1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Sozialgericht Dortmund (Vokietija) siekia sužinoti, ar 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 2 ), turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencija nustoja galioti pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui, kurį pagal tokią sutartį dirbančiam stomatologui sueina 68 metai.

2. 

Šios bylos ypatumas tas, kad, užduodamas savo klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip šio reglamentavimo pateisinimą nurodo tik tikslą apsaugoti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatą tuo požiūriu, jog stengiamasi išlaikyti medicinos paslaugų kokybę, remiantis prielaida, kad pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų gebėjimai sumažėja jiems sulaukus 68 metų amžiaus.

3. 

Šioje išvadoje paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, šio reglamentavimo nagrinėjimo negalima apriboti vien šiuo vieninteliu visuomenės sveikatos apsaugos tikslo aspektu. Parodysiu, kad, atsižvelgiant į bendrą pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinio reglamentavimo kontekstą, jo pateisinimas turi būti visų pirma vertinamas pagal du pagrindinius tikslus, t. y. pirma, tikslą išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą ir, antra, tikslą užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

4. 

Remdamasis šiais dviem tikslais padarysiu išvadą, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 dalis, taip pat 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad jie neprieštarauja tokiam nacionaliniam reglamentavimui.

5.

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį šios direktyvos „tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

6.

Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>

5.   Ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionalinės teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai.“

7.

Aptariamos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje pažymima:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>“

8.

Direktyvos 2000/78 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas ir lemiamas profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

9.

Šios direktyvos 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalyje numatyta:

„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis, be kitų dalykų, gali apimti:

10.

1992 m. gruodžio 21 d. Įstatymu dėl privalomojo sveikatos draudimo užtikrinimo ir struktūros pagerinimo (Gesetz zur Sicherung und Strukturverbesserung der gesetzlichen Krankenversicherung) ( 3 ) pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems gydytojams buvo nustatyta maksimali amžiaus riba, kuri nuo yra įtvirtinta Socialinio kodekso (Sozialgesetzbuch) ( 4 ) V knygos 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje.

11.

Šiame straipsnyje numatyta, kad nuo 1999 m. sausio 1 d. pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio gydytojo veiklos licencija nustoja galioti pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui, kurį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančiam gydytojui sueina 68 metai. Pagal SGB V 72 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį ši nuostata pagal analogiją taikoma stomatologams.

12.

1993 m. GSG pagrindimas suformuluotas taip:

„Pagal sutartį dirbančių gydytojų skaičiaus raida yra svarbi pernelyg didelio išlaidų augimo privalomo sveikatos draudimo sistemoje priežastis. Atsižvelgiant į nuolat augantį pagal sutartį dirbančių gydytojų skaičių, būtina jį riboti. Pernelyg didelės gydytojų pasiūlos negalima sumažinti vien ribojant licencijų išdavimą, kuris yra nenaudingas jaunai gydytojų kartai. Tam taip pat reikia įvesti privalomą maksimalią pagal sutartį dirbančių gydytojų amžiaus ribą.“

13.

Vėliau Vokietijos įstatymų leidėjas nuo 2007 m. sausio 1 d. panaikino SGB V nuostatą, ribojančią licencijų išdavimą pagal poreikius.

14.

Be to, 2007 m. kovo 26 d. Įstatymu dėl konkurencijos stiprinimo privalomojo sveikatos draudimo srityje (Gesetz zur Stärkung des Wettbewerbs in der gesetzlichen Krankenversicherung) Vokietijos įstatymų leidėjas nuo panaikino visus licencijų išdavimo pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams apribojimus, remdamasis visų pirma tuo, kad ligonių kasų apmokamų stomatologijos paslaugų srityje pernelyg didelės pasiūlos problema nėra tokia pat didelė kaip ligonių kasų apmokamų kitų medicinos paslaugų srityje. Tačiau 68 metų amžiaus riba liko galioti.

15.

Direktyva 2000/78 buvo įgyvendinta 2006 m. rugpjūčio 14 d. Įstatymu, įgyvendinančiu Europos Sąjungos direktyvas dėl vienodo požiūrio principo įgyvendinimo (Gesetz zur Umsetzung europäischer Richtlinien zur Verwirklichung des Grundsatzes der Gleichbehandlung), kuris įsigaliojo Šio įstatymo 1 straipsnyje yra Bendrasis įstatymas dėl vienodo požiūrio (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz) ( 5 ). SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje numatyta amžiaus riba juo nebuvo nei panaikinta, nei pakeista.

16.

1939 m. balandžio 24 d. gimusi D. Petersen 68 metų amžiaus sulaukė 2007 m. balandžio mėnesį. Nuo jai buvo išduota licencija teikti stomatologijos paslaugas pagal sutartį su ligonių kasomis.

17.

2007 m. balandžio 25 d. Sprendimu Vestfalijos Lipės apylinkės stomatologų licencijų komitetas konstatavo, kad ši licencija nustoja galioti

18.

D. Petersen pateikė skundą dėl šio sprendimo ir, be kita ko, nurodė, kad jis prieštarauja Direktyvai 2000/78 ir ją įgyvendinančiam Vokietijos įstatymui. Tuo pat metu ji pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pratęsti jai pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licenciją mažiausiai dar dvejiems metams. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nepatenkino.

19.

Be to, kadangi, išnagrinėjęs jos skundą, Vestfalijos Lipės apylinkės stomatologų apeliacinis komitetas (Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe) jį atmetė, D. Petersen šį sprendimą atmesti skundą apskundė Sozialgericht Dortmund.

20.

Šis teismas nurodo, kad pagal nacionalinę teisę D. Petersen skundas buvo atmestas teisėtai, nes Direktyvą 2000/78 įgyvendinantis Vokietijos įstatymas nėra aukštesnės teisinės galios nei įstatymas, kuriame nustatyta amžiaus riba, ir todėl neturi pirmenybės pastarojo atžvilgiu. Šios amžiaus ribos konstitucingumą taip pat yra patikrinęs Bundesverfassungsgericht (Konstitucinis teismas).

21.

2007 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimu šis teismas nusprendė, kad nagrinėjama amžiaus riba neprieštarauja Vokietijos konstitucijai. Ši riba pateisinama būtinybe apsaugoti apdraustuosius nuo rizikos, keliamos vyresnio amžiaus pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų, kurių gebėjimų nebepakanka. Bundesverfassungsgericht teigimu, bendra gyvenimo patirtis rodo, kad su amžiumi didėja rizika, jog gebėjimai sumažės. Jis nusprendė, jog numatyti, kad konkrečiais atvejais turi būti atliekamas individualus tyrimas, leidžiantis įsitikinti fiziniais ir protiniais pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio gydytojo, sulaukusio 68 metų amžiaus, gebėjimais, nebuvo vienintelis galimas Vokietijos įstatymų leidėjo pasirinkimas atsižvelgiant į jo turimą diskreciją. Atvirkščiai, šis įstatymų leidėjas galėjo priimti bendrus teisės aktus, grindžiamus su patirtimi susijusiais duomenimis. Bundesverfassungsgericht taip pat nusprendė, jog neturi reikšmės tai, kad įstatymo pagrindime nėra paminėta apdraustųjų sveikatos apsauga. Jo teigimu, įstatymo nuostatos konstitucingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visus aspektus, net jeigu jie nėra nurodyti įstatymo pagrindime.

22.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks vertinimas galimas atsižvelgiant į Direktyvą 2000/78. Jis mano, kad kyla didelių abejonių dėl SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio suderinamumo su šia direktyva.

23.

Pažymėjęs, kad, jo nuomone, Direktyva 2000/78 taikytina ir 68 metų amžiaus riba – tai tiesioginė diskriminacija dėl amžiaus šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkto prasme, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nei minėtos direktyvos 2 straipsnio 5 dalis, nei jos 4 straipsnio 1 dalis neleidžia pateisinti šios amžiaus ribos.

24.

Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalį ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionalinės teisės aktuose, kurie būtini sveikatos apsaugai. Kadangi įstatymų leidėjas nustatė amžiaus ribą nesivadovaudamas šiuo tikslu, ši nuostata nereikšminga.

25.

Pagal aptariamos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį skirtingas požiūris dėl amžiaus gali būti nelaikomas šiai direktyvai prieštaraujančia diskriminacija, jei ši savybė yra įprastas ir lemiamas reikalavimas atitinkamai profesinei veiklai. Tačiau nagrinėjamai amžiaus ribai nustatytos keturios išimtys, dėl kurių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šios nuostatos taikyti negalima, t. y.:

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla abejonių, ar SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje numatyta amžiaus riba patenka į Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šio teismo teigimu, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo šiame straipsnyje esančių sąvokos „teisėtas tikslas“ ir terminų „tinkamos“ ir „būtinos“ aiškinimo.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, įvedus SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio normą, Vokietijos įstatymų leidėjo siekiami tikslai, t. y. užtikrinti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansavimą ir tinkamai paskirstyti naštą tarp gydytojų kartų, yra „teisėti tikslai“ Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau, kalbant apie pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančius stomatologus, ši amžiaus riba nėra arba nebėra būtina šiems tikslams pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu pažymi, kad 2007 m. kovo 26 d. Įstatymu dėl konkurencijos stiprinimo privalomojo sveikatos draudimo srityje nuo buvo panaikinti visi licencijų išdavimo pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams apribojimai, Vokietijos įstatymų leidėjui nusprendus, kad ligonių kasų apmokamų stomatologijos paslaugų srityje pernelyg didelės pasiūlos problema nėra tokia pat didelė kaip ligonių kasų apmokamų kitų medicinos paslaugų srityje.

28.

Be to, šio teismo teigimu, apdraustųjų sveikatos apsauga iš esmės yra „teisėtas tikslas“ Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau jis pažymi, kad iš tikrųjų priimdamas SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio normą Vokietijos įstatymų leidėjas visiškai nesivadovavo šiuo tikslu. Veikiausiai, nesant privalomojo sveikatos draudimo sistemos biudžeto deficito ir būtinybės nustatyti licencijų išdavimo apribojimus, licencijos galiojimo pasibaigimas sulaukus tam tikro amžiaus iš viso nebūtų buvęs numatytas. Jokia aplinkybė nerodo, kad organizavimo sumetimais Vokietijos įstatymų leidėjas vėliau, atsižvelgdamas į nagrinėjamą amžiaus ribą, būtų paisęs apdraustųjų sveikatos apsaugos aspekto. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, kad apdraustųjų sveikatos apsauga šioje byloje gali būti pripažinta teisėtu tikslu.

29.

Taip pat jis abejoja, ar SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje įtvirtinta amžiaus riba yra tinkama ir būtina apdraustųjų sveikatos apsaugai. Jis kelia klausimą, ar būtų galima numatyti mažiau ribojančias priemones, kurios, be kita ko, leistų, pateikus prašymą, laikinai pratęsti licencijos galiojimą, atlikus individualų gebėjimų patikrinimą. Amžiaus riba yra labai nepalanki pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams, kurie nori pratęsti veiklą sulaukę šio amžiaus, nes 90% gyventojų apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu.

30.

Atsižvelgdamas į šiuos samprotavimus, Sozialgericht Dortmund nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius tris prejudicinius klausimus

31.

Vokietijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Savo rašytinėse pastabose ši vyriausybė nurodo, kad ginčijama nuostata turėjo būti panaikinta Įstatymo dėl privalomojo sveikatos draudimo organizacijos struktūros pakeitimo (Gesetz zur Weiterentwicklung der Organisationsstrukturen in der gesetzlichen Krankenversicherung) 1 straipsnio 1 punkto i papunkčiu ir šis pakeitimas įsigaliotų atgaline data nuo 2008 m. spalio 1 d. Šios vyriausybės teigimu, šis įstatymas turi būti greitai paskelbtas ir, nepaisant Teisingumo Teismo sprendimo, suteiktų D. Petersen galimybę gauti veiklos licenciją. Todėl Teisingumo Teismo sprendimas nėra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

32.

Šie argumentai man neatrodo tinkami. Kad ir kokie būtų vėlesni nacionalinės teisės pakeitimai, Teisingumo Teismo atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus yra lemiamas pagrindinės bylos baigčiai ir ypač tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų nuspręsti, ar Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe teisėtai atmetė ieškovės skundą ir iš jos buvo teisėtai atimta galimybė po 2007 m. birželio 30 d. vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

33.

Pirmąjį ir antrąjį klausimus nagrinėsiu kartu. Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencija nustoja galioti pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui, kurį pagal tokią sutartį dirbančiam stomatologui sueina 68 metai. Taip pat jis kelia klausimą dėl to, kaip nustatytinas tikslas, atsižvelgiant į kurį turi būti vertinama, ar skirtingas požiūris dėl amžiaus pateisinamas.

34.

Iš pradžių patikrinsiu, ar nagrinėjami nacionalinės teisės aktai patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

35.

Tiek Direktyvos 2000/78 pavadinimas ir preambulė, tiek jos turinys ir tikslas rodo, jog ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus vienodam požiūriui į kiekvieną asmenį „užimtumo ir profesinėje srityje“ užtikrinti, kiekvienam suteikus veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos vienu iš jos 1 straipsnyje nurodytų pagrindų, tarp kurių yra ir amžius. Konkrečiai kalbant, iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktų matyti, kad, neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma „visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas“, pirma, „įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais“ ir, antra, „įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“.

36.

Pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantys stomatologai teikia paslaugas privalomojo sveikatos draudimo sistemoje. Pagal SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiąjį sakinį šie stomatologai verčiami nustoti teikti ligonių kasų apmokamas paslaugas, kai tik sulaukia 68 metų amžiaus, o tai turi įtakos jų profesinės veiklos vykdymui. Be to, dėl tokios amžiaus ribos nustatymo gali pasibaigti jų profesinė veikla, nes ji taps nepakankamai rentabili, kadangi, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, maždaug 90% gyventojų apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Taigi sulaukę 68 metų amžiaus stomatologai nebegali vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos ir apskritai tai turi įtakos jų profesinės stomatologo veiklos vykdymui. Todėl manau, kad šis nacionalinis reglamentavimas susijęs su „įsidarbinimu, savarankišku įsidarbinimu ar darbo sąlygomis“ Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto prasme bei „įdarbinimu ir darbo sąlygomis“ tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Taigi darytina išvada, kad toks nacionalinis reglamentavimas patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

37.

Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje „vienodo požiūrio principas“, kurį ja siekiama įgyvendinti, apibūdinamas kaip situacija, kai „dėl kurios nors iš [šios direktyvos] 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos“. Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad, taikant šio straipsnio 1 dalį, tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl bet kurios iš tos pačios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra elgiamasi su kitu asmeniu.

38.

Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą reglamentavimą egzistuoja mažiau palankus požiūris į stomatologus, sulaukusius 68 metų amžiaus, palyginti su stomatologais, kurie dar nesulaukė šio amžiaus. Taigi tokiu reglamentavimu įtvirtinamas skirtingas tiesiogiai amžiumi grindžiamas požiūris, kuris pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą iš esmės draudžiamas.

39.

Dar reikia patikrinti, ar toks skirtingas požiūris gali būti pateisintas. Šiuo atžvilgiu svarbu nustatyti, kokiu požiūriu reikia nagrinėti šį pateisinimą.

40.

Savo pirmais dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia vien tikslą apsaugoti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatą tuo požiūriu, kad reikia išlaikyti medicinos paslaugų kokybę remiantis prielaida, jog, sulaukus 68 metų amžiaus, sumažėja pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų gebėjimai. Tačiau pats šių dviejų klausimų formulavimas ir šio teismo paaiškinimai, pateikti prašyme priimti prejudicinį sprendimą, rodo, kad jis abejoja, ar šis tikslas reikšmingas SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje numatytai amžiaus ribai pateisinti ( 6 ).

41.

Per posėdį Vokietijos vyriausybė bandė pateisinti šią nuostatą dviejų tikslų požiūriu: pirma, tikslo išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą ir, antra, tikslo užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą. Ši vyriausybė aiškiai nurodė, kad tikslą apsaugoti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatą ji nagrinėtų tik papildomai.

42.

Šis požiūris patvirtina mano nuomonę, kad tas tikslas yra antraeilis, palyginti su pagrindiniais tikslais, kurių siekiama SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiuoju sakiniu.

43.

Tokią nuomonę patvirtina šio straipsnio bendro konteksto nagrinėjimas. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad 2007 m. spalio 16 d. Sprendime Palacios de la Villa ( 7 ) ir Sprendime Age Concern England ( 8 ) Teisingumo Teismas yra nurodęs, kokiu keliu reikia eiti norint nustatyti tikslą arba tikslus, į kuriuos gali būti atsižvelgta siekiant pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus. Iš šių sprendimų matyti, kad jei nacionalinės teisės aktuose nėra patikslinami jų siekiami tikslai, svarbu, kad kiti su atitinkamo akto bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti juo siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę kontrolę, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių ( 9 ).

44.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus konstatuotina, kad nagrinėjant SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiąjį sakinį ir nacionalinį reglamentavimą, kuriame šis straipsnis įtvirtintas, nėra aiškiai matyti, jog nagrinėjama amžiaus riba buvo nustatyta ir palikta galioti remiantis prielaida, kad sulaukus 68 metų amžiaus prastėja pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų teikiamų paslaugų kokybė. Taigi šis aspektas nebuvo pagrindinis motyvuojant 68 metų amžiaus ribos nustatymą.

45.

Bendras šio nacionalinio reglamentavimo kontekstas, mano nuomone, taip pat neleidžia manyti, jog prielaida, kad sumažėja pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų, sulaukusių 68 metų amžiaus, gebėjimai, buvo pagrindinis veiksnys paliekant galioti tokią amžiaus ribą. Reikia priminti, kad Vokietijos įstatymo, kuriame iš pradžių buvo nustatyta ši amžiaus riba, tikslas buvo užtikrinti privalomąjį sveikatos draudimą ir pagerinti jo struktūrą, siekiant užtikrinti jo finansavimą, ir kad ši riba dabar yra įtvirtinta Vokietijos socialinės apsaugos kodekse. Taigi, išnagrinėjus bendrą šio reglamentavimo kontekstą, matyti sveikatos apsaugos aspektas, susijęs su privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansine pusiausvyra, o ne su stomatologijos paslaugų kokybės lygio smukimu, kai jos teikiamos pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų, sulaukusių 68 metų amžiaus. Be to, iš 1993 m. GSG motyvų aiškiai matyti, kad amžiaus riba pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio gydytojo veiklai Vokietijos įstatymų leidėjo buvo sumanyta kaip priemonė, skirta suvaldyti sveikatos apsaugos išlaidų didėjimą dėl pernelyg didelės medicinos paslaugų pasiūlos privalomojo sveikatos draudimo sistemoje.

46.

Per posėdį Vokietijos vyriausybė paaiškino, kodėl tikslas išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą buvo aktualus net panaikinus apribojimus, nustatytus pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencijų išdavimui, nuo 2007 m. balandžio 1 dienos. Ji nurodė, kad, siekdamas apriboti sveikatos apsaugos išlaidas privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, Vokietijos įstatymų leidėjas, remdamasis prielaida, kad pasiūla nulemia paklausą, nusprendė, jog būtina sumažinti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių gydytojų skaičių. Remiantis šiuo požiūriu buvo nustatyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencijų išdavimo apribojimai, tačiau tai nebuvo vienintelės priemonės, skirtos kovai su didėjančiomis sveikatos apsaugos išlaidomis. 68 metų amžiaus riba buvo viena iš šių priemonių ( 10 ). Kai Vokietijos įstatymų leidėjas 2007 m. įsitikino, kad pernelyg didelės pasiūlos problema pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams nėra tokia didelė kaip kitiems pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems gydytojams, jis nusprendė panaikinti licencijų išdavimo pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams apribojimus ir pradėti stebėjimo etapą, po kurio galėjo būti panaikintos visos reguliavimo priemonės, prieš tai nustatytos tokiems stomatologams. Tačiau Vokietijos įstatymų leidėjas nenorėjo atsisakyti visų svertų, skirtų sveikatos apsaugos išlaidų didėjimui suvaldyti. Laikinai jis norėjo išsaugoti vieną iš šių svertų, t. y. 68 metų ribą, ir pasilikti galimybę ją panaikinti, atsižvelgiant į sveikatos apsaugos išlaidų pokyčius stomatologijos paslaugoms privalomojo sveikatos draudimo sistemoje.

47.

Šios aplinkybės, mano nuomone, rodo, kad tikslas užtikrinti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą yra vienas iš tikslų, kurių siekiama nustatant 68 metų amžiaus ribą, numatytą SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje.

48.

Be to, iš 1993 m. GSG pagrindimo aiškiai matyti, kad 68 metų amžiaus riba taip pat yra teisingumo priemonė gydytojų kartų atžvilgiu, kuria siekiama išvengti to, kad jaunajai stomatologų kartai vienintelei tektų patirti sunkumų, įgyvendinant sveikatos apsaugos išlaidų mažinimo politiką privalomojo sveikatos draudimo sistemoje. Taigi SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiuoju sakiniu taip pat siekiama užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

49.

Mano nuomone, tai, kas išdėstyta, nereiškia, kad nagrinėjant skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimą visuomet reikia apsiriboti tikslais, kurių iš pradžių siekė nacionalinis įstatymų leidėjas. Iš esmės gali būti, kad ta pati priemonė paliekama galioti, nors, atsižvelgiant į socialinių, ekonominių, demografinių ir biudžetinių sąlygų pokyčius, ja siekiama naujų tikslų. Tačiau iš bendro priemonės konteksto turi būti galima šiuos tikslus nustatyti. Man neatrodo, kad taip yra kalbant apie tikslą apsaugoti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatą, remiantis prielaida, kad 68 metų amžiaus sulaukusių, pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų gebėjimai sumažėja.

50.

Vis dėlto pažymėtina, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog šis visuomenės sveikatos apsaugos tikslo aspektas yra vienas iš SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiuoju sakiniu siekiamų tikslų, atsižvelgiant į išimtis, kurios Vokietijos teisėje yra nustatytos jai taikyti, šiame straipsnyje numatytą amžiaus ribą būtų sunku vertinti kaip būtiną šiam tikslui pasiekti. Dėl šių išimčių kyla klausimas dėl šios nuostatos nuoseklumo šiame kontekste. Jei, remdamasis prielaida, kad 68 metų amžiaus sulaukusių, pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų gebėjimai sumažėja, Vokietijos įstatymų leidėjas iš tikrųjų mano, jog jiems tęsiant veiklą sulaukus šio amžiaus gali būti padaryta žalos privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatai, sunku surasti svarių argumentų, leidžiančių paaiškinti, kodėl šie stomatologai vis dėlto gali tęsti savo veiklą, jeigu tam tikrame regione trūksta medicinos paslaugų, jeigu jie pavaduoja kitą stomatologą arba jeigu dirbo pagal sutartį su ligonių kasomis mažiau nei dvidešimt metų. Be to, per posėdį Vokietijos vyriausybė pripažino, kad taip vertinant SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiasis sakinys nėra visiškai nuoseklus. Nenuoseklumo konstatavimas visai nestebina, nes akivaizdu, kad Vokietijos įstatymų leidėjas, kaip matyti iš bendro nagrinėjamos priemonės konteksto, nesiekė apsaugoti privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų sveikatos, remiantis prielaida, kad 68 metų amžiaus sulaukusių, pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų gebėjimai mažėja.

51.

Dėl visų šių priežasčių tai, ar 68 metų amžiaus riba gali būti laikoma pateisinama atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 nuostatas, nagrinėsiu atsižvelgdamas tik į du pagrindinius tikslus, kurių siekiama SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiuoju sakiniu, t. y. į tikslą išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą ir tikslą užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį dirbančio stomatologo veiklą. Šiuos du tikslus nagrinėsiu paeiliui.

52.

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tikslas išvengti rizikos, kad bus smarkiai pažeista socialinės apsaugos sistemos finansinė pusiausvyra, – tai viena iš visuomenės sveikatos apsaugos tikslo sudedamųjų dalių ( 11 ). Sprendime Hartlauer Teisingumo Teismas dėl ambulatorinių paslaugų yra nurodęs, kad medicinos paslaugų planavimu siekiama kontroliuoti išlaidas ir kiek įmanoma išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių švaistymo, nes medicinos paslaugų sektoriuje patiriama daug išlaidų ir reikia tenkinti didėjančius poreikius, o sveikatos priežiūrai skirtini finansiniai ištekliai, kad ir koks būtų finansavimo būdas, nėra beribiai ( 12 ).

53.

Kaip viena iš priemonių stomatologijos paslaugų pasiūlos planavimo politikoje, skirtoje kontroliuoti sveikatos apsaugos išlaidų didėjimą privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje numatyta 68 metų amžiaus riba siekiama visuomenės sveikatos apsaugos tikslo tuo požiūriu, kad stengiamasi išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą.

54.

Dabar reikia nustatyti, kokia Direktyvos 2000/78 nuostata tinkamiausia tokiam pateisinimui išnagrinėti.

55.

Šiuo klausimu nesu įsitikinęs, kad šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, yra tinkama nuostata. Primintina, jog minėtame sprendime Age Concern England Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, jog iš šio straipsnio išplaukia, kad tikslai, kurie gali būti laikomi „teisėtais“ šio straipsnio prasme ir todėl galinčiais pateisinti diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principo išimtį, yra socialinės politikos tikslai, kaip antai susiję su užimtumo politika, darbo rinka arba profesiniu mokymu ( 13 ). Mano nuomone, vargu ar visuomenės sveikatos apsaugos tikslas gali būti tapatinamas su socialinės politikos tikslu, nebent būtų labai išplėstos šios sąvokos ribos, todėl manau, kad jis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į tai, kas numatyta Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje, kurioje savo ruožtu sveikatos apsauga aiškiai minima.

56.

Norėčiau priminti, kad pagal šį straipsnį Direktyva 2000/78 „nepažeidžia priemonių, numatytų nacionalinės teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini <…> asmenų sveikatos <…> apsaugai“. Taigi šiame straipsnyje sveikatos apsauga nurodyta kaip priežastis, galinti pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus vienu iš šioje direktyvoje draudžiamų pagrindų. Taigi reikia nustatyti, ar SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiasis sakinys laikytina sveikatos apsaugai būtina priemone.

57.

Nagrinėjant, ar priemonė yra būtina sveikatos apsaugos požiūriu, reikia atsižvelgti į tai, kad tiek iš Teisingumo Teismo praktikos, tiek iš EB 152 straipsnio 5 dalies matyti, jog Bendrijos teisė nepažeidžia valstybių narių kompetencijos tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir visų pirma įtvirtinti nuostatas, skirtas sveikatos priežiūrai ir medicinos paslaugoms organizuoti ir teikti ( 14 ). Vis dėlto įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės, visų pirma, kiek tai susiję su šia byla, Direktyvos 2000/78 nuostatų. Vertinant šio reikalavimo laikymąsi, reikia atsižvelgti į tai, kad žmonių sveikata ir gyvybė tarp EB sutartimi saugomų interesų užima svarbiausią vietą ir kad būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, valstybėms narėms pripažintina tam tikra diskrecija ( 15 ).

58.

Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką manau, kad valstybė narė, naudodamasi savo teise organizuoti stomatologijos paslaugų teikimą ir norėdama pasiekti aukštą sveikatos apsaugos lygį, gali priimti reguliavimo priemonę, kuria nustatoma 68 metų amžiaus riba pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklai.

59.

Mano nuomone, tokia priemonė yra tinkama visuomenės sveikatos apsaugos tikslui pasiekti. Visų pirma, jei valstybė narė mano, kad stomatologijos paslaugų pasiūla kelia riziką šios valstybės privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinei pusiausvyrai, ji privalo turėti galimybę preventyviai nustatyti priemones, leidžiančias sumažinti šią riziką ( 16 ).

60.

Taip pat pažymėtina, kad, Teisingumo Teismo nuomone, nacionalinės teisės aktas gali užtikrinti nurodyto tikslo pasiekimą tik tuo atveju, jei šis aktas iš tiesų atitinka ketinimą pasiekti šį tikslą nuosekliai ir sistemiškai ( 17 ). Šiuo atžvilgiu manau, jog tai, kad yra 68 metų amžiaus ribos taikymo išimčių, nepažeidžia SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio nuoseklumo visuomenės sveikatos apsaugos tikslo atžvilgiu. Kitaip tariant, šios išimtys, mano nuomone, neprieštarauja tam, kad 68 metų amžiaus riba yra tinkama tikslui – išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą – pasiekti.

61.

Šiuo atžvilgiu primintina, kad nagrinėjamai amžiaus ribai taikomos šios keturios išimtys:

62.

Šios keturios išimtys skirtos kompensuoti neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti pernelyg griežtai taikant 68 metų amžiaus ribą, ir jos atsirado sprendžiant įvairių interesų, kurie turi būti saugomi, konfliktą.

63.

Pavyzdžiui, pirmoji išimtis grindžiama Vokietijos įstatymų leidėjo noru pernelyg nesikišti į sąlygas, kuriomis stomatologai, dirbantys pagal sutartį su ligonių kasomis, vykdo savo veiklą. Konkrečiai kalbant, garantuodamas minimalų 20 metų veiklos laikotarpį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams, įstatymų leidėjas norėjo užtikrinti, kad šie stomatologai pasibaigus jų profesinei karjerai galėtų įgyti teisę į senatvės pensiją. Minėtame sprendime Palacios de la Villa Teisingumo Teismas pabrėžė tokios piniginės kompensacijos svarbą, kai pasibaigia darbuotojų, pasiekusių tam tikrą amžiaus ribą, profesinė karjera ( 18 ). Be to, kadangi taikant šią išimtį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio gydytojo veiklos licencija gali būti pratęsta tik asmenims, kurie turėjo licenciją prieš 1993 m. sausio 1 d., ši išimtis yra laikina ir susijusi su ribotu pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų skaičiumi. Todėl, mano nuomone, ji nepažeidžia SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio nuoseklumo tikslo išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą atžvilgiu.

64.

Dėl antrosios ir trečiosios išimčių pasakytina, kad jų tikslas – išvengti, kad dėl 68 metų amžiaus ribos tam tikromis aplinkybėmis arba tam tikruose regionuose pritrūktų arba nebūtų stomatologų. Taip Vokietijos įstatymų leidėjas atsižvelgė į tai, kad pernelyg griežtai taikant amžiaus ribą tam tikrais atvejais galėtų atsirasti neigiamų pasekmių visuomenės sveikatos apsaugai. Antroji ir trečioji išimtys padeda užtikrinti ligonių kasų apmokamų stomatologijos paslaugų tęstinumą ir pasiūlą, todėl jomis siekiama išlaikyti medicinos paslaugos kokybę ir prieinamumą visiems, o tai yra kita visuomenės sveikatos apsaugos tikslo sudedamoji dalis ( 19 ). Šio visuomenės sveikatos apsaugos tikslo aspekto siekimas, mano nuomone, visiškai neprieštarauja tikslui išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą.

65.

Ketvirtąja išimtimi savo ruožtu siekiama apsaugoti stomatologų profesinę laisvę. Kadangi ši išimtis leidžia jiems, sulaukus 68 metų amžiaus, tęsti savo veiklą dirbant ne sutarčių su ligonių kasomis sistemoje, ja nėra paneigiamas SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiojo sakinio nuoseklumas tikslo išlaikyti privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansinę pusiausvyrą atžvilgiu.

66.

Be to, manau, šiuo straipsniu neviršijama tai, kas būtina tokiam tikslui pasiekti. Įgyvendindama savo kompetenciją sveikatos apsaugos paslaugų organizavimo srityje ir savo diskreciją, valstybė narė, mano nuomone, galėjo laikyti 68 metų amžių pakankamu, kad numatytų, jog jį pasiekus pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo licenciją pasibaigia. Taip pat manau, kad, atsižvelgiant į amžiaus vidurkį, nuo kurio valstybėse narėse paprastai atsiranda teisė į senatvės pensiją, 68 metų amžiaus riba, nustatyta pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklai, neatrodo neproporcinga.

67.

Dėl visų šių priežasčių manau, kad 68 metų amžiaus riba, numatyta SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje, gali būti laikoma būtina sveikatos apsaugai Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalies prasme, todėl ši direktyva jos nepažeidžia.

68.

Manau, kad tokia amžiaus riba taip pat pateisinama tikslu užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

69.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 68 metų amžiaus ribos šiuo tikslu pateisinti nebegalima. Jis nurodo, kad ši amžiaus riba iš pradžių Vokietijos įstatymų leidėjo buvo sumanyta kaip pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencijų išdavimo apribojimų lydimoji priemonė, kuria siekiama išvengti, kad jaunajai stomatologų kartai vienintelei tektų patirti sunkumų, susijusių su šiais apribojimais. Taigi ši amžiaus riba buvo nustatyta siekiant teisingai paskirstyti naštą tarp stomatologų, jau turinčių licenciją, ir jaunosios kartos stomatologų, norinčių ją gauti. Tačiau vėliau Vokietijos įstatymų leidėjui nusprendus, kad reikia panaikinti licencijų išdavimo pagal poreikius apribojimų sistemą, 68 metų amžiaus riba prarado savo pradinę paskirtį, todėl nebegali būti pateisinama tikslu užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

70.

Priešingai nei nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į per posėdį pateiktus Vokietijos vyriausybės paaiškinimus nemanau, kad šis pateisinimas gali būti taip kategoriškai atmestas. Net panaikinus apribojimus, nustatytus pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencijų išdavimui, 68 metų amžiaus riba, mano nuomone, ir toliau atitinka savo pradinę paskirtį, t. y. užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą, ypač patraukliausiuose regionuose. Šių apribojimų panaikinimas nepakeitė pagrįsto Vokietijos įstatymų leidėjo noro paskatinti stomatologų kartų kaitą, ypač regionuose, kur didelė ligonių kasų apmokamų stomatologijos paslaugų pasiūla trukdo įsikurti jaunajai pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų kartai.

71.

Manau, kad šis pateisinimas, susijęs su tikslu užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį. Iš šio straipsnio matyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus „nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.

72.

Be to, primintina, kad tikslai, kurie gali būti laikomi „teisėtais“ Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies prasme ir todėl gali pateisinti diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principo išimtį, yra socialinės politikos tikslai, kaip antai susiję su užimtumo politika, darbo rinka arba profesiniu mokymu ( 20 ).

73.

Tikslas užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą ir apskritai paskatinti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių stomatologų kartų kaitą, mano nuomone, priskirtinas prie šių teisėtų tikslų. Iš esmės iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įdarbinimo skatinimas yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas, ir šis vertinimas taikomas nacionalinės darbo rinkos politikos priemonėms, skirtoms pagerinti tam tikrų kategorijų darbuotojų galimybę įsitraukti į aktyvų gyvenimą ( 21 ).

74.

Todėl, kaip numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, toks tikslas laikytinas „pagal nacionalinę teisę“„objektyviai ir tinkamai“ pateisinančiu tokį skirtingą požiūrį dėl amžiaus, koks įtvirtintas SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje.

75.

Be to, pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą reikia patikrinti, ar priemonės, nustatytos šiam tikslui įgyvendinti, yra „tinkamos ir būtinos“.

76.

Šiuo požiūriu valstybės narės neginčytinai turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, kurios leistų pasiekti jų tikslus socialinės politikos ir užimtumo srityse ( 22 ).

77.

Į šią didelę diskreciją juo labiau reikia atsižvelgti kalbant apie priemonę, kuri, kaip matėme, taip pat priklauso valstybių narių kompetencijai organizuoti savo sveikatos priežiūros ir medicinos paslaugų tarnybas.

78.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad 68 metų amžiaus riba, numatyta SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje, yra tinkama priemonė siekiant įgyvendinti tikslą užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

79.

Tokios amžiaus ribos taikymo išimtys neprieštarauja šiam vertinimui, nes nepaneigia šios nacionalinės nuostatos nuoseklumo atsižvelgiant į minėtą tikslą. Darydamas nuorodą į išdėstytus argumentus dėl šių išimčių, norėčiau pažymėti, kad pirmoji jų susijusi su ribotu pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančių gydytojų skaičiumi, antroji taikoma medicinos požiūriu blogiausioje padėtyje esančiose regionuose, kuriuose jauniems pagal sutartį su ligonių kasomis dirbantiems stomatologams nekyla jokių įsikūrimo sunkumų, trečioji susijusi su laikinu stomatologų pavadavimu ir galiausiai ketvirtoji skirta darbui už privalomojo sveikatos draudimo sistemos ribų ir todėl negali neigiamai paveikti tikslo užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

80.

Be to, mano nuomone, 68 metų amžiaus riba, numatyta SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje, neviršija to, kas yra būtina ir tinkama siekiant tikslo užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą. Kaip esu pažymėjęs, mano nuomone, atsižvelgiant į amžiaus vidurkį, nuo kurio valstybėse narėse paprastai atsiranda teisė į senatvės pensiją, 68 metų amžiaus riba, nustatyta pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklai, neatrodo neproporcinga. Be to, Vokietijos įstatymų leidėjas pasirinko subalansuotą sprendimą nustatydamas, kad tokia amžiaus riba netaikoma regionuose, kur trūksta medicinos paslaugų ir kur nekyla sunkumų pradėti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą.

81.

Mano manymu, iš šių aplinkybių darytina išvada, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus, įtvirtintas SGB V 95 straipsnio 7 dalies trečiajame sakinyje, gali būti objektyviai ir tinkamai pateisinamas tikslu užtikrinti naujoms kartoms galimybes vykdyti pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklą ir neviršija to, kas yra tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti.

82.

Atsižvelgiant į atsakymą, kurį siūlau pateikti į pirmąjį ir antrąjį klausimus, nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti tokį atsakymą:

„2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 dalis bei 6 straipsnio 1 dalis aiškintini taip, kad jie neprieštarauja tokiam nacionaliniam reglamentavimui, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį pagal sutartį su ligonių kasomis dirbančio stomatologo veiklos licencija nustoja galioti pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui, kurį pagal tokią sutartį dirbančiam stomatologui sueina 68 metai.“