I — Įvadas

II — Teisinis pagrindas

A — Bendrijos teisės aktai

1. Direktyva 76/207/EEB

2. Direktyva 92/85/EEB

B — Nacionalinė teisė

III — Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

IV — Procesas Teisingumo Teisme

V — Esminiai bylos dalyvių argumentai

A — Dėl pirmųjų dviejų klausimų

B — Dėl trečiojo klausimo

VI — Teisinis vertinimas

A — Įvadinės pastabos dėl dviejų prejudiciniuose klausimuose minėtų direktyvų persipynimo

B — Iš bylos medžiagos išplaukiančių struktūrinių apsaugą nuo atleidimo iš darbo reglamentuojančių Liuksemburgo teisės aktų elementų apibendrinimas

C — Dėl atskirų prejudicinių klausimų reikšmingumo sprendimui priimti ir dėl iš to išplaukiančios atsakymų į juos tvarkos

D — Dėl trečiojo prejudicinio klausimo – galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo neturėjimas

1. Dalykas ir reikšmė

2. Veiksminga teisinė apsauga

3. Valstybėje narėje numatyti teisių gynimo būdai ir vienodo požiūrio principas

a) Dėl tinkamo diskriminacijos kriterijaus nustatymo

b) Tiesioginė diskriminacija

c) Mažiau palankių sąlygų sudarymas

d) Tarpinė išvada

E — Dėl pirmųjų pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų dalių – termino pranešimo apie nėštumą nustatymas

F — Dėl antros pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų dalies – ieškinio pateikimo terminas

1. Dėl bendro naikinamųjų terminų iš Bendrijos teisės kylančių teisių teisminei gynybai leistinumo

2. Samprotavimai dėl veiksnių, kurie galėtų būti reikšmingi apskaičiuojant ieškinio pateikimo terminus atleidimo atveju

3. Penkiolikos dienų ieškinio pateikimo terminas pagal nacionalinę teisę

4. Tarpinė išvada

VII — Išvada

1.

Pagrindinėje byloje nėščia darbuotoja skundžia darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva su įspėjimu ir be įspėjimo neteisėtumą. Ji mano, kad dėl šio darbo santykių nutraukimo gali imtis dvejopų teisinių priemonių: pirma, pateikdama ieškinį dėl sprendimo panaikinimo ir, antra, pateikdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, kaip ir kitose apsaugą nuo atleidimo iš darbo reglamentuojančios nacionalinės teisės srityse. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia du klausimus dėl nacionalinių terminų nustatymo pranešti apie nėštumą bei pateikti ieškinį, kai darbo santykiai nėštumo metu nutraukiami darbdavio iniciatyva, atitikties taikytinai Bendrijos teisei.

2.

Šiame kontekste šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) ( 2 ) 10 ir 12 straipsnių bei 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu ( 3 ), su pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB ( 4 ) (toliau – Direktyva 76/207), 2 straipsnio.

3.

Direktyvos 76/207 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Remiantis toliau išdėstytomis nuostatomis, vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties.

2.   Šioje direktyvoje vartojamos tokios sąvokos:

<…>

7.   Ši direktyva nepažeidžia nuostatų, reglamentuojančių moterų apsaugą, ypač nėštumo ir motinystės atžvilgiu.

<…>

Mažiau palankios sąlygos moteriai dėl nėštumo ar motinystės atostogų tokia prasme, kaip vartojama Direktyvoje 92/85/EEB, yra diskriminacija tokia prasme, kaip vartojama šioje direktyvoje.

<…>“

4.

Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties valstybiniame ar privačiame sektoriuose, įskaitant valstybės įstaigas, dėl:

<…>

<…>“

5.

Direktyvos 76/207 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad laikantis šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad tai būtina, taikinimo sistemą net pasibaigus tariamiems diskriminuojantiems santykiams.

2.   Valstybės narės savo nacionalinėse teisinėse sistemose numato priemones, kurios būtinos, siekiant realiai ir veiksmingai kompensuoti ar atlyginti nuostolius ir žalą, kurią patyrė nukentėjęs asmuo dėl diskriminacijos, prieštaraujančios 3 straipsniui, tokiu būdu, kuris atgrasintų ir būtų proporcingas patirtai žalai <…>“

6.

Direktyvos 76/207 8d straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikytinų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti.

Sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos sumokėjimas nukentėjusiajam, turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. <…>“

7.

Direktyvos 2002/73 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į vienodo požiūrio principą, nuolat pripažindavo, kad nepalankių sąlygų, susijusių su moterų nėštumu ar motinyste, taikymas yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties.

8.

Direktyvos 2002/73 devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinės taisyklės dėl terminų pareikšti ieškinius yra priimtinos, jeigu jos nėra mažiau palankios nei terminai panašiems vietos ieškiniams pareikšti ir dėl jų Bendrijos teisės aktais suteiktos teisės netampa praktiškai neįgyvendinamos.

9.

2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) ( 6 ), kuri dėl įsigaliojimo laiko nėra taikytina faktinėms pagrindinės bylos aplinkybėms, remiantis jos pirma konstatuojamąja dalimi, siekiant aiškumo į vieną tekstą sujungiamos pagrindinės šios srities nuostatos. Direktyvos 2006/54 34 straipsnio 1 dalimi Direktyva 76/207 (iš dalies pakeista Direktyva 2002/73) panaikinama nuo 2009 m. rugpjūčio 15 dienos.

10.

Direktyvos 92/85 devintoje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad garantuojant nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, moterims neturėtų būti sudaromos blogesnės sąlygos darbo rinkoje ir neturėtų būti pažeidžiamos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris.

11.

Remiantis Direktyvos 92/85 penkiolikta konstatuojamąja dalimi, atleidimo iš darbo dėl su jų padėtimi susijusių priežasčių rizika gali neigiamai paveikti nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų fizinę ir psichinę būseną ir todėl turėtų būti priimtos nuostatos dėl tokio atleidimo iš darbo uždraudimo.

12.

Nėščia darbuotoja pagal Direktyvą 92/85, remiantis jos 2 straipsnio a punkte pateikta apibrėžtimi, laikoma nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką.

13.

Direktyvos 92/85 10 straipsnyje „Draudimas atleisti iš darbo“, numatyta:

„Kad būtų garantuotas 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:

14.

Direktyvos 92/85 12 straipsnyje „Teisių gynimas“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato savo nacionalinėje teisinėje sistemoje tokias priemones, kurios suteikia teisę visoms darbuotojoms, manančioms, kad buvo pažeistos jų teisės dėl šioje direktyvoje numatytų pareigų nesilaikymo, pateikti ieškinį teisme ir (arba) sutinkamai su nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika kreiptis į kitas kompetentingas institucijas.“

15.

Liuksemburgo Darbo kodekso (Code du travail) pirmos knygos IV skirsnio „Darbo sutarties nutraukimas“ 1 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl įprasto atleidimo iš darbo „Atleidimas laikantis pranešimo apie atleidimą iš darbo termino“, o 2 dalyje – nuostatos dėl neįprasto atleidimo iš darbo „Atleidimas dėl svarbios priežasties“. Šio skirsnio 3 dalis, kurioje yra L. 124-11 ir L. 124-12 straipsniai, vadinasi „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva piktnaudžiaujant teise“.

16.

Liuksemburgo Darbo kodekso L. 124-11 straipsnyje nustatyta:

17.

Darbo kodekso L. 124-12 straipsnyje numatyta:

<…>

18.

Darbo kodekso L. 337-1 straipsnyje nustatyta:

19.

Ieškovė pagrindinėje byloje, V. Pontin, 2005 m. lapkričio mėnesį neterminuotai darbui visą darbo dieną kaip sekretorė-asistentė buvo įdarbinta įmonėje T-COMALUX SA (toliau – T-COMALUX).

20.

2007 m. sausio 18 d. registruotu laišku, kuris V. Pontin buvo įteiktas 2007 m. sausio 22 d., T-COMALUX, nenurodydama priežasčių, nutraukė darbo sutartį, laikantis 2 mėnesių išankstinio įspėjimo laikotarpio, kuris buvo nustatytas nuo 2007 m. sausio 31 d. iki kovo 30 dienos.

21.

Pagrindinėje byloje nesutariama, ar 2007 m. sausio 19 d. raštu V. Pontin buvo išsiuntusi T-COMALUX nedarbingumo pažymą.

22.

2007 m. sausio 24 d. V. Pontin išsiuntė T-COMALUX elektroninį laišką „Dėl nedarbingumo pratęsimo“, kuriame nurodė, kad jos „sveikatos būklė nepagerėjo“. Todėl, priešingai nei numatyta, kitą dieną ji į darbą atvykti negalės. Jos teigimu, savo nedarbingumo pažymą T-COMALUX ji atsiųs kuo greičiau.

23.

Tuomet 2007 m. sausio 25 d. registruotu laišku su įteikimo pranešimu T-COMALUX, nesilaikydama pranešimo apie atleidimą iš darbo termino, nutraukė darbo sutartį. Kaip atleidimo pagrindimas buvo nurodytas nepateisinamas neatvykimas į darbą daugiau kaip 3 dienas. Anot įmonės, V. Pontin nebuvo atvykusi į darbą nuo penktadienio, 2007 m. sausio 19 d., tačiau iki atleidimo iš darbo nesilaikant pranešimo termino dienos T-COMALUX nebuvo gavusi iš jos nedarbingumo pažymos. Be to, iš 2007 m. sausio 24 d. elektroninio laiško nėra matyti nedarbingumo trukmės. Darbuotoja atleidžiama iš darbo dėl sunkaus pažeidimo, nes, remiantis įstatymo nuostatomis, dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo nedarbingas darbuotojas dar tą pačią dieną asmeniškai ar per įgaliotinį turi informuoti darbdavį arba jo atstovą apie savo nedarbingumą. Ne vėliau kaip per 3 neatvykimo į darbą dienas darbuotojas privalo pateikti darbdaviui gydytojo pažymą apie nedarbingumą ir jo preliminarią trukmę.

24.

2007 m. sausio 26 d. raštu, kuris registruotu laišku su įteikimo pranešimu pasiekė T-COMALUX 2007 m. sausio 30 d., V. Pontin, pateikdama atitinkamą pažymą, informavo darbdavį apie savo nėštumą bei preliminarią gimdymo datą. Be to, pareiškė, kad dėl to jai taikoma apsauga nuo atleidimo iš darbo, tad jai įteiktas atleidimo lapelis yra niekinis. Ji taip pat paprašė raštu pranešti tikslius sprendimo dėl atleidimo iš darbo motyvus. Prie laiško ji pridėjo savo ligos pažymą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 25 d. iki 2007 m. vasario 4 dienos.

25.

Kadangi V. Pontin negavo atsakymo į šį raštą, 2007 m. vasario 5 d. ji pateikė ieškinį Tribunal du Travail de et à Esch-sur-Alzette, kuriame paprašė konstatuoti jos atleidimo negaliojimą ab initio, remiantis Įstatymu dėl dirbančių moterų motinystės apsaugos (Loi concernant la protection de la maternité de la femme au travail).

26.

2007 m. kovo 30 d. Sprendimu naujos sudėties šio teismo kolegija pripažino neturinti jurisdikcijos nagrinėti V. Pontin prašymo konstatuoti jos 2007 m. sausio 18 d. atleidimą negaliojančiu ab initio. Pagrįsdamas savo sprendimą, šis teismas nurodė, kad savo prašymą dėl atleidimo negaliojimo ab initio V. Pontin turėjo pateikti teismo pirmininkui ( 11 ), nes dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo nėštumo laikotarpiu, remiantis Liuksemburgo darbo kodekso L. 337-1 straipsniu, tik jis turi specialią jurisdikciją pripažinti atleidimą iš darbo negaliojančiu ab initio ( 12 ). Šio sprendimo V. Pontin neskundė.

27.

Savo nauju ieškiniu V. Pontin prašo priteisti žalos atlyginimą dėl atleidimo piktnaudžiaujant teise. Nagrinėjant šį ieškinį, 2007 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. vasario 12 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme įvyko viešieji posėdžiai.

28.

Šioje situacijoje Tribunal du Travail de et à Esch-sur-Alzette2008 m. vasario 12 d. Sprendimu pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

29.

Sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. vasario 18 dieną.

30.

Pagrindinės bylos šalys, Italijos bei Liuksemburgo vyriausybės bei Komisija pateikė savo rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą.

31.

Pasibaigus rašytinei proceso daliai, 2009 m. sausio 14 d. įvyko teismo posėdis, kuriame savo pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys bei Komisija.

32.

V. Pontin teigia, kad Direktyva 92/85 siekiama suteikti veiksmingą apsaugą jos taikymo srityje, be kita ko, nustačius draudimą nutraukti darbo sutartį. Jos nuomone, šios direktyvos 12 straipsnis aiškintinas taip, kad valstybės narės privalo garantuoti nėščioms darbuotojoms veiksmingą apsaugą nuo atleidimo iš darbo, o tai, be kita ko, apima atitinkamą nuostatą dėl teisių gynimo priemonių bei dėl teismo proceso. Teisinės apsaugos veiksmingumas, be kita ko, priklauso nuo to, kokiu laikotarpiu disponuoja suinteresuotieji asmenys savo teisėms apginti ir kokios apskundimo priemonės tam yra numatytos.

33.

Jos teigimu, šiuo atžvilgiu Liuksemburgo teisė neatitinka Direktyvos 92/85 reikalavimų. Formalus aštuonių dienų laikotarpis nuo pranešimo apie atleidimą iš darbo įteikimo, per kurį tuo atveju, jei pranešimas buvo įteiktas iki tol, kol nėštumas buvo konstatuotas gydytojo, darbuotoja, registruotu laišku atsiųsdama pažymą, gali pateikti įrodymų apie savo būklę, yra pernelyg griežtas ir nesuderinamas su veiksminga apsauga. Be to, Liuksemburgo teisė reikalauja, kad nėščia darbuotoja savo ieškinį dėl panaikinimo turi pateikti darbo teismo pirmininkui, t. y. numato specialųjį teismingumą, o kiti darbo teisės ginčai teiktini nagrinėti darbo teismui, kuris sprendžia bylas kolegijomis, t. y. pirmininkas ir du asesoriai. Ši nuostata reiškia, kad nėščia darbuotoja turi turėti detalių teismo proceso žinių, o tai prieštarauja Direktyva 92/85 siekiamai veiksmingai teisinei apsaugai. Be to, ieškinio pateikimo terminas siekia tik penkiolika dienų, o bendrai nacionalinėje darbo teisėje ieškiniui dėl atleidimo iš darbo panaikinimo galioja trijų mėnesių pateikimo terminas.

34.

Dėl pirmojo klausimo T-COMALUX pažymi, kad Liuksemburgo teisė neprieštarauja Direktyvos 92/85 nuostatoms nei dėl aštuonių dienų laikotarpio pranešti apie nėštumui, nei dėl penkiolikos dienų ieškinio pateikimo termino. Aštuonių dienų laikotarpį reikia suprasti taip, jog darbdavys turi sužinoti apie nėštumą kuo greičiau, kad būtų galima nedelsiant taikyti Direktyvoje 92/85 numatytą apsaugą. Penkiolikos dienų terminas, viena vertas, skirtas nėščiai darbuotojai apsaugoti, o kita vertus, būtinas dėl teisinio saugumo. Be šių dviejų terminų negali atsiskleisti direktyvoje numatyta apsauga.

35.

Dėl antrojo klausimo T-COMALUX teigia, kad į jį reikia atsakyti tik tuomet, jei būtų neigiamai atsakyta į pirmąjį klausimą. Abu minėti laikotarpiai nėra pernelyg trumpi. Kad būtų galima pasinaudoti direktyvos suteikiama apsauga, būtina, kad apie nėštumą darbdaviui būtų pranešta per kuo trumpesnį laiką. Jeigu tokia informaciją nebuvo pateikta iki pranešimo apie atleidimą iš darbo, tai būtina kuo greičiau ištaisyti. Ieškinio pateikimo terminas užtikrina, kad bus nedelsiant sureaguota į atleidimą iš darbo, kai nebuvo žinoma apie nėštumą.

36.

Italijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 92/85 10 bei 12 straipsnius atitinka tai, jog nacionalinis įstatymų leidėjas numato ieškinio pateikimo terminą panaikinti atleidimą iš darbo per nėštumą. Tačiau, jos nuomone, tokie terminai, kaip antai du šiuo atveju numatytieji nacionalinėje teisėje, turint omenyje, jog būtina veiksmingai užtikrinti direktyvoje nustatytą tikslą, ir tai visų pirma išplaukia iš sprendimo Marshall ( 13 ), yra pernelyg trumpi. Dėl psichinės ir fizinės būklės nėštumo laikotarpiu laikytis tokių trumpų terminų sudėtinga.

37.

Liuksemburgo vyriausybė pažymi, kad nacionalinėje teisėje numatyti terminai nėra pernelyg trumpi. Ieškinio dėl panaikinimo klausimu būtina prisiminti, kad dėl galimos reintegracijos į įmonę teisinio saugumo principas darbuotojui turi ypatingos reikšmės. Be to, iš nacionalinės teismų praktikos matyti, kad darbuotojos, kuri iš tikrųjų neturėjo galimybės pasinaudoti teisėmis, visų pirma dėl to, kad pati nebuvo pastebėjusi savo nėštumo, atveju terminų nesilaikoma.

38.

Komisija pastebi, kad aštuonių dienų terminas pranešti apie nėštumą laikytinas nacionaline Direktyvos 92/85 perkėlimo priemone. Kad galėtų pasinaudoti apsauga nuo atleidimo iš darbo direktyvos 10 straipsnio prasme, darbuotoja turi būti ne tik nėščia, bet ir, vadovaujantis nacionaline praktika, pranešti apie tai darbdaviui.

39.

Dėl nacionalinėje teisėje numatyto dviejų savaičių ieškinio pateikimo termino, be kita ko, primintini sprendimai Preston ( 14 ) ir Levez ( 15 ), iš kurių matyti, kad valstybėms narėms iš principo leidžiama nustatyti naikinamuosius terminus pasinaudoti Bendrijos užtikrinamomis teisėmis. Tačiau toks ieškinio pateikimo terminas, koks numatytasis, kuris yra trumpesnis nei bendruosiuose apsaugą nuo atleidimo iš darbo reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas terminas, nėra suderinamas su Bendrijos teise, nes jis pažeidžia veiksmingumo ir ekvivalentiškumo principus. Nėščiai darbuotojai neįmanoma arba labai sunku pasinaudoti teisėmis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju ieškinio pateikimo terminas prasideda jau tuomet, kai darbdavys atidavė pranešimą apie atleidimą iš darbo pašte. Šitaip laikas iki laiško gavimo galiausiai dar labiau gali sutrumpinti ieškinio pateikimo terminą. Be to, dažnai sudėtinga per trumpą laiką rasti advokatą, kuris konsultuotų bei atstovautų. Komisijos nuomone, šiuo atveju nėra matyti kokio nors bendrojo santykinai trumpesnio laiko pateisinimo.

40.

Šia tema V. Pontin pažymi, kad Direktyvai 76/207 prieštarauja tai, kad dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo galimybės atleidimo atveju nėščios darbuotojos traktuojamos kitaip nei visi kiti darbuotojai, su kuriais nutraukiama darbo sutartis. Skirtingas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas. Šiuo atveju konstatuotina direktyvai prieštaraujanti diskriminacija dėl lyties.

41.

Be to, reikia paminėti, kad anksčiau galiojusiuose Liuksemburgo teisės aktuose dėl nėščių darbuotojų apsaugos profesiniame gyvenime buvo aiškiai numatyta, kad nėščia darbuotoja taip pat turi teisę pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Pagal Liuksemburgo teisę darbuotojos, kurios buvo atleistos iš darbo dėl santuokos, turi teisę pasirinkti ieškinį dėl grąžinimo į darbą arba dėl žalos atlyginimo.

42.

T-COMALUX dėl trečiojo klausimo pažymi, kad Direktyva 76/207 nedraudžia, jog atleidimo iš darbo per nėštumą atveju nacionalinis įstatymų leidėjas darbuotojams neleidžia pateikti ieškinio dėl žalos atlyginimo. Taip yra todėl, kad nėštumo metu galioja speciali apsauga, kurią sudaro teisė pateikti ieškinį dėl panaikinimo. Dėl to jokia diskriminacija nekonstatuotina.

43.

Dėl trečiojo klausimo Italijos vyriausybė teigia, kad bet koks mažiau palankus traktavimas per nėštumą yra diskriminacija dėl lyties. Tai, kad nėštumo metu darbuotojoms nesuteikiama galimybė pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau tokia galimybė suteikiama kitais atleidimo iš darbo atvejais, įskaitant atleidimą dėl santuokos, neatitinka veiksmingos apsaugos bei prieštarauja direktyvai. Šiuo atžvilgiu iš neseniai priimto sprendimo Paquay ( 16 ) matyti, kad, siekdamos Direktyvos 76/207 tikslų, Bendrijos teisės pažeidimus valstybės narės turi persekioti pagal panašias materialiąsias ir procesines taisykles kaip ir savo pobūdžiu ir sunkumu panašius nacionalinės teisės pažeidimus. Tokia Liuksemburgo teisės nuostata, kokia nagrinėjama, neatitinka šių reikalavimų. Šios vyriausybės nuomone, tokiai išvadai neturi įtakos ir tai, jog egzistuoja teisė į ieškinį dėl panaikinimo.

44.

Liuksemburgo vyriausybės teigimu, neteisinga, jog aštuonių dienų terminą bei penkiolikos dienų ieškinio pateikimo terminą praleidusi nėščia darbuotoja neturi teisės pateikti ieškinio dėl žalos atlyginimo. Jos nuomone, prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagrįstas neteisingu nacionalinės teisės aiškinimu. Nors Darbo kodekso L-337-1 straipsnis suteikia specialiąją apsaugą nėščioms darbuotojoms, tai nereiškia, jog negalioja bendrosios nuostatos dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo. Dėl to Liuksemburgo teisė atitinka direktyvą.

45.

Komisija teigia, kad nacionalinės teisės aktai, nesuteikiantys nėščiai darbuotojai galimybės pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį pateikti apskritai visuomet įmanoma atleidimo atveju, yra diskriminuojantys.

46.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję ir su Direktyva 92/85, ir su Direktyva 76/207. Todėl iš pradžių norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šios direktyvos ne tik galioja lygiagrečiai, bet savotiškai persipina ( 17 ).

47.

Dar iki įsigaliojant Direktyvai 92/85 Teisingumo Teismas nusprendė, kad remiantis nediskriminavimo principu, ir visų pirma Direktyvos 76/207 (redakcija iki pakeitimo Direktyva 2002/73) 2 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi, moteriai nėštumo laikotarpiu turi būti suteikta apsauga nuo atleidimo iš darbo ( 18 ). Įsigaliojus Direktyvai 92/85, šios direktyvos 10 straipsnis kaip lex specialis daugeliu atveju veikiausiai turės pirmenybę prieš bendresnes Direktyvos 76/207 nuostatas ( 19 ); tačiau, kaip matysime iš tolesnio nagrinėjimo, pastarosios liks reikšmingos įvairioms probleminėms aplinkybių konsteliacijoms ( 20 ).

48.

Minėtą persipynimą atskleidžia dar devinta Direktyvos 92/85 konstatuojamoji dalis, pagal kurią nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų ( 21 ) saugos ir sveikatos apsaugos garantijos, kurios visų pirma kodifikuojamos Direktyvoje 92/85, neturėtų daryti neigiamos įtakos direktyvoms dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, tarp jų – Direktyvai 76/207.

49.

Šios nuostatos atitikmenį Direktyvoje 76/207 po jos pakeitimo Direktyva 2002/73 visų pirma galima rasti 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią direktyva nepažeidžia nuostatų, reglamentuojančių moterų apsaugą, ypač nėštumo ir motinystės atžvilgiu, o mažiau palankios sąlygos moteriai dėl nėštumo ar motinystės atostogų tokia prasme, kaip vartojama Direktyvoje 92/85, yra diskriminacija Direktyvos 76/207 prasme.

50.

Iš to matyti, kad Direktyva 92/85 skirta ne vien (būsimos) motinos ir vaiko arba jų tarpusavio santykio apsaugai ( 22 ) ir šis pagrindinis tikslas turi būti vertinamas kartu su vienodo požiūrio principo įgyvendinimu ( 23 ).

51.

Dėl geresnio nagrinėjamos problematikos supratimo norėčiau apibendrinti kai kuriuos struktūrinius apsaugą nuo atleidimo iš darbo reglamentuojančių Liuksemburgo teisės aktų elementus, kaip jie išplaukia iš bylos medžiagos ( 24 ), bei pateikti šiek tiek papildymų iš literatūros ( 25 ). Akivaizdu, kad pagal šiuos teisės aktus reikia skirti atleidimą piktnaudžiaujant teise bei ab initio negaliojantį atleidimą. Atrodo, kad ieškinių dėl atleidimo iš darbo teisinės pasekmės – iš principo numatyti žalos atlyginimą dėl prarastos darbo vietos arba atleidimo negaliojimas ab initio išlaikant darbo vietą, tačiau jos nėra vienodai prieinamos visais atvejais.

52.

Atrodo, kad teismui pripažinus, jog iš darbo buvo atleista piktnaudžiaujant teise, įprastais atvejais to teisinė pasekmė yra atleidimo iš darbo galiojimas ir darbo santykių nutraukimas bei lygiagretus darbdavio įpareigojimas atlyginti žalą ( 26 ). Tiesa, kaip matyti iš specializuotos literatūros, Liuksemburgo darbo kodekso L 124-12 straipsnio 2 dalyje, kaip išimtį iš pareigos atlyginti žalą, įstatymas numato grąžinimo į darbą galimybę, tačiau ji aprašoma kaip praktiškai nereikšminga ( 27 ). Tai yra tik teismo pasiūlymas, kuriam reikalingas darbdavio pritarimas. Akivaizdu, kad tokiais atvejais grąžinimas į darbą neįmanomas prieš darbdavio valią. Teismo sprendime atleidimo iš darbo piktnaudžiaujant teise atveju veikiausiai gali būti numatytas tik žalos atlyginimas ir prireikus papildomos kompensacijos mokėjimas, jeigu nesilaikoma rekomendacijos grąžinti darbuotoją į darbą.

53.

Tačiau tam tikrais atvejais numatyta, kad darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutarties. Tai, be kita ko, yra draudimas atleisti iš darbo laikantis pranešimo apie atleidimą iš darbo termino per motinystės apsaugos laikotarpį bei per vaiko priežiūros atostogas ir draudimas atleisti iš darbo personalo atstovus. Matyti, kad tokiais atvejais teismas gali konstatuoti atleidimo iš darbo negaliojimą ab initio bei nurodyti nenutraukti darbo santykių net nesant darbdavio sutikimo ( 28 ).

54.

Atsižvelgiant į tai, kad V. Pontin ieškinys dėl panaikinimo akivaizdžiai įsiteisėjusiu teismo sprendimu ( 29 ) jau buvo atmestas ( 30 ), pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai sprendimui pagrindinėje byloje priimti gali būti reikšmingi ir dėl to priimtini tik tuo atveju, jeigu jie susiję su šiuo metu pagrindinėje byloje nagrinėjamu V. Pontin ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tačiau šiuo atveju nėra visiškai aišku, ar tokia ieškinio dėl žalos atlyginimo galimybė tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, dar apskritai egzistuoja arba yra įmanoma papildomai greta ieškinio dėl panaikinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nacionalinė teisė tokios galimybės nenumato ( 31 ). Atsižvelgiant į tai, trečiasis prejudicinis klausimas skirtas išsiaiškinti, ar Bendrijos teisėje numatyta ieškinio dėl žalos atlyginimo galimybė tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje. Kadangi klausimas dėl terminų leistinumo ir proporcingumo gali būti svarbus tik tuo atveju, jei ieškovė pagrindinėje byloje apskritai dar turi galimybę pareikšti ieškinį, teisinį vertinimą pradėsiu atsakydama į trečiąjį klausimą ir tuomet prireikus išnagrinėsiu pirmąjį ir antrąjį klausimus.

55.

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 76/207 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, kaip antai Liuksemburgo darbo kodekso L. 124-11 straipsnio 1 ir 2 dalys, pagal kurį nėščia darbuotoja, kurios darbo santykiai buvo nutraukti nėštumo metu, neturi visiems kitiems darbuotojams suteikiamos galimybės pareikšti teisminį ieškinį dėl žalos atlyginimo, neteisėtai atleidus iš darbo.

56.

Dėl šio prejudicinio klausimo Liuksemburgo vyriausybė pareiškė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą grindžiamas klaidingu nacionalinės teisės aiškinimu. Jos teigimu, neteisinga, kad nėščia darbuotoja, praleidusi aštuonių dienų terminą bei penkiolikos dienų ieškinio pateikimo terminą, negali pareikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo.

57.

Mano nuomone, šis argumentas nereikšmingas. Užtikrinant bendradarbiavimą tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, kuris būdingas EB 234 straipsnyje numatytam prejudicinio sprendimo priėmimo procesui, šioje byloje reikia orientuotis į klausimus, kuriuos pateikė nacionalinis teismas, veikdamas kaip teisinį ginčą išspręsti kompetentingas teismas.

58.

Abiejose prašyme priimti prejudicinį sprendimą minimose direktyvose yra nuostatų dėl veiksmingos teisinės apsaugos.

59.

Pagal Direktyvos 76/207 6 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad laikantis šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų visiems asmenims, manantiems, kad nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, be kita ko, būtų prieinamos teismo procedūros. Dar dėl šios nuostatos pirmtakės, kurioje kiek kitais žodžiais buvo įtvirtinta tas pats ( 32 ), iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog tai suponuoja įpareigojimą, kad atitinkamos nuostatos yra tokios veiksmingos, jog bus pasiektas Direktyvos 76/207 tikslas, ir kad suinteresuotieji asmenys nacionaliniuose teismuose iš tikrųjų gali ja remtis ( 33 ). Taigi turi būti garantuota veiksminga teisinė apsauga ( 34 ), kuri yra sudėtinė Bendrijos teisėje numatytos apsaugos nuo diskriminacijos dalis ( 35 ). Ši valstybių narių pareiga imtis visų reikalingų priemonių visiškam direktyvos veiksmingumui, atsižvelgiant į jos tikslus, užtikrinti neturi įtakos galimybei laisvai pasirinkti direktyvos įgyvendinimo priemones ir būdus ( 36 ).

60.

Iš Direktyvos 92/85 12 straipsnio išplaukia, kad valstybės narės savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi nustatyti tokias priemones, kurios visoms darbuotojoms, manančioms, kad buvo pažeistos jų teisės dėl šioje direktyvoje numatytų pareigų nesilaikymo, suteiktų teisę pateikti ieškinį teisme ir (arba) sutinkamai su nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika kreiptis į kitas kompetentingas institucijas. Be to, Direktyvos 92/85 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių apsaugoti nėščias, neseniai pagimdžiusias arba krūtimi maitinančias darbuotojas nuo atleidimo iš darbo, kuris pagal 1 punktą yra neteisėtas, padarinių ( 37 ).

61.

Remiantis teismų praktika, Direktyvos 92/85 12 straipsnio atžvilgiu taip pat galioja, kad, kaip jau buvo pažymėta dėl Direktyvos 76/207 6 straipsnio, nors valstybės narės nėra įpareigotos imtis tam tikrų konkrečių priemonių, jų pasirinkta priemonė turi būti tinkama garantuoti faktinę ir veiksmingą teisinę apsaugą ( 38 ).

62.

Valstybės narės kiekvienu konkrečiu atveju yra atsakingos už veiksmingą nagrinėjamų teisių apsaugą ( 39 ). Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš direktyvos išplaukiantis valstybių narių įpareigojimas pasiekti direktyvoje numatytą tikslą bei valstybių narių įpareigojimas pagal EB 10 straipsnį imtis visų atitinkamų bendrų ir specialių priemonių šiai pareigai įvykdyti tenka visiems viešosios valdžios subjektams valstybėse narėse ir neperžengiant jų kompetencijos ribų – taip pat teismams ( 40 ). Visų pirma nacionaliniai teismai privalo užtikrinti privatiems asmenims iš Bendrijos teisės nuostatų išplaukiančią teisinę apsaugą bei jos visišką veiksmingumą ( 41 ). Be to, Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad ekvivalentiškumo ir veiksmingumo reikalavimai, kurie atspindi bendrąją valstybių narių pareigą garantuoti teisminę privatiems asmenims iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugą, galioja ir nustatant teismus, turinčius kompetenciją nagrinėti šiomis teisėmis pagrįstus ieškinius ( 42 ). Pagal teismų praktiką minėtų reikalavimų pažeidimas šiame lygmenyje, kaip ir jų nepaisymas procedūrinių reikalavimų nustatymo lygmenyje, gali turėti neigiamos įtakos veiksmingos teisminės teisių apsaugos principui ( 43 ).

63.

Atsižvelgiant į šiuos aiškius nurodymus peršasi didelės abejonės dėl teisių apsaugos priemonių, kurių pagal šioje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus reikia imtis ieškinio dėl panaikinimo atveju esant Direktyvai 92/85 prieštaraujančiam atleidimui iš darbo, veiksmingumo. Atrodo ( 44 ), kad įmanoma imtis tik specialios pagreitintos procedūros, bylą nagrinėjant darbo teismo pirmininkui, per kurią byla iš principo svarstoma tik reziumuotai, be nagrinėjimo iš esmės ( 45 ), ir bylos nagrinėjimo iš esmės teisėjų kolegijoje kelias nėra įmanomas ( 46 ). Be to, pirmojo V. Pontin ieškinio baigtis ( 47 ) leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja labai griežti formalūs reikalavimai, kurių nesilaikymas gali lemti ieškinio atmetimą. Pavyzdžiui, pirmasis V. Pontin ieškinys, kuriame veikiausiai nebuvo išlaikyta konkrečiai numatyta jurisdikcija, buvo atmestas dėl bylos neteisingumo, nes pasirodė, jog tame pačiame teisme bylos neįmanoma perduoti kompetentingam teisėjui ( 48 ). Abu aspektai, t. y. pasirinktina speciali procedūra bei reikalavimas tiksliai laikytis bylos teismingumo, reikalauja atitinkamų specialių teisių apsaugos priemonių žinių, kurios sudaro pakankamai didelę kliūtį potencialiems ieškiniams. Tačiau apsauga nuo neteisėto atleidimo iš darbo gali būti laikoma veiksminga tik tuomet, jei nėščios darbuotojos turi tokią skundo ar ieškinio pateikimo galimybę, kuriai būdingos kuo mažiau jas atgrasančios procedūros arba jai nepalankių įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklės ( 49 ). Šiuo atveju matomos teisių įgyvendinimo kliūtys yra dar labiau ribojančios tuo atveju, kai ieškovai arba ieškovės darbo teisės bylose, pavyzdžiui, Liuksemburge ( 50 ), gali dalyvauti be atstovo ir todėl paprastai tikėtis, jog nesusidurs su pernelyg griežtais formaliais reikalavimais. Tačiau šiuo atveju šios problematikos nebūtina gilinti, nes tai nėra tiesioginis prejudicinio klausimo dalykas.

64.

Priešingai nei per Teisingumo Teismo posėdį pasiūlė V. Pontin, mano nuomone, ieškinį dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo pateikusi nėščia darbuotoja vien iš Direktyvos 92/85 negali daryti išvados, jog tam, kad būtų atsižvelgta į direktyvos konstatuojamosiose dalyse pabrėžtą sveikatos apsaugos aspektą ( 51 ), ji privalo turėti galimybę pasirinkti tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl žalos atlyginimo ( 52 ).

65.

Kaip jau buvo pažymėta ( 53 ), nei pagal Direktyvos 76/207 6 straipsnį, nei pagal Direktyvos 92/85 12 straipsnį valstybės narės nėra įpareigotos imtis tam tikros konkrečios priemonės. Abiejose direktyvose nėra tiesioginių reikalavimų dėl kompetentingų teismų paskyrimo arba procedūrinių ieškinių nagrinėjimo reikalavimų. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nesant konkrečios Bendrijos teisės nuostatos, kiekvienos valstybės narės teisėje turi būti paskirti kompetentingi teismai ir nustatyti procedūriniai ieškinių nagrinėjimo reikalavimai, siekiant užtikrinti iš Bendrijos teisės privatiems asmenims kylančių teisių apsaugą ( 54 ).

66.

Tokiai išvadai negalima prieštarauti ir pasitelkiant Direktyvos 76/207 6 straipsnį, nes iš jo negalima daryti jokių išvadų apie teisių gynimo būdus.

67.

Todėl, kiek tai susiję su trečiuoju klausimu, priešingai nei mano V. Pontin, vien iš Direktyvos 92/85 nuostatų negalima daryti išvados dėl tam tikro teisių gynimo būdo, šiuo atveju – ieškinio dėl žalos atlyginimo, būtinybės.

68.

Trečiajame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime tiesiogiai minimas Direktyvos 76/207 2 straipsnis ir kartu vienodo požiūrio principas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas lygina nėščios darbuotojos ieškinio pateikimo galimybės darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju su bendromis ieškinio galimybėmis pagal nacionalinę teisę darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju.

69.

Taigi toliau reikia ištirti, ar, atsižvelgiant į tai, kad darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju nacionalinėje teisėje apskritai suteikiama ieškinio dėl žalos atlyginimo galimybė, vienodo požiūrio principas reikalauja, kad tokia teisių gynimo priemonė būtų prieinama ir nėščioms darbuotojoms atleidimo iš darbo atveju.

70.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, koks diskriminacijos kriterijus taikytinas šioje byloje, t. y. reikia nustatyti, ar tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, gali būti kalbama apie tiesioginę, ar apie netiesioginę diskriminaciją.

71.

Tinkamo nagrinėjimo kriterijaus klausimas turi ypatingą reikšmę įvairiais požiūriais. Kaip išplaukia iš Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies antros įtraukos, netiesioginės diskriminacijos koncepcija grindžiama su asmenų grupe susijusiu požiūriu, ir tai išreiškia vien jau daugiskaita „asmenys“. Be to, netiesioginės diskriminacijos buvimas nustatomas dviem etapais: esant pirmam etapui tiriamas nepalankesnės padėties klausimas, o antram – nagrinėjamas prireikus atsakovo ( 55 ) pateiktas pateisinimas.

72.

Tiesioginės diskriminacijos klausimas, vadovaujantis apibrėžtimi Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje, savo ruožtu turi būti nagrinėjamas visiškai kitaip. Čia reikšmingas paprasčiausias mažiau palankių sąlygų sudarymas vienam vieninteliam asmeniui, palyginti su kitu – šiuo atveju Direktyvos 76/207 taikymo srityje su kitos lyties asmeniu, o greta „realaus“ kito asmens dabartyje arba praeityje ( 56 ) lyginant galima orientuotis ir į „hipotetinį“ ( 57 ) asmenį ( 58 ). Kitą svarbų skirtumą, palyginti su netiesioginės diskriminacijos analize, sudaro tai, kad tiesioginės diskriminacijos atveju nėra numatytas galimo pateisinimo vertinimas, t. y. tai, kad nagrinėjimas vyksta vienu etapu ( 59 ). Tai aiškiai matyti iš Direktyvos 76/207 teksto, kurio 2 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatytas pateisinimo vertinimas, tačiau toks jis nenumatytas 2 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje. Taigi pagal šias nuostatas tiesioginė diskriminacija dėl lyties negali būti pateisinama; iš šio principo galima vienintelė išimtis, jeigu ji aiškiai numatyta direktyvoje, pavyzdžiui, Direktyvos 76/207 2 straipsnio 6 dalyje ( 60 ).

73.

Nusistovėjusios praktikoje Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad darbuotojos atleidimas iš darbo, pagrįstas ( 61 ) jos nėštumu, yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties ( 62 ), nes tokiu laikotarpiu gali būti atleistos tik moterys ( 63 ).

74.

Kalbant apie situaciją, kokia susiklostė šioje byloje, taip pat konstatuotina, kad nuostata dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo, susijusi su apsauga nuo atleidimo iš darbo per nėštumą, gali būti skirta tik moterims ir todėl turi būti vertinama pagal tiesioginės diskriminacijos kriterijų.

75.

Taigi remiantis Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka reikia iškelti klausimą, ar asmeniui, kaip antai ieškovei pagrindinėje byloje, dėl jos lyties panašioje situacijoje sudaromos mažiau palankios sąlygos, palyginti su kitu asmeniu, kuriam panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų sudarytos sąlygos.

76.

Savo ligšiolinėje praktikoje dėl diskriminacijos nėštumo laikotarpiu, nors ir suformuotoje dėl pirminės Direktyvos 76/207 redakcijos, kurioje dar nebuvo aiškios tiesioginės diskriminacijos apibrėžties, Teisingumo Teismas negretino situacijos su panašaus vyriškos lyties asmens situacija ( 64 ). Taip yra todėl, kad iš tikrųjų nėštumo atveju neįmanoma nurodyti kitos lyties asmens, kuris šios aplinkybės atžvilgiu būtų tiesiogiai panašioje situacijoje ( 65 ).

77.

Tačiau jeigu „panašios situacijos“ reikalavimas tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama, būtų susieta tik su „atleidimo darbdavio iniciatyva ir dėl to pateikto ieškinio“ aplinkybe, o ne su „nėštumo“ aplinkybe, tuomet atlikti palyginimą Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos prasme visiškai įmanoma.

78.

Pagal nacionalinę apsaugos nuo atleidimo iš darbo nuostatą, kuri per nėštumą iš darbo atleistai darbuotojai nesuteikia apskritai ir vyrams, ir moterims pripažintos galimybės pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškovės pagrindinėje byloje situacijoje esančiai moteriai sudaromos mažiau palankios arba konkrečiai netgi nepalankios sąlygos. Šiuo atžvilgiu nėra būtina, kad minėtą galimybę turėtų visi kiti darbuotojai, nes pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką palyginti pakaktų net vieno kitos lyties asmens.

79.

Per teismo posėdį atsakovės pagrindinėje byloje pateiktam argumentui, kad šiuo atveju nėra konstatuotinas nepalankių sąlygų sudarymas, nes nesant galimybės pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo lieka tik galimybė likti įmonėje, o žiūrint iš ilgalaikių perspektyvų tam, palyginti su žalos atlyginimu, teiktina pirmenybė, negali būti pritarta. Galimybė pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo galiausiai reiškia mažesnę veiksmų laisvę savo sprendimams priimti, palyginti su visais kitais asmenimis, o tai iš principo laikytina blogesnėmis sąlygomis.

80.

Reikia pastebėti, kad ir tuomet, kai numatytas vien ieškinys dėl panaikinimo, nėra atmetama galimybė sudarius taikos sutartį atsisakyti darbo vietos už kompensaciją. Skirtingai nuo tokio atvejo ieškinys dėl žalos atlyginimo implikuoja teisme gintiną ir įgyvendinamą teisę, o ne tik savanorišką sutikimą.

81.

Kalbant apie trūkumus, taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisminio nagrinėjimo sąlygos ieškiniams, skirtiems privatiems asmenims iš Bendrijos teisės kylančioms teisėms užtikrinti, negali būti mažiau palankios nei atitinkamiems nacionaliniams ieškiniams nustatytos sąlygos (ekvivalentiškumo principas) ir Bendrijos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas negali būti padarytas praktiškai neįmanomas arba pernelyg apsunkintas (veiksmingumo principas) ( 66 ).

82.

Turi būti imtasi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas Bendrijos teisės galiojimas ir veiksmingumas ( 67 ). Kaip jau ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, valstybės narės, pasirinkdamos direktyvos tikslui įgyvendinti tinkamą sprendimą, turi atkreipti dėmesį į tai, kad už Bendrijos teisės pažeidimus būtų persekiojama pagal panašias materialines ir procedūrines taisykles kaip ir už savo pobūdžiu ir sunkumu panašius nacionalinės teisės pažeidimus ( 68 ).

83.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, manau, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nėščios darbuotojos galiausiai turi galėti pasirinkti tarp ieškinio dėl panaikinimo (kurio reikalauja Direktyva 92/85) ir ieškinio dėl žalos atlyginimo (dėl vienodo požiūrio atsižvelgiant į nacionalinės apsaugą nuo atleidimo iš darbo reglamentuojančius teisės aktus).

84.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka aiškintina taip, kad tuomet, kai apskritai pagal nacionalinę teisę darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju egzistuoja galimybė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, tokio ieškinio pateikimo galimybė turi būti prieinama ir nėščiai darbuotojai atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva atveju.

85.

Pirmąja pirmojo prejudicinio klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 92/85 10 ir 12 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia aštuonių dienų terminą darbdaviui informuoti apie nėštumą, kaip jis nustatytas Liuksemburgo darbo kodekso L. 337-1 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje.

86.

Pirma antrojo prejudicinio klausimo dalimi tuo atveju, jeigu į būtų teigiamai atsakyta į pirmą pirmojo prejudicinio klausimo dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar toks aštuonių dienų terminas nelaikytinas pernelyg trumpu, siekiant suteikti nėštumo metu atleistai darbuotojai galimybę apginti savo teises teisme.

87.

Remiantis apibrėžtimi Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte, nėščia darbuotoja šios direktyvos prasme laikoma „nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“. Direktyvos 92/85 10 straipsnio 1 punkte, kalbant apie draudimą atleisti iš darbo, aiškiai nukreipiama į šią apibrėžtį, nes jame nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių „uždrausti 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų atleidimą iš darbo <…>“.

88.

Iš Komisijos pranešimo dėl Direktyvos 92/85 įgyvendinimo matyti, kad daugelyje valstybių narių darbuotoja turi informuoti darbdavį apie tai, kad ji laukiasi arba neseniai pagimdė, arba maitina krūtimi; atitinkama apsauga pradedama taikyti tik pateikus šią informaciją ( 69 ).

89.

Tai, kad toks pranešimas apie nėštumą reikalingas faktiniam apsaugos pagal Direktyvą 92/85 taikymui, yra prasminga atsižvelgiant į direktyvos nuostatas, kurios, vadovaujantis logika, suponuoja darbdavio informuotumą apie nėštumą, kad būtų suvokta apsaugos pareiga ir faktiškai imtasi apsaugos priemonių, pavyzdžiui, dėl atitinkamos moters neskyrimo naktiniam darbui ( 70 ) arba dėl draudimo įpareigoti ją vykdyti veiklą, keičiančią tam tikrus veiksnius ir darbo sąlygas ( 71 ).

90.

Tačiau abejoju, ar nepranešimas apie nėštumą visais atvejais be jokių išimčių gali lemti, kad būtų netaikomas draudimas atleisti iš darbo nėštumo laikotarpiu ( 72 ). Pavyzdžiui, būtų galima įsivaizduoti moterį, kuri gaudama pranešimą apie atleidimą iš darbo arba per galimą pagal nacionalinę teisę prailgintą pranešimo terminą nežino apie nėštumą. Mano abejonės visų pirma grindžiamos tuo, kad Direktyvos 92/85 konstatuojamosiose dalyse pagrįsta labai plati nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių darbuotojų apsaugos idėja, o sveikatos apsaugai tenka pagrindinis vaidmuo ( 73 ). Mano nuomone, šią plačią apsaugą, kiek tai susiję su draudimu atleisti iš darbo, sunkiai galima apriboti dėl nepranešimo apie nėštumą, ypač ir bet kuriuo atveju tuomet, kai nėščia darbuotoja pati apie tai nežinojo. Atrodo, kad šiuo atveju panašia idėja remiasi ir nacionalinė teisė arba teismų praktika Liuksemburge, kaip tai matyti iš Liuksemburgo vyriausybės paaiškinimų ( 74 ). Tačiau šioje byloje nesant sąsajos su nagrinėjamu atveju šios analizės nebūtina gilinti.

91.

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte esančioje apibrėžtyje, į kurią dėl draudimo atleisti iš darbo nukreipiama šios direktyvos 10 straipsnyje, kiek tai susiję su pranešimu apie nėštumą darbdaviui, daroma nuoroda į nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką.

92.

Liuksemburgo teisės nuostata Darbo kodekso L. 337-1 straipsnyje ( 75 ) suteikia darbuotojai papildomą terminą informuoti darbdavį apie nėštumą, tačiau tik tuo atveju, jeigu apie darbo santykių nutraukimą buvo pranešta iki gydytojui nustatant nėštumą. Šį papildomą terminą ( 76 ) sudaro aštuonios dienos nuo pranešimo apie atleidimą iš darbo įteikimo, ir tai nėščios darbuotojos naudai viršija, kas numatyta atitinkamoje apibrėžtyje Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte.

93.

Reikia patikslinti, kad, kitaip nei būtų galima spręsti iš pirmojo prejudicinio klausimo formuluotės, ieškinys teismui pagal nacionalinę teisę akivaizdžiai nepriklauso nuo čia aptariamo termino laikymosi. Tačiau, mano nuomone, šią formuluotę reikia suprasti taip, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas netiesiogiai nurodo, jog šio pranešimo termino laikymasis turi įtakos apsaugos nuo atleidimo iš darbo taikymui ir todėl taip pat netiesioginės įtakos galimai sėkmingai ieškinio baigčiai. Veikiausiai šiuo atveju kalbama ne apie ieškinio dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo priimtinumo pagal nacionalinę teisę klausimą, o apie jų pagrįstumo klausimą.

94.

Tokiu atveju, kaip antai pagrindinėje byloje, remdamasi iki šiol turima informacija apie faktines aplinkybes ir atsižvelgdama į Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte esančios apibrėžties, į kurią aiškiai nukreipiama Direktyvos 92/85 10 straipsnyje, tekstą, dėl šio papildomo termino trukmės galiausiai negaliu pareikšti jokios kritikos. Kiek tai susiję su teisių apsaugą reglamentuojančiu Direktyvos 92/85 12 straipsniu, tokiomis aplinkybėmis, kokios nustatytos šioje byloje, taip pat nematau jokio Bendrijos teisės pažeidimo.

95.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmąją pirmojo prejudicinio klausimo dalį reikėtų atsakyti, kad Direktyvos 92/85 10 ir 12 straipsniai aiškintini taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nustatytos šioje byloje, jie nedraudžia iš anksto nustatyto aštuonių dienų termino darbdaviui informuoti apie nėštumą.

96.

Antra pirmojo prejudicinio klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 92/85 10 ir 12 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia penkiolikos dienų ieškinio pateikimo terminą, kaip nustatyta Liuksemburgo darbo kodekso L. 337-1 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje pastraipoje, kurio nesilaikymas lemia ieškinio atmetimą.

97.

Galiausiai, jeigu būtų teigiamai atsakyta į antrą pirmojo prejudicinio klausimo dalį, antra antrojo prejudicinio klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės norėtų sužinoti, ar toks penkiolikos dienų ieškinio pateikimo terminas nelaikytinas pernelyg trumpu, siekiant suteikti nėštumo laikotarpiu atleistai darbuotojai galimybę apginti savo teises teisme.

98.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad savo sprendime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino, ar šis ieškinio pateikimo terminas, jo nuomone, susijęs tik su ieškinio dėl panaikinimo galimybe, kuri šioje byloje jau galutinai išnaudota, ar gali turėti reikšmės ir ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimui. Kadangi ši galimybė nėra visiškai atmestina, manau, kad atsakymas į šį klausimą būtų naudingas.

99.

Direktyvoje 92/85 nėra nuostatų apie tai, ar valstybės narės turi teisę numatyti naikinamąjį terminą dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo nėštumo metu.

100.

Kaip žinia Teisingumo Teismas iš principo preziumuoja, kad proporcingi nacionaliniai naikinamieji ir senaties terminai, kaip vienas iš pagrindinio teisinio saugumo principo taikymo būdų, atitinka Bendrijos teisę, jeigu nustatant tokius terminus paisoma bendrųjų Bendrijos teisės principų ( 77 ).

101.

Paisant šių bendrųjų principų tokie terminai turi atitikti jau minėtus ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus ( 78 ), visų pirma jie negali būti mažiau palankūs nei panašiems nacionaliniams prašymams nustatyti terminai ir negali būti įforminti taip, kad dėl jų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Bendrijos teisės suteikiamas teises. Neturi kilti grėsmė pačiai šių teisių esmei ( 79 ).

102.

Be to, atsižvelgiant į šią Teisingumo Teismo praktiką, Direktyvos 2002/73 devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje ( 80 ) numatyta, nacionalinės taisyklės dėl terminų pareikšti ieškinius yra priimtinos, jeigu jos nėra mažiau palankios nei terminai panašiems vietos ieškiniams pareikšti ir dėl jų Bendrijos teisės aktais suteiktos teisės netampa praktiškai neįgyvendinamos.

103.

Valstybėse narėse ieškinio pateikimo terminai atleidimo atveju skaičiuojami nevienodai. Mano nuomone, apskaičiuojant tokio termino trukmę reikia atsižvelgti į labai įvairius veiksnius. Reikia turėti omenyje, kad ieškinio pateikimo terminais siekiama per tinkamą laikotarpį sukurti teisinį saugumą.

104.

Visų pirma tuomet, kai teisinė ieškinio dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo pasekmė gali būti nurodymas palikti asmenį dirbti įmonėje arba grąžinti jį į darbą ir toliau įdarbinti, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir verslo požiūriu, ir paties toliau įdarbintino asmens interesais per protingą terminą turi būti aišku, ar darbo santykiai iš tikrųjų nutrūkę ( 81 ). Tokiais atvejais pernelyg ilgas ieškinio pateikimo terminas gali kelti problemų, nes besitęsiantis darbo procesas paprastai reikalaus, kad per trumpą laiką būtų sukurtas teisinis tikrumas ir aiškumas dėl atskirų darbo vietų įmonėje užėmimo. Tačiau, jeigu kalbama ne apie tolesnį darbą įmonėje, o apie darbo santykių nutraukimą ir finansinės kompensacijos sumokėjimą, tuomet gali būti priimtinas daug ilgesnis ieškinio pateikimo terminas.

105.

Kaip kitą ieškinio pateikimo terminų apsaugos nuo atleidimo iš darbo procesuose apskaičiavimo vertinimo elementą norėčiau paminėti savalaikės prieigos prie teisinės pagalbos klausimą. Jeigu tam tikroje teisės sistemoje ieškinio pateikimo terminai paprastai sudaro kelias savaites ar mėnesius ir labai trumpi terminai numatyti tik gana retais išimtiniais atvejais, galima įsivaizduoti, kad tokia teisės sistema nėra pritaikyta adekvačiai reaguoti į trumpus terminus ir, pavyzdžiui, yra sunku per trumpą laiką susitarti dėl susitikimo advokato konsultacijai, juo labiau kad prireikus turi likti pakankamai laiko dokumentams surašyti ir įteikti ( 82 ). Veikiausiai kitaip būtų teisės sistemoje, kurioje, pavyzdžiui, visiems su apsauga nuo atleidimo iš darbo susijusiems ieškiniams taikomi trumpi naikinamieji terminai ir dėl to darbas su jais tapo visos teisės sistemos, įskaitant teisines konsultacijas, rutina. Tokiais atvejais visuomenė ir kartu potencialiai suinteresuoti asmenys greičiau žinotų apie termino trumpumą nei teisės sistemose, kuriose trumpas terminas yra išimtis.

106.

Be to, reikia turėti omenyje ne tik tai, kad prasmingas terminas turi būti apskaičiuotas taip, kad būtų galima iš tikrųjų susitikti su teisiniu atstovu, bet ir tai, kad jį apskaičiuoti reikia taip, jog atleistas asmuo turėtų galimybę gauti informaciją apie savo situaciją apskritai ir prireikus apie ateities galimybes darbo rinkoje bei turėdamas šių žinių nuspręstų, kokių žingsnių imtis.

107.

Taip pat norėčiau paminėti, kad atleidimo nėštumo laikotarpiu atveju reikia atsižvelgti į ypatingą situaciją, kaip tai išreiškiama ir Direktyvos 92/85 penkioliktoje konstatuojamojoje dalyje. Būtent dėl neigiamų tokio atleidimo pasekmių nėščios (bei neseniai pagimdžiusios arba krūtimi maitinančios) darbuotojos fizinei ir psichinei būklei direktyva draudžiama jas atleisti iš darbo atitinkamais laikotarpiais. Ši idėja, pagrindžianti draudimą atleisti iš darbo nėštumo laikotarpiu, taip pat turėtų būti vienas iš termino apskaičiavimo aspektų.

108.

Tiek dėl jau aptartų veiksmingos teisinės apsaugos principų ( 83 ), tiek dėl ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų ( 84 ) man kyla labai rimtų abejonių dėl to, ar penkiolikos dienų ieškinio pateikimo terminas pagal nacionalinę teisę, pateikiant ieškinį dėl atleidimo iš darbo nėštumo metu, atitinka Bendrijos teisės reikalavimus.

109.

Penkiolikos dienų, t. y. dviejų savaičių, terminas jau savaime yra labai trumpas greitai susiorientuoti, konsultuotis bei prireikus ieškiniui surašyti ir pateikti. Atsižvelgiant į išdėstytus samprotavimus ( 85 ) dėl įprastos teisės sistemos praktikos, atrodo, jog Liuksemburgo apsaugos nuo atleidimo iš darbo teisės aktuose yra numatytas bendrasis trijų mėnesių terminas ieškiniui dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo pateikti, nors tokio ieškinio tikslas – ne nurodymas toliau įdarbinti atitinkamą asmenį, o žalos atlyginimas. Negalima atmesti galimybės, kad šis įprastas trijų mėnesių terminas lemia, kad, bendrai paėmus, teisės sistema galbūt negali adekvačiai reaguoti į tokį trumpą terminą, koks yra nagrinėjamas.

110.

Be to, reikia turėti omenyje, kad iš bylos medžiagos išplaukia ( 86 ), jog pirmoji termino diena gali būti ne pranešimo apie atleidimą iš darbo įteikimas, o išsiuntimas, dėl ko ir šiaip jau labai trumpas terminas dar sutrumpėja nėščios darbuotojos nenaudai. Tuomet jos faktiškai disponuojamas laikas priklauso nuo pašto terminų ir atrodo, kad jį sudaro ne vien darbo dienos. Blogiausiu atveju, pavyzdžiui, laikotarpiais, kai yra daug švenčių dienų, kaip antai Kalėdos ir Naujieji metai, įmanoma, kad darbuotojos disponuojamas laikas ieškiniui pareikšti galiausiai sutrumpės iki kelių dienų.

111.

Be to, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog darbdaviui galimai apeliacijai pateikti turi būti suteikiamas ilgesnis terminas, t. y. 40 dienų nuo pirmosios instancijos teismo nutarties įteikimo ( 87 ). Kadangi šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios instancijos teismo nutarties įteikimo, šio gerokai ilgesnio termino nesutrumpina ir pašto terminai, todėl darbdavys gali jį visą išnaudoti.

112.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrą pirmojo prejudicinio klausimo dalį ir antrą antrojo prejudicinio klausimo dalį reikėtų atsakyti, kad naikinamojo penkiolikos dienų termino taikymas ieškiniui dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo pateikti, kai darbo santykiai nėštumo laikotarpiu nutraukiami darbdavio iniciatyva, kuris pradedamas skaičiuoti jau nuo pranešimo apie atleidimą iš darbo išsiuntimo, nėra suderinamas su Direktyvos 92/85 10 ir 12 straipsniais, jei šio termino trukmė pažeidžia veiksmingos teisinės apsaugos principą bei ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus.

113.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal du Travail de et à Esch-sur-Alzette pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: