—

Österreichischer Rundfunk (ORF), atstovaujamos Rechtsanwalt S. Korn,

—

Kommunikationsbehörde Austria (KommAustria), atstovaujamos M. Ogris,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato M. Fiorilli,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Fernandes ir J. Marques Lopes,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos T. Harris ir M. Hoskins,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir E. Montaguti,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23), iš dalies pakeistos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60, toliau – Direktyva 89/552), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Kommunikationsbehörde Austria (Komm Austria, Austrijos transliuotojų priežiūros tarnyba, toliau – Transliuotojų priežiūros tarnyba) ir Österreichischer Rundfunk (toliau – ORF) dėl žaidimo prizui laimėti, rengiamo ORF transliuojant laidą „Quiz Express“, kvalifikavimo kaip „teleparduotuvės“ ar „televizijos reklamos“.

3

Direktyvos 89/552 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„<…> šioje direktyvoje yra pateikiamos minimalios taisyklės, kurių privalu laikytis, kad būtų užtikrinta transliuojamų programų perdavimo laisvė; <…>“

4

Pagal šios direktyvos 27 konstatuojamąją dalį:

„siekiant užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – televizijos žiūrovų – interesų apsaugą labai svarbu, kad reklamą televizijoje reglamentuotų tam tikros minimalios taisyklės bei standartai ir kad valstybės narės turėtų teisę nustatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, o kai kuriais atvejais – jų jurisdikcijai priklausantiems televizijos transliuotojams nustatyti skirtingas sąlygas;“.

5

Minėtos direktyvos 1 straipsnyje numatoma:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

6

Direktyvos 89/552 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Televizijos reklama ir teleparduotuvė yra lengvai atpažįstamos ir optinėmis ir (arba) akustinėmis priemonėmis visiškai atskiriamos nuo kitų programos dalių.

2.   Atskiri reklamos ir teleparduotuvės intarpai tebėra išimtis.

3.   Reklamoje ir teleparduotuvėje negalima vartoti pasąmonę veikiančių technologijų.

4.   Paslėpta reklama ir teleparduotuvė yra draudžiamos.“

7

Pagal šios direktyvos 18 straipsnį:

„1.   Teleparduotuvės intarpams, reklamos intarpams ir kitokioms reklamos formoms, išskyrus 18a straipsnyje nurodytas televitrinas, skirto transliacijų laiko dalis neturi viršyti 20 % kasdienių transliacijų laiko. Reklamos intarpų laikas neturi viršyti 15 % kasdienio perdavimų laiko.

2.   Reklamos ir teleparduotuvės intarpams skirtas laikas per vieną astronominę valandą neturi viršyti 20 %.

3.   Šiame straipsnyje reklama nelaikomi:

8

Direktyvą 89/552 į nacionalinę teisę perkėlė Austrijos federalinis transliavimo įstatymas (Bundesgesetz über den Östereichischen Rundfunk, BGBl. I, 83/2001, toliau – Transliavimo įstatymas).

9

Transliavimo įstatymo 13 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   (ORF) savo radijo ir televizijos programose už tam tikrą mokestį gali skirti laidų laiko komercinei reklamai. Komercinė reklama yra už tam tikrą mokestį ar kitą panašų atlygį bet kokia forma pateikiama informacija arba informacija, kurią savireklamos sumetimais perduoda valstybinė ar privati prekyba, verslu, amatu ar profesine veikla besiverčianti įmonė, siekdama už atlygį teikti informaciją apie savo prekes ar paslaugas, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ar įsipareigojimų perėmimą.

2.   (ORF) draudžiama skirti laidų laiko už tam tikrą atlygį transliuoti tiesiogiai visuomenei skirtus siūlymus pirkti prekių ar naudotis paslaugomis, tarp jų ir siūlymus įsigyti nekilnojamojo turto, turtinių teisių ar įsipareigojimų (teleparduotuvėms).

3.   Reklama turi būti lengvai atpažįstama. Optinėmis ir (arba) akustinėmis priemonėmis ji turi būti visiškai atskiriama nuo kitų programos dalių.“

10

Pagal Federalinio įstatymo dėl Austrijos transliuotojų priežiūros tarnybos ir Aukščiausiosios federalinės transliuotojų priežiūros tarnybos steigimo (Bundesgesetz über die Einrichtung einer Kommunikationsbehörde Austria und eines Bundeskommunikationssenates, BGBl. I, 32/2001, toliau – Steigimo įstatymas), redakcijos, galiojusios bylos faktinių aplinkybių metu, 11 straipsnį:

„1.   Bundeskommunikationssenat yra įsteigiama prie Federalinės kanceliarijos (Transliuotojų priežiūros tarnybos) sprendimams kontroliuoti ir vykdyti teisminę kontrolę (ORF) atžvilgiu.

2.   Bundeskommunikationssenat priima sprendimus galutinėje instancijoje dėl:

3.   Bundeskommunikationssenat sprendimų negalima panaikinti ar pakeisti administracine tvarka. Jos sprendimus galima apskųsti Verwaltungsgerichtshof.

<…>“

11

Pagal Steigimo įstatymo 11a straipsnį:

„1.   Bundeskommunikationssenat sprendžia dėl Transliuotojų priežiūros tarnybos paduotų skundų dėl Transliavimo įstatymo 13–17 straipsnių, 9 straipsnio 4 dalies ir 18 straipsnio nuostatų pažeidimo tiek, kiek paskutinieji du straipsniai susiję su konkrečiomis Transliavimo įstatymo 13–17 straipsnių nuostatomis. Šiuo tikslu ji gali išklausyti Transliuotojų priežiūros tarnybą.

<…>“

12

Steigimo įstatymo 12 straipsnyje numatyta:

„1.   Bundeskommunikationssenat sudaro penki nariai, kurių trys yra teisėjai. Bundeskommunikationssenat nariai, eidami savo pareigas, yra visiškai nepriklausomi ir nesivadovauja jokiais nurodymais ir įpareigojimais iš šalies. Bundeskommunikationssenat iš savo narių teisėjų išsirenka pirmininką ir pakaitinį pirmininką.

2.   Bundeskommunikationssenat narius šešeriems metams skiria federalinis prezidentas Federalinės vyriausybės siūlymu. Paskiriamas kiekvieną narį, šiam negalint eiti savo pareigų, pakeičiantis asmuo.

<…>“

13

Pagal Federalinio konstitucinio įstatymo (Bundesverfassungsgesetz) 20 straipsnio 2 dalį:

„Jeigu federalinis arba Žemės įstatymas įsteigė galutinėje instancijoje sprendimus priimantį kolegialų valdžios organą, kurio sprendimų negalima panaikinti, nei pakeisti administracine tvarka ir kurio bent vienas narys yra teisėjas, kitiems šio kolegialaus valdžios organo nariams, einant savo pareigas, taip pat neteikiami nurodymai iš šalies.“

14

2005 m. gegužės 20 d. laišku Transliuotojų priežiūros tarnyba po išankstinės procedūros Bundeskommunikationssenat pateikė skundą dėl to, kad ORF pažeidė Transliavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį. Transliuotojų priežiūros tarnyba nurodė, kad pažeidžiant šio straipsnio nuostatas ORF transliuojamoje laidoje „Quiz-Express“ skirta laiko teleparduotuvei.

15

Minėtoje laidoje televizijos ekrane pateikus specialų telefono numerį, laidos vedėjas žiūrovams siūlo dalyvauti žaidime prizui laimėti, surenkant šį numerį ir už tai sumokant 0,7 euro telefono operatoriui, kuris yra sudaręs sutartį su ORF. Šį žaidimą sudaro dvi dalys: pirmoji dalis pagrįsta absoliučiu atsitiktinumu, t. y., norint patekti į eterį, reikia pataikyti į tam tikrą telefono liniją; antrojoje dalyje šis televizijos žiūrovas laidoje atsako į klausimą. Žiūrovai, kurie nepatenka į eterį, dalyvauja traukiant burtus „savaitės prizui“ laimėti.

16

Išnagrinėjusi Transliuotojų priežiūros tarnybos pateiktus argumentus, Bundeskommunikationssenat manė, kad tokią laidą buvo galima laikyti „teleparduotuve“. Ji manė, kad įgyvendindama savo neribotą kompetenciją ji turėjo išnagrinėti, ar šioje laidoje ar šios laidos dalyje skleidžiama informacija pažeidžia kitas Transliavimo įstatymo nuostatas, pirmiausia tas, kurios susijusios su reklama. Tačiau ji taip pat manė, jog nacionalinėmis taikytinomis nuostatomis perkeliant Direktyvą 89/552 jas reikėtų išaiškinti pagal šią direktyvą.

17

Tokiomis aplinkybėmis Bundeskommunikationssenat nusprendė sustabdyti skundo nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18

Visų pirma reikia patikrinti, ar Bundeskommunikationssenat yra teismas EB 234 straipsnio prasme ir ar dėl to jos klausimai yra priimtini.

19

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad atsakytų į tik su Bendrijos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra teismas pagal šią nuostatą, Teisingumo Teismas atsižvelgia į visas aplinkybes, t. y. ar institucija yra įsteigta teisėtai, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar joje vykstantis procesas grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma (be kita ko, žr. 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Syfait ir kt., C-53/03, Rink. p. I-4609, 29 punktą ir minėtą teismo praktiką bei 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Häupl, C-246/05, Rink. p. I-4673, 16 punktą).

20

Šiuo klausimu, viena vertus, reikia pažymėti, kad Steigimo įstatymo 11, 11a ir 12 straipsniai neginčijamai rodo, jog Bundeskommunikationssenat atitinka kriterijus dėl jos teisėto įsteigimo, privalomos jurisdikcijos, jos nuolatinio pobūdžio ir nepriklausomumo, rungimosi principu grindžiamo proceso ir teisės aktų taikymo.

21

Antra vertus, reikia pripažinti, kad Steigimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos kartu su Federalinio konstitucinio įstatymo (Bundesverfassungsgesetz) 20 straipsnio 2 dalimi garantuoja Bundeskommunikationssenat nepriklausomumą.

22

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bundeskommunikationssenat turi būti laikoma teismu pagal EB 234 straipsnį ir dėl to jos klausimai yra priimtini.

23

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 89/552 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jame pateiktą teleparduotuvės ar prireikus televizijos reklamos apibrėžtį patenka laida arba jos dalis, kurioje televizijos transliuotojas siūlo žiūrovams galimybę nedelsiant surinkus specialų telefono numerį ir kartu už atlygį dalyvauti paties transliuotojo organizuojamame žaidime prizui laimėti.

24

Reikia priminti, jog tiek iš vienodo Bendrijos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad Bendrijos teisės nuostatos, kuri norint nustatyti jos prasmę bei apimtį aiškiai nenurodo valstybių narių teisės, sąvokos visoje Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (be kita ko, žr. 1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, C-327/82, Rink. p. 107, 11 punktą; 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Linster, C-287/98, Rink. p. I-6917, 43 punktą; 2005 m. kovo 17 d. Sprendimo Feron, C-170/03, Rink. p. I-2299, 26 punktą ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Nokia, C-316/05, Rink. p. I-12083, 21 punktą).

25

Todėl apimtis, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo suteikti „televizijos reklamos“ ir „teleparduotuvės“ sąvokoms Direktyvos 89/552 1 straipsnio prasme, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą.

26

Kaip matyti iš Direktyvos 89/552 dvidešimt septintos konstatuojamosios dalies, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – televizijos žiūrovų – interesų apsaugą, įvairioms reklamos formoms, kaip antai televizijos reklama, teleparduotuvė ir rėmimas, nustatydamas tam tikras minimalias taisykles bei standartus.

27

Taip šias taisykles ir šiuos standartus nustatančios Direktyvos 89/552 IV skyriaus nuostatos išreiškia Bendrijos teisės aktų leidėjo valią, kaip tai pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 76 punkte, atskirti tokią reklamą nuo tos, kuri patenka į likusias transliuojamas programas, padaryti taip, kad žiūrovai ją nedviprasmiškai atskirtų, ir apriboti jos transliavimo laiką. Taigi vartotojų – televizijos žiūrovų – apsauga nuo reklamos pertekliaus yra esminis Direktyvos 89/552 tikslas (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo RTL Television, C-245/01, Rink. p. I-12489, 64 punktą).

28

Būtent siekiant šio tikslo Direktyvos 89/552 1 straipsnyje, be kita ko, pateikiamos „televizijos reklamos“ ir „teleparduotuvės“ sąvokos. Todėl šių sąvokų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į minėtą tikslą.

29

Todėl Teisingumo Teismas, siekdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, turi patikrinti, ar tokia laida, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka Bendrijos teisės aktų leidėjo nurodytus kriterijus šioms sąvokoms apibrėžti.

30

Pirma, kalbant apie Direktyvos 89/552 1 straipsnio f punkte nurodytų kriterijų taikymą teleparduotuvei apibrėžti, reikia pripažinti, kad šio sprendimo 15 punkte apibūdintoje nagrinėjamoje laidoje televizijos transliuotojas tiesiogiai siūlo žiūrovams galimybę telefonu už atlygį dalyvauti žaidime prizui laimėti.

31

Šiuo atveju aišku, kad šio skambučio kaina yra didesnė už įprastą tarifą. Be to, neginčijama, jog dalį šio skambučio kainos telefono operatorius perveda televizijos žaidimo transliuotojui. Šitaip, surinkdamas ekrane nurodytą specialų telefono numerį, televizijos žiūrovas, prisidėdamas prie šio žaidimo finansavimo, taigi ir prie šio transliuotojo pajamų, už atlygį prisijungia prie jo siūlomos veiklos.

32

Be to, paslaugos teikimu gali būti laikoma bet kuri veikla, kuri leidžia naudotojams už atlygį dalyvauti žaidime prizui laimėti (šiuo klausimu dėl loterijų organizavimo žr. 1994 m. kovo 24 d. Sprendimo Schindler, C-275/92, Rink. p. I-1039, 25 punktą; dėl lošimo automatų įrengimo – 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Läärä ir kt., C-124/97, Rink. p. I-6067, 27 punktą ir dėl azartinių lošimų ar lošimų iš pinigų organizavimo – 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Anomar ir kt., C-6/01, Rink. p. I-8621, 56 punktą).

33

Šioje byloje televizijos žiūrovams laidoje tiesiogiai siūloma dalyvauti žaidime prizui laimėti, pateikiant jiems būtiną informaciją, kaip susisiekti su laidos vedėju ir patekti į eterį arba, nepatekus, įsirašyti į kassavaitinį burtų traukimą. Televizijos žiūrovas, laidos vedėjo pakviestas dalyvauti laidos žaidime, priima pakvietimą surinkdamas specialų ekrane nurodytą numerį. Mokama nuo to momento, kai ORF tarnybos atsako į jo skambutį, o padidinta skambučio kaina įtraukiama į televizijos žiūrovo telefono sąskaitą, kuris tuo momentu pasirenka žaisti tiesioginiame eteryje arba, neprisiskambinęs, įgyja teisę dalyvauti į eterį nepatekusių žiūrovų burtų traukime.

34

Vadinasi, suinteresuotasis televizijos žiūrovas sutinka su pasiūlymu dalyvauti žaidime, tikėdamasis iš to gauti naudos. Tokiomis aplinkybėmis televizijos transliuotojas už tam tikrą mokestį suteikia paslaugą televizijos žiūrovui, sudarydamas jam sąlygas dalyvauti žaidime prizui laimėti.

35

Nurodžius tai, dėl nagrinėjamo žaidimo kvalifikavimo kaip „teleparduotuvės“ Direktyvos 89/552 1 straipsnio f punkto prasme reikia patikrinti, ar atsižvelgiant į tam tikras savybes ši laida ar jos dalis yra tikras paslaugų siūlymas. Šiuo klausimu nacionalinis teismas turi įvertinti visas faktines pagrindinės bylos aplinkybes.

36

Todėl vertinant šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia atsižvelgti į laidos, kurioje transliuojamas šis žaidimas, tikslą, jo reikšmę šioje laidoje apskritai, atsižvelgiant į laiką ir ekonomines pasekmes, palyginti su tomis, kurių siekiama minėta laida, taip pat į kandidatams pateikiamų klausimų pobūdį.

37

Reikia pridurti, kad toks žaidimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, galėtų būti laikomas „teleparduotuve“ Direktyvos 89/552 1 straipsnio f punkto prasme tik tada, jeigu jis būtų tikra nuo paslaugų teikimo nepriklausanti ir neapsiribojanti vien tik paprasta pramoga laidos metu ekonominė veikla (pagal analogiją dėl žaidimo prizui laimėti leidinyje žr. 1997 m. birželio 26 d. Sprendimo Familiapress, C-368/95, Rink. p. I-3689, 23 punktą).

38

Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad televizijos transliuotojas tik siekė, atsižvelgdamas į laidos, kurioje transliuojamas žaidimas, tikslą, kad ši laida taptų interaktyvi, realiai nenorėdamas siūlyti su piniginiais žaidimais susijusių paslaugų, visų pirma jeigu šis žaidimas yra tik labai nedidelė pramoginės laidos dalis turinio ir laiko atžvilgiu, todėl nekeičia jos pobūdžio, ir jeigu kandidatams pateikiami klausimai yra visiškai nesusiję su prekių ar paslaugų, susijusių su prekyba, verslu, amatu ar profesine veikla, reklama. Taip bus ir tuo atveju, kai šiuo žaidimu siekiama ekonominė nauda yra tik papildoma, palyginti su ta, kurią teikia visa laida.

39

Antra, kalbant apie Direktyvos 89/552 1 straipsnio c punkte nurodytų kriterijų televizijos reklamai apibrėžti taikymą, reikia išnagrinėti, ar tokioje laidoje kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas kvietimas televizijos žiūrovams surinkti specialų telefono numerį ir taip už tam tikrą atlygį dalyvauti žaidime prizui laimėti yra įmonės informacija televizijoje ar transliacija savireklamos sumetimais siekiant reklamuoti prekes ir paslaugas.

40

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl laidoje ar jos dalyje transliuotos informacijos kvalifikavimo kaip „televizijos reklamos“ klausia tik tada, jeigu ta laida nėra teleparduotuvė. Atsižvelgiant į šio sprendimo 35–38 punktuose pateiktus samprotavimus, iš kurių matyti, kad tai nėra teleparduotuvė, nes neteikiamas paslaugų siūlymas, reikia pripažinti, jog nagrinėtina informacija yra pramoginės laidos dalis.

41

Kadangi Direktyvos 89/552 1 straipsnio c punktas susijęs su bet kokia forma pateikiama informacija, reikia taip pat pripažinti, kad atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą suponuoja, jog reikia atsižvelgti į visus laidos ar jos dalies aspektus, siekiant nustatyti, ar jais siekiama televizijos žiūrovams skleisti reklamą. Todėl šio vertinimo nereikia apriboti vien tik informacijos pateikimo forma, kuri yra specialaus telefono numerio nurodymas ekrane, sudarantis sąlygas dalyvauti žaidime.

42

Šiuo klausimu negalima užginčyti, kad šia informacija televizijos transliuotojas siekia reklamuoti minėtą laidą, ragindamas televizijos žiūrovus ją žiūrėti ir padarydamas ją patrauklesnę suteikdamas galimybę dalyvauti žaidime, kuriame galima laimėti. Tačiau apskritai kiekvienas televizijos transliuotojas bet kokiai televizijos laidai, kurią jis gali transliuoti, siekia suteikti daugiau patrauklumo. Iš to negalima daryti išvados, kad bet kokia forma pateikiama informacija, kuria siekiama sustiprinti šį patrauklumą, yra televizijos reklama.

43

Todėl reikia išsiaiškinti, ar ši ypatinga informacijos pateikimo forma, t. y. kvietimas dalyvauti žaidime prizui laimėti, yra tokia, kad ji gali būti laikoma televizijos reklama.

44

Reikia pripažinti, jog šia informacija ir žaidimu, su kuriuo ji supažindina, siekiama, kad televizijos žiūrovas tiesiogiai dalyvautų pačioje laidoje. Minėta informacija yra jos sudedamoji dalis ir a priori ja nesiekiama gauti naudos.

45

Tačiau dėl savo turinio žaidimas gali netiesiogiai reklamuoti transliuotojo programas, pirmiausia jeigu kandidatui užduodami klausimai susiję su jo žiniomis apie kitas šiuo transliuotojo laidas, ir todėl paskatinti potencialius kandidatus ją stebėti. Tas pats pasakytina tada, jeigu siūlomi prizai yra išvestiniai produktai šioms programoms reklamuoti, kaip antai videogramos. Tokiomis aplinkybėmis šioje laidoje ar jos dalyje teikiama informacija gali būti laikoma savireklamos formos televizijos reklama. Informacija taip pat galėtų būti laikoma televizijos reklama, jeigu laimėti siūlomos prekės ir paslaugos yra pristatomos ar reklamuojamos siekiant paskatinti televizijos žiūrovus jas įsigyti.

46

Reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismo turima informacija neleidžia jam įvertinti, ar taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamos laidos ar jos dalies atveju. Tokį vertinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

47

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 89/552 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad laida arba jos dalis, kurioje televizijos transliuotojas siūlo žiūrovams galimybę nedelsiant surinkus specialų telefono numerį ir kartu už atlygį dalyvauti žaidime prizui laimėti,

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo, iš dalies pakeistos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad laida arba jos dalis, kurioje televizijos transliuotojas siūlo žiūrovams galimybę nedelsiant surinkus specialų telefono numerį ir kartu už atlygį dalyvauti žaidime prizui laimėti,