I – Faktinės bylos aplinkybės ir skundžiamas sprendimas

II – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

III – Analizė

А – Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su teisės klaida, padaryta aiškinant kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar apeliantė „priklauso arba [ją] kontroliuoja“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte

1. Šalių argumentai

2. Vertinimas

B – Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su teisės klaida, padaryta aiškinant Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą, ir antrasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su proporcingumo principo pažeidimu

1. Šalių argumentai

2. Vertinimas

а) Pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis

b) Antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindas

C – Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą vertinimo klaida

1. Šalių argumentai

2. Vertinimas

IV – Bylinėjimosi išlaidos

V – Išvada

1. 

Šiuo apeliaciniu skundu Melli Bank plc (toliau – Melli Bank arba apeliantė) prašo panaikinti Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) sprendimą Melli Bank prieš Tarybą ( 2 ) (toliau – skundžiamas sprendimas) sujungtose bylose T-246/08 ir T-332/08. Šiuo sprendimu Bendrasis Teismas byloje T-246/08 atmetė apeliantės ieškinį dėl 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo 2008/475/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį ( 3 ) (toliau – ginčijamas sprendimas), priedo B lentelės 4 dalies, kuria Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) įtraukė apeliantės pavadinimą į subjektų, kurių turtas turi būti įšaldytas, sąrašą, panaikinimo, o byloje T-332/08 atmetė ne tik prašymą panaikinti B lentelės 4 dalį, bet ir prašymą pripažinti, kad 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui ( 4 ) 7 straipsnio 2 dalies d punktas yra netaikytinas.

2.

Iš skundžiamo sprendimo 1 ir paskesnių punktų matyti, kad apeliantė yra akcinė bendrovė, įregistruota ir turinti registruotą buveinę Jungtinėje Karalystėje. Veiklą ji pradėjo 2002 m., po to, kai buvo pertvarkytas Bank Melli Iran (toliau – Bank Melli) Jungtinės Karalystės filialas. Bank Melli, kuriam priklauso visas apeliantės kapitalas, yra Irano bankas, priklausantis Irano valstybei. Pačiai Melli Bank leidimą vykdyti veiklą yra išdavusi ir jos veiklą reguliuoja Financial Services Authority (Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų sektoriaus reguliavimo institucija, toliau – FSA).

3.

Bendrojo Teismo išnagrinėta byla yra susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų su branduolinių ginklų platinimu susijusią veiklą ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas). Šių priemonių taikymo pradžia susijusi su Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (toliau – Saugumo Taryba) rezoliucija 1737 (2006) ( 5 ), kurios priede buvo išvardyti asmenys ir subjektai, Saugumo Tarybos nuomone, užsiėmę branduolinių ginklų platinimu Irane ir kurių lėšos bei ekonominiai ištekliai (toliau – lėšos) turi būti įšaldyti. Šis sąrašas buvo papildytas 2007 m. kovo 24 d. Saugumo Tarybos rezoliucija 1747 (2007) ( 6 ). Pažymėtina, kad nei Bank Melli, nei Melli Bank nebuvo įtraukti į šį sąrašą net ir jį papildžius.

4.

Europos Sąjungoje (toliau – ES) Rezoliucija 1737 (2006) buvo įgyvendinta 2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendrąja pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui ( 7 ). Šios bendrosios pozicijos 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad visos lėšos, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso arba kurias valdo arba kontroliuoja rezoliucijoje nurodyti asmenys ir subjektai, turi būti įšaldytos. Bendrosios pozicijos 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad ši priemonė taikoma ir asmenims bei subjektams, kuriuos Taryba yra pripažinusi dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje, tiesiogiai susijusiais su šia veikla arba ją remiančiais.

5.

Po Bendrosios pozicijos 2007/140, remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, Europos bendrijos kompetencijos srityje taip pat buvo priimtas Reglamentas Nr. 423/2007. Šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, labai panašiai kaip ir bendrojoje pozicijoje, numatyta, kad Rezoliucijoje 1737 (2006) nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios lėšos, taip pat lėšos, kurias tokie asmenys, subjektai arba organizacijos turi, valdo arba kontroliuoja, turi būti įšaldytos. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad ši galimybė įšaldyti lėšas taikoma ir Tarybos nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų, remiantis Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktu pripažintų dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje, tiesiogiai susijusiais su šia veikla arba ją remiančiais, atžvilgiu. Remiantis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalimi, Tarybos nurodyti asmenys, subjektai ir organizacijos išvardyti šio reglamento V priede.

6.

Remiantis šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies d punktu, į V priedą yra įtraukti ir „fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai <...> nustatoma, kad jie yra <...> juridinis asmuo, subjektas arba organizacija, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja, įskaitant neteisėtas priemones, a arba b punkte nurodytas asmuo, subjektas arba organizacija“, ir kurių lėšos dėl to yra įšaldytos.

7.

Be to, šio reglamento 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Taryba, veikdama kvalifikuota balsų dauguma, nustato, peržiūri ir keičia [V priedą], laikydamasi Tarybos nutarimų, [priimtų pagal] Bendrosios pozicijos 2007/140 <...> [5 straipsnio 1 dalies b punktą]“. Šioje dalyje taip pat įtvirtinta, kad Taryba privalo peržiūrėti šį sąrašą reguliariai, bent kas 12 mėnesių.

8.

Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „Taryba nurodo konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių buvo priimti sprendimai pagal 2 dalį, ir apie jas praneša susijusiems asmenims, subjektams ir organizacijoms“.

9.

Praėjus kuriam laikui po to, kai buvo priimtas Reglamentas Nr. 423/2007, Saugumo Taryba priėmė 2008 m. kovo 3 d. rezoliuciją 1803 (2008) ( 8 ), kuria pareikalavo, kad „visos valstybės atidžiai stebėtų jų teritorijose esančių finansų įstaigų veiklą, kurioje dalyvauja visi bankai, kurių juridiniai adresai yra Irane, ypač [Bank Melli] bei jų filialai ir dukterinės įmonės užsienyje, siekdamos išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie [branduolinių ginklų platinimo]“ ( 9 ).

10.

2008 m. birželio 23 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2008/479/BUSP ( 10 ), iš dalies keičiančią Bendrąją poziciją 2007/140. Remiantis naujosios bendrosios pozicijos priedu, Bank Melli ir jo dukterinės bendrovės turėjo būti įtraukti į subjektų, kurių lėšos buvo įšaldytos remiantis Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktu, sąrašą. Bank Melli ir apeliantės lėšų įšaldymas buvo numatytas ir Bendrojoje pozicijoje 2008/652/BUSP ( 11 ), kuria dar kartą iš dalies pakeista Bendroji pozicija 2007/140.

11.

Tą pačią dieną Taryba priėmė ginčijamą sprendimą. Šio sprendimo priedo B lentelės 4 dalimi Taryba įtraukė Bank Melli ir jo dukterines bendroves, įskaitant Melli Bank, į reglamento V priede pateiktą sąrašą ( 12 ). Įtraukus juos į šį sąrašą apeliantės lėšos buvo įšaldytos.

12.

Taigi ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 dalyje yra nurodytas apeliantės pavadinimas, pašto adresas Londone ir jos įrašymo data (2008 m. birželio 26 d.). Taryba vienintelėje pastraipoje išdėstė tokius Bank Melli ir jo filialų bei dukterinių bendrovių įtraukimo į sąrašą motyvus: Bank Melli buvo įtrauktas todėl, kad „teikė ar bandė teikti finansinę paramą bendrovėms, kurios užsiima prekių, skirtų Irano branduolinei ar raketų programoms, pirkimu <...> Melli bankas sudaro palankias sąlygas Irano padidintos rizikos veiklai. Jis sudarė palankias sąlygas daugeliui pirkimų, susijusių su padidintos rizikos medžiagų tiekimu Irano branduolinei ir raketų programoms. Jis suteikė įvairių finansinių paslaugų, įskaitant akredityvų ir sąskaitų atidarymą ir tvarkymą, subjektams, susijusiems su Irano branduoline ir raketų pramone. Daugelis pirmiau nurodytų bendrovių yra įtrauktos į [Saugumo Tarybos rezoliucijų] 1737 (2006) ir 1747 (2007) sąrašą.“

13.

2008 m. birželio 25 d. ir 2008 m. rugpjūčio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje buvo pateikti ieškiniai bylose T-246/08 ir T-332/08. Byloje T-246/08 apeliantė nurodė, kad Bendrasis Teismas turėtų panaikinti ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 dalį ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Byloje T-332/08 apeliantė reikalavo Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 dalį ir, jeigu jis nustatytų, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktas yra privalomojo pobūdžio nuostata, turėtų paskelbti, kad ši nuostata yra netaikytina pagal EB 241 straipsnį. Apeliantė taip pat prašė priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Šios dvi bylos 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi buvo sujungtos tam, kad būtų kartu išnagrinėtos žodinio proceso tvarka ir būtų priimtas galutinis sprendimas.

14.

Byloje T-246/08 apeliantė pateikė du ieškinio pagrindus: vienas iš jų susijęs su proporcingumo principo pažeidimu, o kitas – su nediskriminavimo principo pažeidimu. Byloje T-332/08 apeliantė teigė, kad negalima laikyti, jog Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis yra privalomojo pobūdžio, ir kad jeigu ji iš tiesų būtų privalomojo pobūdžio, prieštarautų proporcingumo principui ir todėl negalėtų būti taikoma remiantis EB 241 straipsniu. Be to, apeliantė nurodė, kad Taryba pažeidė pareigą motyvuoti.

15.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos abiejose bylose nurodytus ieškinio pagrindus ir nurodė apeliantei atlyginti Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant bylinėjimosi išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ( 13 ).

16.

2009 m. rugsėjo 25 d.Melli Bank pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo.

17.

Apeliantė teigia, kad Teisingumo Teismas turėtų panaikinti skundžiamą sprendimą; patenkinti bylose T-246/08 ir T-332/08 pateiktus ieškinius; panaikinti ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 dalį; pripažinti, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktas yra netaikytinas, jeigu Teisingumo Teismas nustatytų, kad jis yra privalomojo pobūdžio, ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje ir Bendrajame Teisme išlaidas.

18.

Taryba (atsakovė pirmojoje instancijoje), Prancūzijos Respublika, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė ir Komisija (pirmojoje instancijoje Tarybos pusėje į bylą įstojusios šalys) atsiliepimuose teigia, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Melli Bank bylinėjimosi išlaidas.

19.

Apeliantei leista šiame procese Teisingumo Teisme pateikti dubliką. Visos kitos šalys, išskyrus Jungtinę Karalystę, pateikė triplikus.

20.

Visos šalys, išskyrus Jungtinę Karalystę, buvo išklausytos per Teisingumo Teismo posėdį, įvykusį 2011 m. kovo 29 d.

21.

Grįsdama savo apeliacinį skundą apeliantė nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su klaidingu Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimu. Antrasis pagrindas – su proporcingumo principo pažeidimu. Trečiasis – su teisės klaida, padaryta formuluojant ir taikant kriterijus, pagal kuriuos buvo nustatoma, ar apeliantė iš tiesų priklausė patronuojančiai bendrovei arba buvo jos kontroliuojama, kaip numatyta nurodytame straipsnyje. Ketvirtasis – su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė vertindamas Tarybos pareigą motyvuoti sprendimą įtraukti apeliantę į subjektų, kurių lėšos turi būti įšaldytos, sąrašą. Kad būtų galima geriau suprasti bendrą apeliacinio skundo struktūrą, pradėsiu nagrinėti nuo trečiojo apeliacinio skundo pagrindo.

22.

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 119 ir paskesniuose punktuose pateiktą Bendrojo Teismo aiškinimą, susijusį su Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytu kriterijumi, kuriuo remdamasi Taryba nusprendė, kad apeliantės lėšos turi būti įšaldytos. Iš esmės apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog, tiksliau sakant, kilo klausimas, ar yra nemaža tikimybė, kad apeliantė gali apeiti patronuojančiai bendrovei taikomų priemonių poveikį, tačiau neteisingai taikė šį kriterijų, kai pernelyg didelę reikšmę suteikė Bank Melli teisei skirti apeliantės direktorius, nes ši teisė nėra lemiamas veiksnys nustatant, ar apeliantė priklauso Bank Melli arba yra jo kontroliuojama. Taip teigdama apeliantė pakartoja keletą faktinių argumentų, kurie jau buvo nurodyti pirmojoje instancijoje ir kurių tikslas – užginčyti Bendrojo Teismo sprendimą nepripažinti apeliantės pasiūlytų alternatyvių priemonių (daugiausia ex post facto) veiksmingumo. Neteisingai pritaikęs šį kriterijų Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, dėl kurios negalima išanalizuoti kiekvieno konkretaus atvejo, kaip jis rekomendavo šio sprendimo 69 punkte. Be to, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neturėtų remtis Bendrijos teismų praktika, susijusia su sąlygomis, kuriomis konkurenciją ribojantys dukterinės bendrovės veiksmai gali būti priskirti patronuojančiai bendrovei, nes, kitaip negu kalbant apie tokias patronuojančią ir dukterinę bendrovę, prezumpcija, kad apeliantė visiškai priklauso patronuojančiai bendrovei, todėl ši daro jai lemiamą įtaką, prieštarauja apeliantės teisei į gynybą. Tai yra šios teisės pažeidimas, nes Melli Bank neturėjo galimybės pateikti Tarybai pastabų arba atsikirsti į pareikštus įtarimus. Požiūris, kad dukterinė bendrovė gali apeiti patronuojančiai bendrovei taikomas ribojamąsias priemones, taip pat prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, įtvirtintam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje. Baigdama apeliantė nurodo, kad bet kuriuo atveju Taryba padarė teisės klaidą, nes tinkamai netaikė teisingo kriterijaus, kai nusprendė įšaldyti apeliantės lėšas remdamasi Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktu.

23.

Taryba ir kitos bylos šalys teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas. Komisija nurodo, jog apeliantė siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės ginčo aplinkybės, tačiau Bendrojo Teismo atliktoje analizėje nėra nustačiusi esminio netikslumo arba faktų iškraipymo. Prancūzijos Respublika ir Komisija tvirtina, kad formuluodama šį pagrindą apeliantė nenurodo jokios Bendrajam Teismui priskirtinos teisės klaidos. Nors Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija iš esmės palaiko Bendrojo Teismo požiūrį ir teigia, kad jis tinkamai taikė atitinkamą su konkurencijos teise susijusią teismų praktiką, jos užsimena: kadangi analizuojamas kriterijus yra alternatyvaus pobūdžio („kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja“) ir kadangi visiškai aišku, kad šis subjektas priklauso subjektui, jau įtrauktam į sąrašą remiantis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktu, Tarybai nereikia tęsti tyrimo ir įrodyti, kad šis subjektas yra ir kontroliuojamas, arba įrodyti, kad dukterinė bendrovė gali apeiti patronuojančiai bendrovei taikomas priemones. Tačiau suinteresuotosios šalys nenurodo jokių konkrečių iš šio argumento kylančių teisinių pasekmių šiam apeliaciniam skundui. Taryba pastebi, kad, remiantis Bendrijos teismų praktika, ribojamosios priemonės nėra baudžiamojo pobūdžio ir kad todėl argumentas, susijęs su apeliantės nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nėra reikšmingas.

24.

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma apibrėžti kriterijų, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar subjektas gali būti įtrauktas į sąrašą remiantis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktu ( 14 ). Iš karto pažymėtina, kad, kaip konstatavo Bendrasis Teismas ( 15 ), iš šio punkto matyti, jog tokie subjektai į sąrašą įtraukiami ne todėl, kad dalyvauja Irano Islamo Respublikos branduolinių ginklų platinimo politikoje arba remia šią politiką, o vien dėl to, kad tokie subjektai „priklauso arba [juos] kontroliuoja“ subjektai, kurie, kaip yra nustatyta, patys ir tik patys tiesiogiai dalyvauja šioje politikoje arba ją remia. Be to, šis kriterijus aiškiai suformuluotas kaip alternatyva. Kriterijus, kurį reikia aiškinti šioje byloje, yra tame punkte nurodytas nuosavybės kriterijus.

25.

Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog Bendrasis Teismas laikėsi požiūrio, kad nuosavybės kriterijus turėtų būti aiškinamas plačiau. Priminęs suformuotą Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Europos Sąjungos teisės nuostata turi būti aiškinama ne tik atsižvelgiant į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei tikslus ( 16 ), Bendrasis Teismas išreiškė nuomonę, kad, kalbant apie priklausymą subjektui, kurio lėšos yra įšaldytos remiantis reglamento 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktais, vien formalios nuosavybės teisės gali nepakakti. Toks požiūris man atrodo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad visi nuosavybės atvejai negali būti apibendrinti (kaip šioje byloje) kaip patronuojančios bendrovės nuosavybės teisė į visą dukterinės bendrovės kapitalą. Tokiu atveju daroma prielaida, kad nuosavybės teisė į visą bendrovės kapitalą yra glaudžiai susijusi su patronuojančios bendrovės gebėjimu daryti įtaką dukterinės bendrovės priimamiems sprendimams, o jeigu patronuojančiai bendrovei priklauso mažiau negu 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, patronuojančios bendrovės gebėjimas daryti tokią įtaką galėtų atrodyti ne toks akivaizdus.

26.

Todėl Bendrasis Teismas pareiškė, kad „reikia išnagrinėti, ar yra nemaža tikimybė, kad [apeliantė] galėtų būti priversta bandyti išvengti jos patronuojančiai bendrovei nustatytų priemonių poveikio dėl to, kad ji priklauso [Bank Melli]“ ( 17 ). Bendrasis Teismas pasirinko taikyti ne griežtai pažodinį nagrinėjamos nuostatos aiškinimą, pagal kurį tam, kad subjektas galėtų būti įtrauktas į sąrašą, pakaktų tik nustatyti nuosavybės teisę, o teleologinį aiškinimą, remiantis kuriuo atsižvelgiama į reglamento tikslą. Būtent esant šiam konkrečiam kontekstui Bendrasis Teismas, pabrėžęs srities, kurioje apeliantei buvo pritaikytos ribojamosios priemonės, savitumą, rėmėsi Teisingumo Teismo praktika, susijusia su galimybe dukterinės bendrovės konkurenciją ribojančius veiksmus priskirti patronuojančiai bendrovei. Kaip neseniai turėjau progą pastebėti kitokiomis aplinkybėmis ( 18 ), iš šios teismų praktikos darytina išvada, kad ypatingais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % Europos Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, pirma, tokia patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką tokios dukterinės bendrovės veiksmams ( 19 ) ir, antra, taikoma nuginčijama prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė iš tiesų daro tokią įtaką ( 20 ).

27.

Bendrojo Teismo požiūris man atrodo protingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, remiantis jo aiškinimu galima pažvelgti plačiau ir, užuot automatiškai taikius nuosavybės kriterijų, siekti ištirti nuosavybės įtaką dukterinės bendrovės veikimui ir sprendimų priėmimui. Antra, Bendrasis Teismas neperkėlė su konkurencija susijusios Teisingumo Teismo praktikos, bet, priešingai, žinodamas esminius šių dviejų sričių skirtumus, tik rėmėsi šia teismų praktika. Remiantis Bendrojo Teismo padaryta išvada, kuri nebuvo ginčijama tame teisme ir nėra ginčijama apeliacinėje instancijoje, apeliantė visiškai priklauso Bank Melli (kuris, kaip šalys sutaria, yra įtrauktas į subjektų, kurių lėšos turi būti įšaldytos remiantis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktais, sąrašą), kuris dėl šios priežasties gali skirti apeliantės direktorius ( 21 ). Tokiomis aplinkybėmis teisinga laikytis požiūrio, kad yra nemaža rizika, kuri natūraliai kyla dėl visiško apeliantės priklausymo ir kurią patvirtina argumentas dėl teisę skirti direktorius turinčio asmens, kad ji gali apeiti patronuojančiai bendrovei taikomas priemones.

28.

Ir toliau siekdamas atsisakyti griežtai formalaus požiūrio į nuosavybės kriterijaus vertinimą Bendrasis Teismas tęsė analizę ir nagrinėjo, ar byloje ir (žiūrint plačiau) apeliantės santykiuose su patronuojančia bendrove buvo kokių nors išimtinių aplinkybių, kurios galėtų atsverti įtaką, Bank Melli daromą savo dukterinei bendrovei, skiriant jos direktorius. Šiuo klausimu Bendrajame Teisme buvo išnagrinėti visi apeliantės argumentai, tačiau pasirodė, kad nė vienu iš jų nebuvo teikiama pakankamų garantijų. Net jeigu darytume prielaidą, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją apeliacinėje instancijoje vėl spręsti dėl šių argumentų, kurie, mano manymu, patenka į faktinių aplinkybių vertinimo, o ne į teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo sritį, spręsdamas jis turėtų pritarti Bendrojo Teismo požiūriui, išdėstytam skundžiamo sprendimo 125–128 punktuose, kad apeliantė arba rėmėsi esamais veiksniais, kurie nebuvo pakankami tam, kad visiškai neleistų atsirasti priemonių apėjimo rizikai, arba siūlė taikyti priemones, kurios yra visiškai perspektyvinio (gal net hipotetinio) pobūdžio, todėl Teisingumo Teismas negali išsamiai susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis ir nuspręsti dėl jų patikimumo ir veiksmingumo.

29.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vargu ar galiu pritarti apeliantės argumentui, kad motyvuodamas Bendrasis Teismas pirmenybę teikė ne atskirai kiekvieno atvejo analizei, o automatiniam nuosavybės kriterijaus taikymui, nes nors ir tiesa, kad visiška apeliantės priklausomybė leidžia spręsti, kad patronuojanti bendrovė būtinai daro (kaip gali paaiškėti) lemiamą įtaką apeliantei, Bendrasis Teismas specialiai ieškojo veiksnių, kurie jam leistų padaryti išvadą, kad taip ir yra (šioje byloje tokie veiksniai yra patronuojančios bendrovės teisė skirti apeliantės direktorius ir su ja susijusi reali rizika, kad bus apeinama Bank Melli taikoma priemonė), ir kartu analizavo kitas aplinkybes, kurios galėtų sušvelninti tokią išvadą ir, kaip nurodė pats Bendrasis Teismas, atsverti lemiamą patronuojančios bendrovės įtaką. Mano manymu, padaryta išvada yra tinkama tiek atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis šioje byloje buvo nustatytos ribojamosios priemonės, tiek į konkrečią apeliantės padėtį, susijusią su jos santykių su patronuojančia bendrove pobūdžiu, apimtimi ir intensyvumu.

30.

Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime taikomas kriterijus nėra nesuderinamas su alternatyvia Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto formuluote, nes taikant šį kriterijų reikia nustatyti riziką, kad patronuojanti bendrovė darys įtaką savo dukterinei bendrovei. Todėl man atrodo, kad ši įtakos sąvoka gerokai skiriasi nuo kontrolės sąvokos.

31.

Dėl ypatingo apeliantės padėties pobūdžio, t. y. dėl aplinkybės, kad jos lėšos yra įšaldytos ne dėl to, kad ji dalyvauja branduolinių ginklų platinimo Irane veikloje arba remia šią veiklą, o vien dėl to, kad ji yra tokiam subjektui priklausanti dukterinė bendrovė, pirmiausia Taryba, o vėliau Bendrijos teismai turi išsamiai išanalizuoti jos atvejį, kaip ir visų kitų remiantis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktu į sąrašą įtrauktų subjektų atvejus. Vis dėlto gali būti, kad sprendimą įšaldyti apeliantės turtą Taryba priėmė remdamasi tam tikra prezumpcija, jog yra realus pavojus, kad dukterinė bendrovė, visiškai priklausanti branduolinių ginklų platinimo veikloje dalyvaujančiam arbą šią veiklą remiančiam subjektui, be to, vykdanti veiklą bankininkystės ir finansų sektoriuje, patirs patronuojančios bendrovės spaudimą apeiti tai bendrovei taikomas ribojamąsias priemones. Tokia prezumpcija, kaip priminsiu vėliau, gali būti taikoma tik visiškos priklausomybės atvejais ir, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, ji gali būti paneigta. Tačiau bet kuriuo atveju apeliantė teigia, kad jeigu tokia prezumpcija taikoma, buvo pažeistos jos teisės į gynybą, nes jai niekuomet nebuvo suteikta galimybė užginčyti šią prezumpciją, ypač prieš priimant ginčijamą sprendimą.

32.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad buvo ne kartą konstatuota, jog priimdama pirminį sprendimą įšaldyti lėšas Taryba įvykdo pareigą motyvuoti, jeigu informuoja suinteresuotuosius asmenis apie tokio sprendimo priėmimo jų atžvilgiu motyvus šios priemonės nustatymo metu arba kuo greičiau po jos nustatymo ( 22 ). Kalbant plačiau, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad teisė į gynybą, kuri turi būti užtikrinta per pirminę procedūrą, nėra absoliuti, taip pat, kad kai taikomos ribojamosios priemonės, motyvų pranešimas prieš įtraukiant subjektą į sąrašą „pakenktų <...> lėšų <...> įšaldymo priemonių veiksmingumui“ ir kad „šios priemonės savo pobūdžiu turi būti netikėtos“ ( 23 ). Jeigu labai bendro pobūdžio nuoroda į savo teisės į gynybą pažeidimą apeliantė skundžiasi dėl to, kad nebuvo iš anksto išklausyta, pažymėtina, kad šios bylos aplinkybėmis Taryba neprivalėjo jos iš anksto išklausyti dėl priežasčių, susijusių su specifiniu ribojamųjų priemonių pobūdžiu ir būtinybe užtikrinti jų veiksmingumą. Galiausiai pakanka perskaityti kitą dieną po ginčijamo sprendimo priėmimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtą pranešimą, kuriame numatyta, kad apeliantė gali reikalauti Tarybos iš naujo svarstyti šį klausimą ( 24 ). Be to, apeliantė Bendrajam Teismui pateikė keletą argumentų, kuriais siekė užginčyti teiginį, kad dėl savo ryšių su Bank Melli ji galėjo apeiti jo taikomas ribojamąsias priemones, ir Bendrasis Teismas išnagrinėjo šiuos argumentus vieną po kito, pamanęs, kad turi pakankamai informacijos juos nagrinėti. Dėl visų šių priežasčių negalima pritarti prieštaravimui, susijusiam su apeliantės teisės į gynybą pažeidimu.

33.

Galiausiai apeliantė teigia, kad motyvuodamas Bendrasis Teismas nesilaiko nekaltumo prezumpcijos, nes remiasi prielaida, kad apeliantės pozicija būtinai prieštaraus Reglamento Nr. 423/2007 reikalavimams. Šiuo klausimu tiesiog pateiksiu dvi pastabas. Pirma, Bendrasis Teismas visuomet nuomonę reiškė ypač apdairiai ir pirmiausia nurodė, jog „yra nemaža tikimybė, kad [apeliantė] galėtų būti priversta bandyti išvengti jos patronuojančiai bendrovei nustatytų priemonių poveikio“ ( 25 ), taip pat kalbėjo apie tai, kad „yra nemaža rizika, jog [Bank Melli] gali priversti [apeliantę] atlikti uždraustus sandorius“ ( 26 ). Taigi didesnė atsakomybė už ribojamųjų priemonių apėjimą tektų patronuojančiai bendrovei, o ne apeliantei – tiesą sakant, laikoma, kad pastaroji neturi kaip atsispirti jai daromam spaudimui. Antra, Teisingumo Teismas niekuomet nelaikė tokių ribojamųjų priemonių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, baudžiamosiomis sankcijomis, o yra konstatavęs, kad jos tėra apsaugos priemonės ( 27 ), kurias taikant netaikoma nekaltumo prezumpcija, nes apeliantei oficialiai nėra pateikta jokių kaltinimų ( 28 ).

34.

Dėl visų nurodytų priežasčių trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

35.

Pirmoje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje apeliantė ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą Taryba privalo įšaldyti visų subjektų, priklausančių subjektams, kurie yra pripažinti dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo Irane veikloje arba remiančiais tokią veiklą ar kontroliuojami tokių subjektų, lėšas. Apeliantė iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas prieštaravo pats sau, kai pripažino, kad ši nuostata yra privaloma ( 29 ), ir kartu teigė, kad Taryba turi diskreciją vertinti faktines bylos aplinkybes, siekdama nustatyti, kurie subjektai „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, kaip numatyta šiame straipsnyje ( 30 ). Reglamente numatytas individualizuotas požiūris į įtraukimą į sąrašą, kuriuo remiantis nėra automatiškai privaloma įšaldyti visų priklausomų arba kontroliuojamų subjektų lėšas – tai akivaizdu nagrinėjant Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad Taryba privalo pranešti remiantis 7 straipsnio 2 dalies d punktu nurodytam subjektui jo įtraukimo į subjektų, kurių lėšos turi būti įšaldytos, sąrašą priežastis. Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nurodė, kad ši nuostata yra privaloma Tarybai, nes Taryba turi teisę nustatyti, ar dukterinė bendrovė, net jeigu visiškai priklauso vienam subjektui, atitinka šioje nuostatoje įtvirtintus kriterijus. Nenuosekli Tarybos praktika, kurią taikydama ji visų pirma į sąrašą įtraukė tik dvi iš 20 Bank Melli dukterinių bendrovių, puikiai iliustruoja aplinkybę, kad Taryba automatiškai neįtraukė į sąrašą visų Bank Melli priklausančių subjektų. Todėl Taryba tikrai turi diskreciją spręsti, ar įtraukti subjektus į sąrašą, todėl, priešingai, negu yra konstatavęs Bendrasis Teismas, taikyti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą nėra privaloma. Apeliantė savo argumentaciją šiuo klausimu baigia teiginiu, kad Taryba padarė teisės klaidą, kai įtraukė apeliantę į sąrašą, nes ji klaidingai manė, kad privalo taip pasielgti remdamasi privalomojo pobūdžio nuostata.

36.

Antra, apeliantė teigia, kad negali būti aiškinama, jog Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktas, kuris prieštarauja proporcingumo principui, yra imperatyvi nuostata (antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis), arba jeigu Teisingumo Teismas patvirtintų, kad jis yra privalomojo pobūdžio, jis prieštarauja proporcingumo principui (antrasis apeliacinio skundo pagrindas), priešingai, negu yra konstatavęs Bendrasis Teismas. Bet kuriuo atveju čia keliamas nurodyto punkto atitikties proporcingumo principui klausimas, nes pateikusi antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė darė nuorodą į argumentus, kurie tuo pačiu klausimu suformuluoti pirmajame apeliacinio skundo pagrinde. Pirma, priešingai, negu konstatavo Bendrasis Teismas, šio punkto proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamas Saugumo Tarybos rezoliucijas, įskaitant Rezoliuciją 1803 (2008) ( 31 ). Šioje rezoliucijoje Saugumo Taryba nenurodė, kad turi būti įšaldytos apeliantės lėšos, o tik pareikalavo stebėti patronuojančios bendrovės veiklą – tai patvirtina, kad gali būti taikomos ne tokios griežtos, kaip antai Tarybos nustatytos, ribojamosios priemonės ir dėl to nekiltų grėsmė siekiamo tikslo įgyvendinimui. Antra, pačiame Reglamente Nr. 423/2007 yra numatyta priemonių, nesusijusių su lėšų įšaldymu ( 32 ), ir tokios alternatyvios priemonės, nors ir ex post facto, puikiausiai galėjo būti taikomos apeliantei, o Taryba nėra įrodžiusi, kad jos būtų ne tokios veiksmingos kaip lėšų įšaldymas. Apeliantė pažymi, kad per procesą Bendrajame Teisme ji siūlė taikyti tam tikras alternatyvias priemones, kurios, Bendrojo Teismo manymu, nebuvo priimtinos, nes apeliantė neįrodė, kad jos bus veiksmingos atsižvelgiant į siekiamą teisėtą tikslą, nors įrodyti, kad jos nebus veiksmingos, turėjo Taryba ( 33 ). Bendrasis Teismas taip pat nesuteikė pakankamai reikšmės Tarybos praktikai, pagal kurią ji automatiškai neįšaldo subjektų, priklausančių subjektams, dalyvaujantiems branduolinių ginklų platinimo veikloje arba remiantiems šią veiklą, lėšų; apeliantė pastebi, kad tokios ribojamosios priemonės buvo pritaikytos ne visoms Bank Melli dukterinėms bendrovėms.

37.

Taryba, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai aiškina Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktą. Tiek iš šios nuostatos formuluotės, tiek iš bendros 7 straipsnio 2 dalies struktūros galima daryti išvadą, kad subjektų, kurie, kaip nustatyta, „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, lėšos turi būti įšaldytos. Todėl Taryba pasinaudoja savo diskrecija, kai tikrina, ar laikomasi d punkto taikymo kriterijų. Bendrasis Teismas kaip pavyzdį paminėjo keletą susijusių kriterijų, į kuriuos tokiomis aplinkybėmis galėtų atsižvelgti Taryba. Nenuosekli Tarybos praktika negali paneigti tokio aiškinimo, nes Taryba gali neturėti galimybių nustatyti visų subjektų, priklausančių įmonei, kuri, kaip nustatyta, dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje arba remia tokią veiklą, arba kontroliuojamų tokios įmonės. Bet kuriuo atveju Komisija pažymi, kad Tarybos požiūris, kuris gali prieštarauti Reglamentui Nr. 423/2007, negali sukelti jokių teisėtų apeliantės lūkesčių. Prancūzijos Respublika priduria: kadangi lėšų įšaldymas automatiškai taikomas priklausantiems arba kontroliuojamiems subjektams, nebūtina priede išvardyti visų jų pavadinimų. Be to, šios proceso šalys teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai taikė proporcingumo principą ir teisingai konstatavo, kad, pirma, Rezoliucija 1803 (2008) nėra kriterijus, pagal kurį turi būti vertinamas ginčijamo sprendimo proporcingumas, ir, antra, kad subjektų, priklausančių subjektams, kurie yra pripažinti dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje arba remiančiais tokią veiklą ar kontroliuojamais tokių subjektų, lėšų įšaldymas yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Jos daro vieningą išvadą, kad pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai turi būti atmesti, o Taryba priduria, kad apeliantė siekia apeliaciniame procese nederamo dalyko – kad būtų iš naujo vertinamos faktinės bylos aplinkybės.

38.

Iš pradžių svarbu prisiminti, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, jog „į V priedą įtraukiami į IV priedą neįtraukti fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai <...> nustatoma, kad jie <...> yra juridinis asmuo, subjektas arba organizacija, kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja, įskaitant neteisėtas priemones, <...> asmuo, subjektas arba organizacija [kurie dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, yra tiesiogiai su ja susiję arba ją remia]“.

39.

Pažymėtina, kad Bendrasis Teismas šią nuostatą aiškino atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje konstatuojama, kad būtina atsižvelgti ne tik į nuostatos tekstą, bet ir į kontekstą bei į teisės akto, kuriame ji nustatyta, tikslus ( 34 ).

40.

Iš pačios šio punkto formuluotės darytina išvada, kad būtina atskirti du elementus. Įšaldyti lėšas iš tiesų yra privaloma, kaip numatyta 7 straipsnio 2 dalies pradžioje, kur vartojamas žodis „įšaldomos“, tačiau tik po to, kai Taryba nustato, kad subjektai „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, – toks nustatymas reiškia galimybę Tarybai atskirai įvertinti kiekvieno subjekto, kuris gali būti priskirtas prie 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytų subjektų, padėtį. Todėl reikėtų pritarti Bendrojo Teismo teiginiui, kad d punkte „Tarybai nustatyta pareiga įšaldyti subjekto, kuris priklauso arba kurį kontroliuoja kitas subjektas, pripažintas dalyvaujančiu platinant branduolinius ginklus pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies a arba b punktą, lėšas, kiekvienu atveju atskirai įvertinus, ar suinteresuotasis subjektas yra „priklausantis arba kontroliuojamas“ ( 35 ).

41.

Argumentas, kuriuo apeliantė ginčija Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimą, yra šiek tiek painus ir man atrodo, kad jis iš esmės grindžiamas nevisapusišku arba klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Visų pirma apeliantė teigia, kad 63 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog „įšaldymo priemonės taikymas ir priklausantiems bei kontroliuojamiems subjektams yra privalomas“, ir taip konstatavo, kad ši nuostata yra privaloma. Tačiau, kaip ką tik nurodžiau, 63 punktas tėra vienas iš Bendrojo Teismo argumentacijos etapų ir kad Bendrasis Teismas galutinį šio punkto aiškinimą pateikia 67 punkte, kurį ką tik pacitavau ir kuriame numatyta, kad kiekvieną atvejį Taryba privalo vertinti atskirai.

42.

Apeliantės teigimu, kadangi Bendrasis Teismas taip pat paminėjo reikšmingus kriterijus, į kuriuos gali atsižvelgti Taryba, kai vertina, ar subjektas „priklauso arba [jį] kontroliuoja“ ( 36 ), tai reiškia, kad jis nemanė, jog aplinkybės, kad dukterinė bendrovė priklauso subjektui, kuris laikomas remiančiu branduolinių ginklų platinimą, arba yra jo kontroliuojama, pakanka, kad tokia dukterinė bendrovė galėtų būti automatiškai įtraukta į V priedą. Iš tiesų, pirma, šiame skundžiamo sprendimo punkte kalbama apie kriterijus, į kuriuos gali būti atsižvelgiama vertinant, ar subjektas „priklauso arba [jį] kontroliuoja“, – ši sąvoka yra kur kas platesnė už dukterinės bendrovės sąvoką; ir, antra, nuoroda į šiuos vertinimo kriterijus jokiu būdu nėra nesuderinama su pirminiu teiginiu, kad įšaldyti lėšas yra privaloma, tačiau tik jeigu jos priklauso subjektams, kurie, kaip nustatyta, „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, kitaip tariant, atitinka Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo kriterijus. Šiais kriterijais, kuriuos kaip pavyzdį nurodė Bendrasis Teismas ir kuriuos man norisi papildyti sektoriumi, kuriame subjektas vykdo veiklą ( 37 ), gali vadovautis Taryba, siekdama nustatyti, ar subjektas „priklauso arba [jį] kontroliuoja“, kaip numatyta Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte, ir jie yra visiškai suderinami su teiginiu apie atskirą kiekvieno atvejo vertinimą.

43.

Todėl taikyti lėšų įšaldymo priemonę ir tame punkte nurodytiems subjektams privaloma tik jeigu Taryba mano, kad tam tikras subjektas „priklauso arba [jį] kontroliuoja“, kaip numatyta toje nuostatoje. Dar daugiau – toks aiškinimas neprieštarauja diskrecijai, kuria spręsdama tokius klausimus paprastai naudojasi Taryba. Mano manymu, apeliantė painiojasi todėl, kad vadovaujasi visiškai pažodiniu šio punkto aiškinimu. Remdamasi nenuoseklia Tarybos praktika apeliantė siekia parodyti, kad ne visi Bank Melli priklausantys subjektai yra įtraukti į sąrašą ir kad todėl tai reiškia, kad Taryba neprivalo įšaldyti visų Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytas sąlygas atitinkančių subjektų lėšų.

44.

Su tokiais argumentais negalima sutikti.

45.

Pirmiausia, kaip numatyta tame punkte, Taryba privalo įšaldyti subjektų, „kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja“, lėšas, jeigu yra nustatyta, kad tokie subjektai „priklauso arba [juos] kontroliuoja“. Tarybos pareiga lėšų įšaldymo priemones taikyti ir subjektams, „kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja“, iš esmės yra susieta su jos gebėjimu nustatyti tokius subjektus. Per posėdį Taryba taip pat pažymėjo, kad 2010 m. ribojamosios priemonės buvo pritaikytos beveik 15 naujų subjektų, „kurie priklauso arba kuriuos kontroliuoja“Bank Melli ( 38 ).

46.

Antra, kaip jau esu nurodęs, negalima aiškinti, kad nuosavybės arba kontrolės kriterijus yra griežtas ir formalus. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte daroma nuoroda į nustatymo sąvoką man atrodo juo labiau reikšminga todėl, kad šioje nuostatoje susiduriame su tuo, kas paprastai pateikiama kaip „protingų“ sankcijų (smart sanctions), kurios iš esmės turi būti taikomos tik asmenims ir subjektams, kuriems jų taikymas yra griežtai pagrįstas, sistema. Kitaip tariant, vienintelės lėšos, kurios privalo būti įšaldytos, yra lėšos, priklausančios subjektams, kurie, kaip yra nustačiusi Taryba, „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, kaip numatyta šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies d punkte. Remiantis tuo, ką nurodžiau analizuodamas trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, tai, ar subjektas „priklauso arba [jį] kontroliuoja“, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Reglamento Nr. 423/2007 tikslą. Todėl nuosavybės teisė arba kontrolė, apie kuriuos kalbama šiame punkte, turi būti nustatyti atskirai, palyginti su įprasta arba kasdiene šių dviejų sąvokų reikšme. Kad subjektai „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, kaip numatyta Reglamente Nr. 423/2007, gali būti laikoma tuomet, kai jie savaime yra skirti teikti paramą Irano valstybės vykdomai branduolinių ginklų platinimo veiklai, nes jie visiškai (100 %) priklauso patronuojančiai bendrovei; tačiau tokios nuostatos negalima laikytis tuomet, kai patronuojančiai bendrovei priklausanti kapitalo dalis (nors tai ir yra didžioji akcijų dalis) rodo, kad daroma įtaka kur kas mažesnė. Todėl remiantis būtent tokiais argumentais galima suprasti ir pritarti Bendrojo Teismo teiginiui, kad „Taryba gali teisėtai netaikyti [Reglamento Nr. 423/2007] 7 straipsnio 2 dalies d punkto subjektams, kurie, jos manymu, neatitinka šios nuostatos taikymo sąlygų, nepaisant to, kad jie yra subjektų, pripažintų kaip platinusių branduolinius ginklus, dukterinės bendrovės“ ( 39 ).

47.

Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas, kad Taryba privalo įšaldyti subjektų, kuriuos ji yra pripažinusi priklausančiais arba kontroliuojamais, kaip numatyta Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte, lėšas, nėra prieštaringas ta prasme, kurią nurodo apeliantė. Visoje Bendrojo Teismo atliktoje šio klausimo analizėje nėra jokių teisės klaidų. Todėl pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

48.

Pirmiausia apeliantė ginčija Bendrojo Teismo nepripažinimą, kad Rezoliucija 1803 (2008), kuria Saugumo Taryba tereikalavo valstybių atidžiai stebėti Bank Melli ir jos filialų bei dukterinių bendrovių veiklą ( 40 ), yra reikšminga. Todėl sprendimas įšaldyti Bank Melli ir jo dukterinių bendrovių lėšas buvo priimtas remiantis nuostata, kuri nebuvo proporcinga Saugumo Tarybos reikalavimams.

49.

Kalbėdamas apie norminį kontekstą, kuriam esant buvo priimtas ginčijamas sprendimas, paminėčiau mano šiandien byloje Bank Melli Iran prieš Tarybą (C-548/09 P) teikiamos išvados 106 ir paskesnius punktus. Pateiksiu tik dvi pastabas. Pirma, 7 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikiamos teisės kyla iš Bendrosios pozicijos 2007/140, kuria ES teisės sistemoje buvo įgyvendinta Rezoliucija 1737 (2006); tačiau šios rezoliucijos įgyvendinimas grindžiamas vien ES noru imtis priemonių padėti siekti Jungtinių Tautų tikslų ir netrukdyti savo valstybėms narėms vykdyti jų tarptautinius įsipareigojimus, o ne esamu pozityviu tiesioginiu ES įsipareigojimu įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas, nes ES nėra Jungtinių Tautų chartijos šalis. Be to, iš anksčiau minėtos bendrosios pozicijos aiškiai matyti, kad ES siekė vadovautis ne vien šios rezoliucijos reikalavimais, nes ji įtvirtino Tarybos teisę savarankiškai nustatyti atitinkamas bendroves ir įtraukti jas į sąrašą ( 41 ). Antra, todėl reikia aiškiai skirti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 1 dalį, kuria Tarybai suteikiama teisė savarankiškai įšaldyti Saugumo Tarybos nurodytų asmenų, subjektų ir organizacijų lėšas, ir šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, kuria Tarybai suteikiama teisė nuspręsti įšaldyti asmenų, subjektų ir organizacijų, kurie, kaip ji pati yra nustačiusi, dalyvauja Irano branduolinių ginklų platinimo veikloje, yra tiesiogiai susiję su šia veikla arba ją remia, taip pat jiems priklausančių arba jų kontroliuojamų subjektų lėšas. Todėl teisinga teigti, kaip skundžiamo sprendimo 99 punkte tai daro Bendrasis Teismas, kad subjektų įtraukimo į sąrašą, kurį Taryba vykdė remdamasi Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalimi, proporcingumas negali būti vertinamas atsižvelgiant į Rezoliuciją 1803 (2007), kurios ta nuostata niekuomet nebuvo siekiama įgyvendinti, bet, priešingai, kaip bus matyti toliau, jis turi būti vertinamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 423/2007 tikslą.

50.

Kalbant apie teiginį, kad Bendrasis Teismas, vertindamas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto proporcingumą, padarė teisės klaidą, pažymėtina, kad, kaip įtvirtinta suformuotoje teismų praktikoje, kurią Bendrasis Teismas nurodo skundžiamo sprendimo 100 punkte, pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų ES teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina siekiant teisėtų nagrinėjamų teisės aktų tikslų; jeigu yra galimybė rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams ( 42 ).

51.

Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką pažymiu, kad apeliantė neginčija siekiamo tikslo, t. y. tikslo kovoti su branduolinių ginklų platinimu Irane siekiant išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, teisėtumo ( 43 ). Kita vertus, apeliantė ginčija vertinimą, kad jos lėšų įšaldymas yra būtina ir tinkama priemonė siekti šio tikslo, nes ji yra pasiūliusi alternatyvių ir priežiūros priemonių. Visų pirma apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai atmetė bendradarbiavimo su FSA priemones, pasiūlymą dėl išankstinio sandorių tvirtinimo arba visiško sandorių su Iranu draudimo politikos įgyvendinimo. Tačiau apeliantė nenurodo, kad pagrindinė šių priemonių atmetimo priežastis buvo ne jų veiksmingumas, o priimtinumas. Iš skundžiamo sprendimo 109 punkto akivaizdžiai matyti, kad šios priemonės buvo pasiūlytos tik per teismo posėdį ir nebuvo pateiktos jų pavėluoto nurodymo priežastys. Kadangi apeliantė apeliaciniu skundu neginčija išvados, kad šios priemonės buvo nurodytos per vėlai, mano manymu, Teisingumo Teismas neprivalo spręsti dėl Bendrojo Teismo nepaisant visko pateikto šių priemonių tinkamumo arba veiksmingumo vertinimo, kuris neatrodo esminis. Nepaisant to, šiuo klausimu pažymėtina, kad reikalavimas (kurį taikė Bendrasis Teismas) apeliantei įrodyti jos pačios siūlomų alternatyvių priemonių tinkamumą nereiškia nepagrįstos prievolės nustatymo apeliantei, bet, priešingai, yra įprasto bet kurios ginčo šalies pateiktų argumentų tyrimo ir tikrinimo dalis. Todėl apeliantė negali teigti ir to, jog įrodyti, kad apeliantės nurodytos hipotetinės alternatyvios priemonės ir, konkrečiai kalbant, išankstinio patvirtinimo sistema bei nepriklausomo atstovo priežiūra yra netinkamos, turi Taryba, nes Bendrasis Teismas pats išreiškė nuomonę, kad siūlomas visiškas sandorių su Iranu draudimas nebūtų veiksmingas ( 44 ).

52.

Galiausiai Bendrasis Teismas akivaizdžiai teisingai įvertino subjekto, kuris „priklauso arba [kurį] kontroliuoja“ branduolinių ginklų platinimo veikloje dalyvaujantis arba tokią veiklą remiantis subjektas, atžvilgiu pritaikytos lėšų įšaldymo priemonės būtinumą ir tinkamumą. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte konkrečiai nurodyta asmenų, subjektų arba organizacijų, kurie yra itin artimai susiję su 7 straipsnio 2 dalies a arba b punkte nurodytu subjektu dėl to, kad priklauso tokiam subjektui arba yra jo kontroliuojami, kategorija. Mano manymu, Bendrojo Teismo išvada, kad „išlieka nemaža rizika, jog [subjektas, pripažintas dalyvaujančiu branduolinių ginklų platinimo veikloje], darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems subjektams“, rodo puikų 7 straipsnio 2 dalies d punkto ratio legis suvokimą. Būtent dėl šios rizikos, kad jeigu sistema bus apeinama, gali kilti pavojus jos veiksmingumui, galima pateisinti prevencinių priemonių akcentavimą, todėl priemonės, kurias Bendrasis Teismas apibūdino kaip ex post, nors jos tikrai yra mažiau ribojamos, neužtikrina pakankamų garantijų, kad jas būtų galima laikyti vienodai veiksmingomis. Todėl būtent dėl šio pavojaus galima pateisinti ypatingą režimą, taikomą Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytiems subjektams. Taigi jiems taikomos lėšų įšaldymo priemonės neatrodo akivaizdžiai netinkamos ( 45 ).

53.

Kalbant apie neproporcingumą, iš tiesų galima teigti, kad lėšų įšaldymo priemonė apeliantei buvo pritaikyta todėl, kad ji, kaip nurodo Taryba, visiškai priklauso subjektui, remiančiam branduolinių ginklų platinimo veiklą, ir kad ši priemonė apeliantei turi reikšmingų pasekmių ( 46 ). Tačiau Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kaip skundžiamo sprendimo 111 punkte pastebėjo Bendrasis Teismas, kad „Bendrijos akto [kaip antai reglamento, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės] tikslo svarba pateisina net sunkias neigiamas pasekmes kai kuriems ūkio subjektams, įskaitant tuos, kurie visiškai neatsako už situaciją, dėl kurios buvo priimtos atitinkamos priemonės, bet kuriuos šios priemonės paveikia, konkrečiai kalbant, jų nuosavybės teises“ ( 47 ). Atsižvelgiant į nurodytą pagrindinį ir teisėtą tikslą ir į poreikį dėl jo išsaugoti remiantis Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktais nustatytų ribojamųjų priemonių veiksmingumą, laikytina, kad todėl apeliantės lėšų įšaldymo padarinių neproporcingumas buvo vertinamas teisingai taikant Teisingumo Teismo apibrėžtus susijusius principus ir kad Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, jog Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punktas, kuriuo buvo suteikta teisė lėšų įšaldymo priemones taikyti ir Bank Melli priklausantiems arba jo kontroliuojamiems subjektams, taigi ir apeliantei, nepažeidžia proporcingumo principo.

54.

Taigi pirmojo pagrindo antra dalis ir antrasis pagrindas yra atmestini kaip nepagrįsti.

55.

Apeliantė remiasi tiek Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalimi ( 48 ), tiek taikytina teismų praktika ir nesutinka su Bendruoju Teismu, kuris laikosi požiūrio, kad Taryba įvykdė pareigą motyvuoti ginčijamą sprendimą, kuriame teminima nurodyto reglamento 7 straipsnio 2 dalis ir nenurodoma konkreti nuostata, kuria remiantis apeliantė buvo įtraukta į priede pateiktą sąrašą. Be to, tame priede specifinės ir konkrečios priežastys nurodytos tik Bank Melli, o ne Melli Bank, atžvilgiu; ginčijamame sprendime Taryba taip pat nenurodė priežasčių, dėl kurių manė, jog yra nemaža tikimybė, kad Melli Bank apeis priemones, kurias buvo nuspręsta taikyti jos patronuojančiai bendrovei. Bendrasis Teismas klaidingai (todėl, kad skubotai) pareiškė, kad Taryba laikėsi nuomonės, jog apeliantė priklausė nuosavybės teise, kaip numatyta 7 straipsnio 2 dalies d punkte, ir todėl ji buvo įtraukta į subjektų, kurių lėšos turi būti įšaldytos, sąrašą. Kadangi ne visos Bank Melli dukterinės bendrovės buvo įtrauktos į šį sąrašą, apeliantė turėjo teisę abejoti tuo, kad į šį sąrašą buvo įtraukta vien dėl to, kad yra dukterinė bendrovė. Bendrasis Teismas taip pat negali teigti, kad remdamasi nuginčijama prezumpcija Taryba nepažeidė reglamente įtvirtinto reikalavimo nurodyti specifines ir konkrečias subjekto įtraukimo į sąrašą priežastis. Aplinkybė, kad ieškinys dėl panaikinimo pirmiausia buvo grindžiamas tuo, jog apeliantė nėra kontroliuojama Bank Melli, neturi įtakos Tarybos pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą vertinimui. Galiausiai apeliantė apeliaciniame skunde pastebi, kad susirašinėjo su Taryba ir prašė atsiųsti jos bylą, ir nurodo, kad Tarybos atsisakymas atsiųsti šią bylą įrodo, jog niekuomet nebuvo jokių konkrečių priežasčių įtraukti apeliantę į sąrašą. Priešingai, negu nurodoma Bendrojo Teismo sprendime pateiktoje išvadoje, Tarybos pareiga motyvuoti sprendimą įtraukti apeliantę į sąrašą ir nurodyti konkrečias bei specifines tokio įtraukimo priežastis nebuvo įvykdyta.

56.

Taryba ir kitos bylos šalys teigia, kad šį pagrindą reikia atmesti, nes ginčijamame sprendime minima Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis ir B lentelės 4 dalyje nurodomos Bank Melli dukterinės bendrovės ir filialai. Kadangi apeliantė visiškai priklausė Bank Melli, ji negalėjo nežinoti, kad buvo įtraukta į sąrašą kaip Bank Melli priklausantis arba jo kontroliuojamas subjektas. Taryba neprivalo ginčijamame sprendime nurodyti visų aplinkybių, kuriomis grindžiamas jos sprendimas. Be to, apeliantė suprato šias priežastis, nes galėjo pateikti Bendrajam Teismui ieškinį dėl panaikinimo ir pateikusi šį ieškinį gynė savo poziciją, iš esmės ginčydama savo teisinius ir veiklos ryšius su Bank Melli. Todėl sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir Bendrasis Teismas, taikydamas susijusioje Bendrijos teismų praktikoje įtvirtintus esminius principus, atliko teisiniu požiūriu nepriekaištingą vertinimą.

57.

Komisija yra vienintelė bylos šalis, kuri šalims pirmą kartą keičiantis procesiniais dokumentais laikėsi nuomonės, kad apeliantė taip pat siekė užginčyti Tarybos veiksmus, kai ši jai asmeniškai nepranešė apie ginčijamą sprendimą. Visų pirma Komisija teigia, kad tai yra naujas pagrindas, kurį Teisingumo Teismas turėtų laikyti nepriimtinu. Arba subsidiariai Komisija ginčija Tarybos pareigą asmeniškai pranešti apeliantei apie sprendimą. Dublike apeliantė nurodo, kad pranešimo klausimas yra vienas iš klausimų, kuriuos ji iškėlė kalbėdama apie sprendimo motyvavimą, ir kad todėl taip, kaip panašų pagrindą Sprendime Bank Melli Iran prieš Tarybą ( 49 ) nagrinėjo Bendrasis Teismas, šį klausimą turi nagrinėti Teisingumo Teismas, kuris turėtų nustatyti, kad šioje byloje pažeista pareiga motyvuoti. Šį teiginį triplikuose ginčija Taryba ir Prancūzijos Respublika.

58.

Pirmiausia apeliantė ginčija Bendrojo Teismo atliktą Tarybos nurodytų ginčijamo sprendimo motyvų vertinimą ir teigia, kad Taryba nenurodo motyvų, kuriais remdamasi nustatė ginčijamą priemonę.

59.

Kaip pastebi Bendrasis Teismas ( 50 ), pareiga motyvuoti yra pirminėje teisėje įtvirtintas reikalavimas ( 51 ), kuris pakartotas Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje ( 52 ). Norint nustatyti, ar įvykdyta pareiga motyvuoti ES institucijos priimtą sprendimą, būtina išsiaiškinti, ar iš nurodytų motyvų subjektas, kurio nenaudai priimtas sprendimas, galėjo suprasti, kokie buvo priimto teisės akto motyvai ir ar remdamasi jais kompetentinga teisminė institucija galėjo vykdyti priežiūrą. Tačiau nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodomos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes norint pasakyti, ar teisės akto motyvavimas yra pakankamas, reikia atsižvelgti ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į analizuojamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą ( 53 ). Pažymėtina, kad Bendrasis Teismas dar kartą patvirtino šiuos pagrindinius principus skundžiamo sprendimo 143 ir 145 punktuose.

60.

Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga motyvuoti yra esminis Bendrijos teisės principas, nuo kurio galima nukrypti tik dėl imperatyvių priežasčių ( 54 ), ir kad priėmusi sprendimą dėl lėšų įšaldymo Taryba privalo supažindinti nurodytą subjektą su „specifinėmis ir konkrečiomis <...> priežastimis“ ( 55 ). Atsižvelgdamas ir į konkrečias aplinkybes, kuriomis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Bendrasis Teismas pagal analogiją perkelia Teisingumo Teismo argumentus, taikomus nagrinėjant ribojamąsias priemones, nustatomas kovojant prieš terorizmą, ir pažymi, kad pareiga motyvuoti yra dar svarbesnė dėl to, kad pirmiausia su lėšų įšaldymo priemone susiję subjektai neturėjo teisės būti išklausyti prieš priimant šį sprendimą ( 56 ). Iš teismų praktikos taip pat darytina išvada, kad Taryba įvykdo pareigą motyvuoti, jeigu praneša nurodytam subjektui pastarojo nenaudai priimto sprendimo dėl lėšų įšaldymo motyvus, priėmusi atitinkamą teisės aktą arba kiek galėdama greičiau po to ( 57 ).

61.

Atsakydamas į Prancūzijos Respublikos Teisingumo Teismui išdėstytą argumentą, kad priklausančių arba kontroliuojamų subjektų nereikia nurodyti asmenų, subjektų ir organizacijų, kurių lėšos turi būti įšaldytos, sąraše, pažymėčiau, kad, priešingai, iš Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkto aišku, jog „į V priedą įtraukiami <...> fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai <...> nustatoma, kad jie <...> priklauso arba [juos] kontroliuoja“. Kitaip tariant, Reglamente Nr. 423/2007 iš tiesų numatyta, kad 7 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyti subjektai turi būti oficialiai išvardyti tame sąraše. Todėl Bendrasis Teismas šį klausimą vertina ( 58 ) teisingai.

62.

Vėliau būtent taikydamas pirma nurodytus principus Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nors ginčijamo sprendimo motyvai „ypač glausti“, jie yra pakankami ( 59 ). Vertindamas jis atsižvelgė į tai, ar iš šio sprendimo apeliantė galėjo suprasti, kodėl buvo įšaldytos jos lėšos. Šiuo klausimu Bendrojo Teismo atliktą išsamią analizę patvirtina kelios aplinkybės.

63.

Tiesa, kad į ginčijamą sprendimą Taryba įtraukė vienintelę pastraipą, kurioje nurodyti Bank Melli ir jo dukterinių bendrovių bei filialų įtraukimo į sąrašą motyvai, ir kad skiltyje „Priežastys“ išdėstyti motyvai pirmiausia susiję su Bank Melli, o ne su apeliante. Nepaisant to, jeigu (kaip man atrodo) pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar susijęs asmuo suprato jo įtraukimo į sąrašą motyvus ir galėjo įvertinti (o prireikus – užginčyti) šiuos motyvus, negalima paneigti, kad sprendimo tekste daroma nuoroda į Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį. Be to, ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 dalies skiltyje „Pavadinimas“ nurodyta: „Melli bankas (Bank Melli), Irano Melli bankas (Melli Bank Iran) ir visi jo filialai ir dukterinės įmonės“ ( 60 ). Negalima pritarti apeliantės argumentui, kad ji turėjo „spėti“, kuriuo 7 straipsnio 2 dalies punktu grindžiamas sprendimas įšaldyti lėšas, nes vargu ar apeliantė galėjo nežinoti, kad ji visiškai priklauso Bank Melli. Kadangi Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, kad turi būti įšaldytos subjektų, kurie, kaip nustatyta, „priklauso arba [juos] kontroliuoja“, lėšos, mano nuomone, norint nurodyti apeliantės įtraukimo į sąrašą motyvus, pakanka priedo B lentelės 4 dalyje daromos nuorodos į dukterines bendroves ir filialus kartu su konkrečia nuoroda į apeliantę ir jos pašto adresą. Tačiau ši išvada neriboja galimybės apeliantei po sprendimo priėmimo prašyti Tarybos daugiau informacijos apie priežastis, dėl kurių ši manė, jog kyla nemažas pavojus, kad patronuojanti bendrovė gali daryti spaudimą apeliantei apeiti ribojamąsias priemones, taikomas patronuojančiai bendrovei, jeigu Taryba galėtų jas nurodyti apeliantei. Galiausiai pridurčiau, jog aplinkybė, kad apeliantė visiškai priklauso patronuojančiai bendrovei, nėra nereikšminga Teisingumo Teismo atliekamam vertinimui dėl motyvavimo pakankamumo. Kitaip tariant, jeigu šioje byloje motyvai dėl glaustumo neturi būti laikomi nepakankamais, Taryba, ko gero, turėtų dėti daugiau pastangų tais atvejais, kai nuosavybės teisė arba kontrolė nėra tokia akivaizdi.

64.

Be to, apeliaciniame skunde apeliantė užsimena apie susirašinėjimą su Taryba dėl apeliantės bylos atsiuntimo. Šis teiginys neturi įtakos šio pagrindo nagrinėjimui. Iš tiesų, jeigu šis pagrindas turėtų būti priimtinas (tačiau nesu įsitikinęs, kad taip ir yra) ( 61 ), jis bet kuriuo atveju nėra susijęs su pakankamo paties sprendimo motyvavimo klausimu, o greičiau – su atskiru galimybės susipažinti su byla klausimu, kuris nebuvo keliamas Bendrajame Teisme.

65.

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai išdėstė požiūrį, kad nors kokie glausti apeliantės atžvilgiu būtų ginčijamo sprendimo motyvai, jie vis dėlto yra tinkami atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes ir pakankami, kad apeliantė galėtų juos suprasti ir įvertinti, kodėl Taryba priėmė tokį sprendimą jos nenaudai, ir kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti priežiūrą.

66.

Kalbėdamas apie tai, ar apeliantei turėjo būti pranešta apie ginčijamą sprendimą, turiu prisipažinti, kad man kilo didelių abejonių dėl apeliantės dublike pateiktų argumentų, kuriais buvo papildytas šis pagrindas, priimtinumo. Nė vienu iš Bendrajame Teisme išdėstytų pagrindų nebuvo siekiama užginčyti Tarybos veiksmų, kai ši asmeniškai nepranešė apie ginčijamą sprendimą. Todėl akivaizdžiai kitaip negu Sprendime Bank Melli Iran prieš Tarybą ( 62 ), kuriuo remiasi apeliantė, Bendrasis Teismas nevertino šio pagrindo skundžiamame sprendime būtent todėl, kad jis nebuvo nurodytas. Taigi, net jeigu darytume prielaidą, kad apeliantė tikrai ketino kelti šį klausimą apeliacinėje instancijoje, jos argumentai bet kuriuo atveju nėra susiję su skundžiamu sprendimu.

67.

Todėl šiuo atveju neabejotinai susiduriame su nauju pagrindu, kurį apeliantė nurodė dublike, atsiliepusi į Komisijos pateiktą apeliacinio skundo 116 punkto aiškinimą, kad Komisija mano, jog yra ginčijamas būdas, kuriuo apeliantei buvo pranešta apie šį sprendimą, – savo nuomonę šiuo klausimu Komisija išsamiai išdėstė atsiliepime į skundą.

68.

Aš šį punktą suprantu kitaip. Iš tiesų redakcijos originalo kalba 116 punkte nurodyta, jog iš Bendrojo Teismo praktikos „aišku, kad apie asmens nenaudai priimto sprendimo motyvus tokiam asmeniui turi būti pranešta sprendimo priėmimo metu“ ( 63 ). Tačiau bet kuriuo atveju likusioje apeliacinio skundo dalyje apeliantė nepateikė nė vieno argumento, kuriuo būtų siekiama įrodyti, kad Taryba privalėjo apie sprendimą pranešti asmeniškai. Laikyti, kad vien žodžio „pranešta“ pavartojimas pirminiame procesiniame dokumente reiškia su pareiga asmeniškai pranešti apie ginčijamą sprendimą susijusio pagrindo nurodymą, būtų akivaizdžiai perdėta. Apeliantė bet kuriuo atveju negalėjo nurodyti tokio pagrindo, nes, kaip jau esu pabrėžęs, ji nebuvo jo nurodžiusi per procesą Bendrajame Teisme. Todėl bylos šalių diskusija dublike ir triplike, o vėliau – per posėdį, neturėtų klaidinti Teisingumo Teismo dėl su pranešimu susijusių argumentų, kurie sudaro naują pagrindą, susijusį su Tarybos pareigos pranešti pažeidimu, priimtinumo, nes toks pagrindas nėra priimtinas todėl, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija ribojama teisinio sprendimo dėl Bendrajame Teisme aptartų pagrindų vertinimu ( 64 ).

69.

Todėl ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

70.

Remiantis Procedūros reglamento 122 straipsnio pirma pastraipa, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, Teisingumo Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės ir ši, mano nuomone, turi pralaimėti bylą, ji turi padengti bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas. Kadangi Prancūzijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija procese Teisingumo Teisme dalyvauja remdamosi Procedūros reglamento 115 straipsniu, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį.

71.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: