1.

Ši antidempingo byla turės esminę reikšmę būsimiems prekybiniams santykiams tarp Europos Sąjungos ir sparčiai augančios ekonomikos valstybių, kaip antai Kinijos Liaudies Respublikos, kurios pereina iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, bet dar gali būti priskirtos prie „ne rinkos ekonomikos valstybių“ kategorijos.

2.

Reikia išsiaiškinti, ar tokių valstybių įmonės, kontroliuojamos valstybinių struktūrų, per antidempingo tyrimą gali remtis tuo, kad veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Suteikus vadinamąjį rinkos ekonomikos statusą, jos įgytų pranašumą prieš kitus gamintojus: nukrypstant nuo ne rinkos ekonomikos valstybėms taikomų taisyklių, joms, remiantis jų pačių apyvarta, būtų nustatomi individualūs antidempingo muitai.

3.

Nagrinėjamoje byloje Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba, atlikusios antidempingo tyrimą dėl iš Kinijos Liaudies Respublikos importuojamo glifosato, atsisakė šioje šalyje įsisteigusiam gamintojui – bendrovei Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd (toliau ‐ Xinanchem) – suteikti rinkos ekonomikos statusą. Abi institucijos savo sprendimą grindė tuo, kad Xinanchem yra kontroliuojama valstybės. Xinanchem pateiktus dokumentus, kuriais įmonė siekė įrodyti, kad nors tarp jos akcininkų dominuojančią padėtį užima valstybė, ji veikia rinkos sąlygomis, Komisija ir Taryba dėl įmonės nuosavybės struktūros atmetė kaip nereikšmingus. Vėliau Taryba Reglamente (EB) Nr. 1683/2004 ( 2 ) (toliau ‐ ginčijamas reglamentas) bendrovės Xinanchem įvežamam glifosatui pritaikė ne individualų, o bendrai iš Kinijos Liaudies Respublikos įvežamoms prekėms apskaičiuotą antidempingo muitą.

4.

Teisme šalys iš esmės nesutaria, ar, siekiant imtis antidempingo priemonių, paprastas faktas, kad įmonę kontroliuoja valstybė, turi tokią pačią reikšmę kaip ir akivaizdus valstybės kišimasis į įmonės sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, ir ar dėl to šiai įmonei iš principo negali būti suteiktas rinkos ekonomikos statusas. Taip pat kalba eina ir apie kompetentingų Kinijos prekybos rūmų ( 3 ) vaidmenį tvirtinant sutartis ir tikrinant eksporto kainas.

5.

Per procesą pirmojoje instancijoje nebuvo pritarta Tarybos ir Komisijos palyginti griežtai pozicijai dėl rinkos ekonomikos statuso. 2009 m. birželio 17 d. sprendimu ( 4 ) (toliau ‐ skundžiamas sprendimas) Pirmosios instancijos teismas (dabar ‐ Bendrasis Teismas) patenkino Xinanchem ieškinį, kuriuo ji siekė, kad būtų panaikintas Reglamentas Nr. 1683/2004. Šį teismo sprendimą Taryba, palaikoma Komisijos, apskundė. Teisingumo Teismo sprendimas dėl šio apeliacinio skundo turės lemiamą reikšmę būsimai Komisijos bei Tarybos administracinei praktikai, atliekant antidempingo tyrimus.

6.

Šios bylos teisinį pagrindą sudaro 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių ( 5 ) (toliau ‐ Pagrindinis reglamentas). Nagrinėjamoje byloje taikoma Reglamentu (EB) Nr. 1972/2002 ( 6 ) pakeista šio Pagrindinio reglamento redakcija.

7.

Apie antidempingą reglamentuojančių Europos teisės aktų „principus“ Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje, be kita ko, nurodyta:

„1.   Antidempingo muitas gali būti taikomas bet kuriam produktui dempingo kaina, kurį išleidus į laisvą apyvartą Bendrijoje būtų padaryta žala.

2.   Produktu dempingo kaina laikomas produktas, kurio eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje.

<...>“

8.

Antidempingo muitas nustatomas palyginus atitinkamo produkto „eksporto kainą“ ir panašaus produkto „normaliąją vertę“. Kaip nustatyti normaliąją vertę (tai pagrindinė antidempingą reglamentuojančių teisės aktų problema), reglamentuojama Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–7 dalyse.

9.

Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindinis normaliosios vertės nustatymo metodas:

„Normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje.“

10.

Tačiau produktų importas iš ne rinkos ekonomikos valstybių ( 7 ) nuo 1998 m. reglamentuojamas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje, kurios nagrinėjamoje byloje taikytina redakcija buvo siekiama atsižvelgti į pirmiausia Rusijoje ir Kinijos Liaudies Respublikoje pasikeitusias ekonomikos sąlygas ( 8 ):

<...>“

11.

Atkreiptinas dėmesys ir į Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, kurios antroje pastraipoje nustatytos ne rinkos ekonomikos valstybių įmonių vadinamojo „individualaus režimo“ sąlygos:

„Tačiau tais atvejais, kai yra taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas gali būti nustatytas eksportuotojams, kurie, remdamiesi tinkamai pagrįstais reikalavimais, gali įrodyti, kad:

<...>

<...>

12.

Šiuo metu galioja naujas pagrindinis reglamentas – 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių ( 9 ), tačiau nagrinėjamoje byloje jis dar negali būti taikomas ( 10 ).

13.

Remiantis Pirmosios instancijos teismo konstatavimais ( 11 ), šio ginčo aplinkybes galima būtų apibendrinti taip.

14.

Xinanchem yra pagal Kinijos teisę įsteigta bendrovė, kurios akcijos kotiruojamos Šanchajaus biržoje. Glifosatas yra vienas pagrindinių Xinanchem gaminamų ir parduodamų produktų Kinijos ir pasaulio rinkose. Tai bazinis cheminis herbicidas, plačiai naudojamas ūkininkų visame pasaulyje ir registruotas Europos Sąjungoje ( 12 ).

15.

Remdamasi Pagrindiniu reglamentu, Europos Sąjunga laikotarpiu nuo 1998 m. vasario mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. glifosato importui iš Kinijos Liaudies Respublikos taikė antidempingo muitus. Šiuo tikslu Taryba, laikydamasi bendros prekybos politikos, Komisijos pasiūlymu vieną po kito priėmė kelis reglamentus, nustatančius antidempingo priemones, tarp kurių šio ginčo objektas yra ir Reglamentas Nr. 1683/2004 ( 13 ).

16.

Per procedūrą, per kurią buvo priimtas tas reglamentas, Xinanchem, vadovaudamasi Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktu, paprašė Komisijos suteikti jai rinkos ekonomikos statusą. Tam Xinanchem Komisijai įteikė užpildytą specialų klausimyną ir atsakė į kelis Komisijos prašymus pateikti papildomos informacijos. Tačiau Komisija vis dėlto nusprendė nesuteikti Xinanchem rinkos ekonomikos statuso.

17.

Dėl Xinanchem prašymo suteikti jai rinkos ekonomikos statusą Reglamento Nr. 1683/2004 13–15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

18.

Dėl Xinanchem papildomai pateikto prašymo taikyti jai individualų režimą, t. y. remiantis jos eksporto kainomis nustatyti individualią dempingo maržą, Reglamento Nr. 1683/2004 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šiuo atžvilgiu buvo nustatyta, kad bendrovė Xinanchem, nustatydama aptariamo produkto eksporto kainas, buvo iš esmės kontroliuojama valstybės, kaip paaiškinta 14 konstatuojamojoje dalyje <...>.“

19.

Kadangi Xinanchem prašymas suteikti rinkos ekonomikos statusą buvo atmestas, normalioji vertė nustatyta pagal Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, atsižvelgiant į trečiosios rinkos ekonomikos valstybės, t. y. Brazilijos Federacinės Respublikos, gamintojo pateiktus duomenis ( 14 ).

20.

Pagal Reglamento Nr. 1683/2004 1 straipsnį Kinijos Liaudies Respublikos kilmės importuojamas glifosatas buvo apmokestintas galutiniu 29,9 % antidempingo muitu.

21.

Pirmosios instancijos teisme Xinanchem ginčijo Reglamentą Nr. 1683/2004, pateikusi ieškinį dėl jo panaikinimo, kuris buvo patenkintas. Skundžiamu 2009 m. birželio 17 d. sprendimu ( 15 ) Pirmosios instancijos teismas panaikino Reglamento Nr. 1683/2004 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su Xinanchem.

22.

Taryba apskundė šį Pirmosios instancijos teismo sprendimą 2009 m. rugpjūčio 17 d. pareiškimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. rugpjūčio 18 d. ( 16 )

23.

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

24.

Komisija, kuri pirmojoje instancijoje buvo įstojusi į bylą Tarybos pusėje, palaiko Tarybos prašymus.

25.

Xinanchem savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:

26.

Europos agrochemikalų platintojų ir naudotojų asociacija (AUDACE), kuri pirmojoje instancijoje buvo įstojusi į bylą Xinanchem pusėje, Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą tiek, kiek jis grindžiamas pirmuoju Tarybos pareikštu apeliacinio skundo pagrindu ( 17 ); taip pat ji Teisingumo Teismo prašo priteisti iš Tarybos atlyginti jos apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27.

Teisingumo Teisme apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka; 2011 m. lapkričio 29 d. taip pat surengtas teismo posėdis.

28.

Xinanchem remiantis SESV 278 straipsniu ir SESV 279 straipsniu 2009 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą nurodyti nedelsiant vykdyti skundžiamą sprendimą Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi ( 18 ).

29.

Xinanchem abejoja, ar apeliacinis skundas apskritai priimtinas. Įmonė kaltina Tarybą, kad ji neva prašanti Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti bylos faktus ir įrodymus, nenurodydama skundžiamame sprendime padarytų teisės klaidų.

30.

Šis argumentas yra nepagrįstas.

31.

Tiesa, kad apeliacinis skundas pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, taikomą kartu su Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio 1 dalimi, paduodamas tik teisės klausimais ( 19 ). Tačiau nagrinėjamoje byloje Taryba jį padavė griežtai laikydamasi šios taisyklės.

32.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Taryba iškėlė aiškiai apibrėžtą teisės klausimą – kaip aiškinti Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b bei c punktus – ir detaliai išvardijo teisės klaidas, kurias Pirmosios instancijos teismas tariamai padarė aiškindamas ir taikydamas šią nuostatą. Priešingai, nei mano Xinanchem, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo aptariami apeliaciniame procese, jeigu apeliantas – kaip šiuo atveju – ginčija pirmojoje instancijoje pateiktą Sąjungos teisės aiškinimą arba jos taikymą ( 20 ). Juk jeigu apeliantas negalėtų pagrįsti savo apeliacinio skundo ieškinio pagrindais ir argumentais, kuriuos jis buvo pateikęs pirmojoje instancijoje, apeliacinis procesas iš dalies netektų savo prasmės ( 21 ).

33.

Taip pat apeliaciniame procese Teisingumo Teismas gali įvertinti, ar pirmojoje instancijoje tikrai buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida – tai Taryba teigia antrajame bei trečiajame apeliacinio skundo pagrinduose. Kokio masto diskreciją kompetentingos Sąjungos institucijos turi vertindamos sudėtingas ekonomines aplinkybes ( 22 ) ir kur šiuo atveju yra teisminės kontrolės ribos, yra teisės klausimas, kurį gali nagrinėti Teisingumo Teismas kaip apeliacinė instancija. Jei nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Tarybos ir Komisijos diskrecijos ribas ir šių institucijų atliktą ekonominių aplinkybių vertinimą pakeitė savuoju, tai yra teisės klaida, galinti pateisinti skundžiamo sprendimo panaikinimą ( 23 ).

34.

Taigi Tarybos apeliacinis skundas yra priimtinas.

35.

Prieš imantis nagrinėti, ar apeliacinis skundas pagrįstas, reikėtų išsiaiškinti, ar neišnyko teisminio ginčo dalykas. Juk net jei Taryba ir yra privilegijuota apeliantė, kuriai nereikia įrodinėti, kad yra suinteresuota pareikšti apeliacinį skundą (Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio 2 ir 3 dalys) ( 24 ), sprendimas nagrinėjamoje byloje gali būti priimtas tik tuomet, jei keliami teisės klausimai nėra tapę hipotetiniai dėl to, kad išnyko ginčo dalykas ( 25 ).

36.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ginčo dalykas yra išnykęs, nes Taryba, vykstant šiam apeliaciniam procesui, Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1187/2010 panaikino antidempingo priemones importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės glifosatui ir nutraukė antidempingo tyrimą. Dar prieš tai ginčijamas antidempingo muitas buvo laikinai sustabdytas: iš pradžių Komisijos sprendimu 2009/383/EB ( 26 ), vėliau – Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 126/2010 ( 27 ).

37.

Tačiau minėtasis laikinas antidempingo priemonių sustabdymas ar panaikinimas galioja tik ateičiai ( 28 ). Jie neturi jokios įtakos jau surinktiems antidempingo muitams. Šių muitų atžvilgiu ir toliau tebegalioja jiems taikytinas Įgyvendinimo reglamentas, nagrinėjamu atveju ‐ ginčijamas Reglamentas Nr. 1683/2004, nebent jie būtų panaikinti įsiteisėjusiu Sąjungos teismo sprendimu.

38.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime panaikino Reglamento Nr. 1683/2004 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su Xinanchem. Tačiau Taryba laiku pateikė šį apeliacinį skundą. Pagal Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio 2 dalį tai reiškia, kad Pirmosios instancijos teismo sprendimas, skelbiantis minėtą nuostatą negaliojančia, įsigalios tik tuomet, kai Teisingumo Teismas atmes apeliacinį skundą ( 29 ). Taigi Reglamentas Nr. 1683/2004, nors Pirmosios instancijos teismas panaikino jo 1 straipsnį, dar galėjo būti taikomas visą jo galiojimo laikotarpį kaip teisinis pagrindas apmokestinti Xinanchem gaminamo glifosato importą antidempingo muitais.

39.

Kadangi, remiantis Reglamentu Nr. 1683/2004, praeityje surinktų antidempingo muitų už Xinanchem gaminamą glifosatą likimas ir tai, ar šie muitai liks Sąjungos biudžete, visiškai priklauso nuo to, kokį sprendimą Teisingumo Teismas priims dėl šio apeliacinio skundo, nėra jokio pagrindo laikyti, kad nebeliko šio teisminio ginčo dalyko.

40.

Taryba apeliaciniu skundu siekia teisiškai išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis Sąjungos institucijos, vykdydamos antidempingo tyrimą, gali laikyti, kad ne rinkos ekonomikos valstybės įmonės veiklai daro įtaką valstybė, ir dėl to atsisakyti suteikti šiai įmonei rinkos ekonomikos statusą. Šiuo klausimu Taryba su Komisija ir Xinanchem su AUDACE laikosi visiškai priešingų pozicijų.

41.

Šio teisminio ginčo sprendimas siūlomas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje. Pagal šią nuostatą laikyti, kad Kinijos Liaudies Respublikos gamintojai veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, galima tik tuomet, jei sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų jie priima atsižvelgdami į „rinkos sąlygas“„bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį“; kad taip yra, pakankamai įrodymų jie turi pateikti patys.

42.

Kokią reikšmę turi šie kriterijai, ypač valstybės nesikišimo kriterijus, yra tik teisės klausimas, kuris įeina į Sąjungos teismų kompetenciją ir kurio atžvilgiu Sąjungos institucijos negali pretenduoti į jokią diskreciją ( 30 ).

43.

Taryba, palaikoma Komisijos, mano, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą. Grįsdama šį kaltinimą, ji iš viso nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus; pirmajame aiškinama, kokį poveikį turi valstybės, kaip didžiausio akcininko, dalyvavimas valdant Xinanchem kapitalą, antrajame – kad Xinanchem eksporto kainas tikrina Kinijos prekybos rūmai CCCMC, o trečiajame – kodėl Komisija ir Taryba neva neatsižvelgė į įrodymus, liudijančius, kad valstybė per daug nesikiša į minėtos įmonės veiklą.

44.

Xinanchem ir AUDACE gina Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

45.

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Taryba prieštarauja dėl skundžiamo sprendimo 82–107 punktų. Juose Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad Taryba ir Komisija neturėjo teisės atsisakyti suteikti Xinanchem rinkos ekonomikos statuso vien remdamosi tuo, kad tarp įmonės akcininkų dominuojančią padėtį užima valstybė ( 31 ). Pirmosios instancijos teismas laikosi nuomonės, kad tai, jog įmonę kontroliuoja valstybė, nebūtinai reiškia, kad ši įmonė neveikia rinkos ekonomikos sąlygomis ( 32 ). Šio teismo nuomone, ypač negalima prilyginti valstybės, kaip akcininkės, kontrolės (kaip ji suprantama bendrovių teisėje) per dideliam valstybės kišimuisi, kaip jis apibrėžiamas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte ( 33 ). Veikiau, kaip tvirtina Pirmosios instancijos teismas, Taryba ir Komisija turėjo atskirai įvertinti visus Xinanchem pateiktus įrodymus, liudijančius, kad valstybė per daug nesikiša įmonei priimant komercinius sprendimus ( 34 ). Pirmosios instancijos teismas laikosi nuomonės, kad Taryba ir Komisija dėl rinkos ekonomikos statuso suteikimo iškėlė papildomą, Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nenumatytą sąlygą – valstybės kontrolės (kaip ji suprantama bendrovių teisėje) nebuvimą ( 35 ).

46.

Taryba, palaikoma Komisijos, mano, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime atsispindinti teisinė Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos analizė yra klaidinga. Šiuo aspektu ji pateikia penkis argumentus. Pirma, jos teigimu, Pirmosios instancijos teismas kaip atskiro kriterijaus atsisakė reikalavimo, kad valstybė per daug nesikištų į įmonės veiklą. Antra, minėto teismo rastas problemos sprendimas tariamai prieštarauja žodžių junginio „per daug“ prasmei. Trečia, Pirmosios instancijos teismo aiškinimas esą nesuderinamas su išimtiniu rinkos ekonomikos statuso pobūdžiu. Ketvirta, kad Pirmosios instancijos teismo teisinė analizė klaidinga, rodo kontekstas, į kurį įeina rinkos ekonomikos statusą reglamentuojanti nuostata, o ypač palyginimas su Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi. Ir, penkta, aiškinimo, kurį palaiko Pirmosios instancijos teismas, praktines pasekmes sunku įgyvendinti; jis taip pat reiškia įmonei tenkančios įrodinėjimo, kad ji atitinka rinkos ekonomikos statuso suteikimo sąlygas, naštos perkėlimą.

47.

Nė vienas šių argumentų neįtikina.

48.

Neginčijama, kad Kinijos valstybė nagrinėjamu laikotarpiu kontroliavo įmonę Xinanchem (kaip tai suprantama bendrovių teisėje). Be to, Komisija per posėdį priminė, kad Kinijos valstybė kontroliavo Xinanchem ir faktiškai, nes skyrė direktorių valdybą ( 36 ).

49.

Pirmosios instancijos teismas to neignoravo. Tačiau jis visiškai teisingai pabrėžė, kad valstybės, kaip akcininkės, kontrolė, įskaitant ir direktorių valdybos skyrimą, savaime dar nereiškia, kad valstybė „per daug kišasi“ į šios įmonės komercinius sprendimus, kaip tai apibrėžiama Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje ( 37 ). Todėl Pirmosios instancijos teismas visiškai logiškai konstatavo, kad Komisija ir Taryba, nagrinėjamu atveju paskelbusios Xinanchem pateiktus įrodymus, liudijančius, kad valstybė per daug nesikiša į jos komercinius sprendimus, nereikšmingai ir atidžiau jų netyrusios, elgėsi netinkamai.

50.

Pirmasis Tarybos argumentas yra tas, kad Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmą įtrauką, kaip atskiro kriterijaus atsisakė reikalavimo, kad valstybė per daug nesikištų į įmonės veiklą; šio reikalavimo išraiška yra formuluotė „valstybei per daug nesikišant“.

51.

Šis kaltinimas iš pirmo žvilgsnio stebina, nes Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje pateikiamos dvi sąlygos: ši nuostata „reikalauja, kad atitinkami eksportuojantys gamintojai įrodytų, jog jų sprendimai priimami, pirma, „atsižvelgiant į rinkos sąlygas“ bei, antra, „valstybei per daug nesikišant“ ( 38 ). Kad tai du atskiri kriterijai, rodo ir ginčijamos nuostatos tekste vartojamas jungtukas „bei“.

52.

Todėl nė vienas proceso dalyvis nesuabejojo, jog reikalavimas, kad sprendimai būtų priimami „atsižvelgiant į rinkos sąlygas“, ir reikalavimas, kad valstybė per daug nesikištų, yra dvi skirtingos sąlygos, kurios turi būti tenkinamos kartu tam, kad būtų pripažintas rinkos ekonomikos statusas.

53.

Tačiau Taryba ir Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismo pasirinktas aiškinimas faktiškai reiškia, kad antrasis kriterijus („valstybei per daug nesikišant“) tampa nebereikalingas. Jų argumentas suformuluotas taip: laikant, kad „per didelis valstybės kišimasis“ yra ne tik faktas, kad įmonę kontroliuoja valstybė (šio požiūrio laikosi byloje dalyvaujančios Sąjungos institucijos), bet ir valstybės veiksmai, kurie „gali lemti [įmonės] sprendimų nesuderinamumą su rinkos ekonomikos sąlygomis“ ( 39 ), pirmasis ir antrasis kriterijai yra vienas ir tas pats.

54.

Vis dėlto šis argumentas neįtikina.

55.

Reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismo pasirinktas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos aiškinimas reiškia, jog vien tik valstybės, kaip akcininkės, vykdomos įmonės kontrolės (kaip ji suprantama bendrovių teisėje) nepakanka, norint atsisakyti suteikti šiai įmonei rinkos ekonomikos statusą. Veikiau valstybė dar turi ir daryti konkrečią įtaką įmonės komerciniams sprendimams tokiais veiksmais, kurie būtų nesuderinami su rinkos ekonomikos sąlygomis ( 40 ).

56.

Todėl vertinant, ar įmonė atitinka antrąjį kriterijų (t. y. ar valstybė per daug nesikiša į įmonės veiklą), reikia atsižvelgti į dalykus, kurie svarbūs ir kalbant apie pirmąjį kriterijų (sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų). Šiuo atžvilgiu abiejų kriterijų reglamentavimo turinys tam tikra prasme supanašėja.

57.

Tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai siekė jų panašumo – tai pabrėžia žodžių „į šią sritį“ vartojimas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje („valstybei per daug nesikišant į šią sritį“) ( 41 ). Iš to matyti, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje minimi pirmasis ir antrasis kriterijai galiausiai yra susiję su įmonės komerciniais sprendimais dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų.

58.

Todėl, taikant antrąjį kriterijų, atsisakymo suteikti rinkos ekonomikos statusą negalima grįsti vien tuo, kad valstybė gali „per daug kištis“ į įmonės veiklą; veikiau tai turi būti pakankamas valstybės kišimasis į įmonės sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų.

59.

Nepaisant šios Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje minimų kriterijų sąsajos, jie nėra absoliučiai tapatūs; veikiau kiekvieno jų reglamentavimo turinys yra atskiras, o atsisakyti suteikti rinkos ekonomikos statusą galima jau tuomet, kai įmonė atitinka bent vieną iš dviejų kriterijų.

60.

Ypač tikėtina, kad įmonė – pavyzdžiui, dėl ilgalaikių ir nustatytų verslo ryšių su klientais ir tiekėjais planinės ekonomikos sistemoje – priimdama sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų negali pakankamai atsižvelgti į pasiūlą ir paklausą, todėl juos priima nesivadovaudama rinkos sąlygomis. Tokiu atveju pirmasis kriterijus, dėl kurio galima atsisakyti suteikti rinkos ekonomikos statusą, yra įvykdytas, net jei, vertinant atitiktį antrajam kriterijui, paaiškėja, kad valstybė visiškai nekontroliuoja ar tik menkai kišasi į konkrečius komercinius sprendimus.

61.

Tikėtinas ir atvirkščias scenarijus: pavyzdžiui, iš planinės į rinkos ekonomiką pereinančioje valstybėje gali būti įmonių, kurios sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų iš esmės priima atsižvelgdamos į rinkos sąlygas, tačiau yra daugiau ar mažiau prižiūrimos valstybės, kuri kišasi į jų veiklą. Atsisakyti suteikti rinkos ekonomikos statusą tokioms įmonėms negalima remiantis pirmuoju Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje minimu kriterijumi (sprendimai „atsižvelgiant į rinkos sąlygas“) – tai darant reikėtų taikyti antrąjį kriterijų („per didelis valstybės kišimasis“).

62.

Ir pagaliau ne Pirmosios instancijos teismo, o veikiau Tarybos ir Komisijos teisinė analizė reiškia, kad vienas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje minimų kriterijų tampa nebereikalingas. Juk jei dėl antrojo kriterijaus laikysimės Tarybos ir Komisijos nuomonės, tai reikš, kad valstybei priklausančios ar jos kontroliuojamos įmonės niekada negalės gauti rinkos ekonomikos statuso vien dėl to, kad valstybė turi jų akcijų, – neatsižvelgiant į tai, ar jos komercinius sprendimus priima atsižvelgdamos į rinkos sąlygas, ar ne (pirmasis kriterijus).

63.

Toks požiūris neatitiktų ekonomikos realybės. Juk, kaip yra konstatavusi pati Taryba, Kinijos Liaudies Respublika „nutolo nuo [ankstesnių] ekonominių aplinkybių“ ( 42 ). Sparčiai augančios ekonomikos valstybėse (kaip antai Kinijos Liaudies Respublika), kurios pereina į rinkos ekonomiką, gali būti valstybei priklausančių įmonių, kurios sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų priima atsižvelgdamos į rinkos sąlygas, nes valstybė, kaip akcininkė, apsiriboja vaidmeniu, kuris iš esmės atitinka privataus investuotojo vaidmenį rinkos ekonomikos sistemose. Net jei toks valstybės dalyvavimas valdant įmonių kapitalą nėra įprastas dalykas šalyse, neturinčiose ilgalaikių rinkos ekonomikos tradicijų, vis dėlto, kitaip, nei mano Taryba ir Komisija, negalima kategoriškai atmesti jų egzistavimo galimybės.

64.

Tokiu Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto aiškinimu, kurio norėtų Taryba ir Komisija, – atsisakyti suteikti rinkos ekonomikos statusą vien dėl to, kad įmonę kontroliuoja valstybė (kaip tai suprantama bendrovių teisėje), – būtų viršyta tai, ko reikia siekiant užtikrinti, kad rinkos ekonomikos statusas būtų suteikiamas tik tokioms sparčiai augančios ekonomikos valstybių įmonėms, kurios iš tiesų iš esmės veikia rinkos ekonomikos sąlygomis ( 43 ). Šią sąlygą gali atitikti ir valstybės įmonės arba valstybės, kaip akcininkės, kontroliuojamos įmonės.

65.

Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmąjį Tarybos argumentą reikia atmesti.

66.

Antrasis Tarybos argumentas grindžiamas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje vartojamo žodžių junginio „per daug“ reikšme. Taryba mano, kad junginys „per daug“ reiškia tik valstybės kišimosi į įmonės komercinius sprendimus mastą, bet ne valstybės kišimosi pobūdį, jo padarinius ar priežastis.

67.

Ir šis argumentas nėra įtikinamas.

68.

Žinoma reikia pritarti Tarybos nuomonei, kad vartojant žodžių junginį „per daug“ pirmiausia turimas galvoje valstybės kišimosi mastas. Juk ši formuluotė reiškia tai, kad nedidelis valstybės kišimasis, nedarantis jokios reikšmingesnės įtakos įmonės sprendimams dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, netrukdo suteikti minėtai įmonei rinkos ekonomikos statuso. Kaip teisingai pabrėžė Pirmosios instancijos teismas, šio žodžių junginio vartojimas rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo valią leisti tam tikrą valstybės įtakos įmonės veiklai ar dalyvavimo sprendimų priėmimo procedūroje lygį, kuris neturi jokios reikšmės būdui, kaip priimami sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų ( 44 ). Taip atsižvelgiama į tai, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai taikomi sparčiai augančios ekonomikos valstybėms, kurios iš planinės ekonomikos pereina prie rinkos ekonomikos.

69.

Tačiau Taryba klysta, kai iš žodžių junginio „per daug“ daro išvadą, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje reikšmingas tik valstybės kišimosi mastas, bet ne kišimosi pobūdis ir galimi padariniai.

70.

Juk šios nuostatos tikslas – leisti pasinaudoti rinkos ekonomikos statusu sparčiai augančios ekonomikos valstybių gamintojams, kurių gaminių gamybai ir pardavimui iš esmės taikomos rinkos sąlygos ( 45 ). Atitinkamai rinkos ekonomikos statusas dėl valstybės kišimosi į įmonės valdymą įmonei nesuteikiamas tik tuo atveju, jei dėl šio kišimosi įmonė komercinius sprendimus priima neatsižvelgusi į rinkos sąlygas. Lemiamą reikšmę turi tai, ar – kaip tiksliai suformulavo Pirmosios instancijos teismas – atitinkami nagrinėjamų eksportuojančių gamintojų sprendimai yra priimti remiantis tik komerciniais vertinimais, ar vis dėlto jie yra iškraipyti kitų vertinimų, būdingų valstybės kontroliuojamoms ekonomikoms ( 46 ).

71.

Taigi, atsisakymas suteikti įmonei rinkos ekonomikos statusą, vadovaujantis Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktais, bus pagrįstas tik tuomet, jei valstybė į įmonės veiklą kišis ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme, ir šis kišimasis trukdys įmonei veikti rinkos ekonomikos sąlygomis.

72.

Kadangi Tarybos argumentai susiję tik su Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto kiekybiniu rodikliu („valstybei per daug nesikišant“) ir nepakankamai atsižvelgta į kokybinį rodiklį („kad gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis“), juos reikia atmesti.

73.

Trečiuoju argumentu Taryba kaltina Pirmosios instancijos teismą ignoravus išimtinį Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų pobūdį, palyginti su 2 straipsnio 7 dalies a punktu.

74.

Nepritariu šiam argumentui.

75.

Pirmosios instancijos teismas keliose skundžiamo sprendimo vietose pabrėžia, kad rinkos ekonomikos statusas – tai išimtinio pobūdžio nuostata. Pavyzdžiui, Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažįsta, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkte įtvirtintas metodas yra siaurai aiškintina 2 straipsnio 7 dalies a punkte numatyto normaliosios vertės apskaičiavimo metodo, taikomo ne rinkos ekonomikos valstybėms ( 47 ), „išimtis“. Be to, jis mini ir importo iš tam tikrų sparčiai augančios ekonomikos valstybių „specialų traktavimą“, nustatant normaliąją vertę, ir pabrėžia, kad reikia preziumuoti, jog sąlygos, kuriomis veikia įmonės šiose valstybėse, nėra panašios į rinkos ekonomikos valstybėse esančias sąlygas, jei neįrodoma priešingai ( 48 ).

76.

Šie Pirmosios instancijos teismo samprotavimai apie išimtinį rinkos ekonomikos statuso pobūdį toli gražu nėra tik tušti žodžiai. Byloje Pirmosios instancijos teismo pasirinktas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto aiškinimas ir taikymas visiškai dera su teisės aktų leidėjo numatytu taisyklės ir išimties santykiu. Rinkos ekonomikos statusas iš išimties nevirsta taisykle tik todėl, kad jis nėra apskritai netaikomas valstybės kontroliuojamoms įmonėms. Veikiau valstybės kontroliuojamos įmonės, kaip ir kitos įmonės, turi atitikti bendruosius Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktuose nustatytus kriterijus.

77.

Ir pagaliau čia svarbu ne tai, ar Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami siaurai, o veikiau tai, kaip siaurai jie turi būti aiškinami. Tai nustatytina atsižvelgiant į rinkos ekonomikos statusą reglamentuojančių nuostatų tikslus.

78.

Kaip jau minėta, Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų tikslai leisti pasinaudoti rinkos ekonomikos statusu sparčiai augančios ekonomikos valstybių gamintojams, kurių gaminių gamybai ir pardavimui taikomos rinkos sąlygos ( 49 ). Taryba ir Komisija, aiškindamos šias nuostatas taip, kad rinkos ekonomikos statuso iš principo negalima suteikti visoms valstybės kaip akcininkės kontroliuojamoms įmonėms, nepakankamai atsižvelgia į šiuos tikslus. Toks aiškinimas yra perdėtai siauras ir gali baigtis tuo, kad sparčiai augančios ekonomikos valstybių gamintojams rinkos ekonomikos statusas nebus suteiktas vien dėl akcininkų struktūros, nors iš tiesų jie veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Tai prieštarauja Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiui atsižvelgti į iš esmės pasikeitusias ekonomines sąlygas sparčiai augančios ekonomikos valstybėse ( 50 ) ir bendram Pagrindinio reglamento tikslui – suteikti galimybę teisingai palyginti eksporto kainą ir normaliąją vertę, o tuo suinteresuotos visos šalys ( 51 ).

79.

Todėl reikia atmesti ir trečiąjį Tarybos argumentą.

80.

Ketvirta, Taryba tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo pasirinktas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktų aiškinimas yra klaidingas sisteminiu požiūriu. Jos teigimu, toks aiškinimas prieštarauja sąlygoms, kuriomis Sąjungos institucijos gamintojams iš trečiųjų šalių taikomas vadinamasis „individualus režimas“, kaip jis apibrėžiamas Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje. Kadangi, kaip mano Taryba, netgi ne tokia griežta 9 straipsnio 5 dalies nuostata visiškai netaikoma valstybės kontroliuojamoms įmonėms, joms neturi būti taikomi ir rinkos ekonomikos statusą reglamentuojantys 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai.

81.

Reikia pripažinti, kad rinkos ekonomikos statusą reglamentuojantys Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktai bei individualų režimą reglamentuojanti 9 straipsnio 5 dalies antra pastraipa yra susiję. Kadangi abiem atvejais minėtos nuostatos suteikia galimybę nustatyti individualų antidempingo muitą sparčiai augančios ekonomikos valstybių gamintojų prekėms, vertinant, ar jiems galima suteikti rinkos ekonomikos statusą, skaičiuojama kiekvieno gamintojo gaminių normalioji vertė ir eksporto kaina atskirai, o sprendžiant, ar taikyti individualų režimą, – tik eksporto kaina.

82.

Nuostatų ryšys pabrėžiamas ir Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos tekste, kuris pradedamas šia formuluote: „Tačiau tais atvejais, kai yra taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas <...>“. Pagal šią nuostatą individualus režimas taikomas, jei tai yra gamintojas iš ne rinkos ekonomikos šalies, kuris neturi rinkos ekonomikos statuso, todėl jam taikoma bendra Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto nuostata. Dėl to daugelis sparčiai augančios ekonomikos valstybių eksportuotojų papildomai pateikia prašymus taikyti jiems individualų režimą tuo atveju, jeigu jiems nebūtų suteiktas palankesnis rinkos ekonomikos statusas. Taryba ir Komisija visiškai teisingai atkreipė į tai dėmesį.

83.

Šios rinkos ekonomikos statuso ir individualaus režimo sąsajos rodo, kad, aiškinant Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus, reikia kiek įmanoma atkreipti dėmesį, kad šis aiškinimas neprieštarautų Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antrai pastraipai.

84.

Tačiau tai, kitaip, nei mano Taryba ir Komisija, savaime dar nereiškia, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktuose reglamentuojamo rinkos ekonomikos statuso automatiškai negalima suteikti valstybės, kaip akcininkės, kontroliuojamoms įmonėms. Juk ir Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje leidžiama individualų režimą taikyti tam tikroms valstybės kontroliuojamoms įmonėms: tiesa, individualus režimas taikomas tik tokioms įmonėms, kurių dauguma akcijų priklauso privatiems asmenims (Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos c punkto pirmas sakinys). Tačiau tai nereiškia, kad valstybė, kaip akcininkė, tokiose įmonėse negali vaidinti reikšmingo, gal netgi dominuojančio vaidmens. Kaip rodo, pavyzdžiui, ir ši byla, net nedidelis akcijų paketas de facto gali suteikti valstybei galimybę kontroliuoti įmonę, jei likusias akcijas dalijasi smulkūs akcininkai ( 52 ).

85.

Net jei daugumą svarbiausių postų įmonės valdymo organuose ar svarbias vadovaujamas pareigas užima valstybės pareigūnai, nėra kategoriškai draudžiama taikyti individualų režimą (Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos c punkto antras sakinys). Veikiau pakanka įrodyti, kad įmonė „vis dėlto“, t. y. nors valdymo organo daugumą sudaro ar svarbias vadovaujamas pareigas užima valstybės pareigūnai, „yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės kišimosi“ ( 53 ).

86.

Taigi, pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos c punktą netgi įmonei, kurią de facto kontroliuoja valstybė, valdanti nors ir nedidelį, bet nemažą įtaką suteikiantį akcijų paketą, suteikiama galimybė įrodyti, kad, „nepaisant to, įmonė yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės įtakos“ ( 54 ).

87.

Taigi apibendrinant galima konstatuoti, kad įmonei, kaip antai Xinanchem, kurios dauguma akcijų priklauso privatiems asmenims, nors valstybės vaidmuo tarp jos akcininkų dominuoja, nebūtų buvęs automatiškai netaikytinas individualus režimas (Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antra pastraipa).

88.

Pritaikius Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju, kitaip, nei mano Taryba ir Komisija, nebuvo jokio privalomo sisteminio pagrindo iš principo atsisakyti suteikti įmonei, kaip antai Xinanchem, rinkos ekonomikos statusą.

89.

Todėl reikia atmesti ir ketvirtąjį Tarybos argumentą.

90.

Kadangi Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi grindžiamas Tarybos argumentas yra nepagrįstas, nebereikia vertinti, ar jo dar labiau nesusilpnintų neseniai Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ginčų sprendimo tarybos priimta ataskaita ginčų sprendimo procedūroje tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Europos Sąjungos ( 55 ). Šiai bylai nėra svarbu, kokį poveikį ši ataskaita turi Europos Sąjungoje ir ar įmonės, kaip antai Xinanchem, apskritai turi teisę ja remtis Sąjungos teismuose ( 56 ).

91.

Penktuoju ir paskutiniu argumentu Taryba tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismo pasirinkto Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos įtraukos aiškinimo praktines pasekmes sunku įgyvendinti; jis taip pat reiškia įmonei tenkančios įrodinėjimo naštos perkėlimą.

92.

Tačiau ir šis nuogąstavimas man atrodo nepagrįstas.

93.

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas aiškiai pabrėžė ir pripažino, kad įrodinėjimo, jog įmonė atitinka Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje reglamentuojamo rinkos ekonomikos statuso suteikimo sąlygas, našta visuomet tenka suinteresuotai įmonei ( 57 ).

94.

Vien tai, kad Pirmosios instancijos teismas nemano, jog visoms valstybės, kaip akcininkės, kontroliuojamoms įmonėms rinkos ekonomikos statusą reglamentuojančios nuostatos iš principo netaikytinos, dar nereiškia įrodinėjimo naštos perkėlimo. Taip pat ir Pirmosios instancijos teismo pasirinktame problemos sprendimo scenarijuje pati suinteresuota įmonė privalo įrodyti, kad sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų ji priima atsižvelgusi į rinkos sąlygas ir valstybei per daug nesikišant į šią sritį. Pateikti įrodymus, kad valstybės kontroliuojama įmonė veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, turi tikrai ne Komisija ir Taryba.

95.

Žinoma, administracinė našta gerokai sumažėtų, jei Komisija ir Taryba automatiškai, atskirai netikrindamos, galėtų atsisakyti suteikti rinkos ekonomikos statusą bet kokiai valstybės, kaip akcininkės, kontroliuojamai įmonei. Tačiau pagal teisės nuostatą, reglamentuojančią rinkos ekonomikos statuso suteikimą, kurią, priimdama Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą, įvedė pati Taryba kaip Sąjungos teisės aktų leidėja, taip elgtis neleistina. Šioje nuostatoje iš suinteresuotų įmonių reikalaujama pateikti „pakankamai įrodymų“, kad jos veikia „rinkos ekonomikos sąlygomis“. Tokiomis aplinkybėmis už antidempingo tyrimą atsakingos Sąjungos institucijos privalo išnagrinėti pateiktus įrodymus. Negalima reikalauti iš suinteresuotų įmonių pateikti įrodymus ir kartu skelbti juos iš principo nereikšmingais.

96.

Nagrinėjant pateiktus įrodymus – kitaip nei „per didelio valstybės kišimosi į šią sritį“ atveju ( 58 ) – reikia įvertinti sudėtingas ekonomines aplinkybes, kurias vertindamos Komisija ir Taryba pagal nusistovėjusią teismo praktiką turi didelę diskreciją ( 59 ). Naudodamosi šia diskrecija, Komisija ir Taryba, be jokių abejonių, gali daryti nuginčijamą prezumpciją, kad ne rinkos ekonomikos šalyje valstybės, kaip akcininkės, kontroliuojama bendrovė, gamindama ir parduodama savo prekes, veikia ne rinkos ekonomikos sąlygomis, o valstybė paprastai kišasi į jos sprendimus dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų ( 60 ).

97.

Tačiau nuginčijama valstybės kišimosi prezumpcija, kurią, atrodo, norėtų naudoti Komisija ir Taryba, būtų neproporcinga. Juk už antidempingo tyrimus atsakingos Sąjungos institucijos turi minėtą diskreciją, todėl privalo rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus konkretaus atvejo aspektus ( 61 ). Tai darydamos jos turi išnagrinėti suinteresuotos įmonės pateiktus įrodymus, liudijančius, kad ši įmonė, nors yra kontroliuojama savo akcininkės valstybės, veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Komisija ir Taryba negali per daug nesvarstydamos ir nesigilindamos paskelbti šių įrodymų nereikšmingais.

98.

Diskrecijos, nuginčijamos prezumpcijos ir pareigos išnagrinėti pateiktus įrodymus sąveika, taikant Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą, reiškia tinkamą interesų pusiausvyrą, kuri leidžia pakankamai atsižvelgti ir į ekonominius suinteresuotos įmonės interesus, ir į susijusių Sąjungos institucijų suinteresuotumą nustatyta tvarka atlikti antidempingo tyrimą.

99.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ir penktąjį Tarybos argumentą.

100.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą, kai tvirtino, kad valstybės, kaip akcininkės, kontroliuojamai įmonei, kaip antai Xinanchem, negalima automatiškai atsisakyti suteikti rinkos ekonomikos statuso. Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos laikydamas, kad Sąjungos institucijos privalo išnagrinėti šios įmonės pateiktus įrodymus, liudijančius, kad ji veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, ir negali paskelbti jų iš principo nereikšmingais. Tai reiškia, kad pirmasis Tarybos apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

101.

Antrasis Tarybos apeliacinio skundo pagrindas apima skundžiamo sprendimo 137–159 punktus. Juose Pirmosios instancijos teismas nagrinėja prekybos rūmų CCCMC vaidmenį ir jų įtaką nustatant Kinijos gamintojų gaminamo glifosato eksporto kainas ir konstatuoja, kad vertindamos šias faktines aplinkybes Taryba ir Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ( 62 ). Taryba, palaikoma Komisijos, į tai atsako, kad Pirmosios instancijos teismas peržengė teisminės kontrolės ribas, pažeidė abiejų Sąjungos institucijų diskreciją, turimą vykdant antidempingo tyrimus, ir perkėlė įrodinėjimo naštą.

102.

Šis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su tuo, kad šioje antidempingo procedūroje abi Sąjungos institucijos vadovavosi principu, jog CCCMC nustato privalomą „minimalią“ eksportuojamo glifosato kainą ir, taikydami kontrolės sertifikatų sistemą, bendradarbiauja su muitinės institucijomis. Šią aplinkybę abi Sąjungos institucijos laikė svarbiu įrodymu, kad aptariamo produkto eksporto kainos yra nustatomos ne rinkos ekonomikos sąlygomis ir kad Xinanchem patiria didelę valstybės įtaką; todėl jos atsisakė suteikti įmonei rinkos ekonomikos statusą ( 63 ). Per teismo procesą iki pat posėdžio Teisingumo Teisme Taryba ir Komisija visus savo argumentus grindė šiomis faktinėmis aplinkybėmis.

103.

Tačiau Tarybos ir Komisijos siūlomas aiškinimas nesutampa su Pirmosios instancijos teismo konstatuotais esminiais aspektais. Kitaip nei minėtos Sąjungos institucijos, Pirmosios instancijos teismas darė prielaidą, kad nagrinėjamu laikotarpiu glifosato eksportui iš Kinijos Liaudies Respublikos buvo nustatyta ne privaloma minimali kaina, o tik neprivaloma rekomendacinė kaina ( 64 ), kurią, be to, nustatydavo ne CCCMC, o CCCMC atstovaujami glifosato gamintojai ( 65 ), be kita ko, ir dėl to, kad būtų paprasčiau laikytis atitinkamų paskirties šalių antidempingo taisyklių ( 66 ). CCCMC, privati įstaiga ( 67 ), sutartis patvirtindavo ir tuomet, kai kaina būdavo mažesnė nei rekomendacinė kaina ( 68 ), ir kad nebuvo sukurtas joks mechanizmas, kuris būtų leidęs Kinijos valstybei kištis į šią veiklą ( 69 ).

104.

Kadangi nei Taryba, nei Komisija per apeliacinį procesą nepateikė kaltinimo, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus, ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, liudijančių, kad įrodymai buvo iškraipyti, lemiamą reikšmę turi Pirmosios instancijos teismo konstatuoti faktai ( 70 ). Abi Sąjungos institucijos turi vadovautis minėto teismo konstatuotais faktais ir pripažinti juos kaip pagrindą, apeliacinei instancijai peržiūrint skundžiamą sprendimą.

105.

Remiantis Pirmosios instancijos teismo konstatuotais faktais skundžiamame sprendime laikoma, kad CCCMC nurodymai dėl glifosato kainų realiai neribojo Xinanchem eksporto veiklos ( 71 ) ir kad abi Sąjungos institucijos padarė klaidą, kai neleido šiai įmonei pasinaudoti rinkos ekonomikos statusu ( 72 ).

106.

Taryba ir Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą peržengus antidempingo priemonių teisminės kontrolės ribas ir kompetentingų Sąjungos institucijų vertinimą pakeitus savuoju.

107.

Tokiam argumentui negalima pritarti.

108.

Sąjungos institucijos, vykdydamos antidempingo tyrimą ir vertindamos sudėtingas ekonomines aplinkybes, be jokių abejonių, turi didelę diskreciją ( 73 ).

109.

Tačiau ši didelė diskrecija vertinant ekonominius klausimus dar nereiškia, kad Sąjungos teismai neturi jokios teisės kontroliuoti, kaip kompetentingos institucijos – Komisija ir Taryba – interpretuoja ekonominius rodiklius. Veikiau Sąjungos teismai turi teisę įvertinti antidempingo priemonių teisėtumą, t. y. ar faktinės aplinkybės nustatytos teisingai ir ar nepadaryta akivaizdžių vertinimo klaidų ( 74 ). Tai darydami, Sąjungos teismai gali patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų dalykinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas ( 75 ).

110.

Todėl nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas ypač atidžiai išnagrinėjo, ar abi Sąjungos institucijos atsižvelgė į visus esminius įrodymus ir ar šios bylos medžiagos faktinės aplinkybės gali pagrįsti jų abiejų padarytas išvadas, kad valstybė darė įtaką nustatant glifosato užsienio prekybos kainas.

111.

Pirmosios instancijos teismas niekaip nepakeitė savo vertinimo, kuriuo nukrypstama nuo ekonominių rodiklių, Komisijos ir Tarybos atliktu vertinimu. Priešingai, jis tik konstatavo, kad abi Sąjungos institucijos neatsižvelgė į kelias svarbias aplinkybes ir kad jų padarytų išvadų negalėjo pagrįsti šios bylos medžiagos faktinėmis aplinkybėmis ( 76 ).

112.

Tai darydamas Pirmosios instancijos teismas neviršijo savo kompetencijos, priešingai, jis atliko Sutartyse jam numatytą užduotį prižiūrėti Sąjungos teisės aktų teisėtumą gavus ieškinį dėl panaikinimo remiantis SESV 263 straipsnio 1 dalimi.

113.

Teisingumo Teismas per apeliacinį procesą gali tik įvertinti, ar skundžiamas sprendimas teisėtas, bet jis negali vertinti konstatuotų faktinių aplinkybių ir pakeisti Bendrojo Teismo atlikto vertinimo savuoju. Tačiau antrajame apeliacinio skundo pagrinde kaip tik to ir siekiama, todėl jis negali būti patenkintas.

114.

Taigi, apibendrinant galima konstatuoti, kad ir antrasis Tarybos apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

115.

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu Taryba prieštarauja dėl skundžiamo sprendimo 160 punkto, kuriame Pirmosios instancijos teismas apibendrindamas konstatuoja, kad Taryba ir Komisija neatsižvelgė į visus reikšmingus įrodymus, kuriuos Xinanchem, siekdama įrodyti, kad valstybė per daug nesikišo į jos veiklą, pateikė vykstant antidempingo tyrimui. Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad dėl klaidų, Tarybos padarytų kitoje vietoje, klaidinga visa bendra išvada.

116.

Šiame trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Taryba nepateikia jokių konkrečių duomenų, turinčių pagrįsti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisingas. Palyginti su prieš tai išnagrinėtais apeliacinio skundo pagrindais, trečiajame trūksta savarankiško turinio. Jame nepasakoma nieko nauja, kas dar nebuvo pasakyta.

117.

Todėl nėra prasmės daugiau jo aptarinėti. Priešingai, trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių kaip ir pirmąjį bei antrąjį.

118.

Kadangi visi nurodyti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti visą Tarybos apeliacinį skundą. Todėl nebereikia nagrinėti Tarybos samprotavimų dėl pirmojoje instancijoje pateiktų ir Pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų kitų Xinanchem ieškinio, kuriuo ji prašė panaikinti ginčijamą reglamentą, pagrindų.

119.

Jei, kaip siūlau šioje byloje, apeliacinis skundas būtų atmestas, Teisingumo Teismas turėtų priimti sprendimą dėl išlaidų (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio 1 dalis), remdamasis Procedūros reglamento 69 straipsniu kartu su 118 straipsniu.

120.

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Tarybos argumentai buvo atmesti, o Xinanchem bei AUDACE – kitos proceso šalys – pateikė atitinkamus prašymus, jų bylinėjimosi išlaidas turi padengti Taryba.

121.

Kalbant apie Komisiją, ji, kaip kita proceso šalis, palaikė Tarybą, todėl taip pat bylą pralaimėjo. Taigi Komisijai, pagal analogiją taikant Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą, reikėtų nurodyti padengti savo pačios bylinėjimosi išlaidas.

122.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: