1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismo vėl prašoma paaiškinti Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR ( 2 ) 4 straipsnio 6 punktą, kuriame numatytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas.

2. 

Pagal šią nuostatą vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija ( 3 ) gali atsisakyti vykdyti tokį orderį, išduotą įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, kai prašomas perduoti asmuo „yra vykdančiojoje valstybėje arba yra jos pilietis ar gyventojas“ ir ši valstybė imasi vykdyti šią bausmę.

3. 

Rechtbank Amsterdam (Nyderlandai) ( 4 ) nori sužinoti, kiek šis nevykdymo pagrindas gali būti taikomas Vokietijos piliečiui, kurio atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika išdavė arešto orderį įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ir kuris nuo 2005 m. birželio mėn. dirba ir kartu su savo sutuoktine gyvena Nyderlanduose.

4. 

Šis nacionalinis teismas taip pat susidūrė su aplinkybe, kad suinteresuotasis asmuo neturi nuolatinio leidimo gyventi Nyderlanduose ir pagal Nyderlandų teisę negali naudotis minėtu nevykdymo pagrindu, nes teisės nuostata, pagal kurią turi būti atsisakyta perduoti Nyderlandų pilietį siekiant įvykdyti bausmę, yra taikoma tik tokį leidimą gyventi turintiems kitų valstybių narių piliečiams.

5. 

Todėl minėtas nacionalinis teismas pirmiausia nori sužinoti, kokia turi būti Europos arešto orderyje nurodyto asmens gyvenimo trukmė vykdančiojoje valstybėje narėje, kad šis asmuo galėtų būti laikomas esančiu ar gyvenančiu šioje valstybėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme.

6. 

Antra, jis klausia, ar šioje nuostatoje įtvirtinto nevykdymo pagrindo taikymui galima nustatyti papildomus administracinius reikalavimus, kaip antai reikalavimą turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

7. 

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nediskriminavimo principui prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisės nuostata, kurioje numatyta, kad turi būti atsisakyta perduoti tos šalies pilietį, jei perdavimo prašoma siekiant įvykdyti bausmę, yra taikoma tik nuolatinį leidimą gyventi turintiems kitų valstybių narių piliečiams.

8. 

Šie trys klausimai yra labai susiję su tais, kurie kitame kontekste buvo pateikti Teisingumo Teismui byloje, kurioje sprendimas Kozłowski ( 5 ) buvo priimtas 2008 m. liepos 17 d., po to, kai buvo gautas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

9. 

Šiame sprendime Teisingumo Teismas pateikė „buvimo“ ir „gyvenimo“ vykdančiojoje valstybėje narėje sąvokas pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme. Jis taip pat pateikė atsakymo į antrąjį klausimą, susijusį su aspektu, ar šioje nuostatoje įtvirtinto nevykdymo pagrindo taikymui galima nustatyti papildomus administracinius reikalavimus, kaip antai reikalavimą turėti nuolatinį leidimą gyventi, gaires. Tačiau Teisingumo Teismas nenusprendė dėl paskutiniojo aspekto, susijusio su nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos draudžiama perduoti šios valstybės, bet ne kitos valstybės narės pilietį, atitikties nediskriminavimo principui.

10. 

Šioje byloje Teisingumo Teismas turėtų patikslinti ir papildyti minėtame sprendime Kozłowski pateiktus atsakymus, kiek tai susiję su pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu taikymo sritimi.

11. 

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmojo klausimo Teisingumo Teismui siūlysiu nuspręsti, kad lemiama sąvokų „gyventi“ ir „būti“ sąlyga yra tai, ar Europos arešto orderyje numatytas asmuo turi pakankamą ryšį su vykdančiąja valstybe nare, kuris leidžia manyti, kad bausmės atlikimas šioje valstybėje padidins šio asmens reintegracijos galimybes. Nurodysiu, kad gyvenimo minėtoje valstybėje trukmė yra viena svarbių aplinkybių, į kurias turi atsižvelgti kompetentingas teismas nustatydamas, ar ši sąlyga yra įvykdyta.

12. 

Dėl antrojo klausimo Teisingumo Teismui siūlysiu atsakyti, kad pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto nevykdymo pagrindo taikymui negalima nustatyti papildomų administracinių reikalavimų, kaip antai reikalavimo turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

13. 

Galiausiai, atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiąjį klausimą, Teisingumo Teismui siūlysiu nuspręsti, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai prieštarauja EB 12 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui.

14. 

Prieš atliekant išsamų vertinimą, man atrodo naudinga pateikti pagrindinius principus, kurie bus nurodomi šiame vertinime ir kuriais yra pagrįsti mano argumentai:

15.

Pamatiniu sprendimu siekiama panaikinti formalią ekstradicijos tarp valstybių narių procedūrą, įtvirtintą įvairiuose tarp šių valstybių sudarytuose susitarimuose, ir pakeisti ją perdavimo tarp teisminių institucijų sistema ( 6 ). Šiuo klausimu šio sprendimo penktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„(Europos) Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Be to, pradėjus taikyti naują nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn, galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. Tradiciniai iki šiol egzistavę valstybių narių bendradarbiavimo santykiai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje turėtų būti pakeisti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, taikoma ir ikiteisminiams, ir galutiniams sprendimams.“

16.

Pamatinis sprendimas grindžiamas teismo sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principu, kuris laikomas teismų bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“ ( 7 ), ir „dideliu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu“ ( 8 ).

17.

Pamatinio sprendimo 1 straipsnis vadinasi „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“. Šiame straipsnyje nustatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pamatinio sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pamatinis sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“

18.

Kai Europos arešto orderis išduodamas siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, pagal pamatinio sprendimo 2 straipsnį bausmės ar įkalinimo terminas turi būti bent keturi mėnesiai.

19.

2 straipsnyje taip pat pateiktas 32 nusikalstamų veikų sąrašas, dėl kurių, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas bent treji metai, Europos arešto orderis turi būti vykdomas, nors vykdančiojoje valstybėje narėje už šias veikas nebaudžiama. Perduodama asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, už kitas nusikalstamas veikas vykdančioji valstybė narė gali taikyti šių veikų baudžiamumo abiejose valstybėse reikalavimą.

20.

Pamatinio sprendimo 3 ir 4 straipsniai atitinkamai skirti Europos arešto orderio privalomo bei neprivalomo nevykdymo pagrindams. Šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyta:

„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį:

<…>

21.

Šį neprivalomo nevykdymo pagrindą papildo pamatinio sprendimo 5 straipsnio 3 punktas, taikomas siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Vadovaujantis šia nuostata, kai asmuo, kurio atžvilgiu yra išduotas tokio pobūdžio Europos arešto orderis, yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, kad apklausus asmenį, jis būtų grąžintas vykdančiajai valstybei narei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtą laisvės atėmimo bausmę arba įvykdytų sprendimą dėl įkalinimo.

22.

Faktinės ir teisinės minėto sprendimo Kozłowski aplinkybės yra tokios.

23.

Vokietijos teisminėms institucijoms buvo pateiktas prašymas perduoti Lenkijos pilietį S. Kozłowski pagal Lenkijos teisminės institucijos išduotą Europos arešto orderį, siekiant įvykdyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

24.

S. Kozłowski Štutgarto (Vokietija) pataisos įstaigoje atliko trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią Vokietijos teisminės institucijos paskyrė už kartotines sukčiavimo veikas Vokietijoje.

25.

Jis nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų. Vokiškai jis mokėjo silpnai ar net išvis nemokėjo. Atvyko į Vokietiją 2005 m. vasario mėn. ir gyveno iki suėmimo 2006 m. gegužės 10 d., su keliomis pertraukomis, būtent per Kalėdų atostogas. Jis nereguliariai dirbo statybų sektoriuje. S. Kozłowski prieštaravo, kad būtų perduotas Lenkijos teisminėms institucijoms ir paleistas į laisvę norėjo likti Vokietijoje.

26.

Vokietijos teisėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas buvo įgyvendintas skirtingomis nuostatomis, atsižvelgiant į tai, ar suinteresuotasis asmuo yra Vokietijos pilietis, ar užsienietis.

27.

Vokietijos piliečio ekstradicija bausmei įvykdyti yra galima, tik jei atsakomybėn patrauktas asmuo su tuo sutinka ( 9 ). Užsieniečių, turinčių įprastą gyvenamąją vietą nacionalinėje teritorijoje, nesvarbu, ar jie kitos valstybės narės, ar trečiosios valstybės piliečiai, ekstradicijai bausmei įvykdyti gali būti nepritarta, jei atitinkamas asmuo nesutinka, kad būtų išduotas ir jei teiktina pirmenybė jo saugotinam interesui atlikti bausmę nacionalinėje teritorijoje ( 10 ).

28.

Šie teisės aktai buvo priimti atsižvelgiant į 2005 m. liepos 18 d.Bundesverfassungsgericht (Federalinis konstitucinis teismas, Vokietija) sprendimą, kuriame ankstesnis įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nes kėlė neadekvačią grėsmę pagrindinei kiekvieno Vokietijos piliečio teisei nebūti išduotam ( 11 ).

29.

Oberlandesgericht (Vokietija) kilo tokie du klausimai. Pirmiausia jis turėjo nustatyti, ar S. Kozłowski buvo, ar gyveno Vokietijos teritorijoje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme. Tiksliau tariant, jis klausė, kokia įtaka vertinant situaciją turi šios aplinkybės: pirma, S. Kozłowski gyvenimo Vokietijoje pertraukos 2005 ir 2006 metais, antra, tai, kad S. Kozłowski daugiau kaip tris mėnesius po atvykimo į Vokietiją nedirbo ir pajamas pragyvenimui gavo iš esmės iš nusikalstamų veikų, o dėl to jo buvimo Vokietijoje teisėtumas atrodė abejotinas, ir galiausiai tai, kad S. Kozłowski atliko laisvės atėmimo bausmę.

30.

Antra, Oberlandesgericht klausė, ar Vokietijos teisės aktai, kuriais įgyvendinamas pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas, neprieštarauja nediskriminavimo principui. Jis prašė Teisingumo Teismo nuspręsti, ar galima skirtingai vertinti savo šalies piliečius ir užsieniečius, kurie yra Sąjungos piliečiai, ir kiek.

31.

Taigi Oberlandesgericht Teisingumo Teismui pateikė tokius du klausimus:

32.

Minėtame sprendime Kozłowski Teisingumo Teismas atsakė tik į pirmąjį klausimą. Jis nusprendė:

„[Pamatinio sprendimo] 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad:

33.

Šį atsakymą jis pagrindė tokiais argumentais:

34.

Pritaikyti konkrečiai S. Kozłowski situacijai, šie kriterijai leido Teisingumo Teismui nustatyti, kad, pirma, šis asmuo negyveno Vokietijoje, ir, antra, kad jis ten ir nebuvo, atsižvelgiant į buvimo trukmę, pobūdį ir sąlygas bei tai, kad šioje valstybėje šis asmuo neturėjo šeiminių ryšių, o ekonominiai ryšiai buvo labai silpni.

35.

Keli Vokietijos teismai nuteisė D. Wolzenburg ir skyrė jam vienų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už padarytas kelias nusikalstamas veikas, be kita ko, už marihuanos įvežimą į Vokietiją.

36.

2006 m. liepos 13 d. Acheno prokuratūra (Vokietija) dėl D. Wolzenburg šios bausmės įvykdymo išdavė Europos arešto orderį, kuris buvo atsiųstas 2006 m. rugpjūčio 3 dieną.

37.

D. Wolzenburg atvyko į Nyderlandus 2005 m. birželio mėn. pradžioje. Nuo 2005 m. birželio 16 d. jis gyveno Venlo mieste esančiame bute pagal jo ir žmonos vardu sudarytą nuomos sutartį. Jis buvo įregistruotas šios bendruomenės registruose. 2007 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje jis nurodė, kad jo žmona, taip pat turinti Vokietijos pilietybę, laukiasi.

38.

2005–2007 metais D. Wolzenburg dirbo Nyderlanduose. 2005 m. liepos 24 d. jam buvo suteiktas mokesčių ir socialinio draudimo kodas. Jis patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jis buvo apdraustas sveikatos draudimu.

39.

2006 m. rugsėjo 20 d. jis atvyko registruotis į Imigracijos ir natūralizacijos tarnybą kaip Sąjungos pilietis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad D. Wolzenburg naudojasi teise gyventi šalyje pagal Bendrijos teisę ir kad dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas, jis neturi prarasti savo teisės gyventi Nyderlanduose.

40.

Teismas taip pat paaiškina, kad veiksmai, susiję su marihuanos įvežimu į Vokietiją, iš dalies buvo įvykdyti Nyderlanduose, todėl suinteresuotasis asmuo taip pat gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir šioje valstybėje narėje.

41.

2004 m. balandžio 29 d. Asmenų perdavimo įstatymo (Overleveringswet) ( 12 ) 6 straipsnyje, kuris Nyderlanduose įgyvendina pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, nustatyta:

„1.   Nyderlandų pilietis gali būti perduodamas, jeigu jo prašoma jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo tyrimo tikslais ir jeigu, vykdančiosios teisminės institucijos nuomone, yra užtikrinama, kad jei šis asmuo dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių leidžiama jį perduoti, išduodančiojoje valstybėje narėje yra nuteisiamas besąlygine laisvės atėmimo bausme, jis šią bausmę galėtų atlikti Nyderlanduose.

2.   Nyderlandų pilietis negali būti perduodamas, jeigu to reikalaujama siekiant įvykdyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę.

3.   Atsisakius asmenį perduoti remiantis vien 2 dalies nuostatomis, prokuratūra informuoja išduodančiąją teisminę instituciją, kad ji yra pasirengusi jį įvykdyti pagal 1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 11 straipsnyje nustatytą procedūrą (Trb. 1983, 74) arba pagal kitą taikytiną tarptautinę sutartį.

<…>

5.   1–4 dalys taip pat yra taikomos užsieniečiui, turinčiam nuolatinį leidimą gyventi šalyje, jei jis gali būti persekiojamas Nyderlanduose už veikas, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, ir jei aišku, jog po jo perdavimo dėl skirtos bausmės ar kitos priemonės jis nepraranda teisės gyventi Nyderlanduose.“

42.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad OLW 6 straipsnio 5 dalies nuostatos yra taikomos, jei Europos arešto orderis išduotas vykdyti bausmę, todėl turi būti atsisakoma perduoti asmenį, jei pagal OLW 6 straipsnio 2 dalį šiose nuostatose įtvirtintos sąlygos yra įvykdytos.

43.

Jis taip pat nurodo, kad minėtomis nuostatomis siekiama palengvinti nuteistojo asmens reintegraciją, leidžiant jam atlikti bausmę kuo arčiau socialinės aplinkos, į kurią jis turi reintegruotis.

44.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal OLW 6 straipsnio 5 dalį kitos valstybės narės piliečiai, turintys teisę gyventi Nyderlanduose EB 18 straipsnio pagrindu, bet neturintys nuolatinio leidimo gyventi, negali pasinaudoti šia OLW nuostata.

45.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad šiam nuolatiniam leidimui gyventi gauti keliamos dvi sąlygos, t. y. reikalaujama, kad asmuo penkerius metus be pertraukos gyventų Nyderlanduose ir būtų sumokėjęs 201 euro įmoką.

46.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai, kad tokio leidimo gyventi neturintys kitos valstybės narės piliečiai negali pasinaudoti OLW 6 straipsnio 5 dalyje numatytu neperdavimo pagrindu, daro įtaką jų teisėms, kylančioms iš jų Sąjungos piliečio statuso.

47.

Priminęs, kad pagal 2005 m. birželio 16 d. Sprendimą Pupino ( 13 ) nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į aiškinimo contra legem ribas, privalo aiškinti nacionalinę teisę pagal pamatinį sprendimą, Rechtbank Amsterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti prejudiciniai klausimai yra susiję su trimis problemomis, kurias nagrinėsiu paeiliui. Pirma, tai – klausimas, kokia turi būti prašomo išduoti asmens gyvenimo trukmė vykdančiojoje valstybėje narėje, kad šis asmuo galėtų būti laikomas esančiu ar gyvenančiu šioje valstybėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme; antra, ar šioje nuostatoje įtvirtinto nevykdymo pagrindo taikymui galima nustatyti papildomus administracinius reikalavimus, kaip antai reikalavimą turėti nuolatinį leidimą gyventi, ir, trečia, ar EB 12 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui neprieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos visada turi būti atsisakyta perduoti tos šalies pilietį, o kitų valstybių narių piliečius gali būti atsisakyta perduoti, tik jeigu jie turi nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

49.

Pirmuoju klausimu ir antrojo klausimo a ir b punktais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokia turi būti prašomo išduoti asmens gyvenimo trukmė vykdančiojoje valstybėje narėje, kad šis asmuo būtų laikomas esančiu ar gyvenančiu šioje valstybėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme.

50.

Mano nuomone, į šį klausimą galima pakankamai aiškiai atsakyti atsižvelgiant į minėtą sprendimą Kozłowski. Primenu, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog asmuo gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje, jeigu jis įsteigė faktinę gyvenamąją vietą ir joje yra, jeigu dėl nuolatinio buvimo tam tikrą laiką šioje valstybėje narėje jis su šia valstybe įgijo ryšių, analogiškų tiems, kurie įgyjami įsteigus gyvenamąją vietą.

51.

Teisingumo Teismas patikslino, kad norint nustatyti, ar konkrečioje situacijoje asmuo įgijo tokių ryšių, reikia atlikti bendrą kelių objektyvių aplinkybių, apibūdinančių šio asmens situaciją, vertinimą, tarp kurių visų pirma yra prašomo perduoti asmens buvimo trukmė, pobūdis ir sąlygos, taip pat šeiminiai bei ekonominiai ryšiai, kuriuos šis asmuo palaiko su vykdančiąja valstybe nare.

52.

Tokią išvadą Teisingumo Teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad sąvokos „yra“ ir „gyvena“ nėra apibrėžtos pamatiniame sprendime, kad jos turi būti apibrėžiamos vienodai Sąjungos lygiu ir negali būti apibrėžiamos plačiai, atsižvelgiant į pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu siekiamus tikslus, tarp kurių, be kita ko, – tikslas prašomam perduoti asmeniui suteikti galimybes reintegruotis.

53.

Taigi iš šių teiginių galima padaryti tokias išvadas šiai bylai.

54.

Pirma, prašomo perduoti asmens gyvenimo vykdančiojoje valstybėje narėje trukmė yra viena iš aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama siekiant nustatyti, ar šis asmuo turi pakankamus ryšius su šia valstybe. Šis vertinimas būdingas ir sąvokai „gyvena“, ir sąvokai „yra“, kaip patvirtina sąvokos „yra“ apibrėžimas, pagal kurį asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje, jeigu dėl nuolatinio buvimo tam tikrą laiką šioje valstybėje narėje jis su šia valstybe įgijo ryšių, analogiškų tiems, kurie įgyjami įsteigus gyvenamąją vietą.

55.

Antra, šis gyvenimas turi trukti „tam tikrą laiką“ ( 14 ), t. y, būti pakankamos trukmės, kad atsižvelgiant į visą prašomo perduoti asmens situaciją patvirtintų tikrus šio asmens ryšius su vykdančiąja valstybe nare.

56.

Iš to matyti, kad asmuo nebūtų laikomas esančiu ar gyvenančiu vykdančiosios valstybės narės teritorijoje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, nesvarbu, kokia jo gyvenimo šioje valstybėje trukmė. Iš tiesų nepakanka to, kad prašomas perduoti asmuo laikinai yra vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, kad būtų laikomas joje esančiu ( 15 ), taip pat nepakanka ir to, kad jis savo faktinę ar pagrindinę gyvenamąją vietą turi tik labai trumpą laiką, neturėdamas su šia valstybe kitų ryšių, kaip antai profesinė veikla ar šeimos narių buvimas.

57.

Tačiau iš minėtame sprendime Kozłowski vartojamo žodžių junginio „tam tikrą laiką“ taip pat matyti, kad nereikalaujama, jog prašomas perduoti asmuo nepertraukiamai nustatytą laiką, pavyzdžiui, penkerius metus, gyventų minėtoje valstybėje, kaip norint pasinaudoti teise nuolat gyventi to reikalaujama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB ( 16 ) 16 straipsnyje. Kadangi sąvokos „gyvena“ ir „yra“ turi būti Sąjungoje apibrėžiamos vienodai, valstybė narė negali reikalauti privalomo teisėto gyvenimo trukmės. Nyderlandų įstatymas, kuriuo kitos valstybės narės piliečio neišdavimui nustatoma sąlyga, kad šis pilietis nepertraukiamai penkerius metus gyventų Nyderlanduose, mano nuomone, prieštarauja pamatiniam sprendimui.

58.

Todėl klausimas, ar prašomo perduoti asmens gyvenimo vykdančiojoje valstybėje narėje trukmė yra pakankama, kad jam būtų leidžiama pasinaudoti pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytu nevykdymo pagrindu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas kitas šio asmens situaciją apibūdinančias objektyvias ir reikšmingas aplinkybes.

59.

Tiksliau Teisingumo Teismas nurodė vertinimo būdą, kuriuo turi vadovautis vykdančioji teisminė institucija, norėdama nustatyti, ar turi būti taikomas šis nevykdymo pagrindas. Ši institucija pirmiausia turi tik nustatyti, ar asmuo yra pilietis, gyvena ar yra šioje valstybėje, tuomet, jei taip yra, vertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis išduodančiojoje valstybėje narėje paskirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje ( 17 ). Taip aiškinant, prašomo perduoti asmens reintegracija tėra vienas iš šių teisėtų interesų.

60.

Šis pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto aiškinimas manęs neįtikina.

61.

Pirma, atsižvelgdamas į šiame straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir pamatinio sprendimo sistemą, nematau, kokio kito teisėto intereso gali būti siekiama šia nuostata. Be to, reikia priminti, kad pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyta šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto perdavimo principo išimtis, todėl ji negali būti aiškinama plačiai, kaip dėl sąvokos „yra“ tai nurodė Teisingumo Teismas ( 18 ).

62.

Antra, atrodo, kad šis pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto įgyvendinimo vertinimo būdas prieštarauja Bendrijos akte numatytam sąvokos aiškinimo būdui, pagal kurį, jei ši sąvoka nėra apibrėžta šiame akte ir jei šis aktas juo labiau nedaro nuorodos į valstybių narių teisę, ši sąvoka turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į jos kontekstą ir ja siekiamą tikslą ( 19 ). Būtent atsižvelgiant į nagrinėjama Bendrijos teisės nuostata siekiamą tikslą kiekvienos bylos atveju turi būti vertinamos jos taikymą apibrėžiančios sąvokos.

63.

Todėl manau, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje vykdančioji teisminė institucija, norėdama nustatyti, ar prašomas perduoti asmuo „yra“ ar „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, turi nagrinėti, ar šis asmuo įgijo ryšių su šia valstybe, dėl kurių, siekiant palengvinti jo reintegraciją, būtina, kad bausmė būtų atliekama šioje valstybėje. Būtent atsižvelgdamas į šį tikslą Teisingumo Teismas minėtame sprendime Kozłowski apibrėžė šių sąvokų turinį, kuris turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju.

64.

Vieta, kur asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar dėl kurio priimtas sprendimas dėl įkalinimo, yra arba gyvena, laikoma reikšminga jo reintegracijai, nes reintegracijos tikslas – padėti asmeniui vėl rasti vietą visuomenėje, t. y. šeimos, socialinėje ir profesinėje aplinkoje, kurioje jis gyveno prieš nuteisiamas ir į kurią greičiausiai grįš atlikęs bausmę.

65.

Rekomendacijose dėl penitencinių taisyklių ( 20 ) Europos Tarybos valstybės narės taip pat išreiškė norą, kad įkalinimas būtų vykdomas kiek įmanoma suteikiant kaliniui galimybę išlaikyti ir stiprinti ryšius su šeima. Įkalinimas taip pat neturi sudaryti kaliniui įspūdžio, kad jis atskirtas nuo visuomenės. Galiausiai dėl vykdomos pasirengimo laisvei programos, kuri rengiama laisvės atėmimo įstaigoje arba paleidžiant lygtinai, asmeniui turėtų būti lengviau rasti darbą ar į jį grįžti atlikus bausmę ( 21 ).

66.

Taigi šių rekomendacijų įgyvendinimas reikalauja, kad, vykdant laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo, kalinio ryšiams su šeima ir jo socialine bei profesine aplinka būtų kuo mažiau pakenkta.

67.

Būtent atsižvelgdama į šias išvadas vykdančioji teisminė institucija konkrečioje situacijoje turi vertinti, ar prašomas perduoti asmuo „yra“, ar „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme.

68.

Iš to, mano nuomone, matyti, kad asmuo galėtų būti laikomas gyvenančiu vykdančiojoje valstybėje narėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, nors jis joje gyvena tik labai trumpą laiką, jei vis dėlto jis su šia valstybe turi kitus pakankamai tvirtus ryšius, kaip antai savo pagrindinę gyvenamąją vietą, joje gyvena su savo šeima ir minėtoje valstybėje vykdo profesinę veiklą.

69.

Dėl D. Wolzenburg situacijos manau, kad jis gali būti laikomas gyvenančiu Nyderlanduose pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, nes tuo metu, kai Nyderlandų institucijos gavo jo atžvilgiu išduotą Europos arešto orderį, jo pagrindinė gyvenamoji vieta šioje valstybėje buvo nustatyta truputį daugiau nei vienus metus, gyveno su savo sutuoktine ir Nyderlanduose vykdė profesinę veiklą.

70.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau atsakyti, kad siekiant nustatyti, ar pagal Europos arešto orderį prašomas perduoti asmuo yra, ar gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, šio asmens gyvenimo šioje valstybėje trukmė turi būti pakankama nustatyti, jog, atsižvelgiant į kitas konkrečią minėto asmens situaciją apibūdinančias objektyvias aplinkybes, šis asmuo su minėta valstybe turi ryšius, leidžiančius manyti, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje narėje galės palengvinti jo reintegraciją.

71.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytam nevykdymo pagrindo taikymui gali būti nustatyti papildomi administraciniai reikalavimai, kaip antai – turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

72.

Minėtame sprendime Kozłowski jau buvo nurodyta, kaip reikėtų atsakyti į šį klausimą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas sprendė, ar prašomas perduoti asmuo gali būti laikomas „esančiu“ ar „gyvenančiu“ vykdančiojoje valstybėje narėje, jei jis joje gyvena nesilaikydamas užsieniečių atvykimą ir buvimą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų. Oberlandesgericht Stuttgart pateikė šį klausimą, nes S. Kozłowski daugiau kaip tris mėnesius po atvykimo į Vokietiją nedirbo ir pajamas pragyvenimui gavo iš esmės iš nusikalstamų veikų ( 22 ).

73.

Teisingumo Teismo teigimu, vien ši aplinkybė neužkerta kelio tam, kad prašomas perduoti asmuo galėtų būti laikomas esančiu vykdančiojoje valstybėje narėje, bet ji gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių siekiant įvertinti, ar ši sąlyga yra įvykdyta.

74.

Iš šių aplinkybių daroma išvada, jog, kaip nurodo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiant atsakyti į nagrinėjamą klausimą reikia pradėti nuo to, kad kitos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi vykdančiojoje valstybėje narėje pagal EB 18 straipsnį ar prireikus vykdyti ekonominę veiklą pagal EB Sutartyje įtvirtintą judėjimo laisvę ir kad ši valstybė gali ginčyti šią teisę tik esant Bendrijos teisei neprieštaraujančioms sąlygoms.

75.

Iš tiesų pagal EB 17 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis, o pagal EB 18 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis EB Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Taip pat neginčijama, kad Sąjungos piliečio statusas yra esminis kiekvieno valstybės narės piliečio statusas ir kad EB Sutartimi užtikrinama teisė vykdyti nepriklausomą ekonominę veiklą ar dirbti pagal darbo sutartį pasirinktoje valstybėje narėje yra papildoma teisė gyventi šioje valstybėje.

76.

Kaip nurodė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiai teisei gyventi šalyje negali būti nustatyti administraciniai reikalavimai, kaip antai – turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Toks reikalavimas nėra numatytas nei EB Sutartyje, nei kaip Direktyvoje 2004/38 įtvirtinta sąlyga, priešingai nei nuostata turėti pakankamai lėšų ilgesniam nei trijų mėnesių pragyvenimui ar pareiga nekelti grėsmės priimančiosios valstybės narės viešajai tvarkai ir visuomenės sveikatai, kuri buvo nagrinėjama byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Kozłowski.

77.

Taip pat nuolatinio leidimo gyventi šalyje turėjimas juo labiau nėra numatytas kaip pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto nevykdymo pagrindo taikymo sąlyga.

78.

Iš to matyti, kad tokio leidimo neturėjimas negali užkirsti kelio šio nevykdymo pagrindo taikymui ar būti reikšminga aplinkybe, į kurią gali būti atsižvelgiama taikant šį pagrindą.

79.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau į trečiąjį klausimą atsakyti, kad pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, jog šioje nuostatoje numatyto nevykdymo pagrindo taikymui negali būti nustatyti papildomi administraciniai reikalavimai, kaip antai – turėti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

80.

Papildomai pažymiu, kad Nyderlandų teisėje minėto nevykdymo pagrindo taikymui yra nustatyti du papildomi reikalavimai. Taip pat reikalaujama, kad, pirma, prašomas perduoti asmuo dėl faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas Europos arešto orderis, galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn Nyderlanduose, ir, antra, kad būtų tikėtina, jog šis asmuo nepraras savo teisės gyventi šioje valstybėje narėje atlikus po jo perdavimo paskirtą bausmę ar įvykdžius sprendimą.

81.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo neklausė, ar tokie reikalavimai neprieštarauja pamatiniam sprendimui, nes konstatavo, kad šie reikalavimai šioje byloje buvo įvykdyti. Tačiau pažymiu, kad, mano nuomone, pirmoji iš šių sąlygų, pagal kurią prašomą perduoti asmenį turi būti galima traukti baudžiamojon atsakomybėn vykdančiojoje valstybėje narėje dėl nuteisimą lemiančių faktinių aplinkybių, kuriuo grindžiamas Europos arešto orderis, prieštarauja pamatiniam sprendimui.

82.

Pirma, pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte iš tiesų numatytos tik tokios taikymo sąlygos: pirma, prašomas perduoti asmuo turi būti vykdančiosios valstybės narės pilietis, joje būti ar gyventi ir, antra, ši valstybė įsipareigoja pagal savo vidaus teisę vykdyti bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo. Be to, Teisingumo Teismas, kaip minėta, yra nusprendęs, kad sąvokos „yra“ ir „gyvena“ turi būti vienodai aiškinamos visose valstybėse narėse. Mano nuomone, toks sąvokų, nuo kurių priklauso pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyto nevykdymo pagrindo taikymas, vertinimas reiškia, kad valstybė narė šiam taikymui negali nustatyti papildomų ir šioje nuostatoje nenumatytų reikalavimų.

83.

Antra, nagrinėjamas papildomas reikalavimas negali būti pateisinamas pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu siekiamu tikslu, susijusiu su prašomo perduoti asmens reintegracija. Joks ryšys neegzistuoja a priori tarp nusikalstamos veikos įvykdymo vietos ir vietos, kurią asmuo laiko savo interesų centru ir kurioje dėl šios priežasties jo įkalinimas turi daugiausia galimybių palengvinti jo reintegraciją.

84.

Atrodo, kad antrasis reikalavimas, pagal kurį prašomas perduoti asmuo neturi prarasti savo teisės gyventi vykdančiojoje valstybėje narėje, neprieštarauja pamatiniam sprendimui, nes šio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu siekiamas reintegracijos tikslas savaime reiškia, kad prašomas perduoti asmuo gali toliau gyventi šioje valstybėje, kiek Sąjungos piliečio teisė gyventi valstybėje narėje, kurios pilietis jis nėra, nelaikoma besąlygine.

85.

Tik priminsiu, kad nors įvykdęs nusikalstamą veiką valstybėje narėje Sąjungos pilietis gali prarasti savo teisę gyventi šioje valstybėje, ši teisė gali būti prarasta tik pagal Direktyvos 2004/38 27–33 straipsniuose numatytus labai griežtus reikalavimus priėmus sprendimą išsiųsti šį asmenį.

86.

Taigi toks sprendimas gali būti priimtas tik išimtinėmis aplinkybėmis, kai atitinkamo asmens elgesys kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Be to, prieš priimant sprendimą išsiųsti asmenį iš teritorijos dėl viešosios tvarkos ar visuomenės sveikatos priežasčių priimančioji valstybė narė, be kita ko, turi atsižvelgti į atitinkamo asmens gyvenimo jos teritorijoje trukmę, jo amžių, sveikatos būklę, šeimos ir ekonominę situaciją, socialinę ir kultūrinę integraciją šioje valstybėje ir jo ryšių su kilmės valstybe intensyvumą.

87.

Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašomas perduoti asmuo, esantis tokioje situacijoje kaip D. Wolzenburg, turi turėti galimybę būti laikomas esančiu ar gyvenančiu Nyderlanduose pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme ir todėl pasinaudoti šioje nuostatoje numatytu nevykdymo pagrindu.

88.

Kaip matyti iš minėto sprendimo Pupino ir kaip priminė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi atitinkamo aiškinimo principu, savo vidaus teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į pamatinio sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą rezultatą ( 23 ). Tačiau tokios pareigos nėra, kai vidaus teisė negali būti aiškinama pagal pamatinį sprendimą, nes atitinkamo aiškinimo principu negali būti grindžiamas aiškinimas contra legem ( 24 ).

89.

Tačiau 2004 m. spalio 5 d. Sprendime Pfeiffer ir kiti ( 25 ) Teisingumo Teismas patikslino, kiek lygiavertiškumo principas gali išspręsti šią kliūtį. Teisingumo Teismo teigimu, jei nacionalinės teisės pripažintų aiškinimo būdų taikymas leidžia tam tikromis aplinkybėmis aiškinti nacionalinės teisės nuostatą išvengiant prieštaravimo su kita nacionalinės teisės norma ar dėl to siaurinti šios nuostatos taikymo sritį, ją taikant tik ta dalimi, kuri atitinka minėtą nuostatą, nacionalinis teismas privalo taikyti tuos būdus, kad būtų pasiekti atitinkamoje direktyvoje numatyti rezultatai ( 26 ). Šis atitinkamo aiškinimo principo apimties aiškinimas gali būti pritaikytas pamatiniam sprendimui.

90.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, ar ir kiek jo nacionalinės teisės pripažinti aiškinimo būdai jam leistų išspręsti prieštaravimą tarp OLW 6 straipsnio ir pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto, kad asmens, esančio D. Wolzenburg situacijoje, atžvilgiu būtų galima priimti sprendimą neišduoti ir kad šis asmuo galėtų atlikti bausmę Nyderlanduose.

91.

Nacionalinis teismas nenurodė, kuo ketvirtasis ir penktasis klausimai, kuriais siekiama sužinoti, ar ginčijami nacionalinės teisės aktai neprieštarauja EB 12 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui, yra reikšmingi šiam klausimui. Tačiau gali būti, kad pagal vidaus teisės aiškinimo būdus nuo atsakymo į šį klausimą priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galimybė pasiekti pamatiniu sprendimu numatytą rezultatą. Todėl ketvirtasis ir penktasis klausimai, kurių priimtinumas nėra neginčijamas, nėra laikomi kaip visiškai neturintys reikšmės pagrindinės bylos išsprendimui, todėl siūlau Teisingumo Teismui juos nagrinėti.

92.

Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar nacionalinės teisės aktai neprieštarauja EB 12 straipsniui, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės EB Sutarties taikymo srityje.

93.

Taigi iš esmės jis klausia, ar EB 12 straipsnis kartu su pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu draudžia valstybės narės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta, kad turi būti atsisakyta perduoti šios valstybės narės piliečius vykdant Europos arešto orderį, tačiau kitų valstybių narių piliečius, esančius ar gyvenančius vykdančiojoje valstybėje narėje šios pamatinio sprendimo nuostatos prasme, gali būti atsisakyta perduoti, tik jeigu jie turi nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

94.

Kelios valstybės narės įstojo į šį procesą prašydamos Teisingumo Teismo neigiamai atsakyti į šį klausimą dėl įvairių priežasčių, kurios gali būti apibendrintos, kaip toliau nurodyta.

95.

Pirma, Danijos, Vokietijos ir Austrijos vyriausybių teigimu, pamatinio sprendimo 4 straipsnis suteikia valstybėms narėms teisę nuspręsti, kad šioje nuostatoje įtvirtintais atvejais gali būti atsisakyta perduoti asmenį, bet šios valstybės neprivalo šių atvejų perkelti į nacionalinę teisę. Todėl jos naudojasi didele diskrecijos laisve priimdamos sprendimus dėl šio akto 4 straipsnio 6 punkte numatyto nevykdymo pagrindo įgyvendinimo ir turi teisę nustatyti skirtingus reikalavimus šios nuostatos taikymui šios valstybės ir kitų valstybių narių piliečiams.

96.

Antra, Nyderlandų vyriausybės teigimu, toks reguliavimas neturi būti vertinamas pagal EB 12 straipsnį, nes jis patenka ne į EB Sutarties taikymo sritį, o į policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sritį. Be to, D. Wolzenburg situacijai netaikoma EB Sutartis, nes suinteresuotasis asmuo buvo areštuotas 2006 m. rugpjūčio 1 d. pagal Šengeno informacinės sistemos įspėjimą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę.

97.

Trečia, valstybė narė turi teisę uždrausti perduoti savo piliečius. Austrijos vyriausybės teigimu, šis draudimas atitinka pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą ir 5 straipsnio 3 punktą, kuriuose nenuginčijamai laikoma, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp vykdančiosios valstybės narės piliečių ir šios valstybės.

98.

Be to, draudimas valstybei narei išduoti savo piliečius yra numatytas Protokolo Nr. 4 3 straipsnyje ( 27 ). Taip pat tai – pagrindinis principas, taikomas kituose dokumentuose, priimtuose pagal ES Sutarties VI antraštinę dalį dėl policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ( 28 ).

99.

Taip pat keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas patvirtino, kad valstybė narė gali priimti skirtingas priemones jos piliečių ir kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu, jei šis skirtingas vertinimas yra objektyviai pateisinamas ( 29 ). Nacionalinės teisės aktai, kuriais, kaip ir šioje byloje, atsisakoma perduoti šios valstybės piliečius, o šis atsisakymas taikomas tik kitų valstybių narių piliečiams, turintiems nuolatinį leidimą gyventi, yra objektyviai pateisinami, nes šios dvi Sąjungos piliečių grupės turi didesnį ryšį su vykdančiąja valstybe nare.

100.

Be to, priimdamas pamatinio sprendimo 5 straipsnio 3 punktą Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad Sąjungos piliečiai, kurie gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje, neprivalo būti vertinami taip pat, kaip tie, kurie yra šioje valstybėje neturėdami joje savo gyvenamosios vietos.

101.

Dėl toliau pateikiamų priežasčių man atrodo, kad skirtingas nagrinėjamame nacionalinės teisės akte numatytas vertinimas negali būti pateisinamas diskrecija, kuria valstybės narės naudojasi perkeldamos pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą.

102.

Pirmiausia, mano nuomone, pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyto nevykdymo pagrindo įgyvendinimas vidaus teisėje ne priklauso valstybių narių diskrecijai, o yra privalomas. Papildomai reikia pastebėti, kad net laikant, jog šis perkėlimas nėra privalomas, valstybė narė negalėtų priimti priemonės, kuri yra diskriminuojanti dėl pilietybės.

103.

Dėl pirmojo klausimo, kaip Teisingumo Teismas nurodė minėtame sprendime Kozłowski, pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytu nevykdymo pagrindu siekiama palengvinti nuteistojo asmens reintegraciją. Kadangi šis asmuo, jeigu jis yra Sąjungos pilietis, turi teisę keliauti ir apsistoti visose valstybėse narėse, jo reintegracijos sėkmė susijusi ne tik su vykdančiąja valstybe nare, bet taip pat su visomis kitomis valstybėmis narėmis ir jose gyvenančiais asmenimis.

104.

Taip pat galima samprotauti ir apie trečiųjų šalių piliečius. Kadangi Šengeno erdvėje vidinė pasienio kontrolė panaikinta, jie gali laisvai judėti šioje erdvėje. Jie taip pat gali keliauti ir apsistoti visoje Sąjungoje kaip valstybės narės piliečio šeimos nariai.

105.

Iš to matyti, kad atsivėrus sienoms valstybės narės tapo solidariai atsakingos už kovą su nusikalstamumu. Dėl šios priežasties atsirado poreikis sukurti Europos baudžiamosios teisės erdvę, kad judėjimo laisvių įgyvendinimas nepakenktų visuomenės saugumui.

106.

Todėl, mano nuomone, būtina perkelti pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą į valstybių narių teisę, kad Europos arešto orderio taikymas nepakenktų nuteistojo reintegracijai, taigi ir teisėtam visų valstybių narių interesui vykdyti nusikalstamumo prevenciją, kurią siekiama užtikrinti šioje nuostatoje įtvirtintu nevykdymo pagrindu.

107.

Todėl mano, kaip ir Komisijos, nuomone, pirmieji pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto žodžiai, t. y. „vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį“, turi būti suprantami taip, kad vykdančioji teisminė institucija turi galėti pagal vidaus teisę atsisakyti vykdyti perdavimą, kai įvykdomos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos. Mano manymu, šį vertinimą patvirtina Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR ( 30 ), kuriuo siekiama palengvinti laisvės atėmimo bausmių vykdymą valstybėje, kurioje šiuo bausmės vykdymu gali būti suteikiamos galimybės nuteistojo asmens reintegracijai.

108.

Dėl antrojo klausimo pažymėtina, kad net ir laikant, jog valstybės narės yra laisvos perkelti arba ne pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, o tuo aveju, jei perkelia, jos negali pažeisti nediskriminavimo principo.

109.

Tiesa, kad pamatinis sprendimas buvo priimtas remiantis ES Sutartimi, o ne EB Sutartimi. Taip pat tiesa, kad pilietybės teisė ir toliau priklauso suvereniai valstybių narių kompetencijai, o Bendrijos teise nėra siekiama panaikinti viso valstybės narės teisėje įtvirtinto skirtingo šios valstybės piliečių ir kitų Sąjungos piliečių vertinimo. Todėl valstybę narę ir kiekvieną jos pilietį siejančios abipusės pareigos ir teisės negali būti sistemiškai perkeliamos visiems kitų valstybių narių piliečiams ( 31 ).

110.

Tačiau iš šios prielaidos negalima daryti išvados, kad valstybės narės priimtoms nuostatoms, įgyvendinančioms aktą, susijusį su ES Sutartimi, netaikoma jokia teisėtumo kontrolė atsižvelgiant į nediskriminavimo principą.

111.

Pirma, iš teismo praktikos matyti, kad asmenys, besinaudojantys EB Sutartimi užtikrinama judėjimo laisve, turi teisę remtis EB 12 straipsniu. Judėjimo laisvės įgyvendinimas yra šiam straipsniui taikyti būtinas Bendrijos teisės elementas ( 32 ). Todėl galima vertinti valstybės narės teisės aktų atitiktį minėtam straipsniui, jei šie teisės aktai taikomi asmeniui, besinaudojančiam judėjimo laisve, net jei šie teisės aktai priklauso valstybės narės kompetencijai ( 33 ).

112.

Todėl, pavyzdžiui, minėtame sprendime Cowan Teisingumo Teismas pripažino, kad Prancūzijoje per turistinę kelionę užpultas Didžiosios Britanijos pilietis turėjo teisę remtis nediskriminavimo principu Prancūzijos įstatymo dėl žalos atlyginimo nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiems asmenims atžvilgiu, nors šis įstatymas yra vidaus teisės baudžiamojo proceso teisės nuostata. Taip pat minėtame sprendime Garcia Avello buvo nuspręsta, kad vaikai ispanai, teisėtai gyvenantys Belgijoje kaip Sąjungos piliečiai, galėjo remtis tuo pačiu principu dėl šeimos vardą reglamentuojančių Belgijos teisės nuostatų.

113.

Šie sprendimai yra nusistovėjusios teismo praktikos dalis, pagal kurią įgyvendindama jai skirtą kompetenciją valstybė narė negali pažeisti EB Sutarties nuostatų ( 34 ), įskaitant EB 12 straipsnyje įtvirtintą bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimą. Ši teismo praktika turėtų būti taikoma a fortiori, kai valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisės aktą, kaip antai pamatinį sprendimą, kaip tai patvirtina ES 47 straipsnis, pagal kurį jokia ES sutarties nuostata neturi įtakos EB sutarties nuostatoms.

114.

Iš to matyti, kad D. Wolzenburg, įgyvendindamas EB Sutartimi suteiktas judėjimo laisves, Nyderlanduose kaip Sąjungos pilietis ar ūkio subjektas turi teisę remtis EB 12 straipsniu dėl Nyderlandų teisės aktų, numatančių, kokiomis sąlygomis jis gali pasinaudoti pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu nevykdymo pagrindu.

115.

Antra, valstybė narė, įgyvendindama pamatinį sprendimą, negali pažeisti nediskriminavimo principo kaip pagrindinio principo, be kita ko, numatyto 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 14 straipsnyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių chartijos 21 straipsnyje ( 35 ).

116.

Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisę, kaip bendrųjų Bendrijos teisės principų turi laikytis EŽTK saugomų pagrindinių teisių ir teisių, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ( 36 ).

117.

Taigi gali būti vykdoma sąlygų, kurioms esant valstybė narė įgyvendina pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą nevykdymo pagrindą, atitikties nediskriminavimo principui kontrolė.

118.

Neginčijama, kad nagrinėjamuose Nyderlandų teisės aktuose įtvirtintas skirtingas vertinimas dėl pilietybės. Iš tiesų, kaip nurodo Komisija, Nyderlandų piliečiai privalomai ir besąlygiškai naudojasi nevykdymo pagrindu, tačiau šis pagrindas taikomas kitų valstybių narių piliečiams, esantiems ar gyvenantiems Nyderlanduose pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 dalies prasme, tik jeigu jie įvykdo papildomus administracinius reikalavimus.

119.

Atsižvelgiant į teismo praktiką, nediskriminavimo principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, nebent skirtingas vertinimas yra objektyviai pateisinamas ( 37 ). Taip pat reikalaujama, kad nagrinėjamas skirtingas vertinimas būtų būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui ( 38 ).

120.

Kelios valstybės narės nurodė, kad jos turi teisę nuolat atsisakyti išduoti savo pačių piliečius ir kad šiuo atveju jų piliečių ir kitų valstybių narių piliečių situacijos įgyvendinant pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą nėra panašios. Nesutinku su šiuo vertinimu dėl toliau pateikiamų priežasčių.

121.

Pirmiausia nemanau, kad absoliutus negalėjimas išduoti vykdančiosios valstybės narės piliečius atitinka pamatinį sprendimą.

122.

Pirma, konstatuoju, kad pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte vykdančiosios valstybės narės piliečio statusas nurodytas taip pat, kaip ir šioje valstybėje „esančių“ ar „gyvenančių“ asmenų statusas, todėl sprendimas neišduoti gali būti priimamas tik vykdančiajai teisminei institucijai kiekvienu atveju įvertinus konkrečią prašomo perduoti asmens situaciją.

123.

Antra, pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytu nevykdymo pagrindu siekiama prašomam perduoti asmeniui suteikti galimybes reintegruotis. Šioje nuostatoje numatydamas vykdančiosios valstybės narės piliečio statusą Sąjungos teisės aktų leidėjas darė prielaidą, kad šis statusas reiškia prezumpciją, jog egzistuoja ryšiai tarp prašomo perduoti asmens ir vykdančiosios valstybės narės, kurie leidžia manyti, kad bausmės atlikimas šioje valstybėje gali palengvinti šią reintegraciją.

124.

Tačiau nemanau, kad valstybė narė šią prezumpciją galėtų laikyti nenuginčijama. Tai gali įrodyti įvairios žmonių situacijos, su kuriomis kiekvieną dieną susiduria valstybės narės teisminės institucijos. Todėl galima įsivaizduoti atvejį, kai Nyderlandų pilietis, daugelį metų gyvenantis kitoje nei Nyderlandų Karalystė valstybėje narėje, joje turintis šeimą ir darbą, iš jos išvyko tik dėl to, kad išvengtų pirmojoje valstybėje jam paskirtos bausmės vykdymo. Nemanau, kad tokioje situacijoje būtų galima neginčijamai laikyti, kad suinteresuotojo asmens reintegracija bus geriau užtikrinta, jei bausmė bus atliekama Nyderlanduose.

125.

Todėl manau, kad pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu siekiamas reintegracijos tikslas negali būti pasiektas neindividualizuojant bausmės vykdymo tvarkos, o tai reiškia, kad teismas gali naudotis visomis savo teisminėmis galiomis ir visiška diskrecija. Todėl, mano nuomone, šis tikslas negali pateisinti to, kad tuo atveju, kai Europos arešto orderis išduotas valstybės piliečio atžvilgiu, ši valstybė narė nesuteikia jokios diskrecijos kompetentingai teisminei institucijai. Todėl teisminė institucija turėtų spręsti dėl prašymo perduoti, jei atitinkamas asmuo, kaip minėtu atveju, neturi jokių kitų ryšių su vykdančiąja valstybe nare, išskyrus jos pilietybę.

126.

Antra, man atrodo, kad absoliutus negalėjimas išduoti vykdančiosios valstybės narės piliečių yra nesuderinamas su pamatinio sprendimo sistema ir tikslais.

127.

Tai, kad valstybė neišduoda savo piliečių, yra tradicinis ekstradicijos teisės principas. Jis pripažįstamas Europos konvencijoje dėl ekstradicijos, kurią 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje pasirašė Europos Tarybos valstybės narės ir kurios 6 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad kiekviena pasirašiusioji šalis turi teisę atsisakyti išduoti savo piliečius.

128.

Savo piliečių ekstradicijos draudimo principas kyla iš valstybių suvereniteto savo piliečių atžvilgiu, abipusių valstybę ir piliečius siejančių pareigų ir pasitikėjimo kitų valstybių teisinėmis sistemomis trūkumo. Tarp šio principo pagrindų taip pat minima ir valstybės pareiga apsaugoti savo piliečius, kad jiems nebūtų taikoma užsienio baudžiamosios teisės sistema, kurios proceso jie nežino, nemoka kalbos ir sunkiai gali apsiginti ( 39 ).

129.

Pamatinis sprendimas aiškiai panaikina šį principą tarp valstybių narių. Kaip matyti iš sprendimo konstatuojamųjų dalių ir straipsnių, ypač 31 straipsnio, aiškus šio sprendimo tikslas – panaikinti ekstradicijos procedūrą tarp valstybių narių ir ją pakeisti perdavimo sistema, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti perduoti tik priimdama motyvuotą sprendimą, grindžiamą kuriuo nors iš pamatinio sprendimo 3 ir 4 straipsniuose išvardytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis.

130.

Pamatinis sprendimas grindžiamas abipusio pripažinimo principu. Kaip numatyta šio pamatinio sprendimo šeštoje konstatuojamojoje dalyje, Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurią Europos Vadovų Taryba, susirinkusi 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje, pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.

131.

Vadovaujantis šiuo principu, sprendimas, priimtas vienos valstybės teisminės institucijos pagal šios valstybės teisę, tiesiogiai ir visas galioja visoje Sąjungoje, ir kompetentingos valstybių narių institucijos turi padėti vykdyti šį sprendimą taip pat, kaip ir savo valstybės teisminių institucijų priimtus sprendimus ( 40 ). Taigi teismo sprendimas nuo šiol taikomas ne tik jį priėmusios valstybės teritorijoje, bet ir visoje Sąjungoje.

132.

Iš to matyti, kad jei valstybės narės teisminė institucija prašo perduoti asmenį, dėl kurio priimtas įsiteisėjęs nuosprendis, arba siekdama patraukti šį asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jos sprendimas turi būti savaime pripažįstamas ir vykdomas visose valstybėse narėse, nebent egzistuoja pamatiniame sprendime minimi nevykdymo pagrindai. Kitaip tariant, sutikdamos kurti Europos teisminio bendradarbiavimo erdvę, ypač Europos arešto orderio mechanizmą abipusio pripažinimo principo pagrindu, valstybės narės atsisakė suverenių galių apsaugoti savo piliečius nuo kitų valstybių narių teisminių institucijų vykdomų tyrimų ir jų paskirtų sankcijų.

133.

Toks atsisakymas tapo galimas, nes, atsižvelgiant į pamatinio sprendimo dešimtą konstatuojamąją dalį, „Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu“.

134.

Pirmiausia šis pasitikėjimas buvo išreikštas tuo, kad valstybės narės atsisakė įgyvendinti savo teisę patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, remdamosi ne bis in idem principu, įtvirtintu Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ( 41 ) 54 straipsnyje, pagal kurį asmuo, kurio teismo procesas vienoje valstybėje narėje yra galutinai pasibaigęs, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje valstybėje narėje.

135.

2003 m. vasario 11 d. Sprendime Gözütok ir Brügge ( 42 ) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šis principas, nepaisant sankcijos paskyrimo būdų, būtinai nulemia, kad valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena šių valstybių turi priimti kitose valstybėse narėse galiojančią baudžiamąją teisę, net jeigu jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą ( 43 ).

136.

Šį pasitikėjimą lemia daugelis veiksnių. Viena vertus, visos valstybės narės, įkurdamos Europos Bendrijas ar į jas įstodamos, įrodė, kad yra teisinės valstybės, kuriose gerbiamos pagrindinės teisės, numatytos EŽTK, o nuo 2000 m. gruodžio 7 d. – Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijoje. Be to, visos šios valstybės ne tik ratifikavo šią Konvenciją ir paskelbė Chartiją, bet ir taiko teisinės valstybės koncepciją, kaip pabrėžė Komisija pamatinio sprendimo pasiūlymo motyvų 1 punkte ( 44 ).

137.

Nepaisant to, kad šiuo metu materialinė ir proceso baudžiamoji teisė Europos Sąjungos mastu nėra visiškai suderinta, valstybės narės sugebėjo pasiekti, kad vienose valstybėse narėse traukiant baudžiamojon atsakomybėn ir teisiant kitų valstybių narių piliečius būtų gerbiamos šių piliečių teisės ir kad jie galėtų tinkamai gintis, nepaisant kalbos sunkumų ir proceso neišmanymo.

138.

Kita vertus, valstybės narės ir jos piliečių pasitikėjimas kitų valstybių narių teisingumo sistema yra logiškas ir neišvengiamas bendrosios rinkos bei Europos Sąjungos pilietybės sukūrimo rezultatas.

139.

Pagal EB sutartyje įtvirtintas judėjimo laisves kiekviena valstybė narė įsipareigoja leisti kitų valstybių narių piliečiams savo teritorijoje vykdyti nepriklausomą ekonominę veiklą ar dirbti pagal darbo sutartį tokiomis pat sąlygomis, kokias sudaro savo piliečiams.

140.

Sukūrus Sąjungos pilietybę, buvo įveiktas papildomas etapas, nes kiekviena valstybė narė privalo savo teritorijoje priimti kitų valstybių narių piliečius, norinčius joje apsigyventi, jei šie piliečiai bent pirmus penkerius metus turi pakankamai lėšų ir socialinį draudimą. Valstybė jiems taip pat turi leisti dalyvauti vietos savivaldos bei Europos Parlamento rinkimuose. Galiausiai valstybių diplomatinių ir konsulinių įstaigų apsauga turi būti prieinama bet kuriam trečiojoje valstybėje esančiam Sąjungos piliečiui, jeigu jis neturi galimybės pasinaudoti tos valstybės narės, kurios pilietis yra, apsauga.

141.

Bendrosios rinkos sukūrimas ir Sąjungos pilietybė laipsniškai įpareigojo valstybes nares kitų valstybių narių piliečius vertinti taip pat, kaip ir savus ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo srityse. Šie procesai taip pat suteikia galimybę kiekvienam piliečiui išvykti gyventi ar dirbti į pasirinktą Sąjungos valstybę narę kaip ir bet kuriam tos valstybės piliečiui.

142.

Taigi atėjo laikas šią teisinę sistemą papildyti vienodu požiūriu teismuose. Kitaip tariant, kadangi Sąjungos pilietis nuo šiol visose valstybėse narėse daugeliu atveju turi tokias pačias teises kaip ir tos valstybės piliečiai, teisinga, kad jis turėtų ir tokias pačias pareigas baudžiamosiose bylose. Tai reiškia, kad jeigu priimančiojoje valstybėje narėje įvykdo nusikalstamą veiką, jis turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir teisiamas tos valstybės teismuose kaip ir jos pačios piliečiai ir joje atlikti bausmę, išskyrus, jeigu jos atlikimas kilmės valstybėje gali padidinti jo reintegracijos galimybes.

143.

Pamatiniame sprendime įtvirtinto savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimą, jei reikalinga, taip pat patvirtina šio sprendimo 33 straipsnyje numatytos pereinamosios nuostatos Austrijos Respublikos atžvilgiu, pagal kurias ši valstybė narė gali išlaikyti šį principą tiek laiko, kiek yra reikalinga norint pakeisti jos Konstituciją, bet ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 31 dienos.

144.

Tiesa, Sprendimo 2002/946, priimto vėliau nei pamatinis sprendimas, 5 straipsnyje aiškiai numatytas atvejis, kai valstybė narė pagal savo teisės aktus „neišduoda savo piliečių“ ir įtvirtinta, kad šiuo atveju asmuo, įtariamas kitoje valstybėje narėje įvykdęs šiame akte numatytas nusikalstamas veikas, turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 6 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šios nuostatos, įtvirtintos dokumente, kurio tikslas – sustiprinti konkrečios nusikalstamos veikos prevenciją, neturi lemti pamatinio sprendimo aiškinimo.

145.

Galiausiai nemanau, kad tai, jog valstybė narė, vykdydama Europos arešto orderį, perduoda savo pilietį, pažeistų pagrindines teises ir ypač Protokolo Nr. 4 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią joks asmuo negali būti išduotas iš valstybės, kurios pilietis jis yra.

146.

Pirma, kitos valstybės narės teisminių institucijų vykdomas perdavimas neturi būti laikomas išdavimu šios nuostatos prasme.

147.

Antra, pamatiniame sprendime įtvirtintas savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimas neatima iš vykdančiosios teisminės institucijos galimybės imtis bet kokių atitinkamo asmens apsaugos priemonių, jei ypatingais atvejais paaiškėja, kad prašymas perduoti kelia grėsmę pagrindinėms šio asmens teisėms.

148.

Nors pamatinio sprendimo, kaip ir bet kurio antrinės teisės akto, galiojimas priklauso nuo jo suderinamumo su pagrindinėmis teisėmis ( 45 ) ir valstybės narės, įgyvendindamos šį sprendimą, kaip ir bet kurį kitą Bendrijos teisės aktą, privalo laikytis šių teisių, Taryba pamatinio sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje pabrėžė, kad šiame sprendime įtvirtinta pareiga perduoti jokiu būdu neturi pažeisti pagrindinių teisių ir ES 6 straipsnyje įtvirtintų principų.

149.

Taigi vykdančioji teisminė institucija tam tikrais išimtiniais atvejais gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, kai, kaip teigiama pamatinio sprendimo dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje, „yra objektyvių priežasčių manyti, kad minėtas arešto orderis yra išduotas, siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo (jos) lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, tautybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba kad to asmens padėtis gali būti pažeista dėl bet kurios iš tų priežasčių“.

150.

Be to, reikia priminti, kad jei valstybė narė priima baudžiamosios materialinės ar procesinės teisės nuostatas, pažeidžiančias ES 6 straipsnyje įtvirtintus principus, Taryba gali sustabdyti pamatinio sprendimo vykdymą, taikydama ES 7 straipsnį, kaip nurodyta šio sprendimo dešimtoje konstatuojamojoje dalyje.

151.

Įvairių garantijų įtvirtinimas pamatiniame sprendime, kurių pats teisės aktas nesukuria, nes minėtos garantijos jau yra Bendrijos teisės sistemos dalis, rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį, kad pamatiniu sprendimu įdiegtos naujovės, pavyzdžiui, savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimas, nesumenkintų pagrindinių teisių apsaugos.

152.

Taigi valstybės narės, nepakenkdamos pamatinio sprendimo veiksmingumui, savo vidaus teisėje negali priimti nuostatų, kuriomis būtų įtvirtinta nuolatinė išimtis jų piliečių naudai.

153.

Bet kuriuo atveju net laikant, kad pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktas gali būti aiškinamas taip, kad valstybė narė turi teisę nuolat atsisakyti perduoti savo piliečius, toks aiškinimas negalėtų pateisinti nagrinėjamoje Nyderlandų teisės nuostatoje įtvirtinto skirtingo vertinimo.

154.

Pagal pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktą kitos valstybės narės pilietis, kuris yra ar gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje šios nuostatos prasme, yra prilyginamas šios valstybės piliečiui, nes jis turi turėti galimybę, kad dėl jo būtų priimtas sprendimas neperduoti ir todėl atlikti bausmę minėtoje valstybėje.

155.

Tokio piliečio neįtraukimas į minėtos nuostatos taikymo sritį reiškia, kad prašomas perduoti asmuo priverstinai privalo atlikti savo bausmę išduodančiojoje valstybėje narėje, nesvarbu, kokia šios bausmės trukmė ir koks atstumas tarp vykdančiosios valstybės narės ir išduodančiosios valstybės narės.

156.

Dėl to praktiškai būtų neįmanoma ar labai sunku palaikyti nuteistojo asmens ir jo artimųjų santykius lankant nuteistą asmenį įkalinimo vietoje bei tęsti šio asmens profesinę veiklą, pavyzdžiui, jei asmuo atlieka bausmę atviroje kolonijoje.

157.

Toks skirtingas vertinimas atrodo aiškiai neproporcingas atsižvelgiant į situaciją, kuri gali egzistuoti tarp vykdančiosios valstybės narės piliečių ir kitų valstybių narių piliečių, esančių ar gyvenančių vykdančiojoje valstybėje pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, jei ši nuostata turėtų būti aiškinama pagal Nyderlandų vyriausybės ginamą nuomonę.

158.

Todėl, mano nuomone, nagrinėjami Nyderlandų teisės aktai prieštarauja nediskriminavimo principui.

159.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau nuspręsti, kad EB 12 straipsnis, skaitomas kartu su pamatinio sprendimo 4 straipsnio 6 punktu, draudžia valstybės narės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta, kad turi būti atsisakyta perduoti šios valstybės narės piliečius vykdant Europos arešto orderį, tačiau kitų valstybių narių piliečius, esančius ar gyvenančius vykdančiojoje valstybėje narėje šios pamatinio sprendimo nuostatos prasme, gali būti atsisakyta perduoti, tik jeigu jie turi nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

160.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, į Rechtbank Amsterdam pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: