EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62008CJ0013

2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas.
Erich Stamm ir Anneliese Hauser.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Bundesgerichtshof - Vokietija.
Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo - Vienodas požiūris - Savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai - Žemės nuoma - Žemės ūkio struktūra.
Byla C-13/08.

Teismų praktikos rinkinys 2008 I-11087

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2008:774

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. gruodžio 22 d. ( *1 )

„Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl laisvo asmenų judėjimo — Vienodas požiūris — Savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai — Žemės nuoma — Žemės ūkio struktūra“

Byloje C-13/08

dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) 2007 m. lapkričio 23 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2008 m. sausio 14 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Erich Stamm,

Anneliese Hauser,

dalyvaujant

Regierungspräsidium Freiburg,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai R. Silva de Lapuerta, E. Juhász (pranešėjas), G. Arestis ir J. Malenovský,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

E. Stamm, atstovaujamo advokato J. Strick,

Regierungspräsidium Freiburg, atstovaujamo P. Brecht,

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Traversa ir F. Hoffmeister,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pateiktas dėl 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo (OL L 114, 2002, p. 6, toliau – Susitarimas) I priedo 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant E. Stamm bei A. Hauser ir Regierungspräsidium Freiburg ginčą dėl vienodo požiūrio principo taikymo savarankiškai dirbantiems Šveicarijos pasienio darbuotojams.

Teisinis pagrindas

Susitarimas

3

Remiantis Susitarimo 1 straipsnio a ir d punktais Susitarimo tikslas yra būtent Europos Bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečiams suteikti teisę atvykti, apsigyventi, užsiimti ekonomine veikla kaip samdomiems darbuotojams, įsisteigti kaip savarankiškai dirbantiems asmenims ir teisę pasilikti Susitariančiųjų Šalių teritorijoje bei sudaryti tokias pačias gyvenimo, įdarbinimo ir darbo sąlygas, kokios yra suteikiamos piliečiams.

4

Pagal Susitarimo 2 straipsnį „taikant Susitarimo I, II ir III priedų nuostatas, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, negali būti diskriminuojami dėl pilietybės“.

5

Susitarimo 16 straipsnis „Nuoroda į Bendrijos teisę“ suformuluotas taip:

„1.   Siekdamos šiame Susitarime numatytų tikslų, Susitariančiosios Šalys imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti tam, kad teisės ir įsipareigojimai, atitinkantys Europos Bendrijos teisės aktuose nurodytas teises ir įsipareigojimus, į kuriuos daroma nuoroda, būtų taikomi jų santykiuose.

2.   Kadangi taikant šį Susitarimą reikia naudoti Bendrijos teisės sąvokas, atsižvelgiama į susijusią Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, priimtą prieš Susitarimo pasirašymo dieną. Šveicarija informuojama apie teismo praktiką, priimtą po šio Susitarimo pasirašymo dienos. Tam, kad būtų užtikrintas tinkamas Susitarimo veiksmingumas, Jungtinis komitetas kurios nors Susitariančiosios Šalies prašymu nustato šios teismo praktikos reikšmę.“

6

Susitarimo I priedo III skyriuje, skirtame laisvam asmenų judėjimui, yra įtvirtintos konkrečios nuostatos dėl savarankiškai dirbančių asmenų. Šio priedo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad: „vienos Susitariančiosios Šalies pilietis, norintis įsisteigti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla (toliau – savarankiškai dirbantis asmuo), turi gauti leidimą gyventi, galiojantį bent penkerius metus nuo jo išdavimo dienos, jei jis pateikia kompetentingoms nacionalinėms institucijoms įrodymus, jog jis šiuo tikslu yra įsisteigęs arba nori įsisteigti“.

7

Šio straipsnio 2–6 dalyse įtvirtintos procedūrinės nuostatos dėl savarankiškai dirbančių asmenų teisės apsigyventi.

8

Kalbant apie savarankiškai dirbančius pasienio darbuotojus, minėto priedo 13 straipsnyje numatyta:

„1.   Savarankiškai dirbantis pasienio darbuotojas yra Susitariančiosios Šalies pilietis, kuris gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, verčiasi savarankiškai dirbančių asmenų veikla kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir paprastai grįžta į savo gyvenamąją vietą kiekvieną dieną ar bent kartą per savaitę.

2.   Savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai neprivalo turėti leidimo gyventi.

Vis dėlto atitinkamos valstybės kompetentinga institucija savarankiškai dirbančiam pasienio darbuotojui gali išduoti specialų leidimą, galiojantį bent penkerius metus, jei jis pateikia kompetentingoms nacionalinėms institucijoms įrodymus, kad jis verčiasi ar nori verstis savarankiška veikla. Leidimas pratęsiamas bent penkeriems metams, jei pasienio darbuotojas pateikia įrodymus, kad jis verčiasi savarankiška veikla.

3.   Specialus leidimas galioja visoje jį išdavusios valstybės teritorijoje.“

9

Susitarimo I priedo 14 straipsnyje „Profesinis ir geografinis mobilumas“ numatyta:

„1.   Savarankiškai dirbantis asmuo turi teisę į profesinį ir geografinį mobilumą visoje priimančiosios valstybės teritorijoje.

2.   Profesinis mobilumas apima profesijos keitimą ir savarankiškos veiklos pakeitimą į samdomą darbą. Geografinis mobilumas apima darbo ir gyvenamosios vietų keitimą.“

10

Dėl vienodo požiūrio šio priedo 15 straipsnyje nustatyta:

„1.   Dėl teisės užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis savarankiškai dirbančiam asmeniui priimančiojoje šalyje sudaromos ne mažiau palankios sąlygos nei tos šalies piliečiams.

2.   Šio priedo 9 straipsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos šiame skyriuje minėtiems savarankiškai dirbantiems asmenims.“

11

Pagal minėto priedo 16 straipsnį „Viešosios valdžios įgyvendinimas“:

„Savarankiškai dirbančiam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę verstis veikla, susijusia, nors ir atsitiktinai, su viešosios valdžios įgyvendinimu.“

12

Remiantis Susitarimo I priedo 23 straipsnio 1 dalimi, gaunantis paslaugas asmuo neprivalo turėti leidimo gyventi, jei jis apsigyvena trims mėnesiams ar trumpesniam laikotarpiui. Jei gaunantis paslaugas asmuo apsigyvena ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, jam išduodamas leidimas gyventi paslaugų teikimo laikotarpiu.

13

Šio priedo 25 straipsnyje numatyta:

„1.   Susitariančiosios Šalies pilietis, turintis teisę apsigyventi ir nuolat gyvenantis priimančiojoje valstybėje, turi tokias pačias teises kaip pilietis įsigyti nekilnojamąjį turtą. Bet kuriuo metu jis gali nuolat apsigyventi priimančiojoje valstybėje pagal nacionalinės teisės normas neatsižvelgiant į jo darbo laikotarpį. Išvykstant iš priimančiosios valstybės pareiga perleisti šį turtą neatsiranda.

<…>

3.   Pasienio darbuotojas turi tokias pačias teises kaip pilietis įsigyti nekilnojamąjį turtą savo ekonominei veiklai vykdyti ir kaip antrinį būstą; išvykstant iš priimančiosios valstybės pareiga perleisti šį turtą neatsiranda. Jam taip pat gali būti leista įsigyti būstą atostogoms. Šis Susitarimas šios piliečių kategorijos atžvilgiu neturi poveikio priimančiojoje valstybėje galiojančioms teisės normoms dėl gryno kapitalo investavimo bei prekybos neužstatytais žemės plotais ir būstais.“

Nacionalinės teisės aktai

14

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vokietijos įstatyme dėl pareigos pateikti deklaracijas ir teisės pareikšti prieštaravimus žemės nuomos klausimu (Gesetz über die Anzeige und Beanstandung von Landpachtverträgen, BGBl. 1985 I, p. 2075, toliau – LPachtVG) yra įtvirtintos konkrečios žemės nuomos nuostatos. Nuomotojai privalo deklaruoti šias nuomos sutartis kompetentingai institucijai, kuri gali neleisti jų sudaryti, ypač jei nuoma reiškia „netinkamą“ žemės naudojimo paskirstymą.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal LPachtVG 4 straipsnio 1 ir 2 dalis nuoma reiškia „netinkamą“ žemės naudojimo paskirstymą, ypač kai nuoma prieštarauja žemės ūkio struktūros pagerinimo priemonėms. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai, išnuomavus žemės ūkio paskirties žemę ne ūkininkams, iš ūkininkų, kuriems šie sklypai skubiai reikalingi pajėgiems ir konkurencingiems ūkiams sukurti ir išlaikyti ir kurie gali juos nuomotis, atimama galimybė naudotis šia žeme.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad pagal jo praktiką, priimtą iki Susitarimo įsigaliojimo, priemonėms, skirtoms Vokietijos žemės ūkio struktūrai pagerinti, prieštarauja tai, kad Vokietijos ūkininkams, kuriems žemės ūkio veikla yra pagrindinė veikla ir kuriems skubiai reikia žemės pajėgiems ir konkurencingiems ūkiams sukurti ir išlaikyti, neleidžiama pasinaudoti žemės ūkio paskirties žeme išnuomojant ją Šveicarijos ūkininkams, kurių ūkiai įsteigti Šveicarijoje. Iš to kyla, kad taikant LPachtVG 4 straipsnį turi būti laikoma, kad šie Šveicarijos ūkininkai nepatenka į Vokietijos žemės ūkio sistemą ir dėl to nėra ūkininkai.

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

17

Šveicarijos ūkininkas E. Stamm, kurio ūkis įsteigtas Šveicarijoje, 2005 m. spalio 10 d. sutartimi iš Vokietijoje gyvenančios A. Hauser išsinuomojo 2,75 ha žemės ūkio paskirties žemės, esančios Vokietijoje. Šioje penkeriems metams sudarytoje sutartyje numatyti 686 eurų dydžio metiniai nuompinigiai.

18

Landwirtschaftsamt (Žemės ūkio tarnyba) nesutiko su šia žemės nuomos sutartimi ir nurodė sutarties šalims ją nedelsiant nutraukti. Teismui pateiktą pareiškimą bei alternatyvius E. Stamm reikalavimus atmetė Amtsgericht Waldshut-Tiengen (pirmosios instancijos teismas), kuris panaikino šią sutartį remdamasis tuo, kad aptariama nuoma reiškė „netinkamą“ žemės naudojimo paskirstymą.

19

Po to, kai pareiškimo nepatenkino Oberlandesgericht Karlsruhe in Freiburg (apeliacinis teismas), E. Stamm pareikalavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pripažinti, kad su A. Hauser sudaryta sutartis yra galiojanti. Šio teismo manymu, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju norintys plėsti savo ūkius Vokietijos ūkininkai pageidauja išsinuomoti atitinkamų žemės plotų, laikantis nurodytos teismo praktikos ši žemės nuomos sutartis turi būti panaikinta.

20

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad šios praktikos nebūtų galima taikyti, jei Susitarimo I priedo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas būtų taikomas ne tik „savarankiškai dirbantiems asmenims“ šio priedo 12 straipsnio 1 dalies prasme, bet ir „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ minėto priedo 13 straipsnio 1 dalies prasme. Šiomis aplinkybėmis LPachtVG 4 straipsniu draudžiama Šveicarijos ūkininkus, kuriems žemės ūkio veikla yra pagrindinė veikla ir kurių ūkiai įsteigti Šveicarijoje, laikyti ne ūkininkais. Atvirkščiai, jiems turėtų būti suteikiamos ne mažiau palankios sąlygos nei Vokietijos ūkininkams, kuriems žemės ūkio veikla yra pagrindinė veikla.

21

Manydamas, kad sprendimui priimti reikia Susitarimo nuostatų išaiškinimo, Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <…> Susitarimo <…> I priedo 15 straipsnio 1 dalis, kalbant apie teisę užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis, numato, kad tik „savarankiškai dirbantiems asmenims“ Susitarimo I priedo 12 straipsnio 1 dalies prasme suteikiamos ne mažiau palankios sąlygos priimančiojoje šalyje nei jos piliečiams, ar tai taip pat taikoma ir „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ Susitarimo I priedo 13 straipsnio 1 dalies prasme?“

Dėl prejudicinio klausimo

Dėl priimtinumo

22

Regierungspräsidium Freiburg teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes iškeltas klausimas nėra svarbus pagrindinei bylai išspręsti. Jis mano, kad E. Stamm nėra nei „savarankiškai dirbantis asmuo“, nei „savarankiškai dirbantis pasienio darbuotojas“, patenkantys į Susitarimo I priedo taikymo sritį, ir kad ūkininkas, kurio ūkis įsteigtas Šveicarijoje ir kuris tik dirba žemę Vokietijoje prieš importuodamas į Šveicariją taikant atleidimą nuo muito šiuose žemės plotuose užaugintus žemės ūkio produktus, neatsižvelgiant į jo pilietybę, jokiu būdu nepatenka į minėto priedo 12 ar 13 straipsnių taikymo sritį.

23

Europos Bendrijų Komisija taip pat išreiškia abejones dėl iškelto klausimo svarbos. Ji teigia, kad savarankiškai dirbantis pasienio darbuotojas turi būti įsisteigęs kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kaip bendrai ir visų savarankiškai dirbančių asmenų atžvilgiu nustatyta Susitarimo I priedo 12 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad iš bylos medžiagos nematyti, jog E. Stamm priklauso antrinis Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje įsteigtas ūkis, dėl kurio jis integruotųsi į Vokietijos ekonominį gyvenimą ir būtų priskirtas šios valstybės piliečiams, Komisija negali atmesti galimybės, kad suinteresuotasis asmuo gali būti nelaikomas įsisteigusiu Vokietijoje ir turinčiu „savarankiškai dirbančio pasienio darbuotojo“ statusą Susitarimo prasme.

24

Šie prieštaravimai turi būti atmesti.

25

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Bendrijos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių teisingumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbumo prezumpcija (2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Salzmann C-300/01, Rink. p. I-4899, 29 ir 31 punktai bei 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05–C-225/05, Rink. p. I-4233, 22 punktas). Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Bendrijos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinoma faktinių aplinkybių ar teisinių pagrindų, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt. C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 25 punktas ir minėto sprendimo van der Weerd ir kt. 22 punktas).

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas E. Stamm nedviprasmiškai laikė „savarankiškai dirbančiu pasienio darbuotuoju“.

27

Šiomis aplinkybėmis prašymas išaiškinti Susitarimo nuostatas nėra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku. Todėl Regierungspräsidium Freiburg ir Komisijos pateiktais prieštaravimais negalima panaikinti prašymo priimti prejudicinį sprendimą svarbumo prezumpcijos.

28

Iš to darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

Dėl esmės

29

Iš pradžių reikia pažymėti, kad pagrindines bylos aplinkybes lemia prašymas priimti prejudicinį sprendimą, todėl pereinamosios ir su Susitarimo įgyvendinimu susijusios Susitarimo 10 straipsnio ir I priedo VII skyriaus nuostatos nėra Teisingumo Teismo nagrinėjimo dalykas.

30

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Susitarimo I priedo 15 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas yra taikomas šio priedo 13 straipsnyje nurodytiems „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“.

31

Regierungspräsidium Freiburg teigia, kad Susitarimo I priedo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, jog ne mažiau palankios sąlygos turi būti suteikiamos savarankiškai dirbantiems asmenims, taikomas tik „savarankiškai dirbantiems asmenims“ šio priedo 12 straipsnio 1 dalies prasme, bet netaikomas „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ minėto priedo 13 straipsnio 1 dalies prasme. Jis mano, kad šį aiškinimą patvirtina Susitarimo struktūra bei jame vartojamos sąvokos, nes jame nėra visiškai vienodai traktuojami savarankiškai dirbantys asmenys ir savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai, bet, atvirkščiai, šios dvi asmenų kategorijos sąmoningai atskiriamos.

32

Vis dėlto tokiam aiškinimui negalima pritarti.

33

Visų pirma reikia priminti, kad Susitarimo I priedo III skyriuje „Savarankiškai dirbantys asmenys“ yra šio priedo 12–16 straipsniai. Minėto priedo 12 straipsnyje kalbama apie „savarankiškai dirbančius asmenis“, t. y. Susitariančiosios Šalies piliečius, įsisteigusius ar norinčius įsisteigti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla. Šio priedo 13 straipsnyje kalbama apie „savarankiškai dirbančius pasienio darbuotojus“, t. y. savarankiškai dirbančius asmenis, kurie gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir verčiasi savarankiškai dirbančių asmenų veikla kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Susitarimo I priedo 14 ir 15 straipsniai susiję atitinkamai su profesiniu ir geografiniu mobilumu bei vienodu požiūriu į savarankiškai dirbančius asmenis. Šio priedo 16 straipsnyje numatyta galimybė atsisakyti suteikti teisę šiems asmenims verstis veikla, susijusia su viešosios valdžios įgyvendinimu.

34

Reikia konstatuoti, kad III skyriuje nėra jokios nuostatos, kuria būtų įpareigojama Susitarimo I priedo 14–16 straipsnius taikyti tik „savarankiškai dirbantiems asmenims“ šio priedo 12 straipsnio 1 dalies prasme ir netaikyti jų „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ šio priedo 13 straipsnio 1 dalies prasme.

35

Iš tiesų jokia minėto III skyriaus nuostata neleidžia manyti, kad savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai, remiantis Susitarimo I priedo 14 straipsniu, neturi teisės į profesinį ir geografinį mobilumą priimančiosios valstybės teritorijoje ir kad jiems, remiantis šio priedo 16 straipsniu, negali būti atsisakyta suteikti teisę verstis veikla, susijusia su viešosios valdžios įgyvendinimu šioje valstybėje. Kalbant apie geografinį mobilumą, ši išvada teisinga, net jeigu teisė į geografinį mobilumą turi būti įgyvendinama taip, kad būtų apsaugotas minėto priedo 13 straipsnyje apibrėžto „savarankiškai dirbančio pasienio darbuotojo“ statusas.

36

Kalbant apie šio priedo 15 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą, iš jokios Susitarimo I priedo III skyriaus nuostatos taip pat nematyti, kad savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai negali juo remtis.

37

Atsižvelgiant į tai, kad nei Susitarimo I priedo III skyriaus nuostatų tekste, nei šio skyriaus struktūroje nėra nieko, dėl ko šio priedo 14–16 straipsnių būtų galima netaikyti savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams, negalima tvirtinti, kad minėto priedo 13 straipsnio 1 dalyje numatyti darbuotojai minėto skyriaus atžvilgiu nėra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis kaip asmenys, kuriems yra taikomas šio priedo 12 straipsnis.

38

Ši išvada patvirtinama Susitarimo I priedo 15 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad „šio priedo 9 straipsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos (III skyriuje) minėtiems savarankiškai dirbantiems asmenims“. Kadangi šioje straipsnio dalyje pateikiama nuoroda į šiame skyriuje minėtus „savarankiškai dirbančius asmenis“, o ne į šio priedo 12 straipsnyje minėtus savarankiškai dirbančius asmenis, Susitarimo šalys nenorėjo skirti savarankiškai dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių pasienio darbuotojų, kiek tai susiję su Susitarimo I priedo 14–16 straipsnių taikymu pastariesiems. Atvirkščiai, ši aplinkybė rodo, kad pastaruosiuose straipsniuose numatyti profesinis ir geografinis mobilumas, vienodo požiūrio principas bei teisė atsisakyti tam tikriems asmenims suteikti teisę verstis veikla, susijusia su viešosios valdžios įgyvendinimu, vienodai taikomi tiek šio priedo 12 straipsnyje, tiek minėto priedo 13 straipsnyje numatytiems asmenims.

39

Šiuo atžvilgiu reikia pridurti, kad, kaip pabrėžė Komisija, tik vieninteliame Susitarimo straipsnyje savarankiškai dirbantys pasienio darbuotojai atskiriami ir turint konkretų tikslą, t. y. nustatyti jiems palankesnes sąlygas dėl teisės apsigyventi. Iš tikrųjų, priešingai nei kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims, numatytiems Susitarimo I priedo 12 straipsnyje, savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams leidimo gyventi nereikia. Akivaizdu, kad palankias sąlygas pasienio darbuotojams nustačiusios Susitarimo šalys negalėjo norėti nustatyti pastariesiems mažiau palankių sąlygų, kiek tai susiję su vienodo požiūrio principo taikymu.

40

Be to, E. Stamm argumentą, kad savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams yra taikomas vienodo požiūrio principas, patvirtina Susitarimo I priedo II ir III skyrių struktūra, bendrieji susitarimo tikslai bei šio priedo 25 straipsnio aiškinimas.

41

Pirma, Susitarimo I priedo II ir III skyrių, atitinkamai „Samdomi darbuotojai“ ir „Savarankiškai dirbantys asmenys“, struktūrinė analizė rodo, kad šių skyrių sandara yra identiška.

42

Todėl šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad šio priedo II skyriaus 6 ir 7 straipsniuose įtvirtintos nuostatos atitinkamai dėl samdomų darbuotojų bei samdomų pasienio darbuotojų ir minėto priedo 8–10 straipsniuose yra numatyti profesinio ir geografinio mobilumo principai, vienodo požiūrio principas bei teisė nesuteikti samdomiems darbuotojams teisės dirbti tam tikrus darbus viešojo valdymo srityje. Šiame skyriuje nėra nuostatų, kuriomis remiantis būtų galima manyti, kad šie principai ir ši teisė taikomi tik samdomiems darbuotojams ir netaikomi samdomiems pasienio darbuotojams. Šiame skyriuje nėra nuostatų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, kad samdomi pasienio darbuotojai, išsaugodami savo statusą, negali naudotis profesiniu bei geografiniu mobilumu ir vienodu požiūriu ar kad negalima tam tikrais atvejais atsisakyti suteikti jiems teisės dirbti darbus viešojo valdymo srityje.

43

Iš to, kad, pirma, vienodo požiūrio principas yra taikomas tiek samdomiems darbuotojams, tiek samdomiems pasienio darbuotojams, ir, antra, iš panašios Susitarimo I priedo II skyriaus ir šio priedo III skyriaus struktūros matyti, kad Susitarimo šalys nenorėjo atskirti savarankiškai dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių pasienio darbuotojų, kiek tai susiję su minėto principo taikymu pastariesiems darbuotojams.

44

Antra, kalbant apie Susitarimo tikslą, reikia priminti, kad remiantis šio Susitarimo 1 straipsnio a ir d punktais šio Susitarimo tikslas yra būtent Bendrijos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečiams suteikti teisę įsisteigti kaip savarankiškai dirbantiems asmenims bei sudaryti tokias pačias gyvenimo, įdarbinimo ir darbo sąlygas, kokios yra suteikiamos piliečiams. Tačiau, kaip pažymi Komisija, šie tikslai būtų tik iš dalies pasiekti, jei vykdantiems savo veiklą savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams galėtų būti taikomi specialūs apribojimai, kurie nėra taikomi kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims.

45

Be to, remiantis Susitarimo 2 straipsniu, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, taikant Susitarimo I–III priedų nuostatas negali būti diskriminuojami dėl pilietybės.

46

Todėl pagal teleologinį Susitarimo I priedo 12, 13 ir 15 straipsnių aiškinimą, atsižvelgiant į šio priedo 1 straipsnio a ir d punktus bei 2 straipsnį, savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams negalima sudaryti mažiau palankių sąlygų priimančiojoje valstybėje nei pastarosios piliečiams, kiek tai susiję su teise užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis.

47

Trečia, kalbant apie Susitarimo I priedo VI skyrių „Nekilnojamojo turto įsigijimas“, reikia konstatuoti, kad šio priedo skyriaus vienintelio 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasienio darbuotojas turi tokias pačias teises kaip pilietis įsigyti nekilnojamąjį turtą ekonominei veiklai vykdyti.

48

Net jei šio sprendimo pirmesniame punkte minėtas straipsnis netaikomas žemės nuomai, Susitariančiosios Šalys negalėjo numatyti, kad šioms sutartims turi būti taikomos mažiau palankios nei nekilnojamojo turto įsigijimo sąlygos, kuriomis paprastai garantuojamas platesnis naudojimasis atitinkamomis daiktinėmis teisėmis.

49

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Susitarimo I priedo 15 straipsnio 1 dalį viena Susitariančioji Šalis kitos Susitariančios Šalies „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ šio priedo 13 straipsnio prasme dėl teisės užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis priimančiojoje valstybėje turi sudaryti ne mažiau palankias sąlygas, nei ji suteikia savo piliečiams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

 

Pagal 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos Bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo I priedo 15 straipsnio 1 dalį viena Susitariančioji Šalis kitos Susitariančios Šalies „savarankiškai dirbantiems pasienio darbuotojams“ šio priedo 13 straipsnio prasme dėl teisės užsiimti savarankiškai dirbančių asmenų veikla ir ja verstis priimančiojoje valstybėje turi sudaryti ne mažiau palankias sąlygas, nei ji suteikia savo piliečiams.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

Top