1.

Ne visi skolininkai turi tokį tėvą kaip Gorijo. Dosnumas ir kilni siela nedažnai sutinkami rinkos imperijoje, nes prekybininkai neturi savybių, kurios leido nedėkingoms ir pasipūtusioms dukterims Delfinai ir Anastazijai gyventi ir be saiko įsiskolinti atsidavusio gimdytojo, kuris mirė visiškai sugniuždytas ir laimindamas savo palikuones, sąskaita ( 2 ).

2.

Įmonės bankrotas yra ne žmogiškoji komedija, bet nevilties kupini veiksmai tų, kurie negali atsiskaityti už savo skolas, ir tai siekia žmonijos ištakas. Teisė stengiasi ištraukti iš spąstų sunkioje padėtyje atsidūrusius skolininkus, net jeigu įgyvendinant jos normas kartais susiduriama su tokiais sunkumais, kokius nustatė Bundesgerichtshof (Vokietijos aukščiausiasis federalinis teismas) nagrinėdamas pagrindinę bylą.

3.

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof pagal EB 234 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, susijusius su Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų ( 3 ) 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 4 ) 2 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

4.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, norėdamas nustatyti, koks teismas yra kompetentingas nagrinėti tarptautinį ginčą, siekia išsiaiškinti, kokio teisės akto: Reglamento Nr. 1346/2000 ar Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos reglamentuoja ieškinius dėl nuginčijimo bankroto procese.

5.

Ieškiniai dėl nuginčijimo bankroto procese kilo iš actio Pauliana – civilinėje teisėje numatyto kreditorių apsaugos dėl skolininkų apgaule sudarytų sandorių, susijusių su turto disponavimu, mechanizmo. Todėl reikia detaliai išnagrinėti šių dviejų ieškinių evoliuciją bei dabartinę padėtį ir išanalizuoti minėtus reglamentus tam, kad būtų nustatytas kompetentingas teismas.

6.

2002 m. kovo 14 d.Frick Teppichboden Supermärkte GmbH (toliau – skolininkė) sumokėjo 50000 eurų Deko Marty Belgium NV (toliau – atsakovė). Nors atsakovė yra pagal Belgijos teisę Belgijoje įsteigta bendrovė, pinigai buvo pervesti į jos sąskaitą KBC banke Diuseldorfe (Vokietija).

7.

Kitą dieną skolininkė Amtsgericht Marburg pateikė prašymą iškelti bankroto bylą ir 2002 m. birželio 1 d. šis prašymas buvo patenkintas. Nutartimi dėl bylos iškėlimo C. Seagon (toliau – ieškovas) buvo paskirtas bankroto administratoriumi.

8.

Ieškovas Landgericht Marburg pareiškė ieškinį dėl nuginčijimo, kuriame pareikalavo grąžinti atsakovės gautą 50000 eurų sumą.

9.

Landgericht atskirai išnagrinėjo ieškinio priimtinumo klausimą ir atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad Vokietijos teismai negali priimti sprendimo dėl pareikšto ieškinio, nes atsakovė įsteigta kitoje valstybėje narėje (Belgijoje), o Reglamentas Nr. 1346/2000 netaikomas ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese. Dėl šio sprendimo Bundesgerichtshof, kuris yra paskutinės instancijos teismas, buvo pateiktas kasacinis skundas.

10.

Ši byla susijusi su tarptautinės jurisdikcijos taisyklių Bendrijos bankroto teisės srityje išaiškinimu. Tačiau reikia įvertinti ir bendrą teisinį kontekstą, kuris daro įtaka teisės aktų kolizijai šioje srityje, taip pat išnagrinėti teisės normas dėl taikytinos teisės ir teismo sprendimų pripažinimo.

11.

Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio „Tarptautinė jurisdikcija“ 1 ir 2 dalyse nustatytos teisės normos, reglamentuojančios tarptautinę jurisdikciją bankroto bylose, turinčiose Bendrijos teisės elementą.

„3 straipsnis

Tarptautinė jurisdikcija

1.   Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.

2.   Jei skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją iškelti tokiam skolininkui bankroto bylą tik tuo atveju, jei jam tos kitos valstybės narės teritorijoje priklauso įmonė. Tokios bylos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės narės teritorijoje.

<…>“

12.

Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos, reglamentuojančios taikytiną teisę, tiesiogiai susijusios su šio reglamento 3 straipsniu. 4 straipsnyje „Taikytina teisė“ nustatyta:

„4 straipsnis

Taikytina teisė

1.   Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“ teisė.

2.   Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

<…>

13.

Kalbant apie disponavimo aktus, kuriais padaroma žala kreditoriams, 13 straipsnyje papildomos ankstesniame punkte minėtos nuostatos.

„13 straipsnis

Nepalankūs teisės aktai [Žalą darantys sandoriai]

4 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams nepalankių teisės aktų [žalą darančių sandorių], pateikia įrodymus, kad:

14.

Reglamento Nr. 1346/2000 II skyriuje kalbama apie sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Šiuo atžvilgiu ypač svarbios 16 straipsnio 1 dalis ir 25 straipsnio 1 bei 2 dalys.

„16 straipsnis

Principas

1.   Bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje.

<…>

25 straipsnis

Kitų teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas

1.   Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas, išskyrus 34 straipsnio 2 dalį.

Pirmoji dalis taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas.

Pirmoji dalis taip pat taikoma sprendimams dėl apsaugos priemonių, kurių imamasi po to, kai buvo pateiktas pareiškimas iškelti bankroto bylą.

2.   Teismo sprendimų, išskyrus minimus šio straipsnio 1 dalyje, pripažinimą ir vykdymą reglamentuoja šio straipsnio 1 dalyje nurodyta konvencija, jei ji taikytina.“

15.

Reglamente Nr. 44/2001, perkėlusiame į Bendrijos teisę 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri nebegalioja, įtvirtintos bendrosios teisės normos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo. Reglamento 1 straipsnyje, kuriame nustatoma šio reglamento taikymo sritis, numatyta:

„1 straipsnis

1.   Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

16.

Vokietijos bankroto teisėje bankroto turtui taikomos apsaugos priemonės numatytos 1994 m. spalio 5 d. Insolvenzordnung (Bankroto kodeksas) 129 ir paskesniuose straipsniuose.

17.

Tačiau Vokietijos teisės sistemoje nenumatytos specialiosios teisės normos, kurios reglamentuotų tarptautinę jurisdikciją ieškinių dėl nuginčijimo bankroto procese atveju. Insolvenzordnung 3 ir 102 straipsniuose, kaip ir Reglamente Nr. 1346/2000, nenumatyta jokia teisės norma dėl tarptautinės jurisdikcijos, kuri būtų aiškiai taikoma actio Pauliana atveju.

18.

Nepaisant to, kad teisės aktuose šiuo klausimu nieko nenumatyta, 1990 m. sausio 11 d. Sprendime Bundesgerichtshof patvirtino, kad šie ieškiniai kyla iš bankroto proceso ir yra glaudžiai susiję su jo eiga ( 5 ). Šis sprendimas priimtas byloje dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismų jurisdikcijos bankroto procese, susijusiame su kitomis valstybėmis narėmis. Bundesgerichtshof vertino ieškinius dėl nuginčijimo išnagrinėjęs Briuselio konvencijos (dabar – Reglamentas Nr. 44/2001) 1 straipsnį, pagal kurio formuluotę ši konvencija netaikoma bankroto atveju. Šis teismas nusprendė, kad konvencija netaikoma todėl, kad ieškinius dėl nuginčijimo apima „bankroto procesas“, todėl jų nereglamentuoja konvencijoje numatytos su jurisdikcija susijusios teisės normos.

19.

Bankroto administratoriui C. Seagon pareiškus ieškinį prieš Deko Marty Belgium NV, 2007 m. birželio 21 d. Sprendimu Bundesgerichtshof pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą pastabas pateikė ieškovas ir atsakovė pagrindinėje byloje, Graikijos Respublikos bei Čekijos Respublikos vyriausybės ir Komisija.

21.

2008 m. rugsėjo 11 d. posėdyje, norėdami išdėstyti savo teiginius žodžiu, dalyvavo C. Seagon, Graikijos Respublikos vyriausybės ir Europos Komisijos atstovai.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė klausimą, dėl kurio pirmiausia reikia atlikti bendrą analizę. Iš esmės reikia nustatyti, ar tokį, kaip antai šiuo atveju nagrinėjamas ieškinys, dėl nuginčijimo bankroto procese civilinį ieškinį dėl jo ryšio su bankrotu apima pats bankroto procesas. Pirmiausia ypatingas dėmesys skirtinas ieškiniui dėl nuginčijimo bankroto procese, nagrinėjant jo ištakas ir tolesnį vystymąsi.

23.

Bėgant laikui kreditoriaus apsauga nuo neteisėtų skolininkų veiksmų labai sustiprėjo. Šiuo klausimu pirmieji teisiniai pamąstymai pateikti romėnų teisėje, nors jie ir nepasižymėjo saikingumu ir teisingumu ( 6 ).

24.

Primityvi ieškinio dėl nuginčijimo forma actio per manus iniectio buvo vykdomoji priemonė, suteikusi kreditoriui teisę parduoti skolininką ar net jo šeimą į vergovę arba jį užmušti, jeigu skola buvo patvirtinama teismo sprendimu ar prisipažinimu ( 7 ). XII lentelių įstatymų III lentelėje aiškiai patvirtinamas romėnų proceso griežtumas, nes skoloms skirtas skyrius užbaigiamas garsia maksima adversus hostem aeterna auctoritas esto (priešui – amžinas reikalavimas) ( 8 ).

25.

Maždaug 150–125 m. pr. m. e. pretorius Paulianas, apie kurį labai nedaug žinoma ( 9 ), prisidėjo prie to, kad būtų panaikinti primityvių civilinių ieškinių formalumai, ir pateikė individualaus pobūdžio diskrecija grindžiamą koncepciją, pagal kurią kreditoriui suteikiama galimybė panaikinti nesąžiningus ir jam nepalankius skolininko sandorius ( 10 ). Prabėgus keliems šimtmečiams, Digestuose buvo susisteminta labiau išplėtota actio Pauliana versija, ją sujungiant su klasikiniu interdictum fraudatorium ( 11 ). Nuo tada actio Pauliana tobulinamas, remiantis alienatio (turto perdavimu), eventus fraudis (žala), fraus (apgaule) ir participatio fraudis (žinojimu apie apgaulę).

26.

Du tūkstančiai metų yra pakankamas laiko tarpas tobulėti teisei ir ją praktikuojantiems asmenims. Tačiau dėl romėnų teisininkų genialumo pagrindinės actio Pauliana savybės nepakito iki mūsų dienų. Nepaisant skirtumų tarp valstybių narių teisės sistemų, turime bendrą paveldėtų taisyklių rinkinį priimti sprendimus dėl disponavimo turtu sandorių, sudarytų pažeidžiant kreditorių teises. Taigi šiandien actio Pauliana yra išimtis iš sąlyginio sutarčių veikimo, susilpninanti taisyklę, kad asmuo, kuris nėra sutarties šalis, negali pasinaudoti iš šios sutarties kylančiomis teisinėmis pasekmėmis ir kad jos negali jo paveikti ( 12 ). Daugelyje nacionalinės teisės sistemų pripažįstama, kad iš esmės actio Pauliana užtikrina ne žalos atlyginimą, bet kreditoriaus teisių į skolininko turtą išsaugojimą. Proceso teisės prasme šis ieškinys pareiškiamas turtą, dėl kurio kilo ginčas, įsigijusiam trečiajam asmeniui, nors dažnai įtraukiamas kreditorius, siekiant, kad prieš jį būtų galima remtis priimtu teismo sprendimu.

27.

Bėgant laikui actio Pauliana bankroto teisėje smarkiai keitėsi ( 13 ). Pirmasis pasikeitimas susijęs su pavadinimu, nes bankroto teisės sistemoje ši priemonė imta vadinti „ieškiniu dėl nuginčijimo“ ( 14 ). Actio Pauliana civilinėje teisėje ir ieškinys dėl nuginčijimo bankroto teisėje iš esmės skiriasi pagal sukeliamas pasekmes, nes bendrosios teisės sistemoje šios pasekmės kyla tik pavieniams kreditoriams – ieškovams, o pagal bankroto teisės nuostatas šios pasekmės kyla visiems kreditoriams. Ši savybė tapo pagrindiniu bankroto teisės principu pagal lotyniškąją maksimą par conditio creditorum ( 15 ).

28.

Kai kurių šalių nacionalinėje teisėje, pvz., Prancūzijoje, civilinė teisė ir bankroto teisė taip pat skiriasi pagal sandorių negaliojimo koncepciją: bankroto administratorius gali pasiekti, kad atitinkami sandoriai būtų pripažinti visiškai negaliojančiais, o pareiškus actio Pauliana civilinėje teisėje bus apsiribota panaikinimu ( 16 ). Šia išskirtine savybe pasižymi ir Jungtinės Karalystės teisės sistema, pagal kurią disponavimo aktai pripažįstami visiškai negaliojančiais, nebent jie būtų pateisinami ( 17 ). Taip pat reikia pabrėžti, kad bankroto teisėje nutolta nuo actio Pauliana taikomo subjektyvaus kriterijaus, pagal kurį ieškovas turi įrodyti, kad skolininkas veikė apgaulingai. Priešingai nei civilinėje teisėje, ieškinį dėl nuginčijimo bankroto procese reglamentuojančiose teisės normose numatyta, kad paprastai apgaulė yra preziumuojama, taip perkeliant įrodinėjimo pareigą ( 18 ).

29.

Tai, kad ieškinys dėl nuginčijimo skiriasi nuo bendrojo actio Paulina, taip pat įrodo ir papildomas šio ieškinio pobūdis, nes bankroto administratorius gali pareikšti civilinį ieškinį tik tuo atveju, kai nėra įvykdytos bankroto teisėje numatytos sąlygos pareikšti ieškinį dėl nuginčijimo (paprastai dėl bankroto teisės aktuose numatytų ieškinio senaties terminų) ( 19 ).

30.

Antrinėje Bendrijos teisėje ir Teisingumo Teismo praktikoje kalbama tiek apie actio Pauliana civilinėje teisėje, tiek apie jo atitikmenį bankroto teisėje. Pripažinta, kad Europos Sąjungoje pagal prievolių teisę galimas ieškinys liko atskirtas nuo bankroto teisei būdingo ieškinio. Šis atskyrimas ypač svarbus teisės aktų kolizijos atveju, nes atsižvelgiant į tai, kaip vertinama, gaunami skirtingi rezultatai.

31.

Byloje Reichert ( 20 ) Teisingumo Teismas sprendė klausimą dėl išaiškinimo, norėdamas nustatyti, ar jurisdikcija dėl actio Pauliana nustatoma pagal ankstesniąją Briuselio konvenciją (dabar – Reglamentas Nr. 44/2001) ieškinių in personam arba in rem atveju. Ginčas kilo tarp sutuoktinių Reichert ir Dresdner Bank dėl to, kad šie savo sūnui neteisėtai dovanojo Prancūzijoje esantį nekilnojamąjį turtą. Dresdner Bank sutuoktiniams Reichert pareiškė actio Pauliana Prancūzijos teismuose pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą, remdamasis locus rei sitae. Kadangi buvo ginčijama Graso apygardos teismo kompetencija, šis teismas Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą dėl Briuselio konvencijos taikymo actio Pauliana pagal civilinę teisę.

32.

Teisingumo teismas nagrinėjo, koks tai ieškinys, ir nusprendė, kad tai –ieškinys in personam, o ne in rem, todėl jurisdikcija nėra nustatoma pagal locus rei sitae. Sprendime aiškintasi, koks actio Pauliana pobūdis Prancūzijos teisėje, ir padaryta išvada, kad „jis paremtas teise į skolą, asmenine kreditoriaus teise skolininko atžvilgiu, ir juo siekiama apsaugoti įkeitimo teisę, kurią kreditorius gali turėti skolininko turto atžvilgiu. Jeigu šis ieškinys patenkinamas, prieš kreditorių negalima remtis su disponavimu susijusiu sandoriu, kurį skolininkas sudarė pažeisdamas kreditoriaus teises“ ( 21 ). Nors aiškiai nenumatyta, tačiau iš šio sprendimo išplaukia, kad jurisdikciją turi atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismai ( 22 ).

33.

Išnagrinėjus ieškinį civilinės teisės prasme, akivaizdu, kad ieškinys dėl nuginčijimo bankroto procese buvo vertinamas kitaip. Sprendime Gourdain ( 23 ) 1968 m. Briuselio konvencijos nuostatos Teisingumo Teismui padėjo apibrėžti šią ieškinių rūšį, ir Teisingumo Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai ieškinys susijęs su turto likvidavimo ar mokėjimų suspendavimo procesu, Briuselio konvencija netaikoma.

34.

Žinoma, kad pagal Briuselio konvencijos 1 straipsnio antrosios pastraipos 2 punktą, kaip pagal dabar taikomo Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktą, kai kuriais atvejais, kaip antai „bankrotams, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms ir panašioms byloms“ konvencija nėra taikoma. Pagal sprendimą Gourdain ieškiniai dėl nuginčijimo bankroto procese patenka į „panašių bylų“ apibrėžimą, tačiau šiame sprendime keliama sąlyga, kad „jie kiltų tiesiogiai iš bankroto proceso ir būtų tiesiogiai susiję su turto likvidavimo ar mokėjimų suspendavimo procesu, kaip nurodyta anksčiau“ ( 24 ).

35.

Todėl nors Teisingumo Teismas taikė Briuselio konvenciją actio Pauliana pagal civilinę teisę, ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese jis šios konvencijos netaikė, remdamasis tuo, kad pagal 1 straipsnio antrosios pastraipos 2 punktą jiems netaikomos konvencijos kolizinės normos.

36.

Turiu pabrėžti, kad sprendime Gourdain šis netaikymas paremtas tiesioginiu ryšiu tarp ieškinio ir bankroto proceso ( 25 ). Vis dėlto šiame Teisingumo Teismo sprendime nebuvo pasiūlyta savarankiškos Bendrijos sąvokos ieškiniams dėl nuginčijimo. Atvirkščiai, Teisingumo teismas buvo linkęs nustatyti kelis, šįkart Bendrijos lygiu bendrus, kriterijus, kuriuos galima būtų taikyti nacionalinės teisės sistemose numatytiems ieškiniams ( 26 ). Ši metodika leido Teisingumo Teismui pripažinti, kad pagal Prancūzijos teisę tarp bankroto ir ieškinio (nagrinėto pagrindinėje byloje) yra ryšys, kurį patvirtina įvairūs argumentai: pirma, pagal pagrindinėje byloje taikomas Prancūzijos teisės normas ieškinys pareiškiamas tik teisme, kuriame nagrinėjama bankroto byla, antra, šį ieškinį gali inicijuoti tik bankroto administratorius arba teismas (ex officio), trečia, ieškinys pareiškiamas visų kreditorių vardu ir visų jų naudai, ir, ketvirta, bankroto teisės nuostatose numatytas kitoks ieškinio senaties terminas ( 27 ).

37.

Antrinėje teisėje ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese nėra skiriama tiek dėmesio. Šiuo klausimu Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų iš tiesų atrodo kiek dviprasmiškas, ir tai nagrinėsiu vėliau.

38.

Vis dėlto svarbu paminėti 1995 m. Briuselio konvenciją dėl bankroto bylų, kurios idėją rėmė Europos Komisija ir kuri, visoms valstybėms narėms prie jos neprisijungus, nebuvo priimta ( 28 ). Nors šis teisės aktas savo turiniu panašus į Reglamentą Nr. 1346/2000, prie jo pridėtas aiškinamasis raštas, kurį parengė ir svarstė valstybės narės ( 29 ). Šį dokumentą parengė Madrido nepriklausomo universiteto profesorius M. Virgós Soriano ir Liuksemburgo teisėjas E. Schmit, kurie taip pat dalyvavo rengiant konvenciją ( 30 ). Šio rašto 77 punkte jo rengėjai aiškiai nurodo, kad nors tekste neįvardijamas proceso principas vis atractiva concursus, iš dalies apie jį užsimenama. Cituodami sprendimą Gourdain jie tvirtina, kad yra sąsaja tuo atveju, kai „ieškiniai <…> tiesiogiai (kyla) iš bankroto teisės ir (yra) tiesiogiai susiję su bankroto procesu“. Taip pat jie nurodo, jog logiškai mąstant „tam, kad būtų užpildytos šių dviejų konvencijų spragos, kurių negalima pateisinti, nuo šiol šiems ieškiniams taikoma konvencija dėl bankroto bylų ir joje įtvirtintos jurisdikciją reglamentuojančios teisės normos“ ( 31 ).

39.

Bankroto proceso reglamentavimas smarkiai nutolo nuo bendrųjų civilinės teisės nuostatų, ir įprastas actio Pauliana valstybių narių bankroto teisėje virto atskiru mechanizmu. Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę dėl dviejų ieškinio rūšių spręsdamas dėl Bendrijos teisės aktų kolizijos jurisdikcijos klausimo, priskirdamas civilinius ieškinius bendrajai jurisdikcijai pagal Briuselio konvenciją (dabar – Reglamentas Nr. 44/2001) ir netaikydamas jos ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese. Kadangi tarptautinės jurisdikcijos teisės normos netaikomos nei bankrotams, nei „panašioms byloms“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškiniai dėl nuginčijimo, nors jie Bendrijoje savarankiškai ir neapibrėžti, patenka į šių „panašių bylų“ apibrėžimą, kai jie tiesiogiai susiję su jų eiga. Ši sąsaja nustatoma atsižvelgiant į kiekvieno ieškinio pobūdį pagal nacionalinės teisės sistemą.

40.

Šios teisės normos ir teismų praktika sudaro iki Reglamento Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų įsigaliojimo taikytą teisę. Manau, kad toliau būtina išsiaiškinti, ar priėmus šį reglamentą pasitvirtino anksčiau nurodyti teiginiai.

41.

Bundesgerichtshof pateiktą klausimą galima suprasti tiesiog kaip norą išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis, kuri reglamentuoja jurisdikciją bankroto bylose, taip pat taikoma ir ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese, nors joje tai aiškiai nenumatyta.

42.

Priešingai nei teigia ieškovas ir atsakovė, nemanau, kad nagrinėjamu atveju Bendrijos teisės sistemoje yra spragų. Kai teisė nepateikia kilusios dilemos sprendimo, vadovaujamasi analogija. Kai nėra teisės normos, kurią būtų galima taikyti, teisę praktikuojantis asmuo pagal analogiją gali remtis kita teisės norma, kuri panaši savo tikslu ar turiniu ( 32 ), tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra, nes egzistuoja taikytinos teisės normos (Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis) ir kitos šio reglamento nuostatos, kurios padeda išspręsti bylą.

43.

Tačiau aiškinant susiduriama su sunkumais, todėl reikia išanalizuoti minėto 3 straipsnio 1 dalį. Būtent dėl šios analizės aukščiausiajam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių. Nėra teisės spragos, tačiau reikia atlikti aiškinamąjį darbą.

44.

Kaip matyti, Reglamente Nr. 1346/2000 nieko nekalbama apie jurisdikciją tuo atveju, kai pareiškiamas ieškinys dėl nuginčijimo bankroto procese, tačiau šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrosios kompetencijos kriterijus, paremtas valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismų jurisdikcija ( 33 ).

45.

Šis kriterijus galėtų lemti paprastą išvadą, kurią sustiprintų kitas atsakovės nurodytas argumentas. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio, reglamentuojančio bankroto administratoriaus įgaliojimus, 2 dalį jam suteikiama teisė „iškelti bet kokią bylą dėl sprendimo, neatitinkančio kreditorių interesų, panaikinimo“. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad pagal Bendrijos teisę bankroto administratoriui leidžiama pareikšti šį ieškinį, tačiau dėl to nenumatyta jokia jurisdikcijos taisyklė, todėl ieškiniai dėl nuginčijimo nepatenka į reglamento taikymo sritį. Remiantis tokiu argumentu, tarptautinė jurisdikcija turi būti nustatyta pagal Reglamentą Nr. 44/2001 arba pagal savarankišką nacionalinės teisės sistemą.

46.

Nepaisant to, kad šis atsakovės argumentas yra logiškas, manau, kad labiau įtikina ieškovo atsakymas į šį argumentą, nes Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 2 dalyje, priešingai nei 3 straipsnio 1 dalyje, daroma aiški nuoroda į ieškinį dėl nuginčijimo, tačiau šiuo a contrario išaiškinimu reikia remtis atsargiai ( 34 ). Tai patvirtina ir Reglamento Nr. 1346/2000 šeštos konstatuojamosios dalies tekstas, kuriame atsispindi institucijų abejonės dėl jurisdikcijos ir ieškinių dėl nuginčijimo bankroto procese. Priminus, kad šiomis nuostatomis siekiama laikytis proporcingumo principo, šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodoma, jog reglamentas „turėtų apsiriboti nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją, ir tiesiogiai tokių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais“. Be to, šioje konstatuojamojoje dalyje pakartojama, kad reglamentas apima dar daugiau, nes jis susijęs su „minėtų sprendimų pripažinimu ir taikytina teise, taip pat atitinkančia šį principą“.

47.

Pastebimas aiškus ir neabejotinas Tarybos siekis išspręsti su šia byla susijusius sunkumus, todėl turiu pripažinti, kad aiškinant 3 straipsnio 1 dalį 18 straipsnio 2 dalis yra santykinai svarbi.

48.

Iš sisteminės Reglamento Nr. 1346/2000 analizės greičiau darytina priešinga, nei siūlo atsakovė, išvada ( 35 ), nes tiek 4 straipsnio 2 dalies m punkte, tiek 25 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatyta taisyklė dėl taikytinos teisės ir teismo sprendimų, kai jais išnagrinėjamas ieškinys dėl nuginčijimo bankroto procese, pripažinimo principas. Ypatingą reikšmę turi tai, kad apie šį aspektą kalbama 25 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje, nes, darant nuorodą į Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, reglamentuojančias pripažinimą ir vykdymą, šioje pastraipoje numatyta, kad ši nuoroda „taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas“. Akivaizdu, kad daroma nuoroda į sprendimą Gourdain, kuris sustiprina ieškovo poziciją ( 36 ).

49.

Reglamente Nr. 1346/2000 atskirai neaptariamas jurisdikcijos ir pripažinimo klausimas. Iš tikrųjų pripažinimas ir jurisdikcija veikia vienas kitą: pagal 25 straipsnį pripažįstami sprendimai taip pat apima klausimus, priskiriamus teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, jurisdikcijai ( 37 ).

50.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima suprasti, kad Taryba siekia Bendrijos lygiu nustatyti ieškinių dėl nuginčijimo bankroto procese procesines taisykles. Iš Reglamento Nr. 1346/2000 analizės matyti, kad šis tas yra numatyta. Šis faktas patvirtina mano Teisingumo Teismui siūlomą sprendimą, tačiau prieš tai reikia nurodyti, kokią reikšmę turi Reglamentas Nr. 44/2001.

51.

Tam, kad būtų patvirtinta, jog pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį jurisdikciją turi bankroto bylą nagrinėjantis teismas, reikia išsiaiškinti, ar pagal sprendimą Gourdain Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese.

52.

Atsakovė teigia, kad įsigaliojus Reglamentui Nr. 1346/2000 iš esmės pasikeitė teisinis reglamentavimas, o tai turėjo įtakos ir tam, kas tvirtinama minėtame sprendime Gourdain, nes, nesant kelių Bendrijos teisės aktų ir iš jų kylančios rizikos, kad jie gali reglamentuoti tą patį, 1968 m. Briuselio konvencijos 1 straipsnio antrosios pastraipos 2 punktas buvo aiškinamas plačiai. Todėl sprendimas Gourdain sudarė grandinės, turinčios tik vieną sąkabą – atskirą šią sritį reglamentuojantį tekstą, paskutinė grandis. Atsakovės nuomone, priėmus Reglamentą Nr. 1346/2000 poreikis išvengti jurisdikciją reglamentuojančių teisės normų spragų lėmė, kad ši nuostata (dabar – Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktas) būtų suprantama kitaip. Kadangi jau egzistuoja jurisdikciją bankroto bylose reglamentuojanti nuostata, šis straipsnis turi būti aiškinamas siaurai. Pagal šią teoriją tarptautinė jurisdikcija būtų nustatoma vadovaujantis savarankiška nacionalinės, šiuo atveju – Vokietijos teisės sistema.

53.

Tačiau šis atsakovės argumentas nieko neįtikina, nes jam būtų galima pritarti tik tuo atveju, jei Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalyje iš tikrųjų nebūtų įtvirtinta teisės norma dėl jurisdikcijos ieškinių dėl nuginčijimo bankroto procese atveju. Kaip rašytinėse pastabose nurodo Čekijos vyriausybė, nėra jokios nuorodos į tai, kad šiuo klausimu Bendrijos bankroto teisėje nieko nenumatyta; be to, dviejų reglamentų sambūvis sustiprina spragų nebuvimo principą, tačiau ne taip, kaip tvirtina atsakovė ( 38 ).

54.

Iš Bendrijos teisinės tvarkos darnos kyla dvi pasekmės: pirma, jeigu bendrojoje taisyklėje nieko nenumatyta arba yra akivaizdu ar galima numanyti, kad daroma nuoroda į kitą teisės normą, reikia išsiaiškinti, koks kriterijus dėl jurisdikcijos įtvirtintas specialiosiose teisės normose. Antra, atsižvelgiant į Bendrijos teisės normų išbaigtumą, nereikia remtis nacionaline teise ne tik dėl logikos, kad tarp nurodytų nuostatų yra sąsaja, bet ir dėl priežasčių, susijusių su teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją ir pripažinimą, kurios numatytos Bendrijos teisės normose dėl kolizijos, veiksmingumu ( 39 ).

55.

Todėl sprendimas Gourdain vis dar svarbus ir pateikia vertingų gairių išspręsti šią bylą ( 40 ). Reglamento Nr. 1346/2000 priėmimas nesusilpnino šiuo sprendimu teikiamos naudos, bet, atvirkščiai, ją sustiprino. Kadangi Bendrijos teisėje nebuvo numatyta vieningo ieškinio dėl nuginčijimo, ypatingą reikšmę turi ieškinio pobūdis ir atitinkama jo sąsaja su bankroto procesu ( 41 ). Atitinkamai nagrinėjant ieškinį dėl nuginčijimo pagal Vokietijos teisę paaiškėja pakankamai elementų, kad galima būtų remtis sprendimu Gourdain ir nustatyti, kuriame iš dviejų reglamentų įtvirtintos jurisdikciją reglamentuojančios teisės normos ( 42 ).

56.

1994 m. Insolvenzordnung 129 ir paskesniuose straipsniuose ieškinys dėl nuginčijimo bankroto procese suprantamas kaip turintis tam tikrų požymių: jį reglamentuoja tik bankroto teisė ir juo galima naudotis tik esant bankroto bylai ( 43 ); jį gali pareikšti tik bankroto administratorius ir tik siekiant apsaugoti visų kreditorių interesus ir bankroto turtą ( 44 ). Kadangi juo siekiama apsaugoti skolininko turtą, ieškinys pareiškiamas dėl disponavimo aktų, atliktų prieš pradedant bankroto procesą, per tam numatytą ieškinio senaties terminą ( 45 ).

57.

To, kad šis procesas vyksta ginčo, o ne kolektyvine tvarka, kaip numatyta pagal bankroto teisę, neužtenka padaryti išvadą, kad tarp ieškinio ir bankroto proceso nėra sąsajos ( 46 ). Visa tai patvirtina, kad kalbama apie ieškinį, glaudžiai susijusį su paskelbimu apie bankrotą teismine tvarka, kurį gali pareikšti tik bankroto administratorius, o tai įrodo, kad yra neatskiriamas ryšys su bankrotu.

58.

Todėl bendras Reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1346/2000 aiškinimas atsižvelgiant į sprendimą Gourdain mane verčia manyti, kad bendrosios Bendrijos teisės normos dėl jurisdikcijos nereglamentuoja ieškinio dėl nuginčijimo bankroto procese. Taigi sprendimas pateiktas Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatose, būtent jo 3 straipsnio 1 dalyje. Šį teiginį taip pat patvirtina argumentai, susiję su teisės aktų leidybos politika, kuria paremta Bendrijos bankroto teisė. Šiam klausimui skiriamas kitas skyrius, kuriame turėsiu galimybę detalizuoti tai, ką jau nurodžiau.

59.

Bendrijos dalyvavimas sprendžiant klausimus bankroto srityje paremtas siekiu užtikrinti veiksmingumą ir teisinį saugumą. Tam, kad būtų išvengta painaus teisinio reglamentavimo, kuris atgrasytų nuo noro Europos Sąjungoje vykdyti ūkines operacijas, Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtinamos aiškios teisės nuostatos, užtikrinančios tokių svarbių sričių kaip antai jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas, stabilumą ir nuoseklumą. Antrinėje teisėje padaryta pažanga kitais teisės aktais, kuriais siekiama to paties tikslo, o jų visuma sudaro Bendrijos bankroto teisės sistemą ( 47 ). Apskritai šie teisės aktai sudaro corpus, kurio bendras tikslas – užtikrinti nuoseklumą teismams priimant sprendimus ( 48 ).

60.

Reglamento Nr. 1346/2000 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje šis susirūpinimas išreiškiamas turint omeny ginčus, ir joje tvirtinama, jog „tam, kad rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties (forum shopping)“. Turint tai omeny, reglamente pasirinktas tarptautinio universalaus bankroto proceso modelis, paremtas visiems kolektyviniams procesams bendra koncepcija, nepaisant to, kur šie procesai pradėti ( 49 ). Šio modelio pranašumus nesunku įrodyti, nes jis įtvirtina numanomą teisinį reglamentavimą, kuris atgraso nuo forum shopping ir sumažina dėl proceso patiriamas išlaidas ( 50 ). Tačiau universalumas turi trūkumų, būtent kalbant apie situaciją, į kurią dėl šio universalumo patenka kai kurie vietiniai kreditoriai, ypač kai jie nutolę ir, palyginti su kitais kreditoriais, turi mažiau priemonių kreiptis į valstybės narės, kurioje nėra įsikūrę, teismą. Vis dėlto bendrieji universalaus modelio pranašumai savaime aiškūs, ypač jeigu atsižvelgsime į tikrąjį kiekvieno bankroto proceso tikslą – reorganizuoti įmonę ir garantuoti skolų grąžinimą. Dėl procesų centralizavimo akivaizdžiai sumažėjusios išlaidos yra esminis kriterijus pasirenkant universalų tarptautinį bankroto procesą, kaip iš esmės padaryta Reglamente Nr. 1346/2000 ( 51 ).

61.

Kyla įvairių abejonių dėl to, ar ekonomiškai naudinga ieškinius dėl nuginčijimo bankroto procese atriboti nuo bankroto proceso. Graikijos ir Čekijos vyriausybių nuomone ( 52 ), šis atskyrimas pažeistų Reglamentu Nr. 1346/2000 saugomą bendrąjį principą, nes pagal kituose teisės aktuose nustatytus kriterijus dėl jurisdikcijos, kurie skirtųsi nuo nustatytųjų minėtame reglamente, bankroto administratorius būtų įpareigotas pareikšti ieškinius įvairiose valstybėse. Be to, dėl atskyrimo sustiprėtų skirtumai tarp teisės normų, nes kai kurie ūkio subjektai ieškotų, į kokius teismus jiems palankiausia kreiptis, o tai trukdytų normaliai bankroto proceso eigai ( 53 ). Nors dėl atskyrimo tam tikrų pranašumų įgyja valstybėje narėje, kurioje bankroto administratorius pareiškė ieškinį, įsikūrę kreditoriai, vis dėlto nereikia pamiršti vykdant bankroto procesą saugomo bendrojo intereso, kurį turi ne tik pavieniai kreditoriai, bet kuris susijęs ir su bankroto turtu bei su visais pasyvais ( 54 ).

62.

Tačiau yra atvejų, kai universalusis modelis atrodo nepakankamas. Kaip pavyzdį galima įsivaizduoti už Bendrijos ribų išeinančias situacijas, kuriose garantija, kad valstybėje narėje, kurioje buvo pradėtas procesas, priimtas sprendimas bus pripažintas trečiojoje valstybėje, kur laikomas skolininko turtas, yra mažesnė. Be to, bankroto atveju centralizavus jurisdikciją ne visada dėl to sumažėja išlaidos, nes tam tikrais atvejais pageidautina, kad ieškiniai būtų nagrinėjami valstybėje narėje, kurioje yra turtas, taip nešvaistant laiko ir pinigų pripažinimo ir vykdymo procedūrai.

63.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atsargiai vertinti Reglamento Nr. 1346/2000 universalumą, kai kalbama apie ieškinius dėl nuginčijimo bankroto procese.

64.

Bendrijos bankroto teisės nuostatose numatytos įvairios, skirtingo pobūdžio taisyklės, reglamentuojančios jurisdikciją. Iš jų formuluočių matyti, kad, kalbant apie proceso pradžią, eigą ir užbaigimą, taip pat apie tiesiogiai su šiuo procesu susijusius ieškinius, yra numatyta išimtinė jurisdikcija. Tačiau kalbant apie laikinąsias apsaugos priemones numatyta alternatyvi jurisdikcija.

65.

Ieškinių dėl nuginčijimo bankroto procese ypatumai lemia, kad jurisdikcija juos nagrinėti ne visuomet yra išimtinė. Kaip pabrėžė kai kurie teisės specialistai, kalbama apie santykinai išimtinę jurisdikciją, kurią reikia suprasti kaip bankroto administratoriaus privilegiją ( 55 ). Pritariu tiems, kurie teigia, kad bankroto administratoriaus pasinaudojimas ieškiniu dėl nuginčijimo bankroto procese paremtas jo turima išimtine teise pareikšti ieškinį. Todėl vykstant procesui tik jis gali imtis atitinkamų veiksmų, kad apsaugotų turtą.

66.

Šis teiginys grindžiamas Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią bankroto administratorius gali „bet kurioje kitoje valstybėje narėje pareikšti per teismą arba ne per teismą, kad kilnojamas turtas yra išvežtas iš valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teritorijos į kitą valstybę narę po to, kai byla jau buvo iškelta“ ( 56 ). Toliau šia nuostata jam suteikiama teisė „iškelti bet kokią bylą dėl sprendimo, neatitinkančio kreditorių interesų, panaikinimo“, logiškai preziumuojant, kad šio veiksmo galima imtis „bet kurioje <…> valstybėje narėje“, kaip matyti iš pirmosios šios nuostatos dalies ( 57 ).

67.

Toks pats vertinimas išplaukia iš minėto reglamento 25 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos. Šiame straipsnyje, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, numatyta pareiga pripažinti „teismo sprendimus, kylančius tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius, net jei juos priima kitas teismas“ ( 58 ). Taigi pagal reglamentą leidžiama, kad sprendimą, priimtą išnagrinėjus ieškinį dėl nuginčijimo bankroto procese, priimtų bankroto bylą nagrinėjęs teismas arba kitas teismas, nepaisant to, ar jis yra toje pačioje, ar kitoje valstybėje narėje.

68.

Ši išimtinė bankroto administratoriaus teisė suderinama su užduotimis, kurias jis atlieka bankroto procese. Reglamento Nr. 1346/2000 2 straipsnio b dalyje jis apibrėžiamas kaip asmuo ar institucija, kuriam (kuriai) pavesta „administruoti arba likviduoti turtą, į kurį iš skolininko atimtos teisės, arba kontroliuoti skolininko reikalų administravimą“. Atskirose valstybėse narėse bankroto administratoriui suteikiamos skirtingos teisės ir pareigos, bet paprastai jos pasižymi svarbiausių veiksmų bankroto procese monopoliu. Jis apsaugo turtą vadovaudamasis principu par conditio creditorum, taip pat pasiūlo kompromisinius susitarimus ar pateikia reorganizavimo planą, kurie padėtų įmonei išeiti iš krizės. Imdamasis įvairių privalomų strateginių sprendimų, jis turi pasirinkti tarp kelių teismų tam, kad pareikštų ieškinius, skirtus apsaugoti turtą.

69.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismas, kuriame nagrinėjama bankroto byla, turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl nuginčijimo bankroto procese atsakovui, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje. Kadangi ši jurisdikcija yra santykinai išimtinė, bankroto administratorius turi pasirinkti teismą, kuris, atsižvelgiant į sąsajas su ginčijamu disponavimo aktu, atrodo tinkamiausias tam, kad būtų apsaugotas turtas.

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda antrąjį klausimą tik tam atvejui, jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas atsakytų neigiamai, todėl, atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį klausimą, šio antrojo klausimo nagrinėti nereikia.

71.

Tačiau jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų nepritarti mano siūlomam sprendimui, reikėtų remtis spragų tarp Reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1346/2000 nebuvimo principu. Remiantis šiuo, taip pat Bendrijos teisinės tvarkos darnos principu, šiuose teisės aktuose turi būti numatytos jurisdikciją reglamentuojančios teisės normos, taikomos Bendrijos teisės elementą turintiems ieškiniams dėl nuginčijimo bankroto procese. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis šių ieškinių rūšiai netaikoma, būtų taikomas Reglamentas Nr. 44/2001 ir jame įtvirtintos tarptautinę jurisdikciją reglamentuojančios teisės normos.

72.

Toks sprendimas nėra pats tinkamiausias, nes tai reikštų, kad priėmus Reglamentą Nr. 1346/2000 sprendimas Gourdain nebetaikomas. Tokiu atveju Teisingumo Teismas turėtų suformuoti nuoseklią ir išsamią praktiką, kuri būtų tinkama alternatyva minėtu sprendimu suformuotai praktikai ( 59 ).

73.

Kitas sprendimas, pagal kurį nacionalinėse kolizinėse teisės normose būtų nustatyti tarptautinės jurisdikcijos kriterijai, prieštarautų veiksmingumui, kurio siekiama abiejuose reglamentuose, kaip nurodžiau šios išvados 53 punkte.

74.

Atsižvelgiant į rimtas pasekmes, kurios kiltų neigiamai atsakius į pirmąjį prejudicinį klausimą, mano pasiūlymas įgyja svarbos, kaip būtų reductio ad absurdum atveju. Todėl kategoriškai laikausi argumentų, nurodytų nagrinėjant pirmąjį klausimą, kurį uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

75.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės teismas, kuriame nagrinėjama bankroto byla, turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl nuginčijimo bankroto procese atsakovui, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje.“