I — Įvadas

II — Teisinis pagrindas

III — Teisinio ginčo aplinkybės ir procesas

A — Koncentracija

B — Kolektyvinio dominavimo rinkoje problema

C — Administracinė procedūra ir pirmasis koncentraciją leidžiantis Komisijos sprendimas

D — Procesas pirmojoje instancijoje

E — Apeliacinis procesas

F — Atnaujinta administracinė procedūra ir Komisijos antrasis koncentraciją leidžiantis sprendimas

IV — Prejudiciniai klausimai apeliacinio skundo analizei

A — Dėl atskirų apeliacinio skundo pagrindų priimtinumo

1. Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo

2. Dėl kitų apeliacinio skundo pagrindų priimtinumo

3. Tarpinė išvada

B — Dėl apeliacinio skundo tinkamumo pasiekti siekiamą tikslą

1. Dėl to, kad apeliantės tariamai neginčijo esminės skundžiamo sprendimo dalies

2. Dėl skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais nebuvo paremta jo rezoliucinė dalis

3. Tarpinė išvada

C — Išliekantis suinteresuotumas tęsti apeliacinį procesą

V — Apeliacinio skundo pagrįstumas

A — Koncentraciją leidžiančių Komisijos sprendimų atžvilgiu taikomos tyrimo ir motyvavimo pareigos apimtis (pirmasis, antrasis, trečiasis ir šeštasis apeliacinio skundo pagrindai)

1. Dėl koncentraciją leidžiančių sprendimų motyvavimo atsižvelgiant į koncentracijų kontrolę (šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirma ir trečia dalys)

a) Koncentraciją leidžiančių sprendimų ginčijimas dėl nepakankamo motyvavimo

b) Motyvavimo pareigos apimtis

— Skundžiamas sprendimas

— Vertinimas

c) Kiti klausimai

d) Tarpinė išvada

2. Dėl Pirmosios instancijos teismo nuorodų į pranešimą apie kaltinimus (antrasis apeliacinio skundo pagrindas ir šeštojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)

a) Dėl bendro Pirmosios instancijos teismo požiūrio į koncentraciją leidžiančio sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus santykį

— Skundžiamas sprendimas

— Vertinimas

b) Dėl konkrečių Pirmosios instancijos teismo nuorodų į pranešimą apie kaltinimus

c) Tarpinė išvada

3. Dėl atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktų teiginių įrodomosios vertės (antrasis apeliacinio skundo pagrindas bei trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)

a) Skundžiamas sprendimas

b) Vertinimas

4. Dėl koncentracijų leidimams taikomų reikalavimų, keliamų įrodymams (trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antroji dalis)

a) Dėl tariamos reikalavimų, taikomų koncentraciją leidžiantiems ir ją draudžiantiems sprendimams, asimetrijos pagal Koncentracijų kontrolės reglamentą

— Sprendimai, priimami koncentracijų kontrolės srityje, yra pagrįsti prognozėmis

— Koncentraciją leidžiančių ir draudžiančių sprendimų atžvilgiu taikomų reikalavimų simetrija

— Nėra bendros prezumpcijos dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka

— Tarpinė išvada

b) Dėl Pirmosios instancijos teismo šioje byloje taikytų įrodymų reikalavimų

c) Tarpinė išvada

B — Pirmosios instancijos teismo galios vertinti faktus ir įrodymus ribos (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)

1. Komisijos vertinimo laisvė ir šios laisvės teisminė kontrolė

a) Skundžiamas sprendimas

b) Vertinimas

2. Dėl kaltinimo iškraipius įrodymus

a) Dėl skundžiamo sprendimo 425 punkto

b) Dėl skundžiamo sprendimo 427 punkto

c) Dėl skundžiamo sprendimo 434 punkto

3. Tarpinė išvada

C — Dėl neatskleistos informacijos naudojimo skundžiamame sprendime (septintasis apeliacinio skundo pagrindas)

D — Tarpinė išvada

VI — Dėl tariamo papildomo apeliacinio skundo

VII — Bylinėjimosi išlaidos

VIII — Išvada

1.

Ši byla suteikia galimybę plėtoti Teisingumo Teismo praktiką EB koncentracijų kontrolės srityje. Iš esmės ji susijusi su – ypač svarbiu praktikoje – klausimu, kokios apimties turi būti Komisijos tyrimas bei motyvavimas, kai ji priima sprendimą leisti vykdyti įmonių koncentraciją.

2.

Šios bylos kontekstas susijęs su koncentracijos kontrolės procedūra muzikos įrašų, internetu transliuojamos muzikos bei muzikos leidybos rinkose. 2003 m. pabaigoje koncernai Bertelsmann ir Sony susitarė sujungti savo pasaulinį muzikos įrašų verslą. Po pirminių dvejonių 2004 m. liepos 19 d. Sprendimu ( 2 ) (toliau – pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas) Komisija leido vykdyti šią koncentraciją.

3.

Šiai koncentracijai prieštaravo Independent Music Publishers and Labels Association (toliau – Impala), tarptautinė asociacija, įsteigta pagal Belgijos teisę, kurios narės yra 2500 nepriklausomų muzikos leidybos įmonių. Vadovaudamasis Impala ieškiniu, Pirmosios instancijos teismas 2006 m. liepos 13 d. Sprendimu ( 3 ) (toliau – skundžiamas sprendimas) panaikino pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą.

4.

Šioje byloje Teisingumo Teismas nagrinėja Bertelsmann ir Sony apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo. Iš esmės apeliantės mano, kad Pirmosios instancijos teismas taikė per griežtus teisinius reikalavimus Komisijos sprendimui leisti vykdyti koncentraciją bei viršijo jam tenkančios teisminės kontrolės ribas.

5.

Vis dėlto pirmiausia nagrinėtinas klausimas, ar apeliantės apskritai dar turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį po to, kai Komisija per tą laiką – 2007 m. spalio 3 d. – pakartotinai priėmė sprendimą leisti vykdyti jų koncentraciją.

6.

Šios bylos teisinį pagrindą sudaro 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – Koncentracijų kontrolės reglamentas) ( 4 ), iš dalies pakeistas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 ( 5 ).

7.

Bendrijos mastu vykdomos koncentracijos Koncentracijų kontrolės reglamento prasme negali būti vykdomos ir apie jas turi būti pranešama Komisijai (Koncentracijų kontrolės reglamento 4 ir 7 straipsniai). Komisija įvertina, ar tokios koncentracijos yra suderinamos su bendrąja rinka (Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnio 1 dalis).

8.

Ar koncentracija leidžiama, ar draudžiama, priklauso nuo to, ar ji sukuria, ar sustiprina dominuojančią padėtį, dėl kurios itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje. Tai nurodoma Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnio 2 dalyje bei 3 straipsnyje:

„2.   Koncentracija, kuri nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties, ir dėl to nėra itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, laikoma suderinama su bendrąja rinka.

3.   Koncentracija, kuri sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, ir dėl to itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka“.

9.

Koncentracijų kontrolės procedūrą sudaro du etapai. Pirmajame etape vykdomas tik pradinis pranešimo apie koncentraciją patikrinimas. Jei šis patikrinimas sukelia pagrįstų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, antrajame etape vykdoma Komisijos pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą pradėta formali patikrinimo procedūra ( 6 ).

10.

Komisijos įgaliojimai priimti sprendimus vykdant formaliąją patikrinimo procedūrą yra numatyti Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnyje:

„1.   Visos pagal 6 straipsnio 1 dalies c punktą pradėtos procedūros užbaigiamos <…> priimant sprendimą pagal 2–5 dalis.

2.   Jeigu Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią buvo pranešta, joje dalyvaujančioms įmonėms prireikus padarius pakeitimus, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus <…>, ji priima sprendimą, skelbiantį šią koncentraciją suderinama bendrąja rinka.

3.   Nustačiusi, kad koncentracija atitinka 2 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, <…> Komisija priima sprendimą, skelbiantį koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka.

<…>“

11.

Prieš priimant sprendimą pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 3 dalį neleisti vykdyti koncentracijos išklausomos koncentracijoje dalyvaujančios įmonės. Dėl šios priežasties Komisija joms išsiunčia rašytinį pranešimą apie kaltinimus, į kurį jos gali atsakyti raštu, o prireikus ir žodžiu. Šiuo klausimu Koncentracijų kontrolės reglamento 18 straipsnyje numatyta ( 7 ):

„1.   Prieš priimdama sprendimą pagal <…> 8 straipsnio 3–5 dalis Komisija kiekviename tyrimo etape iki apklausos Patariamajame komitete suteikia suinteresuotiems asmenims, įmonėms ir įmonių asociacijoms galimybę pareikšti nuomonę dėl jiems pareikštų prieštaravimų.

<…>

3.   Priimdama sprendimą Komisija remiasi tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus. Procedūros metu visiškai garantuojama šalių teisė į gynybą“.

12.

Visa koncentracijų kontrolės procedūra grindžiama skubumo reikalavimu, kuris įgyvendinamas pagal gerai subalansuotą, palyginti griežtą terminų režimą ir kuriuo siekiama koncentracijų kontrolės procedūrų sutrumpinimo ( 8 ). Jei Komisija nepriima sprendimo dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka per nustatytus terminus, tai laikoma numanomu leidimu koncentracijai, kuris Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalyje yra apibrėžtas taip:

„Jeigu Komisija nepriėmė sprendimo pagal 6 straipsnio 1 dalies b arba c punktus, arba pagal 8 straipsnio 2 arba 3 dalis per <…> nustatytus terminus, laikoma, kad koncentracija <…> yra suderinama su bendrąja rinka“.

13.

Dėl pasekmių, kylančių Bendrijos teismui panaikinus Komisijos sprendimą, Koncentracijų reglamento 10 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Jeigu Teisingumo Teismas priima Komisijos pagal šį reglamentą priimtą sprendimą, visiškai ar iš dalies anuliuojantį sprendimą, visi šiame reglamente nustatyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo priėmimo dienos“.

14.

Daugelyje koncentracijos kontrolės procedūrų Komisija taip pat veikia kaip Europos ekonominės erdvės koncentracijų kontrolės tarnyba ( 9 ) bei sprendžia dėl koncentracijų suderinamumo su Europos ekonominės erdvės susitarimu (toliau – EEE susitarimas).

15.

2004 m. Koncentracijų kontrolės reglamentas buvo iš esmės pakeistas. Vis dėlto naujoji EB koncentracijų kontrolės reglamento redakcija ( 10 ) pagal jos 26 straipsnio 1 dalį taikoma tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., taigi yra netaikytina šioje byloje. Pagal šio straipsnio 2 dalį tokiais atvejais, koks nagrinėjamas, ir toliau taikoma anksčiau galiojusi teisė.

16.

Bertelsmann AG ( 11 ) yra tarptautinė žiniasklaidos bendrovė, kurios pasaulinė veikla apima muzikos įrašus ir leidybą, televiziją, radiją, knygų, žurnalų ir laikraščių leidybą, spaudos ir žiniasklaidos paslaugas, knygų ir muzikos klubus. Muzikos įrašų srityje Bertelsmann veikia per jai šimtu procentų priklausančią dukterinę bendrovę Bertelsmann Music Group (BMG) ( 12 ).

17.

Sony Corporation of America ( 13 ) priklauso Sony įmonių grupei ir jos pasaulinė veikla apima muzikos įrašus ir leidybą, pramonei ir vartotojams skirtos elektronikos gamybą ir pramogas. Muzikos įrašų srityje ji veikia per įmonę Sony Music Entertainment.

18.

Pagal 2003 m. gruodžio 11 d. verslo integracijos susitarimą (Business Contribution Agreement) Bertelsmann ir Sony susitarė sujungti pasaulinį muzikos įrašų verslą (išskyrus Sony veiklą Japonijoje) ir perduoti jį mažiausiai trims naujoms įmonėms. Buvo numatyta, kad šios bendrosios įmonės veiks vienu pavadinimu Sony BMG.

19.

Pagal šį susitarimą Sony BMG užsiimtų atlikėjų atradimu ir skatinimu ( 14 ) bei muzikos įrašų rinkodara bei pardavimu. Tačiau jos veikla neturėtų apimti susijusių sričių, pavyzdžiui, muzikos įrašų leidybos, gamybos ir platinimo.

20.

Kaip Bertelsmann ir Sony patvirtino vykstant procesui Teisingumo Teisme, koncentracija buvo visiškai įvykdyta 2004 metais.

21.

Kaip ir visų Bendrijos mastu vykdomų koncentracijų atveju, pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnį Bertelsmann ir Sony koncentracija turėjo būti patikrinta pagal tai, ar ji galėjo sukurti arba sustiprinti dominuojančią padėtį, dėl kurios būtų itin apribota veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje.

22.

Iš esmės nagrinėjamas atvejis buvo susijęs ne su Sony BMG individualia dominuojančia padėtimi rinkoje, o su rizika, kad bus sukurta ar sustiprinta penkių pasauliniu mastu veikiančių muzikos įrašų leidėjų ( 15 ), vadinamųjų pasaulinės muzikos pramonės „didžiųjų“ įmonių („Majors“), kurių skaičius dėl koncentracijos sumažėjo nuo penkių iki keturių, kolektyvinė dominuojanti padėtis rinkoje.

23.

Sprendime Kali & Salz ( 16 ) Teisingumo Teismas išaiškino, kad Koncentracijų kontrolės reglamento prasme dominuojančios padėties sąvoka apima ne tik individualų, bet ir kolektyvinį dominavimą rinkoje. Kolektyvinę dominuojančią padėtį gali turėti dvi įmonės (duopolija) arba keletas įmonių (oligopolija) ( 17 ).

24.

Kad egzistuotų kolektyvinė dominuojanti padėtis rinkoje, nebūtina, kad oligopolijos nariai veiktų susitarimo pagrindu, pavyzdžiui sudarydami antikonkurencinį susitarimą EB 81 straipsnio prasme ( 18 ). Atvirkščiai, kolektyvinė dominuojanti padėtis rinkoje gali remtis visų oligopolijos narių vykdomu tyliu konkurencinių veiksmų derinimu ( 19 ). Tokiu atveju oligopolijos nariai pasitenkina pasiektomis rinkos dalimis ir tarp jų daugiau nebekyla veiksminga konkurencija ( 20 ).

25.

Tačiau norint konstatuoti kolektyvinę dominuojančią padėtį rinkoje būtina, kad atitinkama rinka iš esmės pripažintų tokį oligopolijos narių tylų konkurencinių veiksmų derinimą. Šiame kontekste reikia atsižvelgti į tris kriterijus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas sprendime Airtours ( 21 ) išplėtojo tam, kad būtų galima konstatuoti kolektyvinę dominuojančią padėtį rinkoje, ir kurie yra taip apibendrinti skundžiamame sprendime:

„Pirma, rinka turi būti pakankamai skaidri, kad savo elgesį derinančios įmonės galėtų pakankamai kontroliuoti, ar yra laikomasi derinimo taisyklių. Antra, disciplina reikalauja, kad nuo taisyklių nukrypstančio elgesio atveju būtų tam tikros formos atgrasymo mechanizmas. Trečia, derinant nedalyvaujančių įmonių, t. y. esamų ar būsimų konkurentų, taip pat klientų reakcija negali pakenkti rezultatams, kurių tikimasi pasiekti derinimu“ ( 22 ).

26.

Pirmasis iš trijų vadinamųjų „Airtours kriterijų“ yra esminis šioje byloje, t. y. klausimas, ar muzikos įrašų rinkos yra pakankamai skaidrios, kad stambiosios įmonės galėtų tyliai derinti savo veiksmus. Iš esmės proceso dalyviai ginčijasi dėl to, kokios apimties tyrimo ir motyvavimo Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju galėjo reikalauti Komisijos.

27.

2004 m. sausio 9 d. Komisija gavo pranešimą apie planuojamą koncentraciją pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 4 straipsnį ( 23 ).

28.

Vykdydama pradinį pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą (koncentracijų kontrolės procedūros „Pirmasis etapas“), 2004 m. sausio 20 d. Komisija išsiuntė klausimynus rinkos dalyviams.

29.

Impala atsakė į klausimyną, be to, 2004 m. sausio 28 d. pateikė atskirą rašytinį dokumentą, kur nurodė priežastis, kodėl, jos manymu, Komisija turėtų pripažinti koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka. Šiame dokumente Impala išreiškė susirūpinimą didesne koncentracija rinkoje ir poveikiu, kurį visa tai turėtų patekimui į rinką, įskaitant platinimo sektorių, žiniasklaidą, internetą ir vartotojų pasirinkimo galimybes.

30.

Kadangi projektas sukėlė rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka ir EEE susitarimu, 2004 m. vasario 12 d. Komisija pradėjo formalią patikrinimo procedūrą pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą (koncentracijų kontrolės procedūros „Antrasis etapas“).

31.

Remiantis Koncentracijų kontrolės reglamento 11 straipsnio 5 dalimi, procedūra buvo sustabdyta nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki gegužės 5 d., nes koncentracijos šalys nepateikė išsamaus atsakymo į Komisijos prašymą pateikti informacijos ( 24 ).

32.

2004 m. gegužės 24 d. Komisija išsiuntė koncentracijos šalims pranešimą apie kaltinimus, kuriame padarė preliminarią išvadą, kad notifikuota koncentracija yra nesuderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu, nes ji sustiprina kolektyvinę dominuojančią padėtį muzikos įrašų rinkoje ir didmeninėje internetu transliuojamos muzikos licencijų rinkoje ir jos pagrindu su EB 81 straipsniu nesuderinamu būdu yra derinamas pagrindinių bendrovių elgesys.

33.

Koncentracijos šalys pateikė atsakymus į pranešimą apie kaltinimus; Komisijos pareigūno vykdyta šalių apklausa, kurioje dalyvavo ir Impala, įvyko 2004 m. birželio 14–15 dienomis.

34.

2004 m. liepos 19 d. pirmuoju koncentraciją leidžiančiu sprendimu Komisija pripažino koncentraciją suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalį. Šiame sprendime nebuvo numatyta jokių sąlygų ar įpareigojimų.

35.

2004 m. gruodžio 3 d.Impala Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo ir prašė jį panaikinti ( 25 ) bei priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Komisija prašė atmesti ieškinį ir priteisti iš Impala bylinėjimosi išlaidas. Komisijos reikalavimams pritarė Bertelsmann ir Sony, taip pat ir Sony BMG Music Entertainment, kurias Pirmosios instancijos teismas 2005 m. vasario 4 d. trečiosios kolegijos pirmininko nutarimu pripažino į bylą įstojusiomis šalimis.

36.

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą ir nurodė Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Impala patirtų bylinėjimosi išlaidų. Impala buvo nurodyta padengti vieną ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų. Į bylą įstojusiosioms šalims nurodyta padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

37.

Bendrai pateiktame apeliaciniame skunde, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. liepos 13 d., Bertelsmann ir Sony (toliau – apeliantės) prašo Teisingumo Teismo:

38.

Sony BMG Music Entertainment visiškai pritaria apeliaciniam skundui bei Bertelsmann ir Sony reikalavimams.

39.

Komisija prašo Teisingumo Teismo:

40.

Impala prašo Teisingumo Teismo:

41.

Iš pradžių apeliacinis skundas Teisingumo Teisme buvo nagrinėjamas rašytine, o vėliau, 2007 m. lapkričio 6 d. – žodine tvarka.

42.

Skundžiamu sprendimu panaikinus pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą, Komisija šioje byloje pradėjo naują koncentracijų kontrolės procedūrą ( 26 ) (šiuo klausimu žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 5 dalį), kuri turėjo vykti lygiagrečiai šiam apeliaciniam procesui, nes apeliacinis skundas neturi sustabdomojo poveikio (Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio pirmoji pastraipa).

43.

Taigi siekiant naujo konkurencijos tyrimo, 2007 m. sausio 31 d. Komisijai buvo pranešta apie koncentraciją, o 2007 m. kovo 1 d. Komisija pradėjo formalią procedūrą pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą (koncentracijų kontrolės procedūros „Antrasis etapas“).

44.

Koncentracijų kontrolės procedūra buvo užbaigta 2007 m. spalio 3 d. Sprendimu, kur Komisija pakartotinai pripažino koncentraciją suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalį (toliau – antrasis koncentraciją leidžiantis sprendimas). Šiame sprendime nebuvo numatyta jokių sąlygų ar įpareigojimų.

45.

Prieš nagrinėjant apeliacinio skundo esmę reikia įvertinti, ar atskiri apeliacinio skundo pagrindai yra priimtini (žr. A dalį), ar jais apskritai gali būti pasiektas apeliančių siekiamas tikslas (žr. B dalį) ir ar apeliančių suinteresuotumas tęsti apeliacinį procesą neišnyko, priėmus antrąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą (žr. C dalį).

46.

Impala prieštarauja apeliacinio skundo priimtinumui, nes šiuo skundu tik siekiama patikrinti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą.

47.

Atsižvelgiant į šį prieštaravimą, reikia prisiminti iš EB 225 straipsnio 1 dalies ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos išplaukiantį ir nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje apeliaciniuose procesuose įtvirtintą vertinimo kriterijų ( 27 ) – apeliacinis skundas apribojamas teisės klausimais. Todėl tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes bei vertinti įrodymus, o faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus jų iškraipymą, nėra teisės klausimas, kuris būtų Teisingumo Teismo vykdomos teisminės kontrolės objektas apeliaciniame procese.

48.

Tačiau tai, ar Pirmosios instancijos teismas Komisijos sprendimui taikė per griežtus motyvavimo reikalavimus, ar jis rėmėsi tinkamais kriterijais, vertindamas faktines aplinkybes bei įrodymus, ir ar bendrai tinkamai taikė teisę savo sprendime, yra teisės klausimai, kurie gali būti apeliacinio proceso objektai ( 28 ). Teisingumo Teismas taip pat yra kompetentingas patikrinti teisės klausimą, ar Pirmosios instancijos teismas teisiškai tinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes bei įrodymus ir ar pagal tas aplinkybes ir įrodymus padarė teisėtas išvadas ( 29 ), taip pat tai, ar Pirmosios instancijos teismas laikėsi su įrodinėjimo pareiga bei įrodymų rinkimu susijusių nuostatų ( 30 ).

49.

Taikant šį vertinimo kriterijų, nagrinėjamas apeliacinis skundas, priešingai nei nurodo Impala, negali būti laikomas nepriimtinu iš esmės. Tačiau šiuo atveju reikia skirti penktąjį apeliacinio skundo pagrindą nuo kitų apeliacinio skundo pagrindų.

50.

Penktasis apeliacinio skundo pagrindas, kuris yra susijęs su kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje nustatymo sąlygomis, susideda iš įvadinės dalies ( 31 ) ir keleto detalių kritikos argumentų ( 32 ).

51.

Įvadinėje dalyje iš esmės keliamas klausimas, ar paties Pirmosios instancijos teismo sprendime Airtours išplėtoti kriterijai ( 33 ), skirti kolektyvinei dominuojančiai padėčiai rinkoje nustatyti, turi būti taikomi nevienodai griežtai, atsižvelgiant į tai, ar reikia įrodyti jau egzistuojančią kolektyvinę dominuojančią padėtį rinkoje, ar tiesiog pateikti ateities prognozę, susijusią su rizika, kad dėl koncentracijos bus sukurta kolektyvinė dominuojanti padėtis rinkoje. Todėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo įvadinė dalis yra susijusi su sprendime Airtours išplėtotų kriterijų aiškinimu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą.

52.

Kitaip vertintini kiti detalūs kritikos argumentai, pateikti penktojo apeliacijos pagrindo kontekste, kurie gali būti apibendrinti taip: Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į rinkos skaidrumui itin reikšmingas didmenines neto kainas bei nuolaidų svarbą, o apsiribojo kainoraščių kainų bei mažmeninės prekybos kainų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas klaidingai kildino nuolaidų skaidrumą iš tokių nuolaidų poveikio vidutinėms neto kainoms. Be to, vertindamas skaidrumą, Pirmosios instancijos teismas klaidingai atmetė sudėtingų kainodaros struktūrų svarbą. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas klydo nepripažindamas kainų skirtumų bei kainų svyravimo reikšmės skaidrumui.

53.

Šiais detaliais kritikos argumentais iš tikrųjų siekiama ne patikrinti teisės klausimus, bet kvestionuoti konkretų Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimą šioje byloje. Taip yra dėl to, kad kainoraščių kainų, mažmeninės prekybos kainų, didmeninių neto kainų, vidutinių neto kainų, nuolaidų, sudėtingų kainodaros struktūrų, taip pat kainų skirtumų bei svyravimų svarbos vertinant atitinkamos rinkos skaidrumą negalima nustatyti bendromis sąlygomis; ji priklauso nuo konkretaus visų aplinkybių vertinimo kiekvienu atskiru atveju ir ypač nuo ypatingų aptariamu atveju nagrinėjamos rinkos savybių.

54.

Kitaip sakant, Teisingumo Teismo prašoma pateikti faktinių aplinkybių ir įrodymų šioje byloje įvertinimą, pakeičiant Pirmosios instancijos teismo vertinimą. Tačiau tai neleistina apeliacinėje instancijoje. Vis dėlto Teisingumo Teismui bet kuriuo atveju gali būti skundžiama, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė faktines aplinkybes ir įrodymus ar kad pažeidė logikos taisykles vertindamas faktines aplinkybes bei įrodymus. Šiuo atveju nė vienu iš šių pagrindų nesiremiama ir, išskyrus šias išimtis, Teisingumas Teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, negali spręsti, kokią reikšmę vertinant rinkos skaidrumą šioje byloje nagrinėjamu atveju turi tokios aplinkybės, kaip antai kainoraščių kainos, mažmeninės prekybos kainos, didmeninės neto kainos, kainų nuolaidos, kompleksinės kainodaros struktūros, taip pat kainų skirtumai bei jų svyravimai.

55.

Dėl išvardytų aplinkybių priimtina tik penktojo apeliacinio skundo pagrindo įvadinė dalis, o ne šio pagrindo detalūs kritikos argumentai.

56.

Visi kiti apeliacinio skundo pagrindai, mano nuomone, yra bendrai priimtini, nes jų objektas nėra Pirmosios instancijos teismo atliktų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimas. Atvirkščiai, šie apeliacinio skundo pagrindai susiję su kriterijais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo taikė vertindamas pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo teisėtumą. Be to, šie pagrindai susiję su įrodymams keliamais reikalavimais, kurių Komisija turi laikytis priimdama koncentraciją leidžiančius sprendimus. Visa tai yra teisės klausimai, kurie gali būti nagrinėjami apeliacinėje instancijoje.

57.

Penktasis apeliacinio skundo pagrindas priimtinas tiek, kiek jis susijęs su įvadine dalimi, o kiti apeliacinio skundo pagrindai – visi.

58.

Be jau aptarto klausimo dėl atskirų apeliacinio skundo pagrindų priimtinumo, ši byla kelia papildomą klausimą, ar apeliaciniu skundu apskritai galima pasiekti apeliančių siekiamą tikslą, t. y. panaikinti skundžiamą sprendimą. Viena vertus, apeliantės neginčijo esminės skundžiamo sprendimo dalies (žr. pirmą dalį), kita vertus, gali būti, kad jų apeliacinis skundas yra nukreiptas prieš skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais nebuvo iš esmės grindžiama skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis (žr. antrą dalį).

59.

Pirmiausia Impala nurodo, kad apeliacinis skundas negali sukelti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes apeliantės neginčijo esminės skundžiamo sprendimo dalies.

60.

Impala nuomone, apeliaciniame skunde apsiribojama Pirmosios instancijos samprotavimų dėl egzistuojančios kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje sustiprinimo ginčijimu, tačiau neginčijami Pirmosios instancijos teismo teiginiai skundžiamo sprendimo 528 punkte dėl galimo kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje sukūrimo. Net jeigu apeliantėms visiškai pavyktų įrodyti apeliacinio skundo pagrįstumą, Impala teigimu, tai negalėtų lemti šio apeliacinio skundo panaikinimo, nes ir tokiu atveju nebūtų paneigti Pirmosios instancijos teismo teiginiai skundžiamo sprendimo 528 punkte dėl tolesnių teisės klaidų pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime

61.

Šis argumentas manęs neįtikina.

62.

Apeliantės turi aiškiai nurodyti ginčijamas sprendimo dalis, kurias siekia panaikinti, bei teisinius argumentus, konkrečiai paremiančius šį apeliacinį skundą ( 34 ). Tačiau tai nereiškia, kad jos, rašydamos savo apeliacinį skundą, turi detaliai vadovautis skundžiamo sprendimo struktūra ir kiekvieną atskirą skundžiamo sprendimo dalį ginčyti atskiru apeliacinio skundo pagrindu.

63.

Šioje byloje apeliantės savo apeliaciniame skunde jokiu būdu neapsiribojo vien pirmųjų skundžiamo sprendimo dalių, t. y. Pirmosios instancijos teismo samprotavimų dėl egzistuojančios kolektyvinės dominuojančios padėties sustiprinimo muzikos įrašų rinkoje, ginčijimu ( 35 ). Toks apsiribojimas neatitiktų ir apeliančių deklaruojamo tikslo savo apeliaciniu skundu panaikinti visą skundžiamą sprendimą. Šis tikslas pasiekiamas, tik jeigu apeliacinis skundas yra laikomas abiejų skundžiamo sprendimo dalių ginčijimu ( 36 ), t. y. ir dalies dėl egzistuojančios kolektyvinės dominuojančios padėties sustiprinimo, ir dalies dėl tokios padėties sukūrimo.

64.

Tai, kad apeliaciniame skunde neapsiribojama viena skundžiamo sprendimo dalimi, patvirtina apeliančių įvadinė dalis, pateikiama apeliacinio skundo pradžioje. Apeliaciniame skunde konkrečiai išvardijant kritikuojamas skundžiamo sprendimo dalis, aiškiai daroma nuoroda į šioje byloje ginčijamą 528 punktą, taip pat į 533, 539 ir 541 punktus, kuriuose irgi nagrinėjamas kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje sukūrimo klausimas ( 37 ). Be to, daugelyje apeliacinio skundo punktų apeliantės savo samprotavimus aiškiai susieja su Pirmosios instancijos teismo suformuluota bendra išvada skundžiamo sprendimo 542 ir 543 punktuose ( 38 ).

65.

Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad apeliaciniame skunde nurodomi tik Pirmosios instancijos samprotavimai dėl egzistuojančios kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje sustiprinimo, ir dėl to jis visas turėtų būti nepriimtinas kaip nesukeliantis pasekmių (pranc. k. „inopérant“).

66.

Kitokia situacija yra dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo įvadinės dalies, kuri, kaip jau minėta ( 39 ), yra vienintelė priimtina šio apeliacinio skundo pagrindo dalis.

67.

Šioje dalyje iš esmės keliamas klausimas, ar paties Pirmosios instancijos teismo sprendime Airtours išvystyti kriterijai ( 40 ), skirti nustatyti kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje egzistavimą, turi būti taikomi nevienodai griežtai, atsižvelgiant į tai, ar siekiamas įrodyti dalykas yra jau egzistuojanti kolektyvinė dominuojanti padėtis, ar ateities prognozė, susijusi su rizika, kad dėl koncentracijos bus sukurta kolektyvinė dominuojanti padėtis rinkoje. Pirmuoju atveju Pirmosios instancijos teismas Airtours kriterijus taiko ne taip griežtai nei antruoju ( 41 ).

68.

Šiuo atveju didžiausios apeliančių kritikos sulaukia skundžiamo sprendimo 251 punktas. Šiame punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad (jau egzistuojanti) kolektyvinė dominuojanti padėtis „atitinkamomis aplinkybėmis gali būti nustatyta netiesiogiai, remiantis net labai heterogeniškais požymiais bei įrodymais, susijusiais su kolektyvinei dominuojančiai padėčiai būdingais ženklais, reiškiniais ir fenomenais“.

69.

Tačiau, kaip teisingai nurodė pačios apeliantės ( 42 ), ginčijama dalis bei su ja susiję teisiniai Pirmosios instancijos teismo argumentai laikytini obiter dicta. Visoje skundžiamo sprendimo dalyje nuo 245 iki 253 punktų Pirmosios instancijos teismas nevertina Impala pirmojoje instancijoje pateiktų negaliojimo pagrindų; jis pasitelkia obiter dicta dėl kriterijų, skirtų nustatyti kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje egzistavimą, taikymo.

70.

Tai tampa itin akivaizdu, jei ginčijama sprendimo dalis skaitoma kartu su skundžiamo sprendimo 254 punktu, kur Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą, aiškiai apsiribojo tyrimu, ar yra laikomasi Airtours kriterijų: „<…> Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pateiktus teisinius ieškinio pagrindus, tik patikrins, ar ginčijamame sprendime buvo teisingai taikomos sprendime Airtours prieš Komisiją apibrėžtos sąlygos“. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas aiškiai atsiriboja nuo klausimo, ar dominuojančios padėties rinkoje egzistavimo faktas gali būti preziumuojamas ir „nesant būtinybės neabejotinai nustatyti rinkos skaidrumą“. Pirmosios instancijos procese šis klausimas „nebuvo nagrinėtas“.

71.

Atsižvelgiant į tai, kad įvadinė penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis siejasi ne su esminiais skundžiamo sprendimo motyvais, o tik su papildomais Pirmosios instancijos teismo samprotavimais, ji negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, ši apeliacinio skundo dalis yra atmestina kaip nesukelianti pasekmių (pranc. k. „inopérant”) ( 43 ).

72.

Todėl tik penktasis apeliacinio skundo pagrindas, kiek jis apskritai laikytinas priimtinu, yra atmestinas kaip nesukeliantis pasekmių. Visi kiti apeliacinio skundo pagrindai gali pasiekti apeliančių siekiamą tikslą.

73.

Kalbant apie kitus apeliacinio skundo pagrindus, kurie yra priimtini ir sukelia pasekmių, turi būti aptarta, ar apeliantės per tą laiką neprarado suinteresuotumo tęsti apeliacinį procesą.

74.

Suinteresuotumo reikalavimas procedūriniame lygmenyje užtikrina, kad teismų nebūtų prašoma pateikti kvalifikuotas išvadas išimtinai hipotetiniais teisės klausimais. Taigi suinteresuotumas yra privaloma sąlyga priimtinumui, kuri turi būti įvertinta ex officio ir gali būti aktuali įvairiose proceso stadijose. Todėl neabejotina, kad suinteresuotumas turi egzistuoti jau pateikiant ieškinį ar apeliacinį skundą; jis turi egzistuoti ir vėliau, iki pat to momento, kai Teisingumo Teismas priima sprendimą byloje ( 44 ).

75.

Suinteresuotumas egzistuoja tol, kol apeliacinio skundo patenkinimas jį pareiškusiai šaliai gali būti naudingas ( 45 ).

76.

Neginčytina, kad apeliacinio skundo pateikimo metu apeliantės buvo suinteresuotos tokiu skundu. Taip yra dėl to, kad nuo momento, kai Pirmosios instancijos teismas panaikino pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą, Bertelsmann ir Sony neturėjo būtino leidimo koncentracijai pagal Koncentracijų kontrolės reglamentą. Apeliaciniame skunde prašant panaikinti skundžiamą sprendimą, toks leidimas taptų vėl galiojantis. Taigi apeliacinis skundas apeliantėms galėtų suteikti tokią naudą.

77.

Tačiau priėmus antrąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą, koncentracijoje dalyvaujančios įmonės vėl turi leidimą koncentracijai pagal Koncentracijų kontrolės reglamentą. Pagrindinė šio antrojo koncentraciją leidžiančio sprendimo dalis neprieštarauja pirmajam koncentraciją leidžiančiam spendimui, nes abiem sprendimais koncentracija pripažinta suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu ir nė viename nebuvo numatyta jokių sąlygų ar įpareigojimų. Be to, laikinas neaiškumas, kuris egzistavo nuo to momento, kai buvo panaikintas pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas, ir dėl kurio dalyvaujančios įmonės negalėjo būti tikros, ar koncentracija buvo įvykdyta teisėtai, išnyko priėmus antrąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą. Remiantis Koncentracijų kontrolės reglamento 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu požiūriu ( 46 ), antrasis koncentraciją leidžiantis sprendimas turi retroaktyvų poveikį, apimantį sandorių, kuriais buvo įvykdyta koncentracija (ex tunc efektas), sudarymo laikotarpį.

78.

Tačiau visa tai nebūtinai reiškia, kad nagrinėjamas apeliacinis skundas neturi objekto. Taip yra todėl, kad apeliacinis skundas nukreiptas tiesiogiai ne į pirmąjį koncentraciją leidžiantį Komisijos sprendimą, o į skundžiamą Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris tebegalioja. Atitinkamai galimybė nurodyti, kad nereikia priimti sprendimo byloje (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalis), netaikoma apeliaciniame procese (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 118 straipsnis) ( 47 ).

79.

Vis dėlto antrojo koncentraciją leidžiančio sprendimo egzistavimas kelia klausimą, ar apeliacinis procesas gali būti naudingas apeliantėms, t. y. ar jos ir toliau yra suinteresuotos tęsti apeliacinį procesą.

80.

Vien aplinkybė, kad skundžiamame sprendime apeliantėms buvo nurodyta pačioms padengti savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, jokiu būdu nereiškia, kad jos yra suinteresuotos. Taip yra todėl, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio antrąją pastraipą apeliacinis skundas negali būti paduotas vien dėl bylinėjimosi išlaidų. Dėl tos pačios priežasties Teisingumo Teismas atmeta apeliacinio skundo pagrindą dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje, jei tai yra vienintelis likęs apeliacinio skundo pagrindas ir jau nustatyta, kad visi kiti apeliacinio skundo pagrindai nebus patenkinti ( 48 ). Remiantis Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio antrosios pastraipos prasme ir tikslu, siekis panaikinti pirmosios instancijos sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat negali pateisinti apeliacinio proceso tęsimo. Todėl tam, kad būtų galima tęsti apeliacinį procesą, būtina, kad apeliantės turėtų kitą, bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas peržengiantį suinteresuotumą.

81.

Šioje byloje apeliantės yra akivaizdžiai suinteresuotos kuo greičiau gauti ne paprastą leidimą, o būtent galutinį leidimą jų koncentracijai. Tik tuomet dalyvaujančios įmonės galiausiai turės teisinį tikrumą dėl to, ar koncentracija įvykdyta teisėtai.

82.

Antrasis koncentraciją leidžiantis sprendimas šiuo metu negali suteikti tokio teisinio tikrumo, nes artimiausiu metu jis gali tapti negalutinis. Sprendimas – be to, kad apie jį pranešta adresatams (EB 254 straipsnio 3 dalis) – turi būti paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (Koncentracijų kontrolės reglamento 20 straipsnio 1 dalis). Tik po tokio paskelbimo ( 49 ), kuris iki šiol neįvyko, apskritai pradedamas skaičiuoti trečiųjų asmenų ieškinio padavimo terminas ( 50 ). Bendras trečiųjų asmenų ieškinio padavimo termino paankstinimas būtų galimas tik tada, jei su antruoju koncentraciją leidžiančiu sprendimu visuomenei būtų leista visiškai ir anksčiau susipažinti kitokiu būdu, pavyzdžiui, internetu, pateikiant į tai atitinkamą nuorodą Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ( 51 ). Tačiau vien aplinkybė, kad sprendimo nekonfidencialų tekstą iš anksto sužinojo konkrečios trečiosios šalys, būtent Impala, neturi įtakos ieškinio padavimo termino pradžiai ( 52 ), taip pat ir laikui, kada sprendimas tampa galutinis ( 53 ).

83.

Jei Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis trečiosios šalies ieškiniu, panaikintų ir antrąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą, vėl kiltų netikrumo situacija, kuriai esant koncentracijoje dalyvaujančios įmonės neturėtų jų koncentraciją leidžiančio sprendimo pagal Koncentracijų kontrolės reglamentą. Tokia netikrumo situacija, trunkanti keletą mėnesių ar net metų, galėtų neigiamai paveikti koncentracijoje dalyvaujančias įmones bei apskritai rinkas.

84.

Siekiant kiek įmanoma išvengti tokios netikrumo situacijos bei jos neigiamų pasekmių, apeliantėms yra itin svarbu tęsti šį apeliacinį procesą bei kuo greičiau sulaukti galutinio Bendrijos teismo sprendimo dėl pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo teisėtumo. Net jeigu Teisingumo Teismas pats nepriimtų galutinio sprendimo byloje dėl neišaiškintų aplinkybių ir grąžintų bylą Pirmosios instancijos teismui (Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio pirmoji pastraipa), būtų labai tikėtina, kad galutinis teismo sprendimas dėl pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo teisėtumo būtų priimtas anksčiau nei dėl antrojo koncentraciją leidžiančio sprendimo teisėtumo.

85.

Šiomis aplinkybėmis skubos reikalavimas, būdingas Bendrijos mastu vykdomai koncentracijų kontrolės procedūrai ( 54 ), patvirtina poreikį tęsti šį apeliacinį procesą. Šitaip irgi galima išvengti to, kad trečiųjų šalių pateiktais ieškiniais dėl panaikinimo ilgiau nei būtina tęstųsi netikrumas dėl koncentracijoje dalyvaujančių įmonių koncentracijos.

86.

Apibendrindama manau, kad Teisingumo Teismo sprendimas šiuo metu apeliantėms dar būtų naudingas, todėl jos yra pakankamai suinteresuotos tęsti šį apeliacinį procesą.

87.

Tačiau jei antrasis koncentraciją leidžiantis sprendimas taptų galutinis užbaigus žodinį nagrinėjimą, bet anksčiau nei Teisingumo Teismas priimtų sprendimą šioje byloje, remiantis man šiuo metu prieinama informacija, tai reikštų, kad išnyktų apeliančių suinteresuotumas. Vis dėlto tokiu atveju, mano nuomone, būtina pakartotinai išklausyti šalis dėl jų suinteresuotumo.

88.

Vis dėlto manęs bet kuriuo atveju neįtikina prabėgomis teismo posėdyje išsakyta mintis, kad ši byla gali būti toliau nagrinėjama vien dėl to, jog Komisija pritaria daliai Bertelsmann ir Sony apeliacinio skundo pagrindų. Bendrijos institucijos jų pačių apeliacinių skundų pateikimo atveju turi privilegijuotą statusą (Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antroji ir trečioji pastraipos) ir pirmiausia neturi įrodyti suinteresuotumo tokiais apeliaciniais procesais ( 55 ). Tačiau jeigu Bendrijos institucija nėra apeliantė, o tik viena iš proceso dalyvių, vien jos suinteresuotumas apeliacinio proceso baigtimi ir kai kuriais Teisingumo Teismo pateikiamais teisės klausimų aiškinimais negali kompensuoti apeliančių teisinio suinteresuotumo trūkumo.

89.

Apeliantės ginčija skundžiamą sprendimą pateikdamos septynis apeliacinio skundo pagrindus. Šiais pagrindais iškeliami teisiniai klausimai, turintys esminę reikšmę Bendrijos lygiu veikiančiai koncentracijų kontrolės sistemai. Nepaisant to, jog šie teisės klausimai keliami atsižvelgiant į „senąjį“ Koncentracijų kontrolės reglamentą, atsakymai į juos tebėra reikšmingi ir naujajam EB koncentracijų kontrolės reglamentui (Reglamentas Nr. 139/2004), nes nagrinėjamoje byloje ginčijamais aspektais šie reglamentai iš esmės nesiskiria.

90.

Kadangi atskiri apeliacinio skundo pagrindai iš dalies sutampa, tikslinga juos sugrupuoti pagal su turiniu susijusius klausimus ir atitinkamai nagrinėti kita eilės tvarka. Tik penktasis apeliacinio skundo pagrindas toliau nebus nagrinėjamas, nes, kaip minėta, jis yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nesukeliantis pasekmių (pranc. k. „inopérant”) ( 56 ).

91.

Pirmasis, antrasis, trečiasis ir šeštasis apeliacinio skundo pagrindai yra konkrečiai susiję su tyrimo ir motyvavimo pareigos apimtimi, kurios privalo laikytis Komisija, kai ji priima koncentraciją leidžiantį sprendimą.

92.

Iš esmės apeliantės mano, kad Pirmosios instancijos teismas taikė per griežtus teisinius standartus koncentraciją leidžiančių Komisijos sprendimų atžvilgiu ir viršijo šių sprendimų teisminės kontrolės ribas. Šiuo požiūriu joms iš dalies pritaria Komisija ( 57 ). Tačiau Impala palaiko visą skundžiamą Pirmosios instancijos teismo sprendimą.

93.

Savo tyrimą pradėsiu nuo šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirmos ir trečios dalių ( 58 ). Šiose dalyse apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas taikė neteisingą ir per griežtą motyvavimo pareigos standartą koncentraciją leidžiančių Komisijos sprendimų atžvilgiu atsižvelgiant į koncentracijų kontrolę.

94.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar koncentraciją leidžiantis Komisijos sprendimas iš viso gali būti panaikintas dėl nepakankamo motyvavimo. Jei taip, reikia nustatyti motyvavimo pareigos apimtį bei nuspręsti, ar Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje padarė teisės klaidų.

95.

Apeliantės mano, kad koncentraciją leidžiantis Komisijos sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti panaikintas dėl motyvavimo trūkumo.

96.

Manęs toks požiūris neįtikina.

97.

Remiantis EB 253 straipsniu, Komisijos priimtuose sprendimuose turi būti nurodomi jų priėmimo motyvai. Motyvavimo pareiga kyla iš teisinės valstybės principo ir kartu su teise į tinkamą administravimą ji yra taip pat įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje ( 59 ). Ja siekiama ne tik sudaryti galimybę tretiesiems asmenims per Bendrijos teismus kontroliuoti Bendrijos institucijų veiksmus, bet ir paskatinti institucijas vykdyti savikontrolę bei užtikrinti, kad nebūtų priimami neapsvarstyti ar netinkamai apgalvoti sprendimai. Sprendimų motyvavimas taip pat prisideda prie administracinių veiksmų skaidrumo užtikrinimo ( 60 ).

98.

Motyvavimo pareiga jokiu būdu neapsiriboja tik sprendimais, kurie neigiamai veikia tik jų adresatus. Teisinės valstybės bei tinkamo administravimo principai reikalauja, kad sprendimai, kurie yra naudingi jų adresatams, taip pat būtų motyvuoti. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai tokie sprendimai gali neigiamai paveikti trečiųjų asmenų teises ir interesus, neapsiribojant konkurencijos teise. Atitinkamai nei EB 253 straipsnyje, nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje neskiriami sprendimai, kurie yra palankūs jų adresatams, bei sprendimai, kurie juos veikia neigiamai. Kalbant konkrečiai apie koncentracijų kontrolę, tai reiškia, kad koncentraciją leidžiantys Komisijos sprendimai, kaip ir ją draudžiantys sprendimai, turi būti motyvuoti.

99.

Motyvavimo pareigos pažeidimas, kaip esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, be kita ko, gali būti skundžiamas Bendrijos teismui pateikiant ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnyje nurodytas sąlygas.

100.

Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalyje, kuria apeliantės remiasi šioje byloje, nenumatyta jokia išimtis iš galimybės ginčyti koncentraciją leidžiantį sprendimą dėl motyvavimo pareigos pažeidimo. Iš teisės normų hierarchijos išplaukia, kad antrinės teisės nuostatos negali apriboti pirminės teisės taikymo srities, įskaitant EB 230 straipsnį ir EB 253 straipsnį. Atvirkščiai, Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į aukštesnės galios normas, būtent EB 230 straipsnį ir EB 253 straipsnį ( 61 ).

101.

Tačiau bet kuriuo atveju motyvavimo pareigos išimties įvedimas ar net „imuniteto“ nuo galimybės ginčyti motyvavimo pareigos pažeidimą suteikimas koncentraciją leidžiantiems Komisijos sprendimams būtų nesuderinami ir su Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalies tekstu, ir su jos tikslais bei reguliavimo struktūra.

102.

Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta tik leidimo vykdyti koncentraciją fikcija tuo atveju, jeigu Komisija laiku nepriėmė sprendimo dėl apie jai praneštos koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka ( 62 ). Ši nuostata neatleidžia Komisijos nuo įstatyminės pareigos ( 63 ) pateikti aiškią nuomonę priimant motyvuotą sprendimą dėl kiekvienos apie jai praneštos koncentracijos. Atvirkščiai, ši nuostata numato teisinės gynybos priemonę, jei Komisija konkrečiu atveju neįvykdytų šios pareigos per numatytą terminą ( 64 ).

103.

Aišku, Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalis yra ir skubos reikalavimo, būdingo Bendrijos mastu vykdomai koncentracijų kontrolės procedūrai, išraiška. Kartu su griežtais procedūriniais terminais, nustatytais šiame straipsnyje, ši nuostata prisideda prie kiek įmanoma greitesnio teisinio tikrumo sukūrimo, o tai naudinga ne tik koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms, bet ir apskritai visai rinkai.

104.

Tačiau teisėtas teisinio tikrumo poreikis negali būti aiškinamas taip plačiai, kad koncentraciją leidžiantis sprendimas iš viso ar iš dalies negalėtų būti vertinamas teismų. Tik tuomet, kai pagal EB 230 straipsnio 5 dalį pasibaigia terminas pateikti ieškinį, arba, pavyzdžiui, kai atmetamas ieškinys dėl panaikinimo, toks koncentraciją leidžiantis sprendimas tampa galutinis ir sukuria teisinį tikrumą visiems dalyviams.

105.

Priešingai nei nurodo apeliantės, Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalis jokiu būdu nepraranda savo praktinės reikšmės (pranc. k. „effet utile”) vien dėl to, kad – aiškiai ar numanomai – koncentraciją leidžiantis sprendimas gali būti peržiūrėtas teismų. Atvirkščiai, numanomo leidimo vykdyti koncentraciją suteikimo grėsmė pasibaigus nustatytam terminui („giljotinos efektas“) sukuria nenuvertintiną discipliną Komisijai kaip koncentracijų kontrolės institucijai ( 65 ). Be to, koncentracijoje dalyvaujančios įmonės gali vykdyti koncentraciją, kai tik priimamas ją leidžiantis Komisijos sprendimas arba kai koncentracija laikoma numanomai leista ( 66 ). Remiantis apeliančių pateikta informacija, jos šioje byloje taip pat pasinaudojo tokia galimybe.

106.

Apibendrindama manau, kad tiek aiškus, tiek numanomas koncentracijos leidimas gali būti panaikintas dėl motyvavimo pareigos pažeidimo.

107.

Apeliantės taip pat mano, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas. Apeliančių nuomone, Pirmosios instancijos teismas pažeidė nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką.

108.

Iš esmės ginčas kyla dėl klausimo, kiek detaliai Komisija turėjo motyvuoti savo išvadą pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime, nustatančiame, jog rinka nėra pakankamai skaidri, kad būtų įmanomas kainų derinimas ( 67 ).

109.

Ši išvada atrodė svarbi Komisijos vertinimui, kad nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti penkių didžiųjų koncernų kolektyvinės dominuojančios padėties įvairiose nacionalinėse muzikos įrašų rinkose ir kad koncentracija numanomai neturėtų sukurti kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje ( 68 ). Koncentraciją leidžiantis sprendimas iš dalies buvo grindžiamas tokiu įvertinimu.

110.

Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įvairias pirmojo Komisijos koncentraciją leidžiančio sprendimo dalis, patikrindamas, ar jos buvo pakankamai motyvuotos, kad būtų galima konstatuoti skaidrumo atitinkamoje rinkoje trūkumą, ir visa tai paneigė.

111.

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia tyrė pirmojo koncentraciją leidžiančio Komisijos sprendimo skyrių ( 69 ), kuriame nagrinėjamas rinkos skaidrumas, ir nustatė, kad Komisija „nepadarė išvados, jog rinka buvo neskaidri ar nepakankamai skaidri, kad leistų susidaryti kolektyvinei dominuojančiai padėčiai“. Be to, tame skyriuje Komisija remiasi „tik tais veiksniais, kurie gali nulemti didelį skaidrumą rinkoje bei palengvinti susitarimo laikymosi kontrolę, išskyrus gana ribotą ir nepagrįstą tvirtinimą, kad reklaminės nuolaidos galėtų sumažinti skaidrumą ir padaryti slaptą susitarimą sudėtingesnį“. Todėl jau vien šis specialus pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo skyrius „akivaizdžiai negali būti laikomas teisiniu požiūriu pakankamai patvirtinančiu teiginį, jog rinka nėra pakankamai skaidri“ ( 70 ).

112.

Paskui Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo Komisijos samprotavimus dėl galimos didžiųjų penkių koncernų ( 71 )„bendrosios kainų politikos“ ( 72 ), siekdamas nustatyti požymius, kurie galėtų paaiškinti tariamą skaidrumo nepakankamumą rinkoje ( 73 ). Pirmosios instancijos teismas kartu vertino Komisijos pateiktą informaciją, susijusią ir su kainoraščių kainomis, ir su nuolaidomis (klientams taikomomis bei reklaminėmis nuolaidomis). Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, konstatavo, kad „pagal sprendimo tekstą kainoraščio kainos <…> yra rinkos skaidrumo veiksnys“ ( 74 ). Kita vertus, „keli sprendimo teiginiai dėl reklaminių nuolaidų <…> tiek, kiek jie yra netikslūs ar nepagrįsti arba apskritai prieštarauja kitiems šiame sprendime pateiktiems teiginiams, negalėtų įrodyti rinkos ar net reklaminių nuolaidų neskaidrumo“ ( 75 ). Galiausiai „skyriuje, kuriame aptariamos mažos valstybės, taip pat nėra motyvuota išvada, jog dėl reklaminių nuolaidų rinka nėra skaidri“ ( 76 ).

113.

Dėl reklaminių nuolaidų, kuriomis rėmėsi Komisija, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmajame koncentraciją leidžiančiame Komisijos sprendime nebuvo konkrečių išvadų, koks yra „reklaminių nuolaidų pobūdis, aplinkybės, kuriomis tokios nuolaidos gali būti taikomos, jų neskaidrumo laipsnis, dydis ar įtaka kainų skaidrumui“ ( 77 ). Pirmosios instancijos teismas taip pat apgailestavo, kad „tie (su reklaminėmis nuolaidomis didžiosiose valstybėse susiję Komisijos samprotavimai) apsiriboja konstatavimu, jog reklaminės nuolaidos yra ne tokios skaidrios kaip klientams taikomos nuolaidos, nors nepaaiškinama, kodėl jos yra reikšmingos rinkos skaidrumui, ir neleidžia suprasti, kaip jos pačios galėtų kompensuoti visus kitus ginčijamame sprendime nustatytus rinkos skaidrumo veiksnius ir pašalinti kolektyvinei dominuojančiai padėčiai egzistuoti būtiną skaidrumą“ ( 78 ).

114.

Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo užduotis nėra pakeisti Pirmosios instancijos teismo atlikto pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo vertinimo savuoju. Atitinkamai Teisingumo Teismas neturi vertinti pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo, siekdamas nustatyti, ar jis yra pakankamai, ar nepakankamai motyvuotas. Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar Pirmosios instancijos teismas iš savo pusės padarė, ar ne teisės klaidų skundžiamame sprendime, kai jis vertino koncentraciją leidžiančio sprendimo motyvavimą, ir ypač ar Pirmosios instancijos teismas savo vertinimą grindė tinkamais arba per griežtais kriterijais.

115.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 253 straipsnyje įtvirtinta motyvavimo pareiga turi atitikti aptariamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti Bendrijos institucijos, kuri priėmė šį teisės aktą, samprotavimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti savo teisminės kontrolės funkcijas ( 79 ).

116.

Motyvavimo pareiga turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, ypač į akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir asmeniškai su juo susiję, interesus gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar nurodytos priemonės atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į jų kontekstą bei visus nagrinėjamą klausimą reglamentuojančius teisės aktus ( 80 ).

117.

Dėl skubos reikalavimo bei griežtų procedūrinių terminų pažymėtina, kad koncentracijų kontrolės procedūrai būdingi griežti Komisijai taikomi terminai ( 81 ). Be to, pateikdama motyvus konkurencijos srityje priimamuose sprendimuose, Komisija gali atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą bei atitinkamai remtis informuotų rinkos dalyvių, susipažinusių su rinkos situacija, žiniomis ( 82 ). Tai ypač taikoma tais atvejais, kai yra paveikiamos tų rinkos dalyvių teisės ir interesai, kurie, kaip šioje byloje Impala, patys dalyvavo procese ( 83 ). Apeliantės teisingai nurodė abu šiuos aspektus.

118.

Todėl akivaizdu, jog Komisijos negali būti reikalaujama, kad sprendime dėl koncentracijos, apie kurią buvo pranešta, ji išsakytų savo nuomonę ir dėl aiškiai nesusijusių, nesvarbių arba antraeilių aplinkybių ( 84 ). Akivaizdūs dalykai taip pat neturi būti aiškiai minimi sprendime. Be to, Komisija neprivalo savo sprendimų motyvuoti detaliau nei tai būtų tinkama, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, ir absoliučiai būtina, žvelgiant iš informuoto rinkos dalyvio, susipažinusio su jos aplinkybėmis, perspektyvos.

119.

Tačiau iš pateiktų motyvų turi būti įmanoma suprasti esmines sprendimo faktines ir teisines aplinkybes ( 85 ). Todėl pateikti motyvai neturi būti tokie lakoniški, kad kiltų grėsmė jų aiškumui ir įtikinamumui ( 86 ). Be to, jie turi būti logiški ( 87 ) bei neprieštarauti vieni kitiems ( 88 ).

120.

Būtent tokių įtikinamų, suprantamų ir neprieštaringų motyvų Pirmosios instancijos teismas šioje byloje ir nepateikė.

121.

Iš esmės Pirmosios instancijos teismas kritikuoja balanso tarp pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime pateiktų motyvų nebuvimą: šiame sprendime pateikta nemažai veiksnių, pagrindžiančių rinkos skaidrumo egzistavimą bei išsamiai juos paaiškinančių ( 89 ), ir, atvirkščiai, kalbant apie reklamines nuolaidas, kurios tariamai neigia pakankamo rinkos skaidrumo egzistavimą, yra pateikti tik migloti teiginiai ( 90 ). Nepaaiškinama, kodėl reklaminės nuolaidos svarbios rinkos skaidrumui, ir neaišku, kaip vien reklaminės nuolaidos galėtų nusverti visus kitus sprendime nurodytus rinkos skaidrumo veiksnius ir taip eliminuoti kolektyvinei dominuojančiai padėčiai reikalingą skaidrumą ( 91 ). Nepaisant to, Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė vidinius sprendimo motyvų prieštaravimus ( 92 ).

122.

Aš sutinku su Pirmosios instancijos teismu, kad sprendime, kuriame Komisija iš pradžių detaliai apibūdina nemažai veiksnių, pagrindžiančių rinkos skaidrumo egzistavimą, ji negali, nepateikdama detalesnio paaiškinimo, preziumuoti rinkos skaidrumo trūkumo. Jei yra tik vienas paminėtinas veiksnys – reklaminės nuolaidos, kurios paneigia pakankamo rinkos skaidrumo bei kolektyvinės dominuojančios padėties rinkoje egzistavimą, būtina kur kas išsamiau pagrįsti, kaip šis veiksnys veikia rinką bei kokiu būdu jis gali nusverti visus kitus veiksnius, pagrindžiančius rinkos skaidrumo egzistavimą.

123.

Nepakanka paaiškinti, kad tam tikras veiksnys lemia arba galėtų lemti mažesnį rinkos skaidrumą, atvirkščiai, būtina bent jau nurodyti, kodėl būtent šis veiksnys sukelia tokį rinkos neskaidrumą, kad neįmanoma nustatyti kolektyvinės dominuojančios padėties egzistavimo. Kitu atveju sprendime pateikti motyvai yra nepakankamai įtikinami ir suprantami. Būtent tai Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė skundžiamame sprendime ( 93 ).

124.

Paprastai kalbant, koncentracijų kontrolės sprendime, kuris didžiąja dalimi yra panašus į draudžiantį sprendimą, net informuotiems skaitytojams, susipažinusiems su rinka, būtina pakankamai detaliai paaiškinti tuos samprotavimus, kurių pagrindu galiausiai nusprendžiama kitaip.

125.

Pirmosios instancijos teismo nustatyti sprendimo motyvavimo trūkumai yra tik dar svarbesni atsižvelgiant į tai, kad rinkos skaidrumo klausimas, dėl kurio ginčijosi šalys, turėjo ne šalutinės, o esminės reikšmės koncentracijų kontrolės procedūros rezultatui ( 94 ). Komisijos išvada, jog rinka nebuvo pakankamai skaidri, kad būtų įmanomas kainų derinimas, buvo pagrindinė priežastis, lėmusi pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo priėmimą ( 95 ). Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė aukštus motyvavimo standartus pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo atžvilgiu bei intensyviau tikrino šiuos motyvus.

126.

Aukštų standartų taikymas šiuo atveju pateisinamas ir dėl to, kad Komisija turėjo vertinti sudėtingas ekonomines aplinkybes, kurių atžvilgiu, kaip tai įprasta koncentracijų kontrolės srityje, ji turėjo reikšmingą vertinimo laisvę ( 96 ). Tačiau jei Komisija turi tokią vertinimo laisvę, dar didesnę reikšmę įgyja Bendrijos teisinės tvarkos administracinėse procedūrose suteikiamų garantijų laikymasis. Šios garantijos apima ir pareigą pakankamai motyvuoti sprendimą ( 97 ).

127.

Jei naudodamasi savo vertinimo laisve Komisija atsižvelgia į veiksnius, turinčius įtakos rinkos veikimui, ji savo sprendime turi ne tik įvardyti tokius veiksnius, bet ir nurodyti jų pasekmes ( 98 ).

128.

Tai gali būti taikoma ir konkurencijos teisei bei koncentracijų kontrolei. Jei, vertindama koncentracijos poveikį konkurencijai, Komisija itin didelę reikšmę skiria tam tikriems rinkai svarbiems veiksniams, ji savo sprendime turi ne tik įvardyti tokius veiksnius, bet taip pat pakankamai detaliai nurodyti jų pasekmes atitinkamos rinkos veikimui.

129.

Tais atvejais, kai visi veiksniai pagrindžia rinkos skaidrumo egzistavimą, veiksnys, kuris, Komisijos nuomone, aiškiai paneigia rinkos skaidrumą, negali būti tik paminėtas nepateikiant tolesnio paaiškinimo. Kaip teisingai pabrėžia Pirmosios instancijos teismas, būtina, kad Komisija savo sprendime pagrįstų tokio veiksnio pasekmes pateikdama detalių paaiškinimų ( 99 ). Komisija tokiu atveju negali remtis vien nenoriai išreikštu spėjimu, kad šis veiksnys „galėtų sumažinti skaidrumą rinkoje ( 100 ) ir padaryti slaptą susitarimą sudėtingesnį“, bei vien spėlione, kad „reklaminės nuolaidosturėtų būti <…> mažiau skaidrios nei įprastos nuolaidos“ ( 101 ).

130.

Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad vertindama veiksnius, turėjusius esminės įtakos sprendimui, Komisija neturėjo apsiriboti „neapibrėžtais tvirtinimais“ ( 102 ), kurie buvo „nepagrįsti“, „gana neįtikinami“ ( 103 ) bei prieštaravo tarpusavyje ( 104 ).

131.

Atsižvelgdama į tai manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nustatydamas, jog pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime nebuvo pateikta pakankamai motyvų, pagrindžiančių Komisijos išvadą dėl rinkos (ne)skaidrumo ( 105 ).

132.

Siekdama išsamumo toliau įvertinsiu kitus argumentus, kuriuos apeliantės pateikia su šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu.

133.

Pirma, apeliantės teigia, kad pareigai motyvuoti koncentraciją leidžiantį sprendimą taikytini mažesni reikalavimai nei pareigai motyvuoti sprendimą neleisti koncentracijos, nes tretieji asmenys dėl jų silpnesnės padėties procese negali tikėtis tokio paties tikslumo motyvų, kokie pateikiami koncentracijos šalims priimant koncentraciją draudžiantį sprendimą.

134.

Šis argumentas nėra įtikinamas. Nei EB 253 straipsnyje, nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje motyvavimo pareigos požiūriu neskiriami sprendimai, kurie yra palankūs jų adresatams, ir sprendimai, kurie juos veikia neigiamai.

135.

Bet kuriuo atveju, jei trečiasis asmuo dalyvavo koncentracijų kontrolės procedūroje ir buvo formaliai išklausytas Komisijos, kaip šiuo atveju Impala, motyvavimo pareiga taip pat siekiama apginti ir tokio asmens teises bei interesus. Trečiasis asmuo gali tikėtis bent jau įtikinamų, suprantamų ir neprieštaringų motyvų, susijusių su esminiais Komisijos faktiniais ir teisiniais samprotavimais, grindžiančiais koncentraciją leidžiantį sprendimą. Būtent šie minimalūs reikalavimai yra aptariami šioje byloje ( 106 ).

136.

Reikia pripažinti, kad trečiųjų asmenų procedūrinė padėtis koncentracijų kontrolės procese, kiek tai susiję su jų teise būti išklausytiems, yra silpnesnė nei koncentracijos dalyvių ( 107 ). Tačiau tai nereiškia, kad trečiajam asmeniui yra taikomi atitinkami ribojimai remtis nepakankamu motyvavimu. Tas, kuris kaip trečiasis asmuo dėl tiesioginės ir konkrečios sąsajos gali peržengti suinteresuotumo barjerą, tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti ieškovai gali pateikti ieškinį (EB 230 straipsnio 4 dalis). Jis taip pat gali remtis tokiais pačiais negaliojimo pagrindais kaip kiti ieškovai, įskaitant nepakankamą sprendimo motyvavimą.

137.

Antra, apeliantės nurodo, kad šioje byloje ir Impala, ir Pirmosios instancijos teismas lengvai suprato pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo motyvus. Todėl jos mano, kad sprendimas buvo pakankamai motyvuotas.

138.

Šis argumentas taip pat netinkamas. Tai, kad ieškovas galėjo pakankamai aiškiai išdėstyti savo argumentus Pirmosios instancijos teisme, gali būti laikoma pirmu argumentu, patvirtinančiu, kad sprendimas buvo pakankamai motyvuotas ( 108 ). Tačiau tai tegali būti laikoma paneigiama prezumpcija.

139.

Tai, ar pateikti motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, faktiškai priklauso nuo objektyvių aplinkybių, įskaitant tokius klausimus, ar esminių faktinių aplinkybių ir teisės normų vertinimas yra įtikinamas, suprantamas ir neprieštaringas ( 109 ). Jei su esminiais klausimais susiję motyvai, kaip šioje byloje pateiktieji, yra neįtikinami, nesuprantami ir prieštaringi, ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, net jei ieškovų teisė į gynybą kitais aspektais nebuvo pažeista. Teigiant priešingai, praktiškai būtų neįmanoma patenkinti ieškovo ieškinį dėl panaikinimo, be kitų negaliojimo pagrindų remiantis nepakankamu sprendimo motyvavimu.

140.

Priešingai nei nurodo apeliantės, jokiu būdu neprieštaringa tai, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pateikti motyvai nepakankami ir kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Komisijos sprendimas gali būti klaidingas tiek procedūrine, tiek materialiąja prasme. Tai, kad sprendime pateikti motyvai nepakankami dėl, pavyzdžiui, neįtikinamumo, nereiškia, kad tas pats sprendimas buvo klaidingas ir turinio požiūriu.

141.

Trečia, apeliantės tvirtina, kad nustatant koncentracijų kontrolės sprendimų motyvavimo reikalavimus turi būti atsižvelgiama į slaptos komercinės informacijos konfidencialumą. Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 411 punkte reikalaudamas, kad Komisija paskelbtų kitų didžiųjų įmonių kainodaros bei nuolaidų politikos detales.

142.

Šis argumentas taip pat nėra įtikinamas. Jis aiškiai paremtas klaidingu skundžiamo sprendimo 411 punkto aiškinimu. Šiame punkte Pirmosios instancijos teismas jokiu būdu nereikalauja, kad Komisija atskleistų konkrečių rinkos dalyvių komercines paslaptis. Jis tik – visiškai teisingai – atmetė Komisijos teiginį, kad dėl konfidencialaus pobūdžio kai kurių skaičių negalima įtraukti į pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą. Taip yra dėl to, kad įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį (EB 214 straipsnis), negali būti aiškinamas taip plačiai, kad paneigtų reikalavimą motyvuoti sprendimą ( 110 ).

143.

Kai skaičiai sudaro komercinę paslaptį, Komisija konkurencijos teisės srityje paprastai tokius skaičius pakeičia skaičių intervalais ar kitu būdu juos apibendrina arba apibūdina. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebi ( 111 ), kad kitose pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo vietose Komisija pateikė informaciją, įskaitant skaičius, apie konkrečių rinkos dalyvių kainodaros politiką ( 112 ).

144.

Taigi darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidų, skundžiamo sprendimo 325 ir 542 punktuose pateikdamas savo išvadas, jog pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas. Todėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirma ir trečia dalys yra nepagrįstos.

145.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde ir šeštojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai naudojo pranešimą apie kaltinimus kaip kriterijų atlikdamas teisminę pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo kontrolę bei klaidingai reikalavo, kad Komisija pagrįstų bet kokius sprendimo nukrypimus nuo šio pranešimo apie kaltinimus.

146.

Neginčytina, kad skundžiamame sprendime pateikiama nemažai nuorodų į pranešimą apie kaltinimus. Pirmiausia nagrinėsiu Pirmosios instancijos požiūrį į koncentraciją leidžiančio sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus santykį, tuomet antroje dalyje detaliau vertinsiu konkrečias Pirmosios instancijos teismo nuorodas į atskiras pranešimo apie kaltinimus ištraukas.

147.

Apeliantės, palaikomos Komisijos, bendrai ginčija Pirmosios instancijos teismo teiginius dėl koncentraciją leidžiančio sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus santykio. Jų nuomone, Pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato pranešimo apie kaltinimus prigimtį ir funkciją ir tai atsispindėjo likusiose skundžiamo sprendimo dalyse.

148.

Tirdamas argumentus dėl motyvavimo trūkumo Pirmosios instancijos teismas priminė, kad Komisija pranešime apie kaltinimus „padarė kategorišką išvadą, jog koncentracija yra nesuderinama su bendrąja rinka visų pirma dėl to, kad kolektyvinė dominuojanti padėtis egzistavo dar prieš siūlomą koncentraciją ir kad muzikos įrašų rinka buvo skaidri ir ypač palanki derinimui“ ( 113 ).

149.

Galutinai priimtas koncentraciją leidžiantis sprendimas Pirmosios instancijos teismo buvo apibūdintas kaip „absoliutus Komisijos pozicijos pasikeitimas“, kuris „iš tiesų gali stebinti, visų pirma atsižvelgiant į vėlyvą etapą, kuriuo ši pozicija buvo pakeista“ ( 114 ); be to, buvo priminta būtinybė paisyti privalomų terminų koncentracijų kontrolės procedūrose, kurie, Pirmosios instancijos teismo nuomone, „neleidžia (Komisijai) pratęsti savo tyrimo, ir taip sumažinama tikimybė, kad Komisija iš esmės pakeis savo poziciją vykstant administracinei procedūrai“ ( 115 ).

150.

Kaip kartelinių susitarimų, taip ir koncentracijų kontrolės procesuose prieš priimant sprendimus, kurie gali neigiamai veikti suinteresuotąsias įmones, būtina užtikrinti jų teisę į gynybą ( 116 ).

151.

Teisė į gynybą apima teisę būti išklausytam, kuri yra vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų bei kuri taip pat pripažįstama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje ( 117 ). Koncentracijų kontrolės procedūroje šis principas taip pat įtvirtintas teisės akte – Koncentracijų kontrolės reglamento 18 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje.

152.

Tai, kad kartelių bei koncentracijų kontrolės procesuose suinteresuotosioms įmonėms raštu pateikiamas pranešimas apie kaltinimus ( 118 ), yra jų teisės būti išklausytoms rezultatas. Pranešimas apie kaltinimus suinteresuotosioms įmonėms suteikia galimybę susipažinti su Komisijos turimais įrodymais bei tinkamai įgyvendinti teisę į gynybą ( 119 ). Suinteresuotosioms įmonėms suteikiama galimybė pateikti savo nuomonę dėl kaltinimų raštu bei, pagrįstai prašant, žodžiu ( 120 ). Be to, Koncentracijų kontrolės reglamento 18 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje aiškiai nurodoma, kad priimdama sprendimus Komisija gali remtis tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus.

153.

Iš pranešimo apie kaltinimus funkcijos administracinėje procedūroje matyti, kad šis pranešimas yra dokumentas, kuriame pateikiami faktinių aplinkybių ir teisės vertinimai savo prigimtimi yra išimtinai parengiamieji. Dėl šios priežasties Komisija gali ir netgi privalo atsižvelgti į administracinės procedūros elementus tam, kad, inter alia atsisakytų nepakankamai pagrįstų kaltinimų ( 121 ).

154.

Tai, kad priešingai nei tais atvejais, kai taikomi EB 81 ir EB 82 straipsniai, koncentracijų kontrolės procedūrose Komisijai taikomi griežti procedūriniai terminai, jokiu būdu nekeičia pranešimo apie kaltinimus kaip parengiamojo dokumento prigimties. Skubos reikalavimas koncentracijų kontrolės procedūrose natūraliai reiškia, kad susijusios įmonės taip pat turi laikytis itin trumpų terminų, per kuriuos jos gali naudotis savo gynybos teisėmis. Tačiau visapusiška teisės į gynybą apsauga reikalauja, kad susijusių įmonių pareiškimai koncentracijos kontrolės bylose negali būti vertinami mažiau nei kartelių bylose. Atitinkamai tokie prieštaravimai, kaip ir kartelių bylose, koncentracijų kontrolės procedūrose gali lemti Komisijos požiūrio pasikeitimą, net ir prieš pat pasibaigiant terminui priimti koncentraciją leidžiantį ar draudžiantį sprendimą.

155.

Atsižvelgiant į tai, apgailestautina, kad skundžiamame sprendime „radikalų Komisijos pozicijos pasikeitimą“, įvykusį prieš priimant pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą, Pirmosios instancijos teismas apibūdino kaip „stebinantį“ ( 122 ), „atsižvelgiant į vėlyvą etapą, kuriuo ši pozicija buvo pakeista“, ir pažymėjo, jog „taip sumažinama tikimybė, kad Komisija iš esmės pakeis savo poziciją vykstant administracinei procedūrai“ ( 123 ).

156.

Jei Komisija pakeičia koncentracijos, apie kurią jai buvo pranešta, vertinimą gavusi vienos iš koncentracijos šalių atsikirtimus į pranešimą apie kaltinimus, ši nauja bylos vertinimo kryptis laikytina ne „vėlyva“, bet atlikta įprastu laiku vykstant koncentracijų kontrolės procesui. Toks vertinimo pasikeitimas nėra „stebinantis“ ar „netikėtas“ ( 124 ), atvirkščiai, jis patvirtina teisės į gynybą laikymąsi bei įrodo, kad suinteresuotųjų asmenų išklausymas nėra farsas.

157.

Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantės ir Komisija, nemanau, kad skundžiamame sprendime buvo padaryta teisės klaida dėl to, kad šiek tiek netinkamai Pirmosios instancijos teismo pasirinktos formuluotės teisiškai netiksliai išreiškė pranešimo apie kaltinimus prigimtį bei funkciją.

158.

Kartu savo pareiškimais dėl „radikalaus Komisijos pozicijos pasikeitimo“„stebinančio“ ir „vėlyvo“ pobūdžio Pirmosios instancijos teismas aiškiai pabrėžė parengiamąjį pranešimo apie kaltinimus pobūdį, taip pat ir koncentracijų kontrolės kontekste. Be to, Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, remdamasi teismų praktika taikant EB 81 ir EB 82 straipsnius, Komisija neprivalo paaiškinti galimų nukrypimų nuo pranešimo apie kaltinimus ( 125 ).

159.

Todėl manau, jog pateikdamas bendras pastabas dėl pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus santykio Pirmosios instancijos teismas pranešimo apie kaltinimus prigimties ir funkcijų nesuvokė klaidingai.

160.

Net jei laikytumėmės nuomonės, kad tokia teisės klaida egzistavo, tai nepateisintų skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes, kaip paaiškinsiu vėliau ( 126 ), ji nelėmė teisiškai klaidingo pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo vertinimo ir todėl jokiu būdu negalėjo paveikti rezoliucinės skundžiamo sprendimo dalies ( 127 ).

161.

Dar turi būti įvertinta apeliančių ir Komisijos kritika dėl konkrečių Pirmosios instancijos teismo nuorodų į pranešimą apie kaltinimus tiriant pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo teisėtumą. Teigiama, kad Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, jog pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas yra neteisėtas, klaidingai grindė ginčijamo sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus palyginimu, užuot tyręs tik patį sprendimą.

162.

Šis argumentas taip pat nėra įtikinamas.

163.

Reikia pripažinti, kad skundžiamame sprendime keletą kartų daromos nuorodos į pranešimą apie kaltinimus. Pirmosios instancijos teismas pakartotinai pabrėžė, kad pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime Komisija sušvelnino ( 128 ) ar pakeitė ( 129 ) tam tikrų faktinių aplinkybių apibūdinimą ir vertinimą, palyginti su pranešimu apie kaltinimus.

164.

Vertinant tik paviršutiniškai, atrodo, kad Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl teisės klaidų pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime darė remdamasis vien jo skirtumais nuo pranešimo apie kaltinimus. Pažvelgus atidžiau matyti, kad Pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl motyvavimo trūkumo, tiek dėl akivaizdžios vertinimo klaidos yra kildinamos iš pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo.

165.

Kalbant apie motyvavimo trūkumą, pastebėtina, kad Pirmosios instancijos teismo samprotavimai apie specialią pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo dalį, susijusią su rinkos skaidrumu ( 130 ), visiškai neparemti pranešimu apie kaltinimus ( 131 ). Taip pat ir kituose punktuose, susijusiuose su motyvavimo trūkumu ( 132 ), Pirmosios instancijos teismas retai daro nurodas į pranešimą apie kaltinimus; jos pateikiamos tik skundžiamo sprendimo 300, 302 ir 308 punktuose, ir nė viena šių nuorodų nėra esminė Pirmosios instancijos teismo daromai prielaidai, jog pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime nėra pateikta pakankamai motyvų, pagrindžiančių tame sprendime nurodomą rinkos skaidrumo trūkumą:

166.

Taigi skirtumai tarp pranešimo apie kaltinimus ir pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo neturėjo esminės reikšmės Pirmosios instancijos teismui konstatuojant motyvavimo trūkumą, kuris savaime lėmė pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo panaikinimą ( 134 ). Priešingai nei teigia apeliantės ir Komisija, Pirmosios instancijos teismas pranešimo apie kaltinimus nenaudojo kaip kriterijaus vertinti pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą.

167.

Kalbant apie Pirmosios instancijos teismo nustatytas akivaizdžias vertinimo klaidas, reikia pripažinti, kad nuorodų į pranešimą apie kaltinimus yra kur kas daugiau. Jos pateikiamos 335, 338, 339, 341, 362, 378, 379, 398, 402, 409, 419, 424, 446, 447, 451, 456, 467, 528, 532 ir 538 skundžiamo sprendimo punktuose ( 135 ).

168.

Nuorodos į pranešimą apie kaltinimus skundžiamo sprendimo 338, 339, 341, 362, 402, 456, 467, 532 ir 538 punktuose neabejotinai skirtos pateikti pavyzdį bei papildyti tai, ką Pirmosios instancijos teismas nustatė tiesiogiai iš pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo. Toks išimtinai papildomas šių nuorodų į pranešimą apie kaltinimus pobūdis minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose taip pat patikslinamas tokiais žodžiais, kaip antai „be kita ko“, „be to“, „taip pat“, „taip pat žr.“ ir „juo labiau taip yra dar ir dėl to, kad <…>“. Niekur nėra kritikuojamas koks nors prieštaravimas tarp pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus. Taigi pranešimas apie kaltinimus nebuvo naudojamas kaip kriterijus atliekant teisminę pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo kontrolę.

169.

Tai taip pat taikytina skundžiamo sprendimo 378 ir 379 punktams. Jeigu jie skaitomi kartu su prieš juos esančiu 377 skundžiamo sprendimo punktu, akivaizdu, kad yra skirti pateikti pavyzdį bei papildyti tai, ką Pirmosios instancijos teismas nustatė tiesiogiai iš pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo vertindamas nuolaidų skaidrumą bei apibendrino taip: „Todėl reikia pripažinti, kad ginčijamame sprendime minėti įrodymai nepatvirtina jais remiantis padarytų išvadų“ ( 136 ).

170.

Problematiškesnės atrodo nuorodos į pranešimą apie kaltinimus, pateiktos skundžiamo sprendimo 335, 398, nuo 408 iki 410, 419, 424, 446, 447, 451 ir 528 punktuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Pirmosios instancijos teismas iš tiesų siekė paprieštarauti Komisijai, jog ši savo pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime be pakankamo paaiškinimo nukrypo nuo pranešimo apie kaltinimus ( 137 ).

171.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kuria rėmėsi apeliantės ir Komisija šioje byloje, Komisija neprivalo savo sprendime paaiškinti su pranešimu apie kaltinimus susijusių skirtumų, nes pranešimas apie kaltinimus yra parengiamasis dokumentas, kuriame pateikiami tik išankstiniai vertinimai ( 138 ). Taigi Komisijos sprendimai nei kartelių bylose, nei koncentracijų kontrolės procedūrose negali būti laikomi teisiškai klaidingais ir panaikinami vien dėl to, kad jie be tolesnių paaiškinimų turinio požiūriu nukrypsta nuo pranešimo apie kaltinimus.

172.

Tačiau tai nereiškia, kad nuo pranešimo apie kaltinimus nukrypstantis sprendimas gali būti teisiškai klaidingas dėl kitų priežasčių, susijusių su pačiu sprendimu, ir todėl panaikintas.

173.

Šiuo atveju būtina priminti, kad koncentracijų kontrolės srityje Komisija privalo analizuoti sudėtingas ekonomines aplinkybes. Kaip jau minėta, šiuo atžvilgiu Komisija turi gana reikšmingą vertinimo laisvę ( 139 ), kuri bet kuriuo atveju gali būti peržiūrima Bendrijos teismų. Pastarieji turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas ( 140 ).

174.

Net jei savo sprendime dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka Komisija neprivalo paaiškinti, kodėl ji iš esmės nukrypo nuo pranešimo apie kaltinimus, iš šio sprendimo vis dėlto turi būti aiškūs trys dalykai:

175.

Tai, ar Komisija konkrečiu atveju atsižvelgė į visą informaciją, gali būti nustatyta iš visų bylos aplinkybių, ypač dokumentų, kurie sudarė administracinę bylą administracinėje procedūroje. Vienas šių dokumentų yra ir pranešimas apie kaltinimus. Taip yra todėl, kad pranešimas apie kaltinimus pateikia visų faktų ir įrodymų, kuriuos tuo proceso etapu Komisija pripažino svarbiais savo sprendimui, santrauką.

176.

Šia prasme Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime galėjo nustatyti, kad pranešimas apie kaltinimus, neatsižvelgiant į jo parengiamąjį pobūdį, nėra „visiškai nevertingas ar nereikšmingas“ ( 142 ).

177.

Neabejotina, kad vykstant tolesnei procedūrai gali paaiškėti, ypač dėl dalyvaujančių įmonių pareiškimų, pateiktų pasinaudojant teise į gynybą, kad faktinės aplinkybės ir įrodymai, kuriais grįstas pranešimas apie kaltinimus, buvo neišsamūs ar netikslūs arba kad negalėjo patvirtinti jais remiantis padarytų išvadų. Tai teisingai pastebi Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurododymas, kad Komisija „privalo atsižvelgti į per administracinę procedūrą gautus įrodymus bei į suinteresuotųjų įmonių pateiktus argumentus, kad galėtų atmesti visus kaltinimus, kurie galiausiai pasirodo esą nepagrįsti“ ( 143 ).

178.

Tačiau Bendrijos teismai gali ir privalo patikrinti, ar tam tikri Komisijos nustatyti faktai, kuriais remtasi pranešime apie kaltinimus, vėliau per procedūrą buvo Komisijos teisingai pripažinti netinkamais ar nepatikimais bei atmesti. Bendrijos teismai taip pat gali ir privalo patikrinti, ar nauji faktai, kuriais dabar remiasi Komisija, yra teisingi, ar nustatytos faktinės aplinkybės išsamios ir ar gali patvirtinti jomis remiantis padarytas Komisijos išvadas.

179.

Faktinių duomenų, kuriais grindžiamas sprendimas, teisingumą, išsamumą ir patikimumą turi būti galima patikrinti teismine tvarka ( 144 ). Be tokios faktinių aplinkybių, kuriais grindžiamas sprendimas, kontrolės būtų apskritai neįmanoma tinkamai įvertinti, ar Komisija viršijo savo vertinimo ribas, ar ne ir ar padarė akivaizdžių vertinimo klaidų.

180.

Todėl skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas teisingai ėmėsi tokios kontrolės bei paaiškino, kad Komisija „privalo galėti paaiškinti, bent jau vykstant procesui Pirmosios instancijos teisme, kodėl mano, kad jos pirminės išvados nėra teisingos; ypač kodėl visos sprendime pateiktos išvados turi atitikti pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes, jei nenustatoma, kad jos buvo neteisingos“ ( 145 ).

181.

Priešingai nei mano apeliantės ir Komisija, tai nereiškia, kad koncentracijų kontrolės institucijai teismuose taikoma dviguba našta. Iš jos nereikalaujama pagrįsti savo sprendimą ir papildomai paneigti nuo jo nukrypstančius pranešimo apie kaltinimą teiginius. Ji privalo paprasčiausiai galėti paaiškinti, gavusi pagrįstą ieškovo prašymą, kad jos sprendimo faktinės aplinkybės buvo teisingos ir išsamios bei gali patvirtinti jomis remiantis padarytas sprendimo išvadas. Bet kokie paaiškinimai, kodėl tam tikros faktinės aplinkybės buvo papildytos, atmestos ar įvertintos iš naujo vykstant administracinei procedūrai, yra neatsiejamai susiję su faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimas, teisingumu, išsamumu ir patikimumu.

182.

Taigi iš esmės Pirmosios instancijos teismas pranešimu apie kaltinimus rėmėsi priimtinu būdu kaip pagrindu vertindamas, ar pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas buvo priimtas remiantis teisingomis ir išsamiomis faktinėmis aplinkybėmis, galinčiomis patvirtinti jomis remiantis Komisijos padarytas išvadas. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą panaikino ne dėl jo skirtumų nuo pranešimo apie kaltinimus, bet dėl to, kad sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas ir jame buvo akivaizdžių vertinimo klaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias akivaizdžias vertinimo klaidas, nes sprendimo faktiniai duomenys nebuvo išsamūs ir negalėjo patvirtinti Komisijos išvadų, jog rinka nėra pakankamai skaidri ( 146 ).

183.

Apibendrinant reikia konstatuoti, jog pirmasis apeliacinio skundo pagrindas bei šeštojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis yra nepagrįsti.

184.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra glaudžiai susijęs su trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalimi, todėl siūlau juos nagrinėti kartu. Iš esmės apeliantės tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas taikė per griežtus reikalavimus su jų atsakymu į pranešimą apie kaltinimus susijusių argumentų įrodomosios vertės atžvilgiu. Be to, apeliantės teigia, jog Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad Komisija turi atlikti naujus tyrimus rinkoje po pranešimo apie kaltinimus pateikimo.

185.

Atlikdamas pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo tyrimą, kuriuo siekė nustatyti, ar egzistuoja akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių su rinkos skaidrumu, Pirmosios instancijos teismas, inter alia, nurodė, kad „koncentracijos šalys, prieš pateikdamos įrodymus Komisijai, kad paneigtų jos tinkamu laiku pateiktus kaltinimus, taip pat negali laukti iki paskutinės minutės, nes tada Komisija nebegalėtų atlikti būtinų tyrimų. Tokiu atveju tie įrodymai turi būti ypač patikimi, objektyvūs, reikšmingi ir įtikinami, kad pagrįstai paneigtų Komisijos pateiktus kaltinimus“ ( 147 ).

186.

Pirmosios instancijos teismas taip pat manė, kad Komisija „negali eiti taip toli ir nepatikrinusi leisti, kad koncentracijos šalys būtų atsakingos už tam tikras tyrimo dalis, visų pirma, kai tie aspektai, kaip ir šioje byloje, yra esminis elementas, kuriuo pagrįstas sprendimas, ir kai koncentracijos šalių pateikti duomenys bei vertinimai yra visiškai priešingi Komisijos atliekant tyrimą surinktai informacijai ir išvadoms, kurias ji padarė remdamasi ta informacija“ ( 148 ).

187.

Be to, įvairiose skundžiamo sprendimo dalyse Pirmosios instancijos teismas kritikuoja Komisiją, kad ši, gavusi koncentracijos šalių atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, nevykdė naujo rinkos tyrimo tam, kad patikrintų šių naujų išvadų apie planuojamą koncentraciją pagrįstumą ( 149 ).

188.

Kaip jau minėta kalbant apie pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, koncentracijų kontrolės procesuose, prieš priimant sprendimus, kurie gali neigiamai veikti suinteresuotąsias įmones, būtina užtikrinti jų teisę į gynybą ( 150 ) (taip pat žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 18 straipsnio 3 dalies antrą sakinį).

189.

Dėl šios priežasties suinteruotosios įmonės negali būti kaltinamos dėl to, kad, pranešdamos apie koncentraciją ar Komisijai vykdant rinkos tyrimą, nepateikė tam tikrų, įskaitant esminius, argumentų, faktinių aplinkybių ar įrodymų, ir šiuos duomenis pateikė tik savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ( 151 ). Pranešimas apie kaltinimus yra pirmasis dokumentas, kuris detaliai nurodo koncentracijos šalims, kokius prieštaravimus Komisija turi dėl jų planuojamos koncentracijos ir kokiais konkrečiais argumentais bei įrodymais ji šiuos prieštaravimus kaskart grindžia ( 152 ).

190.

Vien aplinkybė, kad koncentracijos šalys tam tikrus argumentus, faktines aplinkybes ar įrodymus pirmą kartą nurodė tik savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, jokiu būdu nepateisina išvados, kad tam tikrą informaciją jos atskleidė tik „paskutinę minutę“ ( 153 ). Iš suinteresuotųjų įmonių teisės į gynybą išplaukia jų teisė rašytinio ar žodinio proceso metu, t. y. gavus pranešimą apie kaltinimus, pareikšti viską, ką jos mano esant reikalinga, siekiant paneigti prieštaravimus ir įtikinti Komisiją leisti įvykdyti koncentraciją. Tokie pareiškimai pateikiami ne per vėlai, o koncentracijų kontrolės procese specialiai tam nustatytu laiku.

191.

Suinteresuotųjų įmonių pateiktam atsakymui į pranešimą apie kaltinimus negali būti taikomi didesni įrodymo ar įtikinamumo reikalavimai nei tie, kurie taikomi vertinant konkurentų, klientų ir kitų trečiųjų šalių, kurias per koncentracijų kontrolės procedūrą apklausė Komisija, pareiškimams. Nors Komisija turi peržiūrėti koncentracijos šalių pareiškimus, įvertindama jų teisingumą, išsamumą ir įtikinamumą, o turėdama pagrįstų abejonių – į juos neatsižvelgti, šiais atvejais ji privalo taikyti tokius pačius kriterijus, kokius taiko vertindama trečiųjų šalių pareiškimus.

192.

Suinteresuotųjų įmonių teisė į gynybą būtų paneigta, jei joms nebūtų suteikta galimybė pateikti atsikirtimus į atskirus Komisijos pareikštus prieštaravimus arba jeigu jų atsakymai iš anksto būtų laikomi mažiau patikimais ir įtikinamais nei, pavyzdžiui, trečiųjų šalių pateikta informacija, gauta tiriant rinką.

193.

Be to, jei savo sprendime Komisija įvertina suinteresuotųjų įmonių pateiktus atsikirtimus ir jie įtikina Komisiją persvarstyti ankstesnius tyrimo rezultatus ir išankstines išvadas, išdėstytas pranešime apie kaltinimus, taip pat prireikus nuo jų nukrypti, tai jokiu būdu nereiškia, kad tyrimas buvo „deleguotas“ suinteresuotosioms įmonėms.

194.

Galiausiai Komisija, gavusi susinteresuotųjų įmonių atsakymą į pranešimą apie kaltinimus ir jas išklausiusi, negali būti kiekvieną kartą įpareigojama vykdyti tolesnį rinkos tyrimą. Jau vien laiko trūkumas, kylantis iš gana griežtų procedūrinių terminų, neleidžia Komisijai, prieš pateikiant Patariamajam komitetui ( 154 ) sprendimo projektą, toliau siųsti išsamias informacijos užklausas apie sudėtingus ekonominius klausimus dideliam kiekiui rinkos dalyvių. Žvelgiant realistiškai, likus trumpam laiko tarpui, tik retais atvejais galima tikėtis naudingų tyrimo rezultatų. Be to, suinteresuotosios įmonės turėtų būti iš naujo išklausomos gavus tokio tyrimo rezultatus, jei, pavyzdžiui, Komisija ketina remtis šiais rezultatais priimdama koncentraciją draudžiantį sprendimą. Todėl apeliantės teisingai pastebi, kad neaiškios faktinės situacijos po suinteresuotųjų įmonių išklausymo teisinė pasekmė gali būti ne naujo rinkos tyrimo pradžia, o sprendimo patvirtinimas remiantis turima informacija. Toks požiūris patvirtintas Koncentracijų reglamento 10 straipsnio 6 dalyje, kur numatytas numanomas leidimas koncentracijai, kai Komisija nepriima sprendimo per nustatytus terminus.

195.

Vadovaudamasi šiais argumentais manau, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino teisinę situaciją nurodydamas, jog koncentracijos šalys, „prieš pateikdamos įrodymus Komisijai, kad paneigtų šios tinkamu laiku pateiktus kaltinimus, taip pat negali laukti iki paskutinės minutės <…>“, ir jog tokie įrodymai turi būti „ypač patikimi, objektyvūs, reikšmingi ir įtikinami“, kad būtų sėkmingai paneigti Komisijos pateikti kaltinimai. Be to, Pirmosios instancijos teismas klaidingai priekaištavo, kad po pranešimo apie kaltinimus nebuvo atliktas tolesnis rinkos tyrimas, ir klaidingai sulygino faktą, kad Komisija priėmė apeliančių atsikirtimus su neteisėtu tyrimo pareigos delegavimu koncentracijos šalims ( 155 ).

196.

Taigi antrasis apeliacinio skundo pagrindas ir trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoji dalis iš esmės yra pagrįsti.

197.

Tačiau tai dar nereiškia, kad skundžiamas sprendimas turėjo būti panaikintas ( 156 ). Pirmosios instancijos teismas ne tik priekaištavo, kad, vertindama rinkos skaidrumą, Komisija remėsi Bertelsmann ir Sony atsikirtimais bei neatliko naujo rinkos tyrimo. Atvirkščiai, jis įvertino Komisijos atliktos rinkos skaidrumo analizės turinį, siekdamas nustatyti, ar buvo padaryta esminių vertinimo klaidų.

198.

Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad Pirmosios instancijos teismas akivaizdžią vertinimo klaidą nustatė ne šioje vietoje ginčijamose skundžiamo sprendimo dalyse, bet jau gerokai anksčiau, skundžiamo sprendimo 377 punkte: „Todėl reikia pripažinti, kad ginčijamame sprendime minėti įrodymai nepatvirtina jais remiantis padarytų išvadų“. Ši išvada, be abejonės, nebuvo susijusi su aptariamais koncentracijos šalių atsikirtimais dėl reklaminių nuolaidų bei su tuo, kaip Komisija jas vertino.

199.

Skundžiamo sprendimo 384–387 punktuose Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Komisija padarė esminę vertinimo klaidą, kuri kilo ne todėl, kad ši institucija neatsižvelgė į koncentracijos šalių atsikirtimus apie reklamines nuolaidas, o todėl, kad turinio požiūriu neteisingai įvertino rinkos tyrimo rezultatus, ypač mažmenininkų pateiktus atsakymus.

200.

Bet kuri iš šių dviejų akivaizdžių vertinimo klaidų yra pakankama pateisinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą. Nepaisant to, kaip jau minėta, ir nedarant teisės klaidų Pirmosios instancijos teismo konstatuotas motyvavimo trūkumas pateisino pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo panaikinimą ( 157 ).

201.

Trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą taikydamas klaidingus ir per griežtus reikalavimus įrodymams Komisijos sprendimų, kuriais leidžiamos koncentracijos, atžvilgiu ( 158 ).

202.

Apeliantės savo kritiką skundžiamo sprendimo atžvilgiu argumentuoja taip: Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Komisija turi laikytis skirtingų įrodymams keliamų reikalavimų, kai koncentracija leidžiama ir kai ji draudžiama. Apeliantės teigia, kad įrodymams keliami reikalavimai yra „asimetriški“ ir kad egzistuoja bendra prezumpcija, jog koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka. Konkrečiai kalbant, nagrinėjamoje byloje Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, prašydamas Komisijos įrodyti skaidrumo rinkoje nebuvimą; nors, apeliančių teigimu, Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę tik nustatyti, ar pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo priėmimo momentu Komisija turėjo pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti rinkos skaidrumo egzistavimą.

203.

Pirmiausia nagrinėsiu apeliančių teiginį, kad pagal Koncentracijų kontrolės reglamentą įrodymams keliami reikalavimai yra „asimetriški“ ir kad egzistuoja bendra prezumpcija, jog koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka.

204.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Komisijos sprendimai, priimami koncentracijų kontrolės srityje, iš esmės skiriasi nuo sprendimų, priimamų kartelių bylose pagal EB 81 straipsnį, ar bylose dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje pagal EB 82 straipsnį: koncentracijų kontrolės atveju Komisija privalo ne įvertinti ir prireikus nubausti įmones, jei šios praeityje vykdė (galimus neteisėtus) veiksmus, o atvirkščiai, prognozuoti tolesnius rinkos pokyčius. Ji turi įvertinti, ar koncentracija gali sukurti arba sustiprinti dominuojančią padėtį, dėl kurios itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje (Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalys, 8 straipsnio 2 ir 3 dalys).

205.

Komisijos sprendimas leisti koncentraciją ar ją uždrausti visuomet priklauso nuo ex ante vykdomo tikimybės įvertinimo. Tai Teisingumo Teismas taip pat pripažino sprendime Tetra Laval, kai konstatavo, kad koncentracijų kontrolė reikalauja „nuspėti įvykius, kurie daugiau ar mažiau tikėtinai įvyks ateityje“ ( 159 ).

206.

Vykdant tokio tikimybės vertinimo teisminę kontrolę kalbama ne tiek apie galėjimą įrodyti, kiek apie Komisijos prognozės tikėtinumą, jog koncentracija teigiamai ar neigiamai paveiks konkurenciją. Komisija turi pateikti įrodymų, patvirtinančių tik tas faktines aplinkybes, kuriomis ji grindė savo prognozę, pavyzdžiui, įrodymų, susijusių su jos nustatytais rinkos struktūros elementais (šiuo atveju, pavyzdžiui, įvairius veiksnius, kurie pagrindžia ar paneigia rinkos skaidrumą). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendime Tetra Laval konstatavo, jog „įrodymai turi pagrįsti Komisijos išvadą, kad <…> joje numatyti ekonominio vystymosi scenarijai yra įmanomi“ ( 160 ).

207.

Kriterijai, pagal kuriuos Komisijos pateikta prognozė dėl rinkos ekonominio vystymosi scenarijų yra įmanoma ar neįmanoma, turi būti nustatyti atsižvelgiant į specifinius koncentracijų kontrolės proceso bruožus. Priimdama su koncentracijų kontrole susijusius sprendimus, Komisija pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnį neskiria jokių sankcijų bei taip pat mažai varžo fizinio asmens laisvę ar fizinę neliečiamybę. Komisija tiesiog priima administracinio teisinio pobūdžio spendimus leisti ar drausti ekonominę veiklą, t. y. įmonių koncentraciją. Be to, tai vyksta atsižvelgiant į procedūrą, grindžiamą skubos reikalavimu ir įgyvendinamą pagal gerai subalansuotą, palyginti griežtą terminų režimą ( 161 ).

208.

Atsižvelgiant į šiuos koncentracijų kontrolės procedūros bruožus, mano nuomone, tinkamas standartas yra tada, kai Komisija pripažįsta tokį rinkos vystymosi scenarijų, kurį ji, remdamasi kelių mėnesių trukmės intensyviu koncentracijos tyrimu, laiko labiausiai tikėtinu (angl. k. „balance of probabilities“). Neseniai Pirmosios instancijos teismas tai labai tiksliai apibūdino sprendime General Electric: „Tokia analizė <…> reikalauja įsivaizduoti įvairias priežastingumo grandines, siekiant pasiremti labiausiai tikėtinomis“ ( 162 ).

209.

Taigi, jei labiau tikėtina, kad dominuojanti padėtis bus sukurta ar sustiprinta, nei kad taip neįvyks, koncentracija turi būti draudžiama. Kita vertus, jei yra didesnė tikimybė, kad dominuojanti padėtis nebus sukurta ar sustiprinta, koncentracija turi būti leidžiama. Bendrijos teismai turi įvertinti Komisijos prognozes, ištirdami, ar nebuvo padaryta esminių vertinimo klaidų, t. y nustatyti, ar šią prognozę ji parėmė teisingomis bei išsamiomis faktiniais aplinkybėmis ir ar šios aplinkybės ją pagrindžia ( 163 ).

210.

Mano nuomone, būtų netinkama nustatyti aukštesnius kriterijus koncentracijų kontrolės procesui ir, pavyzdžiui, reikalauti, jog Komisijos numatyti rinkos vystimosi scenarijai būtų „itin galimi“ ar „ypač tikėtini“, kad Teismas juos pripažintų ( 164 ). Tokio aukšto tikimybės standarto nustatymas gerokai susilpnintų Komisiją jai vykdant konkurencijos politikos funkcijas. Komisija turėtų leisti koncentracijas, net jei būtų tikėtina, kad jos sukurs ar sustiprins dominuojančią padėtį, o tai sukels neigiamų pasekmių konkurencijai. Komisija galėtų įsiterpti tik tais atvejais, kai tokios neigiamos koncentracijos pasekmės būtų „itin galimos“ ar „ypač tikėtinos“. Be to, būtų sunku suderinti tokį aukštą tikimybės standartą su Komisijos vertinimo ribomis, kurias ji turi vertindama sudėtingas ekonomines situacijas ( 165 ) ir kurių pagrindinei sričiai priklauso Komisijos prognozė dėl tikėtino rinkos vystymosi įvykus įmonių koncentracijai.

211.

A fortiori esminis klausimas negali būti tai, ar po kelių mėnesių trukusio išsamaus koncentracijos tyrimo Komisija gali be pagrįstų abejonių nuspręsti, kad dominuojanti padėtis rinkoje nebus sukurta ar sustiprinta ( 166 ). Toks ypač griežtas standartas yra būdingas baudžiamosios teisės ar kvazi-baudžiamosios srities procesams. Koncentracijų kontrolės procese jis taikomas tik vykdant pradinį pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą („Pirmasis etapas“), o šiuo etapu vykdomas koncentracijos tyrimas yra tik sutrumpintas. Šiuo etapu „pagrįstos abejonės“ dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka riboja per greitą koncentracijos leidimą ir verčia Komisiją atlikti išsamesnį tyrimą per formalią procedūrą („Antrasis etapas“) (Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalies b ir c punktai) ( 167 ). Tačiau atlikus tokį išsamų tyrimą, koncentracija turi būti leidžiama, neatsižvelgiant į likusias abejones, jei Komisija mano, jog yra labiau tikėtina, kad dominuojanti padėtis nebus sukurta ar sustiprinta, nei kad taip įvyks. Kita vertus, koncentracija turi būti draudžiama, nepaisant likusių abejonių, jei atlikusi išsamų tyrimą Komisija mano, kad yra labiau tikėtina, kad dominuojanti padėtis bus sukurta ar sustiprinta, nei kad taip neįvyks.

212.

Aš nematau jokių skirtumų tarp reikalavimų priimant koncentraciją leidžiančius ir ją draudžiančius sprendimus. Priešingai nei teigia apeliantės, nėra jokių skirtumų vertinant tiek Komisijos prognozės įmanomumą, tiek ją pagrindžiančių faktinių duomenų patikimumą.

213.

Ir Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnis, kuriame numatyta kontrolės tvarka Komisijai nagrinėjant pranešimus apie koncentraciją, ir Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnis, kuriame išvardijamos Komisijos galios priimant sprendimus, atitinkamai jų antroje ir trečioje dalyse yra visiškai simetriški.

214.

Ši simetrija atspindi tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju Komisija turi nustatyti tinkamą pirminėje teisėje įtvirtintą lygiaverčių interesų balansą ( 168 ); šiuos interesus, viena vertus, sudaro koncentracijos šalių teisės ir interesai, o kita vertus, viešasis interesas užtikrinti, kad konkurencija nebūtų iškreipta (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas) ( 169 ). Koncentracijoje dalyvaujančių įmonių verslo laisvė (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniai) bei jų akcininkų turtinės teisės neabejotinai apima teisę vykdyti įmonių koncentraciją, tačiau tai leidžiama tik tol, kol dėl siekio apsaugoti konkurenciją nuo iškraipymo nėra pateisinamos tam tikros koncentracijos sąlygos ar įpareigojimai arba net koncentracijos uždraudimas.

215.

Sprendime Tetra Laval, kuriuo remiasi apeliantės, nepaneigiama tokia reikalavimų, taikomų koncentraciją leidžiantiems ir ją draudžiantiems sprendimams, simetrija. Šiame sprendime pateikti reikalavimai dėl įtikinamų įrodymų (angl. k. „convincing evidence“) ( 170 ) minimi vien primenant, kad Komisija tikimybės vertinimo sprendimus turi pagrįsti patikimais faktiniais duomenimis. Tai, beje, minima sprendime Tetra Laval, kur Teisingumo Teismas Komisijos pateiktų įrodymų „kokybę“ apibūdina kaip „ypač svarbią“, „nes šie įrodymai turi pagrįsti Komisijos įvertinimą, kad <…> ekonominio vystymosi scenarijus, kuriuo ji remiasi, būtų visiškai įmanomas“ ( 171 ).

216.

Reikalavimai dėl „įtikinamų“ įrodymų neturi būti suvokiami kaip sukuriantys aukštesnį standartą koncentraciją draudžiantiems nei ją leidžiantiems sprendimams. Kaip Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė sprendime Tetra Laval, „įtikinamų“ įrodymų reikalavimas „tikrai neiškėlė papildomos sąlygos dėl reikalaujamo įrodymų lygio, o tik priminė pagrindinę įrodymų funkciją – <…> įtikinti tezės ar <…> sprendimo teisingumu“ ( 172 ).

217.

Griežtesni reikalavimai koncentraciją draudžiantiems nei ją leidžiantiems sprendimams iš cituotos sprendimo Tetra Laval pastraipos gali būti kildinami ne daugiau nei iš Teisingumo Teismo įspėjimo, kad Komisija turi „rūpestingai“ pateikti savo prognozes ( 173 ). Priimdama koncentraciją leidžiantį sprendimą, Komisija jokiu būdu negali elgtis „nerūpestingai“, ir remtis įrodymais, kurie yra mažiau „įtikinami“ nei koncentracijos draudimo atveju. Priešingu atveju ji netinkamai vykdytų savo pagrindinę funkciją apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje nuo iškraipymo.

218.

Taigi, jei labiau tikėtina, kad dominuojanti padėtis rinkoje bus sukurta ar sustiprinta, nei kad taip neįvyks, koncentracija turi būti draudžiama. Kita vertus, jei yra didesnė tikimybė, kad tokia dominuojanti padėtis nebus sukurta ar sustiprinta, koncentracija turi būti leidžiama. Šie du tikimybės vertinimai yra dvi to paties medalio pusės. Kiekvienas šių sprendimų turi būti priimamas rūpestingai bei pagrindžiamas faktiniais duomenimis, kurie yra ne tik teisingi ir išsamūs (tam būtini „įtikinami“ įrodymai), bet taip pat pagrindžia padarytas išvadas ( 174 ).

219.

Iš anksčiau aptartos simetrijos ir ginamiems interesams teikiamos lygiavertės reikšmės ( 175 ) taip pat išplaukia, kad Koncentracijų kontrolės reglamente nepripažįstama bendra prezumpcija dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka. Kiekvienu konkrečiu atveju Komisija turi aiškiai nustatyti, ar konkreti koncentracija yra suderinama, ar ne su bendrąja rinka ( 176 ), o iki tokio sprendimo priėmimo dalyvaujančioms įmonėms aiškiai draudžiama vykdyti koncentraciją (Koncentracijų kontrolės reglamento 7 straipsnio 1 ir 5 dalys).

220.

Sprendimas EDP prieš Komisiją ( 177 ), kuriuo remiasi apeliantės, taip pat neleidžia daryti kitokios išvados. Šioje byloje Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad vien tai, jog Komisija turi abejonių, dar nepateisina koncentracijos draudimo. Tačiau ši nuostata negali būti aiškinama a contrario, kaip numatanti prezumpciją, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka. Tai irgi aišku pažvelgus į Koncentracijų kontrolės reglamento 15 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, jog geriausiu atveju koncentracija, kur dalyvaujančių įmonių rinkos dalis bendrojoje rinkoje yra nedidelė, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

221.

Mano nuomone, šiose dviejose bylų kategorijose tik itin išimtiniais atvejais galima preziumuoti, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka.

222.

Pirmoji kategorija susijusi su koncentracijomis, apie kurias pranešta ir dėl kurių Komisija, pažeisdama savo įstatyminę pareigą, laiku nepriima sprendimo. Tokių koncentracijų suderinamumas su bendrąja rinka, remiantis Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalimi, yra preziumuojamas pačių teisės aktų pagrindu (taip pat žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 7 straipsnio 1 ir 5 dalis). Tačiau, atsižvelgiant į jos išimtinį pobūdį ir sisteminę padėtį, susijusią su procesinių terminų reguliavimu, iš Koncentracijų kontrolės reglamento 10 straipsnio 6 dalies negali būti kildinama dar platesnė bendroji koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka prezumpcija ( 178 ).

223.

Antroji kategorija susijusi su koncentracijomis, kai Komisijai atlikus vertinimą, gaunami tokie neaiškūs įrodymai, kad nėra įmanoma patikimai prognozuoti, ar koncentracija galiausiai sukurs ar sustiprins dominuojančią padėtį. Generalinis advokatas A. Tizzano šias bylas apibūdino naudodamas terminą „pilkoji zona“ ( 179 ). Tačiau, mano nuomone, šis terminas neturėtų būti suprantamas kaip apimantis didesnį kiekį bylų. Manau, kad šiuo atveju galima kalbėti tik apie keletą retų išimčių, kai net po išsamaus rinkos tyrimo lieka neaišku, į kurią pusę svyra svarstyklės. Tik tokiais „non liquet“ atvejais reikia pagal principą in dubio pro libertate priimti sprendimą, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka. Tačiau iš šios kategorijos negalima išvesti platesnės bendrosios koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka prezumpcijos.

224.

Neatsižvelgiant į konkrečią šių dviejų bylų kategorijų apimtį, akivaizdu, kad ši byla nepatenka nė į vieną iš jų. Komisija nepažeidė savo pareigos ir nepraleido termino priimti sprendimą, taip pat, remiantis Pirmosios instancijos teismo išvadomis, įrodymai nebuvo neaiškūs ( 180 ). Nors pati Komisija kai kuriose pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo vietose nurodė, kad trūksta įrodymų pagrįsti tam tikriems faktams ( 181 ), ji, kaip matyti, niekada šios bylos nelaikė kraštutiniunon liquet atveju. Atvirkščiai, posėdyje Teisingumo Teisme Komisija aiškiai pabrėžė, kad kraštutinių bylų aptarimas, kur įrodymai neaiškūs, yra grynai hipotetiškas ( 182 ).

225.

Taigi apibendrinant reikia atmesti apeliančių teiginį, kad koncentracijų kontrolės procese reikalavimai koncentraciją leidžiančio ir ją draudžiančio sprendimo atžvilgiu yra asimetriški ir kad egzistuoja bendroji prezumpcija, jog koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka. Be to, negalima pripažinti, jog ši byla galėtų patekti į vieną iš dviejų bylų kategorijų, kai išimtiniu atveju preziumuojama, kad koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka.

226.

Lieka išnagrinėti, ar šioje byloje Pirmosios instancijos teismas Komisijos išvadų dėl rinkos skaidrumo atžvilgiu taikė tinkamus reikalavimus, keliamus įrodymams.

227.

Apeliantės teigia, jog Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės prašyti, kad Komisija įrodytų skaidrumo nebuvimą rinkoje. Atvirkščiai, Pirmosios instancijos teismas turėjo tik išnagrinėti, ar pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo priėmimo momentu Komisija turėjo pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti rinkos skaidrumo egzistavimą ( 183 ). Matyti, jog tokie argumentai pagrįsti mintimi, kad įrodymams keliami reikalavimai, taikomi koncentraciją leidžiančio sprendimo atžvilgiu, yra mažesni nei tie, kurie taikomi ją draudžiančio sprendimo atžvilgiu.

228.

Šie argumentai manęs neįtikina dėl dviejų priežasčių.

229.

Viena vertus, iš įrodymams keliamų reikalavimų simetrijos koncentraciją leidžiančio ir ją draudžiančio sprendimų atžvilgiu ( 184 ) išplaukia, kad nėra jokio skirtumo, ar Komisija vertina rinkos skaidrumą siekdama leisti, ar uždrausi konkrečią koncentraciją. Neigiama išvada, jog rinka nėra tokia skaidri, kad leistų kolektyvinę dominuojančią padėtį, sukelia tokių pačių pasekmių ir atitinkamai reikalauja tokio paties lygio įrodymų, kaip ir teigiama išvada, jog konkreti rinka yra tokia neskaidri, kad negalima nustatyti, jog egzistuoja kolektyvinė dominuojanti padėtis. Abi šios išvados yra dvi to paties medalio pusės. Ir jos abi leidžia atmesti galimybę, kad egzistuoja rizika, jog kolektyvinė dominuojanti padėtis bus sukurta ar sustiprinta, jei faktinės aplinkybės, kuriomis tokia išvada grindžiama, yra teisingos, išsamios ir gali pagrįsti jomis remiantis padarytas išvadas.

230.

Kita vertus, man atrodo, jog apeliančių kritika Pirmosios instancijos teismo taikomų įrodymams keliamų reikalavimų atžvilgiu yra grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Žvelgiant atidžiau, Pirmosios instancijos teismas nekaltina Komisijos, kad ši netinkamai taikė įrodymams keliamus reikalavimus, vertindama koncentracijos poveikį konkurencijai. Nagrinėdamas pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą Pirmosios instancijos teismas vadovaujasi Komisijos išvada, jog rinka „nėra pakankamai skaidri, kad leistų kolektyvinę dominuojančią padėtį“ ( 185 ). Taigi, kaip reikalauja apeliantės, Pirmosios instancijos teismas netgi tyrė, ar iš tikrųjų nebuvo pakankamai įrodymų, kad rinka buvo skaidri.

231.

Esminė vertinimo klaida, kurią nustatė Pirmosios instancijos teismas, buvo ne tai, kad netinkamai įrodytas rinkos skaidrumo trūkumas, bet tai, kad pirmajame koncentraciją leidžiančiame sprendime neatsižvelgta į visas svarbias faktines aplinkybes, bei tai, kad faktinių aplinkybių, kuriomis buvo remtasi, nepakako pagrįsti jomis remiantis padarytų Komisijos išvadų ( 186 ).

232.

Taigi trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antroji dalis yra nepagrįsta. Tai irgi taikytina apeliacinio skundo 98–100 ir 102 punktuose pateikiamiems argumentams, kurie turinio požiūriu sutampa su trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalimi.

233.

Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas viršijo jam tenkančios teisminės kontrolės ribas, nes neatsižvelgė į Komisijos vertinimo laisvę, o daugelyje punktų savo vertinimu pakeitė Komisijos pateiktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą. Taip jis padarė akivaizdžių klaidų ir iškraipė jam pateiktus įrodymus ( 187 ).

234.

Komisija šiam apeliacinio skundo pagrindui pritaria, o Impala gina skundžiamą sprendimą.

235.

Siekdamos pagrįsti savo teiginį, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Komisijos vertinimo laisvę, o daugelyje punktų savo vertinimu pakeitė Komisijos pateiktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, apeliantės pateikia tokius pavyzdžius iš skundžiamo sprendimo:

236.

Kaip jau minėta ( 197 ), koncentracijų kontrolės srityje Komisija turi reikšmingas galias atlikdama sudėtingų ekonominių situacijų vertinimą. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrijos teismų kontrolė šioje srityje turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės ir ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida bei piktnaudžiauta įgaliojimais ( 198 ).

237.

Kritikuodamos šios išvados 235 punkte nurodytas skundžiamo sprendimo nuostatas, apeliantės galiausiai kelia klausimą, kokios, atsižvelgiant į Komisijos turimą vertinimo laisvę, yra jos sprendimų, priimtų koncentracijų kontrolės kontekste, teisminės kontrolės ribos tikrinant esmines vertinimo klaidas ( 199 ).

238.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas neseniai pareiškė savo nuomonę sprendime Tetra Laval:

„Net jei Teisingumo Teismas pripažįsta, kad Komisija turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, tai nereiškia, kad Bendrijos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos atliktos ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolės. Iš tikrųjų jis turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų dalykinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas“ ( 200 ).

239.

Kalbant apie tokį teisminės kontrolės standartą, būtų klaidinga teigti, kad Komisijos vertinimo laisvė jokiu atveju neleidžia Bendrijos teismams pateikti savo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Atvirkščiai, Bendrijos teismams yra būtina imtis tokio savarankiško vertinimo, kai jie vertina, ar faktiniai duomenys, kuriais grindžiamas Komisijos sprendimas, buvo teisingi, patikimi, neprieštaringi ir išsamūs ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas Komisijos išvadas. Priešingu atveju Bendrijos teismai negalėtų protingai įvertinti, ar Komisija viršijo, ar ne jai suteiktos vertinimo laisvės ribas ir ar padarė, ar ne esminę vertinimo klaidą ( 201 ).

240.

Pirmosios instancijos teismas viršija Komisijos sprendimų, priimtų dėl koncentracijų kontrolės, teisminės kontrolės ribas tik tuo atveju, jei iš faktinių aplinkybių bei įrodymų visumos pagrįstai galima padaryti skirtingas išvadas, ir Komisija pasirenka vieną iš galimų vertinimų, o Pirmosios instancijos teismas šį Komisijos pasirinktą vertinimą keičia savuoju – skirtingu – vertinimu.

241.

Jei skundžiamo sprendimo pavyzdžius, kuriais remiasi apeliantės, nagrinėtume šiuo aspektu, būtų matyti, kad, nepaisant to, jog Pirmosios instancijos teismas kiekvienu atveju savarankiškai vertino faktinių aplinkybių bei įrodymų visumą, jis neviršijo Komisijos sprendimų, priimtų dėl koncentracijų kontrolės, teisminės kontrolės ribų.

242.

Viena vertus, teisiniu požiūriu nekritikuotina tai, kad Pirmosios instancijos teismas peržiūrėjo Komisijos nustatytas faktines aplinkybes, siekdamas patikrinti, ar šios faktinės aplinkybės galėjo arba negalėjo patvirtinti rinkos skaidrumą ir kiek. Taigi išvados, kurios pateiktos skundžiamo sprendimo 299, 307, 317, 347, 354 ir 361 punktuose ir kurias kritikuoja apeliantės, buvo teisėtos, pavyzdžiui, teiginys, kad „trys ginčijamame sprendime nurodyti veiksniai <…> gali pagrįsti didelį kainų skaidrumą“ (347 punktas).

243.

Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas taip pat galėjo susidaryti savo nuomonę dėl to, ar ir kiek Komisijos nustatyti faktai, susiję su kainų nuolaidomis, ypač su reklaminėmis, galėjo pakankamai įrodyti, jog rinka nebuvo pakankamai skaidri, kad būtų įmanoma nustatyti kolektyvinės dominuojančios padėties egzistavimą. Taigi tokios Pirmosios instancijos teismo išvados, kokios pateiktos skundžiamo sprendimo 402, 403, 405, 406, 419, 420, 421, 424, 436, 444, 456 ir 457 punktuose, kurias kritikuoja apeliantės, buvo taip pat teisėtos, pavyzdžiui, teiginys, kad reklaminės nuolaidos sudaro tik labai nedidelę albumų bruto pardavimo kainos dalį (457 punktas).

244.

Iš esmės ginčijamuose skundžiamo sprendimo punktuose Pirmosios instancijos teismas taikė paties Teisingumo Teismo išplėtotus kriterijus ( 202 ) ir visų pirma vertino, ar faktiniai duomenys, kuriais grindžiamas pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas, gali pagrįsti jais remiantis padarytas Komisijos išvadas, jog rinka nebuvo pakankamai skaidri, kad būtų įmanoma nustatyti kolektyvinės dominuojančios padėties egzistavimą.

245.

Pirmosios instancijos teismas savo rinkos skaidrumo įvertinimu nepakeitė tiek pat pagrįsto Komisijos pateikto vertinimo ir jokiu būdu savarankiškai nesprendė, ar ginčijama koncentracija buvo suderinama, ar ne su bendrąja rinka ( 203 ). Jis tik nurodė, kad Komisijos išvados šioje byloje nebuvo pagrįstos pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo faktiniais duomenimis ( 204 ). Toks Pirmosios instancijos teismo vertinimas tėra dalis faktinių aplinkybių ir įrodymų pirmojoje instancijoje vertinimo, todėl negali būti peržiūrimas apeliacine tvarka, išskyrus klausimą dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymo, kuris bus analizuojamas netrukus.

246.

Apibendrindama manau, kad, vertindamas pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo turinį, Pirmosios instancijos teismas nepažeidė Komisijos vertinimo laisvės.

247.

Apeliantės nurodo, kad skundžiamo sprendimo 425, 427 ir 434 punktuose Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus. Ginčijamuose skundžiamo sprendimo punktuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Komisijos požiūrį, kad reklaminės nuolaidos nebuvo skaidrios.

248.

Prieš analizuodama šiuos skundžiamo sprendimo punktus norėčiau priminti griežtą standartą, kurį Teisingumo Teismas taiko nuoseklioje savo praktikoje, siekdamas įvertinti, ar įrodymai buvo iškraipyti. Vadovaujantis šiuo standartu, įrodymų iškraipymas egzistuoja, kai nesiremiant naujais įrodymais egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas ( 205 ). Taigi nereikalinga įvertinti, ar, Teisingumo Teismo nuomone, Pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų įvertinimas yra įtikinamas. Tokiu atveju Teisingumo teismas tiesiog pakeistų Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų įvertinimą savuoju, o tai nėra jo užduotis apeliaciniame procese. Tol, kol Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra bent jau pateisinamas, įrodymai nėra iškraipyti.

249.

Teisingumo Teismas atlieka vertinimą tik vadovaudamasis bylos medžiaga ( 206 ).

250.

Skundžiamo sprendimo 425 punkte Pirmosios instancijos teismas vertina kai kurias Komisijos pateiktas lenteles ir nurodo:

„Iš tiesų minimalios ir maksimalios nuolaidų skirtumas atsižvelgiant į klientą <…> buvo apskaičiuotas neteisingai, daugeliu atvejų atsižvelgiant į kitos šalies suteiktas nuolaidas, nors <…> tas apskaičiuojama turi būti remiantis tos pačios šalies jos įvairiems klientams suteiktos minimalios ir maksimalios nuolaidų skirtumu.“

251.

Apeliančių nuomone, tai yra įrodymų iškraipymas. Nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, Komisija paaiškino Pirmosios instancijos teismui, kad ji apskaičiavo minimalių ir maksimalių nuolaidų skirtumą vertindama kainos nuolaidą pagal sumą sąskaitoje faktūroje, kurią koncentracijos šalis nurodė kiekvienam iš dvidešimt perkamiausių albumų, atsižvelgiant į klientą. Tai matyti iš 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisijos dokumento ( 207 ) 19–22 punktų ir aiškiai išplaukia iš šio dokumento E.2 priedo.

252.

Siekiant tinkamai įvertinti tariamą įrodymų iškraipymą, pirmiausia reikia nustatyti, kokias konkrečias lenteles turėjo omenyje Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 425 punkte. Deja, originalus skundžiamo sprendimo tekstas anglų kalba šiuo aspektu yra labai netikslus. Vis dėlto net iš tokio teksto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo omenyje lenteles, „kuriomis siekiama parodyti maksimalias Sony ir BMG suteiktas reklamines nuolaidas jų geriausiai parduodamiems albumams“ ( 208 ) ir kuriose kiekvienam klientui buvo apskaičiuotas minimalių ir maksimalių nuolaidų skirtumas.

253.

Šiuo požiūriu skundžiamo sprendimo tekstas prancūzų kalba yra tikslesnis. Nors jis nėra originalus šioje byloje, tekstas šia kalba, kuria buvo parengtas ir aptartas sprendimo projektas, teikia papildomų minčių, ir tai Pirmosios instancijos teismas turėjo omenyje skundžiamo sprendimo 425 punkte, būtent„lenteles E.4.2 priede“ ( 209 ). Bylos medžiagoje, pirmajame priedo E.4.2 puslapyje, taip pat pateikiama antraštė, kuri aiškiai primena skundžiamo sprendimo 425 punkto įžanginį tekstą ( 210 ), o E.4.2 priedo lentelėse nurodomas 425 punkte minimas minimalių ir maksimalių nuolaidų skirtumas atsižvelgiant į klientą.

254.

Todėl aš manau, kad skundžiamo sprendimo 425 punktas yra susijęs su E.4.2 priedo lentelėmis. Šiame priede neatskleidžiama nieko, kas leistų teigti, kad Pirmosios instancijos teismo svarstymai 425 punkte yra aiškiai neteisingi. Reikia pripažinti, kad šiame priede pateikiamos lentelės, išskyrus antraštę pirmajame puslapyje, nepateikia papildomų paaiškinimų. Tačiau vien trumpas žvilgsnis į pirmąją ir antrąją E.4.2 priedo lenteles liudija, kad Pirmosios instancijos teismo kritika yra pateisinama. Apskaičiuojant minimalių ir maksimalių nuolaidų skirtumą atsižvelgiant į klientą, kartais Bertelsmann ir Sony taikomos nuolaidos buvo sujungiamos. Kalbant paprastai, galima teigti, kad obuoliai buvo lyginami su kriaušėmis ( 211 ).

255.

Iš 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisijos dokumento 19–22 punktuose įtvirtintų teiginių taip pat nematyti, kad Pirmosios instancijos teismas iš esmės klaidingai aiškino E.4.2 priede pateiktas lenteles. Šie punktai pagal savo turinį yra susiję tik su B.6, B.8 ir E.2 priedais. Atvirkščiai, Komisijos dokumento dalyse, kurias nurodo apeliantės, nepateikiamas joks šioje byloje aptariamų E.4.2 priedo lentelių aiškinimas.

256.

Atsižvelgdama į tai manau, kad prieštaravimas dėl įrodymų iškraipymo skundžiamo sprendimo 425 punkte yra nepagrįstas.

257.

Skundžiamo sprendimo 427 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo:

„Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad iš įvairių koncentracijos šalių parengtų ir Komisijos pateiktų lentelių iš tiesų galima nustatyti daugiau ar mažiau svarbius tariamus pokyčius, <…> tų pokyčių reikšmė abejotina, nes <…> jie rodo tik intervalus ir neanalizuojami svertiniai vidurkiai ir pokyčiai remiantis tais vidurkiais <…>“.

258.

Apeliančių nuomone, dauguma lentelėse bei grafikuose nurodytų duomenų, kuriuos Komisija pateikė Pirmosios instancijos teismui savo 2005 m. vasario 11 d. atsiliepime bylą nagrinėjant pirmąja instancija, buvo pagrįsti svertiniais vidurkiais. Šiuo klausimu jos nurodo priedus B.4, B.8, B.9, B.10 ir B.13 bei papildomus Komisijos paaiškinimus, pateiktus 2007 m. kovo 14 d., bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje.

259.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad savo sprendime Pirmosios instancijos teismas aiškiai lingvistiškai atskiria lenteles ir grafikus ( 212 ). Skundžiamo sprendimo 427 punkte Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodo įvairias Komisijos pateiktas lenteles. Dėl šios priežasties tikėjausi, kad, siekdamos įrodyti tariamą įrodymų iškraipymą, apeliantės taip pat darys nuorodas į atitinkamą bylos medžiagą, kur pateikiamos lentelės. Tačiau pažvelgusi į priedus B.4, B.8, B.9, B.10 ir B.13 turiu pastebėti, kad nors ten pateikiama daug grafikų, šiuose prieduose nėra nė vienos lentelės. Tokiomis aplinkybėmis nurodomi priedai gali tiek pat mažai įrodyti tariamą įrodymų iškraipymą kaip ir bet kokie šiuose prieduose pateikti Komisijos paaiškinimai.

260.

Kur kas labiau tikėtina, kad skundžiamo sprendimo 427 punkte Pirmosios instancijos teismas turėjo omenyje lenteles, pateikiamas B.6 ir B.7 prieduose, susijusiuose su nuolaidomis sąskaitose faktūrose („invoice discounts“), kuriose taip pat nurodomi Pirmosios instancijos teismo minimi „intervalai“. Tačiau apeliantės nepateikia jokių argumentų dėl šių priedų.

261.

Atsižvelgdama į tai manau, kad prieštaravimas dėl įrodymų iškraipymo skundžiamo sprendimo 427 punkte yra nepagrįstas.

262.

Skundžiamo sprendimo 431–434 punktuose Pirmosios instancijos teismas analizuoja klausimą, ar įmanoma nustatyti neto pardavimo kainas mažmenininkams pagal mažmenines kainas taikant „apgrąžos metodą“ (vad. „reverse engineering“). Šioje vietoje remiamasi Impala teiginiu pirmojoje instancijoje, kad mažmenininkų antkainiai paprastai yra skaidrūs ir labai tiksliai žinomi ( 213 ).

263.

Skundžiamo sprendimo 434 punkte nurodoma:

„<…> koncentracijos šalių ekonomikos patarėjų parengtame tyrime <…> nepateikiami pakankamai patikimi, reikšmingi ir palyginami duomenys <…> Nors tikėtina, kad įvairūs mažmenininkai (prekybos centrai, nepriklausomi prekybininkai, specializuoti tinklai ir kt.) taiko skirtingą antkainių nustatymo politiką ir kad kiekvienoje subjektų kategorijoje yra skirtumų; skirtumų netgi yra kiekvieno atskiro subjekto atveju, atsižvelgiant į albumo rūšį ar sėkmės laipsnį. Tačiau labai mažai tikėtina, ir tyrime nėra duomenų šiuo atžvilgiu, kad mažmenininkas taikys kitokią tos pačios rūšies albumo pardavimo politiką <…>“.

264.

Apeliantės teigia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino jų ekonomikos patarėjų parengtą tyrimą, kurį Komisija pateikė kaip priedą B.17 ( 214 ), ypač jo 2 dalį. Šioje dalyje tariamai pateikiama išsami ekonominė informacija, iš kurios išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog mažmenininkai taiko vienodą antkainių politiką.

265.

Šis argumentas manęs neįtikina. Vien skaitant skundžiamo sprendimo ginčijamą 434 punktą matyti, jog Pirmosios instancijos teismas šio tyrimo neignoravo, bet, atvirkščiai, jį nagrinėjo.

266.

Kalbant apie tyrimo turinį, teisingai pastebima, kad jo 2 dalyje nagrinėjama mažmenininkų antkainių politika, ypač tai, ar mažmenininkai taiko standartinius antkainius („standard mark-ups“). Tačiau Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tyrime trūksta informacijos, ar „mažmenininkas taiko kitokią tos pačios rūšies albumo pardavimo politiką“ ( 215 ). Pažvelgusi į tyrimą, nurodytą priede B.17, šiuo klausimų prieinu prie tokios pačios išvados kaip ir Pirmosios instancijos teismas.

267.

Atsižvelgdama į tai manau, kad prieštaravimas dėl įrodymų iškraipymo skundžiamo sprendimo 434 punkte yra nepagrįstas.

268.

Taigi visas ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, pateikiami 101 ir 102 punktuose, kurie turinio požiūriu sutampa su ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu.

269.

Septintuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamą sprendimą grįsdamas įrodymais, kurie apeliantėms niekada nebuvo atskleisti, kurių jos neturėjo galimybės komentuoti ir kurių Komisija neturėjo pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo priėmimo momentu. Atsižvelgiant į tai, kad tokie įrodymai negalėjo būti naudojami pagrindžiant Komisijos sprendimą, jie taip pat negalėjo būti naudojami panaikinant pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą.

270.

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu labiausiai kritikuojamos Pirmosios instancijos teismo pastabos dėl kainų skaidrumo, ypač dėl (ginčijamos) didžiųjų įmonių galimybės numatyti mažmeninę rinką, naudojantis savaitinėmis jų prekybos atstovų ataskaitomis ( 216 ). Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pabrėžia vieną iš Komisijos išvadų, kad Sony ir BMG sukūrė savaitinių ataskaitų sistemą, kurioje taip pat buvo teikiama informacija apie konkurentus ( 217 ). Papildomai savo sprendime Pirmosios instancijos teismas daro nuorodas į tam tikrus konfidencialiais laikomus dokumentus, kuriuos pateikė Impala ( 218 ).

271.

Kadangi apeliantės, inter alia, teigia, kad jos negalėjo pateikti pastabų dėl šių dokumentų Pirmosios instancijos teisme, pirmiausia turi būti įvertinta, ar taip buvo pažeistas rungimosi principas Pirmosios instancijos teisme.

272.

Neabejotina, kad teismo sprendimas negali būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, apie kuriuos pačios šalys (ar viena iš jų) nežinojo ir todėl negalėjo pateikti savo pastabų ( 219 ). Tačiau šią bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje apeliantės nebuvo proceso šalys, o tik dalyvavo jame kaip į bylą įstojusios šalys, palaikančios Komisijos poziciją. Jų padėtis procese buvo silpnesnė nei ieškovo ar atsakovo.

273.

Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje numatyta, kad vienos iš šalių prašymu pirmininkas gali nepateikti slaptų arba konfidencialių dokumentų įstojančiam į bylą asmeniui, ir tai gana dažnai nutinka konkurencijos teisės bylose ( 220 ). Įrodymų vertinimas Bendrijos konkurencijos teisės bylose pasižymi tuo, kad nagrinėjamuose dokumentuose yra slaptų duomenų ar kitos informacijos, kuri negali būti atskleista arba gali būti atskleista tik labai ribotai ( 221 ). Taigi jau iš pačios Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento struktūros matyti, kad prireikus Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą gali grįsti įrodymais, kurie nebuvo atskleisti įstojančiam į bylą asmeniui (taip pat žr. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 67 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei EB 287 straipsnį).

274.

Iš tiesų, priešingai nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, dokumentų, kuriuos pateikė Impala, konfidencialumas yra mažiau problemiškas rugtyniniame procese Pirmosios instancijos teisme, nei koncentracijos šalių teisės į gynybą užtikrinimas administracinėje procedūroje.

275.

Apeliantės teisingai pastebi, kad Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis ginčijamais Impala dokumentais, kad pagrįstų pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo panaikinimą, nes pati Komisija negalėjo remtis šiais dokumentais dėl jų konfidencialaus pobūdžio. Jei Pirmosios instancijos teismas mano, kad tam tikri dokumentai yra tokie konfidencialūs, kad visiškai negalima atskleisti jų turinio koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms ( 222 ), nebūtų protinga tikėtis, jog ir Komisija remtųsi tokiais dokumentais administracinėje procedūroje, siekdama pagrįsti galimą koncentraciją draudžiantį sprendimą ar vien norėdama atmesti atskirus koncentracijos šalių argumentus.

276.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, savo sprendimą panaikinti pirmąjį koncentraciją leidžiantį sprendimą grįsdamas Impala pateiktais konfidencialiais dokumentais.

277.

Tačiau ši teisės klaida nesukelia skundžiamo sprendimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismo išvados buvo pagrįstos ir kitais argumentais, kurie nesusiję su Impala pateiktais konfidencialiais dokumentais. Taigi rėmimasis šiais dokumentais buvo tik vienas iš keleto veiksnių, iš kurių, Pirmosios instancijos teismo nuomone, išplaukia, „kad ir taip didelis skaidrumas, <…> dar labiau padidėja“ ( 223 ). Todėl net jeigu atsižvelgdamas į apeliančių teisę į gynybą Pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs vertinti Impala pateiktus konfidencialius dokumentus, tai vis tiek nebūtų paneigę skundžiamo sprendimo išvadų ( 224 ).

278.

Tad ir septintasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

279.

Taigi reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

280.

Komisijos atsiliepimo į apeliacinį skundą pabaigoje yra atskira dalis, kurioje pateikiamos „papildomos pastabos“ ( 225 ) dėl to, ką Pirmosios instancijos teismas įvardijo kaip pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo „pagrindinius motyvus“.

281.

Komisija toje dalyje tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 474 ir 476 punktuose neteisingai kvalifikavo Komisijos išvadas dėl atsakomųjų veiksmų ( 226 ) kaip pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo pagrindinius motyvus. Jeigu šioje byloje pasirodytų, kad, priešingai nei teigia Pirmosios instancijos teismas, Komisijos padarytos išvados dėl skaidrumo rinkoje trūkumo teisiškai nebuvo klaidingos, pirmasis koncentraciją leidžiantis sprendimas turėtų būti pripažintas teisėtu, nepaisant to, ar jame, kiek tai susiję su atsakomaisiais veiksmais, yra teisės klaidų.

282.

Impala šiuos Komisijos argumentus traktavo kaip papildomą apeliacinį skundą ir į jį atsakė atskiru 2007 m. kovo 23 d. paaiškinimu, nurodydama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį. Teisingumo Teismo pirmininko leidimu šiuo klausimu buvo pateikti papildomi dokumentai.

283.

Tačiau tai savaime nereiškia, kad Teisingumo Teismas šioje byloje jau konstatavo, jog buvo pateiktas papildomas apeliacinis skundas. Argumento kvalifikavimas kaip papildomo apeliacinio skundo pagal Procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį reikalauja, kad šalis, kuri remiasi šiuo straipsniu, reikalautų visiškai arba iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, remdamasi pagrindu, kuris nebuvo pateiktas apeliaciniame skunde. Siekiant išsiaiškinti, ar taip yra šiuo atveju, reikia išnagrinėti Komisijos atsiliepimo į apeliacinį skundą ginčijamos dalies formuluotę, tikslą ir kontekstą.

284.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija savo atsiliepime niekur nevartoja žodžių „papildomas apeliacinis skundas“. Atvirkščiai, antraštė „Papildomos pastabos“ rodo, kad kalbama apie papildomus samprotavimus, kuriais tik siekiama didesnio Komisijos argumentų dėl Bertelsmann ir Sony apeliacinio skundo supratimo. Komisijos „papildomomis pastabomis“ ypač siekiama paaiškinti, kokios būtų pasekmės pirmojo koncentraciją leidžiančio sprendimo galiojimui, jei Bertelsmann ir Sony prašymu skundžiamas sprendimas (ar jo dalis) būtų panaikintas ( 227 ).

285.

Vykstant procesui pati Komisija aiškiai nurodė, kad, pateikdama savo „papildomas pastabas“, ji visiškai neketino pareikšti papildomo apeliacinio skundo, be to, ji aiškiai atsisakė padengti su tuo susijusias išlaidas. Ji taip pat pabrėžė, kad „papildomos pastabos“ nesukeltų savarankiškų pasekmių ir būtų svarbios tik tuo atveju, jei Bertelsmann ir Sony apeliacinis skundas (ar jo dalis) būtų patenktintas ( 228 ).

286.

Atsižvelgiant į tai reikia daryti išvadą, kad minėtos Komisijos „papildomos pastabos“ nėra papildomas apeliacinis skundas ir Teisingumo Teismui šiuo klausimu nereikia priimti atskiro sprendimo; toks sprendimas būtų ultra petita.

287.

Jei, kaip siūlau, apeliacinis skundas būtų atmestas, Teisingumo Teismas turėtų priimti sprendimą dėl išlaidų (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio 1 dalis), o su tuo susijusios detalės išplauktų iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio, skaitomo kartu su Teisingumo Teismo procedūros reglamento 118 straipsniu.

288.

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas nusprendžia, kaip turi būti paskirstytos išlaidos. Nukrypstant nuo šios nuostatos, Teisingumo Teismo gali paskirstyti išlaidas pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis – atmetama. Tai taikoma ir tais atvejais, kai apeliacinis skundas atmetamas, nors dalis šalies reikalavimų buvo pagrįsti ( 229 ).

289.

Kadangi apeliančių Bertelsmann ir Sony apeliacinis skundas buvo atmestas, nors dalis jų apeliacinio skundo reikalavimų turinio požiūriu pagrįsti, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstytos. Todėl siūlau, kad Bertelsmann ir Sony pačios apmokėtų savo bylinėjimosi išlaidas bei tris ketvirtadalius Impala bylinėjimosi išlaidų. Dengiant Impala bylinėjimosi išlaidas, atrodo, pagrįsta nustatyti Sony ir Bertelsmann solidarią išlaidų dengimo pareigą ( 230 ). Impala pati turi apmokėti vieną ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

290.

Kitoms proceso šalims, kurios palaikė apeliančių skundą Teisingumo Teisme, taikant EB 69 straipsnio 4 dalį pagal analogiją gali būti nurodyta pačioms apmokėti savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Komisija ir Sony BMG Music Entertainment palaikė Bertelsmann ir Sony apeliacinį skundą pateikdamos savo procesinius dokumentus ir galiausiai taip pat pralaimėjo bylą, atrodo, teisinga nurodyti joms pačioms apmokėti savo bylinėjimosi išlaidas ( 231 ).

291.

Remdamasi išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: