—

TeliaSonera Finland Oyj, atstovaujamos oikeustieteen kandidaatti K. Mattila,

—

iMEZ Ab, atstovaujamos asianajaja S. Aalto,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos A. Guimaraes-Purokoski,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. Bruni, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos I. Jarukaičio,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir M. de Mol,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ciobanu-Dordea, padedamo consilieri E. Gane ir L. Nicolae,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos I. Koskinen ir A. Nijenhuis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 323) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 bei 8 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Sonera Mobile Networks Oy teisių perėmėjos TeliaSonera Finland Oyj (toliau – TeliaSonera) ir Viestintävirasto (Suomijos telekomunikacijų reguliavimo institucija, toliau – TRI) bei iMEZ Ab (toliau – iMEZ) ginčą dėl 2006 m. gruodžio 11 d. TRI priimto sprendimo TeliaSonera atžvilgiu.

3

Prieigos direktyvos penktoje, šeštoje, aštuntoje ir devynioliktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

4

Pagal Prieigos direktyvos 1 straipsnio 1 dalį:

„<…> ši direktyva derina būdus, kuriais valstybės narės reguliuoja elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimą ir prieigą prie jų. Tikslas – pagal vidaus rinkos principus nustatyti tinklų ir paslaugų teikėjų tarpusavio santykių reguliavimo sistemą, kuri sukurtų subalansuotą konkurenciją, elektroninių ryšių paslaugų sąveiką ir teiktų vartotojams naudą.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje pateikiamos tokios apibrėžtys:

„<…>

<…>“

6

Prieigos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad nebūtų jokių apribojimų, kurie įmonėms toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje neleistų tarpusavyje pagal Bendrijos teisę derėtis dėl susitarimų techniniais ar komerciniais prieigos ir (ar) sujungimo klausimais. Įmonei, prašančiai prieigos ar sujungimo, nereikia turėti leidimo veiklai vykdyti toje valstybėje narėje, kurioje prašoma prieigos ar sujungimo, jei ji toje valstybėje narėje neteikia paslaugų ir neeksploatuoja tinklo.“

7

Šios direktyvos 4 straipsnis „Įmonių teisės ir įpareigojimai“ suformuluotas taip:

„1.   Siekiant užtikrinti paslaugų teikimą ir sąveiką visoje Bendrijoje, viešųjų ryšių tinklų operatoriai turi teisę, o gavę kitų taip pat įgaliotų įmonių prašymą, yra įpareigoti derėtis dėl tarpusavio sujungimo viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugoms teikti. Operatoriai kitoms įmonėms prieigą ir sujungimą teikia tokiomis sąlygomis, kurios atitinka nacionalinės reguliavimo institucijos jiems nustatytus įpareigojimus pagal 5, 6, 7 ir 8 straipsnius.

<…>“

8

Aptariamos direktyvos 5 straipsnyje „Nacionalinių reguliavimo institucijų galios ir pareigos, susijusios su prieiga ir sujungimu“ nustatyta:

„1.   Nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2002/21/EB [dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)] 8 straipsnyje išdėstytų tikslų, skatina ir atitinkamais atvejais užtikrina pagal šios direktyvos nuostatas pakankamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką, vykdydamos savo pareigas taip, kad būtų skatinamas veiklos efektyvumas, subalansuota konkurencija ir kuo didesnė nauda galutiniams paslaugų gavėjams.

Svarbiausia, nepažeisdamos priemonių, kurios pagal 8 straipsnį gali būti taikomos įmonėms, turinčioms didelę įtaką rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos turi galėti taikyti:

<…>

2.   Taikydamos operatoriui įpareigojimus teikti prieigą pagal 12 straipsnį, nacionalinės reguliavimo institucijos pagal Bendrijos teisę gali nustatyti technines ar eksploatacines sąlygas, kurias tokios prieigos teikėjas ir (arba) gavėjas privalo tenkinti, kai būtina normaliam tinklo darbui užtikrinti. Sąlygos, susijusios su konkrečių techninių standartų ar specifikacijų įgyvendinimu, taikomos laikantis Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 17 straipsnio.

3.   Sąlygos ir įpareigojimai, nustatomi pagal 1 ir 2 dalis, turi būti objektyvūs, skaidrūs, proporcingi ir nediskriminaciniai; jie turi būti įgyvendinami Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 6 ir 7 straipsniuose nustatyta tvarka.

4.   Kalbant apie prieigą ir sujungimą, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinė reguliavimo institucija pateisinamais atvejais, siekdama užtikrinti Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 8 straipsnio politikos tikslus, būtų įgaliota įsikišti savo iniciatyva arba, nesant susitarimo tarp įmonių, vienos iš dalyvaujančių šalių prašymu laikydamasi šios direktyvos nuostatų ir Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 6, 7, 20 ir 21 straipsniuose nustatytos tvarkos.“

9

Prieigos direktyvos 6–13 straipsniuose apibrėžti įpareigojimai operatoriams bei rinkos tyrimo priemonės.

10

Šios direktyvos 8–12 straipsniuose apibrėžti įpareigojimai ir procedūros, taikytini operatoriams, pripažintiems turinčiais didelę įtaką tam tikroje rinkoje.

11

Pagal 12 straipsnį „Įpareigojimas dėl prieigos prie konkrečių tinklo priemonių ir jų naudojimo“:

„1.   Nacionalinė reguliavimo institucija pagal 8 straipsnio nuostatas gali nustatyti reikalavimus operatoriams, kad jie tenkintų pagrįstus prašymus dėl prieigos prie konkrečių tinklo elementų ir susijusių priemonių bei jų naudojimo, inter alia, tokiomis aplinkybėmis, kai nacionalinė reguliavimo institucija mano, kad tokio prašymo atmetimas ar panašų poveikį turintis nepagrįstų sąlygų taikymas trukdytų atsirasti subalansuotos konkurencijos mažmeninei rinkai arba prieštarautų galutinio paslaugų gavėjo interesams.

Galima, inter alia, reikalauti, kad operatoriai:

Nacionalinės reguliavimo institucijos gali tiems įpareigojimams nustatyti tam tikras sąlygas, susijusias su sąžiningumu, pagrįstumu ir savalaikiškumu.

<…>“

12

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337) 2 straipsnio 2 dalies a punkte savo ruožtu įtvirtinta tokia apibrėžtis:

„bendrasis leidimas – pagal šią direktyvą valstybių narių sukurta teisinė sistema, užtikrinanti teises teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir nustatanti sektoriui specifinius įpareigojimus, kurie gali būti taikomi visiems ar tik tam tikro tipo elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms.“

13

Šios direktyvos 4 straipsnis „Pagrindinių teisių pagal bendrąjį leidimą sąrašas“ suformuluotas taip:

„1.   Pagal [bendrąjį leidimą] įgaliotos įmonės turi teisę:

<…>

2.   Kai tokios įmonės elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas teikia visuomenei, bendrasis leidimas joms taip pat suteikia teisę:

<…>“

14

Leidimų direktyvos 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas <…> galima taikyti tik tas sąlygas, kurios atitinkamai išvardytos priedo A <…> [dalyje]. Tokios sąlygos turi būti objektyviai pagrįstos atsižvelgiant į atitinkamą tinklą ar paslaugą, nediskriminacinės, proporcingos ir skaidrios.

2.   Specifiniai įpareigojimai, kuriuos pagal [Prieigos direktyvos] 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, 6 ir 8 straipsnius <…> galima nustatyti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams <…>, turi būti teisiškai atskirti nuo teisių ir įpareigojimų pagal bendrąjį leidimą. <…>

<…>“

15

Remiantis šios direktyvos priedo A dalimi, viena iš sąlygų, su kuria gali būti susietas bendrasis leidimas, yra užtikrinti tinklų sąveiką ir tinklų sujungimą pagal Prieigos direktyvą.

16

Pagrindų direktyvos 2 straipsnyje, be kita ko, įtvirtintos tokios apibrėžtys:

„<…>

<…>“.

17

Pagrindų direktyvos 8–13 straipsniuose apibrėžtos užduotys, kurias turi vykdyti nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos konkurencijos, vidaus rinkos raidos bei Europos Sąjungos piliečių interesų užtikrinimo tikslų.

18

2003 m. gegužės 23 d. Įstatymo dėl telekomunikacijų rinkos (Viestintämarkkinalaki (393/2003)) 2 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„Šiame įstatyme:

<…>

<…>“

19

Pagal šio įstatymo 39 straipsnį „Sujungimo įpareigojimai telekomunikacijų įmonėms“ telekomunikacijų įmonės privalo derėtis dėl sujungimo su kitomis įmonėmis. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, TRI gali sprendimu įpareigoti didelę įtaką rinkoje turinčią įmonę sujungti savo ryšių tinklą ar ryšių paslaugas su kitos telekomunikacijų įmonės tinklu ar paslaugomis. Aptariamo straipsnio 3 dalis taip pat suteikia TRI teisę nustatyti tokį patį įpareigojimą didelės įtakos rinkoje neturinčioms įmonėms, jei tokios telekomunikacijų įmonės valdo vartotojų jungtis su ryšio tinklu ir šis įpareigojimas būtinas, siekiant užtikrinti ryšio tinklų sujungimą.

20

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2006 m. gegužės 10 d.iMEZ paprašė TRI, Suomijos nacionalinės reguliavimo institucijos, imtis būtinų priemonių sudaryti tinklų sujungimo sutarčiai su TeliaSonera dėl trumpųjų tekstinių (toliau – SMS) ir daugiaformačių (toliau – MMS) pranešimų siuntimo.

21

2006 m. gegužės 18 d. TRI perdavė bylą taikinimo procedūrai ir ji buvo baigta konstatavus, kad derybos buvo nesėkmingos.

22

2006 m. rugpjūčio 7 d. Švedijoje įsteigta bendrovė iMEZ paprašė TRI įpareigoti TeliaSonera sąžiningai derėtis dėl sujungimo, pasiūlant jai dvišalį susitarimą protingomis sąlygomis. Tuo atveju, jei tokio įpareigojimo nebūtų galima nustatyti, iMEZ paprašė nustatyti TeliaSonera dvišalio sujungimo įpareigojimą dėl SMS bei MMS pranešimų bei įpareigojimą apskaičiuoti šių dviejų pranešimų tipų užbaigimo mokesčius, remiantis patiriamomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis. Galiausiai tuo atveju, jei ir tai būtų neįmanoma, iMEZ paprašė apibrėžti SMS ir MMS žinučių užbaigimą vieninteliame judriojo ryšio tinkle kaip atitinkamą telekomunikacijų rinką bei pripažinti TeliaSonera didelę įtaką šioje rinkoje turinčia įmone, o tai leistų jai pasinaudoti sujungimu.

23

2006 m. gruodžio 11 d. Sprendime TRI konstatavo, kad TeliaSonera neįvykdė jai tenkančios derybų pareigos pagal Įstatymo dėl telekomunikacijų rinkos 39 straipsnį, ir nurodė jai sąžiningai derėtis dėl SMS ir MMS paslaugų sujungimo su iMEZ. Pagal šį sprendimą derybose turi būti atsižvelgta į sujungimu siekiamus tikslus ir jos turi būti grindžiamos prielaida, kad geras SMS ir MMS paslaugų veikimas tarp sistemų gali būti užtikrintas tinkamomis sąlygomis, leidžiančiomis vartotojams naudotis suinteresuotųjų įmonių teikiamomis pranešimų paslaugomis.

24

TeliaSonera apskundė šį sprendimą Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas), tvirtindama, kad TRI neturi įgaliojimų nustatyti esminių sudarytinos sutarties turinio reikalavimų dėl SMS bei MMS paslaugų sujungimo. Šiuo skundu TeliaSonera paprašė, pirma, konstatuoti, kad ji įvykdė savo derybų įpareigojimą, numatytą Įstatymo dėl telekomunikacijų rinkos 39 straipsnyje, ir, antra, panaikinti 2006 m. gruodžio 11 d. TRI sprendimą.

25

Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

26

Savo pirmojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalis kartu su jos penkta, šešta ir aštunta konstatuojamosiomis dalimis bei 5 ir 8 straipsniais draudžia, kad pagal nacionalinį reglamentavimą, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, galimybė remtis derybų įpareigojimu, kiek tai susiję su sujungimu, būtų taikoma ne tik viešųjų ryšių tinklų operatoriams. Be to, kartu nagrinėtinu antruoju klausimu šis teismas siekia sužinoti, ar dėl to tam tikros įmonės, kuri savo naudai remiasi derybų pareiga, tinklo statusas bei pobūdis turi įtakos jos santykiams su kita suinteresuotąja įmone.

27

Pirmiausia reikia patikslinti, kad atsižvelgiant į apibrėžtis Įstatymo dėl telekomunikacijų rinkos 2 straipsnyje, perteiktas šio sprendimo 19 punkte, pirmuoju pateiktu klausimu iš tikrųjų siekiama sužinoti, ar, siekdami užtikrinti ryšio paslaugų sąveiką, paslaugų teikėjai gali remtis Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta derybų pareiga.

28

Iš Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad viešųjų ryšių tinklų operatoriai, gavę kitų leidimus turinčių įmonių prašymus, privalo derėtis dėl sujungimo.

29

Dėl leidimo reikia pažymėti, kad Leidimų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte „bendrasis leidimas“, išduotas įmonėms pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, apibrėžtas kaip „valstybių narių sukurta teisinė sistema, užtikrinanti teises teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas“.

30

Taigi šis leidimas svarbus ir paslaugų įmonėms.

31

Vis dėlto Leidimų direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad tokį leidimą turinčios įmonės, teikiančios visuomenei elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, turi teisę laikydamosi Prieigos direktyvos derėtis dėl sujungimo su kitais ryšių tinklų ar paslaugų teikėjais.

32

Tačiau Prieigos direktyvos 2 straipsnio b punkte „sujungimas“ savo ruožtu apibrėžiamas kaip „fizinis ar loginis viešųjų ryšių tinklų <…> sujungimas“ ir pabrėžiama, kad tai – „speciali prieigos rūšis tarp viešųjų tinklų operatorių“.

33

Be to, Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytas sujungimo abipusiškumas suponuoja, kad abi derybų šalys turi būti viešųjų tinklų operatorės.

34

Taigi šioje nuostatoje nustatytas derybų įpareigojimas susijęs tik su tinklų sujungimu ir neturi nieko bendra su kitomis prieigos prie tinklų formomis (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Lenkiją, C-227/07, Rink. p. I-8403, 36 punktą), taip pat jis nustatytas tik viešųjų ryšių tinklų operatoriams kitų viešųjų ryšių tinklų operatorių atžvilgiu.

35

Taigi elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, nepatenkantys į „viešųjų ryšių tinklų operatorių“ kategoriją, negali remtis Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytu derybų įpareigojimu.

36

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad šis derybų įpareigojimas nepriklauso nuo to, ar atitinkama įmonė turi didelę įtaką rinkoje, ir reiškia ne pareigą sudaryti sujungimo susitarimą, o tik pareigą derėtis dėl tokio susitarimo.

37

Todėl reikia patikrinti, ar, kaip teigia Nyderlandų vyriausybė, valstybės narės tokiu bendru reglamentavimu, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas Įstatymas dėl telekomunikacijų rinkos, gali numatyti telekomunikacijų paslaugų teikėjų galimybę remtis viešųjų ryšių tinklų operatoriams taikomu derybų įpareigojimu.

38

Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad 2002 metais telekomunikacijų sektoriuje įdiegtu nauju reguliavimu, kurį sudaro Pagrindų direktyva ir specialiosios direktyvos, tarp kurių yra Leidimų ir Prieigos direktyvos, siekiama veiksmingos konkurencijos aplinkoje sukurti suderintą elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo sistemą.

39

Antra, ir Prieigos direktyvos penktoje konstatuojamojoje dalyje, ir jos 3 straipsnio 1 dalyje įmonėms suteikiama laisvė derėtis ir sudaryti susitarimus. Ši laisvė atitinka Prieigos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą šios direktyvos tikslą nustatyti „reguliavimo sistemą, kuri sukurtų subalansuotą konkurenciją, elektroninių ryšių paslaugų sąveiką ir teiktų vartotojams naudą“.

40

Iš to, kaip teigia Rumunijos vyriausybė, išplaukia, kad derybų įpareigojimas, kaip numatytasis Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, yra išimtis ir todėl turi būti aiškinamas siaurai.

41

Trečia, aptariamos direktyvos 5–8 straipsniuose tiksliai nurodyta, kokių įpareigojimų privalo paisyti valstybės narės, nustatydamos nacionalinių reguliavimo institucijų įgaliojimus ir atsakomybę.

42

Taip tinkamai apibrėžiamos nacionalinio įstatymų leidėjo galios.

43

Ketvirta, kaip savo išvados 64 ir paskesniuose punktuose pažymėjo generalinis advokatas ir priešingai nei teigia Nyderlandų vyriausybė, Leidimų direktyvos 6 straipsnio 1 dalis negali būti tokio nacionalinio reglamentavimo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagrindas.

44

Leidimų direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje tik numatyta, kad bendrajam leidimui taikomos šios direktyvos priedo A dalyje, kurios 3 punkte daroma nuoroda į Prieigos direktyvą, išvardytos sąlygos.

45

Tai reiškia, kad Prieigos direktyvoje apibrėžiamos ribos, kurių laikantis vedamos derybos arba fiksuojami ryšių įmonėms nustatytini įpareigojimai.

46

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad įmonės, kuri savo naudai remiasi Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytu derybų įpareigojimu, tinklo pobūdis ir klausimas, ar ši įmonė yra viešųjų ryšių tinklų operatorė, turi įtakos santykiams su kita suinteresuotąja įmone, nes valstybės narės negali nustatyti šio įpareigojimo kitiems subjektams nei viešųjų ryšių tinklų operatoriai.

47

Tai, ar pagrindinėje byloje dalyvaujantys operatoriai, atsižvelgiant į jų statusą ir pobūdį, gali būti kvalifikuoti kaip viešųjų ryšių tinklų operatoriai, pasitelkdamas Prieigos ir Pagrindų direktyvų 2 straipsniuose esančias apibrėžtis, turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, jog į pirmojo prejudicinio klausimo pirmą dalį ir į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalis kartu su jos penkta, šešta, aštunta ir devyniolikta konstatuojamosiomis dalimis bei 5 ir 8 straipsniais draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, kaip Įstatymas dėl telekomunikacijų rinkos, pagal kurį galimybė remtis derybų įpareigojimu, kiek tai susiję su sujungimu, būtų taikoma ne tik viešųjų ryšių tinklų operatoriams. Tai, ar pagrindinėje byloje dalyvaujantys operatoriai, atsižvelgiant į jų statusą ir pobūdį, gali būti kvalifikuoti kaip viešųjų ryšių tinklų operatoriai, turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

49

Pirmojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar nacionalinė reguliavimo institucija gali nuspręsti, jog įpareigojimas derėtis dėl Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyto sujungimo nebuvo įvykdytas, jei didelės įtakos rinkoje neturinti įmonė pasiūlo kitai įmonei sujungimą vienašalėmis sąlygomis, kurios gali trukdyti atsirasti konkurencinei mažmeninei rinkai, jeigu šios sąlygos neleidžia antrosios įmonės klientams naudotis jos paslaugomis.

50

Pirmiausia pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinių reguliavimo institucijų reguliavimo užduotys apibrėžtos Pagrindų direktyvos 8–13 straipsniuose. Jis taip pat yra išaiškinęs šį 8 straipsnį kaip įpareigojantį valstybes nares įsitikinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos imasi visų pagrįstų priemonių, skirtų veiksmingai konkurencijai teikiant elektroninių ryšių paslaugas užtikrinti, paisydamos, kad konkurencija elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų iškraipoma bei ribojama, ir panaikindamos paskutines kliūtis teikti šias paslaugas Europos lygiu (minėto sprendimo Komisija prieš Lenkiją 62 ir 63 punktai bei ten nurodyta teismo praktika).

51

Antra, Prieigos direktyvos penktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad įmonės, kurios gauna prašymus dėl prieigos ar sujungimo, turėtų iš principo sudaryti tokius susitarimus komerciniu pagrindu ir derėtis dėl jų sąžiningai.

52

Šiuo atžvilgiu šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalimi nacionalinėms reguliavimo institucijoms, siekiant užtikrinti Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje numatytus tikslus, leidžiama įsikišti nesant susitarimo.

53

Trečia, kaip savo išvados 103 punkte pažymi generalinis advokatas, siekiant užtikrinti praktinį Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, kurioje šio sprendimo 29–37 punktuose primintomis sąlygomis numatytas derybų įpareigojimas, veiksmingumą, reikia pripažinti, kad derybos turi vykti sąžiningai.

54

Ketvirta, priešingai nei tvirtina Suomijos vyriausybė, Prieigos direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi negalima pagrįsti tokio aiškinimo, kokį pasiūlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kol operatorius, kuriam pateiktas prašymas dėl sujungimo, nebuvo pripažintas turinčiu didelę įtaką nagrinėjamoje rinkoje, remiantis šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi.

55

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, jog į pirmojo prejudicinio klausimo antrą dalį reikia atsakyti, kad nacionalinė reguliavimo institucija gali nuspręsti, jog įpareigojimas derėtis dėl sujungimo nebuvo įvykdytas, jei didelės įtakos rinkoje neturinti įmonė pasiūlo kitai įmonei sujungimą vienašalėmis sąlygomis, kurios gali trukdyti atsirasti konkurencinei mažmeninei rinkai, jeigu šios sąlygos neleidžia antrosios įmonės klientams naudotis jos paslaugomis.

56

Pirmojo prejudicinio klausimo trečia dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nacionalinė reguliavimo institucija gali įpareigoti didelės įtakos rinkoje neturinčią įmonę sąžiningai derėtis su kita įmone dėl SMS ir MMS paslaugų sujungimo tarp šių dviejų įmonių sistemų.

57

Pirmiausia reikia patikslinti, kad būtina prielaida atsakyti į šią pirmojo klausimo dalį yra arba tai, kad pagrindinei bylai taikoma Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalis, nes du suinteresuotieji operatoriai yra viešųjų ryšių tinklų operatoriai, tačiau operatorius, kurio buvo prašoma pradėti derybas dėl sujungimo, nepaisė šiame straipsnyje nustatytų įpareigojimų, arba tai, kad pagrindinės bylos situacija nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį, nes vienas iš aptariamų operatorių negali būti kvalifikuotas kaip viešųjų ryšių tinklų operatorius.

58

Todėl, pirmiausia, pažymėtina, kad iš Prieigos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos išplaukia, jog nacionalinės reguliavimo institucijos turi užduotį užtikrinti pakankamą prieigą ir sujungimą bei paslaugų sąveiką, imdamosi priemonių, kurios nėra išsamiai išvardytos.

59

Tai darydamos, remiantis 5 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos a punktu, ir vien siekdamos užtikrinti ryšį tarp galutinių paslaugų gavėjų jos turi galėti taikyti „įpareigojimus įmonėms, kurios kontroliuoja prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų, įskaitant pateisinamais atvejais įpareigojimą sujungti savo tinklus“.

60

Antra, Prieigos direktyvos 5 straipsnio 4 dalis taip pat susijusi su prieiga ir su sujungimu ir pagal šią dalį reikalaujama suteikti nacionalinėms reguliavimo institucijoms įgaliojimus veikti savarankiškai, nes joje nustatyta, kad šios institucijos, siekdamos užtikrinti Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje numatytus tikslus, be kita ko, gali veikti savo iniciatyva, tačiau jų įsikišimo sąlygos nėra nei apibrėžiamos, nei ribojamos.

61

Tai reiškia, kad atitinkamos Pagrindų direktyvos ir Prieigos direktyvos nuostatos leidžia nacionalinei reguliavimo institucijai priimti sprendimą, kuriuo didelės įtakos rinkoje neturinti, tačiau prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų kontroliuojanti įmonė įpareigojama derėtis arba dėl dviejų atitinkamų tinklų sujungimo, jeigu tokios prieigos prašanti įmonė kvalifikuotina kaip viešųjų ryšių tinklų operatorė, arba dėl SMS ir MMS paslaugų sąveikos, jeigu prašymą pateikusi įmonė negali būti taip kvalifikuojama.

62

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, jog į pirmojo prejudicinio klausimo trečią dalį reikia atsakyti, kad nacionalinė reguliavimo institucija gali įpareigoti didelės įtakos rinkoje neturinčią, tačiau prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų kontroliuojančią įmonę sąžiningai derėtis su kita įmone arba dėl dviejų atitinkamų tinklų sujungimo, jeigu tokios prieigos prašanti įmonė kvalifikuotina kaip viešųjų ryšių tinklų operatorė, arba dėl SMS ir MMS paslaugų sąveikos, jeigu prašymą pateikusi įmonė negali būti taip kvalifikuojama.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: