Byla T‑132/07

Fuji Electric Co. Ltd

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Rinkos pasidalijimas – Pažeidimo įrodymas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Karteliai – Įmonė – Sąvoka – Ekonominis vienetas – Pažeidimų inkriminavimas

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

2.      Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

3.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Įrodinėjimo naštos apimtis

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

4.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodinėjimo priemonė – Rėmimasis įrodymų visetu

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

5.      Konkurencija – Karteliai – Įrodymas – Dokumento įrodomosios galios vertinimas – Kriterijai

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

6.      Bendrijos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nekaltumo prezumpcija – Procedūra konkurencijos srityje – Taikymas

(Vieningo akto preambulė; ES 6 straipsnio 2 dalis; EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

7.      Konkurencija – Karteliai – Dalyvavimas antikonkurencinį tikslą turinčiuose susitikimuose

(EB 81 straipsnis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

8.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Pareiga atsakyti – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr.  1/2003 18 straipsnis)

9.      Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Įmonės, kuriai skirtas pranešimas apie kaltinimus, faktinių ir teisinių aplinkybių, leidžiančių jai inkriminuoti pažeidimą, pripažinimas per administracinę procedūrą – Teisės pareikšti ieškinį ribojimas – Pagrindinių teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principų pažeidimas

(EB 81 straipsnis ir EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir 52 straipsnio 1 dalis)

10.    Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimas, kuriuo taikomos konkurencijos taisyklės

(EB 81 straipsnis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

11.    Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Teismo „ex officio“ atliekamas patikrinimas

(EB 81 ir 230 straipsniai EEE susitarimo 53 straipsnis)

12.    Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Dukterinės bendrovės padarytas pažeidimas – Inkriminavimas patronuojančiai bendrovei – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga

(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)

13.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija – Neribota Bendrojo Teismo jurisdikcija – Galimybė atsižvelgti į papildomą informaciją, nenurodytą sprendime skirti baudą

(SESV 263 ir 264 straipsniai; Tarybos reglamento Nr.  17 15 straipsnio 4 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktas)

14.    Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Pranešimas apie kaltinimus – Papildomų įrodymų pateikimas po pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo – Leistinumas – Sąlygos

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

15.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Elgesio, leidusio lengviau Komisijai konstatuoti pažeidimą, būtinybė

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 2002/C 45/03 26 punktas)

1.      EB 81 straipsnio 1 dalis, kurioje draudžiami įmonių susitarimai ar suderinti veiksmai, galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, yra skirta ekonominiams vienetams, kuriems kiekvienam būdingas bendras žmogiškųjų išteklių, materialių ir nematerialių elementų valdymas, kuriais siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kurie gali prisidėti vykdant minėtoje nuostatoje numatytą pažeidimą.

Siekiant taikyti ir vykdyti pagal EB 81 straipsnį priimtus sprendimus, kaip adresatą reikia nustatyti subjektą, turintį teisinį subjektiškumą. Priimdama sprendimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį Komisija turi nurodyti fizinį ar juridinį asmenį ar asmenis, kurie gali būti patraukti atsakomybėn už nagrinėjamos įmonės elgesį, dėl kurio jie gali būti baudžiami ir kuriems bus skirtas šis sprendimas.

(žr. 56 ir 57 punktus)

2.      Kai keli asmenys gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi už vienos ir tos pačios įmonės, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę, dalyvavimą darant pažeidimą, jie turi būti pripažinti solidariai atsakingi už minėtą pažeidimą.

Be to, už vienos ir tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą asmeniškai ir solidariai atsakingas gali būti pripažintas asmuo, nuo kurio tiesiogiai priklausė ši įmonė ar kuris jai vadovavo darant pažeidimą, ir asmuo, kuris realiai kontroliuodamas pirmąjį asmenį ir nuspręsdamas dėl jo elgesio rinkoje netiesiogiai valdė tą pačią įmonę jai darant pažeidimą.

Iš to matyti, kad asmeninės atsakomybės principas, pagal kurį asmuo gali būti pripažintas atsakingu tik už savo padarytus veiksmus, turi būti suprantamas kaip susijęs tiek su tiesiogiai įmonę pažeidimo laikotarpiu valdžiusio asmens, tiek su tuo pat metu šią įmonę netiesiogiai valdžiusio asmens asmenine atsakomybe.

(žr. 58, 59 ir 153 punktus)

3.      Dėl įrodinėjimo pareigos reikia pažymėti, kad šalis ar valdžios institucija, tvirtinanti, kad esama konkurencijos teisės pažeidimo, privalo tinkamai įrodyti pažeidimą sudarančius faktus, o įmonė, pateikdama gynybos argumentą, kad paneigtų kaltinimą dėl pažeidimo, turi įrodyti, kad tokio gynybos argumento taikymo sąlygos tenkinamos, ir tada valdžios institucija turės remtis kitais įrodymais.

Pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, kuriuos apima pažeidimo sąvoka, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kurį iš esmės turi įrodyti Komisija.

Vis dėlto šis įrodinėjimo naštos padalijimas gali keistis, jei vienos iš šalių nurodytos faktinės aplinkybės įpareigoja kitą šalį pateikti paaiškinimus ar pateisinimus – to nepadarius, gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti.

(žr. 84 ir 85 punktus)

4.      Dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis Komisija gali remtis, konkurencijos teisėje galioja laisvo įrodymų pateikimo principas.

Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurenciniai veiksmai arba susitarimai, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos teisės pažeidimo įrodymas. Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir konkurenciją pažeidžiančių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos teisę sudaryto susitarimo taikymo trukmę.

Bet kuriuo atveju Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visetas.

Dėl pažeidimo trukmės, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos.

(žr. 86 ir 87 punktus)

5.      Kalbant apie atskiriems įrodymams, surinktiems nagrinėjant konkurencijos taisyklių pažeidimą, priskirtiną įrodomąją galią, pažymėtina, kad vienintelis svarbus kriterijus laisvai pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas. Pagal bendras įrodinėjimo srityje taikomas taisykles dokumento patikimumas, todėl ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio patikimumo. Didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas būtų glaudžiai siejamas su faktinėmis aplinkybėmis arba grindžiamas tiesioginių šių aplinkybių liudytojų parodymais. Dokumentai, iš kurių matyti, kad buvo kontaktai tarp kelių įmonių ir kad šios įmonės siekė iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo konkurentų elgesio, teisiškai įrodo suderintus veiksmus. Be to, pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais

(žr. 88 punktą)

6.      Nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės pažeidimas ir šio sprendimo adresatams skiriamos piniginės baudos, panaikinimo teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas sprendimas, naudai, todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų nagrinėjamo pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių. Iš tikrųjų šioje situacijoje būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma įtvirtintą Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, priskiriamą prie pagrindinių teisių ir pagal Teisingumo Teismo praktiką, kuri, be to, patvirtinta Vieningo akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, saugomą Europos Sąjungos teisinėje sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir su jais susijusių sankcijų pobūdį bei griežtumo laipsnį, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos teisės pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos.

(žr. 89 punktą)

7.      Įmonė, kuri viešai neatsiriboja nuo susitikimo, kuriame dalyvavo, ar nuo susitarimo, kurį sudarė, iš principo negali visiškai nusimesti atsakomybės už savo dalyvavimą kartelyje. Būtų per daug paprasta įmonėms susimažinti riziką gauti didelę baudą, jeigu gavusios naudos iš neteisėto kartelio jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors pozicija skatino kitas įmones imtis konkurenciją labiau ribojančių veiksmų. Iš to matyti, kad net jei pirmoji atitinkama įmonė nesilaikė visų kartelio viduje sudarytų susitarimų, neįrodžius viešo atsiribojimo nuo kitų kartelio narių, šios aplinkybės nepakanka atleisti ją nuo atsakomybės už dalyvavimą sudarant šiuos susitarimus, taigi ir dalyvavimą darant konstatuotą pažeidimą.

(žr. 100 punktą)

8.      Konkurencijos teisė negali būti aiškinama kaip įpareigojanti atitinkamą asmenį vykstant administracinei procedūrai atsakyti į jam Komisijos išsiųstą pranešimą apie kaltinimus. Iš tikrųjų taisyklės, kuriose išvardijamos įmonių teisės ir pareigos per administracinę procedūrą, numatytos konkurencijos teisėje, ir pagrindiniai teisės principai įpareigoja minėtas įmones tik pateikti Komisijai jų pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį prašomą informaciją. Tokia pareiga be teisinio pagrindo būtų sunkiai suderinama su teisės į gynybą principo paisymu, nes ji apsunkintų asmens, kuris dėl kokių nors priežasčių neatsakė į pranešimą apie kaltinimus, galimybes pateikti ieškinį Sąjungos teisme.

Taigi, nors Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad asmuo pažeidė konkurencijos teisę ir kuriuo šiam asmeniui dėl to skiriama bauda, teisėtumas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į šį sprendimą priimant nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, tai dar nereiškia, kad atitinkamas asmuo privalo Komisijai vykstant administracinei procedūrai pateikti visus įrodymus, kuriais remdamasis jis galėtų pateikti ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, panaikinimo teisme.

(žr. 124, 158 punktus)

9.      Per konkurencijos taisyklių pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, kai atitinkamas asmuo savanoriškai nusprendžia bendradarbiauti ir vykstant administracinei procedūrai tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta faktines ar teisines aplinkybes, kurios leidžia jam inkriminuoti pažeidimą, jo teisė pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą nėra apribojama.

Nesant šiuo tikslu aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo, toks apribojimas prieštarautų pagrindiniams teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principams. Be to, teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, o pagal šios Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks joje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatyme.

(žr. 159 punktą)

10.    Asmens nenaudai priimto sprendimo motyvai turi leisti atlikti veiksmingą jo teisėtumo kontrolę ir pateikti suinteresuotam asmeniui informacijos, reikalingos norint išsiaiškinti, ar sprendimas yra pagrįstas, ir tokio motyvavimo pakankamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems aktas skirtas, suinteresuotumą gauti paaiškinimus.

Kad atitiktų minėtas sąlygas, pakankamas motyvavimas turi būti aiškus ir neprieštaringas, jame turi būti nurodyti Sąjungos institucijos, parengusios ginčijamą aktą, argumentai.

Be to, kai EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio taikymo sprendimas skirtas keliems asmenims ir kyla pažeidimo inkriminavimo klausimas, jame turi būti nurodyti pakankami motyvai kiekvieno sprendimo adresato atžvilgiu, ypač tų, kuriems pagal šį sprendimą tenka atsakyti už šį pažeidimą.

(žr. 162 punktą)

11.    Tai, kad ieškinyje dėl sprendimo dėl EB 81 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės 53 straipsnio taikymo panaikinimo ieškovas nurodo ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, o ne su motyvavimo nebuvimu ar nepakankamu motyvavimu, t. y. pagrindas susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį, nepanaikina teismo galimybės tokį pagrindą iškelti ex officio, nes tai yra tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva, jeigu laikomasi principo, kad negali būti prieštaraujama savo paties anksčiau pateiktiems argumentams.

(žr. 163 punktą)

12.    Kalbant apie konkurencijos taisyklių taikymą, aplinkybė, jog dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad už jos elgesį atsakomybė negali tekti patronuojančiai bendrovei, ypač jeigu dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus.

Esant tokiai situacijai Komisija iš principo turi įrodyti, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, pateikusi faktinių įrodymų, pavyzdžiui, patronuojančios bendrovės valdymo galios turėjimas savo dukterinės bendrovės atžvilgiu. Paprastai dukterinės bendrovės daugumos akcijų valdymas gali leisti patronuojančiai bendrovei realiai daryti lemiamą įtaką dukterinei bendrovei, ypač jos elgesiui rinkoje.

Tačiau mažumos akcijų valdymas patronuojančiai bendrovei gali leisti realiai daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, jeigu ji turi daugiau, nei paprastai turi smulkūs akcininkai, teisių, kad galėtų apsaugoti savo finansinius interesus, kurios, nagrinėjamos pagal teisinio ar ekonominio pobūdžio sutampančių įrodymų viseto metodą, leidžia įrodyti, kad dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje buvo daroma lemiama įtaka. Realią lemiamą įtaką Komisija gali įrodyti pateikusi įrodymų visetą, net jei atskirai kiekvienas iš šių įrodymų neturi pakankamos įrodomosios galios.

Realus vienos ar kelių patronuojančių bendrovių vadovavimas dukterinei bendrovei gali tiesiogiai išplaukti iš teisinių nuostatų taikymo ar susitarimo tarp patronuojančių bendrovių, sudaryto remiantis minėtomis teisinėmis nuostatomis, dėl bendros dukterinės bendrovės valdymo. Patronuojančios bendrovės daromos įtakos savo dukterinės bendrovės valdymui apimtis gali būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad daugelis dukterinės bendrovės vadovų vadovaujančias pareigas užima ir patronuojančioje bendrovėje. Toks pareigų derinimas neišvengiamai reiškia, kad dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką, nes minėtas valdymas leidžia patronuojančios bendrovės vadovams vykdant savo valdymo funkcijas dukterinės bendrovės viduje užtikrinti, kad ši rinkoje laikytųsi patronuojančios bendrovės vadovų nustatyto veiksmų plano. Toks tikslas gali būti pasiektas, net jei dukterinėje bendrovėje vadovaujančias pareigas vykdantis patronuojančios bendrovės atstovas nėra pastarosios bendrovės vienas iš vadovų. Galiausiai vienos ar kelių patronuojančių bendrovių dalyvavimas valdant dukterinę bendrovę gali būti verslo santykių tarp pirmosios ir antrosios pasekmė. Kai patronuojanti bendrovė yra savo dukterinės bendrovės tiekėja ar klientė, ji ypač suinteresuota valdyti pastarosios gamybos ar tiekimo veiklą, kad galėtų gauti kuo daugiau naudos iš tokio vertikalaus integravimo.

Be to, norint patronuojančiai bendrovei inkriminuoti jos dukterinės bendrovės veiksmus visiškai nereikalaujama įrodyti, kad minėta patronuojanti bendrovė buvo tiesiogiai susijusi su inkriminuojamais veiksmais ar žinojo apie juos. Skirti sprendimą, nustatantį baudas bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei, Komisijai leidžia ne su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančios ir jos dukterinės bendrovių ir net ne pirmosios dalyvavimas darant minėtą pažeidimą, o tai, kad šios bendrovės vykdo tą pačią veiklą rinkoje.

(žr. 179–184, 196 punktus)

13.    Be paprasčiausios teisėtumo kontrolės, vykdomos nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, leidžiančios tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, kaip numatyta SESV 264 straipsnyje, Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija leidžia jam atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes pakeisti ginčijamą aktą net jo nepanaikinus, pavyzdžiui, pakeisti už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtos baudos dydį.

Iš to matyti, kad tokiais klausimais, kur Komisija išsaugo diskreciją, pavyzdžiui, kiek tai susiję su baudos padidinimu dėl pažeidimo trukmės ar siekiant nustatyti atgrasančią sankciją, arba kiek tai susiję su įmonės bendradarbiavimo per administracinę procedūrą kokybės ir naudingumo įvertinimu, palyginti su kitų įmonių bendradarbiavimu, tai, kad teisėtumo kontrolė nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos, iš principo neturi reikšmės Sąjungos teismo neribotos jurisdikcijos įgyvendinimui.

Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Sąjungos teismas gali vertinti baudų dydžio tinkamumą atsižvelgdamas į atskirais atvejais Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalyje arba Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytus kriterijus. Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinama pateikti papildomos informacijos, kuri nebuvo nurodyta Komisijos ginčijamame sprendime, nustatančiame baudą, ir į ją atsižvelgti.

(žr. 208 ir 209 punktus)

14.    Pranešimas apie kaltinimus turi leisti suinteresuotiesiems asmenims susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina, o šio reikalavimo laikomasi, kai galutiniame sprendime suinteresuotiesiems asmenims nepriskiriami pranešime apie kaltinimus nenurodyti pažeidimai ir jis turi būti grindžiamas tik pažeidimais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus.

Nors pažeidimai, kuriais sprendime kaltinama įmonė, negali skirtis nuo tų, kurie nurodyti pranešime apie kaltinimus, vis dėlto tai netaikoma aplinkybėms, kuriomis remtasi, nes pakanka to, kad kaltinamos įmonės turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus dėl visų aplinkybių, kuriomis remiantis jos kaltinamos. Iš tikrųjų jokia teisės nuostata Komisijai nedraudžiama po pranešimo apie kaltinimus siųsti šalims naujus dokumentus, kurie, Komisijos nuomone, patvirtina jos argumentus, jeigu ji įmonėms skiria pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų.

(žr. 238 punktą)

15.    Nors tiesa, kad įrodymų pateikimo Komisijai data turi reikšmės jų kvalifikavimui kaip turinčių svarbią papildomąją vertę, nes šis kvalifikavimas priklauso nuo to, kokius įrodymus savo byloje tuo metu jau turi Komisija, vien tai, kad šie įrodymai buvo pateikti išsiuntus pranešimą apie kaltinimus, dar nereiškia, kad jie, nors ir pateikti vėlesnėje administracinės procedūros stadijoje, gali turėti svarbios papildomosios vertės. Konkrečiai kalbant, prašyme pagal pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo kartelių atvejais, pateiktame išsiuntus pranešimą apie kaltinimus, įmonė gali nurodyti faktines aplinkybes, kurios, jos nuomone, nebuvo pakankamai įrodytos, kad suteiktų svarbios papildomosios vertės, palyginti su Komisijos jau turimais įrodymais.

Be to, pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 punkte tik nurodoma procedūrinė Komisijos pareiga. Jame nenumatyta, kad bet koks įmonės bendradarbiavimas įrodinėjant pažeidimą neturi jokios reikšmės, jei tai buvo daroma tik išsiuntus pranešimą apie kaltinimus. Be to, toks bendradarbiavimas gali būti labai naudingas, jei į pateiktus įrodymus Komisija anksčiau neatsižvelgė ir jie turi tiesioginę reikšmę preziumuojamo kartelio sunkumui ar trukmei.

(žr. 239 ir 240 punktus)

BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 12 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Rinkos pasidalijimas – Pažeidimo įrodymas – Atsakomybė už neteisėtus veiksmus – Pažeidimo trukmė – Baudos – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas“

Byloje T‑132/07

Fuji Electric Co. Ltd, anksčiau Fuji Electric Holdings Co. Ltd, perimanti Fuji Electric Systems Co. Ltd teises, įsteigta Kawasaki (Japonija), atstovaujama solisitorių P. Chappatte ir P. Walte,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Arbault, vėliau X. Lewis, J. Bourke ir F. Ronkes Agerbeek ir galiausiai N. Khan ir Ronkes Agerbeek, padedamų baristerio J. Holmes,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB [81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) ir sumažinti Fuji Electric Holdings ir Fuji Electric Systems skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. vasario 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ginčo aplinkybės, išplaukiančios iš Komisijos išvadų, pateiktų 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendime C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) (toliau – ginčijamas sprendimas), išdėstomos paskesniuose punktuose.

1.     Atitinkamas gaminys

2        Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija (toliau – SĮDI) skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Tai sunki elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė dalis.

3        Pastotės yra pagalbinės elektrinės, kurios transformuoja elektros srovę. Be transformatoriaus, pastotes sudaro kontrolės sistemos, relės, baterijos, krovikliai ir skirstomieji įrenginiai. Skirstomųjų įrenginių paskirtis – apsaugoti transformatorių nuo perkrovos ir (arba) izoliuoti elektros srovę ir sugedusį transformatorių.

4        Skirstomieji įrenginiai gali būti su dujų izoliacija, su oro izoliacija arba mišria izoliacija, kai derinamos dvi pirmosios technologijos. SĮDI parduodami visame pasaulyje kaip visiškai įrengtų elektros pastočių sudedamosios dalys arba kaip į tokias pastotes integruotinos atskiros dalys. Jie sudaro apie 30–60 % visos šių pastočių kainos.

5        Ginčijamas sprendimas susijęs su 72,5 kV ar aukštesnės įtampos SĮDI projektais (toliau – SĮDI projektai), kurie apima SĮDI kaip atskirus gaminius, įskaitant visas su tuo susijusias paslaugas (pervežimas, įrengimas, išbandymas, izoliavimas ir kt.) ir visiškai įrengtas elektros pastotes su SĮDI, t. y. pastotes, kuriose įrengiami SĮDI ir kiti pastotės įrenginiai, pavyzdžiui, transformatoriai, ir teikiamas su tuo susijusias paslaugas (pervežimas, elektros instaliacija, įrengimas, izoliavimas ir kt.).

2.     Atitinkamos įmonės

6        Fuji Electric Holdings Co. Ltd (toliau – FEH) yra Fuji grupės holdingo bendrovė, valdanti keturias gamybinę ūkinę veiklą vykdančias dukterines bendroves, tarp kurių yra Fuji Electric Systems Co. Ltd (toliau – FES). Grupė Fuji gamina ir prekiauja plačiu produktų asortimentu, įskaitant ir SĮDI projektus. Grupės Fuji veikla SĮDI srityje buvo vykdoma per FEH ir FES.

7        2002 m. spalio 1 d. grupė Fuji savo veiklą SĮDI srityje Japonijoje perdavė AE Power Systems Corp. (toliau – JAEPS), bendrai įsteigtai bendrovei, kurios 30 % akcinio kapitalo priklausė jai, o likusi dalis – atitinkamai 50 % ir 20 % – priklausė Hitachi Ltd ir Meidensha Corp.

3.     Administracinė procedūra

8        2004 m. kovo 3 d ABB Ltd Komisiją informavo apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

9        Veiksmais, apie kuriuos pranešė ABB, pasauliniu mastu buvo koordinuojamas SĮDI projektų pardavimas pasidalijant rinkas, skiriant kvotas ir išlaikant atitinkamas rinkos dalis, skiriant projektus šiuo tikslu nustatytiems SĮDI gamintojams ir manipuliuojant konkurso procedūra (pasiūlymų klastojimas), kad sutartys būtų sudarytos su šiais gamintojais, sudėtinguose susitarimuose dėl SĮDI projektų, kurie nepaskirti, nustatomos kainos, nutraukiamos licencijos sutartys su bendrovėmis, kurios nėra kartelio narės, ir keičiamasi slapta informacija apie rinką.

10      ABB žodžiu pateiktą prašymą atleisti nuo baudų papildė žodinėmis pastabomis ir rašytiniais įrodymais 2004 m. gegužės 7 dieną. 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

11      Remdamasi ABB pareiškimais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko patikrinimus kelių bendrovių, veikiančių SĮDI sektoriuje, patalpose.

12      2004 m. gegužės 14–25 d. Areva grupė bendradarbiavo su Komisija ir pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikė jai įvairių rašytinių įrodymų ir informacijos.

13      2004 m. liepos 30 d. grupė, kurios patronuojanti bendrovė buvo VA Technologie AG (toliau – grupė VA Tech), pradėjo bendradarbiauti su Komisija ir pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikė jai įvairių rašytinių įrodymų ir informacijos.

14      Nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. grupės Hitachi arba JAEPS atstovai taip pat bendradarbiavo su Komisija ir pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikė jai įvairių rašytinių įrodymų ir informacijos.

15      2004 m. spalio 4 d. FEH ir FES atsakė į Komisijos prašymą pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį pateikti papildomos informacijos (toliau – 2004 m. spalio 4 d. atsakymas į prašymą pateikti informacijos). Tą pačią dieną ABB taip pat atsakė į Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos.

16      2004 m. lapkričio 4 d. Mitsubishi Electric System Corp. (toliau – Melco) Komisijai pateikė paraišką pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo dėl jos „dalyvavimo tam tikruose susitarimuose, susijusiuose su SĮDI [projektų] rinka“.

17      2004 m. lapkričio 5 d. grupė Areva atsakė į Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos.

18      2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį, be FEH ir FES, išsiuntė ABB, akcinei bendrovei Alstom, akcinei bendrovei Areva, Areva T & D AG, Areva T & D Holding SA ir Areva T & D SA (toliau kartu – Areva grupės bendrovės), Hitachi ir Hitachi Europe Ltd (toliau kartu – Hitachi grupės bendrovės), JAEPS, Melco, Nuova Magrini Galileo SpA, Schneider Electric SA (toliau – Schneider), Siemens AG, Toshiba Corp. ir penkioms VA Tech grupės bendrovėms, įskaitant ir pačią VA Technologie.

19      2006 m. birželio 30 d. FEH ir FES per nustatytą terminą pateikė Komisijai savo pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus. Prie atsakymo į pranešimą apie kaltinimus jos pridėjo keletą pareiškimų ar dokumentų, kurių paprašė neatskleisti jokiems kitiems asmenims. ABB, Alstom, Areva grupės bendrovės, Hitachi arba JAEPS, Melco, Schneider, Siemens AG Österreich, Siemens ir Toshiba taip pat per nustatytą terminą raštu atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

20      2006 m. liepos 12 d. laišku FEH ir FES pradėjo bendradarbiauti su Komisija pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo ir pateikė jai įvairių dokumentinių įrodymų bei informacijos.

21      2006 m. liepos 14 d. ABB atsiuntė Komisijai „atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildymą“.

22      2006 m. liepos 18–19 d. Komisija surengė posėdį kartu su bendrovėmis, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus.

23      2006 m. rugpjūčio 25 d. Komisija procedūros šalims pateikė FEH ir FES atsakymo į pranešimą apie kaltinimus nekonfidencialios versijos ištraukas, 2006 m. liepos 12 d. FEH ir FES prašymą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, ABB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildymą ir papildomus dokumentus, kad jos pateiktų dėl jų savo komentarus.

24      2006 m. rugsėjo 11 d. FEH ir FES pateikė pastabas dėl ABB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildymo.

25      2006 m. rugsėjo 29 d. laišku FEH ir FES pateikė Komisijai naujus vieno jų buvusio darbuotojo M. H. parodymus.

26      2006 m. lapkričio 10 d. laišku FEH ir FES pateikė Komisijai savo pastabas dėl komentarų, kuriuos Komisijai savo ruožtu 2006 m. rugsėjo 29 d. laišku pateikė Hitachi grupės bendrovės arba JAEPS, dėl JAEPS valdymo.

27      2006 m. lapkričio 14 d. laišku Komisija paprašė FEH ir FES pateikti papildomos informacijos dėl tam tikrų, jų nuomone, galutiniam sprendimui reikšmingų įrodymų. Į šį prašymą FEH ir FES atsakė 2006 m. lapkričio 21 d. laišku.

4.     Ginčijamas sprendimas

28      2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio santrauka buvo paskelbta 2008 m. sausio 10 d. Oficialiajame leidinyje (OL C 5, p. 7). Sprendimas FEH ir FES buvo išsiųstas 2007 m. vasario 8 dieną.

29      Be FEH ir FES, ginčijamas sprendimas buvo skirtas ABB, Alstom, Areva grupės bendrovėms, Hitachi grupės bendrovėms, JAEPS, Melco, Nuova Magrini Galileo, Schneider, Siemens, Siemens AG Österreich, Siemens Transmission & Distribution Ltd (toliau – Reyrolle), Siemens Transmission & Distribution SA, Toshiba ir VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG.

30      Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija patikslino, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias paskui turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias leidžiama SĮDI projektus skirti arba Japonijos gamintojams, arba Europos gamintojams ir jų vertę priskirti atitinkamai kvotai. Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai Japonijoje ir Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje, – kartu vadinamose SĮDI projektų „šalyse gamintojose“, – buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi informacija dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo įtraukti į atitinkamas kvotas.

31      GQ susitarime buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga karteliui tarp dviejų gamintojų grupių veikti, o šį keitimąsi užtikrino būtent dviejų grupių sekretorės, kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie neturėjo būti atrinkti, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat iš anksto buvo priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.

32      Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris taip pat pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje, – „E‑Group Operation Agreement for GQ‑Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“, toliau – EQ susitarimas). Komisija pažymėjo, kad skiriant SĮDI projektus Europoje taikytos tos pačios taisyklės ir procedūros kaip ir tos, kurios taikomos skiriant SĮDI projektus kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje taip pat turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukiami į sąrašą, paskiriami, valdomi arba jiems pasiūlyta minimali kaina.

33      Ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad GQ susitarime ir EQ susitarime bei siekiant užtikrinti kartelio organizavimą ir veikimą atskiri kartelio nariai buvo identifikuojami suteikiant kodą, kurį Europos narių atveju sudarė skaičiai, o Japonijos narių atveju – raidės. Nuo 2002 m. liepos mėn. pradiniai kodai buvo pakeisti skaičiais.

34      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte Komisija konstatavo, kad FEH pažeidė EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnį, nes dalyvavo įvairiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose SĮDI projektų sektoriuje EEE nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos, o ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punkte konstatavo, kad FES dalyvavo darant pažeidimą tuo pačiu laikotarpiu. Be to, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio k punkte Komisija konstatavo, kad JAEPS dalyvavo darydama tą patį pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

35      Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkte FEH ir FES buvo skirta solidariai 2 400 000 eurų bauda, o ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punkte joms buvo skirta solidariai su JAEPS ir Hitachi mokėtina 1 350 000 eurų bauda.

 Procesas ir šalių reikalavimai

36      2007 m. balandžio 19 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai FEH ir FES pareiškė šį ieškinį. Ieškinyje jos, be kita ko, nurodė, kad ieškininiame pareiškime, jo prieduose ir kanceliarijai pateiktuose dokumentuose yra konfidencialios informacijos, kuri neturi būti atskleista tretiesiems asmenims.

37      Susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu, Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 64 straipsnyje, pateikė šalims tam tikrus klausimus bei prašymą pateikti dokumentus. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

38      Laišku, kurį Teismo kanceliarija gavo 2010 m. sausio 26 d., FEH ir FES pateikė keletą pastabų dėl teismo posėdžio protokolo, kuris joms buvo išsiųstas 2010 m. sausio 10 d., susijusių su jų veiklos SĮDI srityje perdavimo JAEPS momentu ir su JAEPS akcijų įgijimo momentu.

39      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Teismo klausimus per 2010 m. vasario 9 d. posėdį. FEH ir FES, be kita ko, nurodė, kad pateikdamos pastabas dėl teismo posėdžio protokolo jos nesiekė atsitiktinai pateikti Teismui ieškinio pagrindą, susijusį su ginčijamo sprendimo faktinėmis klaidomis, nes jame FES, kaip patronuojančiai JAEPS bendrovei, priskiriamas pastarosios dalyvavimas darant su SĮDI susijusį pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. Per posėdį Teismas nustatė naują proceso organizavimo priemonę ir paprašė FEH ir FES patikslinti jų ieškinyje pateikto konfidencialumo prašymo tikslą (žr. šio sprendimo 36 punktą). FEH ir FES pastabos ir minėta proceso organizavimo priemonė buvo įtrauktos į posėdžio protokolą. 2010 m. vasario 23 d. laišku FEH ir FES patikslino jų konfidencialumo prašymo tikslą per nustatytą terminą.

40      Žodinė proceso dalis buvo baigta 2010 m. kovo 3 d.

41      2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi Teismas atnaujino žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 64 straipsnyje, pateikė šalims naujų klausimų. Šalių, be kita ko, buvo paprašyta nurodyti 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją (C‑407/08 P, Rink. p. I‑0000) 87–92 punktų pasekmes šiai bylai. Šalys į Teismo klausimus atsakė per nustatytą terminą.

42      Žodinė proceso dalis buvo baigta 2011 m. sausio 10 dieną.

43      2011 m. birželio 22 d. laišku FEH ir FES atstovas informavo Teismą, kad nuo 2011 m. balandžio 1 d. FES nustojo egzistavusi, nes buvo integruota į FEH, kuri taip pat pakeitė pavadinimą ir tapo Fuji Electric Co. Ltd (toliau – ieškovė). 2011 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko sprendimu šis laiškas buvo pridėtas prie bylos ir apie tai pranešta Komisijai.

44      Ieškovė, anksčiau FEH, perėmusi FES teises, Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punktą, kiek jame nurodoma, kad FEH priskirtinas pažeidimas tęsėsi po 2000 m. rugsėjo mėn.,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktą,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punktą, kiek jame nustatoma FES solidari atsakomybė sumokėti nustatytą baudą,

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punktą, kiek jame nustatoma FEH ir FES solidari atsakomybė sumokėti nustatytą baudą,

–        sumažinti FEH ir FES skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

46      Nors FEH ir FES kartu pateikė šį ieškinį, jų interesai nebuvo identiški ir sutapo tik iš dalies, kaip tai matyti iš ieškinio punktų, kuriuose apibendrinamas šio ieškinio dalykas. Vis dėlto nuo 2011 m. FEH ir FES interesai persipina ir tampa ieškovės interesais.

47      Šioje byloje ieškovė iš esmės prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punktą, kiek jame Komisija nustato asmeninę FEH atsakomybę už pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., ir ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punktą, kiek jame Komisija už šį pažeidimą FEH nustato 2 400 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su FES. Grįsdama šį reikalavimą ieškovė nurodo tris pirmus ieškinio pagrindus, susijusius atitinkamai su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir teisės į teisingą procesą bei nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimu ir vienodo požiūrio principo pažeidimu.

48      Be to, ieškovė reikalauja panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktą, kiek jame Komisija nustato asmeninę FES atsakomybę už pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., ir ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d ir f punktus, kiek juose Komisija už šį pažeidimą FES nustato 2 400 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su FEH, ir 1 350 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su FEH, JAEPS ir Hitachi. Grįsdama šiuos reikalavimus ieškovė nurodo ketvirtąjį ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida.

49      Be to, ieškovė prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punktą, kiek jame Komisija remėsi išvada, kad FEH ir FES gali būti pripažintos asmeniškai atsakingos už JAEPS dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., ir kiek Komisija dėl to joms skyrė 1 350 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su JAEPS ir Hitachi. Grįsdama šį reikalavimą ieškovė nurodo ketvirtąjį ir penktąjį ieškinio pagrindus, susijusius su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis.

50      Galiausiai ieškovė prašo sumažinti FEH ir FES ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d ir f punktuose skirtas baudas. Grįsdama šį prašymą ieškovė pateikia argumentus, sudarančius šeštąjį ieškinio pagrindą.

1.     Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

51      Grįsdama šiuos reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė nurodo penkis ieškinio pagrindus.

52      Pateikdama tris pirmuosius ieškinio pagrindus ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punktas ir 2 straipsnio d punktas turi būti panaikinti tiek, kiek Komisija konstatavo ar rėmėsi išvada, kad FES darė EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., t. y. kai grupė Fuji perdavė savo veiklą SĮDI srityje JAEPS. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė teisę į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principą ir principą in dubio pro reo, kai ginčijamame sprendime konstatavo, kad FEH nepasitraukė iš GQ susitarimu sukurto kartelio po Japonijos narių susitikimo, įvykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

53      Nurodydamos ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktas ir 2 straipsnio d bei f punktai turi būti panaikinti, kiek juose Komisija nustato FES solidarią atsakomybę sumokėti paskirtą baudą, nes minėtos nuostatos grindžiamos akivaizdžiai klaidingu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, pagal kurį FES gali būti laikoma asmeniškai atsakinga už pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 15 dienos.

54      Nurodydama penktąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punktas turi būti panaikintas, nes jis grindžiamas akivaizdžiai klaidingu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, pagal kurį FEH ir FES, kaip JAEPS patronuojančios bendrovės, su Hitachi bei JAEPS gali būti laikomos asmeniškai ir solidariai atsakingomis už pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

 Pirminės pastabos dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g ir h punktuose konstatuotą pažeidimą padariusių įmonių ir dėl „FEH“ ir „FES“ su šiuo pažeidimu susijusios atsakomybės

55      Prieš pradedant nagrinėti penkis pirmuosius ieškovės pagrindus reikia nurodyti įmones, kurių dalyvavimas darant pažeidimą ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g ir h punktuose buvo priskirtas FEH ir FES.

56      Šiuo klausimu reikia priminti, kad konkurencijos teisėje nagrinėjamos „įmonės“ ir kad atsižvelgiant į tai įmonė turi būti suprantama kaip ekonominis vienetas nagrinėjamo pažeidimo dalyko požiūriu (šiuo klausimu žr. 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm Gerätebau, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą; 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSG prieš Komisiją, T‑234/95, Rink. p. II‑2603, 124 punktą ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktą). EB 81 straipsnio 1 dalis, kurioje draudžiami įmonių susitarimai ar suderinti veiksmai, galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, yra skirta ekonominiams vienetams, kuriems būdingas bendras žmogiškųjų išteklių, materialių ir nematerialių elementų valdymas, kuriais siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kurie gali prisidėti vykdant minėtoje nuostatoje numatytą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją, T‑6/89, Rink. p. II‑1623, 235 punktą ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 311 punktą).

57      Siekiant taikyti ir vykdyti pagal EB 81 straipsnį priimtus sprendimus, kaip adresatą reikia nustatyti subjektą, turintį teisinį subjektiškumą (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, toliau –  PVC II, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 978 punktą ir 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 59 punktą). Priimdama sprendimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį Komisija turi nurodyti fizinį ar juridinį asmenį ar asmenis, kurie gali būti patraukti atsakomybėn už nagrinėjamos įmonės elgesį, dėl kurio jie gali būti baudžiami ir kuriems bus skirtas šis sprendimas (šiuo klausimu žr. 56 punkte minėto Sprendimo Hydrotherm Gerätebau 11 punktą).

58      Remiantis asmeninės atsakomybės principu (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 131–141 punktai; 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 78 punktas ir 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo ETI ir kt., C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 39 punktas; taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados minėtame Sprendime ETI ir kt., Rink. p. I‑10896, 71 punktą ir paskesnius), pagal kurį asmuo yra atsakingas tik už savo veiksmus (generalinio advokato G. Cosmas išvados minėtame Sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni, Rink. p. I‑4130, 74 punktas), iš esmės už įmonės padarytą pažeidimą turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei pažeidimo padarymo metu, net jei sprendimo, kuriame nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 27 punktas ir Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 37 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 79 punktą).

59      Pagal teismų praktiką, kai keletas asmenų gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi už vienos ir tos pačios įmonės konkurencijos teisės prasme dalyvavimą darant pažeidimą, jie turi būti pripažinti solidariai atsakingi už minėtą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 41 punktą ir 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 33 ir 34 punktus; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 54, 524 ir 525 punktus; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, Rink. p. II‑0000, 62 punktą ir 57 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57–62 punktus). Be to, iš šių sprendimų matyti, kad už vienos ir tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą asmeniškai ir solidariai atsakingas gali būti pripažintas asmuo, nuo kurio tiesiogiai priklausė ar kuris vadovavo šiai įmonei darant pažeidimą, ir asmuo, kuris realiai kontroliuodamas pirmąjį asmenį ir nuspręsdamas dėl jo elgesio rinkoje netiesiogiai valdė tą pačią įmonę jai darant pažeidimą (taip pat šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑0000, 40, 43 ir 44 punktus). Iš to matyti, kad šio sprendimo 58 punkte nurodyta teismų praktika turi būti suprantama kaip susijusi tiek su tiesiogiai įmonę pažeidimo laikotarpiu valdžiusio asmens, tiek su tuo pat metu šią įmonę netiesiogiai valdžiusio asmens asmenine atsakomybe.

60      Šio sprendimo 56–59 punktuose nurodyta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai bei pagal šį straipsnį priimtiems Komisijos sprendimams.

61      Iš ginčijamo sprendimo, konkrečiai kalbant, iš jo 5–87 konstatuojamosiose dalyse pateikto „procedūroje nagrinėjamo sektoriaus“ apibrėžimo ir 28–44 bei 482 konstatuojamosiose dalyse pateikto „procedūroje nagrinėjamų įmonių“ aprašymo ar šioms įmonėms taikomo „nevienodo vertinimo“, matyti, kad Komisija, ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatavusi pažeidimą, iš jį dariusių įmonių išskyrė, pirma, asmeninių, materialinių ir nematerialinių elementų visumą, naudotą grupės Fuji veikloje SĮDI srityje nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. (toliau – pirmoji atitinkama įmonė), ir, antra, asmeninių, materialinių ir nematerialinių elementų visumą, naudotą grupės Fuji, Hitachi ir Meidensha veikloje SĮDI srityje, perduotoje JAEPS, nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. (toliau – antroji atitinkama įmonė).

62      Be to, iš ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamosios dalies matyti, kad FEH ir FES buvo pripažintos asmeniškai ir solidariai atsakingos už pirmosios atitinamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Iš ginčijamo sprendimo 32, 33 ir 373 konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad dėl šios priežasties FEH ir FES nustatyta atsakomybė susijusi su tuo, kad minėtos įmonės, „be kita ko“, vadovavo pirmajai atitinkamai įmonei minėtu laikotarpiu, todėl jos tiesiogiai buvo susijusios su šios įmonės dalyvavimu darant pažeidimą.

63      Taip pat iš ginčijamo sprendimo 380 konstatuojamosios dalies matyti, kad FEH ir FES buvo pripažintos asmeniškai ir solidariai su Hitachi ir JAEPS atsakingos už antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Be to, iš ginčijamo sprendimo 380, 385 ir 402 konstatuojamųjų dalių matyti, kad dėl šios priežasties nustatyta FEH ir FES atsakomybė yra susijusi tik su tuo, kad jos su Hitachi nustatydavo jų bendros dukterinės bendrovės JAEPS, tiesiogiai atsakingos už antrąją atitinkamą bendrovę, elgesį rinkoje ir kad dėl to jos, kaip JAEPS patronuojančios bendrovės, netiesiogiai buvo susijusios su šios įmonės dalyvavimu darant pažeidimą.

64      Atsižvelgiant į šias išvadas reikia išnagrinėti penkis pirmuosius ieškovės pagrindus. Dėl proceso veiksmingumo ir ekonomiškumo du pirmuosius pagrindus, susijusius su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir teisės į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principo bei principo in dubio pro reo pažeidimu, taip pat įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimu, reikia nagrinėti kartu.

 Dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų, susijusių su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir teisės į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principo bei principo „in dubio pro reo“ pažeidimu, taip pat įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimu

 Šalių argumentai

65      Pirmajame ir antrajame pagrinduose ieškovė kaltina Komisiją, kad padarė akivaizdžių vertinimo klaidų ir pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nes ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g punkte ji pripažino FEH asmeniškai atsakinga už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., iki 2002 m. rugsėjo 30 d., t. y. kai grupė Fuji perdavė savo veiklą SĮDI srityje JAEPS, ir kadangi ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkte Komisija dėl minėto pažeidimo nustatė FEH 2 400 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su FES. Komisija nepateikė pakankamai įrodymų, kaip tai jai priklauso padaryti, kad pirmoji atitinkama įmonė tęsė dalyvavimą „GQ susitarimu sukurtame kartelyje“, veikusiame po Japonijos narių susitikimo, kuris įvyko „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį. Be to, Komisijos argumentuose šiuo klausimu yra akivaizdžių įrodymų vertinimo klaidų.

66      Komisija nesutinka su ieškovės argumentais ir prašo atmesti pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus kaip nepagrįstus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

67      Prieš pradedant nagrinėti pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus iš esmės reikia tiksliai nustatyti ginčo dalyką, susijusį su šiais ieškinio pagrindais ir šiam ginčui reikšmingomis ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, ir priminti taisykles, taikomas EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje nurodytam pažeidimui įrodyti bei įmonės dalyvavimo darant tokį pažeidimą įrodymui.

–       Dėl tikslaus ginčo dalyko, susijusio su dviem pirmaisiais ieškinio pagrindais

68      Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija nei pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. rugsėjo mėn., nei FEH asmeninės atsakomybės už šį dalyvavimą. Ji taip pat neginčija, kad kartu su kitomis bendrovėmis FEH vadovavo pirmajai atitinkamai įmonei nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

69      Be to, nors ieškovė stengiasi atskirti „GQ susitarimu sukurtą kartelį“, kuris tariamai iširo pasitraukus Siemens ir Hitachi, nuo „pagal naują planą sukurto kartelio“, kuris tariamai susikūrė 2002 m. viduryje, ji nepateikia konkrečių pagrindų ir argumentų, paneigiančių Komisijos vertinimus, išdėstytus ginčijamo sprendimo 2, 3, 248 ir 270–299 konstatuojamosiose dalyse, pagal kuriuos įvairūs vieni kitus keitę susitarimai ir suderinti veiksmai nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., buvo to paties bendro plano skirtingos išraiškos. Todėl negalima tvirtinti, kad nurodydama pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus ieškovė tinkamai paneigė minėtus vertinimus, ir todėl tai, jog kalbama apie vieną ir tęstinį pažeidimą.

70      Galiausiai ieškovė neginčija, kad antroji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Ji ginčija tik tai, kad FEH galėjo būti priskirta kokia nors atsakomybė ir dėl to skirta bauda, nes ši įmonė nenustatė JAEPS elgesio rinkoje, todėl nebuvo susijusi kaip JAEPS patronuojanti bendrovė su antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimu darant pažeidimą (žr. šio sprendimo 173 punktą ir paskesnius).

71      Tačiau ieškovė kaltina Komisiją, kad klaidingai įvertino jai pateiktus įrodymus ir pažeidė teisę į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principą ir principą in dubio pro reo, taip pat įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nes nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytas pažeidimas tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. ir kad pirmoji atitinkama įmonė toliau dalyvavo kartelyje, už kurį FEH galėjo būti asmeniškai atsakinga, nes ji vadovavo šiai įmonei tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas. Ji mano, kad Komisija ginčijamame sprendime padarė akivaizdžių įrodymų vertinimo klaidų ir pateikė nepakankamai įrodymų, kad pirmoji atitinkama įmonė, prižiūrima FEH, toliau dalyvavo darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytą pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

72      Komisija tvirtina, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, grupės Fuji bendrovėms reikėjo įrodyti, jog pirmoji atitinkama įmonė nutraukė pažeidimą aptariamu laikotarpiu.

73      Atsižvelgiant į šalių argumentus, reikia įvertinti, ar Komisija ginčijamame sprendime tinkamai įrodė, kad pažeidimas dalyvaujant pirmajai atitinkamai įmonei tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

–       Dėl ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kurios ginčijamos pirmuoju ir antruoju ieškinio pagrindais

74      Komisijos vertinimai, susiję, pirma, su ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyto pažeidimo tęsimu nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., ir, antra, su pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimu darant minėtą pažeidimą tuo pačiu laikotarpiu, pateikiami paskesniuose šio sprendimo punktuose.

75      Ginčijamo sprendimo 323 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai tarp SĮDI projektų gamintojų nuo 1988 m. balandžio 15 d. tęsėsi bent iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyti „1998“, o ne „1988“ metai, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo kontekstą, akivaizdžiai yra paprasčiausia materialinė klaida, kurią reikia ištaisyti.

76      Ginčijamo sprendimo 324, 326 ir 373 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad FEH ir FES dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d., t. y. nuo GQ susitarimo ir EQ susitarimo priėmimo ir įsigaliojimo dienos, iki 2004 m. gegužės 11 d., t. y. paskutinio kartelio narių darbo susitikimo, kurį drastiškai nutraukė Komisijos patikrinimai. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 324 konstatuojamojoje dalyje esanti nuoroda į „1998“, o ne į „1988“ metus akivaizdžiai yra paprasčiausia techninė klaida, kurią reikia atitaisyti.

77      Ginčijamo sprendimo 177–216 punktuose Komisija pateikė „bendrą kartelio veikimo chronologiją“. Komisija ginčijamo sprendimo 178 ir 179 konstatuojamosiose dalyse konstatavo:

„(178) Siemens nustojo dalyvauti kartelio susitikimuose 1999 m. rugsėjo mėn., o 2000 m. susitikimuose nustojo dalyvauti ir Hitachi bei Schneider/VA Tech. Siemens pasitraukimas buvo ypač destabilizuojantis Europoje, nes ši bendrovė atliko Europos grupės sekretorės vaidmenį nuo 1988 m. ir buvo pagrindinė rinkos dalyvė tiek Europoje, tiek už jos ribų. Vis dėlto kartelis veikė toliau, o Alstom perėmė Europos grupės sekretorės vaidmenį. Dėl sumažėjusio skaičiaus, palyginti su 1988 m., logistika buvo supaprastinta, nes sudėtinga struktūra nebebuvo reikalinga.

(179)  2002 m. Siemens, Hitachi ir VA Tech vėl grįžo į kartelį. <...>“

78      Ginčijamo sprendimo 270–299 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė priežastis, dėl kurių manė, kad „šiuo atveju visi susitarimai [turėjo] vieno ir tęstinio pažeidimo požymių“. Ginčijamo sprendimo 279 konstatuojamojoje dalyje ji, be kita ko, nurodė, jog „tam tikri kartelio nariai tvirtino, kad su laiku pasikeitė kartelio pobūdis nuo 2002 m., todėl reikėjo išskirti du atskirus pažeidimus, o ne vieną ir tęstinį pažeidimą“. Vis dėlto ginčijamo sprendimo 279–299 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė įrodymų, kurie, jos nuomone, rodė, kad vieni kitus keitę susitarimai ir suderinti veiksmai nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., buvo to paties bendro plano skirtingos išraiškos, ji taip pat patikslino, kad tokio tęstinio elgesio, turinčio vieną tikslą, išskyrimas į keletą atskirų pažeidimų, būtų dirbtinis.

79      Ginčijamo sprendimo 284 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė:

„ABB pateikė aprašyto elgesio paaiškinimą, sutampantį su faktinėmis aplinkybėmis ir bylos medžiaga, įskaitant ir rašytinius susitarimus. Šių įmonių pareiškimai, kad buvo du vienas kitą keitę pažeidimai, labai skiriasi, kalbant apie pirmojo nutraukimo datą [žr. 290 konstatuojamąją dalį]. Šie pareiškimai nesutampa su per patikrinimus rastais rašytiniais įrodymais. Išsamesnis tyrimas rodo, kad šie prieštaringi pareiškimai iš tikrųjų yra tvirtinimai (nė vienas iš jų nėra padarytas faktinių aplinkybių susiklostymo metu), kurie nepagrįsti jokiais nagrinėjamu faktinių aplinkybių laikotarpio ar esminiais įrodymais, patvirtinančiais, kad kartelis dėl SĮDI [projektų] iširo vieną iš nurodytų datų. Tai yra ne faktiniai įrodymai, o šalių siūlomi faktinių aplinkybių vertinimai ar liudininkų išvados, esančios advokatų prašymu šioje procedūroje aptariamų bendrovių gynybai parengtuose dokumentuose. Šalys, nurodydamos kartelio iširimo de facto datas, paprastai pateikia tas, kai, jų nuomone, kartelis veikė mažiau veiksmingai.“

80      Be to, ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Komisija negali remtis [grupės] Areva [bendrovių], Melco, [grupės] Hitachi [bendrovių] ar JAEPS ir Toshiba pareiškimais, kiek jie susiję su atitinkamais jų tvirtinimais, kad pirmą kartą kartelis nustojo veikti arba 1997 m. ([grupės] Areva [bendrovės] [savo prašyme pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, žr. 12 punktą]), arba 1999 m. rugsėjo mėn. (Melco [savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus] ir Toshiba [savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus]), arba 1999 m., pasitraukus Siemens ([grupės] Hitachi [bendrovės] [arba] JAEPS [atsakyme į pranešimą apie kaltinimus]), ar netgi maždaug 2000 m. rugsėjo mėn. ([FEH ir FES] [atsakyme į pranešimą apie kaltinimus]). Šiuo klausimu jų pareiškimai nepatikimi, nes prieštarauja vieni kitiems ir, kaip jau buvo nurodyta, bylos medžiagoje esantiems įrodymams. Melco, Toshiba, Fuji, ABB, Alstom, Reyrolle/VA Tech ir Magrini/Schneider (vėliau – VAS ir VA Tech) ir toliau dalyvavo daugiašaliuose susitikimuose 2000 m. ir (arba) 2001 m. (žr. 191–198 konstatuojamąsias dalis). Be to, jie dvireikšmiai ir neįtikinami.“

81      Ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė įrodymus, kuriuos pateikė ABB arba grupės Fuji bendrovės ir kurie, jos nuomone, patvirtina, kad kartelis toliau veikė po Siemens pasitraukimo 1999 m. rugsėjo mėn. ir Hitachi bei „Schneider/VA Tech“ pasitraukimo 2000 m. iki šių bendrovių laipsniško grįžimo į jį nuo 2002 m. kovo mėnesio. Pirmiausia Komisija ginčijamo sprendimo 191–196 konstatuojamosiose dalyse rėmėsi ABB kartu su prašymu atleisti nuo baudos pateiktais dokumentais (žr. šio sprendimo 8 punktą), t. y. faksimiliniais pranešimais, kuriais 2000 m. gruodžio 18 d.–2001 m. sausio 22 d. pasikeitė ABB, Melco ir Alstom dėl susitikimų ir SĮDI projektų skyrimų. Ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė ABB kartu su prašymu atleisti nuo baudos pateiktą dokumentą, kuriame įtvirtintas „komiteto susitikimų“ sąrašas, apimantis dalį 2000–2001 m. laikotarpio ir ant kurio nurodyta 2000 m. gegužės 12 d. data. Ji nurodė, kad iš šio sąrašo matyti, jog šiuose susitikimuose dalyvavo Reyrolle, Alstom, Schneider, ABB, Melco ir Toshiba, tačiau nedalyvavo Siemens ir „JAEPS (Hitachi)“, o tai sutampa su 2004 m. spalio 4 d. ABB pareiškimu atsakant į Komisijos prašymą pateikti informacijos (žr. šio sprendimo 15 punktą), „pagal kurį dvi pastarosios bendrovės tuo metu nepriklausė karteliui“. Galiausiai ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė FEH ir FES kartu su prašymu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktus dokumentus ir dokumentus, kuriuos ABB pateikė kartu su 2004 m. gegužės 7 d. prašymo atleisti nuo baudos papildymu (žr. šio sprendimo 10 punktą), patvirtinančius susitarimus tarp kartelio narių dėl aštuonių SĮDI projektų, kartelio viduje turinčių numerius [konfidencialu](1), kurie įrodo, kad šiuo laikotarpiu kartelis veikė.

82      Komisija ginčijamo sprendimo 372 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad pirmoji atitinkama įmonė ir po Japonijos narių susitikimo, įvykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., dalyvavo kartelyje. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime nurodyta:

„(372) Norint priskirti atsakomybę tinkamiems juridiniams vienetams [grupės] Fuji viduje, reikia atskirti du laikotarpius: prieš [grupės] Fuji veiklos SĮDI srityje perdavimą JAEPS 2002 m. spalio 1 d. ir po to.

(373)       [FEH] ir [FES] dalyvavo šiame sprendime aprašytuose suderintuose veiksmuose bent nuo 1988 m. balandžio 15 d. (data, kai Fuji prisijungė prie GQ susitarimo) iki 2002 m. rugsėjo 30 d. ([grupės] Fuji veikla SĮDI [srityje] buvo perleista JAEPS 2002 m. spalio 1 d.). [FEH] priklausė 100 % [FES] kapitalo.

Fuji pateikti argumentai

(374) Fuji pripažįsta dalyvavusi pranešime apie kaltinimus aprašytame kartelyje nuo 1988 m. iki 2000 m. rugsėjo mėn., tačiau ne vėliau. Fuji dalyvavimas kartelyje tariamai baigėsi „vėliausiai arba apie 2000 m. rugsėjo mėnesį. Fuji nedalyvavo kartelyje pagal naują planą“, nes vėliau nedalyvavo bendruose susitikimuose su Europos tiekėjais ir nebesikeitė informacija.

(375) Fuji tvirtina, kad net jei tam tikri [jos] pateikti susitarimų projektai (žr. 198 konstatuojamąją dalį) „remiantis jų turiniu galiojo po šios datos (2000 m. rugsėjo mėn.), po 2000 m. rugsėjo mėn. ji negalėjo veikti pagal juos, nes „pasiūlymų pateikimo terminai jau buvo pasibaigę prieš keletą mėnesių“. Be to, Fuji suprato, kad ankstesni su GQ susitarimu susiję susitarimai nebeturėjo privalomosios galios tarp kartelio narių; Fuji nelaimėjo nė vieno nurodyto pirkimų konkurso, taigi neturėjo jokios naudos iš susitarimų.“

Komisijos vertinimas

(376) Kadangi Fuji nebuvo „Europos / Japonijos“ komiteto narė, ji neturėjo susitikinėti su Europos gamintojais nei vadovų lygmeniu, nei darbo grupėse, o tik per metinius susitikimus. Be to, metiniai susitikimai neturėjo esminės reikšmės įgyvendinant kartelio veiksmus, kaip tai netiesiogiai patvirtino Fuji, pripažinusi , kad dalyvavo kartelyje 2000 m. (metai, kada nevyko joks metinis susitikimas).

(377)  Fuji pareiškimo, kad ji pasitraukė iš kartelio apie 2000 m. rugsėjo mėn., nepatvirtino kitos procedūroje dalyvaujančios šalys, nors ši informacija joms buvo išsiųsta, kad jos pateiktų savo pastabas šiuo klausimu. Be to, Fuji pareiškimas nelabai aiškus, nes kartais ji tvirtina pasitraukusi iš kartelio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn. ir tame pačiame dokumente nurodo, kad pasitraukė iš kartelio „vėliausiai 2000 m. rugsėjo mėn.“. Fuji taip pat nurodo, kad „paskutinio [Oz.] gauto informacinio pranešimo apie susitarimą data buvo 2000 m. rugsėjo 28 d.“ ir kad „po šios datos Fuji nebendravo su pagal GQ susitarimą sukurtu karteliu“. Tai reiškia, kad Fuji nustojo teikti „sutartus“ pasiūlymus klientui, siekiant sudaryti konkurencijos dėl projekto įspūdį, tačiau ji nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pasitraukė iš projekto ar pradėjo realiai konkuruoti. Be to, kaip nurodo [I. H.], Fuji pasitraukė iš kartelio „truputį po to, kai tai padarė Siemens“, o buvo įrodyta, kad Siemens iš kartelio pasitraukė 1999 metais. Šis pareiškimas taip pat nebuvo patvirtintas jokiu byloje esančiu įrodymu, leidžiančiu tvirtinti, kad ji viešai atsiribojo nuo kartelio 2000 m. rugsėjo mėnesį.

(378) Galiausiai, nors Komisija turėjo pripažinti, jog iki JAEPS įsteigimo nebuvo kontaktų tarp kartelio ir Fuji, ji taip pat turi atsižvelgti į tai, kad Fuji savo komercinėje veikloje negalėjo nepaisyti iki tol gautos informacijos ir kad sudaryti susitarimai vis dar galiojo. Remiantis byloje esančiais įrodymais, ypač Fuji pateikta informacija, ji buvo viena iš 198 konstatuojamojoje dalyje nurodytų susitarimų, kurie galiojo po 2000 m. rugsėjo mėn. ir kurių nepaisymas užtraukdavo atsakomybę, šalių. Nors Komisija suteikė Fuji galimybę pakomentuoti šias išvadas ir pateikti jas paneigiančių papildomų įrodymų, Fuji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pasitraukė iš susitarimų, kad juos realiai ginčijo ar kad jų nesilaikė. Atvirkščiai, aplinkybė, kad „pasiūlymų pateikimo terminai jau buvo pasibaigę prieš keletą mėnesių“, kaip tvirtina Fuji, tik pagrindžia išvadą, jog susitarimai jau buvo sudaryti ir įsigalioję. Be to, aplinkybė, kad Fuji galiausiai nelaimėjo nė vieno konkurso (taip pat be jokių įrodymų pateikta informacija), nekeičia minėtų išvadų. Nes, pirma, Fuji dalyvavo visuose minėtuose susitarimuose, tačiau jų neorganizavo ir nebūtinai turėjo juos laimėti. Jos įtraukimas į sąrašą reiškė, kad ji turėjo teikti pasiūlymus, tačiau nebūtinai turėjo laimėti. Antra, net jeigu ji būtų kartelio narių atrinkta kaip laimėtoja (Fuji to nei tvirtino, nei įrodė), ji niekada nebūtų buvusi tikra, kad galiausiai laimės konkursą, nes kitiems karteliui nepriklausiusiems konkurso dalyviams galėjo labiau pasisekti nei jai.

(379) Dėl 334 ir 373 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų priežasčių [FEH] ir [FES] turi būti pripažintos solidariai atsakingos už Fuji dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.“

–       Dėl pažeidimo, numatyto EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje, ir įmonės dalyvavimo darant tokį pažeidimą įrodinėjimui taikomų taisyklių

83      Kadangi šalys nesutaria dėl įrodinėjimo pareigos pasidalijimo, konkrečiai kalbant, ar buvo laikytasi pažeidimo, numatyto EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje, ir įmonės dalyvavimo darant tokį pažeidimą įrodinėjimui taikomų taisyklių, pirmiausia reikia priminti šioje srityje taikytiną teisę.

84      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką dėl įrodinėjimo pareigos šalis ar valdžios institucija, tvirtinanti, kad esama konkurencijos taisyklių pažeidimo, privalo tinkamai įrodyti pažeidimą sudarančius faktus, o įmonė, pateikdama gynybos argumentą, kad paneigtų kaltinimą pažeidimu, turi įrodyti, kad tokio gynybos argumento taikymo sąlygos tenkinamos, ir tada valdžios institucija turės remtis kitais įrodymais (2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 50 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 78 punktą). Pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, kuriuos apima pažeidimo sąvoka, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kurį iš esmės turi įrodyti Komisija (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas ir minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 51 punktas).

85      Šis įrodinėjimo naštos padalijimas gali keistis, jei vienos iš šalių nurodytos faktinės aplinkybės įpareigoja kitą šalį pateikti paaiškinimus ar pateisinimus – to nepadarius, gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti (šiuo klausimu žr. 84 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 79 punktą ir 84 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 53 punktą).

86      Dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis Komisija šiuo atžvilgiu gali remtis, konkurencijos teisėje galioja laisvo įrodymų vertinimo principas (2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 63 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 273 punktas). Kadangi draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jeigu Komisija ir randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (84 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 55–57 punktai). Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir konkurenciją pažeidžiančių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo taikymo trukmę (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 166 punktas).

87      Bet kuriuo atveju Komisija turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (žr. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 ir 72 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką; 86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją 179 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 217 punktą). Vis dėlto reikia pažymėti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma (86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją 180 punktas ir minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 218 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo „PVC II“ 768–778 punktus ir ypač 777 punktą). Dėl pažeidimo trukmės pagal teismo praktiką reikalaujama, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų (86 punkte minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 169 punktas; 84 punkte minėto Sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 79 punktas ir 84 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 51 punktas).

88      Kalbant apie atskiriems įrodymams priskirtiną įrodomąją galią pabrėžtina, kad vienintelis svarbus kriterijus laisvai pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas (86 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 63 punktas; žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 84 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 273 punktą). Pagal bendras įrodinėjimo srityje taikomas taisykles dokumento patikimumas, todėl ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio patikimumo (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 punktas; teisėjo B. Vesterdorf, einančio generalinio advokato pareigas, išvada 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑869, II‑956). Be kita ko, didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas būtų glaudžiai siejamas su faktinėmis aplinkybėmis (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ensidesa prieš Komisiją, T‑157/94, Rink. p. II‑707, 312 punktas) arba grindžiamas tiesioginių šių aplinkybių liudytojų parodymais (šiuo klausimu žr. 86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją 207 punktą). Dokumentai, iš kurių matyti, kad buvo kontaktai tarp kelių įmonių ir kad šios įmonės siekė iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo jų konkurentų elgesio, įrodo suderintus veiksmus (šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73 à 56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 175 ir 179). Be to, pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (šiuo klausimu žr. 86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją 207, 211 ir 212 punktus).

89      Taigi ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės normų pažeidimas ir paskiriamos piniginės baudos, panaikinimo, pateiktą pagal EB 230 straipsnį (dabar – SESV 263 straipsnis), nagrinėjantis Teismas turi įvertinti, ar Komisijos sprendime pateiktų įrodymų ir kitų aplinkybių pakanka pripažinti ginčijamą pažeidimą (86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją 174 ir 175 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 57 punkte minėto Sprendimo PVC II 891 punktą). Teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai, todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių (86 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją 177 punktas ir 87 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 215 punktas). Iš tikrųjų šioje situacijoje būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalyje, priskiriamą prie pagrindinių teisių ir pagal Teisingumo Teismo praktiką, kuri, be to, patvirtinta Vieningo akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalyje bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje, ir saugomą Europos Sąjungos teisinėje sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir su jais susijusių sankcijų pobūdį bei griežtumo laipsnį, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimų Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktai ir Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 175 ir 176 punktai; 87 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 216 punktas).

90      Pažeidimo buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į tuos įrodymus, kuriuos Komisija nurodė sprendime, konstatuojančiame minėtą pažeidimą, o vienintelis reikšmingas kylantis klausimas yra toks: ar iš tikrųjų pažeidimas buvo įrodytas atsižvelgiant į šiuos įrodymus (88 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 726 punktas).

91      Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsniui, ir Komisijos sprendimams, priimtiems remiantis šiuo straipsniu.

92      Atsižvelgiant į šio sprendimo 84–91 punktuose išdėstytas taisykles, reikia patikrinti, ar ginčijamame sprendime Komisija pateikė pakankamai įtikinamų, tikslių ir neprieštaringų įrodymų, kurie, atlikus bendrą vertinimą ir išnagrinėjus ieškovės pateiktus alternatyvius paaiškinimus ar tvirtinimus, patvirtintų, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotas pažeidimas dalyvaujant pirmajai atitinkamai įmonei tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., už kurį FEH galėjo būti pripažinta asmeniškai atsakinga, nes ji valdė šią įmonę tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas.

–       Dėl įrodymų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, tyrimo

93      Pirmiausia reikia priminti faktines aplinkybes, kuriomis Komisija ginčijamame sprendime grindė savo vertinimą, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotas pažeidimas dalyvaujant pirmajai atitinkamai įmonei tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

94      Ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė neatsižvelgusi į FEH ir FES, grupės Areva bendrovių, Melco, grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS ir Toshiba pareiškimus, pagal kuriuos kartelis pirmą kartą iširo arba 1997 m., arba 1999 m. rugsėjo mėn. ar 1999 m., pasitraukus iš jo Siemens, arba apie 2000 m. rugsėjo mėn., nes šie pareiškimai nebuvo patikimi arba jie buvo neaiškūs ir mažai reikšmingi, nes prieštaravo tarpusavyje ir nesutapo su byloje esančiais įrodymais (žr. šio sprendimo 80 punktą). Komisija minėtoje ginčijamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje, skaitomoje kartu su 191–198 konstatuojamosiomis dalimis, nurodė, kad pirmoji atitinkama įmonė, taip pat ir kitos įmonės toliau dalyvavo daugiašaliuose susitikimuose 2000 m. ir (arba) 2001 metais. Įrodymai, kuriais remiasi Komisija, tvirtindama, kad kartelis veikė (ir jame dalyvavo pirmoji atitinkama įmonė) 2000 m. gruodžio 13 d. pasitraukus iš jo „Schneider/VA Tech“, nurodyti šio sprendimo 81 punkte.

95      Pirmiausia dėl 2000 m. gruodžio 18 d.–2001 m. sausio 22 d. pasikeitimo tarp tam tikrų kartelio narių faksimiliniais pranešimais dėl susitikimų ir SĮDI projektų paskyrimo reikia pažymėti, kad, kaip pripažįsta Komisija, pasikeičiant tais pranešimais dalyvavusios įmonės yra tik Alstom (vėliau Areva), Melco ir ABB. Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė, nors šis pasikeitimas vyko aptariamu laikotarpiu, įtikinamai ir tiksliai rodo kartelio veiklą apie 2000 m. gruodžio mėn. ir 2001 m. sausio mėn., vis dėlto jis nepateikė jokios informacijos apie tai, kad ir pirmoji atitinkama įmonė jame dalyvavo.

96      Kalbant apie 2000 m. gegužės 12 d. sąrašą, pažymėtina, kad jame patvirtinami trylika „komiteto susirinkimų“, numatytų nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2001 m. gegužės 17 dienos. Šių „komiteto susitikimų“ antikonkurencinį tikslą galima numanyti iš to, kad šiame sąraše visos atitinkamos įmonės žymimos kodais, kurie buvo naudojami kartelyje ir nurodyti ginčijamo sprendimo 142 ir 197 konstatuojamosiose dalyse, ir kad, kaip patvirtino keletas kartelio narių, tam tikri organų, t. y. jungtinio Europos / Japonijos komiteto ir Europos komiteto, kurie prisidėjo prie kartelio struktūrinio veikimo, susitikimai buvo planuojami, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 150 ir 151 konstatuojamųjų dalių. Be to, kadangi aplinkybę, kad šeši iš šių komiteto susitikimų tikrai įvyko, patvirtino tam tikri kartelio dalyviai, arba ji buvo patvirtinta atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, pavyzdžiui, kelionės išlaidų sąskaitos ar įrašai į asmenines dienotvarkes, galima pripažinti, kad kartelio veikimas nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2001 m. sausio 18 d. yra įrodytas. Tačiau, kaip pripažįsta Komisija, susitikimuose dalyvavo tik Reyrolle, Alstom, Schneider, ABB, Melco ir Toshiba. Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė, nors šis sąrašas įtikinamai ir tiksliai patvirtina kartelio veiklą nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2001 m. gegužės 17 d., jis nepateikia jokios informacijos apie tai, kad ir pirmoji atitinkama įmonė jame dalyvavo.

97      Galiausiai, kalbant apie dokumentus, atskleidžiančius jų parengimo metu buvusias aplinkybes ir susijusius su aštuoniais SĮDI projektais Nr. [konfidencialu], pažymėtina, kad juose nurodomi tarp kartelio narių sudaryti susitarimai dėl konkrečių SĮDI projektų paskyrimo, kurių galiojimo laikas buvo skirtingas. Šiuose dokumentuose nurodoma, kad pirmoji atitinkama įmonė kartu su kitais kartelio nariais dalyvavo sudarant susitarimus dėl aštuonių SĮDI projektų paskyrimo, kuriuos parengė ir organizavo kitos kartelyje dalyvavusios įmonės, kurie buvo sudaryti ir įsigaliojo [konfidencialu] ir [konfidencialu], ir kurie galiojo apie [konfidencialu] nuo jų sudarymo datos, t. y. susitarimas dėl paskutinio projekto Nr. [konfidencialu] galiojo iki [konfidencialu].

98      Šiuo klausimu reikia priminti, kad susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrofina prieš Komisiją, T‑2/89, Rink. p. II‑1087, 211 punktas ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑13/89, Rink. p. II‑1021, 253 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 112 punktą). Be to, EB 81 straipsnis taikomas tada, kai kartelio pasekmės tęsėsi jo formaliai neišardžius (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo ICI prieš Komisiją 254 punktą ir 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 63 punktą). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

99      Nagrinėjamoje byloje ieškovė neginčijo, kad FEH pagal kartelio taisykles sudarė susitarimus dėl aštuonių SĮDI projektų Nr. [konfidencialu] paskirstymo kartelio viduje. Be to, ji neginčijo, kad, atsižvelgiant į juose numatytas sąlygas, šie susitarimai turėjo turėti poveikį nuo [konfidencialu], t. y. nuo susitarimo dėl projekto Nr. [konfidencialu] įsigaliojimo, iki [konfidencialu], t. y. iki susitarimo dėl projekto Nr. [konfidencialu] galiojimo termino pabaigos.

100    Be to, nė vienas iš byloje esančių įrodymų neleidžia konstatuoti, kad pirmoji atitinkama įmonė viešai atsiribojo nuo kartelio ir pagal jo taisykles sudarytų susitarimų. Įmonė, kuri viešai neatsiriboja nuo susitikimo, kuriame dalyvavo, ar nuo susitarimo, kurį ji sudarė, iš principo negali visiškai nusimesti atsakomybės už savo dalyvavimą kartelyje. Būtų per daug paprasta įmonėms susimažinti riziką gauti didelę baudą, jeigu gavusios naudos iš neteisėto kartelio jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors jų pozicija skatino kitas įmones imtis konkurenciją ribojančių veiksmų (šiuo klausimu žr. 88 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją 278 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš to matyti, kad net jei pirmoji atitinkama įmonė nesilaikė visų kartelio viduje sudarytų susitarimų, neįrodžius viešo atsiribojimo nuo kitų kartelio narių, šios aplinkybės nepakanka atleisti ją nuo atsakomybės už dalyvavimą sudarant šiuos susitarimus, taigi ir dalyvavimą darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą.

101    Todėl reikia konstatuoti, kad faksimiliniai pranešimai, kuriais pasikeitė tam tikri kartelio nariai 2000 m. gruodžio 18 d.–2001 m. sausio 22 d., 2000 m. gegužės 12 d. „komiteto susirinkimų“ sąrašas ir dokumentai, susiję su aštuoniais SĮDI projektais, nurodyti ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamosiose dalyse, į kurias daroma nuoroda 290 konstatuojamojoje dalyje, įtikinamai, tiksliai ir neprieštaringai patvirtina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotas pažeidimas tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Be to, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuoto pažeidimo, kurio buvimo 1988 m. balandžio 15 d.–2000 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu ieškovė neginčija, labai ilgą trukmę ir į įvairias priemones, kurių buvo imtasi pažeidimui nuslėpti, nurodytas ginčijamo sprendimo 170 konstatuojamojoje dalyje, galima konstatuoti, kad šie įrodymai susiję su pakankamai artimomis laiko atžvilgiu faktinėmis aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 87 punkte nurodytą teismų praktiką, kad būtų galima pagrįstai teigti, jog pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi aptariamu laikotarpiu.

102    Be to, įrodymai, kuriais šiuo klausimu grindžiamas ginčijamas sprendimas, yra pakankamai įtikinami, tikslūs ir neprieštaringi. Jų negali paneigti FEH ir FES pareiškimai, pateikti 2006 m. lapkričio 21 d. laiške Komisijai ir jų atsakyme į pranešimą apie kaltinimus (žr. šio sprendimo 19 ir 27 punktus), Melco, grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS ir grupės VA Tech pareiškimai jų prašymuose pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (žr. šio sprendimo 13, 14 ir 16 punktus), pagal kuriuos kartelis pirmą kartą iširo dar prieš 2000 m. rugsėjo mėn.–2002 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį. Iš tikrųjų šie pareiškimai, pagal kuriuos kartelis buvo laikinai iširęs, nėra pagrįsti įtikinamais ir tiksliais įrodymais. Be to, minėti pareiškimai yra prieštaringi, nes jų autoriai tvirtina, kad kartelis iširo 1997 m. (Melco), 1999 m. (grupės Hitachi bendrovės arba JAEPS ir grupė VA Tech) ar „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn. (FEH ir FES). Todėl, kaip teisingai ginčijamo sprendimo 284, 285 ir 290 konstatuojamosiose dalyse nurodo Komisija, šie pareiškimai nepaneigia rašytinių įrodymų, susijusių su jų parengimo metu buvusiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriuos parengė pačios darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytą pažeidimą dalyvavusios įmonės, iš kurių matyti, kad pažeidimas tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

103    Ieškovė tvirtina, kad FEH ir FES 2006 m. lapkričio 21 d. laiške ir atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esantiems pareiškimams turi būti suteikta įrodomoji galia ar ypatingas patikimumas dėl jų nenaudingumo ieškovei (žr. šio sprendimo 88 ir 107 punktus). Tačiau šie pareiškimai, kuriuose FEH ir FES nurodo, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, įvykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., negali būti laikomi nenaudingais jų interesams. Iš tikrųjų šiais pareiškimais siekiama sumažinti pirmosios atitinkamos įmonės svarbą pažeidimui ir kartu – asmeninę FEH atsakomybę už šios įmonės valdymą pažeidimo darymo laikotarpiu. Todėl tokie pareiškimai negali paneigti įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime.

104    Todėl ieškovė nepagrįstai priekaištauja Komisijai, kad nesuteikė įrodomosios galios pareiškimams, esantiems FEH ir FES 2006 m. lapkričio 21 d. laiške Komisijai ir atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kad nuspręstų, jog pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., ir dėl to FEH galėjo būti pripažinta asmeniškai atsakinga, nes ji valdė minėtą įmonę tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas.

105    Be to, ginčijamo sprendimo 191 ir 198 konstatuojamojoje dalyje nurodyti dokumentai, susiję su susitarimais, sudarytais kartelio viduje, įtikinamai ir tiksliai patvirtina Komisijos vertinimą, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., nes šiuose dokumentuose nurodyta, kad „Fuji“ buvo viena iš susitarimų, sudarytų kartelio viduje ir kurių poveikis turėjo tęstis nuo 1998 m. rugpjūčio 27 d. iki 2001 m. spalio 28 d., šalių.

106    Taigi reikia patikrinti, ar ieškovės pateikti alternatyvūs paaiškinimai ir tvirtinimai gali paneigti įtikinamus ir tikslius įrodymus, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas. Priešingu atveju bus galima konstatuoti, kad Komisija įvykdė savo pareigą įrodyti, kad pirmoji atitinkama įmonė tęsė dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. (šiuo klausimu žr. 84 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 79 punktą ir 84 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 63 ir 71 punktus), ir dėl to FEH galėjo būti pripažinta asmeniškai atsakinga, nes ji valdė minėtą įmonę tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas.

–       Dėl ieškovių pateiktų alternatyvių įrodymų tyrimo

107    Ieškovė pirmiausia kaltina Komisiją, kad nepaisė tam tikrų argumentų ar faktinių aplinkybių, kurie būtų patvirtinę FEH ir FES atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktų pareiškimų, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., patikimumą. Pirma, ji tvirtina, kad pirmoji atitinkama įmonė nutraukė dalyvavimą kartelio susitikimuose nuo 2000 m. rugsėjo mėn., nors anksčiau ji dalyvaudavo Japonijos narių susitikimuose, organizuotuose prieš Europos komiteto ir Japonijos komiteto narių susitikimus pagal GQ susitarimą. Antra, ji nurodo, kad FEH ir FES pareiškimai pagrįsti tam tikrais ABB, Melco, grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS ir grupės VA Tech pareiškimais. Trečia, ji remiasi tuo, kad po 2000 m. rugsėjo mėn. rengtuose dokumentuose pirmoji atitinkama įmonė nėra nurodoma. Ketvirta, ji teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad FEH ir FES pareiškimai, jog pažeidimas ir pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimas darant šį pažeidimą nutrūko 2000 m. rugsėjo mėn., buvo joms nenaudingi. Penkta, ji pažymi, kad dokumentai, susiję su dviem konkursais [konfidencialu], parengti [konfidencialu] ir [konfidencialu], kuriuos FEH ir FES pateikė pridėdamos prie ieškinio ir atsakydamos į Teismo klausimus bei prašymą pateikti dokumentus (žr. šio sprendimo 37 punktą), rodo, kad pirmoji atitinkama įmonė nustojo laikytis kartelio viduje sudarytų susitarimų, o galiausiai ir dalyvauti šio kartelio veikloje po 2000 m. rugsėjo mėn., nes minėtuose konkursuose ji labai sumažino kainas, palyginti su kartelio viduje sudarytuose susitarimuose nustatytu „kainų lygiu“. Iš šių dokumentų matyti, kad dėl SĮDI projekto [konfidencialu] rinkoje [konfidencialu] pirmosios atitinkamos įmonės partneriams pasiūlytos kainos buvo [konfidencialu]–[konfidencialu] % mažesnės už susitarime nustatytą „kainų lygį“, o už du SĮDI projektus [konfidencialu] rinkoje partneriams nustatyta kaina buvo [konfidencialu] % mažesnė už susitarime nustatytą „kainų lygį“.

108    Be to, ieškovė kaltina Komisiją, kad padarė akivaizdžią jai pateiktų įrodymų vertinimo klaidą ir pažeidė teisę į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principą ir principą in dubio pro reo, nes atmetė FEH ir FES pareiškimus, pagal kuriuos pirmoji atitinkama įmonė nutraukė pažeidimą „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., remdamasi tuo, kad minėtuose pareiškimuose nebuvo aiškiai nurodyta data, kada minėta įmonė pasitraukė iš kartelio, ir kad ji viešai neatsiribojo nuo šio kartelio.

109    Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo matyti, kad įrodydama pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. Komisija rėmėsi ABB pareiškimu, pateiktu jos 2004 m. spalio 4 d. atsakyme į prašymą pateikti informacijos (žr. šio sprendimo 15 ir 8i punktus), pagal kurį „laikotarpiu, per kurį Siemens ir Hitachi nedalyvavo kartelyje, kartelis, susijęs su SĮDI [projektais] toliau veikė, apimdamas <...> ABB, Alstom, Areva, VA Tech, Schneider <...>, [Melco], Toshiba ir Fuji“. Todėl nereikia tikrinti, ar, kaip nurodo ieškovė, šis pareiškimas galėjo pagrįsti Komisijos išvadas dėl pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

110    Dėl kitų ieškovės argumentų pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip teisingai tvirtina ieškovė, jokie įrodymai, kuriais grindžiamas ginčijimas sprendimas, neleidžia tvirtinti, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo karteliui priklausiusių įmonių susitikimuose, konkrečiai kalbant, Japonijos narių susitikimuose nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Vis dėlto, priešingai nei tvirtina ieškovė, šios aplinkybės nepakanka paneigti įtikinamus ir tikslius įrodymus, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą minėtu laikotarpiu.

111    Aplinkybė, kad iš 2000 m. gegužės 12 d. „komiteto susitikimų“ sąrašo (žr. šio sprendimo 96 punktą) negalima daryti išvados, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo ar turėjo dalyvauti šiuose susitikimuose, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės. Iš tikrųjų minėtame sąraše nurodyti tik jungtinio Europos / Japonijos komiteto susitikimai ir su jais susiję parengiamieji Europos komiteto susitikimai. Iš ginčijamo sprendimo 150, 151 ir 376 konstatuojamųjų dalių ir iš 255 konstatuojamosios dalies išnašos Nr. 320 matyti, kad pirmoji atitinkama įmonė nebuvo Japonijos komiteto, taigi ir jungtinio Europos / Japonijos komiteto narė. Ji tiesiogiai nedalyvavo nei darbo susitikimuose, nei „vadovų“ susitikimuose dėl kartelio valdymo, apimančiuose Japonijos ir Europos įmones.

112    Dėl to, kad nei iš faksimilinių pranešimų, kuriais pasikeista tarp tam tikrų kartelio narių 2000 m. gruodžio 18 d.–2001 m. sausio 22 d., nei iš 2000 m. gegužės 12 d. „komiteto susitikimų“ sąrašo negalima daryti išvados, kad pirmoji atitinkama įmonė 2000 m. gruodžio mėn. ir 2001 m. sausio mėn. buvo aktyvi kartelio susitikimų ir diskusijų, ypač susijusių su šio sprendimo 95 punkte nurodytu SĮDI projektų paskyrimu, dalyvė, tai neįrodo, kad ši įmonė nedalyvavo kartelio veikloje nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Iš ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje nurodytų rašytinių įrodymų matyti, kad minėtu laikotarpiu pirmoji atitinkama įmonė laikėsi tarp kartelio narių sudarytų susitarimų dėl aštuonių SĮDI projektų Nr. [konfidencialu], pagal kuriuos ji turėjo proteguoti kitų įmonių kartelio narių pateiktus pasiūlymus, o galiausiai ir patį atitinkamų SĮDI projektų paskyrimą šioms įmonėms per visą minėtų susitarimų galiojimo laiką, priešingu atveju būtų taikomos įprastos sankcijos. Atsižvelgiant į šiuose susitarimuose nurodytą jų galiojimo trukmę (žr. šio sprendimo 99 ir 105 punktus), ieškovė negali pagrįstai tvirtinti, kad visi minėti susitarimai neteko galios nuo 2000 m. sausio mėn., pasibaigus konkursams dėl su šiais susitarimais susijusių SĮDI projektų, kaip numatyta šiuose susitarimuose. Be to, reikia pažymėti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija (žr. šio sprendimo 82 punktą), gavusi 2000 m. rugsėjo 28 d. informacinį pranešimą pirmoji atitinkama įmonė turėjo pateikti „sutartą“ pasiūlymą klientui, kad sudarytų tam tikros konkurencijos dėl konkretaus SĮDI projekto įspūdį.

113    Antra, priešingai nei tvirtina ieškovė, neįrodyta, kad pirmoji atitinkama įmonė atsisakė taikyti susitarimus dėl aštuonių SĮDI projektų Nr. [konfidencialu] nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. ir kad nepaisė 2000 m. rugsėjo 28 d. gauto informacinio pranešimo, kaip tai matyti iš jų atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, nes minėti susitarimai neteko galios jai pasitraukus iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį.

114    Ieškovė tvirtina, kad FEH ir FES pareiškimus šiuo klausimu patvirtina ABB pareiškimai, pateikti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildyme (žr. šio sprendimo 21 punktą), ir Melco pareiškimai, išdėstyti prašyme pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (žr. šio sprendimo 16 punktą).

115    Visų pirma, kalbant apie ABB pareiškimus jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildyme, pažymėtina, kad jie neleidžia daryti išvados, jog pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio ir nustojo laikytis šio kartelio viduje sudarytų susitarimų „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį. Iš tikrųjų šie pareiškimai patvirtina, kad ABB, Alstom, Melco ir Toshiba kitiems kartelio nariams per 2000 m. rugsėjo mėn. ar spalio mėn. vykusį susitikimą viešai pareiškė apie savo ketinimus nutraukti kartelio veiklą. Be to, pirmoji atitinkama įmonė nenurodyta tarp įmonių, kurios priklausė karteliui šio pranešimo metu. Vis dėlto nurodoma, jog informacija, kad kartelio veikla turėjo būti nutraukta, buvo neteisinga ir kad šios informacijos paskleidimo kartelio viduje vienintelis tikslas buvo priversti iš minėtos veiklos pasitraukti „Schneider/VA Tech“. Be to, nurodoma, kad kartelio nariai dar vieną ar du kartus susitiko prieš 2000 m. gruodžio mėn. susitikimą, kuriame, panašu, buvo nutraukta kartelio veikla. Taip pat pažymima, pirma, kad šiame paskutiniame susitikime dalyvavo „ABB, Alstom, Schneider/VA Tech, Melco ir Toshiba“, ir, antra, kad Hitachi ir Siemens nedalyvavo, nes jos tuo metu buvo pasitraukusios iš kartelio. Taigi šie pareiškimai nesuteikia didesnio patikimumo FEH ir FES pareiškimams, kad pirmoji atitinkama įmonė pagrįstai galėjo manyti, jog kartelis iširo „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn. ir nebedalyvavo nuo to laiko kartelio veikloje ir nevykdė jo viduje sudarytų susitarimų. Pirma, iš šių pareiškimų matyti, kad ABB, Alstom, Melco ir Toshiba paskelbta klaidinančia informacija nebuvo siekiama priversti pirmąją atitinkamą įmonę pasitraukti iš kartelio. Todėl, kaip teisingai nurodo Komisija, mažai tikėtina, kad šis elgesys galėjo turėti pasekmių, kurių nenorėjo jo autoriai, ir kad šie tokiu atveju nebūtų reagavę. Antra, iš šių pareiškimų matyti, kad susitikimas, kuriame, panašu, buvo nutraukta kartelio veikla, vyko 2000 m. gruodžio mėn., todėl ABB, Alstom, Melco ir Toshiba manevras negali paaiškinti aplinkybės, kad pirmoji atitinkama įmonė pati pasitraukė iš kartelio 2000 m. rugsėjo mėnesį. Trečia, aplinkybė, kad pareiškimuose tarp kartelyje klaidinančios informacijos paskelbimo metu dalyvavusių įmonių nenurodoma „Fuji“, nėra labai įtikinama, nes, pirma, ši informacija buvo paskelbta jungtiniame Europos / Japonijos komitete, kuriam pirmoji atitinkama įmonė nepriklausė, ir, antra, kad „Fuji“ taip pat nebuvo nurodyta tarp įmonių, kurios tuo metu jau nedalyvavo kartelio veikloje. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad pirmoji atitinkama įmonė nedalyvavo naujuose susitikimuose nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., nereiškia, kad ji nevykdė kartelio viduje sudarytų susitarimų ir todėl nebepriklausė tuo laikotarpiu karteliui. Iš to matyti, kad ABB pareiškimai atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildyme nepaneigia ginčijamame sprendime nurodytų rašytinių įrodymų, patvirtinančių pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

116    Be to, aplinkybė, kad savo pareiškime pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo Melco nenurodo „Fuji“ tarp įmonių, kurios tęsė ribotas diskusijas kartelio viduje nuo Siemens ir Hitachi pasitraukimo iki Siemens grįžimo į kartelį, nėra lemiama pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. atžvilgiu, nes Melco taip pat nenurodo, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio po to, kai 1999 m. rugsėjo mėn. tai padarė Siemens, ir iki šios sugrįžimo į kartelį 2002 m. liepos mėn., ir kad dėl to ši įmonė nesilaikė kartelio viduje sudarytų susitarimų.

117    Be to, Komisija teisingai vertino FEH ir FES atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esančius pareiškimus, pagal kuriuos pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., nusprendusi, kad šie pareiškimai nėra labai patikimi; todėl minėti pareiškimai negali paneigti ginčijamame sprendime nurodytų rašytinių įrodymų, iš kurių išplaukia, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

118    Pirma, dėl šio sprendimo 103 punkte išdėstytų priežasčių negalima teigti, kad FEH ir FES atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esantys pareiškimai dėl to, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., negali būti laikomi nenaudingais pareiškėjoms, šiuo atveju FEH, ir kad dėl to šie pareiškimai turėjo būti laikomi ypač patikimais.

119    Antra, Komisija teisingai vertino FEH ir FES atsakyme į pranešimą apie kaltinimus esančius pareiškimus, kai konstatavo, kad jų patikimumą mažina įvairūs nesutapimai, pavyzdžiui, dėl pirmosios atitinkamos įmonės pažeidimo nutraukimo datos. FEH ir FES savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus bei 2006 m. lapkričio 21 d. laiške Komisijai (žr. šio sprendimo 19 ir 27 punktus) ir grupės Fuji darbuotojas Oz. savo pareiškime, pridėtame prie FEH ir FES atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, tvirtino, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., tačiau kitas grupės Fuji darbuotojas I. H. prie to paties atsakymo pridėtame pareiškime nurodė, kad susitikimai tarp Japonijos narių nustojo būti organizuojami praėjus nedaug laiko po Siemens pasitraukimo 1999 metais. Savo rašytiniuose pareiškimuose FEH ir FES taip pat pripažino, kad I. H. pareiškimas dėl galimo pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą po 1999 m. vertintinas atsargiai, nes tuo metu I. H. jos nebeatstovavo Japonijos narių susitikimuose, todėl jis nebuvo tiesioginis faktinių aplinkybių liudininkas.

120    Trečia, kaip teisingai nurodo Komisija (žr. šio sprendimo 115 ir 116 punktus), reikia atsižvelgti į tai, kad nė viena iš procedūroje dalyvavusių šalių, kurioms buvo perduoti FEH ir FES pareiškimai pastaboms pateikti, nepatvirtino, jog pirmoji atitinkama įmonė iš tikrųjų pasitraukė iš kartelio ir nevykdė jo viduje sudarytų susitarimų nuo laikino Siemens pasitraukimo iš kartelio 1999 m. ar nuo „maždaug“ 2000 m. rugsėjo mėnesio.

121    Ketvirta, kadangi atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ieškovės tvirtinimai, kad pirmoji atitinkama įmonė pagrįstai manė, jog kartelis iširo 2000 m. rugsėjo mėn., mažai tikėtini, todėl jų nepakanka paneigti ginčijamame sprendime nurodytus rašytinius įrodymus (žr. šio sprendimo 115 punktą), reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija, ieškovė negalėjo nurodyti ar pateikti trečiųjų šalių pareiškimų arba rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pirmoji atitinkama įmonė 2000 m. rugsėjo mėn. viešai atsiribojo nuo kartelio ir nuo jo viduje sudarytų dar galiojančių susitarimų.

122    Dėl dokumentų, susijusių su dviem konkursais [konfidencialu], parengtų [konfidencialu] ir [konfidencialu], Komisija iš esmės tvirtina, kad jais negalima remtis šiame procese, nes jų FEH arba FES nepateikė per administracinę procedūrą.

123    Todėl būtina pirmiausia išnagrinėti, ar ginčijamus dokumentus reikia atmesti, nes jais negalima remtis prieš Komisiją, kadangi jie nebuvo pateikti šiai institucijai per administracinę procedūrą, o pirmą kartą pateikti tik Teisme.

124    Šiuo klausimu reikia priminti, kad konkurencijos teisė negali būti aiškinama kaip įpareigojanti atitinkamą asmenį vykstant administracinei procedūrai atsakyti į jam Komisijos išsiųstą pranešimą apie kaltinimus. Iš tikrųjų taisyklės, kuriose išvardijamos įmonių teisės ir pareigos administracinėje procedūroje, numatytos konkurencijos teisėje, ir pagrindiniai teisės principai įpareigoja minėtas įmones tik pateikti Komisijai jų pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį prašomą informaciją. Tokia pareiga be teisinio pagrindo būtų sunkiai suderinama su teisės į gynybą principo paisymu, nes ji apsunkintų asmens, kuris dėl kokių nors priežasčių neatsakė į pranešimą apie kaltinimus, galimybes pateikti ieškinį teisme (pagal analogiją žr. 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hilti prieš Komisiją, T‑30/89, Rink. p. II‑1439, 37 ir 38 punktus). Taigi, nors Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad asmuo pažeidė konkurencijos teisę ir kuriuo šiam asmeniui dėl to skiriama bauda, teisėtumas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į šį sprendimą priimant nustatytas faktines ir teisines aplinkybes (2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T‑241/01, Rink. p. II‑2917, 225 punktas), tai dar nereiškia, kad atitinkamas asmuo privalo Komisijai vykstant administracinei procedūrai pateikti visus įrodymus, kuriais remdamasis jis galėtų pateikti ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, panaikinimo Sąjungos teisme.

125    Iš to matyti, kad, priešingai nei norėtų Komisija, FEH ir FES neprivalėjo dar per administracinę procedūrą pateikti ginčijamus dokumentus, kad galėtų jais remtis šiame procese.

126    Todėl reikia išnagrinėti iš esmės, ar, kaip tvirtina ieškovė, dokumentai, susiję su dviem konkursais [konfidencialu], parengti [konfidencialu] ir [konfidencialu], įrodo, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio „apie 2000 m. rugsėjo mėn.“, nes iš jų matyti, kad po šios datos minėta įmonė taikė kainas, apskaičiuotas tiesiogiai remiantis gamybos išlaidomis ir gerokai mažesnes, nei numatytos kartelio viduje sudarytuose susitarimuose.

127    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad FEH ir FES Teismui pateikti dokumentai ir papildomi paaiškinimai, pateikti atsakant į Teismo klausimus yra nevientisi, neišsamūs ir sąlyginai sunkiai suprantami. Bet kuriuo atveju jie neleidžia susidaryti tikslaus vaizdo apie sąlygas, kokiomis SĮDI projektai, konkrečiau kalbant, atitinkamos rinkos, buvo aptariamos bei paskirstomos, ir konkrečias priežastis, dėl kurių buvo keičiami kainų pasiūlymai ar šių kelių SĮDI projektų kainos [konfidencialu] po 2000 m. rugsėjo mėnesio. Šiuose dokumentuose, net jeigu jie yra visiškai vidiniai, nėra jokių nuorodų, kad minėti kainų pakeitimai buvo leidžiami dėl to, jog pirmoji atitinkama įmonė nusprendė, kad jai nereikia taikyti kartelio taisyklių ir laikytis kartelio viduje sudarytų susitarimų.

128    Atvirkščiai, dėl SĮDI projekto [konfidencialu] rinkoje [konfidencialu], kuriame pirmoji atitinkama įmonė buvo kelių konkurse dalyvavusių įmonių, įskaitant [konfidencialu] ir [konfidencialu] kartelio nares, subrangovė, [konfidencialu] faksimiliniai pranešimai, kuriais pasikeitė FEH ir vienas iš jos partnerių vietoje, leidžia manyti, kad naujas kainos pasiūlymas susijęs su „techniniais patikslinimais“ ir [konfidencialu] naujomis derybomis su klientu. Norėdama, kad naujų kliento reikalavimų vykdymas nepadidintų [konfidencialu] teiktino pasiūlymo kainos, pirmosios atitinkamos įmonės partnerė nurodė sumažinusi išlaidas, kad kiek įmanoma būtų sumažinta SĮDI projekto kaina. Šis sumažinimas gali būti susijęs su aptariamo SĮDI projekto sudėtinių dalių, kaip antai įtvarų su dujų izoliacija, pakeitimu. Ieškovė pripažįsta, kad įtvarai su dujų izoliacija pakankamai brangūs pagaminti ir turi reikšmės galutinei kainai. Jų naudojimą ir šio naudojimo apimtį paprastai nustato klientas, o ne tiekėjas. Ranka padarytame įraše ant [konfidencialu] grupės Fuji vidaus faksimilinio pranešimo dėl aptariamo SĮDI projekto nurodoma:

„Panašu, kad sumažinimas bus didelis. Ar tai dėl to, kad mes neturime GIB [ar įtvarų su dujų izoliacija] ? <...>“

129    Ieškovė tvirtina, kad šiame SĮDI projekte įtvarų su dujų izoliacija naudojimas ir naudojimo apimtis nebuvo pakeisti nuo [konfidencialu] kainos pasiūlymo iki [konfidencialu] nurodytos kainos. Vis dėlto šiuo klausimu jos pateikti įrodymai, visų pirma techninis brėžinys, parengtas [konfidencialu], t. y. prieš [konfidencialu] technines derybas su klientu, neleidžia to patikrinti.

130    Bet kuriuo atveju, išskyrus tai, kad galima pripažinti tam tikrų kartelio narių sąmokslą prieš kitus jo narius, mažai tikėtina, kad pirmoji atitinkama įmonė savo partneriui, kuris, remiantis ginčijamu sprendimu, nepriklausė karteliui, galėjo pateikti kainos pasiūlymą, akivaizdžiai pažeidžiantį dar galiojantį kartelio viduje sudarytą susitarimą dėl kainos, o kitos karteliui priklausančios įmonės, t. y. [konfidencialu] ir [konfidencialu], kurioms, kaip pripažįstama, šis pasiūlymas buvo pateiktas, į tai nereagavo, kad primintų pirmajai atitinkamai įmonei, jog kartelis vis dar veikia ir kad reikia laikytis taisyklių.

131    Šiuo atžvilgiu labiau tikėtina, kad [konfidencialu] dėl SĮDI projekto [konfidencialu] rinkoje susitarimu nustatytas „kainos lygis“ buvo sumažintas atsižvelgiant į techninius pakeitimus, kurių norėjo klientas, arba į galimą karteliui nepriklausančių įmonių konkurencijos grėsmę.

132    Iš bylos medžiagos matyti, kad susitarimas dėl kainos galėjo būti peržiūrėtas atsižvelgiant į vėlesnius kliento prašymu padarytus techninio pobūdžio pakeitimus, kaip tai buvo padaryta [konfidencialu] dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu]. Be to, kalbant apie kartelio narių bendrus veiksmus saugantis išorės konkurencijos, buvo numatyta, kad jei SĮDI projektui, kuriuo nariai buvo suinteresuoti ir dėl kurio buvos susitarta dėl „kainos lygio“, grėstų didelė ne kartelio narių siūlomų kainų konkurencija, kartelio nariai turėjo bendrai kovoti su išorės konkurentu ir išimtiniais atvejais nuspręsti sumažinti kainą atsikratant konkurencijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad didelis kainos sumažinimas, palyginti su „kainos lygiu“, buvo sutartas [konfidencialu] dėl SĮDI projektų Nr. [konfidencialu] ir [konfidencialu] dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], susijusių su [konfidencialu] rinkomis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad tikėtina, jog susitarimai dėl kainų buvo peržiūrėti atsižvelgiant į konkurenciją [konfidencialu] dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], susijusio su [konfidencialu] rinka. Galiausiai iš ginčijamo sprendimo 169 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisijos byloje yra įrodymų, pagal kuriuos Siemens laikinai pasitraukus iš kartelio, t. y. aptariamu laikotarpiu, „kartelis tam tikrą laiką stengėsi ją nubausti už pasitraukimą, sudarydamas konkurenciją dėl konkrečių [SĮDI] projektų visame pasaulyje“.

133    Taigi toks kartelio apsaugos nuo išorės konkurencijos mechanizmas galėjo būti taikomas tiek dėl SĮDI projekto [konfidencialu] rinkoje [konfidencialu], kuris pirmajai atitinkamai įmonei, taigi ir [konfidencialu] bei [konfidencialu], nebuvo sėkmingas, tiek [konfidencialu] rinkoje [konfidencialu], kur ieškovė nurodo, kad pirmoji atitinkama įmonė pasiūlė du SĮDI projektus, kurių kaina sudarė [konfidencialu] % „kainos lygio“, nustatyto [konfidencialu] kartelio viduje sudarytame susitarime, ir kad ji galiausiai laimėjo konkursą.

134    Taip pat yra galimybė, kaip nurodo Komisija, kad dėl tam tikrų SĮDI projektų kartelio nariai, šiuo atveju pirmoji atitinkama įmonė, veikė slapta savo asmeniniais interesais, nepaisydama kitų kartelio narių ir bendro kartelio intereso.

135    Bet kuriuo atveju FEH ir FES pateiktuose dokumentuose nėra jokių nuorodų ir prie jų nėra kitų įrodymų, kurie leistų manyti, kad pirmosios atitinkamos įmonės kainų už SĮDI projektus sumažinimas [konfidencialu] ir [konfidencialu] dviejuose konkursuose [konfidencialu] buvo šios įmonės atsiribojimo nuo kartelio ir jo viduje sudarytų susitarimų 2000 m. rugsėjo mėn. ženklas ar pasekmė. Todėl net pripažinus, kad šie dokumentai gali būti suprantami taip, kad pirmoji atitinkama įmonė po 2000 m. rugsėjo mėn. keletą kartų dalyvavo konkursuose nesilaikydama kartelio viduje sudarytų susitarimų, tai nelaidžia nuspręsti, kad ji tuo metu nedalyvavo minėtame kartelyje.

136    Iš to išplaukia, kad su dviem [konfidencialu] konkursais susijusių dokumentų, parengtų [konfidencialu] ir [konfidencialu], nepakanka įrodyti, kad pirmoji atitinkama įmonė nutraukė dalyvavimą bet kokioje kartelio veikloje nuo 2000 m. rugsėjo mėnesio.

137    Iš pateikto vertinimo matyti, jog ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų ar įtikinamų alternatyvių paaiškinimų, kad paneigtų ginčijamame sprendime nurodytus rašytinius įrodymus, iš kurių išplaukia, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo kartelio veikloje nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

138    Todėl reikia nuspręsti, kad ginčijamame sprendime Komisija pagal įmonės dalyvavimo darant EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą įrodinėjimo taisykles, nurodytas šio sprendimo 84–91 punktuose, ir nepadarydama akivaizdžių vertinimo klaidų, dėl ko yra kaltinama šiame ieškinyje, įrodė, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą, kuris tęsėsi nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad Komisija pažeidė bendruosius teisės principus, kaip antai teisę į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principą ir principą in dubio pro reo, kai nusprendė, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo kartelio veikloje nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

139    Atsižvelgiant į visus pateiktus svarstymus, reikia atmesti šiuos pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu Komisijos išvadoje, kad „FEH“ tęsė dalyvavimą darant pažeidimą po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį

 Šalių argumentai

140    Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija įvairiais atžvilgiais pažeidė vienodo požiūrio principą, kai nusprendė, kad pirmoji atitinkama įmonė tęsė dalyvavimą darant pažeidimą po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį. Pirma, Komisija pirmąją atitinkamą įmonę vertino skirtingai nei Siemens, Hitachi, VA Tech ar Schneider, nusprendusi: kadangi ji negalėjo tiksliai nurodyti datos, kada ši įmonė pasitraukė iš kartelio, ši toliau dalyvavo darant pažeidimą, nepaisant net to, kad visi byloje esantys įtikinami netiesioginiai įrodymai patvirtino jų pareiškimus. Antra, Komisija pirmąją atitinkamą įmonę vertino skirtingai nei Siemens, Hitachi, VA Tech ar Schneider, kai ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamojoje dalyje nurodė: kadangi ši įmonė buvo sudariusi susitarimus dėl SĮDI projektų, kurie galiojo po 2000 m. rugsėjo mėn., minėta įmonė toliau dalyvavo darant pažeidimą. Trečia, Komisija pirmąją atitinkamą įmonę vertino skirtingai nei Siemens, Hitachi, VA Tech ar Schneider, kai ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje nurodė: kadangi ši įmonė viešai neatsiribojo nuo kartelio po 2000 m. rugsėjo mėn., ji toliau dalyvavo darant pažeidimą.

141    Komisija ginčija vienodo požiūrio principo pažeidimą ir prašo atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

142    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principas yra pažeidžiamas tik tuo atveju, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 40 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas).

143    Komisija nurodo, kad pirmosios atitinkamos įmonės situacija skiriasi nuo Siemens, Hitachi, VA Tech ar Schneider situacijos, nes, skirtingai nuo įvairių Siemens, grupės Hitachi bendrovių, grupės VA Tech bendrovių ar Schneider pareiškimų, kuriuose nurodoma, kad jos nedalyvavo kartelio veikloje aptariamu laikotarpiu, FEH ir FES pareiškimai, kad pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėn., nebuvo pagrįsti įtikinamais įrodymais, pavyzdžiui, sutampančiais kitų kartelio narių pareiškimais ar rašytiniais įrodymais.

144    Šioje byloje, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 113–137 punktuose, nebuvo įrodyta, kad pirmoji atitinkama įmonė netaikė po 2000 m. rugsėjo mėn. galiojusių susitarimų dėl aštuonių SĮDI projektų Nr. [konfidencialu] ir kad FEH ir FES nekreipė dėmesio į informacinį pranešimą dėl susitarimo, kurį, kaip pačios nurodė atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, gavo 2000 m. rugsėjo 28 d., nes jie joms negaliojo po to, kai jos pasitraukė iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį. Kitokia situacija yra kalbant apie Siemens, grupės Hitachi bendrovių, grupės VA Tech bendrovių ar Schneider pareiškimus, kurie, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 186–189 konstatuojamųjų dalių, buvo pagrįsti įtikinamais įrodymais. Šių įmonių atžvilgiu Komisija galėjo nustatyti konkrečią datą, kada jos pasitraukė iš kartelio, o tai reiškia, kad po šios datos jos nebetaikė dar galiojančių susitarimų ir neatsižvelgė į gaunamus informacinius pranešimus. Iš ginčijamo sprendimo 169 konstatuojamosios dalies matyti, kad kai Siemens laikinai pasitraukė iš kartelio, kiti kartelio nariai pradėjo su ja konkuruoti dėl konkrečių SĮDI projektų visame pasaulyje (žr. šio sprendimo 132 punktą).

145    Be to, jei iš kitų kartelio narių pareiškimų matyti, kad jie suprato, jog Siemens, Hitachi, VA Tech ar Schneider konkrečią dieną tam tikram laikotarpiui pasitraukė iš kartelio, iš šių pareiškimų tikrai negalima daryti išvados, kad kiti kartelio nariai taip pat manė, jog pirmoji atitinkama įmonė pasitraukė iš kartelio po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį.

146    Komisijos ginčijamame sprendime nurodytos skirtingos Siemens, Hitachi, VA Tech ar Schneider ir pirmosios atitinkamos įmonės situacijos pateisina matomą skirtingą šių įmonių vertinimą, kalbant apie galimą pažeidimo nutraukimo datą.

147    Iš to matyti, kad trečiąjį ieškinio pagrindą taip pat reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta Komisijos išvadoje, kad „FES“ dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

 Šalių argumentai

148    Nurodydama ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė pažymi, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktas ir 2 straipsnio d bei f punktai, kiek juose nustatoma FES solidari atsakomybė sumokėti skirtas baudas, turi būti panaikinti, nes jie pagrįsti klaidingu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, pagal kurį FES dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Pirma, ieškovė tvirtina, kad pirmoji atitinkama įmonė nedalyvavo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. ir kad FES vadovavo šiai įmonei tik nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., t. y. laikotarpiu, per kurį minėta įmonė nedalyvavo darant pažeidimą. Antra, ji ginčija, kad FES netiesiogiai per JAEPS valdė antrąją atitinkamą įmonę nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Galiausiai tik FEH arba JAEPS, kurios valdė pirmąją atitinkamą įmonę ir (arba) antrąją atitinkamą įmonę visą ar dalį 1988 m. balandžio 15 d.–2004 m. gegužės 11 d. laikotarpio, gali būti pripažintos atsakingos už minėtų įmonių dalyvavimą darant pažeidimą.

149    Komisija prašo atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą kaip nepriimtiną, nes jis grindžiamas argumentu, kurio FEH ir FES nebuvo nurodžiusios vykstat administracinei procedūrai, t. y. kad FES iki 2001 m. liepos 1 d. nebuvo susijusi su grupės Fuji veikla SĮDI srityje. Be to, kadangi FEH ir FES atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus aiškiai pripažino asmeninę FES atsakomybę už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. rugsėjo mėn., jos šiame ieškinyje negali ginčyti minėto pripažinimo. Bet kuriuo atveju šis ieškinio pagrindas nepagrįstas nei teisinėmis nei faktinėmis aplinkybėmis.

150    Ieškovė prašo atmesti Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo, nes FEH ir FES, jei ne atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, tai 2004 m. spalio 4 d. atsakydamos į prašymą pateikti informacijos (žr. šio sprendimo 15 punktą), konkrečiai kalbant, prie šio atsakymo pridėtais tam tikrais įrodymais, aiškiai įrodė, kad FES iki 2001 m. liepos 1 d. nebuvo susijusi su grupės Fuji veikla SĮDI srityje.

 Bendrojo Teismo vertinimas

151    Iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punkto matyti, kad FES buvo pripažinta asmeniškai atsakinga už atitinkamų įmonių dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Dėl šios priežasties minėto sprendimo 2 straipsnio d ir f punktuose Komisija jai skyrė 2 400 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su FEH, ir 1 350 000 eurų baudą, mokėtiną solidariai su FEH, JAEPS ir Hitachi.

152    Iš ginčijamo sprendimo 379 ir 380 konstatuojamųjų dalių, kuriose daromos nuorodos į ginčijamo sprendimo 334, 373 ir 385–402 konstatuojamąsias dalis, taip pat matyti, kad Komisija FES ir FEH pripažino solidariai atsakingomis už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. ir kad ji pripažino FES, FEH, JAEPS ir Hitachi solidariai atsakingomis už antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

153    Pagal šio sprendimo 59 punkte nurodytą teismų praktiką už vienos ir tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą solidariai atsako asmenys, kuriuos Komisija pripažįsta asmeniškai atsakingais už šį dalyvavimą, nes pažeidimo padarymo metu jie tiesiogiai vadovavo šiai įmonei arba realiai kontroliavo asmenis, kurie vadovavo minėtai įmonei ir spręsdavo dėl jos elgesio rinkoje.

154    Iš ginčijamo sprendimo 334, 373 ir 385–402 konstatuojamųjų dalių, skaitomų kartu su 32 ir 33 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, jog Komisija manė, kad, pirma, pirmoji atitinkama įmonė, kuri dalyvavo darant pažeidimą visą 1988 m. balandžio 15 d.–2004 m. gegužės 11 d. laikotarpį, nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. buvo tiesiogiai valdoma FES ir FEH, ir, antra, antroji atitinkama įmonė, kuri dalyvavo darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., visą šį laikotarpį buvo tiesiogiai valdoma JAEPS, o netiesiogiai, per pastarąją bendrą įmonę – FES, FEH ir Hitachi.

155    Kadangi pateikiant ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovės nurodytas antras kaltinimas sutampa su penktuoju ieškinio pagrindu, susijusiu iš esmės su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ar teisės klaidomis Komisijos išvadoje, kad FEH ir FES, kaip JAEPS patronuojančios bendrovės, turi būti pripažintos asmeniškai ir solidariai atsakingos už antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą, juos reikia nagrinėti kartu, todėl šis antras kaltinimas bus nagrinėjamas kartu su penktuoju ieškinio pagrindu (žr. šio sprendimo 175 punktą ir paskesnius punktus).

156    Kalbant apie pirmąjį kaltinimą, ieškovės pateiktą grindžiant šį ieškinio pagrindą, reikia išsiaiškinti, ar ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktas ir 2 straipsnio d punktas grindžiami akivaizdžiai klaidingu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, pagal kurį FES gali būti pripažinta asmeniškai atsakinga už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. (kai, remiantis ginčijamu sprendimu, grupės Fuji veikla SĮDI srityje buvo perduota JAEPS (žr. šio sprendimo 7 punktą)), nes FES minėtu laikotarpiu vadovavo šiai įmonei.

157    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar, kaip tvirtina Komisija, pirmą kartą Teisme išdėstytas ieškovės prieštaravimas dėl FES asmeninės atsakomybės už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., kuri buvo nurodyta FEH ir FES skirtame pranešime apie kaltinimus, yra nepriimtinas, ir ar ji apskritai šiuo klausimu Teisme gali ginčyti aplinkybes, kurias FEH ir FES pačios pripažino vykstant administracinei procedūrai.

158    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 124 punkte, taisyklės, numatytos konkurencijos teisėje, kuriose išvardijamos įmonių teisės ir pareigos per administracinę procedūrą, negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios fizinį ar juridinį asmenį bendradarbiauti per administracinę procedūrą ir, atsakant į jam Komisijos skirtą pranešimą apie kaltinimus, jau per administracinę procedūrą nurodyti visus kaltinimus, kuriais remdamasis Sąjungos teismui norėtų pateikti ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus administracinei procedūrai, panaikinimo. Šios išvados nepaneigia Komisijos nurodyta teismų praktika. Iš tikrųjų byloje, kurioje priimtas 84 punkte minėtas Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, buvo nuspręsta kontroliuoti ginčijamame sprendime pažeidimo priskyrimo bendrovei, kuri neginčijo šio priskyrimo administracinėje stadijoje, pagrįstumą, nes į pastarąją aplinkybę buvo atsižvelgta tik vertinant šiuo atveju Komisijos pareigos motyvuoti apimtį (84 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 346–361 punktai ir 88 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 1335 ir 1336 punktai).

159    Kai atitinkamas asmuo savanoriškai nusprendžia bendradarbiauti ir vykstant administracinei procedūrai tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta faktines ar teisines aplinkybes, kurios leidžia jam priskirti pažeidimą, jo teisė pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą nėra apribojama (šiuo klausimu žr. 41 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 89 ir 90 punktus). Nesant šiuo tikslu aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo, toks apribojimas prieštarautų bendriesiems teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principams (41 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 91 punktas). Be to, reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir kad pagal šios chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šioje chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatyme (žr. 41 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 91 punktą).

160    Atsižvelgiant į šio sprendimo 158 ir 159 punkte nurodytas teisės normas, Komisijos prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.

161    Savo ieškinyje ieškovė neginčija pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. rugsėjo mėnesio. Be to, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 138 punkte, Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai galėjo nuspręsti, kad pirmoji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą visą 1988 m. balandžio 15 d.–2002 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį. Iš to matyti, kad nurodydama ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą kaltinimą ieškovė negali pagrįstai tvirtinti, jog ginčijamame sprendime šiuo klausimu yra akivaizdi vertinimo klaida.

162    Kalbant apie tai, kad ieškovė ginčija Komisijos vertinimą, pagal kurį galėjo būti pripažinta asmeniškai atsakinga už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., nes ji šiuo laikotarpiu vadovavo minėtai įmonei, pirmiausia reikia priminti, kad sprendimo, dėl kurio prieštaraujama, motyvai turi leisti atlikti veiksmingą jo teisėtumo kontrolę ir pateikti suinteresuotam asmeniui informacijos, reikalingos norint išsiaiškinti, ar sprendimas yra pagrįstas, ir, antra, kad tokio motyvavimo pakankamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems aktas skirtas, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (1994 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AWS Benelux prieš Komisiją, T‑38/92, Rink. p. II‑211, 26 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Kad atitiktų minėtas sąlygas, pakankamas motyvavimas turi būti aiškus ir neprieštaringas, jame turi būti nurodyti Sąjungos institucijos, parengusios ginčijamą aktą, argumentai (minėto Sprendimo AWS Benelux prieš Komisiją 26 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Be to, kai, kaip šioje byloje, EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo sprendimas skirtas keliems asmenims ir kyla pažeidimo priskyrimo klausimas, jame turi būti nurodyti pakankami motyvai kiekvieno sprendimo adresato atžvilgiu, ypač tų, kuriems pagal šį sprendimą tenka atsakyti už šį pažeidimą (minėto Sprendimo AWS Benelux prieš Komisiją 26 punktas).

163    Tai, kad ieškovė šioje byloje nurodo ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, o ne su motyvavimo nebuvimu ar nepakankamu motyvavimu, t. y. pagrindą susijusį su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį (dabar – SESV 263 straipsnis), nepanaikina teismo galimybės tokį pagrindą iškelti ex officio, nes tai yra tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (2009 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑0000, 54 punktas), jeigu laikomasi principo, kad negali būti prieštaraujama savo paties anksčiau pateiktiems argumentams (minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt. 54 punktas).

164    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje Komisija be jokių patikslinimų paprasčiausia nurodė, kad grupės Fuji veiklą SĮDI srityje vykdė taip pat ir FES; dėl šios priežasties, kaip matyti iš minėto sprendimo 373 ir 379 konstatuojamųjų dalių, šiai bendrovei ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punkte pažeidimas buvo priskirtas nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Iš ginčijamo sprendimo nei ieškovė, nei Teismas negali suprasti faktinių ar teisinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi Komisija, kai nusprendė, kad grupės Fuji veiklą SĮDI srityje nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., be kita ko, vykdė ir FES ir kad dėl to jai buvo galima priskirti pažeidimą už šį laikotarpį.

165    Atsakydama į Teismo klausimą (šio sprendimo 41 punktas) Komisija išsamesnių motyvų dėl jo nepateikimą ginčijamame sprendime paaiškino tuo, kad FEH ir FES atsakyme į pranešimą apie kaltinimus aiškiai pripažino FES atsakomybę už pažeidimą. Vis dėlto tokio paaiškinimo nepakanka. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 374 konstatuojamojoje dalyje Komisija, nurodydama „Fuji pateiktus argumentus“, pažymėjo, kad „Fuji pripažino dalyvavusi pranešime apie kaltinimus nurodytame kartelyje nuo 1988 m. iki 2000 m. rugsėjo mėn., tačiau ne vėliau“. Vis dėlto šio paaiškinimo nepakanka aiškiai ir neprieštaringai nuspręsti, kad Komisija savo vertinimus, pagal kuriuos FES vadovavo grupės Fuji veiklai SĮDI srityje nuo 1988 m. iki 2001 m. birželio 30 d. ir dėl to galėjo būti pripažinta atsakinga už pažeidimą, ketino grįsti tik FEH ir FES per administracinę procedūrą pateiktais argumentais. Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 32, 373 ir 379 konstatuojamosiose dalyse visiškai neužsimenama apie to paties sprendimo 374 konstatuojamojoje dalyje nurodytus FEH ir FES argumentus. A fortiori juose nėra jokios nuorodos, kuri leistų ieškovei ar Teismui suprasti priežastis, dėl kurių Komisija FEH ir FES argumentus aiškino taip, kad FES pripažino vadovavusi grupės Fuji veiklai SĮDI srityje nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d. ir dėl to galėjo būti pripažinta atsakinga už pažeidimą minėtu laikotarpiu. Tokia nuoroda šioje byloje buvo ypač reikalinga, nes Komisijos aiškinimas prieštaravo informacijai, kurią jai FEH ir FES pateikė 2004 m. spalio 4 d. atsakydamos į prašymą pateikti informacijos (šio sprendimo 15 punktas). Iš tikrųjų atidžiai skaitant šį atsakymą ir ypač jo D priedą, kuris konkrečiai buvo skirtas atsakyti į Komisijos klausimus, susijusius su juridiniais vienetais, vadovavusiais grupės Fuji veiklai SĮDI srityje, matyti, kad vieninteliai juridiniai vienetai, kurie vykdė tokią veiklą, buvo FEH ir dvi jai visiškai priklausiusios dukterinės bendrovės, t. y. Fuji Electric Corp. of America (FECOA) ir Fuji Electric International Corp. (FEIC).

166    Be to, ginčijamame sprendime reikėjo išsamesnių paaiškinimų, nes Komisijos pateikto FEH ir FES argumentų aiškinimo nepakanka suprasti, kodėl FES buvo priskirtas pažeidimas už visą 1988 m. balandžio 15 d.–2001 m. birželio 30 d. laikotarpį. Iš tikrųjų Komisijos nurodytas atsakomybės pripažinimas neapima laikotarpio „po“ 2000 m. rugsėjo mėnesio.

167    Be to, kalbant apie Komisijos tvirtinimą, kad ginčijamas sprendimas bet kuriuo atveju yra pagrįstas atsižvelgiant į ieškovės pripažintą aplinkybę, kad FES 2001 m. liepos 1 d. buvo perduota tam tikra grupės Fuji veikla SĮDI srityje, ir kadangi ji buvo FEH ir jai priklausančių dukterinių bendrovių ekonominių teisių perėmėja, jai, remiantis teismų praktika šioje srityje (84 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 346–360 punktai), taip pat perėjo pastarųjų atsakomybė už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d., reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnį (buvęs EB 230 straipsnis) Teismas turi patikrinti tik ginčijamo sprendimo teisėtumą, atsižvelgdamas į jame esančius motyvus (2001 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo IPK-München prieš Komisiją, T‑331/94, Rink. p. II‑779, 91 punktas). Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Komisijos nurodyti motyvai negali būti vertinami kaip buvę nurodyti ginčijamame sprendime. Iš tikrųjų nei minėtame sprendime, nei pranešime apie kaltinimus Komisija nenurodė ketinanti pripažinti FES kaip FEH ar šiai priklausiusių dukterinių bendrovių ekonominių teisių perėmėją, atsakinga už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą aptariamu laikotarpiu. Tačiau priskirdama pažeidimą FES ji pabrėžė, kad ši, „be kita ko“, vykdė grupės Fuji veiklą SĮDI srityje ir kad tiesiogiai vadovavo pirmajai atitinkamai įmonei šiuo laikotarpiu. Šios dvi atsakomybės rūšys skiriasi iš esmės, nes asmuo, kuris vadovavo įmonei šiai darant pažeidimą, iš principo turi atsakyti pagal asmeninės atsakomybės principą (žr. šio sprendimo 58 punkte minėtą teismų praktiką), o atsakomybės perkėlimas taikant „ekonominio tęstinumo“ kriterijų yra to paties principo išimtis (šiuo klausimu žr. 58 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 39, 40 ir 46 punktus).

168    Iš to matyti, kad į šiame procese Komisijos nurodytus naujus motyvus, susijusius su „ekonominio tęstinumo“ principo taikymu, negali būti atsižvelgta vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir kad Komisijos šiais motyvais pagrįsti argumentai turi būti atmesti.

169    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į šalių pateiktas pastabas, reikia ex officio nuspręsti, kad ginčijamas sprendimas, kiek jame FES priskiriamas pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimas darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d., yra nepakankamai motyvuotas, ir tai pažeidžia ieškovės teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir neleidžia Teismui patikrinti šiuo kaltinimu ginčijamų skundžiamo sprendimo punktų pagrįstumo.

170    Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktą ir 2 straipsnio d punktą, nes jie grindžiami nepagrįsta išvada, kad FES, „be kita ko“, vadovavo pirmajai atitinkamai įmonei nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 dienos.

171    Be to, kalbant apie tai, kad ieškovė ginčija, jog FES gali būti pripažinta asmeniškai atsakinga už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., reikia pažymėti, kad ji ginčija ne tai, jog nuo 2001 m. liepos 1 d. FES vykdė tam tikrą grupės Fuji veiklą SĮDI srityje, nes perėmė FEIC, vieną iš FEH priklausiusių dukterinių bendrovių, o tik tai, kad ši veikla, kurią anksčiau vykdė FEIC, nuo šiol priklausė pirmajai atitinkamai įmonei. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip pripažįsta ieškovės ir kaip matyti iš jų 2004 m. spalio 4 d. atsakymo į prašymą pateikti informacijos D priedo, FEIC nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d. tarptautiniams klientams, išskyrus viešąjį sektorių ir Šiaurės Ameriką (Šiaurės Amerikos rinka priklausė FECOA ir nebuvo susijusi su pažeidimu), parduodavo SĮDI projektus, ir kad dėl to ji iš principo buvo tiesiogiai atsakinga už bendrojo susitarimo įgyvendinimą ir naujų klientų nesižvalgymą visoje vidaus rinkoje, o vėliau ir EEE teritorijoje. Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, FEIC veiklą SĮDI srityje tikrai apima „Fuji veikla SĮDI [projektų] srityje, kurią, be kita ko, vykdė [FEH] ir [FES]“, nurodyta ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje. Taigi ji priklauso ginčijamame sprendime nurodytai pirmajai atitinkamai įmonei, apibrėžtai šio sprendimo 61 punkte. Todėl Komisija nepadarė klaidos, kuria yra kaltinama, kai ginčijamame sprendime nustatė asmeninę FES atsakomybę už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

172    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia iš dalies pripažinti ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą kaltinimą ir panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio h punktą ir 2 straipsnio d punktą, kiek juose Komisija konstatuoja ar remiasi išvada, kad FES, kurios teises perėmė ieškovė, gali būti laikoma asmeniškai atsakinga už pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d., nes ji tiesiogiai, „be kita ko“, vadovavo minėtai įmonei šiuo laikotarpiu. Likusi ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmo kaltinimo dalis turi būti atmesta.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ar teisės klaidomis Komisijos išvadoje, kad „FEH“ ir „FES“ turi būti laikomos asmeniškai ir solidariai atsakingos už „ JAEPS“ dalyvavimą darant pažeidimą

 Šalių argumentai

173    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punktas turi būti panaikintas, nes jis pagrįstas akivaizdžiai klaidingu faktinių aplinkybių vertinimu, pagal kurį FEH ir FES galėjo būti laikomos asmeniškai ir solidariai atsakingos už JAEPS ar tiksliau – JAEPS valdomos antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Ieškovė mano, kad Komisija neįrodė pagal jai tenkančią pareigą, kad FEH ir FES galėjo daryti lemiamą įtaką JAEPS, o tai pateisintų jų pripažinimą asmeniškai ir solidariai su JAEPS ir Hitachi atsakingomis sumokėti baudą, skirtą už antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

174    Komisija mano, kad yra daug požymių, kurie, vertinami kartu, patvirtina ginčijamame sprendime pateiktą išvadą, kad FEH ir FES darė lemiamą įtaką JAEPS, taip užtikrinant pažeidimo tęstinumą po to, kai 2002 m. spalio 1 d. grupės Fuji veikla SĮDI srityje buvo perduota JAEPS. Todėl ji prašo atmesti penktąjį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

175    Prieš pradedant šio ieškinio pagrindo ir – dėl šio sprendimo 155 punkte nurodytų priežasčių – ketvirtojo ieškinio pagrindo antro kaltinimo nagrinėjimą iš esmės reikia tiksliai nustatyti ginčo dalyką ir su juo susijusias ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, kuriuos apima šis ieškinio pagrindas, taip pat priminti taisykles, taikomas atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą paskirstymui tarp patronuojančių ir dukterinių bendrovių.

–       Dėl ginčo dalyko, kurį apima penktasis ieškinio pagrindas

176    Ieškovė neginčija, kad antroji atitinkama įmonė dalyvavo darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Ji taip pat neginčija kad šiuo laikotarpiu minėta įmonė tiesiogiai priklausė nuo JAEPS ar buvo jos valdoma. Tačiau ieškovė ginčija, kad FEH ir FES pačios, tiesiogiai ar netiesiogiai valdydamos 30 % JAEPS kapitalo, vadovavo antrajai atitinkamai įmonei ir ją netiesiogiai valdė nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

–       Dėl ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, susijusių su penktuoju ieškinio pagrindu

177    Ginčijamo sprendimo 383–403 konstatuojamosiose dalyse Komisija kalba apie FEH ir FES, kaip JAEPS, kuri tiesiogiai buvo atsakinga už antrąją atitinkamą įmonę, patronuojančios bendrovės, asmeninę atsakomybę už šios antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Konkrečiai kalbant, Komisija nurodė:

„(383) [JAEPS] buvo sukurta 2001 m. liepos mėn. ir nuo 2002 m. spalio 1 d. (kai Hitachi ir Fuji veikla SĮDI srityje buvo perleista JAEPS) iki 2004 m. gegužės 11 d. (paskutinio kartelio susitikimo data, kai buvo pranešta apie Komisijos patikrinimus) vykdė slaptą veiklą, nurodytą šiame sprendime.

(384) JAEPS buvo sukurta, kad perimtų patronuojančių bendrovių [elektros perdavimo ir paskirstymo] veiklą, siekiant aprūpinti šio sektoriaus klientus [399 išnaša, p. 23134 ([grupės] Hitachi [bendrovių] atsakymas į pranešimą apie kaltinimus)]. [Hitachi] ir [FES] ([FEH] visiškai priklausiusi dukterinė bendrovė) valdė atitinkamai 50 % ir 30 % bendros įmonės JAEPS kapitalo (trečioji savininkė buvo [Meidensha]).

<...>

(389) Vienintelė aplinkybė, kad patronuojančios bendrovės valdė atitinkamą JAEPS kapitalą, neleidžia Komisijai preziumuoti, kad šios bendrovės darė lemiamą įtaką JAEPS elgesiui rinkoje bendrai ar tik jos veikloje, susijusioje su karteliu. Vis dėlto faktiniai duomenys aiškiai rodo, kad Hitachi ir Fuji galėjo ir realiai darė lemiamą įtaką JAEPS dalyvavimui kartelio, aprašyto šiame sprendime, veikloje nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Komisija mano, kad JAEPS savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje ir vykdė Hitachi ir Fuji komercinius nurodymus.

(390) Perduodamos JAEPS savo veiklą SĮDI [srityje] (tačiau neperleisdamos anksčiau šioje srityje veikusių savo dukterinių bendrovių), Hitachi ir Fuji [400 išnaša: Komisijos byloje nėra įrodymų prieš Meidensha] pasinaudojo JAEPS kaip priemone tęsti savo ilgą dalyvavimą SĮDI [projektų] gamintojų kartelyje (Hitachi ir Fuji toliau pardavinėjo SĮDI, žymimus savais prekių ženklais, tačiau gamybą buvo perdavusios JAEPS).

(391) Šios išvados pagrįstos objektyviais veiksniais, kaip antai <...> Hitachi ir Fuji vykdoma JAEPS veiklos priežiūra ir vadovavimas jai, ankstesnis Hitachi ir Fuji dalyvavimas kartelio veikloje iki JAEPS sukūrimo, aplinkybė, kad Hitachi ir Fuji dukterinės bendrovės, anksčiau vykdžiusios su SĮDI susijusią veiklą, pasitraukė, kad jas šioje srityje pakeistų JAEPS, o vėliau šiai talkino ir tęsė savo kaip atitinkamų produktų platintojų veiklą, JAEPS atstovų dalyvavimas kartelio susitikimuose kartu su Hitachi ir (arba) Fuji darbuotojais arba keičiantis tarpusavyje ir <…> aplinkybė, kad didžioji dalis JAEPS vadovų tuo pat metu ar atskirais laikotarpiais užėmė vadovaujančius postus Hitachi ir Fuji.

<...>

(402) Hitachi ir Fuji sprendimas tęsti dalyvavimą kartelyje pasitelkiant bendrą įmonę neleidžia joms atsikratyti atsakomybės už šį dalyvavimą.

(403) Todėl [JAEPS], [Hitachi], [FEH] ir [FES] turi būti laikomos solidariai atsakingos už JAEPS dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.“

178    Taigi iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nuo 2002 m. spalio 1 d. Komisija pripažino FEH ir FES asmeninę atsakomybę ne dėl jų, kaip tiesioginių pirmosios atitinkamos įmonės vadovių, vaidmens, bet dėl jų, kaip JAEPS, kuri tiesiogiai buvo atsakinga už antrąją atitinkamą įmonę, patronuojančių bendrovių statuso.

–       Dėl konkurencijos teisės pažeidimo paskirstymui tarp dukterinių bendrovių ir patronuojančių bendrovių taikomų taisyklių

179    Taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių skirtumas dėl to, kad jos yra skirtingi juridiniai asmenys, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo, ar ne. Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi bendrovės – skirtingi juridiniai asmenys – priklauso vienai įmonei arba ekonominiam vienetui, formuojančiam rinkoje bendrą elgesį (56 punkte minėto Sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją 85 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 58 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 140 punktą).

180    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, aplinkybė, jog dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad už jos elgesį atsakomybė negali tekti patronuojančiai bendrovei, ypač jeigu dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus (58 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 132 ir 133 punktai bei 57 punkte minėto Sprendimo PVC II 960 punktas). Kai dukterinė bendrovė realiai nesprendžia savarankiškai dėl savo elgesio rinkoje, EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai gali būti laikomi netaikomais santykiams tarp jos ir patronuojančios bendrovės, su kuria ji sudaro ekonominį vienetą (58 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 134 punktas; 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 51 punktas). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

181    Tokioje situacijoje Komisija iš principo turi įrodyti, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, pateikdama faktinių įrodymų, pavyzdžiui, patronuojančios bendrovės valdymo galios turėjimas savo dukterinės bendrovės atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 136 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

182    Paprastai dukterinės bendrovės pusės kapitalo valdymas gali leisti patronuojančiai bendrovei daryti lemiamą įtaką dukterinei bendrovei, ypač jos elgesiui rinkoje. Buvo nuspręsta, kad kai patronuojanti bendrovė valdo 25,001 % dukterinės bendrovės akcijų, o tai yra gerokai mažiau nei pusė kapitalo, negalima teigti, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė priklauso tai pačiai grupei, kurios viduje jos sudaro vieną ekonominį vienetą (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 129 punktą).

183    Tačiau mažiau nei pusės akcijų valdymas patronuojančiai bendrovei leidžia realiai daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, jeigu ji turi daugiau, nei paprastai turi mažiau nei pusę visų akcijų turintys akcininkai, teisių, kad galėtų apsaugoti savo finansinius interesus, kurios, nagrinėjamos pagal teisinio ar ekonominio pobūdžio sutampančių požymių visumos metodą, leidžia įrodyti, kad dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje buvo daroma lemiama įtaka. Lemiamą įtaką Komisija gali įrodyti pateikdama požymių visumą, net jei atskirai kiekvienas iš šių požymių neturi pakankamos įrodomosios galios.

184    Realus vienos ar kelių patronuojančių bendrovių vadovavimas dukterinei bendrovei gali tiesiogiai išplaukti iš teisinių nuostatų taikymo ar susitarimo tarp patronuojančių bendrovių, sudaryto remiantis minėtomis teisinėmis nuostatomis, dėl bendros dukterinės bendrovės (šiuo klausimu žr. 181 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 137–139 punktus). Patronuojančios bendrovės daromos įtakos savo dukterinės bendrovės valdymui apimtis gali būti vertinama apsižvelgiant į tai, kad dukterinės bendrovės vadovai vadovaujančias pareigas užima ir patronuojančioje bendrovėje. Toks pareigų derinimas neišvengiamai reiškia, kad dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje daroma lemiama įtaka, nes minėtas valdymas leidžia patronuojančios bendrovės vadovams vykdant savo funkcijas dukterinės bendrovės viduje užtikrinti, kad ši rinkoje laikytųsi patronuojančios bendrovės vadovų nustatyto veiksmų plano. Toks tikslas gali būti pasiektas net jei dukterinėje bendrovėje vadovaujančias pareigas vykdantis patronuojančios bendrovės atstovas nėra pastarosios bendrovės vienas iš vadovų. Galiausiai vienos ar kelių patronuojančių bendrovių dalyvavimas valdant dukterinę bendrovę gali būti verslo santykių tarp pirmosios ir antrosios pasekmė. Kai patronuojanti bendrovė yra savo dukterinės bendrovės tiekėja ar klientė, ji ypač suinteresuota valdyti pastarosios gamybos ar tiekimo veikla, kad galėtų gauti kuo daugiau naudos iš tokio vertikalaus integravimo (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Mischo išvados Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, Rink. p. I‑9928, 50 ir 51 punktus).

185    Atsižvelgiant į aplinkybę, kad pagal SESV 263 straipsnį (buvęs EB 230 straipsnis) Teismas ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę turi atlikti tik remdamasis šiame akte nurodytais motyvais (167 punkte minėto Sprendimo IPK-München prieš Komisiją 91 punktas), patronuojančios bendrovės vadovavimas dukterinei bendrovei turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į Komisijos sprendime, kuriame nustatoma patronuojančios bendrovės atsakomybė, pateiktais įrodymais. Iš esmės vienintelis reikšmingas klausimas yra išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į minėtus įrodymus buvo įrodytas pažeidimas (88 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 726 punktas).

–       Dėl Komisijos ginčijamame sprendime surinktų FEH ir FES realaus vadovavimo JAEPS įrodymų

186    Atsižvelgiant į šio sprendimo 179–185 punktuose nurodytą teismų praktiką, pirmiausia reikia išnagrinėti ginčijamame sprendime surinktus įrodymus dėl pagrindų susitarimo įsteigti bendrą dukterinę bendrovę JAEPS (toliau – pagrindų susitarimas), sudaryto [konfidencialu] tarp Hitachi, FEH ir Meidensha (toliau – bendrovės steigėjos), sąlygų.

187    Grįsdama FEH ir FES vadovavimą JAEPS ir jos priežiūrą, Komisija ginčijamo sprendimo 395 konstatuojamojoje dalyje nurodo:

„[konfidencialu]“

188    Dėl šio faktinių aplinkybių vertinimo FEH ir FES savo raštuose ir atsakyme raštu į Teismo pateiktus klausimus tik nurodė, jog iš tokių vertinimų nebuvo galima daryti išvados, kad jos darė lemiamą įtaką JAEPS elgesiui rinkoje, nes [konfidencialu].

189    Pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnyje, kurio tekstas buvo pridėtas prie FEH ir FES atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, nustatyta, kad [konfidencialu].

190    Pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnyje numatyta [konfidencialu]. Pagal pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnį [konfidencialu]. Šiuo klausimu pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnyje nustatyta, kad [konfidencialu]. Galiausiai pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnyje numatyta, kad [konfidencialu].

191    Pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnyje taip pat numatyta, kad [konfidencialu].

192    Galiausiai pagal pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnį [konfidencialu].

193    Taigi iš pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnio, skaitomo atsižvelgiant į kitas šio susitarimo sąlygas, matyti, kad bendrovės steigėjos galėjo [konfidencialu] daryti lemiamą įtaką JAEPS elgesiui rinkoje. Iš tikrųjų [konfidencialu]. Iš to matyti, kad visos bendrovės steigėjos turėjo pritarti svarbiems sprendimams dėl jų bendros dukterinės bendrovės elgesio rinkoje.

194    Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos tvirtinimus [konfidencialu]. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kurios neginčijo ieškovė, kad [konfidencialu], rodo, jog bendrovės steigėjos realiai turėjo pritarti svarbiems JAEPS sprendimams, susijusiems su jos valdymu ir ūkine veikla.

195    Kalbant apie ieškovės tvirtinimą, kad [konfidencialu], net pripažinus jį pagrįstu, tai nėra labai reikšminga, nes [konfidencialu]. Atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 4.3 punkte FEH ir FES iš tikrųjų pripažino, kad „[konfidencialu]“ ir kad „[konfidencialu]“. Bet kuriuo atveju, kaip pažymi Komisija, iš FEH ir FES atsakymo į pranešimo apie kaltinimus 5.7 ir 5.8 punktų matyti, kad [konfidencialu]. Galiausiai savo 2006 m. lapkričio 10 d. laiške Komisijai FEH ir FES pripažino, kad „[konfidencialu]“. [konfidencialu] Atsižvelgiant į pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnio nuostatas, bet kuriuo atveju yra klaidinga teigti, kad [konfidencialu], kaip tai daro ieškovė.

196    Kalbant apie aplinkybę, kad antrosios atitinkamos įmonės, kuriai tuo metu tiesiogiai vadovavo JAEPS, dalyvavimas nebuvo aptariamas susitikimuose tarp bendrovių steigėjų prezidentų ir (arba) vadovų, pažymėtina, kad tai neturi reikšmės, nes norint patronuojančiai bendrovei priskirti jos dukterinės bendrovės veiksmus visiškai nereikalaujama įrodyti, kad minėta patronuojanti bendrovė buvo tiesiogiai susijusi su inkriminuojamais veiksmais ar žinojo apie juos. Skirti sprendimą, nustatantį baudas bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei, Komisijai leidžia ne su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančios ir jos dukterinės bendrovių ir net ne pirmosios dalyvavimas minėtame pažeidime, o tai, kad šios bendrovės vykdo tą pačią veiklą rinkoje (57 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktas ir 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Itochu prieš Komisiją, T‑12/03, Rink. p. II‑883, 58 punktas). Nagrinėjamu atveju Komisija turėjo įrodyti ne tai, kad FEH ir FES buvo tiesiogiai susijusios su antrosios atitinkamos įmonės, tuo metų vadovaujamos JAEPS, dalyvavimu darant pažeidimą ar apie tai žinojo, bet tik tai, kad minėtai įmonei dalyvaujant darant pažeidimą minėtos bendrovės, kaip vykdomojo komiteto narės, iš tikrųjų darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje (žr. šio sprendimo 180 ir 181 punktus).

197    Antra, reikia išnagrinėti ginčijamame sprendime pateiktus įrodymus dėl aplinkybės, kad dauguma JAEPS vadovų tuo pačiu metu ar skirtingais laikotarpiais ėjo vadovaujančias pareigas FEH ar FES.

198    Ginčijamo sprendimo 400 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė:

„Šiuo klausimu ryškiausi Fuji <...> vadovaujančių postų dubliavimosi pavyzdžiai yra šie:

a)      [Os.] buvo JAEPS [konfidencialu] nuo [konfidencialu] iki [konfidencialu] ir tuo pat metu [FES] [konfidencialu]. Vėliau [konfidencialu] jis tapo pastarosios bendrovės [konfidencialu].

b)      [H. H.], JAEPS [konfidencialu] [ir] [konfidencialu] nuo [konfidencialu] iki [konfidencialu] taip pat buvo [FEH] [konfidencialu]. Vėliau jis tapo [FES] [konfidencialu].

c)      [Ok.] pakeitė [I.] JAEPS [konfidencialu] poste iki [konfidencialu]. Jis tuo pat metu buvo [FES] [konfidencialu].

d)      [Y.], JAEPS [konfidencialu], nuo [konfidencialu] tuo pat metu buvo [FES] [konfidencialu], vėliau [konfidencialu].

e)      [A.], JAEPS [konfidencialu], iki [konfidencialu] taip pat buvo [FEH] [konfidencialu].

f)      [K.] nuo [konfidencialu] pakeitė [A.] JAEPS [konfidencialu] poste. Jis taip pat buvo [FES] [konfidencialu].“

199    Vadovaujančių postų FEH arba FES derinimas su [konfidencialu] postais JAEPS reiškė, kad FEH ir FES iš tikrųjų galėjo daryti lemiamą įtaką JAEPS elgesiui rinkoje, nes jis leidžia minėtų bendrovių valdybos nariams užtikrinti, kad ši rinkoje laikytųsi nustatyto veiksmų plano, išplaukiančio iš [konfidencialu], kaip tai matyti iš pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnio nuostatų. Iš ginčijamo 393 konstatuojamosios dalies, šiuo klausimu patvirtintos grupės Hitachi bendrovių atsakymo į pranešimą apie kaltinimus H dalimi, ir iš FEH ir FES atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 5.10 ir 5.11 punktų matyti, kad [konfidencialu]. Tačiau FEH ir FES nei paneigė, nei tvirtino, kad jų vadovai, kurie taip pat buvo JAEPS [konfidencialu], būdami [konfidencialu], negavo visos reikalingos informacijos savo funkcijoms vykdyti. Net pripažinus, kad jie iš tikrųjų negavo informacijos, susijusios su [konfidencialu], iš FEH ir FES atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 5.10 punkto matyti, kad šie asmenys bendrovėms steigėjoms buvo informacijos, susijusios su klausimais, nagrinėtais per JAEPS [konfidencialu], t. y. susijusio su JAEPS [konfidencialu], šaltinis.

200    Trečia, reikia išnagrinėti ginčijamame sprendime pateiktus įrodymus dėl aplinkybės, kad FES ir FEH ir toliau buvo suinteresuotos JAEPS gaminamais SĮDI projektais kaip jų tiekėjos.

201    Tai, kad įsteigus JAEPS FEH ir FES, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 398 konstatuojamojoje dalyje, toliau pardavinėjo JAEPS pagamintus SĮDI projektus „savo klientams ne viešajame sektoriuje“, o tai, kaip nurodo Komisija, sudarė [konfidencialu] – [konfidencialu] % grupės Fuji veiklos SĮDI srityje iki JAEPS įsteigimo, ir kad jos tapo didelės JAEPS klientės, rodo, jog ir toliau, ypač komerciniu požiūriu, jos buvo suinteresuotos daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, [konfidencialu], kaip tai nurodyta pagrindų susitarimo [konfidencialu] straipsnyje.

202    Taigi, net nesant reikalo nagrinėti, atsižvelgiant į pateiktas išvadas, kitų šiuo klausimu ginčijamame sprendime surinktų įrodymų, kurių reikšmingumą ieškovė taip pat ginčija, reikia konstatuoti, kad Komisija tik ginčijamame sprendime pateiktais įrodymais, susijusiais su pagrindų susitarimo nuostatomis, vadovaujančių postų derinimu FEH ir FES bei JAEPS ir FEH ir FES kaip SĮDI projektų platintojų suinteresuotumu JAEPS gaminamais projektais, įrodė, kad ieškovės darė lemiamą įtaką JAEPS elgesiui rinkoje.

203    Todėl šios bylos aplinkybėmis Komisija teisingai pripažino FEH ir FES asmeniškai ir solidariai su Hitachi ir JAEPS atsakingomis už antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

204    Todėl penktasis ieškinio pagrindas ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antras kaltinimas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

2.     Dėl reikalavimo iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą

205    Ieškovė šioje byloje Teismo prašo pagal SESV 261 straipsnį (buvęs EB 229 straipsnis) pasinaudojant neribota kompetencija iš esmės sumažinti baudą, kuri buvo skirta FEH ir FES ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d ir f punktuose, nes ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytas pažeidimas nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. negalėjo būti pagrįstai priskirtas FEH, tas pats pažeidimas nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. negalėjo būti pagrįstai priskirtas FES, o FEH ir FES, kaip JAEPS patronuojančioms bendrovėms, negalėjo būti pagrįstai priskirtas pažeidimas nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., ir galiausiai FEH ir FES skirtos baudos turėjo būti sumažintos atsižvelgiant į jų per administracinę procedūrą pateiktos informacijos svarbią papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunktį, arba į lengvinančią aplinkybę, nes ši informacija leido Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą, kaip tai suprantama pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių (OL, C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) 3punkto šeštą pastraipą.

 Pirminės pastabos dėl neribotos Sąjungos teismo kompetencijos

206    SESV 261 straipsnio (buvęs EB 229 straipsnis) pagrindu įvairūs reglamentai Sąjungos teismams suteikė neribotą jurisdikciją sankcijų klausimais. Be kita ko, Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje įtvirtinta, kad Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija nustato ar yra nustačiusi baudą.

207    Tačiau Sąjungos teismai šia neribota jurisdikcija gali naudotis tik tikrindami institucijų aktus, o tiksliau kalbant, nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo. Taigi SESV 261 straipsnyje (buvęs EB 229 straipsnis) nenumatytas savarankiškas teisės įgyvendinimas, o jo vienintelė reikšmė yra ta, kad jis praplečia Sąjungos teismų įgaliojimus, kuriuos jie turi spręsdami bylas dėl ieškinių, paduotų pagal SESV 263 straipsnį (buvęs EB 230 straipsnis). Todėl prašyti, kad Sąjungos teismai sankciją nustatančio sprendimo atžvilgiu pasinaudotų neribota jurisdikcija, galima tik padavus ieškinį dėl visiško ar dalinio šio sprendimo panaikinimo (2004 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties FNICGV prieš Komisiją, T‑252/03, Rink. p. II‑3795, 25 punktas).

208    Be paprasčiausios teisėtumo kontrolės, vykdomos nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį (buvęs EB 230 straipsnis), leidžiančios tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, kaip numatyta SESV 264 straipsnyje (buvęs EB 231 straipsnis), Sąjungos teismui suteikta neribota kompetencija leidžia jam pakeisti ginčijamą aktą net jo nepanaikinus, pavyzdžiui, pakeisti skirtą baudą (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 692 punktas). Iš to matyti, kad tokiais klausimais, kur Komisija išsaugo diskreciją, pavyzdžiui, kiek tai susiję su baudos padidinimu dėl pažeidimo trukmės ar siekiant nustatyti atgrasančią sankciją, arba kiek tai susiję su įmonės bendradarbiavimo per administracinę procedūrą kokybės ir naudingumo įvertinimu, palyginti su kitų įmonių bendradarbiavimu, tai, kad teisėtumo kontrolė nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį (buvęs EB 230 straipsnis) apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos, iš principo neturi reikšmės Sąjungos teismo neribotos kompetencijos įgyvendinimui (šiuo klausimu žr. 59 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 164 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wieland-Werke prieš Komisiją, T‑116/04, Rink. p. II‑1087, 32, 33 ir 124 punktus).

209    Įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją Sąjungos teismas gali vertinti baudų dydžio tinkamumą atsižvelgdamas į atskirais atvejais Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalyje arba Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytus kriterijus (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų KNP BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 40 punktas; Weig prieš Komisiją, C‑280/98 P, Rink. p. I‑9757, 41 punktas ir 58 punkte minėto Sprendimo Cascades prieš Komisiją 41 punktas). Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinama pateikti papildomos informacijos, kuri nebuvo nurodyta Komisijos ginčijamame sprendime, nustatančiame baudą, ir į ją atsižvelgti (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 165 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 59 punkte minėto 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 164 ir 190 punktus).

210    Šioje byloje atsižvelgdamas į visus prašymus iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą Teismas, pasinaudodamas savo neribota kompetencija, turi išnagrinėti, ar reikia pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d ir f punktus, pakeičiant FEH ir FES skirtas baudas, net jei ginčijamas sprendimas nebūtų panaikintas. Dėl to, be trūkumų, nurodytų grindžiant prašymus panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g ir h punktus bei 2 straipsnio d ir f punktus, kurie jau buvo aptarti tikrinant teisėtumą, reikės atsižvelgti į trūkumus, kurie buvo nurodyti grindžiant prašymus pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d ir f punktus, ir į visą informaciją, kuri gali pasirodyti reikšminga vertinant aptariamų baudų dydį.

 Dėl negalėjimo pagrįstai „FEH“ priskirti pažeidimo už laikotarpį nuo 2000 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2002 m. rugsėjo 30 d.

 Šalių argumentai

211    Atsižvelgdama į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus ieškovė prašo Teismo pasinaudojant savo neribota kompetencija pagal SESV 261 straipsnį (buvęs EB 229 straipsnis) iš esmės sumažinti FEH skirtą baudą, nes jai negalėjo būti priskirtas pažeidimas už laikotarpį nuo 2000 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

212    Komisija mano, kad pirmasis, antrasis ir trečiasis ieškinio pagrindai turi būti atmesti, todėl atmestini ir šie ieškovės reikalavimai.

 Bendrojo Teismo vertinimas

213    Kadangi Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai galėjo pirmosios atitinkamos įmonės nepertraukiamą dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2002 m. rugsėjo 30 d. priskirti FEH, todėl pirmasis, antrasis ir trečiasis pagrindai turi būti atmesti (žr. šio sprendimo 139 ir 147 punktus), Teismas, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją šiuo klausimu, neturi keisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkto.

214    Todėl reikia atmesti šiuos prašymus iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą.

 Dėl negalėjimo pagrįstai „FES“ priskirti pažeidimo už laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d.

 Šalių argumentai

215    Nurodydama ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė prašo Teismo pasinaudojant neribota kompetencija pagal SESV 261 straipsnį (buvęs EB 229 straipsnis) iš esmės sumažinti FES skirtą baudą, nes jai negalėjo būti pagrįstai priskirtas pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimas darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos.

216    Komisija mano, kad ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas, todėl atmestini ir šie ieškovės reikalavimai.

 Bendrojo Teismo vertinimas

217    Kadangi Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai galėjo pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. priskirti FES (žr. šio sprendimo 171 punktą), Teismas, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją šiuo klausimu, neturi keisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkto. Todėl reikia atmesti šiuos prašymus iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą.

218    Tačiau įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją Teismas turi iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą dėl šio sprendimo 2 straipsnio d punkto panaikinimo, nes jis pagrįstas nemotyvuota išvada, pagal kurią FES gali būti laikoma asmeniškai atsakinga už pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 dienos (žr. šio sprendimo 170 ir 172 punktus).

219    Dėl tikslios ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkto pakeitimo apimties pirmiausia reikia pažymėti, kad FES atveju į pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d. priskyrimą buvo atsižvelgta nustatant jai skirtinas baudas, ir, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 498 konstatuojamosios dalies, dėl to buvo padidintos šios baudos.

220    Antra, norint nuspręsti dėl FES skirtinos pagrindinės baudos padidinimo dėl jai priskirtino pažeidimo trukmės, reikia taikyti Komisijos ginčijamo sprendimo 492 konstatuojamojoje dalyje pasirinktą metodą, pagal kurį ilgesnių nei vieni metai pažeidimų atveju pradinė bauda didinama 10 % už kiekvienus nepertraukiamus pažeidimo metus ir 5 % už papildomą šešių mėnesių ar ilgesnį, tačiau ne ilgesnį nei vieni metai laikotarpį. Nors šis metodas truputį skiriasi nuo aprašyto gairėse, kuriose numatyta, kad vidutinės trukmės pažeidimų (paprastai trunkantys nuo vienų iki penkerių metų) atveju už pažeidimo sunkumą numatyta bauda gali būti padidinta iki 50 %, vis dėlto jis atitinka įprastą Komisijos praktiką taikant minėtas gaires. Be to, reikia pažymėti, kad Komisija minėtą metodą taikė visoms darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytą pažeidimą dalyvavusioms įmonėms ir kad jo ieškovė neginčijo šiame ieškinyje.

221    Galiausiai, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkto panaikinimą, nes jis grindžiamas klaidinga išvada, kad FES gali būti laikoma asmeniškai atsakinga už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2001 m. birželio 30 d., jai galima priskirti ne ilgos trukmės, t. y. 14 metų ir 4 mėnesių pažeidimą, kaip tai buvo padaryta ginčijamo sprendimo 498 konstatuojamojoje dalyje, už kurį remiantis minėto sprendimo 492 konstatuojamojoje dalyje nurodytais principais jai pradinė bauda buvo padidinta 140 %, o tik vidutinės trukmės, t. y. 1 metų ir 3 mėnesių pažeidimą, už kurį jai ginčijamo sprendimo 490 konstatuojamojoje dalyje nustatyta 1 000 000 eurų bauda turėtų būti padidinta 10 %; taigi FES turi būti nustatyta 1 100 000 eurų pagrindinė bauda, mokėtina solidariai su FEH, už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., neatsižvelgiant į galimą šios sumos sumažinimą dėl ieškovės nurodytų lengvinančių aplinkybių (žr. šio sprendimo 226–268 punktus).

 Dėl negalėjimo pagrįstai „FEH“ ir „FES“, kaip „JAEPS“ patronuojančioms bendrovėms, priskirti antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimo kartelyje nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

 Šalių argumentai

222    Nurodydama penktąjį ieškinio pagrindą ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą kaltinimą ieškovė prašo Teismo pasinaudojant savo neribota kompetencija pagal SESV 261 straipsnį (buvęs EB 229 straipsnis) iš esmės sumažinti FEH ir FES skirtą baudą, nes joms, kaip JAEPS patronuojančioms bendrovėms, negalėjo būti pagrįstai priskirtas antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimas kartelyje nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

223    Komisija mano, kad penktasis ieškinio pagrindas ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antras kaltinimas turi būti atmesti, todėl atmestini ir šie ieškovės reikalavimai.

 Bendrojo Teismo vertinimas

224    Komisija ginčijamame sprendime pagrįstai galėjo FEH ir FES, kaip JAEPS patronuojančioms bendrovėms, priskirti antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. (žr. šio sprendimo 203 ir 204 punktus). Įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją Teismas šiuo klausimu neturi keisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punkto.

225    Todėl reikia atmesti šiuos prašymus iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą.

 Dėl būtinybės sumažinti „FEH“ ir „FES“ skirtas baudas atsižvelgiant į per administracinę procedūrą pateiktos informacijos svarbią papildomąją vertę pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo arba lengvinančią aplinkybę pagal gaires

 Šalių argumentai

226    Ieškovė prašo Teismo pasinaudojant savo neribota kompetencija pagal SESV 261 straipsnį (buvęs EB 229 straipsnis) 50 % sumažinti FEH ir FES skirtas baudas, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 22 punktu bei 23 punkto b papunkčiu dėl jų Komisijai per administracinę procedūrą pareiškimuose pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ir 2006 m. rugsėjo 29 d. laiške pateiktos informacijos (žr. šio sprendimo 19, 20 ir 25 punktus), kuri Komisijai leido įrodyti įtariamą pažeidimą, svarbios papildomosios vertės. Tai, kad ši informacija buvo pateikta po pranešimo apie kaltinimus, nereiškia, kad jai negali būti taikomas svarbios papildomosios vertės kriterijus pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo.

227    Subsidiariai ieškovė Teismo prašo sumažinti FEH ir FES skirtą baudą, nes kadangi jų veiksmingas bendradarbiavimas per administracinę procedūrą leido Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą, šis bendradarbiavimas, remiantis teismų praktika, gali būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė gairių 3 punkto šeštos įtraukos prasme.

228    Komisija prašo atmesti šiuos prašymus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

229    Prieš pradedant nagrinėti šiuo prašymus iš esmės reikia nurodyti ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, susijusias su minėtais prašymais, ir priminti baudų sumažinimui atsižvelgiant į darant pažeidimą dalyvavusios įmonės pateiktus įrodymus ir į jos veiksmingą bendradarbiavimą per administracinę procedūrą taikomas taisykles.

–       Dėl ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, susijusių su šiais prašymais pakeisti minėtą sprendimą

230    Ginčijamo sprendimo 548–550 konstatuojamosiose dalyse Komisija dėl FEH ir FES bendradarbiavimo per administracinę procedūrą nurodė:

„(548) Išsiuntus pranešimą apie kaltinimus šalims Fuji (2006 m. liepos 12 d.) paprašė sumažinti baudą pagal pranešimą dėl [bendradarbiavimo] ir šiuo klausimu atsižvelgti ir į jos atsakymą į pranešimą dėl bendradarbiavimo. 2006 m. rugsėjo 28 d. ji papildė savo ankstesnius pareiškimus vėlesniais buvusio darbuotojo parodymais.

(549) Savo pareiškimuose Fuji apibūdino kartelį ir pripažino, kad jis veikė taip, kaip nurodyta pranešime apie kaltinimus. Ji prisipažino jame dalyvavusi nuo 1988 m. balandžio mėn. iki „maždaug 2000 m. rugsėjo mėn.“. Fuji aprašė kartelio vidaus procedūras, konkrečiai kalbant, susijusias su kontaktais tarp Japonijos įmonių, ir pateikė tam tikrų įrodymų, visų pirma dokumentų, apimančių projektus, kuriuos pagal kartelio taisykles buvo sutarta įgyvendinti nuo 2000 m. rugsėjo mėn., sąrašą [žr. 198 konstatuojamąją dalį]. Tačiau Fuji ginčijo savo dalyvavimą kartelyje po 2000 m. rugsėjo mėn. ir savo atsakomybę už JAEPS padarytą pažeidimą.

(550) Kadangi Fuji prašymas pateiktas po pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo ir atsižvelgdama į jos pareiškimų turinį Komisija mano, kad Fuji pareiškimai pastebimai nepadidino Komisijos galimybės nustatyti nagrinėjamas faktines aplinkybes, nes Fuji patvirtino faktines aplinkybes, kurias Komisija jau buvo nustačiusi remdamasi kitais įrodymais, ir nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti naujus kaltinimus. Todėl jos bendradarbiavimas nedavė svarbios papildomosios naudos, palyginti su Komisijos tuo metu jau turėtais įrodymais, ir negali pagrįsti baudos sumažinimo pagal pranešimą dėl [bendradarbiavimo].“

–       Dėl baudų sumažinimui atsižvelgiant į darant pažeidimą dalyvavusios įmonės pateiktus įrodymus ir jos veiksmingą bendradarbiavimą per administracinę procedūrą taikomų taisyklių

231    Pagal teismų praktiką darant konkurencijos teisės pažeidimus dalyvavusioms įmonėms už bendradarbiavimą bauda sumažinama remiantis vertinimu, kad toks bendradarbiavimas leido Komisijai lengviau nustatyti pažeidimą ir galbūt jį nutraukti (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 399 punktas; 142 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją 325 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas).

232    Pranešimo dėl bendradarbiavimo 20–23 punktuose nustatyta taip:

„20.      Įmonėms, kurios neatitinka [A dalyje „Atleidimas nuo baudų“] numatytų sąlygų, gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta.

21.      Kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymų, kurie turėtų svarbią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.

22.      Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.

23.      Administracinių procedūrų pabaigoje Komisija, priimdama galutinį sprendimą, nustato:

a)      ar įmonės pateikti įrodymai turi svarbią papildomąją vertę Komisijos tuo metu jau turimų įrodymų atžvilgiu;

b)      <...> baudos <...> sumažinimo dydį <…>.

Siekdama nustatyti sumažinimo dydį <...>, Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 [punkto] sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.

Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymų apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“

233    Gairėse numatyta, kad naujasis taikomas baudos dydžio nustatymo metodas grindžiamas schema, paremta pagrindinės baudos, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių, nustatymu.

234    Gairių 3 punkto šeštoje įtraukoje numatyta, kad, pavyzdžiui, aktyvus įmonės bendradarbiavimas per tyrimą, nepatenkantis į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, gali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, pateisinančia pagrindinės baudos sumažinimą.

235    Nors pranešimas dėl bendradarbiavimo ir gairės, kuriomis Komisija pati apribojo savo diskreciją vertinti (žr. šio sprendimo 208 punktą), negali būti laikomos teisės normomis, kurių administracija turi laikytis bet kuriuo atveju, jose nustatyta elgesio taisyklė, rodanti sektiną praktiką, nuo kurios administracija, įgyvendindama savo teisę skirti baudą už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą, konkrečiu atveju negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, kurios atitinka vienodo požiūrio principą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 196 punkte minėto Sprendimo Itochu prieš Komisiją 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

–       Dėl FEH ir FES pateiktos informacijos ir įrodymų, kurie tariamai turėjo „svarbią papildomąją vertę“, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais, ir galėjo būti pripažinti „veiksmingu bendradarbiavimu“ per administracinę procedūrą, tyrimo

236    Ieškovė šiuo atžvilgiu nurodo tam tikrą informaciją, kurią FEH ir FES pateikė Komisijai per administracinę procedūrą, susijusią su bendrojo susitarimo buvimu nuo 1988 m. ir jo abipusiškumu, nurodytą ginčijamo sprendimo 255 konstatuojamojoje dalyje, ir tam tikrus dokumentus, konkrečiai kalbant, susitarimus, sudarytus kartelio viduje dėl trylikos skirtingų SĮDI projektų, nurodytų ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje.

237    Komisija bendrai nurodo, kad ši informacija ir dokumentai nelabai galėjo turėti „svarbios papildomosios vertės“ ir būti vertinami kaip FEH ir FES „veiksmingas bendradarbiavimas“ vykstant tyrimui, nes jie buvo pateikti išsiuntus pranešimą apie kaltinimus, taigi etape, kai Komisija jau aiškiai nurodė faktines aplinkybes, kuriomis rėmėsi šioje byloje, ir jų teisinį kvalifikavimą; tokią išvadą galima daryti ir iš pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 punkto.

238    Pranešimas apie kaltinimus turi leisti suinteresuotam asmeniui susipažinti su informacija apie veiksmus, kuriais Komisija juos kaltina. Šio reikalavimo laikomasi, kai sprendime suinteresuotiesiems asmenims nepriskiriami pranešime apie kaltinimus nenurodyti pažeidimai; jis turi būti grindžiamas tik pažeidimais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 138 punktas ir 209 punkte minėto 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 47 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 98 punkte minėto Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 94 punktą). Taigi, nors tiesa, kad pažeidimai, kuriais sprendime kaltinama įmonė, negali skirtis nuo tų, kurie nurodyti pranešime apie kaltinimus, vis dėlto tai netaikoma aplinkybėms, kuriomis remtasi, nes pakanka to, kad kaltinamos įmonės turėjo galimybę pateikti savo paaiškinimus dėl visų aplinkybių, kuriomis remiantis jos kaltinamos. Tai aiškiai konstatavo Sąjungos teismai, kurie nusprendė, kad jokia teisės nuostata Komisijai nedraudžia po pranešimo apie kaltinimus siųsti šalims naujus dokumentus, kurie, Komisijos nuomone, patvirtina jos argumentus, jeigu ji įmonėms skiria pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 190 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 29 punktą).

239    Nors įrodymų pateikimo Komisijai data turi reikšmės jų kvalifikavimui kaip turinčių svarbią papildomąją vertę, nes šis kvalifikavimas priklauso nuo to, kokius įrodymus savo byloje tuo metu jau turi Komisija, tai, kad šie įrodymai buvo pateikti išsiuntus pranešimą apie kaltinimus, dar nereiškia, kad jie, nors ir pateikti vėlesnėje administracinės procedūros stadijoje, gali turėti svarbios papildomosios vertės. Konkrečiai kalbant, prašyme pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, pateiktame išsiuntus pranešimą apie kaltinimus, įmonė gali nurodyti faktines aplinkybes, kurios, jos nuomone, nebuvo pakankamai įrodytos, kad suteiktų svarbios papildomosios vertės, palyginti su jau Komisijos turimais įrodymais.

240    Be to, pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 punkte tik nurodoma procedūrinė Komisijos pareiga. Jame nenumatyta, kad bet koks įmonės bendradarbiavimas įrodinėjant pažeidimą neturi jokios reikšmės, jei tai buvo daroma išsiuntus pranešimą apie kaltinimus. Be to, reikia pažymėti, kad toks bendradarbiavimas gali būti naudingas, jei Komisija neatsižvelgė į anksčiau pateiktus įrodymus, kurie turi tiesioginę reikšmę preziumuojamo kartelio sunkumui ar trukmei.

–       Dėl FEH ir FES pateiktos informacijos apie bendrojo susitarimo buvimą nuo 1988 m. ir jo abipusiškumą nagrinėjimo

241    Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, jog „bendrasis susitarimas“ buvo sudarytas žodžiu tarp Japonijos ir Europos įmonių, pagal kurį „japonai neteikė pasiūlymų dėl Europos [SĮDI] projektų, ir atvirkščiai, europiečiai neteikė pasiūlymų dėl Japonijos [SĮDI] projektų“, o „Japonijos ir Europos valstybių, kuriose Europos kartelio narės turi privilegijuotą padėtį, rinkos atiteko atitinkamoms kartelio narėms ir į šias rinkas negalėjo pretenduoti kitos kartelio narės“. Be to, ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamojoje dalyje ji konstatavo, kad, „atsižvelgiant į kartelio logiką <...>, remiantis [kartelio narių] pareiškimais ir kitais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad antikonkurencinis susitarimas egzistavo japonams nesikišant į didžiausią EEE rinkos dalį ir europiečiams nesikišant į Japonijos rinką“, kad „taip pat buvo nustatyta, jog prižiūrint bendras kovotas, pardavimo sandoriai EEE ne šalyse gamintojose buvo apskaitomi bendrose kvotose“ ir kad „šio mechanizmo apibūdinimas ir įgyvendinimas rodo tikslą riboti <...> “.

242    Bendrasis susitarimas yra vienintelis įrodymas, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamojoje dalyje, Japonijos įmonės „iš tikrųjų dalyvavo darant [ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytą] pažeidimą“. Pirma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 119, 126, 244 ir 246 konstatuojamųjų dalių, GQ susitarimas, kurio šalys buvo Japonijos įmonės, nebuvo taikomas Vakarų Europos valstybėse. Antra, kaip matyti, pavyzdžiui, iš ginčijamo sprendimo 247 konstatuojamosios dalies, Komisija minėtame sprendime nenurodė, kad Japonijos įmonės dalyvavo susitarimuose, pavyzdžiui, EQ susitarime, kurie turėjo tiesioginį poveikį Europos rinkai. Taigi tokiomis aplinkybėmis tik bendrasis susitarimas, apibūdintas ginčijamo sprendimo 125 ir 261 konstatuojamosiose dalyse, leidžia nustatyti ryšį tarp Japonijos įmonių ir EEE rinkos, todėl jis yra galimas Komisijos kompetencijos šių įmonių atžvilgiu pagrindas.

243    Iš ginčijamo sprendimo 125–132 ir 255–264 konstatuojamųjų dalių matyti, kad norėdama įrodyti bendrąjį susitarimą, apibūdintą ginčijamo sprendimo 125 ir 261 konstatuojamosiose dalyse, Komisija rėmėsi ne tik, kaip neteisingai tvirtina ieškovė, aptariamų įmonių elgesiu rinkoje, bet ir „visais nuosekliais įrodymais“, t. y.:

–        grupės Areva bendrovių (žr. ginčijamo sprendimo 70 ir 71 išnašas) ir ABB (žr. ginčijamo sprendimo 72 išnašą) pareiškimais, iš kurių matyti, kad karteliu buvo siekiama išlaikyti status quo, atsižvelgiant į istorines rinkos dalis ir šalių tradicines privilegijuotas padėtis (žr. ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamąją dalį),

–        ABB pareiškimais ir ypač vieno jos buvusio darbuotojo M., tiesioginio faktinių aplinkybių liudininko, pareiškimais (žr. ginčijamo sprendimo 73–75 išnašas), taip pat FEH ir FES pareiškimais (žr. ginčijamo sprendimo 76 išnašą), pagal kuriuos projektų pasidalijimas pasauliniu lygiu buvo grindžiamas bendruoju susitarimu (žr. ginčijamo sprendimo 125, 255, 262 ir 263 konstatuojamąsias dalis),

–        aplinkybe, kad nei Alstom, nei grupės Areva bendrovės, nei grupė VA Tech labai neginčijo bendrojo susitarimo egzistavimo (žr. ginčijamo sprendimo 124, 127 ir 253 konstatuojamąsias dalis),

–        GQ susitarimu ir jo 2 priedu, kuriuos pateikė ABB, kiek juose iš pradžių buvo numatytas šalių, kurioms jie netaikomi, sąrašas, apimantis Japoniją ir daugelį Vakarų Europos valstybių; vėliau sąrašas buvo praplėstas įtraukiant į jį „Europos“ rinką; šis sąrašas leido, kad minėtiems regionams būtų taikomos specialios paskyrimo taisyklės, numatytos bendrajame susitarime (ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamoji dalies ir 62 išnaša),

–        pažeidimo darymo metu parengtais rašytiniais įrodymais, kuriuos pateikė ABB ar grupės Hitachi bendrovės arba JAEPS, kurie rodo, kad SĮDI projektų Islandijoje, Lichtenšteine ir ilgą laiko tarpą Rytų Europoje paskyrimas Japonijos įmonėms buvo įmanomas, pagal kuriuos 2002 m. peržiūrint kartelio veiklą vyko diskusijos tarp Japonijos ir Europos įmonių, ar Centrinė ir Rytų Europa priklauso Europos rinkai, ir kad Europos įmonės pasidalijo atitinkamus SĮDI projektus Europoje, įskaitant ir SĮDI projektus Rytų Europoje nuo 2002 m. (ginčijamo sprendimo 127, 128 ir 256 konstatuojamosios dalys),

–         FEH ir FES atsakymu į pranešimą apie kaltinimus grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS pareiškimais [ginčijamo sprendimo 85 ir 86 išnašos] ir įvairiais pažeidimo darymo metu parengtais rašytiniais įrodymais, kuriuos pateikė ABB, patvirtinančiais, kad Japonijos įmonės žinojo apie Europos lygmeniu sudarytus susitarimus (nebūtinai žinodamos jų detales ir įgyvendinimo priemones) dėl SĮDI projektų ir kad jos taip pat žinojo apie SĮDI projektus, konkrečiai kalbant, SĮDI projektus Europoje, kuriuos pasidalijo Europos įmonės; jos taip pat buvo iš anksto informuojamos apie tam tikrus SĮDI projektus Europoje, ir ne tik Islandijoje, bet ir tam tikrose kitose valstybėse, nenurodytose GQ susitarimo 2 priede, pagal pranešimo galimybę, numatytą EQ susitarimo 2 priede, kurį taip pat pateikė ABB (ginčijamo sprendimo 119 ir 129–132 konstatuojamosios dalys).

244    Ieškovė tvirtina, kad FEH ir FES pareiškimai dėl bendrojo susitarimo buvimo nuo 1988 m ir jo abipusiškumo, nurodyti ginčijamo sprendimo 255 konstatuojamojoje dalyje, Komisijai turi svarbią papildomąją vertę, nes šie pareiškimai minėtai institucijai leido įrodyti bendrojo susitarimo buvimą ir galiojimo apimtį, atsižvelgiant į teismų praktiką ir tikėtiną alternatyvų paaiškinimą, pagrįstą didelėmis patekimo į Europos SĮDI projektų rinką kliūtimis, atgrasančiomis šio produkto Japonijos tiekėjus, kurį pateikė ar patvirtino grupės Hitachi bendrovės arba JAEPS, Toshiba, Melco, grupės Areva bendrovės ir grupė VA Tech.

245    Akivaizdu, kad per administracinę procedūrą, o pirmą kartą savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus FEH ir FES pripažino bendrojo susitarimo buvimą ir nurodė:

„Nors Fuji žinojo apie bendrąjį susitarimą, pagal kurį Japonijos gamintojai nemėgino skverbtis į Europos rinką, tai nebuvo SĮDI projektų nepardavimo EEE pagrindinė priežastis. Fuji nebuvo didelė ir tikėtina SĮDI projektų tiekėja Europai dėl šių priežasčių: <...>“

246    Net neatsižvelgiant į vėlesnius FEH ir FES pareiškimus galima konstatuoti, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 125 ir 255 konstatuojamosiose dalyse, FEH ir FES iš tikrųjų patvirtino, nors ir santykinai netiksliai, bendrojo susitarimo buvimą ir pagrindinę jo turinio dalį, t. y. kad Japonijos gamintojai įsipareigojo nesiskverbti į Europos rinką. Be to, tame pačiame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus FEH ir FES vienoje išnašoje nurodė, kad „Japonijos gamintojai nebuvo [EQ susitarimo] šalimis“, kad „Fuji atstovai nežinojo, ar [EQ susitarimas] buvo sudarytas Vienoje“, kad „jie nežinojo [EQ susitarimo] turinio“ ir kad „<...> informacija apie [SĮDI] projektų paskyrimą Europos valstybėse, nurodytose GQ susitarimo 2 priede, nebuvo nuolat pateikiama Japonijos gamintojams“. Šis pareiškimas gali būti laikomas patvirtinimu to, kad Japonijos įmonės žinojo apie SĮDI projektus, paskirstytus tarp Europos įmonių taip pat ir tam tikrose GQ susitarimo 2 priede nenurodytose valstybėse. Tačiau, priešingai nei ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, atsižvelgiant į šiuos įrodymus negalima nuspręsti, kad Japonijos įmonės taip pat žinojo apie susitarimų Europos lygiu buvimą.

247    Vis dėlto iš šio sprendimo 243 punkte nurodytų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, skaitomų kartu su 88, 91 ir 95 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad kai Komisija susipažino su šiais pareiškimais, pirmą kartą pateiktais 2006 m. birželio 30 d. FEH ir FES atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, ji jau turėjo šio sprendimo 243 punkte nurodytus įrodymus, t. y. ABB ir grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS pateiktus rašytinius įrodymus ir aiškius grupės Areva bendrovių, ABB ir grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS pareiškimus iš kurių, kaip nurodo Komisija, ji galėjo logiškai daryti išvadą dėl „bendrojo susitarimo“, aprašyto ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje, buvimo.

248    Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 258 ir 261 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nurodė, kad apie „bendrojo susitarimo“, aprašyto ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje, buvimą galima buvo spręsti iš kartelio narių pareiškimų ir kitų rašytinių įrodymų, buvusių byloje, nes atsižvelgiant į šiuos įrodymus tai buvo nuoseklus ir logiškas kartelio paaiškinimas. Taigi, kaip 258–260 konstatuojamosiose dalyse nurodė Komisija, „bendrojo susitarimo“, aprašyto ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje, buvimas leido nuosekliai paaiškinti:

–        priežastis, dėl kurių pardavimo sandoriai tam tikrose EEE valstybėse (kurios nebuvo laikomos „šalimis gamintojomis“) buvo įskaitomi į kartelio kvotas ir kontroliuojami šio susitarimo šalių, o pardavimo sandoriai Japonijoje ir kitose EEE valstybėse („šalyse gamintojose“) nebuvo „apskaitomi“ (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis),

–        priežastis, kodėl, pirma, į pasaulines kvotas buvo įtraukiami pardavimo sandoriai daugelyje Europos valstybių, ir, antra, kodėl skirtingas pardavimo sandorių EEE viduje vertinimas nebuvo numatytas pačiuose tekstuose, nors visos EEE valstybės buvo priskirtos teritorijai, kur netaikomas GQ susitarimas (ginčijamo sprendimo 258 konstatuojamoji dalis), ir

–        priežastis, dėl kurių Japonijos įmonės dažnai neteikdavo pasiūlymų Europoje ir 16 metų net neketino skverbtis į Europos rinką, pasinaudodamos tomis pačiomis priemonėmis kaip ir kitų pasaulio rinkų atvejais (ginčijamo sprendimo 259 ir 260 konstatuojamosios dalys).

249    Tačiau ieškovė tvirtina, kad kartelio narių pareiškimai ir kiti rašytiniai įrodymai, kuriais Komisija grindžia „bendrojo susitarimo“ buvimo paaiškinimą, yra nereikšmingi, nes jie dviprasmiški ir jų nepakanka, kad būtų galima atmesti nurodomą kelių kartelyje dalyvavusių įmonių pateiktą įtikinamą alternatyvų paaiškinimą, kad buvo didelės patekimo į rinką kliūtys, dėl kurių Japonijos SĮDI projektų tiekėjams patekimas į Europos šių produktų rinką nebuvo naudingas.

250    Vis dėlto reikia pažymėti, kad alternatyvus paaiškinimas, kurio laikosi ieškovė, nesutampa su kartelio narių pareiškimais ir kitais šio sprendimo 243 punkte nurodytais rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, kad 2002 m. peržiūrint kartelio veiklą vyko diskusijos tarp Japonijos ir Europos įmonių, ar Centrinės ir Rytų Europos rinkos priklausė Europos įmonėms, kad Japonijos įmonės kartelio viduje taip pat buvo informuojamos apie tam tikrų SĮDI projektų Europoje paskyrimą, nors visoms EEE valstybėms iš principo buvo netaikomas GQ susitarimas, ir jie a priori neturėjo būti įskaitomi į bendrą Europos kvotą, ir kad Japonijos įmonės iš anksto būdavo informuojamos apie tam tikrus SĮDI projektus Europoje, ir ne tik Islandijoje, bet ir tam tikrose kitose valstybėse, nenurodytose GQ susitarimo 2 priede. Atvirkščiai, kaip teisingai ginčijamo sprendimo 256 ir 257 konstatuojamosiose dalyse nurodo Komisija, tokios diskusijos suderinamos su aplinkybe, kad Japonijos įmonės Europos įmonių buvo laikomos potencialiomis ir tikėtinomis konkurentėmis Europos rinkoje, aplinkybe, kad iki 2002 m. jos teikdavo pasiūlymus konkursuose Centrinėje ir Rytų Europoje ar parduodavo SĮDI projektus, skirtus naudoti šioje zonoje, ir aplinkybe, kad Europos įmonės kartelio, kuriuo buvo siekiama išlaikyti šių narių istorines rinkos dalis, viduje sutiko „paaukoti“ SĮDI projektus ne Europoje, įskaitydamos Europos (ne „šalyse gamintojose“) SĮDI projektus į bendrą kvotą, numatytą GQ susitarime, ir už tai išlaikydamos galimybę kontroliuoti savo kainų lygį Europoje.

251    Be to, reikia konstatuoti, kad Komisija jau turėjo šio sprendimo 243 punkte nurodytus ABB pareiškimus, kurie patvirtino jos išvadas dėl bendrojo susitarimo buvimo ir jo turinio, kurias „objektyviai buvo [galima] daryti atsižvelgiant į bendrą kartelio mechanizmą“, kaip tai nurodo Komisija ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje, ir atsižvelgiant į kartelio narių pareiškimus bei kitus šio sprendimo 243 punkte nurodytus rašytinius įrodymus. Be to, iš Teismo prašymu Komisijos pateiktų dokumentų (žr. šio sprendimo 37 punktą) matyti, kad 2006 m. birželio 30 d., tuo pat metu, kai FEH ir FES pateikė atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, Komisija jau turėjo grupės Hitachi bendrovių arba JAEPS atsakymą į tą patį pranešimą apie kaltinimus, kuriame buvo patvirtintas tam tikrų SĮDI projektų Europoje (ne „šalyse gamintojose“) įskaitymas į bendrą Europos kvotą, numatytą GQ susitarime.

252    Taigi, nors kalbant apie „visus nuoseklius apkaltinančius įrodymus“, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, FEH ir FES pareiškimai turėjo tam tikros naudos, jais ne taip tiksliai ir ne taip tiesiogiai, kaip ankstesniuose ABB pareiškimuose, buvo tik patvirtintas bendrojo susitarimo buvimas ir jo turinys, apie kuriuos jau buvo galima spręsti iš kitų šio sprendimo 243 punkte nurodytų Komisijai pateiktų kitų kartelio narių pareiškimų.

253    Atsižvelgiant į tai reikia konstatuoti, kad santykinai netikslūs FEH ir FES pareiškimai, nors ir turėdami tam tikrą įrodomąją galią, neturėjo svarbios įrodomosios vertės, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais, ir nėra pakankami, kad Komisija sumažintų joms baudą pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo 21, 22 ir 23 punktus.

254    Dėl ieškovės argumento, kad FEH ir FES bendradarbiavimas vis tiek pateisina baudos dydžio sumažinimą pagal gairių 3 punkto šeštą įtrauką dėl lengvinančių aplinkybių, reikia priminti: kadangi minėtoje nuostatoje nustatyta, kad lengvinančia aplinkybe laikomas „veiksmingas įmonės bendradarbiavimas procedūros metu, nepatenkantis į pranešimo [dėl bendradarbiavimo] taikymą“, ji, bent jau dėl minėtame pranešime nurodomų horizontalių susitarimų, yra visada susijusi su bendradarbiavimu, kuris yra nepakankamas, kad bauda galėtų būti sumažinta pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 88 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją 307 punktą).

255    Tačiau reikia pastebėti, kad siekiant baudos sumažinimo dėl bendradarbiavimo įmonės veiksmai turi padėti Komisijai įvykdyti jos uždavinį nustatyti bei užkirsti kelią konkurencijos teisės pažeidimams (pagal analogiją žr. 88 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją 308 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Esant tokioms aplinkybėms, galima teigti, kad gairių 3 punkto šeštoje įtraukoje numatyta prielaida yra išimtinė situacija dėl gairėse nurodomų horizontalių susitarimų, nes bendradarbiavimas turi būti toks veiksmingas, kad padėtų įvykdyti Komisijos uždavinį, bet kuriam netaikomas pranešimas dėl bendradarbiavimo (pagal analogiją žr. 88 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją 308 punktą).

256    Šioje byloje FEH ir FES pareiškimai negali būti vertinami kaip padėję Komisijai įvykdyti jos uždavinį nustatyti bei užkirsti kelią konkurencijos teisės pažeidimams, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 252 punkte, jie tik antroje vietoje ir ne taip tiksliai bei tiesiogiai kaip ABB pareiškimai, patvirtino bendrojo susitarimo buvimą ir jo turinį, apie kuriuos jau buvo galima spręsti iš kitų šio sprendimo 243 punkte nurodytų Komisijai pateiktų kitų kartelio narių pareiškimų ir kitų rašytinų įrodymų.

257    Taigi reikia nuspręsti, kad FEH ir FES pareiškimai negali pateisinti joms skirtų baudų sumažinimo, nes jos veiksmingai nebendradarbiavo per procedūrą, kaip tai suprantama pagal gairių 3 punkto šeštą įtrauką. Todėl Teismas, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, šiuo atžvilgiu neturi iš dalies pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkto.

258    Todėl reikia atmesti visus šiuos ieškovės prašymus.

–       Dėl įvairių dokumentų, konkrečiai kalbant, informacinių pranešimų dėl susitarimų, parengtų faktinių aplinkybių metu ir susijusių su trylika atskirų SĮDI projektų, kuriems buvo taikomi susitarimai kartelio viduje, nagrinėjimo

259    Taip pat ieškovė tvirtina, kad įvairūs dokumentai, konkrečiai kalbant, – informaciniai pranešimai dėl susitarimų, parengti faktinių aplinkybių metu ir susiję su trylika atskirų SĮDI projektų, kuriems buvo taikomi susitarimai kartelio viduje, pateikti Komisijai vykstant administracinei procedūrai, turėjo šiai institucijai svarbios papildomosios vertės ir sustiprino jos galimybes įrodyti, kad kartelis neiširo po [konfidencialu] susitikimo, vykusio [konfidencialu].

260    Reikia pažymėti, kad ieškovės minėti dokumentai nebuvo nurodyti pranešime apie kaltinimus, o pirmą kartą jie buvo nurodyti ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje.

261    Be to, iš ginčijamo sprendimo ir iš bylos medžiagos matyti, kad duomenys, susiję su SĮDI projektais Nr. [konfidencialu], buvo gauti iš informacinių pranešimų dėl susitarimų ir kitų specialių dokumentų, nurodytų FEH ir FES pareiškimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo 2 priede. Nors Komisija nepatikslino, iš kur gauti duomenys, susiję su SĮDI projektu Nr. [konfidencialu], iš bylos medžiagos matyti, kad FEH ir FES savo pareiškimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo 2 priede taip pat pateikė informacinį pranešimą dėl susitarimo, susijusio su šiuo projektu.

262    Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad tam tikrus duomenis, susijusius su minėtais SĮDI projektais, pateikė ABB, o iš Komisijos atsakymo į Teismo prašymą pateikti dokumentus (žr. šio sprendimo 37 punktą) matyti kad šie duomenys buvo pateikti 2004 m. gegužės 7 d. (žr. šio sprendimo 10 punktą) nurodant SĮDI projektų sąrašą. Vis dėlto sąraše, kurį Teismo prašymu pateikė Komisija, nebuvo duomenų apie SĮDI projektus Nr. [konfidencialu] ir Nr. [konfidencialu], be to, šie duomenys visiškai nesutampa su pateiktais ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje. Todėl reikia nuspręsti, kad su minėtais SĮDI projektais susijusius reikšmingus duomenis pateikė tik FEH ir FES savo pareiškimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo 2 priede.

263    Reikia pažymėti, kad FEH ir FES pateikti su SĮDI projektais Nr. [konfidencialu] susiję duomenys ir ypač duomenys, susiję su susitarimu dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], kuriame dalyvavo pirmoji atitinkama įmonė ir kuris galiojo nuo [konfidencialu] iki [konfidencialu], turėjo tiesioginės reikšmės preziumuojamai kartelio trukmei FEH ir FES atžvilgiu, leisdami Komisijai nustatyti, kad pirmoji atitinkama įmonė tęsė dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. spalio 1 dienos.

264    Be to, iš ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamosios dalies ir šio sprendimo 79, 93 ir 96–100 punktų matyti, kad susitarimai tarp kartelio narių dėl aštuonių SĮDI projektų Nr. [konfidencialu] buvo Komisijai naudingi įrodant, jog pirmoji atitinkama įmonė ir kitos įmonės tęsė dalyvavimą kartelyje 2000–2001 m. laikotarpiu. Tarp Komisijos turėtų dokumentų tik susitarimai tarp kartelio narių dėl aštuonių minėtų projektų leido įrodyti, kad bent iki 2001 m. rugsėjo ar spalio mėn. minėti kartelio nariai dar buvo saistomi susitarimų, sudarytų kartelio viduje, o tai sustiprino Komisijos galimybes įrodyti kartelio tęstinumą šiuo laikotarpiu.

265    Kadangi buvo nustatyta, kad FEH ir FES pateikė visus esminius duomenis, susijusius su šiais susitarimais, ir kurių Komisija iš pradžių nepaisė, remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punktu, turėjo būti sumažinta pagrindinė bauda, nes nereikia atsižvelgti į šias aplinkybes nustatant joms ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punkte skirtą baudą.

266    Iš to matyti, kad Komisija turėjo sumažinti baudą, kurią skyrė FEH ir FES, nes nereikia atsižvelgti į jų dalyvavimą kartelyje nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti, ar, kaip tvirtina ieškovė, FEH ir FES reikia sumažinti baudą dėl to, kad pateikdamos susitarimų sąrašą jos veiksmingai bendradarbiavo per procedūrą pagal gairių 3 punkto šeštą įtrauką.

267    Pagal ginčijamame sprendime taikytą metodą (žr. šio sprendimo 220 punktą) FEH ir FES skirtinos baudos apskaičiavimas turi būti pakeistas, kad būtų įvertinta tai, jog nei FEH, nei FES negali būti padidinta pradinė bauda dėl pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2002 m. rugsėjo 30 dienos. Remiantis ginčijamo sprendimo 492 konstatuojamojoje dalyje nurodytais principais, FES pradinė bauda negali būti padidinta 10 % dėl pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., kaip numatyta šio sprendimo 221 punkte, o FEH atveju gali būti atsižvelgta tik į 12 metų ir 3 mėnesių pažeidimo trukmę, pateisinančią pradinės baudos padidinimą 120 %, todėl jai už pirmosios atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. skirtina 2 200 000 eurų bauda.

268    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 2 400 000 eurų bauda, apskaičiuota ginčijamo sprendimo 522 ir 552 konstatuojamosiose dalyse (ginčijamo sprendimo 457 ir 465 išnašos), kurią turi sumokėti FEH, galiausiai turi būti sumažinta iki 2 200 000 eurų, 1 000 000 eurų FEH baudos sumą mokant solidariai su FES.

269    Vis dėlto šio sprendimo rezoliucinėje dalyje reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 43 punkte, nuo 2011 m. balandžio 1 d. FEH, kurios naujas pavadinimas Fuji Electric Co. Ltd, teisiniu požiūriu perėmė FES teises ir pareigas, todėl FEH ir FES interesai nuo minėtos datos sutampa ir yra Fuji Electric Co. Ltd interesai. Tad reikia pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punktą ir ieškovei, anksčiau buvusiai FEH ir perėmusiai FES teise bei pareigas, nustatyti 2 200 000 eurų baudą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

270    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

271    Kadangi ieškovės ieškinys iš dalies patenkintas, teisingai vertinant šios bylos aplinkybes reikia nuspręsti, kad Komisija padengia ketvirtadalį ieškovės ir ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų, o ieškovė padengia tris ketvirtadalius savo ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimo C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) 1 straipsnio h punktą ir 2 straipsnio d punktą, kiek juose konstatuojama ar jie grindžiami išvada, kad Fuji Electric Systems Co. Ltd, kurios teises perėmė Fuji Electric Co. Ltd, gali būti laikoma asmeniškai atsakinga už pažeidimą nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2001 m. birželio 30 d.

2.      Sprendimo C (2006) 6762 galutinis 2 straipsnio d punkte Fuji Electric, buvusiai Fuji Electric Holdings Co. Ltd, ir perėmusiai Fuji Electric Systems teises, nustatyti skirtiną 2 200 000 eurų baudą.

3.      Europos Komisija padengia ketvirtadalį Fuji Electric ir ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

4.      Fuji Electric padengia tris ketvirtadalius savo ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų.

Pelikánová

Jürimäe

Soldevila Fragoso

Paskelbta 2011 m. liepos 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

1.  Atitinkamas gaminys

2.  Atitinkamos įmonės

3.  Administracinė procedūra

4.  Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

Pirminės pastabos dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio g ir h punktuose konstatuotą pažeidimą padariusių įmonių ir dėl „FEH“ ir „FES“ su šiuo pažeidimu susijusios atsakomybės

Dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų, susijusių su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir teisės į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos principo bei principo „in dubio pro reo“ pažeidimu, taip pat įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

–  Dėl tikslaus ginčo dalyko, susijusio su dviem pirmaisiais ie�kinio pagrindais

–  Dėl ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, kurios ginčijamos pirmuoju ir antruoju ieškinio pagrindais

–  Dėl pažeidimo, numatyto EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje, ir įmonės dalyvavimo darant tokį pažeidimą įrodinėjimui taikomų taisyklių

–  Dėl įrodymų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, tyrimo

–  Dėl ieškovių pateiktų alternatyvių įrodymų tyrimo

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu Komisijos išvadoje, kad „FEH“ tęsė dalyvavimą darant pažeidimą po Japonijos narių susitikimo, vykusio „apie“ 2000 m. rugsėjo mėnesį

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta Komisijos išvadoje, kad „FES“ dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ar teisės klaidomis Komisijos išvadoje, kad „FEH“ ir „FES“ turi būti laikomos asmeniškai ir solidariai atsakingos už „ JAEPS“ dalyvavimą darant pažeidimą

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

–  Dėl ginčo dalyko, kurį apima penktasis ieškinio pagrindas

–  Dėl ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, susijusių su penktuoju ieškinio pagrindu

–  Dėl konkurencijos teisės pažeidimo paskirstymui tarp dukterinių bendrovių ir patronuojančių bendrovių taikomų taisyklių

–  Dėl Komisijos ginčijamame sprendime surinktų FEH ir FES realaus vadovavimo JAEPS įrodymų

2.  Dėl reikalavimo iš dalies pakeisti ginčijamą sprendimą

Pirminės pastabos dėl neribotos Sąjungos teismo kompetencijos

Dėl negalėjimo pagrįstai „FEH“ priskirti pažeidimo už laikotarpį nuo 2000 m. rugsėjo mėn. pabaigos iki 2002 m. rugsėjo 30 d.

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl negalėjimo pagrįstai „FES“ priskirti pažeidimo už laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d.

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl negalėjimo pagrįstai „FEH“ ir „FES“, kaip „JAEPS“ patronuojančioms bendrovėms, priskirti antrosios atitinkamos įmonės dalyvavimo kartelyje nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl būtinybės sumažinti „FEH“ ir „FES“ skirtas baudas atsižvelgiant į per administracinę procedūrą pateiktos informacijos svarbią papildomąją vertę pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo arba lengvinančią aplinkybę pagal gaires

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

–  Dėl ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, susijusių su šiais prašymais pakeisti minėtą sprendimą

–  Dėl baudų sumažinimui atsižvelgiant į darant pažeidimą dalyvavusios įmonės pateiktus įrodymus ir jos veiksmingą bendradarbiavimą per administracinę procedūrą taikomų taisyklių

–  Dėl FEH ir FES pateiktos informacijos ir įrodymų, kurie tariamai turėjo „svarbią papildomąją vertę“, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais, ir galėjo būti pripažinti „veiksmingu bendradarbiavimu“ per administracinę procedūrą, tyrimo

–  Dėl FEH ir FES pateiktos informacijos apie bendrojo susitarimo buvimą nuo 1988 m. ir jo abipusiškumą nagrinėjimo

–  Dėl įvairių dokumentų, konkrečiai kalbant, informacinių pranešimų dėl susitarimų, parengtų faktinių aplinkybių metu ir susijusių su trylika atskirų SĮDI projektų, kuriems buvo taikomi susitarimai kartelio viduje, nagrinėjimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

---

* Proceso kalba: anglų.

---

1 – Neskelbiami konfidencialūs duomenys.