GENERALINĖS ADVOKATĖS E. SHARPSTON NUOMONĖ,

pateikta 2008 m. liepos 1 d.(1)

Byla C-195/08 (PPU)

Rinau

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – „Briuselio II a“ reglamentas – Prašymas nepripažinti sprendimo, įpareigojančio grąžinti vaiką – Prašymo nagrinėjimo sąlygos“

1.        2005 m. Vokietijoje gimęs vaikas, kurio tėvas – vokietis, o motina – lietuvė (vaiko gimimo metu gyvenę santuokoje, tačiau dabar išsiskyrę), šiuo metu su motina prieš tėvo valią yra Lietuvoje. Vykstant skyrybų procesui Vokietijos teismai suteikė vaiko globos teisę tėvui ir įpareigojo jam jį grąžinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mums pateikė šešis klausimus, susijusius su motinos prašymo, kad būtų priimtas sprendimas šiuo atžvilgiu nepripažinti sprendimo nutraukti santuoką, nagrinėjimo sąlygomis.

2.        Bendrijoje tokią situaciją reglamentuoja „Briuselio II a“ reglamentas(2) ir 1980 m. Hagos konvencija(3). Necituosiu svarbių jų nuostatų in extenso, tačiau darysiu į jas nuorodą savo analizėje.

3.        Bylos pagrindines faktines ir procesines aplinkybes galima reziumuoti pateikiant apibendrinančią lentelę. Toliau pateikiamoje lentelėje:

–        paryškinta informacija susijusi, pirma, su Vokietijoje vykusiu skyrybų procesu, pasibaigusiu priėmus sprendimą nutraukti santuoką, pagal kurį vaiko tėvui suteikta nuolatinė vaiko globa ir įpareigojama jam jį grąžinti, ir, antra, motinos Lietuvoje pradėtu procesu, kuriuo siekiama, kad šis sprendimas nebūtų pripažintas, kiek tai susiję su pastaraisiais dviem klausimais; šis procesas lėmė mums pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą;

–        kursyvu išskirta informacija, susijusi su atskiru tėvo Lietuvoje pradėtu procesu, kuriuo siekiama, kad šios valstybės teismai priimtų sprendimą, įpareigojantį grąžinti vaiką į Vokietiją; priimta nutartis buvo keletą kartų ginčyta ir sustabdytas jos vykdymas, taigi Lietuvoje šis procesas tęsiasi paraleliai su procesu, lėmusiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

Data	Vokietija		Lietuva
2005 01 11	Vaiko gimimas
Data 2005 03	Vokietija Tėvai ima gyventi skyrium; globa lieka bendra; vaikas gyvena su motina, tačiau dažnai bendrauja su tėvu. Pradedamas skyrybų procesas.		Lietuva
2006 07 21	Gavusi tėvo sutikimą, motina su vaiku išvyksta į Lietuvą dviejų savaičių atostogoms.
2006 08 06			Motina su vaiku lieka Lietuvoje.
2006 08 14	Amtsgericht Oranienburg (Oranienburgo apylinkės teismas      (Vokietija)) panaikina bendrą globą ir globos teisę laikinai suteikia tėvui.
2006?	Motina apskundžia Amtsgericht Oranienburg sprendimą.
2006 10 11	Branderburgisches Oberlandesgericht (Vokietija)      atmeta motinos apeliacinį skundą ir palieka laikiną globos teisę tėvui.
2006 10 30			Tėvas prašo Klaipėdos teismo(4)      įpareigoti grąžinti vaiką į Vokietiją.
2006 12 22			Klaipėdos teismas atmeta tėvo prašymą.
2007 03 15			Lietuvos apeliacinis teismas panaikina Klaipėdos teismo nutartį ir įpareigoja grąžinti vaiką iki 2007 m. balandžio 15 dienos.
2007 06 04			Motina, remdamasi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir vaiko interesais konvencijos 13 straipsnio prasme, pateikia prašymą atnaujinti procesą, dėl kurio 2007 m. kovo 15 d. priimama nutartis.
2007 06 13			Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, remdamasis tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė konvenciją, taip pat pateikia prašymą atnaujinti procesą.
2007 06 19			Klaipėdos teismas atmeta abu prašymus atnaujinti procesą ir pripažįsta Amtsgericht Orianenburg jurisdikciją.
2007 06 20	Amtsgericht Oranienburg      nutraukia santuoką, globos teisę suteikia tėvui, įpareigoja grąžinti vaiką ir pagal reglamento 42 straipsnį išduoda pažymėjimą.
2007 08 06	Motina pateikia apeliacinį skundą dėl globos suteikimo ir nutarties grąžinti vaiką.
2007 08 27			Gavęs motinos ir generalinio prokuroro skundus, Lietuvos apeliacinis teismas palieka galioti sprendimą atmesti prašymus atnaujinti procesą.
2007?			Motina pateikia prašymą nepripažinti 2007 m. birželio 20 d.      Amtsgericht Oranienburg sprendimo tiek, kiek globos teisė suteikiama tėvui ir įpareigojama grąžinti vaiką.
2007 09 14			Lietuvos apeliacinis teismas atmeta prašymą nepripažinti sprendimo.
2007 10 11			Dėl 2007 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo motina pateikia kasacinį skundą.
2008 01 07			Gavęs motinos ir generalinio prokuroro kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikina 2007 m. birželio 19 d. ir rugpjūčio 27 d. Nutartis, remdamasis tuo, kad nesilaikyta Civilinio proceso kodekso, ir prašymus atnaujinti procesą, perduoda iš naujo nagrinėti Klaipėdos teismui.
2008 02 20	Branderburgisches Oberlandesgericht      atmeta motinos apeliacinį skundą dėl 2007 m. birželio 20 d.      Sprendimo.
2008 03 15			Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdo 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymą.
2008 03 21			Klaipėdos teismas vėl atmeta motinos ir generalinio prokuroro pateiktus prašymus atnaujinti procesą.
2008 04 30			Lietuvos apeliacinis teismas patvirtina nutartį atmesti prašymus atnaujinti procesą. Gavęs kasacinį skundą dėl 2007 m. rugsėjo 14 d. Nutarties      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendžia pateikti šešis prejudicinius klausimus.
2008 05 14			Prejudicinius klausimus gauna Teisingumo Teismas.
2008 05 21			Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėti skubos tvarka.
2008 05 26			Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutaria, kad motinos kasacinis skundas dėl 2008 m. kovo 21 d. ir balandžio 30 d. Nutarčių yra priimtinas, ir sustabdo 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymą.

4.        Byloje, kurioje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi nuspręsti, ar reikia panaikinti 2007 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį atmesti motinos prašymą priimti sprendimą nepripažinti sprendimo nutraukti santuoką tiek, kiek pagal jį vaiko globos teisė suteikiama tėvui ir įpareigojama jį grąžinti į Vokietiją.

5.        Kalbant apie vaiko grąžinimą, pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį, nepaisant pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį priimto sprendimo(5) dėl vaiko negrąžinimo, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti įpareigojantis sprendimas, kurį priėmė jurisdikciją turintis teismas, vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį. Pagal šiame skirsnyje esantį 42 straipsnio 1 dalį toks vėlesnis sprendimas yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei toks teismo sprendimas vykdomas ir dėl jo išduotas pažymėjimas kilmės valstybėje narėje. Amtsgericht Oranienburg išdavė aptariamą pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad patenkintos visos jam išduoti būtinos sąlygos. Kadangi šis sprendimas turėjo būti tiesiogiai vykdomas be specialios procedūros exequatur, prašymas jo nepripažinti buvo nepriimtinas.

6.        Lietuvos apeliacinis teismas taip pat priminė, kad, vadovaudamasis reglamentu ir konvencija, 2007 m. kovo 15 d. jis įpareigojo vaiką grąžinti. Taigi Amtsgericht Oranienburg sprendimas turėjo būti tiesiogiai vykdomas pagal reglamento III skyriaus 4 skirsnio nuostatas, be specialios procedūros exequatur. Lietuvos apeliacinis teismas nesutiko su argumentu, kad pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį vaiko grąžinimas, netaikant teismo sprendimo pripažinimo procedūrų, taikytinas tik tuo atveju, kai pagal konvencijos 13 straipsnį yra priimtas teismo sprendimas vaiko negrąžinti. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, nuostata „nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo“ rodo, kad net esant tokiam sprendimui galima jį grąžinti pagal reglamentą, netaikant teismo sprendimo pripažinimo procedūrų. Esant jau priimtam teismo sprendimui dėl vaiko grąžinimo pagal konvenciją, jis turi būti vykdomas kartu su analogišku sprendimu, priimtu pagal reglamentą, be išankstinių pripažinimo procedūrų (reglamento 42 straipsnio 1 dalis).

7.        Dėl vaiko globos Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad, nesant prašymo dėl šios teismo sprendimo dalies pripažinimo, negalėjo būti nagrinėjamas prašymas dėl nepripažinimo.

8.        Nagrinėjant kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui iškilo tam tikrų aiškinimo klausimų.

9.        Pirmiausia reglamento 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bet kuri suinteresuota šalis gali paduoti prašymą dėl sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo. Pagal 31 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, šiuo etapu neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo. Nagrinėjamu atveju prašymą dėl nepripažinimo pateikė asmuo, kurio atžvilgiu bus vykdomas sprendimas, bet kita šalis nepateikė prašymo dėl pripažinimo. Šiomis aplinkybėmis – ar asmuo, kurio atžvilgiu turi būti vykdomas sprendimas, gali prašyti jo nepripažinti ir, jeigu taip, kaip reikia aiškinti 31 straipsnio 1 dalį?

10.      Be to, pagal reglamento 40 straipsnio 2 dalį 4 skirsnio nuostatos neužkerta kelio tėvų pareigų turėtojui siekti teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo. Nagrinėjamu atveju motina Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl nepripažinimo. Ar toks prašymas gali būti paduotas, ir, jeigu taip, ar teismas, į kurį kreipiamasi, vadovaudamasis reglamento 23 straipsniu, turi patikrinti nepripažinimo pagrindus. Ką reiškia 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, kad prašymą dėl pripažinimo ar nepripažinimo galima paduoti nepažeidžiant 4 skirsnio, kuriame reglamentuojamas tam tikrų sprendimų, reikalaujančių grąžinti vaiką, vykdymas.

11.      Nors reglamente tiesiogiai nereglamentuojama, koks teismas turi jurisdikciją nagrinėti vaiko grąžinimo klausimą, vis dėlto jo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei teismas priėmė sprendimą dėl negrąžinimo pagal konvencijos 13 straipsnį, jis turi perduoti jo kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui. Iš to išplauktų, kad nagrinėjamu atveju Vokietijos teismas turi teisę spręsti vaiko grąžinimo klausimą tik tada, jeigu Lietuvos teismas priima sprendimą dėl vaiko negrąžinimo. Jei tokiu atveju Vokietijos teismas įpareigotų jį grąžinti ir išduotų pažymėjimą, toks sprendimas būtų tiesiogiai pripažįstamas ir vykdomas Lietuvoje be specialios procedūros exequatur (reglamento 11 straipsnio 8 dalis ir 42 straipsnis). Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas jau įpareigojo grąžinti vaiką, – ar Vokietijos teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti šį klausimą pagal 11 straipsnį ir išduoti pažymėjimą pagal 42 straipsnį? Ar įpareigojančio grąžinti vaiką sprendimo priėmimas ir pažymėjimo išdavimas atitiko reglamento tikslus ir procedūras?

12.      Pagaliau pagal reglamento 24 straipsnį Lietuvos teismas negali peržiūrėti Vokietijos teismo jurisdikcijos bei tikrinti, ar ši jurisdikcija atitinka viešąją tvarką. Tačiau teismas, į kurį kreiptasi su prašymu dėl nepripažinimo, patikrinęs šio reglamento 23 straipsnyje nustatytus nepripažinimo pagrindus, turi priimti sprendimą. Jeigu jis nenustato nepripažinimo pagrindų, jis turi pripažinti Vokietijos sprendimą. Tokiu atveju Lietuvoje vykdytini abu grąžinti vaiką įpareigojantys sprendimai – Vokietijos teismo sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas. Šiomis aplinkybėmis – ar teismas, į kurį kreiptasi su prašymu dėl nepripažinimo, turi pripažinti įpareigojantį grąžinti vaiką sprendimą ir tuo atveju, jei kilmės valstybės narės teismas nesilaikė reglamente nustatytos procedūros?

13.      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mums pateikia šiuos klausimus:

„1.      Ar pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, nesant pateikto prašymo dėl sprendimo pripažinimo?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, kaip nacionalinis teismas, nagrinėdamas asmens, kurio atžvilgiu sprendimas turi būti vykdomas, pateiktą prašymą nepripažinti sprendimo, turi taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio  dalį, pagal kurią „<...> Nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nei vaikas šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo“?

3.      Ar nacionalinis teismas, gavęs tėvų pareigų turėtojo prašymą nepripažinti kilmės valstybės narės teismo sprendimo dalies, įpareigojančios grąžinti pas jį esantį vaiką į kilmės valstybę, ir dėl kurios buvo išduotas Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnyje nurodytas pažymėjimas, turi jį nagrinėti remdamasis Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 1 ir 2 skirsnių nuostatomis, kaip nurodyta Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 2 dalyje?

4.      Ką reiškia Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga „nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio“?

5.      Ar sprendimo priėmimas grąžinti vaiką ir pažymėjimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išdavimas kilmės valstybės narės teisme po to, kai valstybės narės, kurioje neteisėtai laikomas vaikas, teismas priėmė sprendimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, atitinka Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus ir procedūras?

6.      Ar Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje nustatytas draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją reiškia, kad nacionalinis teismas, gavęs prašymą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, negalėdamas tikrinti kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijos ir neradęs kitų Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje nustatytų sprendimų nepripažinimo pagrindų, turi pripažinti kilmės valstybės narės teismo sprendimą dėl vaiko grąžinimo tuo atveju, jei kilmės valstybės narės teismas nesilaikė Reglamente nustatytos procedūros sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą?“

14.      Kadangi Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti bylą pagal Procedūros reglamento 104 b straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, rašytines pastabas pateikė motina, tėvas, Lietuvos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija, t. y. šiuo etapu turinčios teisę dalyvauti šalys. Šios šalys, taip pat Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės dalyvavo 2008 m. birželio 26 ir 27 d. vykusiame teismo posėdyje.

 Analizė

 Konvencijos ir reglamento tikslai bei principai

15.      Pérez-Vera pranešime dėl konvencijos apibendrinami jos 1 straipsnyje nurodyti tikslai: „kadangi aptariamoms situacijoms būdinga tai, kad pagrobėjas siekia, jog jo veiksmus legalizuotų kompetentingos valstybės, kurioje jis slapstosi, valdžios institucijos, veiksminga jį atgrasanti tai daryti priemonė – neleisti, kad šie veiksmai turėtų praktinių ir teisinių pasekmių. Norint tai pasiekti, konvencijoje visų pirma išskiriamas tikslas atkurti status quo „kuo greičiau grąžinant neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežtus ar jose laikomus vaikus“(6).

16.      Iš reglamento preambulės, būtent iš 17, 21, 23 ir 24 konstatuojamųjų dalių ir 11 straipsnio nuostatų, aiškiai matyti, kad juo siekiama to paties tikslo: iš esmės, išskyrus ypatingas aplinkybes, užtikrinti greitą ir automatišką vaiko grąžinimą į valstybę narę, iš kurios jis buvo išvežtas ir kurioje prieš išvežimą nuolat gyveno(7).

17.      Be to, būtent iš 12 bei 17 konstatuojamųjų dalių ir 8, 10 bei 11 straipsnių nuostatų matyti, kad reglamentu taip pat siekiama suteikti šios valstybės narės teismams pagrindinę kompetenciją spręsti su globa ir bendravimu susijusius klausimus ir išlaikyti šią kompetenciją, patvirtinant valstybės narės, į kurią vaikas išvežtas, teismų svarbą sprendžiant grąžinimo klausimus.

18.      Visas reglamentas paremtas valstybių narių valdžios institucijų ir teismų bendradarbiavimo ir abipusio pasitikėjimo principu, o tai lemia, kad vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų sprendimai būtų savaime pripažįstami ir vykdomi(8) (ypač žr. 18, 21, 23 bei 25 konstatuojamąsias dalis ir 21, 24, 26 bei 42 straipsnius).

19.      Šio principo didžiausia svarba buvo pabrėžta per teismo posėdį, kai motinai atstovaujantis advokatas iškėlė prielaidą, kad Lietuvos teismai galėtų manyti, jog byloje tarp vokiečio tėvo ir lietuvės motinos nebuvo užtikrintas Vokietijos teismų objektyvumas. Akivaizdu, kad, leidus nepripažinti, remiantis tokiomis abejonėmis (nesvarbu, ar Lietuvos teismai iš tikrųjų tokių abejonių turėtų) būtų paneigta visa reglamentu norėta sukurti sistema. Taip pat tai būtų visiškai nesuderinama su tikslu sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, su kurią Sutartyse sutiko visos valstybės narės.

20.      Pagaliau, be jokios abejonės, svarbiausias tiek konvencijai, tiek reglamentui taikomas principas – vaiko interesų apsauga (ypač žr. konvencijos preambulę bei reglamento 12, 13 konstatuojamąsias dalis ir 12, 15 ir 23 straipsnius; taip pat žr. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos(9) 3 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos(10) 24 straipsnio 2 dalį).

21.      Šiuo principu taip pat pabrėžtinai remtasi per teismo posėdį, ir aš galiu tik pritarti teiginiui, kad ir kokios būtų aplinkybės, būtent vaiko interesams reikia teikti pirmenybę.

22.      Tačiau norėčiau šiek tiek aptarti šį teiginį, kiek jis susijęs su vaiko grąžinimu į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Akivaizdu, kad konvencijoje ir reglamente remiamasi principu, jog vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais jo interesus iš tikrųjų visada atitinka tos grąžinimas, išskyrus tam tikras konkrečias konvencijos 13 ir 20 straipsniuose (skaitomuose, kiek tai susiję su 13 straipsnio b dalimi, kartu su reglamento 11 straipsnio 4 dalimi) numatytas aplinkybes. Man atrodo, kad tai visiškai suderinama ir net būtina. Negali būti kokio nors vaiko intereso būti tampomam iš vienos valstybės narės į kitą vieno iš tėvų, ieškančio teismo, kuris, jo nuomone, būtų jam palankiausias. Norėčiau pridurti, kad vaiko grąžinimas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę nebūtinai reiškia, kad jis grąžinamas paliktam tėvui ar motinai ir atskiriamas nuo jį pagrobusio tėvo ar motinos. Tai – atskiri klausimai, kuriuos, atsižvelgdamas į visus emocinius, psichologinius ir faktinius aspektus, turi spręsti jurisdikciją turintis teismas ir savo sprendime teikti pirmenybę tam, kas naudingiausia vaikui.

23.      Taigi, mano nuomone, būtent atsižvelgiant į šiuos tikslus ir principus reikia aiškinti reglamento nuostatas.

24.      Tačiau reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pagrindinis tikslas – neleisti, kad vaiką pagrobusio vieno iš tėvų veiksmai turėtų praktinių ir teisinių pasekmių užtikrinant kuo greitesnį ir veiksmingą vaiko grąžinimą, nėra pasiektas.

25.      Nors iš Teisingumo Teismo turimos informacijos negalima tiksliai ir nepaliekant jokios abejonės nustatyti visų šiai situacijai įtaką dariusių veiksnių, atrodo, kad bet kuriuo atveju bendradarbiavimas, kurio siekiama konvencija ir reglamentu, tarp teismų ir centrinės valdžios institucijų nebuvo tobulas. Be to, atrodo, kad yra aišku, jog, žiūrint atgal, konvencija ir reglamentu siekiamam rezultatui nebūtų sukliudyta tokiu pačiu būdu, jeigu Klaipėdos teismui priėmus sprendimą dėl negrąžinimo, tėvas būtų tiesiogiai kreipęsis į Amtsgericht Oranienburg(11).

26.      Kad ir kaip būtų, manau, kad prieš bandant atsakyti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus naudinga išnagrinėti proceso eigą atsižvelgiant į svarbias konvencijos ir reglamento nuostatas.

 Proceso eiga, nagrinėjama atsižvelgiant į svarbias nuostatas

27.      Visų pirma neužginčyta ir negali būti užginčyta, kad Vokietijos teismai turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo pagal reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą, nes bylos pradžios dieną buvo įvykdytos visos jame nurodytos su gyvenamąja vieta susijusios sąlygos.

28.      Be to, atrodo, kad sutariama, jog vaikas „negrąžintas neteisėtai“ konvencijos (3 straipsnis) ir reglamento (2 straipsnio 11 punktas) prasme. Tada, kai motina pranešė apie ketinimą negrįžti su vaiku į Vokietiją, pagal Vokietijos teisę globos teises turėjo abu tėvai, o tėvas davė leidimą išvykti į Lietuvą tik dviem savaitėms.

29.      Taigi, kadangi neįvykdytos reglamento 10 straipsnyje numatytos sąlygos dėl jurisdikcijos perdavimo, 8 straipsniu suteiktą jurisdikciją spręsti visus su tėvų pareigomis vaikui susijusius klausimus ir toliau turėjo vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki jo neteisėto negrąžinimo valstybės narės, t. y. Vokietijos teismai. Logiškai mąstant, tai prireikus galima būtų patvirtinti reglamento 12 straipsnio 1 dalimi, nes kalbama apie bylą dėl santuokos nutraukimo nagrinėjantį teismą, t. y. Amtsgericht Oranienburg.

30.      Vaikas turėjo būti grąžintas į Vokietiją 2006 m. rugpjūčio 6 dieną. Motinai pranešus apie ketinimą likti su vaiku Lietuvoje, tėvas pirmiausia kreipėsi į jurisdikciją spręsti su tėvų pareigomis susijusius klausimus turintį teismą (Amtsgericht Oranienburg), kuris 2006 m. rugpjūčio 14 d. jam laikinai suteikė išimtinės globos teisę. Motinai pateikus apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 11 d. (šios teisės) suteikimą patvirtino Branderburgisches Oberlandesgericht.

31.      Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį į tai, kad pagal reglamento 21 straipsnio 1 dalį Lietuvoje šis laikinas globos teisės suteikimas turėjo būti pripažintas „netaikant jokių specialių procedūrų“, bet pagal šio straipsnio 3 dalį tėvas ar motina galėjo pateikti prašymą atitinkamai pripažinti ar nepripažinti (šio suteikimo) „2 skirsnyje nustatyta tvarka“. Tačiau šių veiksmų nebuvo imtasi.

32.      Vėliau, 2006 m. spalio 30 d., remdamasis iš esmės konvencijos 12 straipsniu, tėvas jurisdikciją turinčio Lietuvos teismo (būtent – Klaipėdos teismo) prašė įpareigoti grąžinti vaiką. Norėčiau pabrėžti, kad nors jis ėmėsi šių veiksmų tada, kai jam buvo suteikta ir patvirtinta išimtinė globos teisė, niekas nedraudė jam pateikti šio prašymo tik paaiškėjus, kad vaikas nebus grąžintas.

33.      Kadangi dar nebuvo praėjęs konvencijos 12 straipsnyje numatytas vienerių metų terminas, gavęs prašymą Lietuvos teismas faktiškai privalėjo įpareigoti grąžinti vaiką. Be to, jis turėjo priimti sprendimą per šešias savaites nuo kreipimosi į jį (reglamento 11 straipsnio 3 dalis). Nepriimti įpareigojančio grąžinti vaiką sprendimo jis galėjo tik remdamasis pagrindais, nurodytais konvencijos 13 straipsnyje, papildytame reglamento 11 straipsnio 4 bei 5 dalimis, ir konvencijos 20 straipsnyje.

34.      Nagrinėjamu atveju Lietuvos teismas priėmė nutartį atmesti prašymą grąžinti vaiką 2006 m. gruodžio 22 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei septynioms savaitėms po to, kai gavo prašymą(12).

35.      Šiuo etapu pagal reglamento 11 straipsnio 6 dalį teismas turėjo nedelsdamas perduoti sprendimo ir atitinkamų dokumentų kopiją jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai Vokietijoje, užtikrindamas, kad Vokietijos teismas juos gaus per vieną mėnesį. Iš per teismo posėdį pateiktų paaiškinimų matyti, kad iš tikrųjų apie nutartį Vokietijos centrinei institucijai visų pirma pranešė tėvo advokatas, o Lietuvos centrinė institucija vėliau atsiuntė vertimą.

36.      Vėliau pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį Amtsgericht Oranienburg galėjo, gavęs tėvo prašymą, įpareigoti grąžinti vaiką. Taigi šis teismas būtų taręs paskutinį žodį. Jeigu išnagrinėjęs globos klausimą pagal 11 straipsnio 7 dalį jis būtų priėmęs sprendimą grąžinti vaiką ir išduotų dėl jo pažymėjimą pagal reglamento 42 straipsnį, Lietuvoje šis sprendimas turėtų būti vykdomas 42–45 straipsniuose numatytomis sąlygomis.

37.      Tačiau, užuot pasinaudojęs šia galimybe, tėvas dėl nutarties negrąžinti pateikė apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2007 m. kovo 15 d. panaikino nutartį ir priėmė kitą nutartį, kuria įpareigojo grąžinti vaiką per vieną mėnesį(13).

38.      Atrodo, kad ši nutartis turėjo būti įvykdyta per nustatytą laikotarpį, nes iš 2008 m. sausio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo matyti, kad reglamentą įgyvendinančio Lietuvos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje aiškiai draudžiama dėl apeliacinio teismo sprendimo pateikti kasacinį skundą. Be to, nutarties vykdymas tuoj pat po priėmimo atitiktų konvencijos ir reglamento pagrindinius tikslus.

39.      Tačiau dėl motinos pateikto prašymo atnaujinti procesą ir dėl su šiuo prašymu susijusio proceso nenuoseklumo nutartis nebuvo įvykdyta, ir niekas nepasikeitė iki šiol. Atvirkščiai, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties vykdymas sustabdytas keletą kartų, įskaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl sustabdymo, nepaisant to, kad šis teismas(14) sprendime leisti atnaujinti procesą nusprendė, kad toks sustabdymas negalimas.

40.      Net jeigu valstybės narės teismo sprendimo vykdymą jos teritorijoje reglamentuoja vidaus teisė, šiuo etapu galima padaryti vienintelę išvadą, kad po šių vienas po kito einančių vykdymo sustabdymų susidariusi situacija, kai praėjus beveik dvejiems metams nuo pirmos vaiko negrąžinimo dienos ir daugiau kaip 15 mėnesių nuo priimto sprendimo, kuriuo įpareigojama jį grąžinti, vaikas vis dar negrįžo į Vokietiją, yra visiškai nesuderinama su pagrindiniais konvencijos ir reglamento tikslais.

41.      Dabar aptarsiu 2007 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg sprendimą nutraukti santuoką, suteikti nuolatinę globą tik tėvui ir (dar kartą) įpareigoti grąžinti vaiką (2008 m. vasario 17 d. Branderburgisches Oberlandesgericht paliko šį sprendimą galioti). Šis sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu pagal reglamento 42 straipsnį, o tai paprastai reiškia, kad Lietuvoje grąžinimas „pripažįstamas ir vykdomas <...> nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą“.

42.      Konstatuoju, kad prie sprendimo pridėtas pažymėjimas išduotas naudojant nurodytą tipinę formą ir jame pateikiama visa reikalinga informacija bei teiginiai, o pačiame sprendime pagal reglamento 42 straipsnio 2 dalį numatyta, jog: a) nuspręsta, kad nedera išklausyti vaiko dėl jo amžiaus; b) šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms (motina pati nedalyvavo, bet jai buvo atstovaujama(15)); ir c) buvo išnagrinėti ir atmesti Klaipėdos teismo nutartyje dėl negrąžinimo (2006 m. gruodžio 22 d. Nutartis, kuri buvo panaikinta, nors yra galimybė atnaujinti procesą) nurodyti negrąžinimą pateisinantys pagrindai. Taigi, net jeigu formaliai ir skrupulingai nebuvo laikomasi reglamento 11 straipsnio 6 dalyje numatytos perdavimo procedūros, vis dėlto šios procedūros tikslas buvo visiškai pasiektas, o iš 2007 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg sprendimo ir iš 2008 m. vasario 20 d. Branderburgisches Oberlandesgericht sprendimo, kuriuo atmetamas motinos apeliacinis skundas, aiškiai matyti, kad abu šie teismai priėmė sprendimus susipažinę su visomis aplinkybėmis.

43.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla penktajame klausime nurodytų abejonių dėl šio sprendimo ir prie jo pridėto pažymėjimo statuso reglamento nuostatų prasme. Mano nuomone, šį klausimą geriau nagrinėti pirmą, nes atrodo, kad jis yra pagrindinis, o jį išnagrinėjus galėtų būti pateikti atsakymai į kelis kitus klausimus.

 Penktasis klausimas

44.      Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės nori sužinoti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju susiklosčiusias proceso aplinkybes, pagal reglamento nuostatas Vokietijos teismas turėjo teisę įpareigoti grąžinti vaiką ir išduoti šio reglamento 42 straipsnyje numatytą pažymėjimą.

45.      Mano nuomone, reikia skirti du dalykus: sprendimą grąžinti vaiką ir sprendimo patvirtinimą.

 Sprendimas grąžinti vaiką

46.      Kalbant apie nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės jurisdikciją įpareigoti grąžinti vaiką, reikia atskirti du galimus pagrindus jurisdikcijai nustatyti: reglamento 8 straipsnį (skaitomą kartu su 10 straipsniu, o prireikus – su 12 straipsnio 1 dalimi) ir reglamento 11 straipsnį, būtent jo 8 dalį (skaitomą kartu su konvencijos nuostatomis).

47.      Per teismo posėdį paaiškėjo, kad valstybių narių ir Komisijos nuomonė dėl šių nuostatų prasmės labai skiriasi ir netgi yra visiškai priešinga. Viena vertus, buvo aiškinama, kad iš pradžių tik valstybės narės, kurioje buvo vaikas, teismai turi jurisdikciją pagal konvenciją ir reglamento 11 straipsnį priimti grąžinti vaiką įpareigojantį sprendimą, o nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai gali vykdyti šią jurisdikciją, tik jeigu valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas priima (ir tik nuo tos dienos, kai priima) galutinį ir vykdytiną sprendimą negrąžinti. Kita vertus, išreiškiama kita nuomonė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai taip pat bet kuriuo metu turi jurisdikciją priimti grąžinti vaiką įpareigojantį sprendimą pagal reglamento 8 straipsnį (skaitomą kartu su 10 straipsniu) arba pagal konvenciją ir reglamento 11 straipsnį(16).

48.      Atsižvelgiant į šiuos aiškinimo skirtumus, man atrodo svarbiausia, kad Teisingumo Teismas priimtų visiškai aiškų sprendimą dėl šio su reglamentu susijusio klausimo.

49.      Savo ruožtu iš karto atmesčiau prielaidą, kad valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai turi išimtinę jurisdikciją, kol priima sprendimą negrąžinti.

50.      Aišku, konvencijos 12 straipsnyje numatyta, kad tai – teismai, kuriems bus teikiamas prašymas dėl grąžinimo, ir atrodo, kad iš tikrųjų logiška visų pirma kreiptis į juos, nes tam, kad jų sprendimai būtų vykdomi, niekada nereikės procedūros exequatur. Taip pat tiesa, kad atsižvelgiant į reglamento 11 straipsnio redakciją galima daryti prielaidą, jog visų pirma turimas omeny sprendimas valstybėje narėje, kurioje yra vaikas.

51.      Tačiau primenu, kad konvencijoje nėra jokios taisyklės dėl jurisdikcijos, ir pažymiu, kad jokioje reglamento nuostatoje aiškiai nenustatyta, kad jurisdikciją priimti sprendimą dėl vaiko grąžinimo turi tik valstybės narės, kurioje jis yra, teismai. Taigi jų jurisdikcijos niekas neginčija, tačiau nenurodyta, kad ji išimtinė.

52.      Be to, bendroji jurisdikcija dėl tėvų pareigų vaikui būtinai apima jurisdikciją priimti sprendimus dėl pagrobto vaiko grąžinimo.

53.      Pagal reglamento 2 straipsnio 7 punktą tėvų pareigos apima globos teisę, o pagal šio straipsnio 9 punktą globos teisė apima pirmiausia teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. II skyriaus 2 skirsnis „Tėvų pareigos“ apima būtent 11 straipsnį „Vaiko grąžinimas“. Be to, iš to, kad 10 straipsnio b punkto iv papunktyje kalbama apie „valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismų priimtą sprendimą dėl globos (neįpareigojantį) vaiko grąžinti“(17), reikia daryti išvadą, kad šie teismai taip pat gali priimti įpareigojantį grąžinti vaiką sprendimą. Pagaliau, jeigu pagal reglamento 8 ar 12 straipsnius teismas turi jurisdikciją spręsti visus klausimus dėl tėvų pareigų, taigi – ir globos (prireikus susijusius su prašymu nutraukti santuoką), neįsivaizduojama, kad ši jurisdikcija neapimtų galios užtikrinti kad vaikas faktiškai būtų su tuo asmeniu, kuriam suteikta globos teisė. Ir ši galia savo ruožtu turi apimti teisę imtis visų laikinųjų priemonių, kurios, kaip paaiškėja vykstant procesui, yra būtinos. Tuo atveju, jeigu jurisdikciją spręsti klausimus dėl tėvų pareigų turinčiam teismui būtų uždrausta priimti sprendimą dėl vaiko grąžinimo, iš jo faktiškai būtų atimta jurisdikcija spręsti dėl laikinos ar nuolatinės globos suteikimo.

54.      Taigi darytina išvada, kad iš pradžių, kai vaikas pagrobiamas, galima prašyti priimti įpareigojantį jį grąžinti sprendimą valstybės narės, kurioje jis yra, teismo, jurisdikciją turinčio nuolatinės jo gyvenamosios vietos valstybės narės teismo ar net teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, jei jis yra trečiojoje valstybėje narėje(18).

55.      Atvirkščiai, priimtos nutarties poveikis galis skirtis atsižvelgiant į pasirinktą teismą.

56.      Jeigu nutartimi įpareigojama grąžinti vaiką, paprastai ji bus vykdoma valstybėje narėje, kurioje vaikas yra (jeigu nutartį priima šios valstybės narės teismas). Jei ją priima kitos valstybės narės teismas, pagal reglamento 21 straipsnio 1 dalį toje valstybėje narėje, kurioje vaikas yra, ji bus pripažinta netaikant jokių specialių procedūrų (nebent pagal 21 straipsnio 3 dalį būtų paprašyta nepripažinti dėl vienos iš 23 straipsnyje nurodytų priežasčių), tačiau tam, kad ji būtų įgyvendinta, ją reikės pripažinti vykdytina, kreipiantis reglamento III skyriaus 2 skirsnyje (28–36 straipsniuose) numatyta tvarka. Taip yra todėl, kad vieninteliai sprendimai, kurie vykdomi kitoje valstybėje narėje taip nepripažinus, yra pagal reglamento 11 straipsnio 8 dalį priimti sprendimai (t. y. priimti po pirmojo sprendimo dėl negrąžinimo pagal konvencijos 13 straipsnį) ir patvirtinti pažymėjimu pagal reglamento 42 straipsnio 2 dalį).

57.      Jeigu nutartyje nenumatyta, kad vaikas turi būti grąžintas, ir ją priėmė ne valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas, akivaizdu, kad nebus prašoma jo pripažinti ar vykdyti kurioje nors valstybėje, tačiau dėl šio sprendimo, be jokios abejonės, bus galima pasinaudoti pagal nacionalinę teisę turimomis teisių gynimo priemonėmis.

58.      Jeigu, atvirkščiai, sprendimą dėl negrąžinimo priims valstybės narės, kurioje yra vaikas, jurisdikciją turintis teismas, prasidės reglamento 11 straipsnio 6–8 dalyse įtvirtinta procedūra – sprendimas bus perduotas nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismui, šis teismas kvies šalis ir nagrinės globos klausimą, ir pagaliau šis teismas turės galimybę priimti grąžinti vaiką įpareigojantį sprendimą, kuris bus savaime vykdomas bet kurioje kitoje valstybėje narėje, ir jeigu pagal 42 straipsnio 2 dalį jis bus patvirtintas pažymėjimu, negalima bus ginčyti jo pripažinimo.

59.      Taigi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas, naudodamasis jurisdikcija, kurią jis turi pagal reglamento 8, 10 ir galbūt 12 straipsnius, gali įpareigoti grąžinti vaiką pagal 11 straipsnio 8 dalį, jeigu sprendimas negrąžinti buvo priimtas taikant konvencijos 13 straipsnį. Tokiu atveju jo sprendimas neturės būti pripažintas vykdytinu III skyriaus 2 skirsnyje numatyta tvarka.

60.      Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime daroma prielaida, kad yra ne pagal konvencijos 13 straipsnį priimtas sprendimas negrąžinti vaiko, bet pagal jos 12 straipsnį valstybės narės, kurioje yra vaikas, jurisdikciją turinčio teismo priimta nutartis jį grąžinti. Tokiu atveju kyla klausimas, ar jurisdikciją turintis nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas taip pat gali priimti sprendimą dėl vaiko grąžinimo?

61.      Savaime suprantama, kad toks klausimas gali kilti tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kaip yra nagrinėjamoje byloje. Akivaizdu, kad darant bet kokią paprastai galimą įsivaizduoti prielaidą vaikas bus grąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę priėmus pirmąją nutartį grąžinti; o taip yra dar ir todėl, kad labai tikslus laikas, per kurį galima priimti sprendimą, nepalankus apeliacijai paduoti(19). Todėl visiškai suprantama, kaip per posėdį pastebėjo Nyderlandų vyriausybė, kad teisės aktų leidėjas reglamente aiškiai nenumatė mažai tikėtinos situacijos, su kuria mums dabar tenka susidurti.

62.      Vis dėlto nagrinėdama reglamento nuostatas ir aiškindama jas pagal pagrindinius tikslus bandysiu rasti būdą, kaip išspręsti šią situaciją.

63.      Visų pirma galima atsižvelgti į reglamento 19 straipsnį, susijusį su lis pendens. Pagal jo 2 ir 3 dalis, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų, susijusios su tuo pačiu dalyku ir tuo pačiu pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Jeigu nustatoma ši jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai. Tuo remdamasi darau išvadą, kad paprastai tol, kol valstybėje narėje, kurioje yra vaikas, vyksta procesas siekiant, kad būtų priimta nutartis jį grąžinti, nuolatinės gyvenamosios vietos teismas neturi nagrinėti to paties klausimo. Jeigu taikomas 11 straipsnio 3 dalyje nustatytas šešių savaičių terminas, dėl tokio rezultato jokiu būdu neatidedama grąžinimo procedūra, bet jeigu paraleliai vyksta du procesai dėl to paties dalyko, tai gali sukelti sunkumų.

64.      Tačiau valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismui priėmus sprendimą, daugiau nėra lis pendens, todėl ir nėra kliūčių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismui vykdyti savo jurisdikciją. Ši jurisdikcija aiškiai patvirtinta reglamento 11 straipsnio 8 dalyje tuo atveju, kai priimamas pirmasis sprendimas negrąžinti, ir nėra jokio pagrindo šią jurisdikciją (suteiktą pagal 8 ir 10 straipsnius) atmesti tuo atveju, kai priimamas pirmasis sprendimas, įpareigojantis vaiką grąžinti. Šiuo atveju skiriasi tik tai, kad netaikomos specialiosios reglamento 11 straipsnio 8 dalies nuostatos, ir praktiškai antrasis sprendimas dažniausiai nereikalingas.

65.      Taip pat norėčiau pridurti, jog net nebūtinai vadovaudamasi Komisijos siūlymu, pagal kurį valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismui per tam tikrą laiką nepriėmus sprendimo, de facto tai prilygsta situacijai, kai priimamas sprendimas negrąžinti, o tai gali lemti reglamento 11 straipsnio 8 dalies taikymą, manau, jog 19 straipsnyje įtvirtintą lis pendens taisyklę reikia suprasti taip, kad jos atveju taikomas 11 straipsnio 3 dalyje nustatytas šešių savaičių terminas ir kad praleidus šį terminą taip pat gali nelikti kliūčių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismui įgyvendinti jurisdikciją pagal 8 ir 10 straipsnius.

66.      Todėl mano atliktą šios penktojo klausimo dalies analizę galima reziumuoti taip: tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas priima sprendimą dėl vaiko grąžinimo po to, kai valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas priėmė sprendimą, įpareigojantį grąžinti vaiką, visiškai atitinka reglamento tikslus ir jame numatytas procedūras.

 Sprendimo patvirtinimas

67.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar priėmus šį sprendimą reglamento 42 straipsnyje numatyto pažymėjimo išdavimas atitinka tuos pačius tikslus ir procedūras.

68.      Bent jau teoriškai į šią klausimo dalį atsakyti lengviau. Aptariamas pažymėjimas gali būti išduotas tik tuo atveju, jei sprendimas priimtas reglamento 11 straipsnio 8 dalyje numatytomis aplinkybėmis (42 straipsnyje daroma nuoroda į 40 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame nuoroda atitinkamai daroma į 11 straipsnio 8 dalį). Priimant sprendimą dėl grąžinimo daroma prielaida, kad anksčiau pagal konvencijos 13 straipsnį buvo priimtas sprendimas negrąžinti. Žinoma, vertinant atskirai, formuluotę „nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal konvencijos 13 straipsnį“ (išskirta mano) galima būtų aiškinti taip, kad „nesvarbu, ar toks sprendimas buvo priimtas“(20). Tačiau nuosekliai skaitant 11 straipsnio 6–8 dalis paaiškėja, kad taip aiškinti negalima. Be to, 42 straipsnyje numatytas pažymėjimas gali būti išduotas tik tuo atveju, jeigu teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiamas sprendimas, priimtas pagal konvencijos 13 straipsnį (42 straipsnio 2 dalies c punktas).

69.      Tuo remdamasi darau išvadą, kad reglamento 42 straipsnyje numatyto pažymėjimo išdavimas vaiko nuolatinės gyvenamosios valstybės narės teisme dėl sprendimo, įpareigojančio grąžinti vaiką, kurį jis priėmė po to, kai ir valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas priėmė sprendimą grąžinti, neatitinka reglamento procedūrų.

 Šiuo atveju turima kompetencija išduoti 42 straipsnyje numatytą pažymėjimą

70.      Vis dėlto penktojo prejudicinio klausimo formuluotėje neminimas vienas su nagrinėjamu atveju susijęs veiksnys, į kurį negalima neatsižvelgti norint pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

71.      Iš tikrųjų prieš 2007 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg sprendimą, kuris užginčytas aptariamoje procedūroje, 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė grąžinti vaiką įpareigojančią nutartį, tačiau ir prieš ją – 2006 m. gruodžio 22 d. – Klaipėdos teismas priėmė nutartį, kuri iš tikrųjų buvo „pagal konvencijos 13 straipsnį priimtas sprendimas dėl negrąžinimo“ reglamento 11 straipsnio 8 dalies prasme.

72.      Ar ši aplinkybė gali turėti įtakos dėl šio sprendimo Amtsgericht Oranienburg išduoto pažymėjimo suderinamumui su reglamentu? Kitaip tariant, ar Amtsgericht Oranienburg turėjo teisę nuspręsti, kad buvo įvykdytos 11 straipsnio 6–8 dalių taikymo sąlygos?

73.      Per teismo posėdį paaiškėjo, kad dauguma pastabas pateikusių valstybių narių manė, jog į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai, t. y. kad šios nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai yra įsiteisėjęs galutinis vykdytinas sprendimas dėl negrąžinimo. Tačiau nagrinėjamu atveju 2006 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos teismo nutartis buvo ne tik apskųsta, bet ir panaikinta dar prieš tai, kai 2006 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg priėmė sprendimą. Be to, nurodyta, kad 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis neįsiteisėjo.

74.      Šiai analizei nepritariu.

75.      11 straipsnyje vartojami žodžių junginiai „teismas priima sprendimą“ (3 dalies antrasis sakinys), „jei teismas priėmė nutartį dėl negrąžinimo“ (6 dalis) ir „nepaisant sprendimo (priimto) dėl negrąžinimo pagal konvencijos 13 straipsnį“ (8 dalis)(21). Kitose nuostatose, kai reglamente norima pabrėžti, kad sprendimas vykdytinas, tai aiškiai nurodoma (visų pirma žr. 28, 36 ir 44 straipsnius). Tačiau 11 straipsnyje nenurodyta, kad sprendimas dėl negrąžinimo turi būti vykdomas ar vis dar galioja tada, kai nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas priima sprendimą pagal 11 straipsnio 8 dalį(22).

76.      Atvirkščiai, atrodo, kad šiame tekste nerodoma jokio susidomėjimo dėl tolesnio sprendimo likimo Jame nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenumatyta jokia apskundimo tvarka valstybėje narėje, kurioje yra vaikas. Pagal 6 dalį iš jį priėmusio teismo reikalaujama nedelsiant perduoti sprendimą ir visus atitinkamus dokumentus vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės institucijoms tam, kad juos per imperatyvų vieno mėnesio laikotarpį, skaičiuojamą nuo sprendimo dėl negrąžinimo priėmimo dienos, gautų šios valstybės kompetentingas teismas. Pagal 7 dalį taip pranešus prasideda naujas trijų mėnesių laikotarpis, per kurį šalys gali teikti pastabas dėl nuolatinės gyvenamosios vietos teismo nagrinėjamo globos klausimo; tai darydamas jis gali priimti nutartį įpareigoti grąžinti vaiką 8 dalyje nurodyta tvarka ir, jei išduodamas pažymėjimas, tokia nutartis visiškai vykdytina, kaip numatyta 42 straipsnyje.

77.      Ši pareigų ir veiksmų grandinė sudaro visumą ir ima veikti savaime, kai tik priimamas sprendimas negrąžinti. Vienintelis ją galintis nutraukti veiksnys yra tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas negauna teikimų (7 dalies antroji pastraipa), o iš tikrųjų tai prilygsta palikto tėvo ar motinos atsisakymui tęsti procesą.

78.      Jei valstybės narės, kurioje yra vaikas, priimtą sprendimą negrąžinti vėliau panaikina aukštesnės instancijos teismas, tai niekaip nepakeičia pagrindinių dalykų, t. y. kad: a) toks sprendimas priimtas; b) vaikas vis dar nėra grąžintas; c) bėga laikas; bei d) ir toliau tik nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nuspręsti dėl vaiko globos, o tai būtinai lemia teisę užtikrinti, kad vaikas iš tikrųjų būtų su asmeniu, kuriam šis teismas suteikia vaiko globą, įskaitant laikinąją.

79.      Tai visiškai suderinama su reglamento tikslais ir struktūra, kiek tai susiję su vaiko grobimo atvejais, kai 11 straipsnio 6–8 dalys aiškinamos taip, kad jos taikomos, nepaisant apeliacinio skundo, kuris gali būti pateiktas dėl pirminio sprendimo negrąžinti į valstybę narę, kurioje toks sprendimas priimtas. Šiomis nuostatomis siekiama galutinę atsakomybę priimti sprendimą dėl vaiko grąžinimo perkelti jurisdikciją priimti sprendimą dėl nuolatinės ar laikinos globos turinčiam teismui (o iš to būtinai kyla teisė užtikrinti, kad vaikas iš tikrųjų būtų su asmeniu, kuriam suteikta globos teisė); tai turi būti padaryta per trumpą laiką, kad būtų galima kuo greičiau priimti galutinį sprendimą grąžinti.

80.      Toks aiškinimas nepažeidžia ir šalių procesinių teisių ar interesų. Vaiką pagrobęs tėvas ar motina nebus suinteresuotas ginčyti sprendimo dėl negrąžinimo valstybėje narėje, kurioje yra vaikas, o paliktam tėvui ar motinai paprastai bus geriau išdėstyti savo argumentus vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme.

81.      Tačiau, jeigu būtų aiškinama priešingai, vaiko grąžinimo procedūra neišvengiamai truktų ilgiau, o greita procedūros raida yra vienas pagrindinių konvencijoje ir reglamente numatytų reikalavimų. Ypatingais atvejais, kaip yra šioje byloje, tai greičiausiai gali lemti nesibaigiantį delsimą, o tai gali nepataisomai pakenkti šių dviejų priemonių tinkamam taikymui.

82.      Mano nuomone, pagal reglamento tekstą mes neprivalome jo taip suprasti, ir toks supratimas prieštarautų vienam pagrindinių jo tikslų.

83.      Todėl nagrinėjamu atveju tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas vėliau, t. y. 2007 m. kovo 15 d., panaikino 2006 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos teismo nutartį, nesukliudė Amtsgericht Oranienburg 2007 m. birželio 20 d. priimti sprendimo dėl vaiko grąžinimo, kaip numatyta reglamento 11 straipsnio 8 dalyje.

84.      Iš to matyti, kad šis teismas turi jurisdikciją išduoti 42 straipsnyje numatytą pažymėjimą, o tai lemia, kad tinkamai patvirtintas jo sprendimas Lietuvoje vykdomas „nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą“.

85.      Atsakydama į motinos susirūpinimą, kurį perėmė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo ir 2007 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg sprendimo, kurie įpareigoja grąžinti vaiką, tarpusavio ryšio visų pirma sakyčiau, kad, atsižvelgiant į tai, jog abu sprendimai, kuriais nuspręsta vienodai, paprastai neturėtų vienas kitam kliudyti. Jeigu vis dėlto dėl šios situacijos kiltų problemų pagal valstybės narės, kurioje yra vaikas, proceso teisę, reikėtų pakeisti svarbias nuostatas arba jas aiškinti ir taikyti nepažeidžiant reglamento tikslo. O jeigu dviejuose sprendimuose būtų numatyta skirtinga grąžinimo tvarka, pirmenybė būtų teikiama nuolatinės gyvenamosios valstybės narės teismui, nes jis turi jurisdikciją spręsti visus su tėvų pareigomis susijusius klausimus. Be to, nei konvencijoje, nei reglamente nenumatyta, kad valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas savo sprendimą apribotų sąlygomis. Jo užduotis – užtikrinti (jeigu būtų atmesti konvencijos 13 ir 20 straipsniuose numatyti atsisakymo pagrindai), kad vaikas būtų grąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę narę, kurios kompetentingos institucijos ir teismai imsis priemonių, būtinų užtikrinti vaiko gerovę ir interesus.

 Valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismo galia nagrinėti pagal 42 straipsnį išduoto pažymėjimo galiojimą

86.      Lieka paskutinis šio klausimo aspektas, dėl kurio diskutuota rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje, tačiau kuris, jeigu Teisingumo Teismas sutiks su mano analize, nagrinėjamu atveju neturi padarinių: ar tuo atveju, kai nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas sprendimu įpareigoja grąžinti vaiką ir pagal reglamento 42 straipsnio 2 dalį patvirtina savo sprendimą, nors jis neturėjo jurisdikcijos to daryti, nes neįvykdyta sąlyga, kad ankstesnis valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas būtų priėmęs sprendimą negrąžinti, ar pastarasis teismas gali patikrinti šios jurisdikcijos buvimą ir prireikus nepripažinti, kad šis pažymėjimas galioja?

87.      Mano nuomone, reikia atsakyti neigiamai.

88.      Visų pirma akivaizdu, kad reglamente nenumatytas joks panašus patikrinimas. Atvirkščiai, dėl to, kad išdavus 42 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį pažymėjimą sprendimas „pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą“, aiškiai atmetama tokio patikrinimo galimybė.

89.      Toks atmetimas atitinka tikslą užtikrinti, kad susiklosčius 11 straipsnio 8 dalyje nurodytoms aplinkybėms priimtas sprendimas būtų galutinis (primenu, kad šis sprendimas priimamas jau seniai pasibaigus 11 straipsnio 3 dalyje numatytam paprastai taikomam šešių savaičių terminui), taip pat abipusio pasitikėjimo ir pripažinimo tarp valstybių narių teismų principą.

90.      Šis rezultatas nepažeidžia ir vaiką pagrobusio tėvo ar motinos teisių.

91.      Pirma, 42 straipsnyje nustatytos tam tikros procesinės garantijos tam, kad kilmės valstybės narės teismas negalėtų išduoti tokio pažymėjimo.

92.      Antra, nors 43 straipsnyje atmetama galimybė apskųsti pažymėjimo išdavimą, vaiką pagrobęs tėvas ar motina visada turi galimybę (pagal kilmės valstybės narės procesines taisykles) apskųsti patį sprendimą, patvirtintą pažymėjimu. Jeigu apeliacinis teismas patenkina skundą (pavyzdžiui, dėl to, kad neatsižvelgta į 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus reikalavimus), jis panaikina sprendimą ir atitinkamai dėl pažymėjimo atsiradusias pasekmes.

93.      Be to, pačiame reglamente numatyta, kad „pažymėjimas galioja tik tol, kol teismo sprendimas yra vykdytinas“ (44 straipsnis). 47 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „sprendimas, patvirtintas pažymėjimu pagal <...> 42 straipsnio 1 dalį, negali būti vykdytinas, jei jis nesuderinamas su paskesniu vykdytinu teismo sprendimu“. Pateikus apeliacinį skundą priimtas sprendimas, kuriuo panaikinamas ankstesnis sprendimas, atitiktų šią sąlygą, todėl nebūtų galima vykdyti sprendimo, patvirtinto pažymėjimu.

94.      Taigi iš pažymėjimą norinčios užginčyti šalies teisė pateikti skundą nėra atimta: ji gali tai padaryti prašydama panaikinti sprendimą, patvirtintą pažymėjimu.

95.      Mano nuomone, šios galimybės tikrai užtenka tam, kad vaiką pagrobęs tėvas ar motina būtų apsaugoti nuo bet kokio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismo klaidingo sprendimo.

96.      Pridursiu, kad nors esant tokiai kaip šioje byloje situacijai pagal reglamentą valstybės narės, kurioje vykdytinas sprendimas, teismo prašoma vadovautis abipusiu pasitikėjimu, nuo kurio priklauso laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, vis dėlto nėra siekiama, kad būtų pasitikima aklai. Atvirkščiai, pagal nustatytą sistemą jo prašoma paprasčiausia pripažinti ir gerbti kitos valstybės narės teismo sąžiningumą, objektyvumą ir nepriklausomybę, o šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, gali apskųsti tokį sprendimą tokiu pačiu būdu, kaip ji būtų tai dariusi savo valstybės teismuose. Galiausiai tai nėra sudėtinga.

 Šeštasis klausimas

97.      Kadangi išnagrinėjusi penktąjį klausimą padariau išvadą, kad 2007 m. birželio 20 d. Sprendimas priimtas laikantis reglamente nustatytos procedūros, šeštasis prejudicinis klausimas, paremtas prielaida, kad šios procedūros nesilaikyta, nagrinėjamu atveju netenka prasmės.

98.      Tačiau galima pažymėti, kad iš reglamento 21 straipsnio ir 31 straipsnio 2 dalies (skaitomų kartu) matyti, jog paprastai teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, turi būti pripažintas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje, nebent yra koks nors 23 straipsnyje nurodytas nepripažinimo pagrindas, o pagal 24 straipsnį būtų draudžiama tikrinti kilmės (valstybės narės) teismo jurisdikciją.

99.      Be to, iš šios nuomonės 86–96 punktuose atliktos analizės matyti, kad taip pat draudžiama tikrinti, ar laikytasi reglamento 11 straipsnyje nustatytos procedūros.

 Ketvirtasis klausimas

100. Pirmieji keturi klausimai susiję su motinos prašymu, kad būtų priimtas sprendimas nepripažinti ginčijamo 2007 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg sprendimo tiek, kiek jame sprendžiami vaiko globos ir grąžinimo klausimai. Man atrodo, kad naudinga pradėti nuo ketvirtojo klausimo.

101. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ką reiškia reglamento 21 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga „nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio“.

102. 21 straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta:

„Nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio, bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo“.

103. Taigi joje numatyta bendroji taisyklė (21 straipsnis apima visus su santuoka ir tėvų pareigomis susijusius teismo sprendimus), pagal kurią kiekvienai suinteresuotai šaliai leidžiama paduoti prašymą dėl į reglamento taikymo sritį patenkančio teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, prireikus atsižvelgiant į III skyriaus 4 skirsnį.

104. Šis skirsnis susijęs su tam tikrais sprendimais dėl teisės bendrauti su vaiku ar įpareigojančiais vaiką grąžinti. Šiuo atžvilgiu jis taikomas vaiko sugrąžinimui, susijusiam su teismo sprendimu, priimtu pagal 11 straipsnio 8 dalį (40 straipsnio 1 dalies b punktas). Nagrinėjamu atveju kalbama būtent apie tokį sprendimą.

105. Todėl bet kuri suinteresuota šalis gali pateikti prašymą nepripažinti grąžinti vaiką įpareigojančio sprendimo, priimto esant 11 straipsnio 8 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nebent tai nesuderinama su III skyriaus 4 skirsnio nuostatomis, kurios, kaip lex specialis, šiuo atveju turės viršenybę prieš bendrąją taisyklę.

106. Šio skirsnio 42 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje <...> be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei (dėl to teismo sprendimo buvo išduotas pažymėjimas) tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį“.

107. Taigi tokiu atveju, koks nagrinėjamoje byloje, kurioje toks pažymėjimas buvo išduotas, reglamento 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta sąlyga „nepažeisti šio skyriaus 4 skirsnio“ būtent reiškia, kad negalima ginčyti pažymėjimu patvirtinto sprendimo pripažinimo nei a fortiori pateikti atskiro prašymo, kuriuo būtų siekiama, kad toks sprendimas nebūtų pripažintas.

 Trečiasis klausimas

108. Dėl atsakant į ketvirtąjį klausimą pateiktos išvados, kuri reiškia, kad negalima pateikti prašymo nepripažinti susiklosčius reglamento 11 straipsnio 8 dalyje numatytoms aplinkybėms priimtos ir pagal 42 straipsnio 2 dalį patvirtintos nutarties, įpareigojančios grąžinti vaiką, trečiasis klausimas, kuris paremtas prielaida, kad tokį prašymą galima pateikti, netenka prasmės.

109. Pagaliau tokiu atveju valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas nei ex officio, nei remdamasis asmens, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, prašymu negali kaip nors tikrinti sprendimo ar pažymėjimo.

 Pirmasis ir antrasis klausimai

110. Tas pats taikoma ir pirmajam bei antrajam klausimams, kiek jie susiję su prašymu nepripažinti grąžinti vaiką įpareigojančios sprendimo dalies.

111. Tačiau, priešingai nei kitų klausimų atveju, šie du pirmieji klausimai aiškiai neapsiriboja tik sprendimu, įpareigojančiu grąžinti vaiką. Kiek tai susiję su motinos siekiu, kad būtų priimtas sprendimas nepripažinti ir tos teismo sprendimo dalies, kurioje vaiko globa suteikiama tėvui, šie klausimai ir toliau gali būti svarbūs. Priešingai nei sprendimo, įpareigojančio grąžinti, atveju, šis klausimas nereglamentuojamas reglamento III skyriaus 4 skirsnyje, kuriame atmetama bet kokia galimybė ginčyti pagal 42 straipsnio 2 dalį tinkamai patvirtinto sprendimo, įpareigojančio grąžinti vaiką, pripažinimą.

112. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal reglamento 21 straipsnį suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, nesant pateikto prašymo dėl pripažinimo, ir, atsakius teigiamai, kaip teismas, nagrinėdamas asmens, kurio atžvilgiu sprendimas vykdytinas, pateiktą prašymą, turi taikyti 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią toks asmuo šiuo bylos nagrinėjimo etapu neturi teisės paduoti jokių teikimų (dėl prašymo).

113. Reglamento 21 straipsnis yra III skyriaus 1 skirsnyje „Pripažinimas“. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas „pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų“. Tačiau pagal šio straipsnio 3 dalį (nepažeidžiant 4 skirsnio, kuris, kaip minėjau, neturi reikšmės sprendimams dėl vaiko globos suteikimo) „bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo“. 23 straipsnyje nurodyti septyni teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai.

114. III skyriaus 2 skirsnis pavadintas taip: „Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu“. Jame esančio 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu“. 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu, sprendimą priima nedelsdamas, ir „<...> asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, <..> šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo“. 2 dalyje patikslinama, kad „prašymas gali būti atmestas tik dėl vienos iš priežasčių, nurodytų 22, 23 ir 24 straipsniuose“. Visos šios priežastys yra nepripažinimo pagrindai. 33 straipsnyje numatyta, kad bet kuri šalis per vieną mėnesį (5 dalis) gali apeliacine tvarka apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu (1 dalis), o toks apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių ginčo procedūrą (3 dalis).

115. Suprantu, kodėl Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo abejonių. Atrodo, kad pagal 21 straipsnio 3 dalį asmuo, kurio atžvilgiu galėtų būti vykdomas sprendimas (asmuo, kuris, aišku, yra „suinteresuota šalis“), gali paduoti prašymą dėl šio sprendimo nepripažinimo, tačiau 31 straipsnio 1 dalimi, atrodo, minėtam asmeniui(23) neleidžiama šiuo bylos nagrinėjimo etapu paduoti teikimų.

116. Norint išspręsti šią dilemą, mano nuomone, reikia atsižvelgti į skirtumą tarp sprendimo „pripažinimo“ ir sprendimo „pripažinimo vykdytinu“. Tam tikrais atvejais šios dvi sąvokos vartojamas kartu. Būtent taip yra įpareigojančio grąžinti vaiką sprendimo, kurio pripažinimas nesuteikiant jam vykdytino sprendimo statuso neturi prasmės, atveju. Atvirkščiai, nėra būtinybės pripažinti „vykdytinu“ (teismo) sprendimo nutraukti santuoką tam, kad vienas ar kitas iš buvusių sutuoktinių galėtų sudaryti naują santuoką: užtenka paprasto pripažinimo. Kalbant apie teismo sprendimą dėl tėvų pareigų, tai priklausys nuo aplinkybių. Tuo atveju, kai tas iš tėvų, kuriam nesuteiktos tokios pareigos, prieštarauja, teismo sprendimą reikės pripažinti vykdytinu. Jeigu tėvai sutinka, užteks paprasto pripažinimo.

117. Reglamento III skyriaus 1 skirsnis susijęs su pripažinimu. Jame esančio 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet koks teismo sprendimas, patenkantis į reglamento taikymo sritį, pripažįstamas automatiškai. Aišku, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo, kad visiems šiems teismo sprendimams būtų sistemingai suteikiamas automatiškas abipusio pasitikėjimo principu grindžiamas pripažinimas (žr. reglamento 21 ir 23 konstatuojamąsias dalis). Vis dėlto pagal šio straipsnio 3 dalį leidžiama paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo „šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka“. Kadangi 2 skirsnyje kalbama apie prašymus paskelbti teismo sprendimus vykdytinus, darau išvadą, kad turimi omenyje atvejai, kai reikia juos tiek pripažinti, tiek vykdyti. Tai apima ir šioje byloje susidariusią situaciją, nes motina nesutinka su tėvui suteikta globos teise.

118. Be to, iš reglamento 31 straipsnio aiškiai matyti, kad sprendimo pripažinimo vykdytinu procedūra (apimanti prašymus dėl pripažinimo ir nepripažinimo) turi būti greita ir supaprastinta. Atrodo, kad tai visiškai suderinama su automatišku pripažinimu remiantis abipusiu pasitikėjimu principu.

119. Taigi kiekvienas prašymas pripažinti ar nepripažinti teismo sprendimą dėl vaiko globos suteikimo turi atitikti 2 skirsnyje nustatytas procedūras. Atrodo, kad tokiomis kaip šioje byloje aplinkybėmis problema kyla dėl aiškiai nelygiaverčių šalių turimų priemonių, kaip matyti iš 31 straipsnio 1 dalies teksto. Jeigu tas iš tėvų, kuriam suteikta vaiko globa, nori, kad sprendimas būtų pripažintas ir vykdomas, jis gali paduoti, jo nuomone, tinkamus teikimus, bet kitas iš tėvų tokių teikimų paduoti negali. Tačiau jeigu kitas iš tėvų pateikia prašymą, kad būtų priimtas sprendimas nepripažinti, situacija nėra lygiavertė (bent jau skaitant šią nuostatą pažodžiui).

120. Teisingumo Teismui pateiktose pastabose siūlyta 31 straipsnio 1 dalį, kuri, atrodo, taikoma teikiant prašymus dėl sprendimo pripažinimo ar pripažinimo vykdytinu, aiškinti taip, kad ji mutatis mutandis taikoma prašymams nepripažinti (t. y. aiškinti, kad „asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą“, yra „asmuo, kuris nesutinka su prašymu“) arba kad tokių prašymų atveju ji negali būti taikoma.

121. Aš manau, kad nėra jokio imperatyvaus pagrindo atmesti pažodinį aiškinimą ar taikymą. Negalima paneigti, kad priemonės nelygiavertės, bet tai atitinka abipusio pasitikėjimo ir pripažinimo viršenybės principą ir mažiau reikšminga, negu kad būtų galima manyti; taip pat dėl to iš palankių sąlygų neturinčios šalies neatimama galimybė pateikti argumentų.

122. Viena vertus, tuo atveju, kai tas iš tėvų, kuriam suteikta globos teisė, pateikia prašymą pripažinti sprendimą ir jį vykdyti, akivaizdu, kad teismas, į kurį kreipiamasi, visada turi patikrint, ar nėra nepripažinimo pagrindų, į kuriuos daroma nuoroda 31 straipsnio 2 dalyje. Tai – vieninteliai pagrindai, kuriais gali remtis kitas iš tėvų. Taigi iš jo atimama tik galimybė išplėtoti argumentus dėl atsisakymo pagrindų.

123. Kita vertus, kai prašymą nepripažinti sprendimo pateikia kitas iš tėvų, prašymą galima pateikti tik dokumento su išdėstytais nepripažinimo pagrindais, kuriais remiamasi, forma. Net jeigu šis tėvas ar motina negali šiuo etapu išplėtoti savo argumentų, nors tas tėvas ar motina, kuriam (-iai) suteikta globos teisė, gali paduoti, jo (jos) manymu, svarbius teikimus, teismas, į kurį kreipiamasi, bet kuriuo atveju atsižvelgs į pirmiau minėto tėvo ar motinos nuomonę. Faktiškai tai yra procedūra, kuriai vykstant apsiribojama tuo, kad šalys argumentus pateikia tik vieną kartą, o skubios ir supaprastintos procedūros atveju tai nėra neįprasta.

124. Abiem atvejais ir viena, ir kita šalis gali pateikti apeliacinį skundą laikydamasi ginčo procedūrą reglamentuojančių taisyklių pagal reglamento 33 straipsnį.

125. Nustatyta sistema taip užtikrinama tinkama pusiausvyra tarp siekio užtikrinti sprendimų pripažinimą ir vykdymą pagal abipusio pasitikėjimo principą ir taikant skubią bei supaprastintą procedūrą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią faktiškai turi kiekviena šalis.

 Išvada

126. Dėl visų nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus atsakyti taip:

„2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, nuostatas reikia aiškinti taip:

–        tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas priima sprendimą dėl vaiko grąžinimo po to, kai valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas priėmė sprendimą, įpareigojantį grąžinti vaiką, visiškai atitinka reglamento tikslus ir jame numatytas procedūras;

–        paprastai Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnyje numatyto pažymėjimo išdavimas vaiko nuolatinės gyvenamosios valstybės narės teisme dėl sprendimo, įpareigojančio grąžinti vaiką, kurį jis priėmė po to, kai ir valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas priėmė sprendimą dėl grąžinimo, neatitinka reglamento procedūrų;

–        aplinkybės, kad valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas priėmė sprendimą negrąžinti, užtenka, kad būtų pradėtos Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6–8 dalyse numatytos procedūros, nepaisant tolesnio sprendimo likimo, net jeigu jis vėliau apskundžiamas ar panaikinamas;

–        vienam valstybės narės teismui priėmus sprendimą, įpareigojantį grąžinti vaiką, ir patvirtinus šį sprendimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, minėto teismo jurisdikciją šiuo klausimu galima ginčyti tik apskundžiant sprendimą tos pačios valstybės narės atitinkamam aukštesnės instancijos teismui; dėl to iš valstybės narės, kurioje pateikiamas prašymas, teismų atimama teisė (tokį sprendimą) tikrinti;

–        jeigu buvo išduotas toks pažymėjimas, negalima ginčyti juo patvirtinto sprendimo pripažinimo nei a fortiori pateikti atskirą prašymą, kuriuo būtų siekiama, kad toks sprendimas nebūtų pripažintas;

–        kitų teismo sprendimų, kurių pripažinimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį nedraudžiama ginčyti, atveju suinteresuota šalis minėto reglamento 21 straipsnio prasme gali pateikti prašymą jų nepripažinti, nors anksčiau nebuvo pateiktas prašymas dėl pripažinimo;

–        tokiu atveju pagal Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalies nuostatas šiai šaliai leidžiama prašyme nurodyti nepripažinimo pagrindus, kuriais remiamasi, tačiau šiuo bylos nagrinėjimo etapu jai neleidžiama atsakyti į kitos šalies argumentus.“

---

1 – Originalo kalbos: anglų ir prancūzų.

---

2 – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (O L L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243, toliau – reglamentas).

---

3 – 1980 m. spalio 25 d. Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – konvencija arba Hagos konvencija). Galima pastebėti, kad, priešingai nei reglamente, konvencijoje nėra taisyklių dėl jurisdikcijos suteikimo. Šiuo klausimu reglamente remiamasi 1996 m. spalio 19 d. Hagoje sudarytoje, bet dar ne tarp visų šalių taikomoje (būtent dar netaikomoje tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos) konvencijoje dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje įtvirtintomis taisyklėmis. Galima pastebėti, kad pagal reglamento 60 straipsnį šis reglamentas pakeičia konvenciją tiek, kiek ji susijusi su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas.

---

4 –      Šį pavadinimą vartoju netiksliai, norėdama sutrumpinti taip, kad šis trumpinys apimtų ir Klaipėdos apylinkės teismą (pirmosios instancijos teismas), ir Klaipėdos apygardos teismą (antrosios instancijos teismas).

---

5 – Pagal reglamento 2 straipsnio 4 punktą sprendimas – tai valstybės narės teismo paskelbtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia ir teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nesvarbu, kaip tas sprendimas vadinamas, įskaitant potvarkį, įsakymą ar nutarimą.

---

6 – Pranešimo, kurį galima rasti Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos tinklalapyje, 16 punktas. Galima pridėti paaiškinimą, kad „išvežantis vaiką tėvas turi neabejotiną sąjungininką – laiką. Bėgant laikui silpnėja ryšys su ankstesnės gyvenamosios vietos aplinka ir tampa vis sudėtingiau atkurti status que ante“ (H. Fulchiron „La lutte contre les enlèvements d’enfants“, Le nouveau droit communautaire du divorce et de la responsabilité parentale, Dalloz, 2005). Todėl greitas ir veiksmingas vaiko grąžinimas yra imperatyvus reikalavimas.

---

7 – Taip pat žr. „Praktinio vadovo, kaip taikyti naująjį Briuselio II reglamentą“ (šį dokumentą parengė Komisijos tarnybos, pasitarusios su Europos Teisminiu Tinklu, toliau – praktinis vadovas) VII skyrių (p. 37): „reglamentu siekiama atgrasinti tėvus nuo vaikų grobimo tarp valstybių narių ir, jei vis dėlto taip atsitinka, užtikrinti skubų vaiko grąžinimą į jo kilmės valstybę narę“.

---

8 – Apibrėždama valstybę narę, iš kurios vaikas išvežtas ir kurioje prieš išvežant jis nuolat gyveno, toliau vartosiu sutrumpintą formuluotę „nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė narė“.

---

9 – 1989 m. lapkričio 20 d.; ją ratifikavo visos valstybės narės.

---

10 – OL C 364, 2000, p. 1 (vėliau – OL C 303, 2007, p. 1).

---

11 – Žr. šios nuomonės 34 ir paskesnius punktus.

---

12 – Neturime šio sprendimo kopijos, tačiau atrodo, kad sutariama, jog atsisakymas grindžiamas konvencijos 13 straipsnio b punktu, kuriame ši galimybė numatyta tuo atveju, kai „yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją“.

---

13 – Galima pažymėti, kad iš Vokietijos vyriausybės atstovo per posėdį pateiktos informacijos matyti, jog Lietuvos centrinė institucija perdavė šią nutartį Vokietijos centrinei institucijai, o pastaroji perdavė ją tėvo advokatui, tačiau per apsirikimą neperdavė jos Amtsgericht Oranienburg. Tačiau iš šio teismo 2007 m. birželio 20 d. priimto sprendimo ir iš jį patvirtinančio 2008 m. vasario 20 d. Branderburgisches Oberlandesgericht sprendimo matyti, kad apie minėtą nutartį šie teismai žinojo.

---

14 – Pagal tėvo atstovo per posėdį pateiktą informaciją taip nusprendė kitos sudėties teismas.

---

15 – Iš bylos medžiagoje pateiktų Vokietijos sprendimų matyti, kad nors motina pati nedalyvavo, jai buvo atstovaujama ir ji galėjo pateikti pastabas vykstant procesui, kuris baigėsi 2006 m. rugpjūčio 14 d. ir 2007 m. birželio 20 d. Amtsgericht Oranienburg sprendimais; vykstant procesui, kuris baigėsi 2008 m. vasario 20 d. Branderburgisches Oberlandesgericht priėmus patvirtinamąjį sprendimą, ji dalyvavo asmeniškai ir pateikė pastabas žodžiu. Šie faktai buvo patvirtinti per Teisingumo Teisme vykusį posėdį, kuriame dalyvavo ir motina.

---

16 – Tiek, kiek konvencijos 12 ir 13 straipsniuose numatytos ne jurisdikciją reglamentuojančios taisyklės, bet nurodymai visiems jurisdikciją turintiems teismams, ir kai reglamento 11 straipsnio 1–5 dalyse į šiuos straipsnius daroma nuoroda.

---

17 – Išskirta mano.

---

18 – Iš vartojamų žodžių „susijusioje su tuo pareiškimu“ aišku, kad pareiškimas turi būti iš tikrųjų pateiktas; neužtenka, kad teismas teoriškai turėtų jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio pareiškimo.

---

19 – Komisijos praktinio vadovo VII skyriaus 2.4 dalyje nurodyta, jog siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi 11 straipsnio 3 dalyje numatyto šešių savaičių termino, valstybių narių nacionalinėje teisėje turėtų būti: a) užkirstas kelias galimybei apeliacine tvarka apskųsti sprendimą, reikalaujantį vaiką grąžinti; b) suteikta apeliacijos galimybė, bet nustatyta, kad sprendimas vykdytinas ir nagrinėjant apeliacinį skundą; c) užtikrintas pagreitintas apeliacinio skundo nagrinėjimas. Taip pat galima pastebėti, kad atrodo, jog vadovaujantis šia logika Lietuvos teisėje atmetama galimybė pateikti kasacinį skundą dėl nagrinėjamu atveju 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo priimtos nutarties, įpareigojančios grąžinti vaiką (nors, atrodo, kad faktiškai galimos kitos procedūros dėl bylos atnaujinimo).

---

20 – Atrodo, kad pagal versiją ispanų kalba „aun cuando se haya dictado una resolución de no restitución“, toks aiškinimas dar labiau galimas.

---

21 – Visais atvejais išskirta mano. Pagal kai kurias kalbines versijas 8 dalyje nėra žodžio „priimtas“, nes jis nebūtinas dėl gramatinės struktūros.

---

22 – Vis dėlto aišku, kad reikia, jog būtų priimtas sprendimas negrąžinti – žr. šios nuomonės 64 punkte pateiktus teiginius.

---

23 – Net jeigu tuo atveju, kai sprendimu globa suteikiama vienam iš tėvų, kiek keista kalbėti apie šio sprendimo vykdymąkito iš tėvų atžvilgiu, man atrodo, kad iš reglamento III skyriaus 2 skirsnio sistemos matyti, jog sąvoka „asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą“, apima tą iš tėvų, kuriam nebuvo suteikta globos teisė.