—

Hochtief AG ir Linde-Kca-Dresden GmbH, atstovaujamų ügyvédek A. László ir E. Kiss,

—

Budapest Főváros Önkormányzata, atstovaujamos ügyvédek J. Molnár ir G. Birkás,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Fazekas, R. Somssich, K. Borvölgyi ir K. Mocsári-Gál,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. Bruni, padedamos avvocato dello Stato S. Florentino,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Kukovec, A. Sipos, B. Simon ir M. Konstantinidis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163) su pakeitimais, padarytais 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB (OL L 328, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 3), (toliau – Direktyva 93/37) 22 straipsnio išaiškinimu ir su laikinais šios direktyvos bei 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134; p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) teisiniais ryšiais.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp, pirma, Hochtief AG bei Linde-Kca-Dresden GmbH ir, antra, Közbeszerzések Tanácsa Közbeszerzési Döntőbizottság (Viešųjų pirkimų tarybos arbitražo komisija) dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo derybų skelbiant apie pirkimą būdu.

3

Direktyvos 93/37 1 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

4

Direktyvos 93/37 7 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„2.   Perkančiosios organizacijos, iš anksto paskelbusios apie [pirkimą] ir pasirinkusios kandidatus pagal viešus kokybės kriterijus, gali sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartis derybomis šiais atvejais:

5

Direktyvos 93/37 18 straipsnio 1 dalyje teigiama:

„Sutartys sudaromos remiantis šios dalies 3 skyriuje nustatytais kriterijais, atsižvelgiant į 19 straipsnį, po to, kai perkančiosios organizacijos patikrina, ar rangovai, kurie nėra atmesti pagal 24 straipsnį, tinka pagal savo ekonominę ir finansinę padėtį, bei 26–29 straipsniuose nurodytus techninių žinių ar sugebėjimo kriterijus.“

6

Minėtos direktyvos 22 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Kai taikoma riboto konkurso arba derybų procedūra, perkančiosios organizacijos, remdamosi pateikta informacija apie rangovo asmeninę padėtį bei informacija ir formalumais, kurie būtini minimalioms ekonominio ir techninio pobūdžio sąlygoms, kurias rangovas turi įvykdyti, įvertinti, iš 24–29 straipsniuose nustatytas kvalifikacijas turinčių kandidatų atrenka tuos asmenis, kuriuos jos kvies pateikti pasiūlymus konkursui ar dalyvauti derybose.

2.   Kai perkančiosios organizacijos sudaro rangos sutartį taikydamos riboto konkurso procedūrą, jos gali nustatyti, kiek įmonių ketina pakviesti dalyvauti konkurse. Tokiu atveju šis skaičius nurodomas pranešime apie numatomą sudaryti rangos sutartį. Šį skaičių lemia numatomų darbų pobūdis. Turi būti kviečiama ne mažiau kaip 5 ir ne daugiau kaip 20 įmonių.

Visais atvejais konkurse dalyvauti kviečiamų kandidatų skaičius turi užtikrinti tikrą konkurenciją.

3.   Kai perkančiosios organizacijos sudaro sutartį derybomis, kaip nurodyta 7 straipsnio 2 dalyje, kandidatų, kuriems leista dalyvauti derybose, negali būti mažiau negu trys, jeigu yra pakankamai tinkamų kandidatų.

4.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad perkančiosios organizacijos, nediskriminuodamos kitų valstybių narių piliečių, kurie atitinka būtinus reikalavimus, išsiųstų jiems pakvietimus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savo piliečiams.“

7

Direktyvos 2004/18 80 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2006 m. sausio 31 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

<…>“

8

Šios direktyvos 82 straipsnyje „Panaikinimas“ teigiama:

„Direktyva 92/50/EEB, išskyrus jos 41 straipsnį, ir Direktyvos 93/36/EEB bei 93/37 <…> netenka galios nuo 80 straipsnyje nurodytos datos, nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų dėl galutinių perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminų, nurodytų XI priede.

Nuorodos į panaikintas direktyvas aiškinamos kaip nuorodos į šią direktyvą ir skaitomos pagal koreliacijos lentelę, esančią XII priede.“

9

Direktyva 2004/18 įsigaliojo 2004 m. balandžio 30 dieną.

10

Į Vengrijos teisę Direktyva 93/37 perkelta 2003 m. Viešųjų pirkimų įstatymu CXXIX (a közbeszerzésekről szóló 2003 évi CXXIX. törvény, Magyar Közlöny 2003/157 (XII. 28), toliau – Kbt).

11

Kbt 130 straipsnio, taikomo skelbiamoms deryboms, 1, 2 ir 7 dalyse numatyta:

„1.   Šioje procedūroje perkančioji organizacija nustato arba dalyvių skaičių, arba minimalų bei maksimalų dalyvių skaičių; maksimalus tinkamų kandidatų, kurie bus kviečiami pateikti pasiūlymą, skaičius, negali viršyti nustatyto skaičiaus arba maksimalaus skaičiaus.

2.   Nustatytas skaičius arba minimalus skaičius negali būti mažesnis kaip trys. Šis skaičius arba maksimalus skaičius turi atitikti sutarties dalyko pobūdį ir bet kuriuo atveju užtikrinti realią konkurenciją.

<…>

7.   Perkančioji organizacija tiesiogiai, raštu ir tuo pačiu metu pakviečia kandidatus, atrinktus vadovaujantis jų finansiniais, ekonominiais, techniniais ir profesiniais pajėgumais ir kurių skaičius atitinka nustatytąjį arba patenka į nustatytas minimalias ir maksimalias ribas, teikti pasiūlymus, jei yra pakankamai tinkamų kandidatų. Jei perkančioji organizacija nenustatė tokio skaičiaus arba tokių minimalių ir maksimalių ribų, visi tinkami kandidatai pakviečiami pateikti pasiūlymus. Pakviesti teikti pasiūlymą kandidatai negali pateikti bendro pasiūlymo.“

12

Pagrindinės bylos aplinkybių susiklostymo momentu Direktyva 2004/18 į Vengrijos teisę dar nebuvo perkelta.

13

Pagrindinė byla susijusi su viešuoju darbų pirkimu pagal derybų skelbiant apie pirkimą procedūrą, kurio suma viršija Bendrijos ribą. Ginčas joje kilo tarp, pirma, dviejų Vokietijoje įsteigtų bendrovių: Hochtief AG bei Linde-Kca-Dresden GmbH, ir, antra, KTKD. Šį pirkimą vykdžiusi perkančioji organizacija Budapest Főváros Önkormányzata (Budapešto vietos administracija) įstojo į pagrindinę bylą KTKD pusėje.

14

2005 m. vasario 5 d.Budapest Főváros Önkormányzata Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė kvietimą pareikšti susidomėjimą nagrinėjama viešojo pirkimo procedūra. Minimalus ir maksimalus kandidatų, kurie galės būti pakviesti teikti pasiūlymą, skaičius buvo nustatytas atitinkamai 3 ir 5.

15

Iki paraiškų pateikimo termino pabaigos susidomėjimą pareiškė penki kandidatai, tarp jų – ieškovių pagrindinėje byloje konsorciumas. Atsižvelgdama į taip pateiktas paraiškas, Budapest Főváros Önkormányzata, pirma, atmetė šio konsorciumo kandidatūrą kaip nepriimtiną dėl „nesuderinamumo“ ir, antra, nusprendė tęsti procedūrą su dviem „tinkamais“ pripažintais kandidatais, pakviesdama juos teikti pasiūlymą.

16

Ieškovės pagrindinėje byloje apskundė Budapest Főváros Önkormányzata sprendimą KTKD, nurodydamos, jog pagal Kbt 130 straipsnį procedūros tęsti nebuvo galima, nes tinkamų kandidatų skaičius nesiekė numatyto minimalaus skaičiaus,. KTKD skundą atmetė.

17

Tuomet ieškovės pagrindinėje byloje KTKD sprendimą užginčijo teisme, visų pirma remdamosi Direktyvos 93/37 22 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Kadangi teismas, į kurį jos kreipėsi, pirmojoje instancijoje pareiškimą atmetė, jos pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

18

Šiomis aplinkybėmis Fővárosi Ítélőtábla nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Ieškovių pagrindinėje byloje nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be pateiktų klausimų, turėjo pateikti ir kitą klausimą, susijusį su tuo, kad Vengrijos teisės aktuose nesilaikoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir proporcingumo principų dėl to, kad jais automatiškai iš viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros pašalinami asmenys ar įmonės, dalyvavę pirkimo parengiamuosiuose darbuose, nesuteikiant jiems galimybės įrodyti, jog nedaroma žala konkurencijai. Pasak ieškovių, analogiškos kitų valstybių narių nacionalinės teisės priemonės buvo pripažintos nesuderinamomis su Bendrijos teise 2005 m. kovo 3 d. Sprendimu Fabricom (C-21/03 ir C-34/03, Rink. p. I-1559) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimu Michaniki (C-213/07, Rink. p. I-9999).

20

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis priimti sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad būtų priimtas sprendimas, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., be kita ko, 2003 m. sausio 7 d. Sprendimo BIAO, C-306/99, Rink. p. I-1, 88 punktą; 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio, C-217/05, Rink. p. I-11987, 16 punktą ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Pedro IV Servicios, C-260/07, Rink. p. I-2437, 28 punktą).

21

Tik nacionalinis teismas gali nuspręsti, kokius klausimus reikia pateikti Teisingumo Teismui, ir šalys negali pakeisti jų turinio (žr., be kita ko, 1965 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Singer, 44/65, Rink. p. 1191, 1198; 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Kainuun Liikenne ir Pohjolan Liikenne, C-412/96, Rink. p. I-5141, 23 punktą ir 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo ATB ir kt., C-402/98, Rink. p. I-5501, 29 punktą).

22

Be to, prejudicinių klausimų esmės pakeitimas arba atsakymas į papildomus ieškovų pagrindinėje byloje pastabose nurodytus klausimus būtų nesuderinamas su EB 234 straipsniu Teisingumo Teismui suteiktu vaidmeniu ir su jo pareiga užtikrinti valstybių narių vyriausybėms ir suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1982 m. balandžio 1 d. Sprendimo Holdijk ir kt., 141/81–143/81, Rink. p. 1299, 6 punktą; 1997 m. sausio 30 d. Sprendimo Wiljo, C-178/95, Rink. p. I-585, 30 punktą; 1997 m. kovo 27 d. Sprendimo Phytheron International, C-352/95, Rink. p. I-1729, 14 punktą ir minėto sprendimo Kainuun Liikenne ir Pohjolan Liikenne 24 punktą).

23

Kadangi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepripažino nei poreikio, nei svarbos pateikti klausimą dėl ieškovių pagrindinėje byloje pašalinimo iš nagrinėjamos viešojo pirkimo procedūros motyvų ar aplinkybių, Teisingumo Teismas negali šiuo klausimu pateikti analizės.

24

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 2004/18 yra taikoma viešojo pirkimo procedūrai, kuri pradėta šiai direktyvai įsigaliojus, tačiau nepasibaigus jos perkėlimo terminui ta prasme, kad ji dar nebuvo integruota į nacionalinę teisę.

25

Pirmiausia reikia priminti, kad kol nesibaigė direktyvos perkėlimo terminas, valstybės narės negali būti kaltinamos savo teisinėje sistemoje nepriėmusios jos įgyvendinimo priemonių (žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C-129/96, Rink. p. I-7411, 43 punktą ir 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 114 punktą).

26

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamos viešojo pirkimo procedūros pradėjimo momentu Direktyva 2004/18 nebuvo perkelta į Vengrijos teisinę sistemą, nes jos perkėlimo terminas nebuvo pasibaigęs, todėl šiuo procedūros etapu toliau turėjo būti taikoma Direktyva 93/37.

27

Kadangi suėjus Direktyvos 2004/18 perkėlimo į nacionalinę teisę terminui pagrindinėje byloje nagrinėjama procedūra vis dar tęsėsi, taip pat kyla klausimas dėl galimo šios direktyvos taikymo pagrindinėje byloje.

28

Šiuo klausimu iš Vengrijos vyriausybės per teismo posėdį pateiktų pastabų matyti, kad perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti ieškovių pagrindinėje byloje sudaryto konsorciumo pasiūlymą ir tęsti procedūrą su dviem tinkamais pripažintais kandidatais buvo priimtas prieš pasibaigiant Direktyvos 2004/18 perkėlimo į nacionalinę teisę terminui.

29

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinei bylai taikytinos teisės nustatymas kaip atskaitos datą pasirenkant sprendimo sudaryti sutartį priėmimo dieną prieštarautų teisinio saugumo principui, kai sprendimas, kurio atžvilgiu šioje byloje nurodomas Bendrijos teisės pažeidimas, buvo priimtas anksčiau nei ankstesniame punkte nurodyto termino pabaigos data (pagal analogiją žr. 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-337/98, Rink. p. I-8377, 40 punktą).

30

Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyva 2004/18 netaikoma sprendimui, kurį perkančioji organizacija priėmė per viešojo darbų pirkimo procedūrą prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui.

31

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nėra reikalo atsakyti į antrąjį klausimą.

32

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 93/37 22 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad viešojo pirkimo sutarčių sudarymo derybų būdu procedūra negali būti tęsiama, jeigu nepasiekiama šioje nuostatoje įtvirtinta minimali trijų kandidatų riba.

33

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tarp Direktyvos 93/37 nuostatų yra procedūros eigą reglamentuojančių normų.

34

Taigi, kiek tai susiję su viešojo darbų pirkimo procedūra, Direktyvoje numatyti bent du skirtingi etapai: pirma, galimas dalyvių ar kandidatų pašalinimas pagal šios direktyvos 24 straipsnį ir nepašalintų dalyvių arba kandidatų gebėjimų patikrinimas, atsižvelgiant į šios direktyvos 26–29 straipsniuose numatytus bei konkrečioje procedūroje nustatytus ekonominio, finansinio ir techninio pajėgumo kriterijus, ir, antra, pirkimo laimėtojo nustatymas pagal toje procedūroje nustatytus šios direktyvos IV antraštinės dalies 3 skyriaus kriterijus, atsižvelgiant į jos 19 straipsnį.

35

Derybų procedūroje tarp minėtų pirmojo ir antrojo etapų vyksta perkančiosios organizacijos derybos su kandidatais, kuriems leista derėtis.

36

Pagal Direktyvos 93/37 22 straipsnio 3 dalį, kai sutartis sudaroma derybomis, kandidatų, kuriems leista jose dalyvauti, negali būti mažiau negu trys su sąlyga, kad yra pakankamai tinkamų kandidatų.

37

Taigi iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad, kiek tai susiję su kandidatų, kuriems leidžiama dalyvauti derybose, skaičiumi, perkančiosios organizacijos bent jau privalo laikytis minimalios šia nuostata įtvirtintos ribos, kiek tai įmanoma atsižvelgiant į tinkamų kandidatų skaičių.

38

Šiuo atžvilgiu „tinkamu kandidatu“ Direktyvos 93/37 22 straipsnio 3 dalies prasme turi būti laikomas bet kuris iš šios direktyvos 24–29 straipsniais nustatytas kvalifikacijas turinčių rangovų, kuris siekia būti pakviestas dalyvauti atitinkamoje procedūroje ir atitinka toje procedūroje nustatytas ekonomines bei technines sąlygas.

39

Pirma, Direktyvos 93/37 1 straipsnio h punkte „kandidatas“ apibrėžiamas kaip rangovas, kuris siekia kvietimo dalyvauti ribotame konkurse ar derybose.

40

Antra, pagal Direktyvos 93/37 22 straipsnio 1 dalį, kai taikoma derybų procedūra, perkančiosios organizacijos, remdamosi pateikta informacija apie rangovo asmeninę padėtį bei informacija ir formalumais, būtinais įvertinti ekonominio ir techninio pobūdžio sąlygas, kurias jis turi įvykdyti, iš šios direktyvos 24–29 straipsniuose nustatytas kvalifikacijas turinčių kandidatų atrenka tuos, kuriuos jos kvies dalyvauti derybose.

41

Vadinasi, Direktyvos 93/37 22 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, jog kai sutartis sudaroma derybų būdu, kandidatų, kuriems leidžiama dalyvauti derybose, negali būti mažiau negu trys su sąlyga, kad yra pakankamai šios direktyvos 24–29 straipsniais nustatytas kvalifikacijas turinčių rangovų, siekiančių būti pakviestais dalyvauti atitinkamoje procedūroje ir atitinkančių toje procedūroje nustatytas ekonomines bei technines sąlygas.

42

Taigi, kai sutartis sudaroma derybų būdu, o tinkamų kandidatų skaičius nesiekia atitinkamai procedūrai nustatytos minimalios ribos, kuri negali būti mažesnė kaip trys, perkančioji organizacija vis dėlto gali tęsti procedūrą pakviesdama tinkamą kandidatą arba tinkamus kandidatus derėtis dėl sutarties sąlygų.

43

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, priešingu atveju perkančiosios organizacijos konstatuotas ir apibrėžtas socialinis poreikis, kurį ji ketino patenkinti sudarydama nagrinėjamą sutartį, negalėtų būti patenkintas ne todėl, kad nėra tinkamų kandidatų, o todėl, kad jų yra mažiau nei minėta minimali riba.

44

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/37 22 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, jog kai sutartis sudaroma derybų būdu, o tinkamų kandidatų skaičius nesiekia atitinkamai procedūrai nustatytos minimalios ribos, perkančioji organizacija vis dėlto gali tęsti procedūrą pakviesdama tinkamą kandidatą arba tinkamus kandidatus derėtis dėl šios sutarties sąlygų.

45

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 93/37 22 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa taikoma viešojo darbų pirkimo derybų procedūrai.

46

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš Direktyvos 93/37 22 straipsnio bendros sąrangos matyti, jog šio straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nurodomos tik pagal ribotą procedūrą sudaromos sutartys.

47

Vis dėlto reikėtų priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 93/37 dešimtos konstatuojamosios dalies, jos tikslas yra veiksmingos konkurencijos plėtotė viešojo darbų pirkimo sutarčių srityje (žr. 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Fracasso ir Leitschutz, C-27/98, Rink. p. I-5697, 26 punktą; 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Lombardini ir Mantovani, C-285/99 ir C-286/99, Rink. p. I-9233, 34 punktą; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Universale-Bau ir kt., C-470/99, Rink. p. I-11617, 89 punktą ir 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Sintesi, C-247/02, Rink. p. I-9215, 35 punktą).

48

Taigi, siekiant veiksmingos konkurencijos plėtotės, Direktyvoje 93/37 numatyta, jog sutarčių sudarymas turi būti suorganizuotas taip, kad perkančioji organizacija, vadovaudamasi objektyviais kriterijais, galėtų palyginti įvairius pasiūlymus bei išsirinkti naudingiausią (minėtų sprendimų Fracasso ir Leitschutz 31 punktas ir Sintesi 37 punktas).

49

Vadinasi, nors Direktyvos 93/37 22 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje teigiama, kad kai perkančioji organizacija sudaro rangos sutartį taikydama riboto konkurso procedūrą, visais atvejais konkurse dalyvauti kviečiamų kandidatų skaičius turi užtikrinti tikrą konkurenciją, ja paprasčiausiai aiškiai nurodomas vienas iš šios direktyvos bendrųjų tikslų (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Sintesi 36 punktą).

50

Darytina išvada, kad net jei Direktyvoje 93/37 nėra numatyta jos 22 straipsnio 2 daliai analogiška nuostata derybų atveju, perkančioji organizacija, taikydama derybų procedūras minėtos direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, vis tiek privalo užtikrinti tikrą konkurenciją.

51

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, jog šiais atvejais derybų procedūros taikymas reikalauja iš anksto pateikti skelbimą apie pirkimą, kad būtų teikiamos kandidatūros. Kaip nurodyta šio sprendimo 14 punkte, pagrindinėje byloje šios priemonės laikytasi.

52

Be to, kalbant apie derybų dėl sutarties etapą, pasakytina, jog Direktyvos 93/37 22 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad perkančioji organizacija pakviestų pakankamai kandidatų dalyvauti šiame etape. Koks kandidatų skaičius laikytinas pakankamu siekiant užtikrinti tikrą konkurenciją, o koks – ne, turi būti nustatyta atsižvelgiant į atitinkamos sutarties ypatybes ir dalyką.

53

Galiausiai, jeigu tokioje procedūroje tinkamų kandidatų skaičius nesiekia minimalios šiai procedūrai nustatytos ribos, – kuri, vadovaujantis Direktyva 93/37, negali būti mažesnė kaip trys, – reikia pripažinti, kad tiek, kiek ekonominės ir techninės sąlygos šioje procedūroje buvo tinkamai nustatytos ir pritaikytos, tikrą konkurenciją perkančioji organizacija vis dėlto užtikrino.

54

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyva 93/37 turi būti aiškinama taip, jog pareiga užtikrinti realią konkurenciją įvykdoma, jeigu perkančioji organizacija derybų procedūrą taiko šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: