—

Société Régie Networks, atstovaujamos advokatų B. Geneste ir C. Medina,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir B. Messmer,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J.-P. Keppenne ir B. Martenczuk,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1997 m. lapkričio 10 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimo neprieštarauti dėl pagalbos regioninėms radijo stotims schemos pakeitimo (valstybės pagalba Nr. N 679/97 – Prancūzija, toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka buvo paskelbta Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 120, 1999, p. 2), galiojimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės Régie Networks (toliau – Régie Networks) ieškinį, kuriuo siekiama, kad būtų grąžintas šios bendrovės už 2001 m. per radiją ir televiziją transliuotą reklamą sumokėtas parafiskalinis mokestis.

3

1986 m. rugsėjo 30 d. Įstatymo Nr. 86–1067 dėl informavimo laisvės (JORF, 1986 m. spalio 1 d., p. 11755) 80 straipsnyje, iš dalies pakeistame 1989 m. sausio 17 d. Įstatymo Nr. 89-25 (JORF, 1989 m. sausio 18 d., p. 728) 25 straipsniu ir 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 90-1170 (JORF, 1990 m. gruodžio 30 d., p. 16439) 27 straipsniu, nustatyta:

„Radijo transliavimo herco bangomis paslaugų teikėjai, kurių komercinės pajamos iš eteryje transliuojamos prekių ženklo arba rėmimo reklamos sudaro mažiau kaip 20 % jų bendros apyvartos, gauna pagalbą Conseil d’État dekrete nustatytomis sąlygomis.

Ši pagalba finansuojama iš lėšų, gautų iš mokesčio už per radiją ir televiziją transliuojamą reklamą.

Radijo transliavimo herco bangomis paslaugų teikėjų pajamos, gautos už kolektyviniams veiksmams palaikyti ar bendrojo intereso žinučių transliavimą, nėra įskaičiuojamos nustatant šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytą ribą.“

4

Pagal 1997 m. gruodžio 29 d. Dekreto Nr. 97-1263, nustatančio parafiskalinį mokestį, mokamą į Radijo transliavimo skatinimo fondą (JORF, 1997 m. gruodžio 30 d., p. 19194), 1 straipsnį:

„Nuo 1998 m. sausio 1 d. penkeriems metams nustatomas parafiskalinis mokestis už per radiją ir televiziją transliuojamą reklamą (toliau – reklamos bendrovių mokestis), skirtas finansuoti pagalbos leidimų teikti radijo transliavimo herco bangomis paslaugas turėtojams, kurių komercinės pajamos iš eteryje transliuojamos prekių ženklo arba rėmimo reklamos sudaro mažiau kaip 20 % jų bendros apyvartos, fondus.

Šio mokesčio tikslas yra skatinti radijo transliavimą.“

5

Šio dekreto 2 straipsnyje nustatyta:

„Mokesčio suma apskaičiuojama remiantis reklamos užsakovų už Prancūzijos teritorijai skirtą transliuoti reklamą sumokėtomis sumomis be agentūros komisinio mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio.

Jį moka reklamos bendrovės.

Bendru biudžeto ir ryšių ministrų nutarimu nustatomas kas ketvirtį mokamo mokesčio, renkamo iš reklamos bendrovių, tarifas, neperžengiant šių ribų:

<…>“

6

Iš minėto dekreto 3 straipsnio matyti, kad visas mokestis, mokamas reklamos bendrovių, yra pervedamas į Fonds de soutien à l’expression radiophonique (Radijo transliavimo skatinimo fondas, toliau – FSER), t. y. į atskirą specialią Institut national de l’audiovisuel (Nacionalinis radijo ir televizijos institutas) sąskaitą.

7

To paties dekreto 4 straipsnyje numatyta, kad šį mokestį nustato, apskaičiuoja ir renka generalinė mokesčių inspekcija į FSER sąskaitą, vadovaudamasi tomis pačiomis taisyklėmis, garantijomis ir sankcijomis, kurios numatytos pridėtinės vertės mokesčiui.

8

Dekreto Nr. 97-1263 7–20 straipsniuose numatyta pagalbos, kurią suteikia Institut national de l’audiovisuel ir kuri finansuojama iš reklamos bendrovių mokesčio, pervesto FSER, schema.

9

Šią pagalbą gauna minėto dekreto 1 straipsnyje nurodyti leidimų teikti radijo transliavimo paslaugas turėtojai (toliau – regioninės radijo stotys).

10

Pagal minėto dekreto 7 straipsnį visas pagalbai turimas lėšas paskirsto komisija, kurios sudėtis ir funkcijos apibrėžiamos šioje nuostatoje ir to paties dekreto 8–11 straipsniuose (toliau – FSER komisija).

11

Dekrete Nr. 97-1263 nustatyti trys pagalbos tipai (toliau – pagalba radijo transliavimui).

12

Pirmiausia tai subsidijos įsteigimui, kurių suteikimo sąlygos yra nustatytos šio dekreto 12 ir 13 straipsniuose. Šios subsidijos, kurių suma negali būti didesnė nei 100000 FF, yra suteikiamos regioninėms radijo stotims, gavusioms naują leidimą rengti transliacijas remiantis jų pateikta informacija.

13

Antra, tai – pagalba įrangos įsigijimui, kurios suteikimo būdai numatyti minėto dekreto 14 straipsnyje. Ši pagalba, kuri yra suteikiama remiantis regioninės radijo stoties pateikta informacija, negali būti suteikta nepraėjus penkeriems metams po subsidijos įsteigimui suteikimo ir gali būti suteikiama tik vieną kartą per penkerius metus. Jos suma negali viršyti 50 % atitinkamos subsidijos įsteigimui sumos ir taip pat negali viršyti 100000 FF.

14

Galiausiai – metinės veiklos subsidijos, kurių suteikimo sąlygos nustatytos to paties dekreto 16 ir 17 straipsniuose.

15

Pagal Dekreto Nr. 97-1263 17 straipsnio pirmąją pastraipą:

„Veiklos subsidijų dydis yra nustatomas remiantis (FSER) komisijos parengta lentele, atsižvelgiant į įprastas ir esamas pajamas iš atitinkamos paslaugos, neatskaičius išlaidų reklamos bendrovėms. Šis dydis skelbiamas viešai.“

16

To paties straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta, kad šis dydis gali būti padidintas 60 %, atsižvelgiant į pastangas diversifikuoti ekonominius išteklius, tiesiogiai susijusius su radijo veikla, į atitinamą paslaugą teikiančio personalo profesinius mokymus, į veiklą švietimo ir kultūros srityje, į indėlį į kolektyvinius veiksmus programų srityje ir į pastangas vietos socialinio bendravimo ir integravimo srityse.

17

Pagalbos radijo transliavimui schema, pakeitusi iki tol nuo 1983 m. sausio 1 d. atskirais dekretais nustatytą įvairią pagalbą, Dekretu Nr. 97-1263, taikomu pagrindinėje byloje, buvo nustatyta iš pradžių dvejiems metams, vėliau nustatyta penkerių metų laikotarpiams.

18

Pagalbos radijo transliavimui schema, numatyta Bendrojo mokesčių kodekso 302a KD straipsnyje, kuriuo minėtas kodeksas buvo papildytas remiantis 2002 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 2002-1575 dėl 2003 m. biudžeto (JORF, 2002 m. gruodžio 31 d., p. 22025) 47 straipsniu, nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė Dekretu Nr. 97-1263 nustatytą pagalbos schemą neapibrėžtam laikotarpiui.

19

Ši nauja pagalbos schema nuo 2003 m. liepos 1 d. buvo iš dalies pakeista 2003 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymo Nr. 2003-709 dėl rėmimo, asociacijų ir fondų (JORF, 2003 m. rugpjūčio 2 d., p. 13277) 22 straipsniu.

20

Pagal iš dalies šiuo įstatymu pakeisto Bendrojo mokesčių kodekso 302a KD straipsnio 2 dalį:

„Mokesčio suma apskaičiuojama remiantis reklamos užsakovų už iš Prancūzijos teritorijos transliuojamą jų reklamą reklamos bendrovėms sumokėtomis sumomis be agentūros komisinio mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio.

<…>“

21

1990 m. kovo 1 d. sprendimu dėl pagalbos priemonės Nr. N 19/90 Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms neketinusi neprieštarauti dėl pagalbos radijo transliavimui schemos, apie kurią šios valdžios institucijos jai pranešė pagal EEB sutarties 93 straipsnio 3 dalį (kuri po pakeitimo tapo EB sutarties 93 straipsnio 3 dalimi, o dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis).

22

Lygiai toks pats buvo ir 1992 m. rugsėjo 16 d. Komisijos sprendimas dėl pagalbos priemonės Nr. N 359/92, susijęs su dekreto, iš dalies keičiančio pagalbos radijo transliavimui schemą, dėl kurios buvo priimtas ankstesnis sprendimas, projektu, apie kurį Prancūzijos valdžios institucijos jai pranešė pagal EEB sutarties 93 straipsnio 3 dalį.

23

Šiame antrame sprendime Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant konkrečiai į šios pagalbos gavėjų (mažos ir regioninės radijo stotys) požymius, neatrodo, jog valstybių narių tarpusavio konkurencija ir prekyba bus paveiktos tiek, kad ji prieštaraus bendrajam interesui ir kad todėl leidimas nukrypti nuo pagalbos draudimo gali būti pateisinamas dėl nesikeičiančių tokia schema siekiamų bendrojo intereso tikslų.

24

Vėliau ginčijamu sprendimu Komisija taip pat pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms neketinusi neprieštarauti dekreto, kuriuo siekiama pakeisti pagalbos radijo transliavimui schemos, kuriai buvo jau pritarta, projektui, apie kurį šios institucijos jai pranešė pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį ir kuris vėliau tapo Dekretu Nr. 97-1263.

25

Šiame sprendime Komisija nusprendė, jog kadangi su atitinkama pagalba susijusios biudžeto pajamos nepadidėja ir šios pagalbos gavėjai yra regioninės radijo stotys, neatrodo, jog valstybių narių tarpusavio prekyba bus paveikta tiek, kad ji prieštaraus bendrajam interesui ir kad todėl leidimas nukrypti nuo pagalbos draudimo gali būti pateisinamas dėl nuolat tokia schema siekiamų bendrojo intereso tikslų.

26

Galiausiai 2003 m. liepos 28 d. Sprendimu dėl pagalbos priemonės Nr. NN 42/03 (buvęs – N 725/02) Komisija neprieštaravo įstatymo dėl pagalbos radijo transliavimui schemos, kuri anksčiau trimis minėtais sprendimais buvo patvirtinta, pakeitimo projektui, apie kurį Prancūzijos valdžios institucijos jai pranešė pagal EB 88 straipsnio 3 dalį. Iš dalies pakeista pagalbos schema buvo įtvirtinta Bendrojo mokesčių kodekso, iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 2003-709, 302a KD straipsnio 2 dalyje.

27

Pastarajame sprendime Komisija nurodė, kad reklamos bendrovių mokestį, iš kurio buvo finansuojama pagalbos schema, mokėjo reklamos bendrovės, o ne individualūs skelbėjai, o jų apskaitoje šis mokestis nebuvo nurodomas.

28

Ji taip pat konstatavo, kad šiuo mokesčiu apmokestinamos tik Prancūzijos teritorijoje įsteigtos reklamos bendrovės ir kad todėl reklamos transliavimas iš užsienio į Prancūzijos teritoriją nebuvo apmokestinamas.

29

Be to, Komisija atsižvelgė į tai, kad reklamos bendrovės, įsteigtos Prancūzijos teritorijoje ir transliuojančios tik į užsienį, moka minėtą mokestį, kuris neprieštarauja parafiskalinius mokesčius, skirtus pagalbos schemai finansuoti, reglamentuojančioms Bendrijos normoms.

30

Be to, Komisija taip pat nusprendė, jog kadangi atitinkamos pagalbos schemos gavėjai yra nekomercinės ir tik regioninės radijo stotys, šia schema siekiama bendrojo intereso, saugant žiniasklaidos priemonių pliuralizmą regionuose, o to poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai yra labai mažas.

31

Todėl Komisija nusprendė, kad minėta schema, kuri palengvina asociacinio radijo transliavimo veiklos vystymą ir nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai tiek, kad prieštarautų bendrajam interesui, yra valstybės pagalba, suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

32

Faktinės bylos aplinkybės, nurodytos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, gali būti apibendrintos taip.

33

Régie Networks, reklamos bendrovė, kuri parduoda reklamos vietą regioninėmis NRJ GROUP radijo bangomis, sumokėjo 152524 EUR reklamos bendrovių mokesčio už 2001 metus.

34

Sumokėjusi šį mokestį ji vietos mokesčių administratoriui pateikė prašymą grąžinti šią sumą. Kadangi šis nepriėmė sprendimo dėl jos prašymo per teisės aktuose nustatytą terminą ir šitaip prašymas grąžinti mokestį buvo netiesiogiai atmestas, ji pateikė ieškinį Tribunal administratif de Lyon (Liono administracinis teismas).

35

2006 m. balandžio 25 d. sprendimu šis teismas atmetė Régie Networks ieškinį. Pastaroji pateikė apeliacinį skundą Cour administrative d’appel de Lyon (Liono administracinis apeliacinis teismas).

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Régie Networks pirmiausia nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra negaliojantis dėl nepakankamo motyvavimo.

37

Pirma, šiame sprendime neįrodyta, kad nagrinėjama pagalbos schema patenka į vieną iš EB sutartimi numatytų leidimų nukrypti. Antra, minėtame sprendime Komisija nenagrinėjo, ar šios schemos finansavimo būdas, t. y. reklamos bendrovių mokestis, yra suderinamas su Sutartimi ir aiškiai nenurodė savo vertinimo šiuo klausimu motyvų, nors iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad toks tyrimas yra būtinas vertinant pagalbos suderinamumą; šiuo klausimu Régie Networks daro nuorodą į 2003 m. spalio 21 d. Sprendimą van Calster ir kt. (C-261/01 ir C-262/01, Rink. p. I-12249).

38

Antra, Régie Networks nurodė, kad ginčijamame sprendime yra teisės klaida. Reklamos bendrovių mokestis yra nesuderinamas su bendrąja rinka dėl aplinkybės, į kurią, be kita ko, Komisija atsižvelgė savo 2003 m. liepos 28 d. Sprendime, nurodytame šio sprendimo 26–31 punktuose, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką importuotos prekės ir paslaugos neturi būti apmokestinamos kokiu nors parafiskaliniu mokesčiu, skirtu pagalbos, kurios gavėjai yra tik nacionalinės įmonės, schemai finansuoti.

39

Trečia, Régie Networks nurodė, kad ginčijamame sprendime klaidingai vertinamos faktinės aplinkybės, kadangi, priešingai nei yra iš tiesų, Komisija nurodė, kad su nagrinėjama pagalbos schema susijusios biudžeto pajamos nepadidėjo.

40

Todėl Régie Networks mano, kad jei Teisingumo Teismas pripažintų ginčijamą sprendimą negaliojančiu, pagalbos schema, kurią įgyvendinti leido šis sprendimas, būtų neteisėta ab initio, o šis neteisėtumas reikštų jos finansavimo neteisėtumą.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Régie Networks nurodyti trys pagrindai kelia rimtų abejonių dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo.

42

Šiomis aplinkybėmis Cour administrative d’appel de Lyon nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar (ginčijamas sprendimas) galioja atsižvelgiant į jo motyvus, jame pateiktą vertinimą dėl 1998–2002 metams nustatytos pagalbos radijo transliavimui schemos finansavimo suderinamumo su EB sutartimi ir motyvą, grindžiamą tuo, jog nagrinėjamai pagalbos schemai skirtos biudžeto pajamos nepadidėjo(?)“

43

Komisija mano, kad Teisingumo Teismui nereikia spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dėl ginčijamo sprendimo galiojimo, nes šis klausimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku, t. y. reklamos bendrovių mokesčio teisėtumu.

44

Komisija mano, kad šis mokestis nepatenka į Sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje taikymo sritį. Iš tikrųjų, kadangi subsidijų, kurios buvo išmokėtos įgyvendinant pagalbos radijo transliavimui schemą, suma yra atsieta nuo surinkto mokesčio, iš kurio finansuojama minėta schema, nes pagalbos dydžio nustatymo kriterijai yra visiškai nesusiję su šio surinkto mokesčio dydžiu, šis mokestis iš tikrųjų nėra minėtos schemos sudėtinė dalis. Šiuo klausimu Komisija daro nuorodą į 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Distribution Casino France ir kt. (C-266/04–C-270/04, C-276/04 ir C-321/04–C-325/04, Rink. p. I-9481) 40 punktą.

45

Šis prieštaravimas turi būti atmestas.

46

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Bendrijos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Bendrijos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. šiuo klausimu 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05–C-225/05, Rink. p. I-4233, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

47

Teisingumo Teismas gali nuspręsti neatsakyti į prejudicinį klausimą, susijusį su Bendrijos teisės akto galiojimo įvertinimu, jei yra akivaizdu, kad toks įvertinimas, kurio prašo nacionalinis teismas, neturi jokio ryšio su nagrinėjamos pagrindinės bylos faktais ir dalyku (žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C-222/04, Rink. p. I-289, 75 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

48

Vertinant šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą pakanka konstatuoti, kad a priori negali būti atmesta galimybė, jog yra ryšys tarp prejudicinio klausimo, susijusio su ginčijamo sprendimo, priimto remiantis Sutarties normomis valstybės pagalbos srityje, galiojimo įvertinimu ir pagrindinės bylos, kurioje nagrinėjamas Régie Networks prašymas grąžinti jos 2001 m. sumokėtą reklamos bendrovių mokestį, kurio tyrimui reikia įvertinti ir paties mokesčio teisėtumą.

49

Iš tikrųjų nėra visiškai akivaizdu, kad minėtas mokestis nėra pagalbos radijo transliavimui schemos sudėtinė dalis.

50

Šiame prejudicinio klausimo nagrinėjimo etape pakanka nurodyti, kad labiau tikėtinas yra priešingas variantas, nes nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose aiškiai numatyta, kad surinktas reklamos bendrovių mokestis kaupiamas FSER, iš kurio finansuojama minėta pagalba.

51

Tačiau, jei iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, kad galima tvirtinti, jog toks ryšys tarp minėto mokesčio ir pagalbos, kuriai finansuoti jis buvo įvestas, yra, negalima paneigti, kad ginčijamo sprendimo negaliojimas gali būti pripažintas dėl šio mokesčio neteisėtumo, o tai įpareigotų grąžinti sumokėtą mokestį.

52

Tokiomis aplinkybėmis nėra visiškai akivaizdu, kad prašomas ginčijamo sprendimo galiojimo vertinimas yra visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje faktais ar dalyku.

53

Komisija prejudicinio klausimo priimtinumą taip pat ginčija tuo, kad sprendimu dėl prejudicinio klausimo išaiškinimo, skelbiančiu ginčijamo sprendimo negaliojimą, nebūtinai bus pripažinta, kad nagrinėjamas mokestis yra neteisėtas ir turi būti grąžintas.

54

Komisija mano, kad nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į jos išimtinę kompetenciją nuspręsti dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, gali nurodyti grąžinti mokestį, iš kurio finansuojama Komisijos leidžiama pagalba, tik jei nustatytas negaliojimas yra toks, kad net ir priėmus naują sprendimą ši pagalba vis tiek būtų pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka.

55

Šis prieštaravimas taip pat turi būti atmestas.

56

Akivaizdu, kad nors, galimas daiktas, priėmus sprendimą dėl prejudicinio klausimo, kuris ginčijamą sprendimą pripažįsta negaliojančiu, Komisija priima naują sprendimą, jame reklamos bendrovių mokestis nebūtinai bus pripažintas neteisėtu, nes šis naujas sprendimas dar kartą gali būti palankus.

57

Vis dėlto iš šios vienintelės aplinkybės negalima daryti išvados, kad prašomas ginčijamo sprendimo galiojimo vertinimas akivaizdžiai nėra kaip nors susijęs su ginčo pagrindinėje byloje dalyku, ir todėl Teisingumo Teismas gali paneigti nacionalinio teismo padarytą prašymo priimti prejudicinį sprendimą reikšmingumo ir reikalingumo vertinimą.

58

Atvirkščiai, jei paaiškėtų, kad ginčijamas sprendimas iš tikrųjų turi būti pripažintas negaliojančiu, Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą galėtų būti labai naudingas ir reikšmingas sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, nes šis atsakymas įpareigotų Komisiją peržiūrėti pagrindinėje byloje nagrinėjamą pagalbos schemą.

59

Be to, negalima atmesti galimybės, ypač dėl to, kad tam tikri Régie Networks kaltinimai yra susiję su tais šios schemos aspektais, kurių Komisija dar nenagrinėjo ir dėl kurių ji galėtų būti pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, kad peržiūrėjusi šią schemą Komisiją nuspręstų, jog ji iš tikrųjų turi būti pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, o tai, kaip jau buvo minėta šio sprendimo 51 punkte, galėtų lemti reklamos bendrovių mokesčio neteisėtumą ir pareigą grąžinti jau sumokėtą mokestį.

60

Todėl Komisijos prieštaravimai nepaneigia prezumpcijos, kad prašymai priimti prejudicinius sprendimus yra reikšmingi (žr. pagal analogiją minėto sprendimo van der Weerd ir kt. 22 ir 23 punktus).

61

Iš to matyti, kad prejudicinis klausimas yra priimtinas.

62

Savo klausimu, tiek kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo galiojimu atsižvelgiant į jo motyvus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar šis sprendimas turi būti laikomas negaliojančiu dėl nepakankamo motyvavimo, nes, pirma, jame neįrodyta, kad nagrinėjama pagalbos schema patenka į vieną iš EB sutarties 92 straipsnio 3 dalyje numatytų leidimų nukrypti, ir, antra, šiame sprendime Komisija nenagrinėjo, ar šios pagalbos schemos finansavimo būdas, t. y. reklamos bendrovių mokestis, yra suderinamas su Sutartimi, ir aiškiai nenurodė motyvų dėl savo vertinimo šiuo klausimu.

63

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB sutarties 190 straipsnio (dabar – EB 253 straipsnis) reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyti institucijos, priėmusios ginčijamą aktą, argumentus taip, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti, kokie priimtos priemonės pagrindai, o kompetentingam teismui – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti įvertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, interesus gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nėra reikalaujama tiksliai atskleisti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka Sutarties 190 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamas sritį reglamentuojančias teisės normas (žr., be kita ko, 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C-390/06, Rink. p. I-2577, 79 punktą ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, Rink. p. I-4777, 88 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

64

Pirmiausia, kalbant apie nagrinėjamo akto pobūdį, ginčijamas sprendimas priimtas atlikus EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytą pirminį patikrinimą, kuris skirtas tik Komisijai susidaryti pirmą nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, dar nepradėjus to paties straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, kuri, savo ruožtu, skirta Komisijai surinkti visą informaciją apie šią pagalbą (žr., be kita ko, minėto sprendimo Nuova Agricast 57 punktą ir jame minimą teismų praktiką).

65

Tačiau tokiame sprendime, kuris priimamas per trumpą terminą, turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija manė, kad nėra rimtų atitinkamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo sunkumų (1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 48 punktas).

66

Antra, dėl aplinkybių, kuriomis priimtas ginčijamas sprendimas, kaip matyti iš šio sprendimo 21–23 punktų, jis buvo priimtas po dviejų ankstesnių palankių sprendimų, kurie buvo susiję su ankstesnėmis pagalbos radijo transliavimui schemomis, iš esmės identiškomis schemai, dėl kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas ir apie kurią Prancūzijos valdžios institucijos iš anksto pranešė Komisijai. Ginčijamame sprendime taip pat aiškiai nurodoma, kad Komisija atliko tyrimą dėl ankstesnės pagalbos schemos, kurią pakeitė šiame sprendime nagrinėjama pagalbos schema, ir pripažino ją suderinama su bendrąja rinka.

67

Ši aplinkybė taip pat pagrindžia tai, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra glausti.

68

Atsižvelgiant į šias pastabas reikia išnagrinėti specialius kaltinimus dėl pareigos motyvuoti nesilaikymo šiame ginčijamame sprendime.

69

Minėtas sprendimas yra motyvuotas argumentu, jog „kadangi su atitinkama pagalba susijusios biudžeto pajamos nepadidėja ir šios pagalbos gavėjai yra regioninės radijo stotys, neatrodo, jog valstybių narių tarpusavio prekyba gali būti paveikta tiek, kad ji prieštarautų bendrajam interesui ir kad todėl leidimas nukrypti nuo pagalbos draudimo gali būti pateisinamas dėl nuolat tokia schema siekiamų bendrojo intereso tikslų“.

70

Nors šis motyvavimas neabejotinai yra glaustas, vis dėlto jis aiškiai ir nedviprasmiškai pateikia priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad nėra rimtų atitinkamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo sunkumų. Iš to matyti, kad Komisija šią išvadą pagrindė esminiu motyvu, jog nepanašu, kad valstybių narių tarpusavio prekyba gali būti paveikta tiek, kad ji prieštarautų bendrajam interesui.

71

Remiantis šio sprendimo 63–65 punktuose nurodyta teismų praktika, toks motyvavimas, atsižvelgiant į jį pateikiančio akto pobūdį ir kontekstą, turi būti laikomas pakankamas, palyginti su EB sutarties 190 straipsnyje numatytu motyvavimo reikalavimu, kadangi šio motyvavimo pagrįstumas nėra susijęs su šiuo reikalavimu.

72

Nors būtų buvę geriau, jei ginčijamo sprendimo motyvuose Komisija būtų aiškiai nurodžiusi vieną iš EB sutarties 92 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių, kuri taikytina šiuo atveju ir kuri, be to, apibrėžia mokestį, iš kurio finansuojama pagalbos radijo transliavimui schema, kaip ji padarė savo vėlesniame 2003 m. liepos 23 d. Sprendime dėl šios schemos pakeitimo, vis dėlto ginčijamas sprendimas negali būti vertinamas atsižvelgiant į EB 190 straipsnį dėl konkrečių motyvų šiuo klausimu nebuvimo.

73

Konkrečiai dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad ginčijamo sprendimo motyvuose nebuvo jokios nuorodos apie tai, kuri iš EB sutarties 92 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių taikytina nagrinėjamai pagalbos schemai, iš pareiškimų, kad „pagalbos gavėjai yra regioninės radijo stotys“ ir „nepanašu, jog prekyba tarp valstybių narių gali būti paveikta tiek, kad ji prieštarautų bendrajam interesui“, netiesiogiai matyti, jog kalbama apie EB sutarties 92 straipsnio 3 dalies c punkte numatytą išimtį, konkrečiai – išimtis pagalbai, skirtai tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti, pavyzdžiui, asociacinio radijo transliavimo veiklai skatinti, kaip Komisija aiškiai nurodė savo 2003 m. liepos 23 d. Sprendime.

74

Galiausiai dėl to, kad ginčijamame sprendime aiškiai nebuvo nurodyti motyvai dėl to, ar nagrinėjamos pagalbos schemos finansavimo būdas, konkrečiai – reklamos bendrovių mokestis, yra suderinamas su Sutartimi, tvirtinimas, kad buvo pažeistas EB sutarties 190 straipsnis, bet kuriuo atveju negali būti pripažintas, nes, kaip nurodo Komisija, nereikėjo atlikti tyrimo šiuo klausimu, kadangi šis mokestis nebuvo nagrinėjamos pagalbos schemos sudedamoji dalis.

75

Tačiau šio tvirtinimo pagrįstumas negali būti vertinamas nagrinėjant kaltinimą dėl pareigos motyvuoti nesilaikymo. Šis vertinimas bus atliktas vėliau, atsakant į prejudicinio klausimo dalį, kurioje tvirtinama, kad padaryta teisės klaida, nes ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, jog reklamos bendrovių mokestis yra nesuderinamas su bendrąja rinka.

76

Iš to reikia daryti išvadą, kad, kalbant apie pareigą motyvuoti, pateikto klausimo nagrinėjimas neatskleidė aplinkybių, kurios turėtų įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui.

77

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo galiojimu, atsižvelgiant į motyvą, grindžiamą tuo, jog nagrinėjamai pagalbos schemai skirtos biudžeto pajamos nepadidėjo, Teisingumo Teismo klausia, ar minėtas sprendimas turi būti laikomas negaliojančiu, nes jo motyvai yra klaidingi, kadangi juose nurodoma, kad su nagrinėjama pagalbos schema susijusios biudžeto pajamos nepadidėjo, nors minėtos pajamos iš tikrųjų padidėjo.

78

Iš teismų praktikos matyti, kad taikydama EB sutarties 92 straipsnio 3 dalį Komisija turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominės ir socialinės sistemų vertinimus, kurie turi būti atliekami Bendrijoje. Šiuo atžvilgiu šios diskrecijos įgyvendinimui taikoma teisminė kontrolė skirta tik įvertinti, ar laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumą bei nustatyti, ar yra teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida bei piktnaudžiavimas įgaliojimais (žr. konkrečiai 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance, C-75/05 P ir C-80/05 P, Rink. p. I-6619, 59 punktą ir jame minimą teismų praktiką).

79

Reikia pažymėti, kad šioje byloje Komisijos tvirtinimas, pagal kurį su nagrinėjama pagalbos schema susijusios biudžeto pajamos nepadidėjo, tuo metu, kai jis buvo išsakytas, buvo būsimo pagalbos radijo transliavimui schemos poveikio įvertinimas, kiek tai konkrečiai susiję surinktu reklamos bendrovių mokesčiu, skirtu papildyti FSER, iš kurio buvo finansuojama ši pagalba.

80

Tačiau vėliau paaiškėjusi aplinkybė, jog su minėtu fondu susijusios lėšos padidėjo, neturi reikšmės.

81

Iš tikrųjų sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas, a fortiori kai tai yra sprendimas neteikti prieštaravimų dėl pagalbos schemos, priimtas atlikus EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytą pirminį patikrinimą, pavyzdžiui, kaip ginčijamas sprendimas, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją priimant sprendimą (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Nuova Agricast 54 ir 55 punktus).

82

Kadangi ginčijamame sprendime Komisija turėjo vertinti būsimą pagalbos schemos poveikį, nors šio poveikio nebuvo galima tiksliai numatyti, šis sprendimas gali būti vertinamas dėl jame pateikto vertinimo, pagal kurį su nagrinėjama pagalbos schema susijusios biudžeto pajamos padidėjo, tik jei pastarasis vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas atsižvelgiant į Komisijos priimant minėtą sprendimą turėtus įrodymus.

83

Tačiau nors, kalbant apie televizijos reklamą, dekreto projekto, kuris tapo Dekretu Nr. 97-1263, 2 straipsnyje numatyta padidinti ribas, kurių laikantis buvo galima nustatyti apmokestinimo tarifą, reikia konstatuoti, kad tuo metu, kai Komisijai buvo pranešta apie pagalbos schemą, šie apmokestinimo tarifai dar turėjo būti nustatomi pagal minėto projekto 2 straipsnio trečiąją pastraipą.

84

Be to, akivaizdu, kad tuo metu pajamų iš reklamos dydis, nuo kurio skaičiuojamas reklamos bendrovių mokestis, taip pat nebuvo žinomas ir galėjo būti tik numanomas.

85

Atsižvelgdamas į šiuos kintamuosius, kuriuos Komisija, atsižvelgdama į vertinimo elementus, nurodytus pranešime apie nagrinėjamą pagalbos schemą, ir prireikus į nacionalinės valdžios institucijų pateiktą informaciją, turėjo įvertinti kaip netvirtus įrodymus, Teisingumo Teismas negali konstatuoti akivaizdžios šių įrodymų vertinimo klaidos.

86

Iš to reikia daryti išvadą, kad, kalbant apie nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, pateikto klausimo nagrinėjimas neatskleidė įrodymų, galinčių paveikti ginčijamo sprendimo galiojimą.

87

Savo klausimu, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo galiojimu, atsižvelgiant į jame pateiktą vertinimą dėl 1998–2002 metams nustatytos pagalbos radijo transliavimui schemos finansavimo suderinamumo su Sutartimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar minėtas sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad reklamos bendrovių mokestis yra nesuderinamas su bendrąja rinka, nes jis taip pat renkamas už radijo ir televizijos reklamą, transliuojamą iš užsienio Prancūzijai, o pajamomis iš šio mokesčio yra finansuojama pagalba, kurią gali gauti tik Prancūzijoje įsteigtos regioninės radijo stotys.

88

Nors, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 78 punkte, taikydama EB sutarties 92 straipsnio 3 dalį Komisija turi plačią diskreciją, vis dėlto ši diskrecija turi tam tikras ribas, kurių laikymąsi kontroliuoja Bendrijos teismas.

89

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dėl pagalbos finansavimo būdo visa pagalbos schema gali būti nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl pagalba negali būti nagrinėjama neatsižvelgiant į finansavimo būdo poveikį. Atvirkščiai – Komisija, nagrinėdama pagalbos priemonę, būtinai turi atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą, kai jis yra sudėtinė pagalbos priemonės dalis (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Van Calster ir kt. 49 punktą ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Pearle ir kt., C-345/02, Rink. p. I-7139, 29 punktą).

90

Tokiu atveju EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytame pranešime apie pagalbos priemonę turi būti nurodytas jos finansavimo būdas, kad Komisija galėtų pradėti nagrinėjimą, remdamasi išsamia informacija. Priešingu atveju neatmetama galimybė paskelbti su bendrąja rinka suderinama pagalbos priemonę, kuri, jeigu Komisija būtų žinojusi apie jos finansavimo šaltinius, negalėtų tokia būti (minėto sprendimo Van Calster ir kt. 50 punktas).

91

Vis dėlto per teismo posėdį Komisija nurodė, kad reikia remtis principu, pagal kurį valstybė narė apie pagalbos schemą finansuojantį mokestį turi pranešti, o Komisija – jį nagrinėti, tik jei, remiantis pirminių atitinkamos valstybės narės vertinimu, yra konkurencinis ryšys tarp šio mokesčio mokėtojų ir atitinkamos pagalbos gavėjų. Nesant tokio konkurencinio ryšio, nėra ir jokio Bendrijos intereso, kad valstybė narė praneštų apie pagalbą finansuojantį mokestį, o Komisija jį nagrinėtų.

92

Šis tvirtinimas turi būti atmestas.

93

Nors klausimas, ar yra konkurencinis ryšys tarp mokesčio mokėtojų ir pagalbos, kuri finansuojama iš minėto mokesčio, gavėjų, gali būti labai reikšmingas Komisijai atliekant tyrimą iš esmės dėl pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, vis dėlto jis negali tapti papildomu kriterijumi, apibrėžiančiu EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos pranešti apie pagalbą apimtį.

94

Esant mokesčiui, kuris yra tokios pagalbos schemos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, finansavimo būdas, egzistuoja tam tikras Bendrijos interesas, kad valstybė narė praneštų apie šią schemą, o kartu ir apie jos finansavimo būdą, kuris yra schemos sudedamoji dalis, kad Komisija galėtų turėti visus šios priemonės suderinamumo su bendrąja rinka įvertinimui reikalingus duomenis, o minėtas vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Bendrijos teismui, kompetencijai (žr. šiuo klausimu 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C-119/05, Rink. p. I-6199, 52 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

95

Iš tikrųjų šios išimtinės kompetencijos veiksmingumas būtų apribotas, jei jos įgyvendinimas priklausytų nuo pirminio ir vienašalio kiekvienos valstybės narės vertinimo dėl to, ar yra konkurencinis ryšys tarp mokesčio mokėtojų ir iš šio mokesčio finansuojamos pagalbos gavėjų.

96

Tai yra dar aiškiau esant tokiai situacijai, kokia yra pagrindinėje byloje nagrinėjamoji pagalbos schemos ir mokesčio situacija, nes ši schema susijusi su pagalba, kurios gavėjai veikia rinkoje, kuri negali būti laikoma akivaizdžiai atskirta nuo rinkos, kurioje veikia minėto mokesčio mokėtojai.

97

Atsakymas į klausimą dėl konkurencinio ryšio tarp minėtų gavėjų ir mokėtojų egzistavimo, daugeliu atvejų gali sukelti diskusijas, kaip rodo šiame procese dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išsiskyrusios nuomonės, išdėstytos rašytinėse pastabose ir išsakytos per teismo posėdį. Toks atsakymas iš tikrųjų reikalauja išsamaus atitinkamų rinkų požymių nagrinėjimo, atliekant pagalbos priemonės esmės kontrolę, kurią gali atlikti tik Komisija, kontroliuojant Bendrijos teismui.

98

Reikia išsiaiškinti, ar Komisija nagrinėdama atitinkamą pagalbos schemą turėjo atsižvelgti į reklamos bendrovių mokestį, nes, atsižvelgiant į šio sprendimo 89 punkte nurodytą teismų praktiką, jis turi būti laikomas pagalbos radijo transliavimui schemos, kuri finansuojama iš šio mokesčio, sudedamoji dalis.

99

Tam, kad mokestį būtų galima laikyti sudėtine pagalbos priemonės dalimi, atitinkami nacionalinės teisės aktai turi nustatyti privalomą tarpusavio ryšį tarp mokesčio ir nagrinėjamos pagalbos: pagalba privalomai finansuojama surinktu mokesčiu ir pajamos daro tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui, ir tarp šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka įvertinimo (žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Air Liquide Industries Belgium, C-393/04 ir C-41/05, Rink. p. I-5293, 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

100

Šioje byloje iš Dekreto Nr. 97-1263 3 ir 6 straipsnių matyti, kad surinktas reklamos bendrovių mokestis pervedamas į FSER, iš kurio FSER komisija moka pagalbą radijo transliavimui. Minėtas mokestis yra konkrečiai renkamas tik nagrinėjamoms pagalbos priemonėms finansuoti (žr. pagal analogiją minėto sprendimo van Calster ir kt. 55 punktą).

101

Šis glaudus ryšys tarp reklamos bendrovių mokesčio ir iš jo finansuojamos pagalbos aiškiai matyti tiek iš Dekreto Nr. 97-1263 pavadinimo „nustatantis parafiskalinį mokestį, mokamą į Radijo transliavimo skatinimo fondą“, tiek iš šį dekretą sudarančių dviejų dalių ir pačios jo struktūros pavadinimų – atitinkamai „(FSER) lėšos“ ir „Pagalbos skyrimas“.

102

Be to, reklamos bendrovių mokestis yra visiškai kitokio pobūdžio nei mokesčiai, iš kurių buvo finansuojamos pagalbos priemonės tam tikrose bylose, kuriose buvo priimti Komisijos nurodyti Teisingumo Teismo sprendimai, kuriuose šis teismas nusprendė, kad pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus nėra privalomo tarpusavio ryšio tarp mokesčio ir atitinkamos pagalbos (2005 m. sausio 13 d. Sprendimas Pape, C-175/02, Rink. p. I-127, ir minėtas sprendimas Distribution Casino France ir kt.).

103

Iš tikrųjų šiose bylose tokia išvada buvo pagrįsta tvirtinimu, kad pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus surinktas nagrinėjamas mokestis nedarė tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui.

104

Nagrinėjamoje byloje pajamos iš reklamos bendrovių mokesčio išimtinai yra skirtos tik finansuoti pagalbą radijo transliavimui ir todėl jos daro tiesioginę įtaką šiai pagalbai. Nors šią pagalbą skiria FSER komisija, akivaizdu, kad ši institucija neturi teisės naudoti turimų fondų kitiems tikslams nei šios pagalbos išmokėjimas.

105

Dekreto Nr. 97-1263 7 straipsnyje nustatyta, kad visas pagalbai turimas lėšas paskirsto FSER komisija. Be to, nebuvo ginčijama, kad FSER lėšos, gautos ne iš surinkto reklamos bendrovių mokesčio, yra nedidelės.

106

Jei subsidijos įsteigimui ir pagalba įrangos įsigijimui yra ribojamos ir apskaičiuojamos remiantis konkrečiais tyrimo kriterijais, jų dydis, jei jis neviršija ribų, turi būti nustatomas iš esmės neperžengiant surinkto reklamos bendrovių mokesčio sumos.

107

Tai yra dar akivaizdžiau kalbant apie metines veiklos subsidijas, kurios yra neabejotinai didžiausia pagalba radijo transliavimui, nes, kaip šiuo klausimu per teismo posėdį nurodė Régie Networks, ir jai niekas neprieštaravo, 2003 m. vien tik ši pagalba sudarė, pavyzdžiui, daugiau kaip 96 % visos tais metais išmokėtos pagalbos.

108

Iš tikrųjų pagal Dekreto Nr. 97-1263 17 straipsnį šios pagalbos dydis yra nustatomas remiantis FSER komisijos parengta lentele, atsižvelgiant į įprastas ir esamas pajamas iš atitinkamos paslaugos, neatskaičius išlaidų reklamos bendrovėms.

109

Per teismo posėdį Régie Networks nurodė, ir tam vėl niekas neprieštaravo, kad minėta lentelė parengta remiantis ankstesniais metais gautomis FSER lėšomis, numatoma surinkti reklamos bendrovių mokesčio suma, įrašyta į pirminį biudžeto įstatymą ir reklamos rinkos kaitos prognozėmis.

110

Galiausiai, jei Dekreto Nr. 97-1263 17 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta, kad metines veiklos subsidijas padidinti galima iki 60 %, šios metinės subsidijos, neperžengiant minėtos ribos, taip pat bus nustatomos atsižvelgiant į turimas lėšas ir ypač į pajamas iš reklamos bendrovių mokesčio ar į šių pajamų prognozes.

111

Tokiomis aplinkybėmis surinkto mokesčio suma daro didelę įtaką skirtinos pagalbos radijo transliavimui dydžiui. Iš tikrųjų šios pagalbos taikymas ir apimtis labai priklauso nuo surinkto mokesčio.

112

Todėl reikia konstatuoti, kad reklamos bendrovių mokestis yra pagalbos radijo transliavimui schemos, kuri finansuojama iš šio mokesčio, sudedamoji dalis.

113

Todėl Komisija, nagrinėdama atitinkamą pagalbos schemą, šiuo atveju, pranešus apie ją, atlikdama EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytą pirminį tyrimą, turėjo būtinai atsižvelgti į minėtą mokestį.

114

Tačiau akivaizdu, kad nors apie minėtą finansavimo būdą buvo pranešta Komisijai, nes jis buvo pateiktas dekreto projekto, vėliau tapusio Dekretu Nr. 97-1263, I antraštinėje dalyje, vis dėlto atlikdama tyrimą, po kurio buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija jo nenagrinėjo. Teisingumo Teisme Komisija nurodė, kad nereikėjo nagrinėti šio finansavimo būdo, nes reklamos bendrovių mokestis nebuvo pagalbos radijo transliavimui schemos sudėtinė dalis.

115

Be to, reikia pažymėti, kad 2003 m. gegužės 8 d. laišku Komisija prieštaravo pakeistos pagalbos radijo transliavimui schemos finansavimo būdui, iš esmės identiškam pagrindinėje byloje nagrinėjamam reklamos bendrovių mokesčiui, nurodydama, kad šis būdas prieštarauja Komisijos nuolat nurodomam ir Teisingumo Teismo 1970 m. birželio 25 d. Sprendime Prancūzija prieš Komisiją (47/69, Rink. p. 487) patvirtintam bendrajam principui, pagal kurį importuotos prekės ar paslaugos negali būti apmokestinamos jokiu parafiskaliniu mokesčiu, skirtu finansuoti pagalbos schemą, kurios gavėjai yra tik nacionalinės įmonės. Tik po nagrinėjamos pagalbos projekto pakeitimo, kai su ja susijęs mokestis apėmė tik reklamą, transliuojamą iš Prancūzijos teritorijos, Komisija 2003 m. liepos 28 d. laiške nusprendė neteikti prieštaravimų dėl šios pagalbos schemos.

116

Kadangi Komisija, norėdama įvertinti nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su Sutarties normomis valstybės pagalbos srityje, neatsižvelgė į šios pagalbos finansavimo būdą, nors pastarasis ir buvo minėtos pagalbos schemos sudėtinė dalis, šios pagalbos schemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas neišvengiamai yra klaidingas.

117

Todėl ginčijamas sprendimas turi būti paskelbtas negaliojančiu.

118

Tuo atveju, jeigu ginčijamas sprendimas būtų pripažintas negaliojančiu, Prancūzijos vyriausybė prašė, kad Teisingumo Teismas savo sprendimo poveikio veikimą apribotų laiko atžvilgiu, netaikydamas šio ribojimo tik toms įmonėms, kurios iki sprendimo priėmimo pateikė ieškinius teismuose ar išreiškė atitinkamus prieštaravimus dėl reklamos bendrovių mokesčio rinkimo.

119

Darydama tą pačią prielaidą Komisija Teisingumo Teismo prašė palikti galioti niekiniu pripažinto sprendimo poveikį, kad nebūtų užginčytas nei mokesčio rinkimas, nei pagalbos išmokėjimas.

120

Grindžiant šį prašymą primenama, kad apie šią pagalbos schemą buvo pranešta Komisijai ir ši ją leido, kaip ir ankstesnes schemas, ir kad ši schema buvo taikoma ilgą laiką. Prancūzijos vyriausybė konkrečiai nurodo, kad pareiga susigrąžinti atitinkamas sumas iš FSER ir iš regioninių radijo stočių už 1998–2002 m. laikotarpį gali neigiamai paveikti šio fondo biudžetą ar net turėti įtakos jo egzistavimui ir pakenkti žiniasklaidos priemonių pliuralizmui.

121

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad, kai privalomos teisinio saugumo nuostatos leidžia, Teisingumo Teismas pagal EB 231 straipsnio antrąją pastraipą, taikomą pagal analogiją ir procese pagal EB 234 straipsnį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą vertinant Europos Bendrijos institucijos priimto akto galiojimą, turi diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju nurodyti šio akto, kuris turi būti laikomas galutiniu, poveikį (žr. šiuo klausimu 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Silos, C-228/99, Rink. p. I-8401, 35 punktą ir jame minimą teismų praktiką).

122

Remdamasis šia teismų praktika Teisingumo Teismas pasinaudojo galimybe Bendrijos teisės akto pripažinimo negaliojančiu poveikį apriboti laiko atžvilgiu, kai privalomos teisinio saugumo priežastys, apimančios tiek viešus, tiek privačius interesus atitinkamose bylose, neleido ginčyti pagal šį teisės aktą iki sprendimo priėmimo buvusio pinigų rinkimo ar išmokėjimo (žr. konkrečiai minėto sprendimo Silos 36 punktą).

123

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad nagrinėjama pagalbos schema buvo taikoma penkerius metus ir kad pagal šią schemą ši pagalba buvo išmokėta labai daug kartų ir daugeliui ūkio subjektų. Antra, ginčijamo sprendimo pripažinimo negaliojančiu poveikio ribojimą laiko atžvilgiu gali pateisinti tiek Prancūzijos vyriausybės, tiek Komisijos nurodytos privalomos teisinio saugumo priežastys ir aplinkybės, kad apie nagrinėjamą pagalbą Komisijai buvo pranešta ir kad sprendimas, kuriuo ši ją leido, nebuvo ginčijamas Bendrijos teismuose.

124

Taip pat reikia priminti, kad kai pagal EB 234 straipsnį pradėtame procese Teisingumo Teismas nusprendžia, kad vienos Bendrijos institucijos priimtas aktas yra neteisėtas, jo sprendimo teisinė pasekmė yra kompetentingų Bendrijos institucijų pareiga imtis priemonių nustatytam neteisėtumui panaikinti; tokiu atveju EB 233 straipsnyje nustatyta pareiga priėmus sprendimą dėl panaikinimo taikoma pagal analogiją (žr., be kita ko, 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink. p. I-6513, 123 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

125

Galiausiai, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 94 punkte, pagal Sutartį valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, veikiančios kontroliuojant Bendrijos teismui, kompetencijai.

126

Todėl ginčijamo sprendimo pripažinimo negaliojančiu poveikį reikia atidėti, iki Komisija priims naują sprendimą, kad ji galėtų ištaisyti šiame sprendime nustatytą neteisėtumą. Minėtas poveikio sustabdymas taikomas ne ilgesniam nei dviejų mėnesių laikotarpiui po šio sprendimo paskelbimo dienos, jei Komisija nuspręstų priimti naują sprendimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, ir papildomam protingam laikotarpiui, jei Komisija nuspręstų pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

127

Tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia patenkinti Prancūzijos vyriausybės prašymą šio poveikio ribojimo laiko atžvilgiu netaikyti tik toms įmonėms, kurios iki šio sprendimo paskelbimo dienos pateikė ieškinius teismuose ar išreiškė atitinkamus prieštaravimus dėl Dekretu Nr. 97-1263 nustatyto reklamos bendrovių mokesčio rinkimo.

128

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad ginčijamas sprendimas yra negaliojantis. Vis dėlto šio sprendimo pripažinimo negaliojančiu poveikį reikia atidėti, iki Komisija priims naują sprendimą pagal EB 88 straipsnį. Minėtas poveikio sustabdymas taikomas ne ilgesniam nei dviejų mėnesių laikotarpiui po šio sprendimo paskelbimo dienos, jei Komisija nuspręstų priimti naują sprendimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, ir papildomam protingam laikotarpiui, jei Komisija nuspręstų pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šio sprendimo poveikio ribojimas laiko atžvilgiu netaikomas tik toms įmonėms, kurios iki šio sprendimo paskelbimo dienos pateikė ieškinius teismuose ar išreiškė atitinkamus prieštaravimus dėl Dekreto Nr. 97-1263 1 straipsniu nustatyto reklamos bendrovių mokesčio rinkimo.

129

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: