1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad nesiėmusi būtinų priemonių tam, kad:

Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1991 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 91/628/EEB dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir iš dalies keičiančios direktyvas 90/425/EEB ir 91/496/EEB (OL L 340, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 12 t., p. 133), iš dalies pakeistos 2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 806/2003 (OL L 122, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 301; toliau – Direktyva 91/628) 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto i ir ii papunkčius, 2 dalies b punktą ir d punkto i papunkčio pirmą įtrauką bei 8 ir 9 straipsnius, 18 straipsnio 2 dalį bei pagal šios direktyvos priedo VII skyriaus 48 skirsnio 7 punkto b papunktį ir po 2007 m. sausio 5 d. pagal 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusias operacijas ir iš dalies keičiančio direktyvas 64/432/EEB ir 93/119/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1255/97 (OL L 3, 2005, p. 1) 5 straipsnio 4 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 3 ir 4 dalis, 15 straipsnio 1 dalį, 25–27 straipsnius, taip pat pagal 1993 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 93/119/EB dėl gyvūnų apsaugos juos skerdžiant arba užmušant (OL L 340, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 15 t., p. 421; toliau – Direktyva 93/119) 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalies d punktą, 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį.

2

Pagal Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto i ir ii papunkčius:

„Valstybės narės užtikrina, kad:

3

Pagal šios direktyvos 5 straipsnio A skirsnio 2 dalies b punktą:

„Valstybės narės užtikrina, kad:

<…>

4

Tos pačios direktyvos 5 straipsnio A skirsnio 2 dalies d punkto i papunkčio pirmoje įtraukoje sakoma:

„Valstybės narės užtikrina, kad:

<…>

5

Pagal Direktyvos 91/628 8 straipsnį:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal Direktyvoje 90/425/EEB nustatytus kontrolės principus ir taisykles kompetentingos institucijos patikrintų, ar buvo laikomasi šios direktyvos reikalavimų, nediskriminuojant tikrindamos:

Taip tikrinama pasirenkant pakankamą kasmet per kiekvieną valstybę narę vežamų gyvūnų skaičių, ir tokie tikrinimai, be šio, gali turėti papildomų tikslų.

Kompetentinga kiekvienos valstybės narės institucija pateikia Komisijai kasmetinę ataskaitą, kurioje nurodyta, kiek praėjusiais kalendoriniais metais atlikta tikrinimų, susijusių su a, b, c ir d punktais, bei nurodyti bet kokie pastebėti pažeidimai ir atitinkamos priemonės, kurių dėl to ėmėsi kompetentinga institucija.

Be to, jeigu valstybės narės kompetetinga institucija turi informacijos apie galimus pažeidimus, tokie tikrinimai gali būti atliekami vežant gyvūnus per jos teritoriją.

Šis straipsnis netaikomas tikrinimams, kuriuos pagal savo pareigas nediskriminuodamos atlieka institucijos, atsakingos už bendrą įstatymų taikymą valstybėje narėje.“

6

Pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį:

„Jei vežant nustatoma, kad nesilaikoma arba buvo nesilaikoma šios direktyvos, tos vietos, kurioje tai buvo nustatyta, kompetentinga institucija pareikalauja, kad už transporto priemonę atsakingas asmuo imtųsi visų, tos kompetentingos institucijos manymu, būtinų veiksmų gyvūnų gerovei apsaugoti.

Atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, tai gali būti veiksmai, skirti:

<…>“

7

Šios direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje sakoma:

„Esant pakartotiniams šios direktyvos pažeidimams arba pažeidimui, dėl kurio gyvūnai patiria ypač didelių kančių, valstybė narė, nepažeisdama kitų taikytų sankcijų, gali imtis reikiamų priemonių trūkumams ištaisyti, įskaitant 5 straipsnio A skirsnio pirmos pastraipos a punkto 2 papunktyje minimo leidimo sustabdymą ar atšaukimą.

Valstybės narės, įtraukdamos šias nuostatas į savo nacionalinius teisės aktus, numato priemones, kurių imsis, kad pašalintų pastebėtus trūkumus.“

8

Direktyvos 91/628 priedo 48 skirsnyje „Girdymo ir šėrimo intervalai, kelionės trukmė bei poilsio laikas“ yra 7 punkto b papunktis, kuriame numatyta:

„vežant gyvūnus jūra reguliariu tiesioginiu maršrutu tarp dviejų Bendrijos geografinių taškų transporto priemonėmis, kurios pakrautos į laivą neiškraunant gyvūnų, pastaruosius būtina pailsinti 12 val., kai jie iškraunami paskirties uoste ar netoliese, nebent kelionės trukmė jūra tokia, kad kelionę galima laikyti atitinkančią (šio 48 skirsnio) 2, 3 ir 4 punkto reikalavimus.“

9

Direktyvos 93/119 3 straipsnyje sakoma:

„Gyvūnai turi būti apsaugoti nuo išvengiamo išgąsčio, skausmo arba kančių juos perkeliant, varant į aptvarus, pančiojant, apsvaiginant, skerdžiant arba užmušant.“

10

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta:

„Kanopiniai ir atrajojantys gyvūnai, kiaulės, triušiai ir naminiai paukščiai, atvežti į skerdyklą, privalo būti:

<…>

11

Pagal tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį:

„Instrumentai, pančiojimo ir kiti įrankiai bei įrengimai, naudojami apsvaiginti ir užmušti, privalo būti projektuojami, gaminami, laikomi ir naudojami taip, kad apsvaiginti ar užmušti galima būtų greitai ir efektyviai, laikantis šios direktyvos nuostatų. Kompetentingos institucijos tikrina, kad tokie apsvaiginimui arba užmušimui skirti instrumentai, pančiai ir kiti įrankiai atitiktų pirmiau išdėstytus principus, reguliariai tikrina, ar jie techniškai tvarkingi, ir kad būtų galima pasiekti pirmiau nurodytų tikslų.“

12

Direktyvos 93/119 8 straipsnyje sakoma:

„Skerdyklos tikrinamos ir kontroliuojamos prižiūrint kompetentingoms institucijoms, kurių pareigūnai bet kokiu metu turi teisę lankytis visose skerdyklų dalyse, kad galėtų nustatyti, ar jos atitinka šios direktyvos reikalavimus. Be to, tokie patikrinimai ir kontrolė gali vykti tuo pačiu metu, kai atliekami patikrinimai kitais tikslais.“

13

Nuo 1998 m. Komisijos generalinio direktorato „Sveikata ir vartotojų reikalai“ Maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – MVT) atliko misijas Graikijoje, kurių tikslas buvo patikrinti, ar veiksmingai įgyvendinami Bendrijos teisės aktai gyvūnų apsaugos, be kita ko, juos vežant ir skerdžiant srityje.

14

Per daugelį šių misijų, vykusių nuo 1998 m. iki 2006 m., MVT konstatavo, kad minėtų Bendrijos normų nebuvo laikytasi. Komisija pirmiausia remiasi 2002 m. lapkričio 18 d.–20 d. vykusia misija Nr. 8729/2002, 2003 m. sausio 13 d.–17 d. misija Nr. 9002/2003, 2003 m. liepos 21 d.–25 d. misija Nr. 9176/2003, 2003 m. rugsėjo 15 d.–19 d. misija Nr. 9211/2003 ir 2004 m. spalio 4 d.–8 d. misija Nr. 7273/2004.

15

2005 m. liepos 13 d. Komisija Graikijos Respublikai nusiuntė oficialų pranešimą dėl netinkamo daugelio direktyvų 91/628 ir 93/119 nuostatų bei EB 10 straipsnio įgyvendinimo, į kurį ši valstybė narė atsakė 2005 m. rugsėjo 20 dieną.

16

Daug kartų pasikeitusi informacija su Graikijos Respublika ir po 2006 m. vasario 21 d.–kovo 1 d. vykusios misijos Nr. 8042/2006 Komisija nusiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje paragino Graikijos Respubliką per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Graikijos Respublika į šią nuomonę atsakė 2006 m. rugsėjo 8 dieną.

17

Nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 15 d. MVT atliko papildomą misiją Nr. 8167/2006 tikrindama, ar laikomasi Bendrijos normų gyvūnų gerovės užtikrinimo srityje, ir savo ataskaitoje patvirtino, kad ir toliau buvo daromi anksčiau konstatuoti pažeidimai, o įsipareigojimai šioje srityje vykdomi nepakankamai.

18

Šiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

19

Graikijos Respublika ginčija bendrą požiūrį, kurio Komisija laikosi ieškinyje. Jos nuomone, kadangi ieškinys yra netikslus, jis turi būti pripažintas nepriimtinu.

20

Bendrai ji tvirtina, jog Komisija nenurodo tikslių faktų ir nepateikia įrodymų, jog kiekvieno nurodyto įsipareigojimo neįvykdymo atveju būtų konstatuota, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui situacija liko nepakitusi. Šios valstybės narės teigimu, tam, kad galėtų prašyti teismo įvertinti šios bylos faktus laikydamasi jos teisės į gynybą, Komisija turėjo nurodyti pakankamai konkrečių faktų, kuriais vien dėl jų pobūdžio būtų galima įrodyti, kad, pirma, pažeista nurodyta Bendrijos teisė, antra, šis pažeidimas toliau buvo daromas bent jau tol, kol baigėsi pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas.

21

Tačiau Komisija mano, kad jai leidžiama bendrai per vieną procedūrą nagrinėti, ar laikomasi Bendrijos teisės aktų gyvūnų apsaugos juos vežant ir skerdžiant srityje. Niekur nedraudžiama pateikti kelių pagrindų, grindžiamų ne vieno atskiro fakto konstatavimu, o daugeliu atvejų, kuriuos nustatė MVT, atskleidžiant struktūrinį ir bendrą Graikijos Respublikos įsipareigojimų gyvūnų apsaugos juos vežant ir skerdžiant srityje pažeidimą.

22

Todėl, Komisijos nuomone, ieškinys, kuriuo siekiama pripažinti, kad Graikijos Respublika nevykdė įsipareigojimų pagal direktyvų 93/119 ir 91/628 ir po 2007 m. sausio 5 d., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui, pagal Reglamento Nr. 1/2005 nuostatas.

23

Kalbant apie bendrą Komisijos požiūrį, pirmiausia reikia pažymėti, kad nepažeidžiant Komisijai tenkančios įrodinėjimo pareigos, vykstant EB 226 straipsnyje numatytai procedūrai, EB sutartyje nėra jokios taisyklės, draudžiančios bendrai vertinti daugelį situacijų, kurių pagrindu Komisija mano, kad valstybė narė pakartotinai ir sistemingai nevykdo įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę (2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-135/05, Rink. p. I-3475, 20 punktas).

24

Be to, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, net jei taikomi teisės aktai yra suderinami su Bendrijos teise, įsipareigojimų neįvykdymas Bendrijos teisėje gali atsirasti dėl administracinės praktikos, jeigu ši praktika yra tam tikru laipsniu nusistovėjusi ir bendrai paplitusi (žr., be kita ko, 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-278/03, Rink. p. I-3747, 13 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 21 punktą).

25

Galiausiai reikia priminti, kad Teisingumo Teismas priimtinais pripažino panašiomis aplinkybėmis pareikštus Komisijos ieškinius, pavyzdžiui, byloje, kurioje priimtas 2005 m. spalio 6 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C-502/03), kur Komisija būtent ir rėmėsi struktūriniu ir bendru šios valstybės narės padarytu 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 3), 4, 8 ir 9 straipsnių pažeidimu, arba byloje, kurioje priimtas 2007 m. kovo 29 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C-423/05), kur remtasi šių straipsnių ir 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (OL L 182, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 228) 14 straipsnio pažeidimu.

26

Todėl bendras Komisijos požiūris šiame ieškinyje yra priimtinas.

27

Kalbant apie ieškinio pagrindų dėl Reglamento Nr. 1/2005, panaikinusio ir pakeitusio Direktyvą 91/628 nuo 2007 m. sausio 5 d., t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui, priimtinumo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas nagrinėjant EB 226 straipsniu grindžiamą ieškinį turi būti vertinamas vadovaujantis Bendrijos teisės aktais, galiojusiais atitinkamai valstybei narei Komisijos nustatyto termino imtis būtinų priemonių, kad būtų tinkamai atsižvelgta į jos pagrįstą nuomonę, pabaigoje (žr., be kita ko, 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-61/94, Rink. p. I-3989, 42 punktą ir 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-377/03, Rink. p. I-9733, 33 punktą).

28

Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs ir savo išvados 35 punkte tvirtino generalinė advokatė, nors ieškinio reikalavimai iš principo negali apimti daugiau nei pagrįstos nuomonės rezoliucinėje dalyje ir oficialiame pranešime nurodyti neįvykdyti įsipareigojimai, Komisija gali siekti, kad būtų pripažinta, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, numatytų vėliau pakeistoje arba panaikintoje pirminėje Bendrijos teisės akto redakcijoje, kurie naujomis nuostatomis buvo palikti galioti (žr. šiuo klausimu 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-365/97, Rink. p. I-7773, 32 punktą ir 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-363/00, Rink. p. I-5767, 22 punktą). Tačiau bylos dalykas negali būti išplėstas įsipareigojimais pagal naujas nuostatas, kurios neatitinka pirminės atitinkamo akto formuluotės; priešingu atveju būtų pažeisti esminiai procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimo teisėtumo reikalavimai (žr., be kita ko, minėto 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 22 punktą).

29

Todėl Komisijos ieškinio pagrindai, kuriais siekiama, kad būtų konstatuota, jog Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 1/2005 nuostatas, iš principo yra priimtini su sąlyga, kad įsipareigojimai pagal Reglamentą Nr. 1/2005 yra analogiški įsipareigojimams pagal Direktyvą 91/628.

30

Vis dėlto reikia pažymėti, kad Komisija, atsakydama į klausimą, pateiktą per žodinę proceso dalį, patikslino, jog šis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo turi būti suprastas taip, kad jame realiai nurodomos ne Reglamento Nr. 1/2005, o Direktyvos 91/628 nuostatos, įrodinėjant, kad Graikijos valdžios institucijų administracinė praktika buvo tam tikru laipsniu nusistovėjusi.

31

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi vertinti ieškinio pagrindų, susijusių tik su Direktyvos 91/628 nuostatomis, pagrįstumą.

32

Pirmiausia reikia priminti, kad per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį Komisija turi įrodyti, jog buvo neįvykdyti nurodyti įsipareigojimai. Būtent ji, nesiremdama kokia nors prielaida, turi Teisingumo Teismui pateikti būtinus įrodymus, kad šis galėtų patikrinti, ar vykdomi įsipareigojimai (žr. šiuo klausimu 1982 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, 96/81, Rink. p. 1791, 6 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 26 punktą).

33

Jei Komisija pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tam tikras faktines aplinkybes, atsiradusias valstybės narės atsakovės teritorijoje, pastaroji gali iš esmės ir išsamiai užginčyti pateiktus duomenis bei iš jų išplaukiančias pasekmes (žr. šiuo klausimu 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, 272/86, Rink. p. 4875, 21 punktą; minėto 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 84 ir 86 punktus).

34

Šioje byloje savo ieškinio pagrįstumui įrodyti Komisija remiasi misijose Nr. 8729/2002, 9002/2003, 9176/2003, 9211/2003, 7273/2004, 8042/2006 ir 8167/2006 konstatuotais faktais.

35

Todėl kiekvieno pagrindo atveju reikia patikrinti, ar šie konstatavimai, remiantis šio sprendimo 32 punkte nurodyta teismo praktika, gali įrodyti įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymą.

36

Remdamasi MVT konstatavimais misijose Nr. 7273/2004 ir 8042/2006, Komisija tvirtina, kad Graikijos Respublika nesiėmė būtinų priemonių, kad kiekvienas gyvūnų vežėjas turėtų kompetentingos institucijos išduotą leidimą ir būtų įrašytas į registrą, kad ši institucija jį galėtų greitai nustatyti, kai vežant gyvūnus nesilaikoma tinkamos jų priežiūros normų.

37

Komisija pažymi, kad misijoje Nr. 7273/2004 MVT inspektoriai konstatavo, jog tam tikri vežėjai neturėjo leidimo ar jiems išduotas leidimas nebegaliojo. Be to, misijoje Nr. 8042/2006 konstatuota, kad, nepaisant tam tikrų patobulinimų, taisyklių dėl vežėjų leidimų ir identifikacijos nebuvo pakankamai laikomasi. Komisija pabrėžia, kad nors vežėjų sąrašai ir yra, jie ne visada buvo atnaujinti. Be to, ji priduria, kad vežėjų sąrašai yra neišsamūs, nes juose nėra informacijos apie plotą kroviniui.

38

Graikijos Respublika iš esmės tvirtina, kad vienintelis per misiją Nr. 7273/2004 rastas negaliojantis leidimas buvo pavienis atvejis, kuris dar negali įrodyti pačios sistemos nepakankamumo; be to, kompetentingos nacionalinės institucijos šį negaliojantį leidimą jau buvo nustačiusios.

39

Be to, ši valstybė narė teigia, jog Direktyvoje 91/628 nenumatyta, kad vežėjų registruose turi būti duomenys apie raštiškus jų įsipareigojimus laikytis šios direktyvos reikalavimų arba dėl gyvūnų pakrovimo vietos. Komisija šiuo klausimu laikosi nuomonės, kad Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto i ir ii papunkčiai šį argumentą paneigia.

40

Graikijos Respublika taip pat tvirtina priėmusi nuostatas, kuriomis siekiama laikytis Bendrijos teisės aktų. Jos teigimu, tai, kad regionų valdžios institucijos buvo informuotos apie Bendrijos inspektorių rekomendacijas, ir tai, kad surengti seminarai vežėjams, palydovams ir veterinarijos gydytojams, turi būti laikoma teigiamu požymiu, įrodančiu, jog Graikijos valdžios institucijos nuolat prižiūri, kad Bendrijos teisės aktai būtų taikomi teisingai.

41

Tačiau Komisija atsikerta, kad nors tokių seminarų rengimas neabejotinai yra teigiama priemonė, ji niekaip negali pakeisti oficialios kontrolės, kurią nacionalinės valdžios institucijos turi atlikti pagal Bendrijos teisės aktus.

42

Kalbant apie argumentą, kad vežėjų sąrašai yra neišsamūs, nes juose nėra informacijos apie plotą kroviniui, pakanka pažymėti, kad iš Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto formuluotės nematyti, kad tokią informaciją būtina pateikti.

43

Todėl šiam argumentui negali būti pritarta.

44

Kalbant apie argumentą, jog vežėjų sąrašai ne visada atnaujinami, reikia konstatuoti, kad šis argumentas, būdamas netikslus, neatitinka šio sprendimo 32 punkte nurodytos teismo praktikos, kuria remdamasi Komisija turi įrodyti, jog neįvykdyti nurodyti įsipareigojimai, ir Teisingumo Teismui pateikti būtinus įrodymus, kad šis galėtų patikrinti, ar įsipareigojimai nevykdomi.

45

Tiesą sakant, nesant patikslinimų visų pirma dėl nagrinėjamų sąrašų skaičiaus ar patikrintų sąrašų skaičiaus, vien to, kad tam tikri vežėjų sąrašai nebuvo atnaujinti, nepakanka įrodyti, jog Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą.

46

Bet kuriuo atveju, kaip savo išvados 54 punkte pažymėjo generalinė advokatė, panašu, kad negalima konstatuoti, jog Graikijos valdžios institucijų administracinė praktika būtų tam tikru laipsniu nusistovėjusi ir bendrai paplitusi, nes Komisijos pateikti įrodymai grindžiami vien 2006 m., o ne per ilgesnį laiko tarpą, per kurį tokia praktika būtų susiklosčiusi, konstatuotais faktais.

47

Kalbant apie argumentą, kad tam tikri vežėjai neturėjo leidimo ar jiems išduotas leidimas nebegaliojo, reikia konstatuoti, kad šis argumentas negali būti priimtas, nes jis taip pat neatitinka šio sprendimo 32 punkte nurodytos teismo praktikos.

48

Tiesą sakant, Komisija nepatikslina, nei kiek tikrintų vežėjų neturėjo leidimų arba kurių leidimai buvo baigę galioti, nei kiek apskritai vežėjų buvo tikrinta.

49

Todėl šis Komisijos argumentas negali įrodyti, kad tam tikru laipsniu nusistovėjusi ir bendrai paplitusi administracinė praktika prieštaravo Graikijos Respublikos įsipareigojimams pagal Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punktą.

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkto i ir ii papunkčiais paremtas pagrindas yra nepagrįstas.

51

Komisija kaltina Graikijos Respubliką nesiėmus priemonių, kad kompetentingos institucijos galėtų atlikti privalomą maršruto planų kontrolę, ir dėlto neįvykdžius įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punktą ir d punkto i papunkčio pirmą įtrauką ir 8 straipsnio pirmos pastraipos b ir d punktus ir 9 straipsnį.

52

Komisija tvirtina, kad per misijas Nr. 9002/2003 ir Nr. 7273/2004 MVT inspektoriai nustatė tam tikrų maršruto planų pažeidimus, kurių nepastebėjo kompetentinga Graikijos valdžios institucija. Konkrečiai kalbant, kelionės trukmė, deklaruota daugelyje patikrintų maršruto planų, pridėtų prie skersti iš kitų valstybių narių vežamų gyvūnų, buvo nelogiška ir nereali.

53

Tačiau Graikijos Respublika tvirtina, kad vienu 2003 m. aplinkraščiu (toliau – 2003 m. aplinkraštis) nustatyta tinkama informacijos maršruto planuose tikrinimo ir kontrolės sistema. Be to, ji tvirtina: kadangi šiuos planus parengė kitų valstybių narių kompetentingos institucijos, paskirties valstybės kompetentingos institucijos negali patikrinti juose nurodytos informacijos tikrumo ir kriterijų, į kuriuos atsižvelgė šį planą patvirtinusi kompetentinga institucija. Graikijos Respublikos teigimu, galima tik patikrinti, kaip vykdomi šie maršruto planai.

54

Komisija atsako, priešingai nei tvirtina ši valstybė narė, jog maršruto planų, kaip lydimojo dokumento, kontrole siekiama, kad būtų laikomasi Direktyvos 91/628 reikalavimų. Todėl atliekant šią kontrolę turi būti ne tik tikrinama, ar maršruto planas apskritai yra arba jame nurodyta informacija, bet taip pat patikrinti vežimo teisėtumą, palyginti su nuostatomis gyvūnų gerovės užtikrinimo srityje.

55

Komisija pažymi, kad tai taip pat patvirtina Direktyvos 91/628 9 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytos priemonės, kurių reikia imtis konstatavus, kad vežant gyvūnus nesilaikyta šios direktyvos. Todėl, jos nuomone, akivaizdu, kad nepakanka vien patikrinti maršruto planuose esančios informacijos įsipareigojimams pagal Direktyvą 91/628 įgyvendinti.

56

Kalbant apie Graikijos Respublikos argumentą dėl 2003 m. aplinkraščiu įvestos sistemos, Komisija pažymi, jog tą paneigia nemažai MVT inspektorių tikrinant vietoje nustatytų faktų, kuriais remiantis matyti, kad tikrinimai nebuvo pakankami.

57

Šį pagrindą sudaro trys dalys.

58

Kalbant apie pagrindo dalį dėl Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkto, pagal kurį valstybės narės turi užtikrinti, jog vežėjai sudarytų maršruto planą, pažeidimo, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, jog Komisija būtų pateikusi įrodymų, kad vežėjai nėra jų parengę, kaip reikalaujama Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte.

59

Kadangi Komisija Teisingumo Teismui nepateikė, kaip reikalaujama šio sprendimo 32 punkte nurodytoje teismo praktikoje, būtinų įrodymų dėl to, ar vykdomi įsipareigojimai šiuo klausimu, šią pagrindo dalį reikia atmesti.

60

Kalbant apie pagrindo dalį dėl Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 2 dalies d punkto i papunkčio pirmos įtraukos ir 8 straipsnio pirmos pastraipos b ir d dalies pažeidimo, reikia priminti, pirma, kad iš minėtos 5 straipsnio A skirsnio 2 dalies d punkto i papunkčio pirmos įtraukos matyti, jog valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad vežėjų maršruto planuose būtų visi būtini įrašai, nurodyti Direktyvos 91/628 priedo VIII skyriuje, ir kad šie įrašai būtų teisingai ir tinkami. Kita vertus, reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 91/628 8 straipsnio pirmos pastraipos b ir d dalių matyti, jog valstybės narės turi pareigą tikrinti į paskirties vietą atvykstančias transporto priemones ir atvežamus gyvūnus bei lydimųjų dokumentų įrašus.

61

Šioje byloje, remiantis Komisijos pateiktais įrodymais, matyti, kad lydimuosiuose dokumentuose, vežant gyvūnus Graikijos Respublikos teritorijoje, nenurodomas išvykimo laikas ir kad MVT inspektoriai nustatė pažeidimų tam tikruose dokumentuose, kuriuos kompetentingos institucijos jau buvo patikrinusios. Komisija pažymėjo, kad sveikatos sertifikatų ir maršruto planų kopijos, turėtos vežant gyvūnus iš Ispanijos, Prancūzijos ir Nyderlandų skersti Graikijos Respublikoje, buvo netikslios ir jose nebuvo svarbios informacijos. Be to, remiantis MVT inspektorių išvadomis, kelionės trukmė, deklaruota daugelyje maršruto planų, buvo nelogiška ir nereali. Kaip pavyzdį Komisija nurodė, kad viename maršruto plane nepažymėtas tarpinis poilsis tarp vietos Pietų Italijoje ir paskirties vietos Graikijos Respublikoje.

62

Beje, iš misijos Nr. 8042/2006 ataskaitos matyti, kad Kilkio nomo kompetentinga institucija nurodė netikrinusi nė vieno maršruto plano, o Tesprotijos nomo kompetentingos institucijos pasiliko maršruto planų originalus, užuot atidavusios juos vežėjams, kurie turėjo juos grąžinti kilmės vietos kompetentingai institucijai. Be to, Patruose nacionalinės kompetentingos institucijos maršruto planus tikrino tik iki pasiekiant uostus, bet to nedarė per likusią kelionės dalį iki pasiekiant galutinį jos tašką, nors kompetentingos institucijos nenustatė, kad kelionės trukmė įvairiomis transporto priemonėmis į Lesbo ir Chijo salas buvo ilgesnė nei leidžiama.

63

Iš visų Komisijos pateiktų patikslinimų matyti, kad, nepaisant to, jog priėmus 2003 m. aplinkraštį buvo įvesta maršruto planų kontrolės sistema, ši kontrolė vyko ne visuose nomuose. Todėl kompetentingos institucijos negalėjo atlikti privalomų transporto priemonių tikrinimo, kaip numatyta Direktyvos 91/628 8 straipsnio pirmos pastraipos b ir d punktuose. Be to, jeigu tokia kontrolė ir vyko, iš tų pačių Komisijos patikslinimų matyti, kad daug kartų kompetentingos institucijos nenustatė esminių maršruto planų pažeidimų.

64

Todėl tenka daryti išvadą, kad remiantis Komisijos įrodymais jos kaltinimams pagrįsti, kalbant apie 2003 ir 2006 m., pagal šio sprendimo 32 punkte nurodytą teismo praktiką matyti, kad Graikijos Respublika nesiėmė būtinų priemonių įsipareigojimams pagal Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 2 dalies d punkto i papunkčio pirmą įtrauką ir 8 straipsnio pirmos pastraipos b ir d punktus įgyvendinti.

65

Šios išvados nepaneigia Graikijos Respublikos argumentas, pagal kurį kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms parengus maršruto planus Graikijos valdžios institucijos gali patikrinti tik šių planų vykdymą, o ne juose nurodytą informaciją.

66

Komisija teisingai nurodė, jog maršruto planų kontrole siekiama, kad būtų laikomasi Direktyvos 91/628 reikalavimų. Todėl atliekant šią kontrolę turi būti ne tik tikrinama, ar maršruto planas apskritai yra arba jame nurodyta informacija, bet taip pat patikrinti, ar gyvūnų vežimas atitinka Bendrijos teisės aktus dėl gyvūnų apsaugos juos vežant.

67

Tokiomis aplinkybėmis vien maršruto planuose esančių įrašų patikrinimo nepakanka įsipareigojimams pagal Direktyvą 91/628 įgyvendinti.

68

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindo dalis, susijusi su Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 1 dalies d punkto i papunkčio pirma įtrauka ir 8 straipsnio pirmos pastraipos b ir d punktais, yra pagrįsta.

69

Kalbant apie ieškinio pagrindo dalį dėl Direktyvos 91/628 9 straipsnio, kuriame valstybės narėms nustatyta pareiga imtis būtinų priemonių pažeidimo atveju užtikrinti gyvūnų gerovę, pažeidimo, reikia pažymėti, kad Komisija nepateikė jokio argumento, kuris įrodytų, kad kompetentingos institucijos nesiėmė tinkamų priemonių, konstatavusios, kad nebuvo laikytasi Direktyvos 91/628 nuostatų.

70

Todėl šios ieškinio pagrindo dalies priimti negalima.

71

Komisija kaltina Graikijos Respubliką neužtikrinus, kad Graikijos keltų uostuose ir prie jų būtų poilsio įrenginiai, kuriuose gyvūnus būtų galima pailsinti 12 val. po jų iškėlimo iš laivų, jeigu kelionės trukmė jūra viršijo 29 valandas.

72

Komisija tvirtina, kad Igumenicos uoste buvo tokie įrenginiai, tačiau jų nebuvo galima naudoti, nes kompetentingos institucijos nebuvo išdavusios atitinkamo leidimo.

73

Graikijos Respublika pirmiausia tvirtina, kad Komisija nepaminėjo jokio konkretaus atvejo, kada viršyta 29 val. kelionės trukmė. Toliau ji nurodo, kad Direktyvos 91/628 priedo VII skyriaus 48 skirsnio 7 punkto b papunktyje valstybėms narėms nenustatyta pareiga įrengti poilsio įrenginius ar sustojimo punktus gyvūnams pailsinti bent 12 valandų, nes ši pareiga taikoma tik vežėjams. Galiausiai ši valstybė narė tvirtina, kad nė nereikia tokių poilsio įrenginių, nes joks pervežimas jūra iš Graikijos keltų uosto į kurį nors kitą keltų uostą Bendrijoje netrunka ilgiau kaip 29 valandas. Šiuo klausimu ši vyriausybė nurodo, kad pervežimas iš Bario uosto (Italija) į Igumenicos uostą, kuris yra pagrindinis Graikijos tranzito uostas, trunka ne ilgiau kaip 10 ar 11 val., o pervežimas iš Bario uosto į Patrus neviršija 15 valandų.

74

Tačiau Komisija ginčija visus šiuos argumentus. Viena vertus, ji tvirtina, kad iš minėto 7 punkto b dalies formuluotės aiškiai matyti, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų gyvūnų poilsio įrenginiai. Antra vertus, Komisija tvirtina, kad tikrovės neatitinka Graikijos Respublikos teiginys, jog nė vienas pervežimas iš Graikijos keltų uosto į kitą keltų uostą Bendrijoje netrunka ilgiau kaip 29 valandas.

75

Primintina, kad pagal Direktyvos 91/628 priedo VII skyriaus 48 skirsnio 7 punkto b papunktį vežant gyvūnus jūra reguliariu tiesioginiu maršrutu tarp dviejų Bendrijos geografinių taškų transporto priemonėmis, kurios pakrautos į laivą neiškraunant gyvūnų, juos būtina pailsinti 12 val., kai jie iškraunami paskirties uoste ar netoli jo (žr. šiuo klausimu 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Interboves, C-277/06, Rink. p. I-7433, 27 punktą).

76

Nors šioje nuostatoje aiškiai ir nenumatyta, jog valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad uostuose būtų įrenginių gyvūnams pailsinti, tokia pareiga yra neatskiriama nuo reikalavimo, kad gyvūnai būtų pailsinti 12 val., kai jie iškraunami paskirties uoste ar netoli jo. Vežėjai negalėtų užtikrinti 12 val. poilsio, jeigu valstybės narės nesudarytų sąlygų tokiems įrenginiams pastatyti.

77

Todėl reikia pažymėti, kad Graikijos Respublika turėjo pareigą numatyti tokius įrenginius Graikijos uostuose arba netoli jų.

78

Šioje byloje neginčijama, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje numatytam terminui didžiojoje dalyje Graikijos uostų nebuvo gyvūnų poilsio įrenginių.

79

Todėl reikia konstatuoti, jog nesiėmusi būtinų priemonių užtikrinti, kad keltų uostuose ir prie jų būtų gyvūnų poilsio po jų iškėlimo iš laivų įrenginiai, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 priedo VII skyriaus 48 skirsnio 7 punkto b papunktį.

80

Tokios išvados negali paneigti Graikijos Respublikos argumentas, kad nebuvo būtina numatyti tokią pareigą, nes joks pervežimas jūra iš Graikijos keltų uosto į kurį nors keltų uostą kitos valstybės narės netrunka ilgiau kaip 29 valandas.

81

Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėtame sprendime Interboves Teisingumo Teismas pažymėjo, jog Direktyvos 91/628 priedo 48 skirsnio 4 punkto d papunktyje numatyta „14+1+14“ taisyklė turi būti suprantama taip, kad ji leidžia maksimalią 28 val. vežimo trukmę, nutraukiamą mažiausiai 1 val. gyvūnams pailsinti. Todėl reikia atsižvelgti būtent į 28 val. trukmę.

82

Nors pervežimo tarp Bario ir pagrindinio Graikijos tranzito uosto trukmė ir neviršija 10 ar 11 val., neatmestina, kad gyvūnai gali būti jūra vežami iš kitų Bendrijos uostų, o toks pervežimas jūra užtrunka ilgiau. Be to, kaip savo išvados 97 ir 98 punktuose teisingai pažymėjo generalinė advokatė, įmanoma, kad atskirais Direktyvoje 91/628 numatytais atvejais pareiga pailsinti gyvūnus būtų nustatoma net ir tada, jeigu kelionės trukmė jūra yra trumpesnė nei 28 valandos.

83

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindas dėl Direktyvos 91/628 priedo VII skyriaus 48 skirsnio 7 punkto b papunkčio pažeidimo yra pagrįstas.

84

Komisija tvirtina, jog iš misijų Nr. 9211/2003, 7273/2004 ir 8042/2006 ataskaitų matyti, jog Graikijos Respublika nesiėmė priemonių, kad transporto priemonės ir gyvūnai būtų pakankamai tikrinami Graikijoje, siekiant išvengti neteisėto gyvūnų vežimo keliu.

85

Pirmiausia ji tvirtina, kad tam tikruose nomuose, kaip antai Achajos, Kilkio ir Serių, nenumatyta atlikti tokių tikrinimų, nes juose trūksta personalo, arba tokie tikrinimai jau atlikti Graikijos uostuose. Be to, iš misijos Nr. 9211/2003 ataskaitos matyti, kad Graikijos nomuose tikrinimai atliekami tik uostuose ir pasienio punktuose, tačiau jokie tikrinimai neatliekami vežant gyvūnus. Be to, Komisija pažymi, kad bandomasis projektas, kuriuo numatyti papildomi tikrinimai, apie kurį Graikijos Respublika informavo dar vykstant ikiteisminei procedūrai, neapima tam tikrų nomų, pavyzdžiui, Tesalijos nomo, o per misiją Nr. 9211/2003 jame rasta tam tikrų trūkumų.

86

Graikijos Respublika tvirtina, kad Direktyvos 91/628 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog norint konstatuoti jo pažeidimą reikia įrodyti, kad visiškai nebuvo tikrinama, kaip laikomasi gyvūnų apsaugos juos vežant reikalavimų.

87

Bet kuriuo atveju ši valstybė narė mano, kad bandomojo projekto, kuriame numatyta, kad tikrinimus atliks mišrios tam tikrų nomų grupės, taikymas bei sankcijų vežėjams skyrimas, taip pat įvairios abipusės pagalbos su tam tikromis valstybėmis narėmis procedūros yra papildomi įrodymai, kad Graikijos valdžios institucijos vykdo Bendrijos teisės aktuose reikalaujamą kontrolę.

88

Komisija atsako, kad norint tenkinti Bendrijos reikalavimus transporto priemonių ir gyvūnų tikrinimas turi būti pakankamas ir veiksmingas. Jos nuomone, maršruto planų kontrolė, kurią atliko Graikijos valdžios institucijos, nebuvo pakankama ir tinkama, siekiant išvengti neteisėto gyvūnų vežimo keliu.

89

Reikia priminti, jog pagal Direktyvos 91/628 8 straipsnio a dalį valstybės narės užtikrina, kad pagal šioje direktyvoje nustatytus kontrolės principus ir taisykles kompetentingos institucijos patikrintų, ar buvo laikomasi šios direktyvos reikalavimų, nediskriminuojant tikrindamos transporto priemones ir gyvūnus, vežant juos keliu. Šios nuostatos antroje pastraipoje patikslinama, kad taip tikrinama pasirenkant pakankamą kasmet per kiekvieną valstybę narę vežamų gyvūnų skaičių.

90

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš Komisijos pateiktų įrodymų už 2003–2006 m. matyti, kad, pirma, daugelyje nomų nebuvo numatyta tikrinti transporto priemonių ir, antra, jei vis dėlto jie vyko, tai buvo atliekama tik uostuose ir pasienio punktuose, o ne kelyje, kaip reikalaujama Direktyvos 91/628 8 straipsnyje.

91

Todėl reikia daryti išvadą, jog nesiėmusi būtinų priemonių užtikrinti, kad vežant keliu būtų tikrinamos transporto priemonės ir gyvūnai, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 8 straipsnį.

92

Šios išvados negali paneigti Graikijos Respublikos argumentas, jog bandomojo projekto, kuriame numatyta, kad tikrinimus atliks mišrios tam tikrų nomų grupės, taikymas bei sankcijų vežėjams skyrimas, taip pat įvairios abipusės pagalbos su tam tikromis valstybėmis narėmis procedūros yra papildomi įrodymai, kad Graikijos valdžios institucijos vykdo Bendrijos teisės aktuose reikalaujamą kontrolę.

93

Tiesą sakant, reikia konstatuoti, kad vien pats bandomojo projekto buvimas neleido užtikrinti pakankamos kontrolės.

94

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindo dalis, susijusi su Direktyvos 91/628 8 straipsnio pirmos pastraipos a punkto pažeidimu, yra pagrįsta.

95

Komisija, remdamasi misijomis Nr. 9002/2003 ir 9211/2003, kaltina Graikijos Respubliką nesiėmus veiksmingų, proporcingų ir atgrasančių sankcijų pasikartojančių ar rimtų nuostatų dėl gyvūnų apsaugos juos vežant pažeidimų atvejais.

96

Tačiau Graikijos Respublika tvirtina, kad Komisija nepateikė jokio konkretaus įrodymo savo kaltinimams pagrįsti. Kad ir kaip būtų, ji tvirtina, kad kompetentingos institucijos skiria veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, kaip tai įrodo sprendimų skirti administracines nuobaudas sąrašas, pateiktas jos atsiliepimo į ieškinį 18 punkte.

97

Reikia pažymėti, jog Direktyvos 91/628 18 straipsnio 2 dalimi reikalaujama, kad esant pakartotiniams šios direktyvos pažeidimams arba pažeidimui, dėl kurio gyvūnai patiria ypač didelių kančių, valstybė narė turi imtis reikiamų priemonių pastebėtiems trūkumams pašalinti.

98

Komisija siekia įrodyti, kad Graikijos Respublikos įvesta sistema yra neveiksminga, pažymėdama, kad bazinė kontrolė yra silpna, kad rašytinių įspėjimų skaičius nedidelis ir kad sankcijų įgyvendinimo procedūros yra problemiškos. MVT misijos Nr. 9211/2003 ataskaitoje sakoma, be kita ko, kad 2002 m. tiriant 26 pažeidimus pateikti devyni įspėjimai žodžiu, šešiolika – raštu ir skirta viena administracinė nuobauda. Be to, 2001 ir 2002 m. nebuvo sustabdytas ar atšauktas nė vienas leidimas. Šioje ataskaitoje taip pat pažymima, kad už padarytus pažeidimus viename nome buvo siūlyta skirti keturias 3000 EUR nuobaudas, tačiau nė viena jų taip ir nebuvo skirta.

99

Tačiau, kaip teisingai savo išvados 141 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šiose ataskaitose esantys netikslūs ir bendri konstatavimai negali įrodyti, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 18 straipsnio 2 dalį.

100

Tiesą sakant, Komisija nepateikė jokio argumento dėl pažeidimų pasikartojimo nei dėl darant šiuos pažeidimus gyvūnų patirtų kančių sunkumo. Nesant tokių įrodymų negalima konstatuoti įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 18 straipsnio 2 dalį neįvykdymo.

101

Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškinio pagrindą dėl Direktyvos 91/628 18 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

102

Komisija kaltina Graikijos Respubliką nesiėmus tinkamų priemonių, siekiant užtikrinti normų dėl gyvūnų apsvaiginimo juos skerdžiant laikymąsi.

103

Komisija tvirtina, kad misijose Nr. 9002/2003 ir 7273/2004 MVT konstatavo, jog tam tikrose aplankytose skerdyklose kiaulių ir avių apsvaiginimo priežiūra buvo nepakankama ir todėl galėjo būti, kad ne visi gyvūnai buvo pakankamai apsvaiginti, šitaip pažeidžiant Direktyvą 93/119. Taip pat konstatuota, kad pažeidžiant tos pačios direktyvos D priedo 1 dalį laiko tarpas tarp apsvaiginimo ir kraujo nuleidimo buvo per ilgas, todėl gyvūnai galėjo atgauti sąmonę nuleidžiant jiems kraują.

104

Be to, Komisija teigia, kad misijoje Nr. 8042/2006 MVT dar kartą nustatė nepakankamą gyvūnų apsvaiginimą. Konkrečiai kalbant, MVT inspektoriai konstatavo, kad svaiginimo įrankiai nebuvo taisomi, jie blogai veikė, nebuvo tinkamos gyvūnų priežiūros, o laiko tarpas tarp apsvaiginimo ir kraujo nuleidimo buvo per ilgas.

105

Graikijos Respublika ir šį kartą teigia, kad Komisija remiasi paprasčiausiomis abejonėmis ir prielaidomis, bet nemini konkrečių atvejų.

106

Ši valstybė narė bet kuriuo atveju tvirtina, kad konstatuotos spragos buvo nereikšmingos ir susijusios tik su pavieniais atvejais, kuriais, beje, sankcijos buvo skirtos. Be to, reikia pažymėti, kad šias spragas padeda užpildyti nuolatiniai veterinarijos gydytojų mokymai ir informacijos jiems perdavimas.

107

Savo dublike Komisija iš esmės pažymi, kad, priešingai tam, ką, panašu, tvirtina, Graikijos Respublika, nekalbama apie tai, ar Komisija galėjo konstatuoti, kad gyvūnai buvo visiškai apsvaiginti tikrintose skerdyklose. Tiesą sakant, siekiama išsiaiškinti, ar būtina įranga juos apsvaiginti ir užmušti buvo naudojama greitai ir efektyviai, siekiant išvengti gyvūnų kančių, kaip reikalaujama Direktyvos 91/199 6 straipsnio 1 dalyje.

108

Reikia priminti, kad Direktyvos 93/119 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalies d punktu ir 6 straipsnio 1 dalimi siekiama sumažinti žmonių poreikiams skirtų gyvūnų išgąstį, skausmą arba kančias. Konkrečiai kalbant, jos 3 straipsnyje nustatyta pareiga apsaugoti gyvūnus nuo išgąsčio prieš juos skerdžiant ir paties skerdimo metu. Direktyvos 93/119 5 straipsnio 1 dalies d punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje atitinkamai numatyta, kad kraujas gyvūnams turi būti nuleistas greitai ir efektyviai ir kad instrumentai, naudojami juos apsvaiginti ir užmušti, privalo būti prižiūrimi ir naudojami taip, kad apsvaiginti ar užmušti galima būtų efektyviai.

109

Šioje byloje Komisijos pateikti įrodymai, pakartoti generalinės advokatės išvados 153–155 punktuose, be kita ko, atskleidžia, kad nors trijose skerdyklose, kuriose lankėsi MVT inspektoriai per misiją Nr. 9002/2003, gyvūnų skerdimo įrankiai ir jų priežiūra iš esmės atitiko Bendrijos normas, konstatuota, kad vienoje iš šių skerdyklų kiaulės nebuvo veiksmingai apsvaigintos elektrošoką sukeliančiu įrengimu. Nustatyta, kad apsvaiginant gyvūnus kilo ir kitų problemų. Vienoje iš skerdyklų trijų karvių laikymas pririšus, apsvaiginimas ir kraujo nuleidimas truko vieną valandą. Be to, laiko tarpas tarp dviejų galvijų apsvaiginimo ir paskerdimo truko 120 sekundžių, o dėl to gyvūnai atgavo sąmonę. Be to, skerdžiant avis, laikas tarp apsvaiginimo ir paskerdimo buvo toks ilgas (37 sekundės), kad gyvūnai atgavo sąmonę.

110

Be to, iš misijos Nr. 7273/2004 ataskaitos matyti, kad vienoje Ftiotidės nomo skerdykloje nebuvo gyvūnų girdymo įrenginių laikiname jų aptvare, taip pat buvo nelygus grindinys. Kitoje tikrintoje skerdykloje nebuvo srovės gyvūnams apsvaiginti elektra. Trikalos nome kiaulių apsvaiginimas MVT inspektorių tikrintoje skerdykloje buvo neveiksmingas, o laiko tarpas tarp apsvaiginimo ir paskerdimo – per ilgas. Taip pat konstatuota, kad gyvūnų apsvaiginimas nebuvo veiksmingas ir nebuvo atsarginio įrenginio apsvaiginti.

111

Todėl iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad daugelyje Graikijos Respublikos nomų esančių skerdyklų buvo nustatyti įvairūs pažeidimai. Tokie pažeidimai visų pirma susiję su gyvūnų apsvaiginimo procesu, pareiga nuleisti jiems kraują greitai ir efektyviai, pareiga užtikrinti tinkamą gyvūnams apsvaiginti ir užmušti skirtų įrengimų priežiūrą ir veiksmingą panaudojimą.

112

Dėl to reikia daryti išvadą, kad Komisijos pateikti įrodymai už 2003–2006 metus pagrindžia, remiantis šio sprendimo 32 punkte minėta teismo praktika, kad Graikijos Respublika nesiėmė būtinų priemonių įsipareigojimams pagal Direktyvos 93/119 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalies d punktą, 6 straipsnio 1 dalį įgyvendinti.

113

Šios išvados nepaneigia Graikijos Respublikos argumentas, kad Komisija nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada buvo pažeisti Bendrijos teisės aktai, nei kitas argumentas, kad ši valstybė narė pašalino Komisijos nurodytus pažeidimus, surengdama apmokymus veterinarijos gydytojams.

114

Tiesą sakant, reikia pažymėti, kaip tvirtina Komisija, jog nekalbama apie tai, ar ši institucija galėjo konstatuoti, kad gyvūnai buvo visiškai apsvaiginti tikrintose skerdyklose ir ar ji galėjo nurodyti konkrečius atvejus, įrodančius, jog taip nebuvo. Komisijos tikslas yra nustatyti, ar būtina įranga apsvaiginti ir užmušti buvo naudojama greitai ir efektyviai, siekiant išvengti gyvūnų kančių, kaip reikalaujama Direktyvos 91/199 6 straipsnio 1 dalyje. Be to, reikia pažymėti, kad nors apmokymų rengimas veterinarijos gydytojams ir yra teigiama priemonė, vis dėlto vien jos nepakanka, kad būtų laikomasi Bendrijos teisės aktų gyvūnų apsaugos juos skerdžiant srityje.

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/119 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies d punkto ir 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu paremtas pagrindas yra pagrįstas.

116

Komisija, remdamasi misijomis, per kurias skerdyklose konstatuoti rimti pažeidimai, tvirtina, kad Graikijos Respublika nesiėmė būtinų priemonių užtikrinti tinkamą skerdyklų tikrinimą ir kontrolę.

117

Visų pirma ji kaltina šią valstybę narę iki galo neįgyvendinus skelbto veiksmų plano. Šiame plane buvo numatyta, kad iki 2001 m. pabaigos bus atliktas naujas patikrinimas. Be to, ji pažymi, kad Graikijos valdžios institucijos nepakankamai bendradarbiavo su MVT inspektoriais, nes į tam tikras skerdyklas, kurios turėjo būti tikrintos, nebuvo galima patekti dėl dieną prieš jų misiją paskelbtų streikų.

118

Graikijos Respublika savo atsiliepime į ieškinį tvirtina, kad jai sunku nustatyti, kokio įsipareigojimo neįvykdymu ji kaltinama.

119

Bet kuriuo atveju ši valstybė narė mano, kad jos negalima kaltinti įsipareigojimų pagal Direktyvos 93/119 8 straipsnį neįvykdymu, nes tinkamą kontrolę vykdo kompetentingi veterinarijos gydytojai, kad surengti apmokymai ir kad visos skerdyklos buvo iš naujo patikrintos.

120

Pagal Direktyvos 93/119 8 straipsnį skerdyklos tikrinamos ir kontroliuojamos prižiūrint kompetentingoms institucijoms, kurių pareigūnai bet kuriuo metu turi teisę lankytis visose skerdyklų dalyse, kad galėtų nustatyti, ar jos atitinka šios direktyvos reikalavimus.

121

Reikia pažymėti, kad nors Graikijos Respublika tvirtino, jog kompetentingos institucijos atliko reikalaujamą kontrolę, pati valstybė narė neginčija, kad veiksmų planas, kuriame numatyta iki 2001 m. pabaigos iš naujo patikrinti visas Graikijos skerdyklas, numatytu metu nebuvo iki galo įgyvendintas. Be to, ši valstybė narė neginčijo to, kad įvairūs kompetentingoms institucijoms skirti terminai tikriniams atlikti ir šių tikrinimų išvadoms pateikti nuolat buvo atnaujinami ir paskutinis terminas nustatytas 2005 m. liepos 30 dieną. Be to, iš misijos Nr. 7273/2004 matyti, kad Kaimo plėtros ir mitybos ministerija nurodė, jog kompetentingos institucijos patikrino tik 38 ir 54 nomų skerdyklas.

122

Todėl reikia konstatuoti, jog Graikijos Respublika nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas tinkamas skerdyklų tikrinimas ir kontrolė pagal Direktyvos 93/119 8 straipsnį.

123

Iš to matyti, kad Direktyvos 93/119 8 straipsnio pažeidimu paremtas pagrindas yra pagrįstas.

124

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad nesiėmusi būtinų priemonių tam, kad:

Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/628 5 straipsnio A skirsnio 2 dalies d punkto i papunkčio pirmą įtrauką ir 8 straipsnį bei pagal šios direktyvos priedo VII skyriaus 48 skirsnio 7 punkto b papunktį ir Direktyvos 93/119 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalies d punktą, 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį.

125

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

126

Šioje byloje Graikijos Respublika padengia du trečdalius, o Komisija – trečdalį bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: