—

Frigerio Luigi & C. Snc, atstovaujamos avvocato M. Boifava,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos C. Zadra ir X. Lewis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1), iš dalies pakeistos 2001 m. rugsėjo 13 d. Komisijos direktyva 2001/78/EB (OL L 285, p. 1, toliau – Direktyva 92/50), 26 straipsnio, 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114) 4 straipsnio 1 dalies, EB 39, 43, 48 ir 81 straipsnių, 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39), iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32, toliau – Direktyva 75/442), 9 straipsnio bei 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (OL L 114, p. 9) 7 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp pagal Italijos teisę įsteigtos bendrosios įmonės Frigerio Luigi & C. Snc (toliau – Frigerio) ir Triuggio komunos, susijusį su sutarties dėl miesto tvarkymo paslaugos teikimo sudarymu.

3

Direktyva 92/50 siekiama suderinti viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarką. Pagal antrą konstatuojamąją dalį jos tikslas – laipsniškai sukurti vidaus rinką, apimančią sritį be vidaus sienų, kur užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas.

4

Šios direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad reikia vengti kliūčių laisvam paslaugų judėjimui ir kad todėl paslaugų tiekėjai gali būti arba fiziniai, arba juridiniai asmenys.

5

Pagal minėtos direktyvos aštuntą konstatuojamąją dalį norint panaikinti praktiką, ribojančią konkurenciją apskritai ir kitų valstybių narių piliečių dalyvavimą sutartyse, būtina pagerinti galimybę paslaugų teikėjams patekti į sutarčių sudarymo procedūrą.

6

Pagal Direktyvos 92/50 26 straipsnį:

„1.   Pasiūlymus gali pateikti paslaugų teikėjų grupės. Iš tokių grupių neturi būti reikalaujama turėti konkrečią juridinę formą tam, kad jos galėtų pateikti oficialų pasiūlymą; tačiau to galima reikalauti iš pasirinktos grupės, kuriai atiteko sutartis.

2.   Kandidatų arba konkurso dalyvių, turinčių teisę pagal valstybės narės, kur jie įsikūrę, įstatymą teikti atitinkamas paslaugas, kandidatūros negali būti atmestos vien todėl, kad pagal valstybės narės, kurioje sutartis yra sudaroma, įstatymus iš jų būtų reikalaujama būti fiziniu arba juridiniu asmeniu.

3.   Iš juridinių asmenų gali būti reikalaujama nurodyti oficialiame pasiūlyme arba paraiškoje dėl dalyvavimo atsakingų už paslaugos atlikimą darbuotojų pavardes ir atitinkamą profesinę kvalifikaciją.“ (Pataisytas vertimas)

7

Direktyva 92/50, išskyrus jos 41 straipsnį, buvo panaikinta nuo 2006 m. sausio 31 d. ir pakeista Direktyva 2004/18. Direktyvos 92/50 26 straipsnis iš esmės buvo iš naujo įtvirtintas Direktyvos 2004/18 4 straipsnyje.

8

2000 m. rugpjūčio 18 d. Įstatyminis dekretas Nr. 267 dėl konsoliduoto vietos valdžios institucijų organizavimo įstatymų teksto (testo unico delle leggi sull’ordinamento degli enti locali, GURI, Nr. 227 paprastasis priedas, 2000 m. rugsėjo 28 d.), iš dalies pakeistas 2003 m. rugsėjo 30 d. Dekretu-įstatymu Nr. 269 dėl neatidėliotinų nuostatų, skirtų paskatinti viešųjų finansų plėtrą ir tinkamą veikimą (disposizioni urgenti per favorire lo sviluppo e per la correzione dell’andamento dei conti pubblici, GURI, Nr. 229 paprastasis priedas, 2003 m. spalio 2 d.), po pakeitimo pertvarkytas į 2003 m. lapkričio 24 d. Įstatymą Nr. 326 (GURI, Nr. 274 paprastasis priedas, 2003 m. lapkričio 25 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 267/2000), reglamentuoja sutarčių dėl ekonominės svarbos vietinių viešųjų paslaugų teikimo sudarymo tvarką. Minėto įstatyminio dekreto 113 straipsnio 5 dalyje nurodyta:

„Paslaugos teikiamos pagal sektoriaus teisės aktus ir laikantis Europos Sąjungos teisės aktų, sutartį dėl paslaugos teikimo sudarant su:

9

Kalbant apie specifinį atliekų sektorių, 2003 m. gruodžio 12 d. Lombardijos Regioninio įstatymo Nr. 26, įtvirtinančio su bendrosios ekonominės svarbos vietinėmis paslaugomis susijusias taisykles, (–) Nuostatos atliekų tvarkymo, energijos valdymo, podirvio ir vandens išteklių naudojimo srityje (disciplina dei servizi locali di interesse economico generole [–] Norme in materia di gestione dei rifiuti, di energia, di utilizzo del sottosuolo e di risorse idriche, Regioninis oficialusis biuletenis Nr. 51, 2003 m. gruodžio 16 d., toliau – Regioninis įstatymas Nr. 26), 2 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Teisė teikti paslaugas suteikiama pagal viešųjų pirkimų procedūrą arba su nacionalinės ir Bendrijos teisės aktais konkurencijos srityje suderinamą procedūrą pasirinktai kapitalo bendrovei; <…>“

10

Pagal 2006 m. balandžio 3 d. Įstatyminio dekreto Nr. 152 dėl nuostatų aplinkos srityje (norme in materia ambiente, GURI, Nr. 88 paprastasis priedas, 2006 m. balandžio 14 d.) 198 straipsnio 1 dalį:

„<…> komunos ir toliau tvarko miestų ir panašias atliekas, jas šalindamos per turimą monopolį, kaip numatyta Įstatyminio dekreto (Nr. 267/2000) 113 straipsnio 5 dalyje.“

11

2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimu Nr. 53 (toliau – Sprendimas Nr. 53) Triuggio komunos taryba penkerių metų laikotarpiui nuo 2006 m. liepos 1 d.Azienda Servizi Multisettoriali Lombarda-A.S.M.L. SpA (toliau – ASML) suteikė teisę komunos teritorijoje teikti miesto tvarkymo paslaugą.

12

Tuo pačiu sprendimu minėta taryba įsipareigojo įsigyti akcijų paketą, kuris leistų komunos administracijai „tapti visateise dalininke bei tiek organizacine, tiek funkcine prasme pertvarkyti ir administruoti santykius su (ASML), siekiant suteikti (Triuggio komunai) teisę prižiūrėti ir kontroliuoti šią bendrovę, analogišką jos turimai teisei savo pačios tarnybų atžvilgiu“.

13

Frigerio, kuri su kita bendrove pagal Italijos teisę laikinai įsteigusi bendrąją įmonę nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. teikė nagrinėjamą paslaugą, dėl Sprendimo Nr. 53 pareiškė ieškinį Lombardijos regioniniame administraciniame teisme (Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia). Šį ieškinį ji grindė tuo, kad Triuggio komunos taryba neturėjo teisės nagrinėjamą sutartį sudaryti tiesiogiai, bet privalėjo taikyti viešųjų pirkimų procedūrą pagal Bendrijos teisės aktus ir Įstatyminio dekreto Nr. 267/2000 113 straipsnio 5 dalį.

14

Triuggio komuna bei ASML prašė šį ieškinį atmesti, taip pat papildomai pripažinti, kad jis nepriimtinas. Šiuo atžvilgiu jos teigia, kad ieškinys nepriimtinas todėl, kad Frigerio neturi suinteresuotumo jo pareikšti, nes atsižvelgiant į tai, kad ji turi personalinės bendrovės (bendrosios įmonės) statusą, su ja negali būti sudaryta ginčijama sutartis, kadangi pagal Įstatyminio dekreto Nr. 267/2000 113 straipsnio 5 dalį galimybė teikti viešąsias vietines paslaugas, pavyzdžiui, miesto tvarkymo paslaugą, suteikiama tik kapitalo bendrovėms.

15

Būtent tokiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Pirmiausia reikia nurodyti, kad pagal EB 234 straipsnio procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai (visų pirma žr. 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo Dumon ir Froment, C-235/95, Rink. p. I-4531, 25 punktą; 2006 liepos 11 d. Sprendimo Chacón Navas, C-13/05, Rink. p. I-6467, 32 punktą ir 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo ING. AUER, C-251/06, Rink. p. I-9689, 19 punktą).

17

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, būtent iš jo pirmojo ir antrojo klausimų matyti, kad šį prašymą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamai sutarčiai taikoma viena iš Bendrijos direktyvų dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių, t. y. arba Direktyva 92/50, arba Direktyva 2004/18. Be to, ši prielaida grindžiama Teisingumo Teismui pateiktais dokumentais, kaip antai Sprendimas Nr. 53, kuris pateikiamas kartu su Frigerio pastabomis ir iš kurio matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties vertė viršija minėtos direktyvos taikymo ribą. Be to, iš per posėdį pateiktų pastabų aišku, kad atlyginimą už minėtos sutarties įvykdymą moka Triuggio komuna, todėl ji negali būti laikoma koncesija teikti paslaugas.

18

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad minėtas sprendimas buvo priimtas 2005 m. lapkričio 29 d., reikia pripažinti, kad pagrindinės bylos aplinkybėms ratione materiæ ir ratione temporis taikoma Direktyva 92/50.

19

Todėl pirmąjį ir antrąjį klausimą, kuriuos būtina nagrinėti kartu, reikia performuluoti. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 92/50 26 straipsnio 2 dalis draudžia tokias nacionalines nuostatas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias per viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo procedūrą pasiūlymus gali pateikti tik kapitalo bendrovės teisinį statusą turintys suinteresuotieji asmenys. Papildomai minėtas teismas abejoja dėl galbūt teigiamo atsakymo pasekmių nacionalinės teisės aiškinimui ir taikymui.

20

Pagal Direktyvos 92/50 26 straipsnio 2 dalį perkančiosios organizacijos negali atmesti kandidatų asmenų arba konkurso dalyvių, turinčių teisę pagal valstybės narės, kur jie įsikūrę, įstatymą vykdyti atitinkamas paslaugas, kandidatūrų vien todėl, kad pagal valstybės narės, kur sutartis yra sudaroma, įstatymus iš jų reikalaujama būti fiziniu arba juridiniu asmeniu.

21

Iš šios nuostatos aišku, kad perkančiosios organizacijos taip pat negali kandidatų arba konkurso dalyvių, kuriems pagal suinteresuotosios valstybės narės teisės aktus pavesta teikti nagrinėjamą paslaugą, pašalinti iš konkurso procedūros vien todėl, kad jų teisinis statusas neatitinka specifinės juridinių asmenų kategorijos.

22

Iš to matyti, kad minėta nuostata draudžia bet kokį nacionalinės teisės aktą, kuris pašalina kandidatų arba konkurso dalyvių, kuriems pagal suinteresuotosios valstybės narės teisės aktus pavesta teikti nagrinėjamą paslaugą, kandidatūras iš viešojo paslaugų pirkimo, kurio vertė viršija Direktyvos 92/50 taikymo ribą, procedūros vien todėl, kad šie kandidatai arba konkurso dalyviai neturi teisinio statuso, atitinkančio vieną iš nustatytų juridinių asmenų kategorijų.

23

Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos, pagal kurias ekonominės svarbos vietinių viešųjų paslaugų sutartis, kurių vertė viršija Direktyvos 92/50 taikymo ribą, galima sudaryti tik su kapitalo bendrovėmis, prieštarauja šios direktyvos 26 straipsnio 2 daliai.

24

Kalbant apie pagrindinės bylos faktines aplinkybes, iš bylos medžiagos matyti, kad Frigerio pareiškė ieškinį iš esmės kaip laikinos įmonių grupės vadovas, nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. Triuggio komunoje užtikrinęs miesto tvarkymo paslaugos teikimą.

25

Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad iš Direktyvos 92/50 26 straipsnio 1 dalies taip pat matyti, jog perkančiosios organizacijos negali reikalauti, kad dėl pasiūlymo pateikimo paslaugų teikėjų grupės pakeistų savo statusą į konkretų teisinį statusą.

26

Be to, Teisingumo Teisme neginčijama, kad pagal Italijos teisės aktus Frigerio buvo įgaliota teikti miesto tvarkymo paslaugą, turėdama savo teisinį statusą, t. y. kaip bendroji įmonė. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodo, kad Frigerio yra įrašyta į atliekų srityje galinčių vykdyti veiklą asmenų registrą.

27

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 19 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat abejoja dėl to, kokios kiltų pasekmės, jei būtų pripažinta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos neatitinka Direktyvos 92/50.

28

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinis teismas tiek, kiek jam leidžia pagal nacionalinę teisę suteikta diskrecija, turi aiškinti ir taikyti nacionalinės teisės normą pagal Bendrijos teisės reikalavimus. Jeigu Bendrijos teisės taip aiškinti neįmanoma, nacionalinis teismas privalo taikyti visą Bendrijos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises, ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (šiuo klausimu žr. 1988 m. vasario 4 d. Sprendimo Murphy ir kt., 157/86, Rink. p. 673, 11 punktą bei 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC, C-208/05, Rink. p. I-181, 68 ir 69 punktus).

29

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 92/50 26 straipsnio 1 ir 2 dalys draudžia tokias nacionalines nuostatas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios kandidatams arba konkurso dalyviams, kuriems pagal suinteresuotosios valstybės narės teisės aktus pavesta teikti nagrinėjamą paslaugą, įskaitant sudarančius paslaugų teikėjų grupes, užkerta kelią teikti pasiūlymus viešojo paslaugų pirkimo, kurio vertė viršija Direktyvos 92/50 taikymo ribą, procedūroje vien todėl, kad šie kandidatai ir šie dalyviai neturi teisinio statuso, atitinkančio vieną iš nustatytų juridinių asmenų kategorijų, t. y. kapitalo bendrovės. Nacionalinis teismas tiek, kiek jam leidžia pagal nacionalinę teisę suteikta diskrecija, turi aiškinti ir taikyti nacionalinės teisės normą pagal Bendrijos teisės reikalavimus, o jeigu taip aiškinti neįmanoma, netaikyti bet kurios šiems reikalavimams prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.

30

Savo trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį teismą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokios nuostatos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitinka EB 39, 43, 48 ir 81 straipsnius bei Direktyvą 75/442 ir Direktyvą 2006/12.

31

Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 18 punkto, pagrindinės bylos faktinės aplinkybės patenka į Direktyvos 92/50 taikymo sritį ir kadangi šią direktyvą aiškinant gaunami būtini elementai, leidžiantys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti jam pateiktą bylą, minėtų Bendrijos teisės nuostatų nagrinėjimas yra tik hipotetinis. Todėl pagal nusistovėjusią teismo praktiką į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakyti nereikia (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C-144/04, Rink. p. I-9981, 36 ir 37 punktus bei 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057, 42 ir 43 punktus).

32

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistos 2001 m. rugsėjo 13 d. Komisijos direktyva 2001/78/EB, 26 straipsnio 1 ir 2 dalys draudžia tokias nacionalines nuostatas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios kandidatams arba konkurso dalyviams, kuriems pagal suinteresuotosios valstybės narės teisės aktus pavesta teikti nagrinėjamą paslaugą, įskaitant sudarančius paslaugų teikėjų grupes, užkerta kelią teikti pasiūlymus viešojo paslaugų pirkimo, kurio vertė viršija Direktyvos 92/50 taikymo ribą, procedūroje vien todėl, kad šie kandidatai ir šie dalyviai neturi teisinio statuso, atitinkančio vieną iš nustatytų juridinių asmenų kategorijų, t. y. kapitalo bendrovės.

Nacionalinis teismas tiek, kiek jam leidžia pagal nacionalinę teisę suteikta diskrecija, turi aiškinti ir taikyti nacionalinės teisės normą pagal Bendrijos teisės reikalavimus, o jeigu taip aiškinti neįmanoma, netaikyti bet kurios šiems reikalavimams prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.