1.

Ar nacionalinės teisės aktais televizijos transliuotojus galima įpareigoti tam tikrą pajamų dalį skirti išankstiniam Europos kino ir televizijos filmų, kuriuose pagrindinė vartojama kalba yra viena iš tos valstybės narės oficialiųjų kalbų, finansavimui? Tai yra esminis klausimas šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismui pateikė Ispanijos Tribunal Supremo ( 2 ).

2.

Pagrindinėje byloje Ispanijos komercinių televizijų asociacija Union de Televisiones Comerciales Asociadas (toliau – UTECA) ginčija Ispanijos teisėje numatytą pareigą televizijos transliuotojams 5% savo metinių pajamų skirti Europos kino ir televizijos filmų finansavimui, 60% šio finansavimo skiriant filmams bet kuria oficialiąja Ispanijos Karalystės kalba ( 3 ).

3.

Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tokia nacionalinės teisės nuostata yra suderinama su „Televizijos be sienų“ direktyva, EB sutartyje numatytomis pagrindinėmis laisvėmis bei EB valstybės pagalbos teise.

4.

Neabejotina, kad atsakymas į šį klausimą yra svarbus daugelio valstybių narių kultūros politikai bei visai Bendrijai ir jis sukels reikšmingų ekonominių pasekmių. Jau vien aktyvus nemažos dalies valstybių narių vyriausybių dalyvavimas procese Teisingumo Teisme rodo, kokį susidomėjimą kelia ši byla.

5.

Bendrijos teisės pagrindą šioje byloje, be įvairių EB sutarties nuostatų, sudaro Direktyva 89/552/EEB ( 4 ), dar vadinama „Televizijos be sienų“ direktyva, pakeista ( 5 ) Direktyva 97/36/EB ( 6 ).

6.

Direktyvos 89/552 II skyriuje numatytoms bendrosioms nuostatoms priskiriama 3 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta:

„Valstybės narės nepraranda teisės reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos transliuotojai šios direktyvos reguliuojamose srityse laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių.“

7.

Direktyvos 89/552 III skyriuje „Skatinimas kurti ir platinti televizijos programas”, be kita ko, randami 4, 5 ir 6 straipsniai.

8.

Direktyvos 89/552 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės, jei įmanoma, ir taikydamos atitinkamas priemones, užtikrina, kad vykdydami 6 straipsnio reikalavimus transliuotojai Europos kūriniams paliktų didesnę savo programų transliavimui skirto laiko dalį <…>. Atsižvelgiant į transliuotojų tikslus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas, ši laiko dalis turi būti didinama palaipsniui ir vadovaujantis tinkamais kriterijais.“

9.

Direktyvos 89/552 5 straipsnyje numatyta tokia taisyklė:

„Tais atvejais, kai galima, ir panaudodamos tinkamas priemones valstybės narės garantuoja, kad transliuotojai ne mažiau kaip 10% savo programų laiko skirtų Europos kūriniams <…> arba valstybės narės nuožiūra ne mažiau kaip 10% savo programų biudžeto. Tokių laiko paskirstymo proporcijų reikia siekti palaipsniui, nustačius tinkamus kriterijus ir atsižvelgiant į tai, kad transliuotojai turi įsipareigojimus savo žiūrovams teikti informacinio, švietimo, kultūrinio ir pramoginio pobūdžio programas; jų reikia siekti skiriant tinkamą dalį dabartiniams kūriniams, t. y. kūriniams, kurie yra transliuojami penkerius metus nuo jų sukūrimo.“

10.

Direktyvos 89/552 6 straipsnyje apibrėžtos šios sąvokos:

„1.   Šiame skyriuje „Europos kūriniai“ yra:

<…>

2.   1 dalies a ir b punktuose minėti kūriniai daugiausia yra tie kūriniai, kuriuos sukuria autoriai ir kūrėjai, gyvenantys 1 dalies a ir b punktuose minėtose vienoje ar daugiau valstybių narių, jeigu jie atitinka vieną iš toliau nurodytų trijų sąlygų:

11.

Direktyvos 89/552 13, 19, 22, 23 ir 26 konstatuojamosiose dalyse sakoma:

<…>

<…>

12.

Papildomai reikia paminėti Direktyvos 97/36 44 ir 45 konstatuojamąsias dalis, kuriose numatyta:

13.

2005 m. spalio 20 d. Paryžiuje buvo priimta Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo ( 7 ), prie kurios, be Europos Bendrijos, prisijungė ir dauguma jos valstybių narių ( 8 ). UNESCO konvencija įsigaliojo

14.

UNESCO konvencijos preambulėje, be kita ko, nurodoma, kad „kultūrų įvairovė yra žmonijos išskirtinė savybė“ ( 9 ), o „kultūrų įvairovė yra bendras žmonijos paveldas ir kad ją reikia branginti bei išsaugoti visų labui“ ( 10 ). Preambulėje taip pat pripažįstama, kad „kultūrų įvairovė yra labai svarbi, siekiant visiškai įgyvendinti Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose visuotinai pripažintuose dokumentuose įtvirtintas žmogaus teises bei pagrindines laisves“ ( 11 ). Preambulėje taip pat nurodoma, kad „kalbų įvairovė yra svarbi kultūrų įvairovės dalis“ ( 12 ).

15.

Remiantis UNESCO konvencijos 1 straipsniu, jos tikslai, be kita ko, yra:

<…>“

16.

UNESCO konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje kaip vienas pagrindinių principų numatytas suverenumo principas; nustatydama:

„Atsižvelgiant i Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas ir tarptautinės teisės principus, valstybės narės turi suverenias teises priimti politikos nuostatas ir priemones, siekiant apsaugoti ir skatinti kultūrų raiškos įvairovę savo teritorijoje.“

17.

UNESCO konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje Konvencijos Šalys:

„<…> vadovaudamosi Jungtinių Tautų Chartija, tarptautinės teisės principais ir visuotinai pripažintais žmogaus teisių dokumentais, patvirtina savo suverenią teisę rengti ir įgyvendinti kultūros politikos kryptis bei patvirtinti priemones, skirtas kultūrų raiškos įvairovei apsaugoti bei skatinti <…>.“

18.

UNESCO konvencijos 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Kiekviena Šalis, įgyvendindama <…> kultūros politikos kryptis ir priemones <…>, gali patvirtinti priemones, skirtas kultūrų raiškos įvairovei savo šalies teritorijoje apsaugoti ir skatinti.

2.   Šios priemonės gali apimti:

<…>“

19.

UNESCO konvencijos 20 straipsnyje reglamentuojamas šios Konvencijos santykis su „kitomis sutartimis“:

„1.   „Šalys pripažįsta, kad jos turi sąžiningai vykdyti pagal šios Konvencijos ir kitų sutarčių, kurių šalys jos yra, nuostatas prisiimtus įsipareigojimus. Taigi Šalys, nesilaikydamos šios Konvencijos subordinacijos su kitomis sutartimis:

2.   Nė viena šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip keičianti Šalių teises ir įsipareigojimus pagal sutartis, kurių šalys jos yra.“

20.

Tarp Ispanijos teisės aktų televizijos ir kino srityje yra 1994 m. liepos 12 d. Įstatymas Nr. 25/1994 ( 13 ), kuriuo į Ispanijos teisės sistemą buvo perkelta Direktyva 89/552. Šio įstatymo 5 straipsnis „Europos kūriniai“ buvo ne kartą keistas. Šioje byloje taikytina šio straipsnio redakcija įtvirtinta Įstatymu Nr. 22/1999 ( 14 ) bei antra papildoma nuostata, priimta Įstatymu Nr. 15/2001 ( 15 ).

21.

Šios redakcijos Įstatymo Nr. 25/1994 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Televizijos transliuotojai bent 51% savo metinio eterio laiko turi skirti Europos audiovizualiniams kūriniams.

Televizijos transliuotojai, atsakingi už savo laidų tinklelio sudarymą, kurių programose numatyti šiuolaikiniai, t. y. ne senesni kaip sukurti prieš septynerius metus, pilnametražiai kino filmai, mažiausiai 5% ankstesnių metų pajamų, remiantis apskaitos duomenimis, turi skirti Europos trumpametražiams ir pilnametražiams kino ir televizijos filmams, įskaitant ir numatytus Įstatymo dėl kino ir audiovizualinio sektoriaus vystymo ir plėtros 5 straipsnio 1 dalyje, finansuoti. 60% šio finansavimo skiriama kūriniams, sukurtiems bet kuria oficialiąja Ispanijos kalba.

Šios nuostatos prasme televizijos filmais laikomi audiovizualiniai kūriniai, panašūs į pilnametražius kino filmus, t. y. ne trumpesni kaip 60 minučių vientisi kūriniai su atomazga, bet išsiskiriantys tuo, kad jie komerciškai neplatinami kino salėse. Veiklos pajamomis laikomos audito patikrintose veiklos ataskaitose nurodytos iš programos rodymo ir televizijos kanalo ar kanalų eksploatavimo gautos pajamos, dėl kurių kyla pareiga.

Vyriausybė, išklausiusi visų suinteresuotųjų sektorių atstovų nuomonę, gali nutarimu nustatyti, kokią trukmę turi atitikti audiovizualinis kūrinys, kad jį būtų galima laikyti televizijos filmu.“

22.

2004 m. liepos 9 d. Karaliaus dekretu Nr. 1652/2004 buvo patvirtintas „Nutarimas, nustatantis privalomas investicijas išankstiniam Europos ir Ispanijos pilnametražių ir trumpametražių kino ir televizijos filmų finansavimui“ ( 16 ). Šiame nutarime numatytos Įstatymo Nr. 25/1994 5 straipsnio 1 dalies, nustatančios Europos kino kūrinių finansavimą, įgyvendinimo nuostatos, o pirmiausia šis nutarimas reglamentuoja, kaip apskaičiuoti televizijos transliuotojų veiklos pajamas bei Europos kino kūrinių įsigijimo kvotas. Pagal šio nutarimo 7 straipsnio 1 dalį, vertinant išankstinio finansavimo pareigą, gali būti atsižvelgiama į visas išlaidas, kurių patyrė televizijos transliuotojas kurdamas savo produktus, įsigydamas juos, kurdamas bendrus produktus bei įgydamas teises transliuoti audiovizualinius kūrinius.

23.

Dėl proceso nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiama tokia papildoma informacija: Ispanijoje privatinės teisės reguliuojami juridiniai asmenys, kurių interesus paveikia bendras nuostatas numatantis nutarimas, turi teisę ginčyti tokias bendras nuostatas ir prašyti pripažinti jas negaliojančiomis. Jeigu šios bendros nuostatos buvo priimtos Ministrų tarybos, jas galima tiesiogiai skųsti tik Tribunal Supremo administracinių bylų skyriui. Jis vykdo vyriausybės aktų teisėtumo kontrolę.

24.

2004 m. rugsėjo 16 d.UTECA pateikė skundą Ispanijos Tribunal Supremo ginčydama Karaliaus dekretą Nr. 1652/2004 ir prašydama pripažinti jį negaliojančiu.

25.

Skundu siekiama, kad tiek Karaliaus dekretas, tiek teisės normos, kuriomis jis grindžiamas, būtų netaikomi, nes jais, UTECA nuomone, pažeidžiamos įvairios Ispanijos konstitucijos bei Bendrijos teisės nuostatos.

26.

UTECA reikalavimams prieštarauja Ispanijos valstybės administracija ( 17 ), Federación de Asociaciones de Productores Audiovisuales Españoles (toliau – FAPAE), kuri yra privatinės teisės reguliuojama Ispanijos audiovizualinių kūrinių gamintojų asociacija, bei Entidad de Gestión de Derechos de los Productores Audiovisuales (toliau – EGEDA) – Audiovizualinių kūrinių gamintojų teisių valdymo įstaiga.

27.

2007 m. balandžio 18 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo , Tribunal Supremo sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos tris prejudicinius klausimus:

28.

Vykstant procesui Teisingumo Teisme UTECA, FAPAE, EGEDA, Graikijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės, Europos Bendrijų Komisija bei ELPA priežiūros institucija pateikė rašytines bei žodines pastabas. Be to, Belgijos, Italijos, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės pateikė rašytines pastabas.

29.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu Tribunal Supremo prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 89/552 3 straipsnį. Iš esmės Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti, ar valstybė narė gali nustatyti televizijos transliuotojams pareigą kiekvienais metais tam tikrą veiklos pajamų procentą, viršijantį direktyvos 4 ir 5 straipsniuose numatytą dalį, skirti išankstiniam Europos kino ir televizijos filmų finansavimui. Kitais žodžiais tariant, prašoma nustatyti leistino reguliavimo ribas, kurias valstybėms narėms suteikia „Televizijos be sienų“ direktyva Europos kūrinių finansavimo ar išankstinio finansavimo atveju.

30.

Pagal Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalį šios direktyvos reguliuojamose srityse valstybės narės turi teisę jų jurisdikcijai priklausantiems televizijos programų transliuotojams nustatyti griežtesnes ar išsamesnes taisykles.

31.

Tokia nuostata liudija, kad „Televizijos be sienų“ direktyva iki galo nesuderina televizijos transliuotojams taikomų taisyklių, o paprasčiausia nustato minimalius jų transliuojamų laidų reikalavimus ( 18 ).

32.

Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad valstybės narės griežtesnes ar išsamesnes televizijos transliuotojams taikytinas taisykles gali priimti tik „Televizijos be sienų“ direktyvos taikymo srityje. Taip galima būtų spręsti iš Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalies formuluotės, mininčios šios direktyvos „reguliuojamas sritis“. Tačiau iš tiesų tokia nuostata tik padeda paaiškinti, kad direktyvos taikymo srityje valstybės narės turi teisę net viršyti minimalius Bendrijos įstatymų leidėjo nustatytus standartus. Be to, akivaizdu, kad taip pat leidžiama priimti nacionalinės teisės aktus, taikytinus televizijos transliuotojams kitose nei „Televizijos be sienų“ direktyvos reguliavimo srityse ( 19 ).

33.

Taigi atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą nesvarbu, ar tokie nacionalinės teisės aktai, kokie yra Ispanijos teisės aktai, kurie numato taisykles dėl tam tikrų Europos filmų išankstinio finansavimo, patenka į „Televizijos be sienų“ direktyvos reguliavimo sritį, ar yra visiškai su šia sritimi nesusiję. Bet kuriuo atveju matyti, jog valstybės narės turi teisę viršyti minimalius direktyvoje nustatytus standartus.

34.

Tačiau valstybių narių priimamos „griežtesnės ar išsamesnės taisyklės“ neturi prieštarauti direktyvos turiniui ir tikslui bei negali pažeisti kitų Bendrijos teisės nuostatų ( 20 ). Tolesnėse pastraipose tiriamas šių ribojimų poveikis valstybių narių diskrecijai.

35.

„Televizijos be sienų“ direktyva nenustato jokių konkrečių Europos kūrinių finansavimo ar išankstinio finansavimo taisyklių ( 21 ).

36.

Ir atvirkščiai, direktyva nedraudžia valstybėms narėms tokių taisyklių įtraukti į savo nacionalinės teisės aktus. Direktyvoje nesant jokių atitinkamų nuostatų, negalima daryti išvados, kad valstybėms narėms būtų draudžiama priimti tokius teisės aktus. Atvirkščiai, remiantis „Televizijos be sienų“ direktyvos preambule, ji nekeičia valstybių narių kompetencijos numatyti laidų finansavimą bei programų turinį ( 22 ).

37.

Taigi, priešingai nei teigia UTECA ir Lenkijos vyriausybė, valstybių narių diskrecija pagal Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalį neapsiriboja kvotų Europos kūrinių transliavimo televizijoje nustatymu bei tokių daugiau ar mažiau griežtų ar išsamių kvotų įtraukimu į nacionalinės teisės aktus. Skatindamos Europos kūrinių platinimą bei kūrimą, valstybės narės neribojamos Direktyvos 89/552 4 ir 5 straipsniuose numatytomis priemonėmis.

38.

Atvirkščiai, „griežtesnių ar išsamesnių taisyklių“, kurias valstybės narės gali priimti pagal Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalį, sąvoka apima itin platų galimų nacionalinių priemonių spektrą. Pats Bendrijos teisės aktų leidėjas, 1997 m. priėmęs „Televizijos be sienų“ direktyvos pakeitimus ir Direktyvos 97/36 44 konstatuojamojoje dalyje išvardydamas įvairias aplinkybes bei pateikdamas sąvoką „be kita ko“, aiškiai nurodė, kad šis sąrašas nėra nebaigtinis ( 23 ). Direktyvos 97/36 45 konstatuojamojoje dalyje netgi aiškiai minimas prisidėjimas prie „investicijų į Europos kūrinių kūrimą“.

39.

Taigi iš „Televizijos be sienų“ direktyvos negali būti kildinamas bendras išankstinį finansavimą numatančių tokių nacionalinės teisės aktų, kokie yra Ispanijos teisės aktai, draudimas ( 24 ).

40.

UTECA nuomone, Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalis valstybėms narėms leidžia priimti griežtesnes taisykles tik tam tikriems nacionaliniams televizijos transliuotojams, kuriems pavesta atsižvelgti į visuomenės interesus. Anot jos, ši nuostata turi būti aiškinama kartu su Protokolu dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos ( 25 ).

41.

Aš šiai nuomonei nepritariu. Televizijos transliuotojų skirstymas į privačius ir visuomeninius televizijos transliuotojus ar televizijos transliuotojus, kuriems pavesta atsižvelgti į visuomenės interesus, „Televizijos be sienų“ direktyvoje nenumatomas. Jokio pagrindo tokiam skirstymui nerasime ir šiuo atveju paminėtinoje Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalies formuluotėje.

42.

Priėmęs direktyvos pakeitimus 1997 metais, Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė, kad kai kuriems televizijos transliuotojams gali būti pavedama atsižvelgti į visuomenės interesus, kurie galėtų apimti ir pareigą prisidėti prie investicijų į Europos kūrinių kūrimą ( 26 ).

43.

Tačiau tokia nuostata nereiškia, kad tik iš tų televizijos transliuotojų, kuriems pavesta tenkinti visuomenės interesą, teisės aktais gali būti reikalaujama vykdyti išankstinį Europos kūrinių finansavimą. Atvirkščiai, valstybės narės taip pat gali nuspręsti tokią įstatyminę pareigą numatyti visiems į jų jurisdikciją patenkantiems televizijos transliuotojams, taip prisidedant prie veiksmingiausio Europos kūrinių platinimo kvotų realizavimo (žr. Direktyvos 89/552 4 ir 5 straipsnius) ( 27 ).

44.

Taigi iš „Televizijos be sienų“ direktyvos negali būti kildinamas draudimas įtraukti privačius televizijos transliuotojus į nacionalinę išankstinio finansavimo sistemą, kokia nustatyta Ispanijoje.

45.

Vertinant „Televizijos be sienų“ direktyvos tikslus, jos preambulė liudija, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas ypatingą dėmesį skyrė Europos televizijos programų ir Europos audiovizualinių kūrinių kūrimo skatinimui ( 28 ). Tai atsispindi ir direktyvos III skyriuje, kuriame, vadovaujantis jo pavadinimu, kalbama ne tik apie skatinimą platinti televizijos programas, bet taip pat ir apie skatinimą jas kurti.

46.

Nacionalinė reguliavimo sistema, pagal kurią televizijos transliuotojai privalo prisidėti prie išankstinio tam tikrų Europos kino filmų ir televizijos filmų finansavimo, skatina Europos televizijos programų ir audiovizualinių kūrinių kūrimą ir atitinkamai yra suderinama su „Televizijos be sienų“ direktyvos tikslais ( 29 ). Be to, ji pateisinama ir bendraisiais interesais Teisingumo Teismo praktikos pagrindinių teisių srityje prasme ( 30 ).

47.

Be to, „Televizijos be sienų“ direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytų minimalių Europos kūrinių platinimo televizijoje kvotų įvykdymas būtų menamas, jei dėl finansavimo trūkumo nebūtų sukuriama pakankamai Europos kūrinių. Nacionalinės teisės aktais imdamosi priemonių, skirtų pagerinti Europos kūrinių kūrimo finansavimą, valstybės narės netiesiogiai prisideda ir prie minėtų kvotų įvykdymo.

48.

Taigi specifinis direktyvos tikslas skatinti Europos kūrinių platinimą televizijoje kartu skatint jų kūrimą nepažeidžiamas tokiais nacionalinės teisės aktais, kuriais televizijos transliuotojai įpareigojami prisidėti prie tam tikrų Europos filmų išankstinio finansavimo ( 31 ).

49.

Išankstinio finansavimo sistema taip pat neprieštarauja pagrindiniam direktyvos tikslui užtikrinti televizijos transliavimo paslaugų teikimo laisvę Europoje ( 32 ).

50.

Apskritai griežtesnių nacionalinių taisyklių taikymas nebūtinai pažeidžia direktyvos tikslą užtikrinti televizijos transliavimo paslaugų teikimo laisvę ( 33 ).

51.

Šiuo atveju grėsmė, kad šis tikslas bus pažeistas, yra dar mažesnė, nes užsienio televizijos transliuotojams, kurių programos yra transliuojamos Ispanijoje, išankstinio finansavimo taisyklės bet kuriuo atveju nėra taikomos.

52.

Kalbant apie Ispanijoje įsisteigusius televizijos transliuotojus, reikia pripažinti, kad jie privalo prisidėti prie išankstinio Europos kūrinių finansavimo, tačiau tai neturi jokio tiesioginio poveikio programų tinklelio formavimui. Priešingai, Ispanijos teisės numatyta išankstinio finansavimo pareiga tik padeda veiksmingiau įgyvendinti Direktyvos 89/552 4 ir 5 straipsniuose numatytas Europos kūrinių platinimo kvotas, kurios privalomos visiems Bendrijoje įsteigtiems televizijos transliuotojams.

53.

Bet kuriuo atveju galima teigti, kad išankstinio finansavimo pareiga netiesiogiai paveikia televizijos transliuotojų programų tinklelio formavimą, nes ji veikia jų biudžetą. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiga skirti 5% pajamų išankstiniam finansavimui veikia tik pakankamai mažą televizijos transliuotojų biudžeto dalį, jos poveikis yra pernelyg nežymus ir atsitiktinis ( 34 ), kad galėtų reikšmingai pažeisti programų tinklelio formavimo laisvę bei trukdyti įgyvendinti laisvę teikti jų pasirinktas televizijos transliavimo paslaugas direktyvos prasme.

54.

Taigi tokie nacionalinės teisės aktai kaip Ispanijoje, pagal kuriuos televizijos transliuotojai privalo prisidėti prie tam tikrų Europos kūrinių išankstinio finansavimo, nepažeidžia „Televizijos be sienų“ direktyvos tikslų.

55.

Siekdama išsamumo, aptarsiu dar dvi specifines problemas, į kurias, pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą, atkreipė dėmesį Tribunal Supremo, bei kurios jam sukėlė abejonių dėl išankstinio finansavimo sistemos, kokia įtvirtinta Ispanijoje, suderinamumo su „Televizijos be sienų“ direktyva.

56.

Pirmiausia savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Tribunal Supremo pabrėžė, kad Ispanijos televizijos transliuotojams numatyta išankstinio finansavimo pareiga taikoma ne visiems Europos kūriniams „Televizijos be sienų“ direktyvos 6 straipsnio prasme, bet tik tam tikrai jų daliai, t. y. kino ir televizijos filmams, kurių trukmė neviršija 60 minučių ir kurių nesudaro kelios serijos.

57.

Kaip jau minėjau ( 35 ), „Televizijos be sienų“ direktyvoje nėra nė vienos nuostatos, kuri įpareigotų valstybes nares savo nacionalinėje teisėje reguliuoti Europos kūrinių finansavimą ar išankstinį finansavimą. Todėl joje taip pat nėra nė vienos nuostatos, nurodančios, kurie Europos kūriniai gali ar privalo būti tokios nacionalinės išankstinio finansavimo sistemos objektas. Taigi valstybės narės gali iš esmės laisvai nustatyti konkrečias nacionalines išankstinio finansavimo taisykles bei numatyti, kuriems darbams bus skiriamas toks privalomas išankstinis finansavimas.

58.

Tačiau Bendrijos teisės ribojimai gali kilti iš vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principo, kuris yra vienas bendrųjų Bendrijos teisės principų ( 36 ), ir valstybės narės privalo jo laikytis taikydamos Bendrijos teisę ( 37 ). Kadangi, kaip jau minėta, Ispanijos teisėje numatyta išankstinio finansavimo sistema yra skirta skatinti Europos kūrinių kūrimą, ji patenka į „Televizijos be sienų“ direktyvos taikymo sritį ( 38 ).

59.

Vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas ( 39 ).

60.

Nekyla abejonių, jog Ispanijos teisės aktuose, reglamentuojančiuose išankstinį finansavimą, nevienodai vertinami kino filmai ir televizijos filmai, kurių trukmė viršija 60 minučių, ir kiti kūriniai, įskaitant televizijos serialus. Ar šios situacijos yra panašios, ar skirtingos ir ar teisės aktai, reglamentuojantys išankstinį finansavimą, gali būti objektyviai pagrįsti, priklauso nuo daugelio aplinkybių, kurias vertindamas nacionalinės teisės aktų leidėjas turi tam tikrą diskreciją ( 40 ).

61.

„Televizijos be sienų“ direktyva, be kita ko, pabrėžia poreikį skatinti nepriklausomus kūrėjus ( 41 ). Išankstinio finansavimo sistema taip pat gali būti tinkama suteikti paramą tiems kūriniams, kuriuos kurti yra santykinai brangiau ar ypač sudėtinga. Abiem požiūriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad kino filmai ir televizijos filmai, kurių trukmė viršija 60 minučių, negali būti prilyginami kitiems kūriniams, ypač televizijos filmams, kuriuos sudaro kelios serijos, arba išvadą, kad nevienodas požiūris yra bet kuriuo atveju objektyviai pagrįstas.

62.

Tačiau dėl ribotos Teisingumo Teismui pateiktos informacijos neįmanoma pateikti galutinės išvados. Tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali įvertinti šias faktines aplinkybes pagrindinėje byloje ir pritaikyti joms Bendrijos teisę ( 42 ).

63.

Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Tribunal Supremo taip pat nurodė, kad išankstinio finansavimo pareiga tenka visiems televizijos transliuotojams, į kurių programas įtraukti šiuolaikiniai pilnametražiai kino filmai, net jei kino filmai sudaro minimalią programų tinklelio dalį ar itin retai į jį įtraukiami ( 43 ).

64.

Kaip jau minėta ( 44 ), valstybės narės gali iš esmės laisvai nustatyti konkrečias nacionalines išankstinio finansavimo taisykles. Taigi jos gali nuspręsti, kuriems televizijos transliuotojams nustatyti privalomo išankstinio finansavimo pareigą.

65.

Bet kuriuo atveju ribojimai Bendrijos teisėje gali kilti iš jau minėto vienodo požiūrio ( 45 ) bei proporcingumo principų ( 46 ).

66.

Pirmiausia, kalbant apie vienodo požiūrio principą, pastebėtina, kad Ispanijos sistemoje numatyta vienoda visų televizijos transliuotojų pareiga prisidėti prie išankstinio Europos kino ir televizijos filmų išankstinio finansavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar televizijos transliuotojų, kurių programų tinklelyje kino filmai sudaro tik minimalią dalį, padėtis gali būti prilyginama kitų televizijos transliuotojų padėčiai. Jei prilyginimas negalimas, teismas turės patikrinti, ar jų suvienodinimas išankstinio finansavimo sistemos požiūriu vis dėlto gali būti objektyviai pagrįstas. Nacionalinės teisės aktų leidėjas šiuo klausimu taip pat turi tam tikrą vertinimo laisvę ( 47 ).

67.

Kalbant apie proporcingumo principą, jis reikalauja, kad priimami teisės aktai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina šių teisės aktų teisėtiems tikslams įgyvendinti; esant galimybei pasirinkti tarp kelių tinkamų priemonių, turi būti pasirenkama mažiausiai apsunkinanti, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams ( 48 ). Turėdamas tai omenyje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar Europos kūrinių išankstinio finansavimo pareiga yra pernelyg didelė tiems televizijos transliuotojams, kurių programų tinklelyje kino filmai sudaro tik minimalią jo dalį, net jei 5% pajamų sudaro tik santykinai mažą šių televizijos transliuotojų biudžeto dalį.

68.

Vadovaujantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, galutinė išvada šiuo klausimu negalima. Tačiau, kaip jau minėjau ( 49 ), vien prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali įvertinti šias faktines aplinkybes pagrindinėje byloje ir pritaikyti joms Bendrijos teisę.

69.

Apibendrindama konstatuoju, kad:

70.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakoma taip, kaip siūlau, reikėtų atsakyti ir į antrąjį klausimą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės norėtų sužinoti, ar valstybės narės televizijos transliuotojams gali nustatyti įstatyminę pareigą 60% privalomos išankstiniam finansavimui skirtos sumos skirti Europos pilnametražiams ir trumpametražiams kino ir televizijos filmams oficialiąja tos valstybės narės kalba ( 50 ).

71.

Remiantis antrojo prejudicinio klausimo formuluote, šis klausimas susijęs su Direktyvos 89/552 aiškinimu ir diskriminacijos draudimu Bendrijos teisėje.

72.

Kaip jau nurodžiau dėl Direktyvos 89/552 nagrinėdama pirmąjį prejudicinį klausimą ( 51 ), šia direktyva nereikalaujama nacionalinėje teisėje nustatyti jokių reikalavimų filmų finansavimui ar išankstiniam finansavimui. Vis dėlto tokie nacionalinės teisės aktai turi būti suderinami su Bendrijos teise ir ypač su EB sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis ( 52 ). Todėl antrąjį klausimą toliau nagrinėsiu tik šiuo aspektu.

73.

Kadangi antrasis prejudicinis klausimas susijęs su EB 12 straipsnyje nustatytu bendruoju nediskriminavimo principu, reikia priminti, kad ši nuostata savarankiškai taikoma tik Bendrijos teisės reglamentuojamose situacijose, kurioms Sutartis nenumato konkrečių nediskriminavimo taisyklių ( 53 ). Kadangi, kaip nurodoma toliau, ši byla yra susijusi su keliomis EB sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis, EB 12 straipsnio nebūtina nagrinėti.

74.

Ispanijos išankstinio finansavimo taisyklės reikalauja, kad televizijos transliuotojai tam tikrą savo pajamų dalį skirtų Europos pilnametražiams ir trumpametražiams kino ir televizijos filmams viena iš oficialiųjų Ispanijos kalbų.

75.

Teoriškai tokie filmai gali būti sukurti visose valstybėse narėse. Tačiau praktikoje, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, didžioji dalis tokių filmų sukuriama Ispanijoje ( 54 ). Tam, kad būtų įmanoma sukurti filmą viena iš oficialiųjų Ispanijos kalbų, aktoriai, režisierius, operatorius, asistentai ir kiti darbuotojai turi pakankamai gerai mokėti šią kalbą. Jų kalbos žinios (aktorių – bet kuriuo atveju) turėtų būti tokio lygio, kaip žmogaus, kuriam ši kalba yra gimtoji ( 55 ). Bendrijos mastu šios sąlygos gali būti įvykdytos Ispanijoje arba jas gali įvykdyti ispanai.

76.

Todėl pakankamai detaliai galima būtų nagrinėti Ispanijos teisės aktus, reglamentuojančius išankstinį finansavimą, netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės požiūriu, kaip siūlo Tribunal Supremo ir kai kurie proceso dalyviai. Vis dėlto, toks tyrimas klaidingai apribotų nagrinėjimą vien objektyviomis Ispanijos numatytos taisyklės pasekmėmis, t. y. faktu, kad televizijos transliuotojai tam tikra dalimi yra skatinami investuoti į nacionalinius filmų projektus ir tuo pat metu neskatinami investuoti į užsienio filmų projektus. Tačiau netiesioginės diskriminacijos sąvoka turėtų būti aiškinama labai plačiai, kad būtų galima įvertinti visas Ispanijos teisės aktų poveikio kryptis, ypač jų poveikį laisvam asmenų, kuriančių filmus Europoje ar padedančių juos kurti, judėjimui.

77.

Todėl Ispanijos teisės aktų poveikis turėtų būti analizuojamas bendrai pagrindinių laisvių, t. y. laisvės teikti paslaugas (EB 49 ir 50 straipsniai), įsisteigimo laisvės (EB 43 straipsnis), laisvo kapitalo judėjimo (EB 56 straipsnio 1 dalis) ir darbuotojų judėjimo laisvės (EB 39 straipsnis) ribojimo požiūriu. Kaip bendrai pripažįstama, visos šios pagrindinės laisvės apima tiek diskriminavimo, tiek apribojimų draudimą ( 56 ). Netiesioginės diskriminacijos ir apribojimų atskyrimas nėra nusistovėjęs. Netiesioginė diskriminacija kartais laikoma tiesiog specifiniu pagrindinių laisvių ribojimo atveju ( 57 ). Šį požiūrį patvirtina ir tai, kad trijų iš keturių pagrindinių laisvių atveju straipsnių tekstas mini ne diskriminacijos, o tik apribojimų sąvoką (EB 43 ir 49 straipsniai bei EB 56 straipsnio 1 dalis). Teismo praktikoje apribojimų ir netiesioginės diskriminacijos pateisinimas taip pat iš esmės vertinamas vadovaujantis tokiais pačiais kriterijais ( 58 ).

78.

Laisvei teikti paslaugas (EB 49 ir 50 straipsniai) visų pirma daromas poveikis, Ispanijos televizijos transliuotojams norint įsigyti teises transliuoti filmus, sukurtus kitų valstybių narių kūrėjų ( 59 ). Kadangi Ispanijos išankstinio finansavimo sistema reikalaujama, kad televizijos transliuotojai finansuotų filmus viena iš oficialiųjų Ispanijos kalbų, šiems televizijos transliuotojams tampa mažiau patrauklu įsigyti teises transliuoti filmus kitomis kalbomis, nes į tokių teisių transliuoti filmus įgijimą neatsižvelgiama nustatant išankstinio finansavimo pareigą. Tai pirmiausia neigiamai veikia užsienio kūrėjų filmus. Kita vertus, užsienio kūrėjams tampa mažiau patrauklu siūlyti transliavimo teises į jų filmus Ispanijoje, nes jie nėra sukurti viena iš Ispanijos oficialiųjų kalbų.

79.

Kaip teisingai pastebėjo Komisija, laisvė teikti paslaugas gali būti veikiama ir kitu aspektu: jei aktoriai, režisieriai ir kiti filmą kuriant dalyvaujantys asmenys nelaikomi darbuotojais, jie filmo kūrėjui teikia paslaugas EB 49 straipsnio prasme. Dėl tokios Ispanijos išankstinio finansavimo sistemos jos filmų kūrėjai iš esmės skatinami kurti filmus Ispanijos oficialiosiomis kalbomis. Taigi Ispanijos kūrėjams tampa mažiau patrauklu kviesti užsienio aktorius, režisierius ir kitą personalą į savo kuriamus filmus, nes šie asmenys silpniau mokės vieną iš oficialiųjų Ispanijos kalbų nei šios šalies piliečiai. Atitinkamai tokiems asmenims tampa sunkiau siūlyti savo paslaugas Ispanijos kūrėjų kuriamiems filmams.

80.

Dėl šių priežasčių tokia išankstinio finansavimo sistema, kokia numatyta Ispanijoje, riboja laisvę teikti paslaugas.

81.

Tokia išankstinio finansavimo sistema, kokia numatyta Ispanijoje, gali dviem būdais veikti ir įsisteigimo laisvę (EB 43 straipsnis).

82.

Viena vertus, Ispanijos televizijos transliuotojams tampa mažiau patrauklu įsigyti kitų valstybių narių filmų kūrimo bendroves ar, kalbant apie bendrus produktus, įsigyti jose akcijų daugumą ( 60 ). Kai tokių užsienio filmų kūrėjų kuriamų filmų kalba nėra viena iš oficialiųjų Ispanijos kalbų, į jų veiklą negali būti atsižvelgiama vertinant, kaip Ispanijos televizijos transliuotojai vykdo išankstinio finansavimo pareigą, numatytą šios valstybės teisės aktuose ( 61 ).

83.

Kita vertus, užsienio filmų kūrėjams ir režisieriams tampa mažiau patrauklu įsisteigti Ispanijoje ar čia įkurti savo filialus ar dukterines bendroves. Jeigu jų kuriami filmai yra kitomis kalbomis nei viena iš Ispanijos oficialiųjų kalbų, jie negali pasinaudoti šios šalies išankstinio finansavimo sistemos privalumais.

84.

Dėl šių abiejų priežasčių tokia išankstinio finansavimo sistema, kokia numatyta Ispanijoje, riboja įsisteigimo laisvę.

85.

Laisvas kapitalo judėjimas (EB 56 straipsnio 1 dalis) paveikiamas, jei televizijos transliuotojai suteikia finansavimą kitų valstybių filmų kūrimo bendrovėms, pavyzdžiui, vykdydami bendrus projektus, arba paprasčiausia įsigydami akcijų jose be reikšmingos įtakos tokių bendrovių valdymui ( 62 ).

86.

Tokia išankstinio finansavimo sistema, kokia numatyta Ispanijoje, neskatina Ispanijos televizijos bendrovių investuoti į tokias užsienio bendroves. Jei tokių užsienio filmų gamybos bendrovių kuriami filmai yra kitomis kalbomis nei viena iš Ispanijos oficialiųjų kalbų, į jų veiklą neatsižvelgiama vertinant, kaip televizijos transliuotojai vykdo Ispanijos teisės nustatytą išankstinio finansavimo pareigą. Tai riboja laisvą kapitalo judėjimą ( 63 ).

87.

Jei aktoriai, režisieriai ir kiti asmenys, dalyvaujantys kuriant filmą, yra filmo kūrėjo darbuotojai, teikia jam paslaugas subordinacijos principo pagrindu ir už tai gauna atlygį, jie laikytini darbuotojais EB 39 straipsnio prasme. Anksčiau aptartos paslaugų teikimo laisvės nuostatos jiems taikomos mutatis mutandis ( 64 ): išankstinio finansavimo sistema skatina Ispanijos kino kūrėjus daugiausia kurti filmus viena iš Ispanijos oficialiųjų kalbų. Atitinkamai Ispanijos kūrėjams tampa mažiau patrauklu įdarbinti užsieniečius, nes paprastai šie asmenys silpniau mokės vieną iš oficialiųjų Ispanijos kalbų nei Ispanijos piliečiai. Taigi užsieniečiams tampa sunkiau gauti Ispanijos filmų kūrėjų siūlomą darbą. Šitaip apribojama užsieniečių darbuotojų judėjimo laisvė.

88.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika ( 65 ), priemonė, kuri apriboja vieną iš EB sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių, pateisinama tik tada, jeigu ja siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jeigu ji grindžiama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tokiu atveju šis apribojimas turi būti tinkamas nagrinėjamam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas būtina jį pasiekti.

89.

Kalbant paprastai, pagrindinių laisvių apribojimu turi būti siekiama teisėto tikslo ir jis turi atitikti proporcingumo principą ( 66 ).

90.

Ispanijos teisės aktais, reglamentuojančiais išankstinį finansavimą, siekiama skatinti Europos filmų viena iš oficialiųjų Ispanijos kalbų kūrimą.

91.

Tai, kad šiuo atveju kalbama apie pripažinimo vertą tikslą, išplaukia ne tik iš „Televizijos be sienų“ direktyvos. Pagal direktyvos preambulę valstybės narės turi galėti nevaržomai nustatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, „visų pirma remdamosi kalbos kriterijais“, kad būtų „sudarytos sąlygos aktyvios konkrečios kalbos vartojimo politikos vykdymui“ ( 67 ). Kai 1997 m. direktyva buvo pakeista, Bendrijos teisės aktų leidėjas dar kartą pabrėžė, kad valstybės narės gali nustatyti išsamesnes ir griežtesnes taisykles, įskaitant „taisykles, susijusias su kalbos politikos tikslų siekimu“ ( 68 ).

92.

Toks atviras „Televizijos be sienų“ direktyvoje įtvirtintas požiūris skatinant tam tikrų kalbų vartojimą yra glaudžiai susijęs su pastangomis toliau skatinti valstybių narių nepriklausomą kultūrinę raidą, ypač tose valstybėse narėse, kurios turi nedidelius gamybos pajėgumus arba ribotą kalbinę erdvę, ir taip išsaugoti Bendrijos kultūrų įvairovę ( 69 ).

93.

Šis požiūris buvo sutvirtintas Mastrichto sutartimi ( 70 ) ir šiuo metu jis atsispindi pirminėje teisėje. Taigi Bendrija prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu pabrėždama bendrą kultūros paveldą (EB 151 straipsnio 1 dalis). Ji remia valstybių narių veiksmus, be kita ko, siekiant Europos tautų kultūros ir istorijos geresnio pažinimo ir populiarinimo, kartu ir meninės bei literatūrinės kūrybos srityse, įskaitant audiovizualinę sritį (EB 151 straipsnio 2 dalis). Gerbti ir skatinti savo kultūrų įvairovę visose srityse, įskaitant Bendrijos priimamus teisės aktus audiovizualinių paslaugų srityje, yra viena pagrindinių Bendrijos užduočių (EB 151 straipsnio 4 dalis). Ji yra Europos Sąjungos pagarbos savo valstybių narių nacionaliniam savitumui išraiška (ES 6 straipsnio 3 dalis).

94.

Gerbti ir skatinti savo kultūrų įvairovę kultūros srityje Europos Sąjungai taip svarbu ir todėl, kad būtent ši įvairovė yra Europos ir Europos kultūros skiriamasis bruožas. Todėl „vienybės įvairovėje“ idėja yra vienas iš Europos Sąjungos kertinių principų ( 71 ), o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje ( 72 ) nurodyta, kad Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę.

95.

Kultūrų įvairovės svarba buvo pabrėžta ir tarptautiniu lygiu UNESCO konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo ( 73 ). UNESCO konvencijoje aiškiai įtvirtinta, kad kalbų įvairovė yra svarbi kultūrų įvairovės dalis ( 74 ).

96.

Europos Komisija pagarbą kalbų įvairovei taip pat laiko viena iš pamatinių Europos Sąjungos vertybių ( 75 ). Be to, Europos Sąjungos Taryba neseniai patvirtino, kad turėtų būti gerbiama Europos kalbų įvairovė ( 76 ).

97.

Kalbos kultūrinis aspektas tikrai neapsiriboja vien literatūrine sritimi. Audiovizualinėje srityje jis taip pat itin svarbus siekiant kultūrų išsaugojimo, plėtros bei skleidžiant apie jas deramą informaciją. Jei dėl ekonominių priežasčių audiovizualiniai kūriniai, kaip antai pilnametražiai ir trumpametražiai kino filmai bei televizijos filmai, būtų kuriami vienintele kalba ar tik keliomis plačiausiai paplitusiomis kalbomis, tai neabejotinai reikštų kultūrų įvairovės praradimą. Nors vėlesni filmo sinchroniniai vertimai į skirtingas kalbas leidžia jį suprasti platesnei auditorijai, tai visiškai nekeičia tokio filmo kultūrinės kilmės ar vertybių, kuriomis filmas grindžiamas ir kurias jis skleidžia.

98.

Dėl šios priežasties UNESCO konvencija pabrėžia valstybių suverenią teisę priimti priemones, skirtas apsaugoti ir skatinti kultūrų raiškos įvairovę, įskaitant priemones kultūros paslaugų sektoriuje ( 77 ). Konvencija aiškiai leidžia susitariančiosioms šalims priimti priemones, susijusias su tokių paslaugų srityje vartojamos kalbos apsauga ( 78 ).

99.

Bendrija ir tos valstybės narės, kurios yra UNESCO konvencijos susitariančiosios šalys, įsipareigojo atsižvelgti į šią konvenciją aiškindamos bei taikydamos kitas sutartis, taigi, be kita ko, ir EB sutartį ( 79 ).

100.

Žvelgiant į ilgametę Teisingumo Teismo praktiką matyti, jog EB sutarties kontekste toks atsižvelgimas į Konvenciją visai įmanomas. Pagal šią praktiką „tam tikri su kultūros plėtra susiję tikslai“, kaip antai nacionalinio istorinio ir meninio paveldo saugojimas ( 80 ), viešasis interesas, kad istorinę reikšmę turinčios vietos ir objektai būtų tinkamai naudojami, bei tai, kad apie šalies meno ir kultūros paveldą būtų skleidžiama kuo platesnė informacija ( 81 ), pripažįstami privalomais viešojo intereso pagrindais ( 82 ).

101.

Šiuo atveju taip pat svarbu paminėti, jog Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad filmų kūrimo skatinimas ( 83 ), radijo ir televizijos kūrimas bei pliuralizmo šiose srityse išsaugojimas ( 84 ), tam tikro lygio radijo ir televizijos programų kokybės išlaikymas ( 85 ) yra pagrindai, kurie pateisina pagrindinių teisių ribojimą. Teisingumo Teismas taip pat iš esmės pripažino, kad valstybės narės turi teisę skatinti savo nacionalines ir oficialiąsias kalbas ( 86 ).

102.

Remdamasi tuo kas išdėstyta, manau, kad Ispanijos įstatymų leidėjas siekia teisėto tikslo, nustatydamas priemones, kurios skirtos remti Europos kūrinių gamybą, itin skatindamas Europos pilnametražių ir trumpametražių kino ir televizijos filmų bet kuria oficialiąja Ispanijos kalba, kūrimą.

103.

Taip pat reikia įvertinti, ar Ispanijos teisės aktais, reglamentuojančiais išankstinį finansavimą, teisėto tikslo siekiama proporcingomis priemonėmis. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad televizijos transliuotojams nustatytos pareigos turi būti tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti ( 87 ).

104.

Televizijos transliuotojams nustatyta pareiga kasmet prisidėti prie išankstinio Europos pilnametražių ir trumpametražių kino ir televizijos filmų kūrimo bet kuria oficialiąja Ispanijos kalba yra neabejotinai tinkama priemonė siekiant išsaugoti tą kalbą ir kartu Ispanijos ar jos dalies kultūrą bei skatinti jų plėtrą ir skleidimą kine ir televizijoje ( 88 ).

105.

Aš taip pat manau, kad aptariamomis priemonėmis, kurios saugo ir skatina valstybės narės ar Europos Sąjungos regiono kalbą ar kultūrą, visuomet prisideda bendrai prie Europos kultūros skatinimo.

106.

Vis dėlto vertėtų detaliau išanalizuoti, ar tokie Ispanijos teisės aktai yra būtini pasiekti siekiamą tikslą ir ar jie neviršija to, kas būtina.

107.

Komisijos nuomone, Ispanijos teisės aktai yra pernelyg bendro pobūdžio ir pernelyg neapibrėžti. Komisija kritikuoja tai, kad nėra nustatyti objektyvūs ir patikrinami kriterijai, kurie užtikrintų, kad išankstinio finansavimo taisyklė būtų taikoma tik pilnametražiams ir trumpametražiams kino ir televizijos filmams, laikytiniems „kultūros produktais“.

108.

Reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas Distribuidores Cinematográficos byloje jau yra atmetęs Ispanijos teisės aktų, reglamentuojančių filmų kūrimo skatinimą, pateisinimą, remdamasis tuo, kad jie, be kita ko, skatino „nacionalinius filmus, neatsižvelgiant į jų turinį ar kokybę“ ( 89 ). Generalinis advokatas W. Van Gerven taip pat apgailestavo dėl „kokybės kontrolės“ nebuvimo nagrinėjamuose Ispanijos teisės aktuose ( 90 ).

109.

Vis dėlto, mano nuomone, sprendimas Distribuidores Cinematográficos netaikytinas šioje byloje.

110.

Manau, kad ši byla negali būti visiškai sulyginama su byla Distribuidores Cinematográficos. Toje byloje nagrinėtoje nuostatoje nuoroda į „Ispanijos filmus“ sieta tik su valstybe nare, kurioje filmas buvo sukurtas. Tačiau šioje byloje skiriamasis kriterijus yra kalba. Turint omenyje anksčiau minėtą kalbos svarbą kultūrų išsaugojimui ir plėtrai bei deramam žinių apie kultūrą skleidimui, ab inition negalima paneigti kalbos kriterijaus ir kultūros ryšio ( 91 ). Taigi, priešingai nei sprendime Distribuidores Cinematográficos, šioje byloje nagrinėjami Ispanijos teisės aktai, reglamentuojantys išankstinį finansavimą, negali būti iš karto atmetami kaip protekcionistinė priemonė, priimta vien dėl ekonominių priežasčių.

111.

Neatsižvelgiant į tai, ar ši byla gali būti lyginama su Distribuidores Cinematográficos byla, taip pat vertėtų skirti dėmesį neigiamoms pasekmėms, kurias kultūros ir žiniasklaidos srityse sukelia turinio bei kokybės kontrolė, viršijanti kalbos kriterijaus ribas.

112.

Atviroje ir pliuralistinėje visuomenėje kultūros samprata yra itin plati. Todėl yra daug kultūros išraiškos formų, be kita ko, ir audiovizualiniame sektoriuje. Išskyrus keletą išskirtinių pavyzdžių ( 92 ), nesusijusių su šia byla, mano nuomone, neįmanoma nustatyti objektyvių, ypač pagrįstų kriterijų, leidžiančių nustatyti, kas yra kultūra ar juo labiau – kas turėtų būti laikoma kultūros produktu, kuriam galėtų būti skiriama parama. Bet kokios pastangos tai padaryti kelia grėsmę, kad bus apsiribota tradiciniais pavyzdžiais ir ignoruojama naujesnių kultūrinių krypčių dinamika bei visuomenės mažumų kultūrinė veikla.

113.

Net jei kažkas nuspręstų įtvirtinti objektyvius kriterijus, skirtus nustatyti, ar pilnametražis, ar trumpametražis kino filmas, ar televizijos filmas laikytinas „kultūros produktu“ ( 93 ) ar „kokybišku filmu“ ( 94 ), tokių kriterijų praktinis įgyvendinimas susidurtų su didelėmis biurokratinėmis kliūtimis. Siekiant užtikrinti minimalų teisinio saugumo lygį, valstybės paskirtai ekspertų grupei ar valstybės patvirtintai institucijai galų gale gali tekti nustatyti, ar į filmų projektus turi būti atsižvelgiama nustatant televizijos transliuotojų išankstinio finansavimo pareigą. Tai susijusiems kūrėjams ir menininkams gali sukelti įspūdį, kad jų filmų projektams taikoma išankstinė valstybės cenzūra.

114.

Visa tai neatima iš valstybių narių vertinimo laisvės ( 95 ) siekiant susieti filmų kūrimo skatinimą su turiniui ar kokybei taikomais kriterijais. Tačiau manau, kad iš Bendrijos teisės, ypač iš pagrindinių laisvių, nekyla jokia pareiga valstybėms narėms neišvengiamai susieti kultūros skatinimą su turiniui ar kokybei taikomais kriterijais.

115.

Šia prasme Komisija, naudodamasi savo didele diskrecija ( 96 ), suteikiant leidimą valstybės pagalbai, skirtai kultūrai remti ir paveldui išsaugoti (EB 87 straipsnio 3 dalies d punktas), taip pat gali laikytis griežto požiūrio ir leisti tik tokias priemones, kurios susijusios su tiksliau apibrėžtais „kultūros produktais“ ( 97 ). Tokia Komisijos leidimų praktika valstybės pagalbos srityje vis dėlto nekeičia kitų EB sutarties nuostatų aiškinimo, ypač nuostatų, susijusių su pagrindinėmis laisvėmis. Niekas nedraudžia valstybėms narėms srityse, nesusijusiuose su valstybės pagalba, atsisakyti papildomų turiniui ar kokybei taikomų kriterijų ir skatinti kultūrą kuo plačiau.

116.

Taigi Bendrijos teisė nebūtinai reikalauja, kad išankstinio finansavimo sistema, kokia numatyta Ispanijoje, būtų pateisinama tik tuomet, kai ji taikoma objektyviais ir patikrinamais kriterijais apibrėžtiems pilnametražiams ir trumpametražiams kino ir televizijos filmams, laikytiniems „kultūros objektais“ ar „kokybiškais filmais“, kuriems itin reikalinga parama.

117.

Galiausiai reikia pažymėti, kad, remiantis pateikta informacija, televizijos transliuotojams nustatytos finansinės pareigos pagal Ispanijos išankstinio finansavimo sistemą nėra visiškai neproporcingos siekiamam tikslui. 3% dydžio ( 98 ) metinių pajamų procentas, kurį Ispanijos televizijos transliuotojai turi skirti išankstiniam filmų viena iš Ispanijos oficialiųjų kalbų finansavimui, yra santykinai nedidelis. Be to, Ispanijos sistema nereikalauja, kad televizijos transliuotojai išankstinį finansavimą skirtų vien filmams viena iš oficialiųjų Ispanijos kalbų. Nustatydama 60:40 kvotą, ji suteikia jiems nemažą laisvę investuoti į Europos filmų kitomis kalbomis projektus. Remiantis kai kurių proceso dalyvių pareiškimais Teisingumo Teismo posėdyje, televizijos transliuotojai taip pat gali investuoti į bendrus projektus, kurių galutinis produktas pateikiamas keliomis lygiavertę reikšmę turinčiomis kalbomis ( 99 ).

118.

Atsižvelgdama į tai prieinu prie išvados, kad tokia išankstinio finansavimo sistema, kokia yra Ispanijoje, yra tinkama siekiant kalbos ir kultūros politikos tikslų ir neviršija to, kas reikalinga šiam tikslui pasiekti. Be to, ji nesukuria neproporcingos naštos televizijos transliuotojams.

119.

Apibendrinant reikia konstatuoti:

120.

Savo trečiuoju klausimu Tribunal Supremo prašo paaiškinti pagalbos, kuri suteikta valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių, sąvoką EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tai, kad valstybė narė įstatymiškai įpareigoja televizijos transliuotojus tam tikrą ankstesnių metų veiklos pajamų dalį skirti išankstiniam Europos pilnametražių ir trumpametražių kino ir televizijos filmų bet kuria oficialiąja tos valstybės narės kalba finansavimui, yra valstybės pagalba. Šis klausimas grindžiamas Tribunal Supremo prezumpcija, kad dauguma filmų, kuriems skiriamas išankstinis finansavimas pagal Įstatymą Nr. 25/1994 ( 100 ), yra sukuriami Ispanijos kino pramonės ( 101 ).

121.

Visos proceso šalys, išskyrus UTECA, mano, kad šioje byloje nesuteikta valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme. Aš pritariu tokiai nuomonei.

122.

Tam, kad valstybės priemonė būtų laikoma pagalba pagal EB sutartį, turi būti įvykdomos keturios sąlygos, kylančios iš EB 87 straipsnio 1 dalies ( 102 ). Priemonė turi būti finansuojama valstybės arba iš jos valstybinių išteklių (pirmoji sąlyga), ja turi būti suteiktas pranašumas įmonei (antroji sąlyga), priemonė turi būti selektyvi (trečioji sąlyga) ir turėti neigiamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, iškraipantį konkurenciją (ketvirtoji sąlyga) ( 103 ).

123.

Šioje byloje ypatingas dėmesys turi būti skirtas pirmajai sąlygai, t. y. ar finansavimas teikiamas valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių.

124.

Vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, sprendžiant dėl valstybės pagalbos iš esmės nėra svarbu, ar pagalbą tiesiogiai teikia valstybė, ar valstybės įsteigtos arba paskirtos viešosios arba privačios įstaigos. Kitaip EB 87 ir 88 straipsnių reikalavimų būtų galima išvengti įsteigiant nepriklausomas institucijas, atsakingas už pagalbos paskirstymą ( 104 ).

125.

Tačiau suteiktas pranašumas gali būti laikomas valstybės pagalba tik tada, jeigu jis, viena vertus, tiesiogiai ar netiesiogiai finansuojamas iš valstybės išteklių, ir, kita vertus, priskiriamas valstybei ( 105 ).

126.

Priešingai nei mano UTECA, naujausia teismo praktika, būtent sprendimai GEMO, Pearle, Forum 187 ir Laboratoires Boiron, visiškai nepakeitė tokių reikalavimų. Sprendime Pearle, pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nenustatė valstybės pagalbos EB 87 straipsnio prasme, nes nebuvo finansavimo iš valstybės išteklių ( 106 ). Sprendime GEMO privilegijos buvo suteiktos iš sumų, gautų iš mokesčių ir administruojamų valstybės institucijų, taigi jos neabejotinai finansuotos iš valstybės išteklių, ir tolesnis nagrinėjimas nebuvo reikalingas ( 107 ). Sprendimuose Forum 187 ir Laboratoires Boiron aplinkybės buvo panašios, privilegijos suteiktos netaikant mokestinės prievolės ( 108 ). Tose bylose, nors valstybės nemokėjo pinigų, jos konkrečiai atsisakė pajamų.

127.

Šioje byloje Įstatymo Nr. 25/1994 5 straipsnio 1 dalies nauja redakcija, kuria Ispanijos televizijos transliuotojams nustatyta pareiga prisidėti prie išankstinio filmų finansavimo, yra neabejotinai Ispanijos Karalystės valstybinė priemonė. Todėl Ispanijos valstybė gali būti apkaltinta teikianti naudą, kurią pagal šią sistemą gauna filmų kūrėjai ( 109 ).

128.

Tačiau pagal šią sistemą nėra nei tiesioginio, nei netiesioginio valstybės lėšų perdavimo filmų kūrėjams. Žinoma, reikia pripažinti, jog valstybės piniginių lėšų pervedimas nėra būtinas, kad jos būtų perduotos ( 110 ). Nors tokiu lėšų pervedimu nereikalaujama pinigų išmokėjimo iš valstybės turto, tačiau šie išankstiniam filmų finansavimui skirti pinigai turi būti bent jau prieinami valstybei ( 111 ) arba sukurti jai kokią nors finansinę naštą ( 112 ) prieš tai, kai jie išmokami susijusiems filmų kūrėjams. To šioje byloje nėra.

129.

Pirma, pagal nagrinėjamą sistemą tik susijusių televizijos transliuotojų skirtas finansavimas yra naudojamas išankstiniam filmų finansavimui, neatsižvelgiant į tai, ar filmus sukūrė jų, ar trečiųjų šalių kūrėjai. Kiek galima nustatyti, Ispanijos valstybė šių finansinių išteklių nekontroliuoja, ir neturi galimybės paveikti jų panaudojimą. Taigi negali būti teigiama, kad ji disponuoja šiomis lėšomis.

130.

Antra, išankstinė filmų finansavimo sistema nesukelia jokios finansinės naštos Ispanijos valstybei. Tokia finansinė našta nekyla valstybei visų pirma vien todėl, kad televizijos transliuotojai dėl tokios įstatyminės pareigos prisidėti prie išankstinio Europos filmų finansavimo gali gauti mažesnį pelną, taigi sumažėtų Ispanijos surenkami mokesčiai ( 113 ). Bet koks priežastinis ryšys tarp išankstinio filmų finansavimo ir sumažėjusių įplaukų iš mokesčių yra pernelyg netiesioginis ir neapibrėžtas, kad būtų galima teigti, jog parama filmų kūrėjams teikiama iš valstybės lėšų. Taigi ši byla iš esmės skiriasi nuo bylų, kuriose naudą, gaunamą iš valstybės, sudaro tam tikros mokesčių lengvatos konkrečioms įmonėms ar jų atleidimas nuo mokesčių, kai sumažėjusios valstybės pajamos iš mokesčių yra pakankamai aiškiai numanomos ir sutampa su suteikta nauda ( 114 ).

131.

Pagal šią išankstinę filmų finansavimo sistemą Ispanijos valstybė tik įstatymu nustato pareigą tam tikroms įmonėms, televizijos transliuotojams, tam tikrą dalį finansinių lėšų skirti konkrečiam tikslui – išankstiniam Europos pilnametražių ir trumpametražių kino filmų ir televizijos filmų tam tikra kalba finansavimui. Su šia sistema susiję valstybės nustatyti įpareigojimai televizijos transliuotojams gali suteikti ekonominės naudos tam tikriems filmų kūrėjams, tačiau ši nauda yra finansuojama ne iš valstybės išteklių, o iš susijusių televizijos transliuotojų lėšų ( 115 ).

132.

Šiai išvadai neprieštarauja ir tai, kad tarp Ispanijos televizijos transliuotojų, kurie privalo skirti išankstinį finansavimą filmams, be kelių privačių įmonių, yra ir viešosios teisės reglamentuojamų transliuotojų ( 116 ). Lėšos, kurias administruoja viešosios įmonės ar viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, tam tikrais atvejais gali būti laikomos valstybės lėšomis ( 117 ). Vis dėlto taip yra ne visuomet ir ne automatiškai ( 118 ), bet tik tais atvejais, kai jų lėšos yra nuolat kontroliuojamos valstybės ir gali būti kompetentingų nacionalinių institucijų naudojamos ( 119 ).

133.

Dauguma atvejų viešosios teisės reglamentuojami televizijos transliuotojai turi tam tikrą autonomiją nuo valstybės, kuri juos saugo nuo valstybės įsikišimo ne tik sudarant programų tinklelį, bet ir kalbant apie savo išlaidas. Jei tokia autonomija suteikta ir Ispanijos viešosios teisės reglamentuojamiems transliuotojams, – tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – jų piniginės lėšos tikrai neturėtų būti laikomos valstybės ištekliais EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ( 120 ).

134.

Tačiau net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad Ispanijos viešosios teisės reglamentuojami transliuotojai gali būti paveikti valstybės jiems sprendžiant dėl savo išlaidų, vertėtų turėti omenyje, kad bet kuriuo atveju lėšų išankstiniam filmų finansavimui priskyrimas nėra specifinio valstybės poveikio viešosios teisės reglamentuojamiems transliuotojams rezultatas, iš kurio būtų galima spręsti apie užslėptą pagalbos teikimą. Iš tikro tokia pareiga kyla iš bendros įstatymo nustatytos sistemos, kurios veikimas neapsiriboja viešosios teisės reglamentuojamais transliuotojais, bet apima nemažą skaičių privačių televizijos transliuotojų.

135.

Naujoji Įstatymo Nr. 25/1994 5 straipsnio 1 dalies redakcija neskiria privačių ir viešųjų televizijos transliuotojų. Todėl ši nuostata gali būti sulyginta su visais kitais valstybės teisės aktais, kuriais siekiama bendrojo intereso, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos ar saugumo keliuose tikslų, kurie taikomi ir privatiems, ir viešiesiems subjektams.

136.

Pavyzdžiui, įstatymo nuostata, numatanti, kad motociklų vairuotojai turi dėvėti šalmus, nereiškia, kad taip suteikiama pagalba įmonėms, kurios tokius šalmus gamina ar parduoda, nors dalį tokių šalmų gali įsigyti valstybė savo policijos tarnyboms. Net jei valstybė narė priimtų teisės aktus, nurodančius, kad tokie šalmai turi būti pagaminti vietinių gamintojų, tai keltų problemų ne dėl valstybės pagalbos, o turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į pagrindines laisves vidaus rinkoje, ypač laisvą prekių judėjimą.

137.

Tas pats taikytina ir nagrinėjamai sistemai, pagal kurią Ispanijos televizijos transliuotojai, siekiant bendrojo intereso, yra įpareigoti dalį savo lėšų skirti Europos kūrinių išankstiniam finansavimui. Vien tai, kad tam tikri subjektai turi išlaidų pagal įstatymo sukurtą sistemą, ir trečiosios šalys iš to gauna naudą, nėra pakankama, kad tokia sistema būtų laikoma valstybės pagalba EB 87 ir 88 straipsnių prasme. Bendrijos teisės poveikis tokios sistemos atžvilgiu turi būti vertinamas atsižvelgiant į pagrindines laisves vidaus rinkoje ( 121 ).

138.

Taigi darytina išvada, kad tokia išankstinio finansavimo sistema, kokia numatyta Ispanijoje, nėra valstybės pagalba, suteikta valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

139.

Remdamasi tuo kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Ispanijos Tribunal Supremo klausimus atsakyti taip: