti ar toliau dirbti pagal reglamentuojamą profesiją reikia turėti diplomą, kompetentinga institucija negali, remdamasi tuo, kad kvalifikacija nėra pakankama, atsisakyti leisti valstybės narės piliečiui pradėti ar toliau dirbti pagal tą profesiją tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos saviems piliečiams:

a)      jei pareiškėjas turi diplomą, reikalaujamą kitoje valstybėje narėje norint pradėti ar toliau dirbti pagal tą profesiją jos teritorijoje, ir tas diplomas buvo išduotas valstybėje narėje; <…>“

7        Pagal Direktyvos 89/48 4 straipsnį:

„1.      Nepaisant 3 straipsnio, priimančioji valstybė narė taip pat gali reikalauti, kad pareiškėjas:

a)      pateiktų profesinę patirtį įrodantį dokumentą tais atvejais, kai mokymo ir lavinimo trukmė, kuri, kaip išdėstyta 3 straipsnio a ir b punktuose, pažymima pateikiant paraišką, yra bent vieneriais metais trumpesnė negu reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje. <…>

<…>

b)      baigtų ne ilgesnį kaip trejų metų adaptacijos laikotarpį arba laikytų kvalifikacinį egzaminą ar testą:

–        jei mokymo ir lavinimo, kurį jis yra įgijęs, kaip nustatyta 3 straipsnio a ir b punktuose, dalykai gerokai [iš esmės] skiriasi nuo tų dalykų, kurie nurodyti diplome, kurio reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje, arba

<…>

Jei priimančioji valstybė narė reikalauja, kad pareiškėjas baigtų adaptacinį laikotarpį arba laikytų tinkamumo testą, pirmiausia ji turi nustatyti, ar pareiškėjo profesinės praktikos metu įgytos žinios visiškai arba iš dalies atitinka pirmoje pastraipoje minėtą esminį skirtumą.

Jei priimančioji valstybė narė naudojasi šia galimybe, ji turi suteikti pareiškėjui teisę pasirinkti vieną būdą iš dviejų: adaptacijos laikotarpį arba kvalifikacinį egzaminą ar testą. Priimančioji valstybė narė, nukrypdama nuo šio principo, profesijoms, pagal kurias dirbant reikia labai gerai išmanyti nacionalinę teisę ir kuriose konsultavimas ir (ar) pagalbos nacionalinės teisės klausimais teikimas yra svarbus ir nuolatinis profesinės veiklos baras, gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba kvalifikacinį egzaminą ar testą. <…>

2.      Tačiau priimančioji valstybė narė šio straipsnio 1 dalies a ir b punktų nuostatų negali taikyti kartu.“

 Nacionalinės teisės aktai

 Priemonės, skirtos Direktyvai 89/48 perkelti į nacionalinę teisę

8        2000 m. birželio 23 d. Prezidento dekretas Nr. 165/2000 (FEK A’ 149/28.6.2000), iš dalies pakeistas 2001 m. spalio 22 d. Prezidento dekretu Nr. 373/2001 (FEK A’251) ir 2002 m. gruodžio 23 d. Prezidento dekretu Nr. 385/2002 (FEK A’ 334, toliau – Dekretas Nr. 165/2000), skirtas Direktyvai 89/48 perkelti į Graikijos teisės sistemą.

9        Dekreto Nr. 165/2000 2 straipsnio 5 ir 7 dalyse, 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalies a punkte ir 5 straipsnyje įtvirtinti minėtos Direktyvos 89/48 atitinkamai 1 straipsnio e ir g punktai, 2 straipsnio pirma pastraipa, 3 straipsnio pirmos pastraipos a punktas ir 4 straipsnis.

10      Be to, Dekreto Nr. 165/2000 10 straipsniu Švietimo ir religinių reikalų ministerijoje numatyta sukurti Saeitte kaip kolegialų organą, kuriam pagal to paties dekreto 11 straipsnį buvo pavesta priimti sprendimus dėl prašymų pripažinti aukštojo mokslo diplomus, patenkančius į Direktyvos 89/48 taikymo sritį.

 Inžinieriaus mechaniko ir telekomunikacijų inžinieriaus profesijos

11      Graikijoje inžinieriaus mechaniko ir telekomunikacijų inžinieriaus profesijos yra reglamentuojamos profesijos, pagal kurias gali dirbti tik Techniko Epimelitirio tis Elladas (Graikijos technikos rūmai, toliau – TEE) nariai.

12      1926 m. lapkričio 27 d. ir gruodžio 14 d. Prezidento dekreto, kuriuo kodifikuojamos nuostatos ir tekstai, susiję su TEE sudarymu (FEK A’ 430), iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 1486/1984 (FEK A’ 161) ir 1991 m. lapkričio 30 d. bei gruodžio 12 d. Prezidento dekretu Nr. 512/1991 (FEK A’ 190, toliau – Dekretas dėl TEE), 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybių narių piliečiai privalomai registruojami kaip TEE nariai, „jei turi Metsovo nacionalinės politechnikos mokyklos diplomą, valstybės politechnikos mokyklų diplomą arba lygiaverčių užsienio mokyklų diplomą ir leidimą verstis profesine veikla“.

13      Pagal šio dekreto 2 straipsnio 5 dalį specialistai suskirstyti į devynias specialybes, tarp kurių yra inžinieriaus mechaniko specialybė, tačiau nėra telekomunikacijų inžinieriaus specialybės.

14      Pagal Dekreto dėl TEE 2 straipsnio 6 dalį tarp šio dekreto 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžtų specialybių nesančios specialybės priskiriamos prie artimiausios specialybės. Nepaisant to, TEE narys, kurio specialybė buvo šitaip priskirta, turi profesines teises, susijusias su kvalifikacija ar tik specialybe, nurodyta leidime dirbti pagal profesiją, kaip apibrėžta galiojančiuose teisės aktuose.

15      Dekreto dėl TEE 4 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad TEE organizuoja egzaminus, pagal galiojančias nuostatas suteikia leidimus dirbti pagal inžinieriaus profesiją ir tvarko inžinierių registrus.

16      Pagal 1981 m. gruodžio 30 d. ir 31 d. Įstatymo Nr. 1225/1981 (FEK B’ 713) 1 straipsnio 4 dalį šioje srityje TEE suteikiama kompetencija išduoti leidimą dirbti pagal profesiją Graikijoje aukštojo mokslo įstaigų ir lygiaverčių užsienio aukštojo mokslo įstaigų inžinieriaus diplomų turėtojams. Pagal to paties įstatymo 1 straipsnio 3 dalį tai taip pat galioja inžinierių, turinčių užsienyje esančių aukštojo mokslo įstaigų diplomus ir baigusių atitinkamos specialybės studijas, kurios neatitinka tų, kurias baigė nacionalinių aukštojo mokslo įstaigų diplomus turintys inžinieriai, atveju.

17      Remiantis Įstatymu Nr. 1225/1981, viešųjų darbų ministro kartu su nacionalinio švietimo ir religinių reikalų ministru priimtame 1984 m. rugsėjo 14 d. ir spalio 5 d. Įsakyme ED 5/4/339 nustatoma TEE suteikiamų leidimų verstis inžinieriaus profesija išdavimo tvarka.

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑422/09 (Vandorou)

18      Laikotarpiu nuo 1994 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. vasario mėn. išklausiusi paskaitas ir išlaikiusi magistratūros egzaminus London Guildhall University (Guildhall universitetas Londone, Jungtinė Karalystė) V. S. Vandorou gavo diplomą „Master of Business Administration“. Studijuodama ji dirbo Jungtinėje Karalystėje, būtent bendrovėje Elf Oil Ltd (toliau – Elf Oil).

19      1997 m. rugpjūčio 15 d. V. S. Vandorou įstojo į Association of Chartered Certified Accountants (Jungtinės Karalystės atestuotų auditorių asociacija, toliau – ACCA). Išlaikiusi egzaminus ir įgijusi būtiną patvirtintą profesinę patirtį apskaitos ir (arba) audito srityje, 2000 m. balandžio 17 d. ji tapo oficialia šios profesinės organizacijos nare ir įgijo „Chartered Certified Accountant“ (atestuotas auditorius ir finansininkas) profesinį vardą. Tarp šių dviejų laikotarpių V. S. Vandorou dirbo Graikijoje audito akcinėje bendrovėje Pricewaterhouse Coopers (toliau – Pricewaterhouse Coopers).

20      2002 m. balandžio 10 d. V. S. Vandorou pateikė prašymą Saeitte pripažinti jos teisę Graikijoje verstis pagal finansininko mokesčių eksperto profesiją.

21      Ji pateikė pažymėjimus, patvirtinančius, jog Jungtinėje Karalystėje ji turėjo teisę verstis „Chartered Certified Accountant“ profesija, kuriuose buvo apibūdinta, kokią veiklą ši profesija apima. Be to, ji rėmėsi savo profesine patirtimi, įgyta Elf Oil ir Pricewaterhouse Coopers, taip pat pateikė atitinkamas šių bendrovių išduotas pažymas.

22      2004 m. kovo 23 d. Aktu Nr. 80 (toliau – pirmasis ginčijamas aktas) Saeitte visų pirma pripažino, kad finansininko profesija tiek Graikijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje yra reglamentuojama ir kad V. S. Vandorou, turėdama Jungtinės Karalystės profesinės organizacijos ACCA suteiktą profesinį „Chartered Certified Accountant“ vardą, turi būti laikoma turinti finansininko diplomą pagal Direktyvą 89/48 ir Dekretą Nr. 165/2000. Be to, Saeitte manė, jog V. S. Vandorou reikėjo taikyti kompensacines priemones „dėl esminių jos studijų programos skirtumų, palyginti su auditorių mokymu ir lavinimu Graikijoje“. Taigi ji nusprendė sudaryti trijų narių komisiją, kuri nustatytų tikslų minėtų priemonių turinį.

23      Remdamasi šios trijų narių komisijos sprendimu 2004 m. spalio 25 d. Aktu Nr. 89 (toliau – antrasis ginčijamas aktas) Saiette kaip kompensacinę teisės Graikijoje verstis finansininko mokesčių eksperto profesija pripažinimo priemonę V. S. Vandorou nustatė pareigą išlaikyti kvalifikacinį nacionalinės teisės, visų pirma – įmonių, komercinės, darbo ir mokesčių teisės egzaminą ar testą, nes norint dirbti pagal šią profesiją reikia tikslių nacionalinės teisės normų žinių. Be to, taikydama Dekreto Nr. 165/2000 5 straipsnį, kuriuo perkeliama Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkto trečia pastraipa, Saeitte nurodė, kad V. S. Vandorou neturėjo teisės pasirinkti adaptacijos laikotarpio arba kvalifikacinio egzamino ar testo, nes dirbant pagal finansininko mokesčių eksperto profesiją „reikia tiksliai išmanyti nacionalinę teisę ir kuriose konsultavimas ir (ar) pagalbos nacionalinės teisės klausimais teikimas yra svarbus ir nuolatinis profesinės veiklos baras“.

24      Galiausiai Saeitte nusprendė, jog negalima atsižvelgti į V. S. Vandorou profesinę patirtį, kurią ji įgijo Graikijoje dirbdama Pricewaterhouse Coopers. Iš tiesų netenkinami Dekreto Nr. 165/2000 2 straipsnio 5 dalies, pagal kurią, kaip ir pagal Direktyvos 89/48 1 straipsnio e punktą, „profesine patirtimi“ laikomas „faktiškas ir teisėtas darbas pagal atitinkamą profesiją valstybėje narėje“, reikalavimai, turint omenyje tai, kad V. S. Vandorou neturėjo leidimo dirbti pagal finansininko profesiją Graikijoje laikotarpiu, kai ji įgijo nagrinėjamą patirtį.

25      Taigi V. S. Vandorou pateikė Symvoulio tis Epikrateias du ieškinius atitinkamai dėl pirmojo ir antrojo ginčijamų aktų.

26      Dėl ieškinio dėl pirmojo ginčijamo akto Symvoulio tis Epikrateias mano, kad šis aktas turi būti panaikintas, nes nepakankamai motyvuotas tiek, kiek jame nuspręsta V. S. Vandorou taikyti kompensacines priemones. Iš tiesų Saeitte tik bendrai ir neapibrėžtai pasirėmė „esminiais studijų programos skirtumais“, nors turėjo specialiai ir konkrečiai remtis V. S. Vandorou mokymo dalykais ir atitinkamame Graikijos diplome nurodytais dalykais, nustatyti šių dalykų skirtumus ir priimti išsamiai ir konkrečiai motyvuotą sprendimą dėl šių skirtumų esminio pobūdžio.

27      Kalbėdamas apie ieškinį dėl antrojo ginčijamo akto, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad jo galiojimas priklauso nuo pirmojo ginčijamo akto galiojimo ir kad todėl panaikinus pirmąjį ginčijamą aktą reikėtų panaikinti ir antrąjį.

28      Vis dėlto šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias mano, kad reikia nagrinėti ir panaikinimo pagrindą, pagal kurį antrojo ginčijamo akto motyvuose yra teisės klaidų, nes jame Saeitte nusprendė, kad nagrinėjant, ar V. S. Vandorou turėtų būti taikomos kompensacinės priemonės, nereikėjo atsižvelgti į Graikijoje įgytą jos profesinę patirtį. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šio pagrindo nagrinėjimas būtinas tam, kad nustačius klausimus, kuriuos kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turės išsamiai išnagrinėti panaikinus ginčijamus aktus, būtų tiksliai nustatytos šios institucijos pareigos, kai ji turės įgyvendinti teismo sprendimą dėl panaikinimo, o V. S. Vandorou, be kita ko, atsižvelgiant į proceso ekonomijos principą, bus suteikta visiška ir veiksminga teisminė gynyba.

29      Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos 89/48 <...> 4 straipsnio 1 dalies b punktą <...> „profesine patirtimi“, į kurią atsižvelgė kompetentinga nacionalinės valdžios institucija vertindama, ar suinteresuotojo asmens kompetencija, įgyta per tokią patirtį, gali iš dalies ar visiškai kompensuoti esminius dalykų, kurių suinteresuotasis asmuo mokėsi kilmės valstybėje narėje, ir tų, kurie nurodyti atitinkamame priimančiosios valstybės narės reikalaujamame diplome, skirtumus, laikoma patirtis, turinti visus šiuos požymius:

a)      suinteresuotasis asmuo šią patirtį įgijo gavęs diplomą, kilmės valstybėje narėje leidžiantį dirbti pagal atitinkamą reglamentuojamą profesiją;

b)      suinteresuotasis asmuo įgijo šią patirtį priimančiojoje valstybėje narėje užsiimdamas profesine veikla, kuri, nors nesutampa su reglamentuojama profesija, pagal kurią norėdamas dirbti jis pateikė paraišką pagal Direktyvą 89/48 <...> (ir, beje, pagal kurią negalima teisėtai dirbti priimančiojoje valstybėje narėje, kol nebus patenkinta tokia paraiška), bet, remiantis vertinti paraišką kompetentingos valdžios institucijos atliktu vertinimu iš esmės, yra profesinė veikla, susijusi su šia reglamentuojama profesija, ir

c)      ši patirtis, remiantis minėtos nacionalinės valdžios institucijos atliktu vertinimu iš esmės, dėl tokio ryšio laikoma galinti bent iš dalies kompensuoti esminius dalykų, kurių suinteresuotasis asmuo mokėsi kilmės valstybėje narėje, ir tų, kurie nurodyti priimančiosios valstybės narės atitinkamame diplome, skirtumus?“

 Byla C‑425/09 (Giankoulis)

30      V. A. Giankoulis turi Kavalos Technologiko Ekpaideftiko Idryma Taikomosios technikos mokyklos (Graikija) Mechanikos departamento diplomą ir Cranfield technologijos instituto (Jungtinė Karalystė) magistrantūros studijų diplomą „Master of Science“ gamybos sistemų mechanikos srityje.

31      1996 m. balandžio 17 d. V. A. Giankoulis buvo įdarbintas bendrovėje Elliniki Viomichania Alouminiou AE (toliau – Elliniki Viomichania Alouminiou). Iki 1997 m. gruodžio 31 d. jis dirbo liejykloje kaip už techninę priežiūrą atsakingas inžinieriaus pavaduotojas, o iki 2000 m. gruodžio 31 d. – buvo atsakingas už liejyklos mechaninių įrenginių techninę priežiūrą.

32      Nuo 2000 m. liepos 12 d. V. A. Giankoulis priklauso Institution of Mechanical Engineers (Jungtinės Karalystės inžinierių mechanikų institutas). Remiantis šios įstaigos išduota 2000 m. lapkričio 8 d. pažyma, jis turi teisę vadintis „Chartered Engineer“. Į „Chartered Engineers“ sąrašą jis įrašytas dėl akademinės kvalifikacijos ir Graikijoje įgytos profesinės patirties.

33      Nuo 2002 m. sausio 1 d. V. A. Giankoulis dirbo bendrame Elliniki Viomichania Alouminiou liejyklos ir lydymo skyriuje kaip inžinieriaus pavaduotojas, atsakingas už techninę priežiūrą.

34      2001 m. kovo 9 d. V. A. Giankoulis pateikė Saeitte paraišką pripažinti jo teisę Graikijoje dirbti pagal inžinieriaus mechaniko profesiją. Be dokumentų, patvirtinančių minėtą akademinį išsilavinimą, jis pateikė pažymą dėl savo profesinės patirties Elliniki Viomichania Alouminiou.

35      Įvykus keliems susirinkimams, kuriuose buvo priimti tik sprendimai sustabdyti paraiškos nagrinėjimą, 2002 m. balandžio 8 d. Aktu Nr. 42 (toliau – trečiasis ginčijamas aktas) Saeitte nusprendė, kad V. A. Giankoulis Kavalos Technologiko Ekpaideftiko Idryma gautas mokymas ir lavinimas iš esmės skiriasi nuo atitinkamos patirties, suteikiamos Graikijos aukštojo mokslo įstaigų politechnikos institutuose, o jo profesinė patirtis, įgyta tik Graikijoje, nesusijusi su inžinieriaus mechaniko profesija. Saeitte taip pat nusprendė, jog, norint kompensuoti šiuos esminius mokymo ir lavinimo skirtumus, reikia V. A. Giankoulis taikyti kompensacines priemones ir sudaryti trijų narių komisiją, kuri nustatytų šių priemonių turinį.

36      Sudaryta komisija 2002 m. lapkričio 12 d. protokole pasiūlė įpareigoti V. A. Giankoulis laikyti keturių mokymo dalykų egzaminą ar testą arba baigti trejų metų adaptacijos laikotarpį, kad būtų kompensuoti neatitikimai srityse, apimančiose pagrindines inžinieriaus mechaniko žinias, ir kitų septynių dalykų kvalifikacinį egzaminą ar testą arba baigti trejų metų adaptacijos laikotarpį, siekiant atitikties su elektrotechnikos inžinieriaus profesija susijusių žinių srityse.

37      Po kitų dviejų sprendimų sustabdyti nagrinėjimą 2004 m. rugsėjo 21 d. priėmusi Aktą Nr. 87 (toliau – ketvirtasis ginčijamas aktas) Saeitte nusprendė nesutikti su minėtos komisijos ataskaita tiek, kiek ji susijusi su kompensacinėmis priemonėmis dėl inžinieriaus mechaniko profesijos. Taigi Saeitte kaip kompensacinę priemonę nusprendė nurodyti V. A. Giankoulis išlaikyti toliau išvardytų mechaninės inžinerijos srities dalykų kvalifikacinį egzaminą ar testą arba prižiūrint specialistui baigti trejų metų adaptacijos laikotarpį: „Šiluminė technika – Termodinamika – Šiluminiai įrenginiai – Šaldymo įrenginiai – Oro kondicionavimas – Keltuvai – Hidrauliniai įrenginiai ir pumpavimo stotys“.

38      Tada V. A. Giankoulis pateikė ieškinį Symvoulio tis Epikrateias prašydamas panaikinti trečiąjį ir ketvirtąjį ginčijamus aktus.

39      Symvoulio tis Epikrateias mano, kad trečiasis ginčijamas aktas turi būti panaikintas, nes nepakankamai motyvuotas tiek, kiek jame nuspręsta V. A. Giankoulis taikyti kompensacines priemones. Iš tiesų Saeitte tik bendrai ir neapibrėžtai pasirėmė esminiais V. A. Giankoulis studijų programos skirtumais, nors turėjo specialiai ir konkrečiai remtis V. A. Giankoulis mokymo dalykais ir dalykais studijų, kurias baigus Graikijoje išduodamas diplomas, kurį pagal įstatymus privalu turėti norint užsiimti reglamentuojama inžinieriaus mechaniko profesine veikla, nustatyti šių dalykų skirtumus ir priimti išsamiai ir konkrečiai motyvuotą sprendimą dėl šių skirtumų esminio pobūdžio.

40      Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad ketvirtojo ginčijamo akto galiojimas priklauso nuo trečiojo ginčijamo akto galiojimo ir kad todėl panaikinus trečiąjį ginčijamą aktą reikėtų panaikinti ir ketvirtąjį.

41      Vis dėlto šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias mano, kad reikia nagrinėti ir panaikinimo pagrindą, pagal kurį ketvirto ginčijamo akto motyvuose yra teisės klaidų, nes jame Saeitte, pritardama trijų narių kolegijos ataskaitai, nusprendė, kad nustatant kompensacines priemones nereikėjo atsižvelgti į Graikijoje ieškovo įgytą profesinę patirtį. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šio pagrindo nagrinėjimas būtinas tam, kad nustačius klausimus, kuriuos kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turės išsamiai išnagrinėti panaikinus ginčijamus aktus, būtų tiksliai nustatytos šios institucijos pareigos, kai ji turės įgyvendinti teismo sprendimą dėl panaikinimo, o V. A. Giankoulis, be kita ko, atsižvelgiant į proceso ekonomijos principą, bus suteikta visiška ir veiksminga teisminė gynyba.

42      Nagrinėdamas šį pagrindą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suabejojo, ar V. A. Giankoulis profesinė patirtis, įgyta gavus „Chartered Engineer“ diplomą, yra „profesinė patirtis“, į kurią reikia atsižvelgti taikant Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

43      Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 89/48 <...> 4 straipsnio 1 dalies b punkte <...> esanti sąvoka „profesinė patirtis“ atitinka šios direktyvos 1 straipsnio e punkte apibrėžtą sąvoką „profesinė patirtis“ ir reiškia patirtį, turinčią visus šiuos požymius:

a)      suinteresuotasis asmuo šią patirtį įgijo gavęs diplomą, kilmės valstybėje narėje leidžiantį dirbti pagal atitinkamą reglamentuojamą profesiją;

b)      suinteresuotasis asmuo įgijo šią patirtį dirbdamas pagal profesiją, dėl kurios pateikė paraišką pagal Direktyvą 89/48 <...> (žr. sąvokas „the profession concerned“, „la profession concernée“ ir „der Breffende Beruf“, vartojamas [minėtos] direktyvos versijose atitinkamai anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis), ir

c)      aptariama profesine veikla verstasi teisėtai, t. y. laikantis atitinkamuose valstybės narės, kurioje ja verstasi, teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir todėl negalima atsižvelgti į patirtį, įgytą dirbant pagal šią profesiją priimančiojoje valstybėje narėje iki patenkinant jo paraišką, kadangi priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai dirbti pagal šią profesiją negalima, kol nebus patenkinta paraiška (nepažeidžiant šios direktyvos 5 straipsnio, pagal kurį leidžiama tam tikromis sąlygomis, siekiant baigti profesinį parengimą, įgytą ne kilmės valstybėje narėje, dirbti priimančiojoje valstybėje narėje pagal profesiją prižiūrint kvalifikuotam specialistui)?“

 Byla C‑426/09 (Askoxilakis)

44      I. G. Askoxilakis turi Kretos universiteto (Graikija) Fizikos mokslų fakulteto fizikos mokslų diplomą bei Miuncheno universiteto (Vokietija) Elektroninės inžinerijos ir informacinių technologijų fakulteto komunikacijų inžinerijos specializacijos magistrantūros studijų diplomą. Pagal jį jam leidžiama Vokietijoje verstis reglamentuojama profesine veikla komunikacijų inžinerijos srityje.

45      2003 m. spalio 21 d. I. G. Askoxilakis pateikė paraišką Saeitte, kurioje prašė pripažinti teisę Graikijoje dirbti pagal komunikacijų inžinieriaus profesiją. Be dokumentų, patvirtinančių minėtą akademinį išsilavinimą, jis pateikė Tyrimų ir technologijų instituto (toliau – TTI) pažymą, patvirtinančią, kad nuo 2002 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. vasario 28 d. jis dirbo pagal šio instituto mokslinių tyrimų programas, o nuo 2003 m. kovo 1 d. dirbo „Tinklų ir telekomunikacijų“ laboratorijoje kaip specializuotas techninių mokslų darbuotojas. Saeitte prašymu I. G. Askoxilakis dar pateikė antrą TTI pažymą, kurioje detaliau apibūdinamas jo darbas šiame institute.

46      2004 m. rugsėjo 21 d. Aktu Nr. 87 (toliau – penktasis ginčijamas aktas) Saeitte nusprendė I. G. Askoxilakis taikyti kompensacines priemones, kad būtų kompensuoti esminiai skirtumai tarp jo baigtų studijų ir dalykų, kurie dėstomi Graikijos politechnikos mokyklose informacinių technologijų, tinklų ir telekomunikacijų inžinieriaus profesijai įgyti. Be to, Saeitte nusprendė sudaryti trijų narių komisiją, kuri nustatytų šių kompensacinių priemonių turinį.

47      Sudaryta komisija 2005 m. vasario 10 d. ataskaitoje pasiūlė laikyti toliau išvardytų dalykų kvalifikacinį egzaminą ar testą arba baigti trejų metų adaptacijos laikotarpį: „A. Skaitmeninių, elektros ir analoginių grandinių projektavimas. Tinklų analizė. B. Kompiuterių sektorius. Kompiuterinės sistemos. Kompiuterinės funkcinės sistemos. Programavimo kalbų kūrimas ir diegimas. Algoritmai ir sudėtingumas. Struktūros ir duomenų bazės. Programinės technologijos. C. Tinklai ir telekomunikacijos. Formatavimas. Perdavimas. Sistemų vertinimas ir platinimas. Bevielis ryšys ir signalų platinimas. Internetas ir jo taikomosios programos“.

48      2005 m. kovo 8 d. Aktu Nr. 96 (toliau – šeštasis ginčijamas aktas) Saeitte nusprendė pritarti šiai ataskaitai ir taikyti I. G. Askoxilakis nurodytas kompensacines priemones, neatsižvelgdama į jo profesinę patirtį, įgytą TTI.

49      Tada I. G. Askoxilakis pareiškė ieškinį dėl penktojo ir šeštojo ginčijamų aktų.

50      Pirmiausia Symvoulio tis Epikrateias mano, kad penktasis ginčijamas aktas turi būti panaikintas, nes nepakankamai motyvuotas tiek, kiek jame nuspręsta I. G. Askoxilakis taikyti kompensacines priemones. Iš tiesų Saeitte tik bendrai ir neapibrėžtai pasirėmė „esminiais skirtumais“, nors turėjo specialiai ir konkrečiai remtis I. G. Askoxilakis mokymo dalykais ir dalykais studijų, kurias baigus Graikijoje išduodamas diplomas, kurį pagal įstatymus privalu turėti norint užsiimti reglamentuojama telekomunikacijų inžinieriaus veikla, nustatyti šių dalykų skirtumus ir priimti išsamiai ir konkrečiai motyvuotą sprendimą dėl šių skirtumų esminio pobūdžio.

51      Antra, Symvoulio tis Epikrateias konstatavo, kad šeštojo ginčijamo akto galiojimas priklauso nuo penktojo ginčijamo akto galiojimo ir kad todėl panaikinus penktąjį ginčijamą aktą reikėtų panaikinti ir šeštąjį.

52      Vis dėlto šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias mano, kad reikia nagrinėti ir panaikinimo pagrindą, pagal kurį šeštojo ginčijamo akto motyvuose yra tesės klaidų, nes jame Saeitte nusprendė, kad nagrinėjant, ar I. G. Askoxilakis turėtų būti taikomos kompensacinės priemonės, nereikėjo atsižvelgti į Graikijoje įgytą jo profesinę patirtį. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šio pagrindo nagrinėjimas būtinas tam, kad nustačius klausimus, kuriuos kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turės išsamiai išnagrinėti panaikinus ginčijamus aktus, būtų tiksliai nustatytos šios institucijos pareigos, kai ji turės įgyvendinti teismo sprendimą dėl panaikinimo, o I. G. Askoxilakis, be kita ko, atsižvelgiant į proceso ekonomijos principą, bus suteikta visiška ir veiksminga teisminė gynyba.

53      Nagrinėdamas šį pagrindą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suabejojo, ar I. G. Askoxilakis TTI įgyta profesinė patirtis yra „profesinė patirtis“, į kurią reikia atsižvelgti taikant Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

54      Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 89/48 <...> 4 straipsnio 1 dalies b punkte <...> esanti sąvoka „profesinė patirtis“ atitinka šios direktyvos 1 straipsnio e punkte apibrėžtą sąvoką „profesinė patirtis“ ir reiškia patirtį, turinčią visus šiuos požymius:

a)      suinteresuotasis asmuo šią patirtį įgijo gavęs diplomą, kilmės valstybėje narėje leidžiantį dirbti pagal atitinkamą reglamentuojamą profesiją;

b)      suinteresuotasis asmuo įgijo šią patirtį dirbdamas pagal profesiją, dėl kurios pateikta paraiška pagal Direktyvą 89/48 <...> (žr. sąvokas „the profession concerned“, „la profession concernée“ ir „der Breffende Beruf“, vartojamas šios direktyvos versijose atitinkamai anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis), ir

c)      aptariama profesine veikla verstasi teisėtai, t. y. laikantis atitinkamuose valstybės narės, kurioje ja verstasi, teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir todėl negalima atsižvelgti į patirtį, įgytą dirbant pagal šią profesiją priimančiojoje valstybėje narėje iki patenkinant jo paraišką, kadangi priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai dirbti pagal šią profesiją negalima, kol nebus patenkinta paraiška (nepažeidžiant šios direktyvos 5 straipsnio, pagal kurį leidžiama tam tikromis sąlygomis, siekiant baigti profesinį parengimą, įgytą ne kilmės valstybėje narėje, dirbti priimančiojoje valstybėje narėje pagal profesiją prižiūrint kvalifikuotam specialistui)?“

55      2009 m. vasario 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑422/09, C–425/09 ir C‑426/09 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.

 Dėl prejudicinių klausimų

56      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad visi trys pareiškėjai pagrindinėse bylose siekia verstis reglamentuojama profesija Graikijoje remdamiesi savo teise verstis atitinkama reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje. Visų šių trijų pareiškėjų atveju Saeitte konstatavo esminius skirtumus tarp pareiškėjų pagrindinėse bylose studijų ir studijų, kurias paprastai reikia baigti norint verstis atitinkamomis profesijomis Graikijoje, ir todėl ši institucija nusprendė, jog būtina nustatyti kompensacines priemones, kaip numatyta Direktyvos 89/48 4 straipsnyje.

57      Nustatydama šių kompensacinių priemonių apimtį Saeitte nusprendė, kad nebuvo galima atsižvelgti į pareiškėjų pagrindinėse bylose įgytą praktinę patirtį, neišnagrinėjusi, ar šia patirtimi visiškai arba iš dalies galima kompensuoti minėtus esminius studijų skirtumus.

58      Pateikęs šiuos prejudicinius klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kiek nacionalinė valdžios institucija, kuriai pavesta spręsti dėl kitoje valstybėje narėje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, prireikus nustatydama kompensacines priemones, kuriomis siekiama kompensuoti esminius pareiškėjų studijų ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamų studijų skirtumus, turi atsižvelgti į visą praktinę patirtį, kuria galima visiškai ar iš dalies kompensuoti minėtus skirtumus.

59      Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjų pagrindinėse bylose dirbant įgyta praktinė patirtis, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, negali būti laikoma „profesine patirtimi“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 89/48 1 straipsnio e punktą.

60      Iš tiesų, kaip matyti iš šioje nuostatoje esančios apibrėžties, skaitomos kartu su šios direktyvos 1 straipsnio a, c ir d punktais, ši sąvoka reiškia reglamentuojamos profesinės veiklos, kai jos pradėjimas ar vykdymas pagal įstatymus ir kitus teisės aktus priklauso nuo „diplomo“, kaip jis apibrėžtas 1 straipsnio a punkte, vykdymą.

61      Tačiau pareiškėjų pagrindinėse bylose įgyta patirtis prieš gaunant diplomą, jiems suteikiantį teisę verstis nagrinėjama profesija valstybėje narėje, negali apimti tokios reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymo. Tai pasakytina apie patirtį, kurią V. S. Vandorou įgijo Elf Oil ir Pricewaterhouse Coopers prieš tapdama ACCA nare, ir patirtį, kurią V. A. Giankoulis įgijo Elliniki Viomichania Alouminiou prieš tapdamas Jungtinės Karalystės inžinierių mechanikų instituto nariu.

62      Be to, iš principo reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymu, net gavus diplomą, suteikiantį teisę verstis nagrinėjama profesija tam tikroje valstybėje narėje, negali būti laikomas kitoje valstybėje narėje, kurioje dar nebuvo įgyta teisė verstis šia profesija, dirbtas darbas.

63      Todėl V. S. Vandorou patirtis Pricewaterhouse Coopers, įgyta gavus ACCA nario statusą dirbant Graikijoje, negali būti laikoma „profesine patirtimi“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 89/48 1 straipsnio e punkte. Tas pats pasakytina apie V. A. Giankoulis patirtį, kurią jis įgijo Elliniki Viomichania Alouminiou tapęs Jungtinės Karalystės inžinierių mechanikų instituto nariu, ir apie I. G. Askoxilakis patirtį, įgytą TTI.

64      Todėl iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto antros pastraipos neišplaukia jokia pareiga atsižvelgti į praktinę patirtį, kaip antai įgytoji pareiškėjų pagrindinėse bylose, kuri nėra „profesinė patirtis“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 89/48 1 straipsnio e punkte.

65      Tačiau reikia pabrėžti, kad taikant Sąjungos teisę patvirtintos priemonės turi atitikti bendruosius šios teisės principus, visų pirma – proporcingumo principą. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Direktyvos 89/48 4 straipsnis, pagal kurį aiškiai leidžiamos kompensacinės priemonės, turi būti taikomas tik tais atvejais, jeigu jos proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Colegio, C‑330/03, Rink. p. I‑801, 24 punktas ir 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Van Leuken, C‑197/06, Rink. p. I‑2627, 39 punktas).

66      Kaip, beje, Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs, veiksmingai įgyvendinti EB 39 ir 43 straipsniuose garantuotas pagrindines laisves gali būti nepagrįstai kliudoma, jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kurioms pavesta spręsti dėl kitoje valstybėje narėje įgytų profesinių vardų pripažinimo, neatsižvelgia į svarbias žinias ir kvalifikaciją, kurias jau įgijo pareiškėjas, norintis nacionalinėje teritorijoje verstis profesija, kurią norint vykdyti pagal nacionalinės teisės aktus keliamas reikalavimas turėti diplomą ar profesinę kvalifikaciją (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, Rink. p. I‑2357, 15 punktą ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Fernández de Bobadilla, C‑234/97, Rink. p. I‑4773, 33 punktą).

67      Todėl prieš nustatydamos kompensacines priemones, kurios išlygintų kilmės valstybėje narėje ir pareiškėjo priimančiojoje valstybėje narėje suteiktų studijų skirtumus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi nustatyti, ar pareiškėjo įgytų žinių, įskaitant per praktiką priimančiojoje valstybėje narėje įgytas žinias, pakanka siekiant nustatyti, ar jis turi šių institucijų reikalaujamas žinias (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Vlassopoulou 20 punktą ir Fernández de Bobadilla 33 punktą; 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, Rink. p. I‑13467, 62 punktą ir 2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Peśla, C‑345/08, Rink. p. I‑0000, 41 punktą).

68      Aišku, kad atliekant šį vertinimą dažniausiai svarbiausia bus verčiantis nagrinėjama reglamentuojama profesija kilmės valstybėje narėje įgyta patirtis, o tai visiškai pateisina Direktyvos 89/48 4 straipsnio 1 dalies b punkto antroje pastraipoje nustatytą aiškų priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos įpareigojimą atsižvelgti į šią patirtį.

69      Vis dėlto, kadangi kiekviena praktinė patirtis vykdant susijusią veiklą gali pagilinti pareiškėjo žinias, kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti į bet kokią praktinę patirtį, naudingą verčiantis profesija, kuria verstis prašoma leidimo. Spręsti, kokią tiksliai vertę reikia suteikti šiai patirčiai, turi kompetentinga valdžios institucija atsižvelgdama į konkrečias vykdytas funkcijas, vykdant šias funkcijas įgytas ir taikytas žinias, taip pat atitinkamam suinteresuotajam asmeniui patikėtas pareigas ir nepriklausomumo lygį.

70      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad vykdydamas su reglamentuojama profesija susijusią veiklą, kurią kontroliuoja ir už kurią atsakingas yra tam tikros profesijos atstovas, turintis tinkamą kvalifikaciją priimančiojoje valstybėje narėje, nors tai nėra nagrinėjamos reglamentuojamos profesijos vykdymas šioje valstybėje narėje, suinteresuotasis asmuo dažniausiai įgyja tam tikros vertės svarbių žinių. Nors, kaip taip pat teigė Europos Komisija, neteisėtos patirties negalima prilyginti teisėtai patirčiai, vis dėlto, nepritariant Graikijos vyriausybės per posėdį išreikštiems būgštavimams, reikia nurodyti, kad toks profesinės veiklos vykdymas neturi būti laikomas neteisėtu, nes suinteresuotasis asmuo tokiomis sąlygomis vienas nesiverčia reglamentuojama profesija.

71      Reikia pridurti, kad pareiga atsižvelgti į visą svarbią pareiškėjo patirtį neišnyksta priėmus direktyvas, susijusias su abipusiu diplomų pripažinimu (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Hocsman, C‑238/98, Rink. p. I‑6623, 23 ir 31 punktus; 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑232/99, Rink. p. I‑4235, 22 punktą ir minėto Sprendimo Morgenbesser 58 punktą).

72      Atsižvelgiant į visus šiuos vertinimus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad nacionalinė valdžios institucija, kuriai pavesta spręsti dėl kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, prireikus nustatydama kompensacines priemones, kuriomis siekiama kompensuoti esminius pareiškėjo studijų ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamų studijų skirtumus, pagal EB 39 ir 43 straipsnius turi atsižvelgti į visą praktinę patirtį, kuria galima visiškai ar iš dalies kompensuoti minėtus skirtumus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

73      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

Nacionalinė valdžios institucija, kuriai pavesta spręsti dėl kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo, prireikus nustatydama kompensacines priemones, kuriomis siekiama kompensuoti esminius pareiškėjo studijų ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamų studijų skirtumus, pagal EB 39 ir 43 straipsnius turi atsižvelgti į visą praktinę patirtį, kuria galima visiškai ar iš dalies kompensuoti minėtus skirtumus.

Parašai.

---

* Proceso kalba: graikų.