1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma patikslinti Direktyvos 91/439/EEB ( 2 ), kuri leidžia valstybei narei atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai jo turėtojui pirmosios valstybės narės teritorijoje taikoma teisės vairuoti apribojimo, galiojimo sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo priemonė, 8 straipsnio 2 ir 4 dalių apimtį.

2. 

Šios bylos ypatumas yra tai, kad pažymėjimas buvo išduotas asmeniui tuo metu, kai jo atžvilgiu dėl prieš išduodant šį pažymėjimą padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo vykdoma šio asmens tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra.

3. 

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šiomis aplinkybėmis valstybė narė, kurios teritorijoje buvo priimta atėmimo priemonė, gali atsisakyti pripažinti taip išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą.

4. 

Šioje išvadoje bus siūloma Teisingumo Teismui Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalis aiškinti taip, kad valstybė narė turi teisę atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, jei šis pažymėjimas buvo išduotas tuo metu, kai po anksčiau pirmosios valstybės narės teritorijoje padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo vykdoma turėtojo tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra.

5.

Siekiant palengvinti asmenų judėjimą Bendrijos viduje arba jų apsigyvenimą ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra išlaikę vairavimo egzaminą, Direktyva 91/439 buvo įtvirtintas abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principas ( 3 ).

6.

Nustatant minimalius vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimus šioje direktyvoje, be kita ko, siekiama pagerinti kelių eismo saugumą Europos Sąjungos teritorijoje ( 4 ).

7.

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:

„Vairuotojo pažymėjimai, be to, yra išduodami tik kandidatams į vairuotojus:

8.

Direktyvoje 91/439 visų pirma numatyta, kad vairuotojo pažymėjimai neišduodami ir neatnaujinami kandidatams į vairuotojus ar vairuotojams, priklausomiems nuo alkoholio arba psichotropinių medžiagų.

9.

Šios direktyvos III priedo 14.1 punkte nustatyta:

„Vairuotojo pažymėjimai neišduodami ir neatnaujinami kandidatams į vairuotojus ar vairuotojams, priklausomiems nuo alkoholio, arba asmenims, kurie negali susilaikyti negėrę ir vairuoja būdami neblaivūs.“

10.

To paties priedo 15 punkte numatyta:

„Vairuotojo pažymėjimai neišduodami ir neatnaujinami kandidatams į vairuotojus ar vairuotojams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų, arba tiems, kurie nėra nuo jų priklausomi, bet reguliariai jomis piktnaudžiauja, neatsižvelgiant į tai, kokios kategorijos vairuotojo pažymėjimo jie prašo.“

11.

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad joks asmuo negali turėti daugiau kaip vieno vairuotojo pažymėjimo.

12.

Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalyje paaiškinama, kad valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, galiojimo sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo turėtojui.

13.

Šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„Valstybė narė gali atsisakyti pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuriam ankstesnės valstybės teritorijoje taikoma viena iš 2 dalyje nurodytų priemonių.

Valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą kandidatui į vairuotojus, kuriam tokia priemonė taikoma kitoje valstybėje narėje.“

14.

Nutarimo dėl leidimo asmenims dalyvauti kelių eisme (Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straßenverkehr, toliau – Nutarimas dėl vairuotojo pažymėjimų) 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems Sąjungai priklausančios valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, leidžiama vairuoti automobilį Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

15.

Tačiau, remiantis Nutarimo dėl vairuotojo pažymėjimų 28 straipsnio 4 dalies 3 punktu, šis leidimas netaikomas asmenims, kurių vairuotojo pažymėjimai Vokietijos teritorijoje buvo laikinai arba visam laikui teismo atimti arba atimti administracinės institucijos vykdant sprendimą nedelsiant arba įsigaliojus sprendimui.

16.

Remiantis Nutarimo dėl vairuotojo pažymėjimų 46 straipsniu, paaiškėjus, kad vairuotojo pažymėjimo turėtojas netinkamas vairuoti transporto priemones, už vairuotojo pažymėjimus atsakinga institucija turi iš jo atimti teisę vairuoti, visų pirma sunkaus ar pakartotinio kelių eismą reglamentuojančių taisyklių ar baudžiamosios teisės nuostatų pažeidimo atvejais.

17.

Be to, Kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „jeigu asmuo nėra tinkamas vairuoti transporto priemonę, už vairuotojo pažymėjimus atsakinga institucija turi iš jo atimti teisę vairuoti. Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo atveju atėmimas – net jei vykdomas pagal kitas nuostatas – prilyginamas teisės naudotis vairuotojo pažymėjimu Vokietijoje praradimui <…>“.

18.

2004 m. rugsėjo 18 d. F. Weber, gyvenantį Vokietijos teritorijoje, patikrino kelių eismo priežiūros pareigūnai. Per patikrinimą buvo konstatuota, kad jis yra apsvaigęs nuo kanapių ir amfetaminų. Dėl šio pažeidimo 2004 m. lapkričio 17 d. administraciniu sprendimu, įsiteisėjusiu 2004 m. gruodžio 4 d., Zygeno-Vitgenšteino rajonas jam skyrė baudą ir vienam mėnesiui atėmė teisę vairuoti.

19.

2004 m. lapkričio 18 d. Čekijos valdžios institucijos F. Weber, išlaikiusiam vairavimo egzaminą 2004 m. lapkričio 16 d., išdavė vairuotojo pažymėjimą.

20.

Dėl 2004 m. rugsėjo 18 d. padaryto pažeidimo Zygeno-Vitgenšteino rajono administracinė institucija (Ordnungsamt des Kreises Siegen-Wittgenstein) pradėjo procedūrą, skirtą patikrinti F. Weber tinkamumą vairuoti. Apie pradėtą procedūrą jis buvo informuotas 2005 m. sausio 7 d. ir atidavė savo Vokietijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą kompetentingoms administracinės valdžios institucijoms 2005 m. vasarį.

21.

2005 m. kovo 17 d. Sprendimu, įsiteisėjusiu 2005 m. balandžio 6 d., Zygeno-Vitgenšteino rajono administracinė institucija nusprendė atimti iš F. Weber Vokietijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paaiškina, kad F. Weber per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo atlikti medicininį psichologinį patikrinimą, kad įrodytų savo tinkamumą vairuoti, ir kad Vokietijos administracinės valdžios institucijos nežinojo, jog jis turi Čekijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

23.

2006 m. sausio 6 d. važiuodamas viešuoju keliu Vokietijoje, jis buvo patikrintas policijos, kuriai pateikė Čekijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

24.

Po šio patikrinimo Amtsgericht Siegen (Zygeno apylinkės teismas) 2006 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu nuteisė F. Weber už aplaidų vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo. Dėl šio sprendimo F. Weber pateikė apeliacinį skundą Landgericht Siegen (Zygeno apygardos teismas, Vokietija).

25.

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Siegen nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvą 91/439 – 1 straipsnio 2 dalį kartu su 8 straipsnio 2 ir 4 dalimis – reikia aiškinti taip, kad valstybei narei draudžiama nepripažinti teisės vairuoti, kuria naudojamasi remiantis kitos valstybės narės išduotu vairuotojo pažymėjimu, ir tuo pačiu panaikinti tokio vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl to, kad pirmoje valstybėje narėje iš šio vairuotojo pažymėjimo turėtojo buvo atimta teisė vairuoti po to, kai kitoje valstybėje narėje jam buvo išduotas vadinamasis „antrasis“ ES vairuotojo pažymėjimas, jei teisės vairuoti atėmimas pagrįstas įvykiu ar pažeidimu, įvykusiu prieš tai, kai kita valstybė narė išdavė vairuotojo pažymėjimą?“

26.

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalis reikia aiškinti taip, kad valstybė narė turi teisę atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, jei šis pažymėjimas buvo išduotas tuo metu, kai dėl anksčiau pirmosios valstybės narės teritorijoje padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo vykdoma pažymėjimo turėtojo tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra.

27.

Norėčiau priminti, kad pagrindinėje byloje asmuo, turintis Vokietijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kelių eismo taisyklių pažeidimą padarė Vokietijos teritorijoje. Praėjus maždaug mėnesiui po pažeidimo padarymo, šiam asmeniui Čekijoje buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, o tuo metu dėl šio pažeidimo buvo vykdoma jo tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra ir galiausiai ši procedūra baigėsi Vokietijoje išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimu.

28.

Taigi kyla klausimas, ar Vokietijos valdžios institucijos turi pripažinti galiojančiu antrą pažymėjimą, įgytą vykstant minėtai procedūrai.

29.

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti teismo praktiką, įtvirtintą 2004 m. balandžio 29 d. Sprendime Kapper ( 5 ), 2006 m. balandžio 6 d. Nutartyje Halbritter ( 6 ) ir 2006 m. rugsėjo 28 d. Nutartyje Kremer ( 7 ).

30.

Minėtoje byloje Kapper Teisingumo Teismas, kuris jau buvo nusprendęs, kad abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo pareiga galioja netaikant jokių formalumų ir nesuteikia valstybėms narėms veiksmų laisvės dėl priemonių šiai pareigai įvykdyti ( 8 ), pabrėžė abipusio pripažinimo principą.

31.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad priimančioji valstybė narė neturi teisės tikrinti kitoje valstybėje narėje įgyto vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų. Todėl priimančioji valstybė narė privalo pripažinti taip išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą ( 9 ).

32.

Tačiau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad egzistuoja šio abipusio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo išimtis, išplaukianti iš paties Direktyvos 91/439 teksto. Šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyta, kad valstybė narė gali atsisakyti pripažinti bet kurio kitoje valstybėje narėje įgyto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, kai jo turėtojui pirmosios valstybės narės teritorijoje taikoma teisės vairuoti apribojimo, galiojimo sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo priemonė.

33.

Teisingumo Teismas turėjo progą paaiškinti šią nuostatą minėtose bylose Kapper, Halbritter ir Kremer.

34.

Pirmiausia jis nurodė, kad kadangi minėta nuostata nukrypsta nuo abipusio pripažinimo principo, ji turi būti aiškinama siaurai ( 10 ). Jis taip pat patikslino, kad aplinkybės, kurioms esant vairuotojo pažymėjimo galiojimas gali būti nepripažintas pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalis, neapsiriboja atveju, kai šio pažymėjimo turėtojas prašo jį pakeisti. Šia nuostata taip pat siekiama sudaryti valstybei narei sąlygas savo teritorijoje taikyti nacionalinės teisės nuostatas vairuotojo pažymėjimų atėmimo, galiojimo sustabdymo ar panaikinimo srityje, kai šio pažymėjimo turėtojas, pavyzdžiui, padarė pažeidimą ( 11 ).

35.

Toliau Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybė narė negali remtis minėta nuostata tam, kad neapibrėžtam laikui atsisakytų pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, kai šio pažymėjimo turėtojui pirmosios valstybės narės teritorijoje buvo taikoma apribojimo priemonė. Jis paaiškino, kad kai draudimo prašyti naujo pažymėjimo laikotarpis priimančiosios valstybės narės teritorijoje yra pasibaigęs, Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytas draudimas, kad ši valstybė narė ir toliau atsisakytų pripažinti bet kurį kitos valstybės narės vėliau išduotą vairuotojo pažymėjimą ( 12 ).

36.

Toks aiškinimas a fortiori teisingas, kai vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonė buvo paskirta netaikant draudimo tam tikrą laikotarpį prašyti naujo pažymėjimo ( 13 ). Tokiu atveju priimančioji valstybė narė turi pripažinti kitos valstybės narės po atėmimo priemonės išduotą vairuotojo pažymėjimą. Priimančioji valstybė narė galėtų pasinaudoti galimybe taikyti Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį tik dėl suinteresuotojo asmens pažeidimo, padaryto gavus naują vairuotojo pažymėjimą ( 14 ).

37.

Minėtose bylose Kapper, Halbritter ir Kremer vairuotojo pažymėjimų, kurių pripažinimas buvo užginčytas, turėtojai savo pažymėjimus buvo gavę po atėmimo priemonės arba pasibaigus draudimo prašyti naujo pažymėjimo laikotarpiui. Buvo atliktos kontrolės priemonės, už pažeidimą buvo nubausta, taigi apribojimo priemonės veikimas buvo pasibaigęs.

38.

Tačiau nagrinėjamoje byloje yra kitaip, nes F. Weber atveju kalbama apie asmenį, kuris padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą Vokietijoje ir įgijo naują vairuotojo pažymėjimą Čekijos teritorijoje tuo metu, kai jo atžvilgiu Vokietijos teritorijoje dėl šio pažeidimo buvo vykdoma jo tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra. Skirtingai nuo Teisingumo Teismo anksčiau išspręstų bylų, naujas pažymėjimas pagrindinėje byloje buvo išduotas po pažeidimo padarymo ir prieš priimant atėmimo priemonę dėl šio pažeidimo.

39.

Todėl priemonės, kuriomis užtikrinama, kad pavojų keliantis asmuo negalėtų dalyvauti kelių eisme, dar nebuvo priimtos ir, bet kuriuo atveju, šios priemonės dar nebuvo nustojusios galioti.

40.

Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad, kaip išplaukia iš Direktyvos 91/439 III priedo 14.1 ir 15 punktų, draudžiama išduoti arba atnaujinti vairuotojo pažymėjimus asmenims, priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, arba asmenims, kurie nors ir nėra nuo jų priklausomi, bet reguliariai juos vartoja arba jais piktnaudžiauja.

41.

Mano nuomone, pagal šios direktyvos III priedo 14.1 ir 15 punktus Vokietijos teisėje numatyta procedūra, taikoma padarius pažeidimą, siekiama tiksliai nustatyti, pavyzdžiui, atliekant kraujo tyrimus ir stebint asmenį, ar šis vis dar vartoja alkoholį ar narkotikus.

42.

Be to, kai pažeidimas padaromas valstybės narės teritorijoje, tik ji turi teisę paskirti sankciją už šį pažeidimą ir prireikus taikyti tokio asmens atžvilgiu vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonę su galimu draudimu tam tikrą laikotarpį prašyti naujo pažymėjimo.

43.

Todėl tokiu atveju manyčiau, kad Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalimis turi būti suteikta galimybė valstybei narei, kurios teritorijoje vykdoma asmens tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra, nepripažinti kitos valstybės narės vairuotojo pažymėjimo, išduoto vykstant šiai procedūrai.

44.

Pirmiausia procedūra valstybėje narėje, kurios teritorijoje pažeidimas buvo padarytas, skirta įvertinti, ar asmuo kelia pavojų. Tačiau naujas pažymėjimas jam buvo išduotas neatlikus išsamių testų, kuriuos numato Vokietijos teisė.

45.

Taigi naujojo vairuotojo žymėjimo galiojimo pripažinimas prieštarautų Direktyvos 91/439 tikslui gerinti kelių eismo saugumą.

46.

Antra, suinteresuotasis asmuo, gaudamas naują vairuotojo pažymėjimą, galėtų išvengti sankcijų, kurios jam galėtų būti skirtos už kurios nors valstybės narės teritorijoje padarytą pažeidimą.

47.

Galiausiai vairuotojo pažymėjimo išdavimas tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, prieštarauja Direktyvos 91/439 7 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Iš tiesų šiuo procedūros etapu suinteresuotasis asmuo, gaudamas naują vairuotojo pažymėjimą, dar turėjo Vokietijos Federacinės Respublikos išduotą vairuotojo pažymėjimą.

48.

Tačiau šiuo straipsniu aiškiai siekiama užkirsti kelią tokiems kaip F. Weber veiksmams. Iš pagrindinės bylos aplinkybių išplaukia, kad šis asmuo, padaręs kelių eismo taisyklių pažeidimą, stengėsi išvengti sankcijų nuvykdamas į kitą valstybę narę, kad joje gautų naują vairuotojo pažymėjimą ( 15 ). Toks elgesys turi aiškių piktnaudžiavimo požymių.

49.

Kitaip tariant, jei Vokietijos Federacinė Respublika būtų įpareigota pripažinti pažymėjimą, išduotą tebevykstant procedūrai dėl pažeidimo padarymo, tai reikštų, kad vairuoti automobilį būtų leista asmeniui, kuris kaip vairuotojas yra potencialiai pavojingas, ir kad šiam asmeniui būtų suteikta galimybė išvengti atliktinos baudžiamosios sankcijos bei būtų skatinamas piktnaudžiavimas.

50.

Todėl manyčiau, kad Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalis reikia aiškinti taip, kad valstybė narė turi teisę atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, jei šis pažymėjimas buvo išduotas tuo metu, kai dėl anksčiau pirmosios valstybės narės teritorijoje padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo vykdoma pažymėjimo turėtojo tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra.

51.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui Landgericht Siegen atsakyti taip:

„1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos dėl vairuotojo pažymėjimų su pakeitimais padarytais 2003 m. rugsėjo 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003, 8 straipsnio 2 ir 4 dalis reikia aiškinti taip, kad valstybė narė turi teisę atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą, jei šis pažymėjimas buvo išduotas tuo metu, kai dėl anksčiau pirmosios valstybės narės teritorijoje padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo vykdoma pažymėjimo turėtojo tinkamumo vairuoti patikrinimo procedūra.“