1.

Commissione tributaria regionale di Genova (Italija) Teisingumo Teismo klausia dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ( 2 ), 216 ir 220 straipsnių taikymo tuo atveju, kai Bendrijos prekė yra pirmiau eksportuojama taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą į trečiąją šalį, su kuria sudaryta „negrąžinimo“ išlygą turinti sutartis.

2.

Ginčas šioje byloje susijęs su Genujos muitinės reikalavimu bendrovei Agrover Srl (toliau – Agrover) dėl tariamų muitų taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą atliktoms Bendrijos kilmės nulukštentų ryžių išankstinio eksporto operacijoms į Vengriją, kuri tuo metu buvo susijusi su Europos Bendrijomis ir jų valstybėmis narėmis „negrąžinimo“ išlygą turinčia sutartimi, ir su taikant atleidimą nuo muitų vėlesniu ekvivalentiško kiekio lukštentų ryžių importu iš Tailando.

3.

Pagal 114 straipsnį:

„1.   Nepažeidžiant 115 straipsnio, įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, Bendrijos muitų teritorijoje atliekant vieną arba daugiau perdirbimo operacijų, galima naudoti šias prekes:

2.   Toliau pateiktos formuluotės apibrėžiamos taip:

4.

115 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pripažinusi, kad laikomasi 2 dalyje nustatytų sąlygų ir atsižvelgusi į 4 dalį, muitinė leidžia:

2.   Ekvivalentiškų prekių kokybė ir charakteristikos privalo būti tokios pačios kaip importuotų prekių. Tačiau tam tikrais atvejais, nustatytais taikant Komiteto procedūrą, gali būti leidžiama, kad ekvivalentiškų prekių gamybos stadija būtų aukštesnė negu importuotų prekių.

3.   Taikant 1 dalį importuotos prekės muitinės požiūriu laikomos ekvivalentiškomis prekėmis, o pastarosios – importuotomis prekėmis <…>.”

5.

216 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu tarp Bendrijos ir tam tikrų trečiųjų šalių sudarytose sutartyse nustatyta, kad į šias šalis importuojamoms Bendrijos kilmės prekėms, kaip jos apibrėžtos tose sutartyse, taikomas lengvatinis režimas, su sąlyga, kad tais atvejais, kai tokios prekės buvo išgautos arba pagamintos taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, už minėtą prekių kilmės statusą turinčių prekių sudėtyje esančias ne Bendrijos prekes buvo sumokėti už jas mokėtini importo muitai, importo skolos muitinei atsiradimą lemia dokumentų, kurių reikia, kad prekėms trečiosiose šalyse galėtų būti taikomas preferencinis muitų tarifų režimas, patvirtinimas.

2.   Tokios skolos muitinei atsiradimo momentu laikomas momentas, kai muitinė priima eksporto deklaraciją, kuria deklaruojamos atitinkamos prekės.

3.   Skolininku laikomas deklarantas. Netiesioginio atstovavimo atveju asmuo, dėl kurio interesų pateikiama deklaracija, taip pat laikomas skolininku.

4.   Šią skolą muitinei atitinkanti importo muitų suma apskaičiuojama tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tais atvejais, kai skola muitinei atsiranda tą pačią dieną priėmus deklaraciją atitinkamų prekių išleidimui į laisvą apyvartą įforminti, pateiktą norint užbaigti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.“

6.

220 straipsnyje nustatyta:

„<…>

2.   Išskyrus 217 straipsnio 1 dalies antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus atvejus, paskesnis įtraukimas į apskaitą neatliekamas, jeigu:

<…>

<…>“

7.

Pagal 1 straipsnį „įsteigiama Bendrijos ir jos valstybių narių ir Vengrijos asociacija “. (Pataisytas vetimas)

8.

15 straipsnyje „Draudimas grąžinti muitus ar atleisti nuo jų“ nustatyta:

9.

Agrover, kurios buveinė yra Verčelyje (Italija), gavusi Novaros muitinės išduotą laikinojo įvežimo perdirbti leidimą, 2001 m. pirmiau eksportavo tris Bendrijos kilmės nulukštentų ryžių siuntas į Vengriją, kuri tuo metu buvo susijusi su Europos Bendrijomis ir jų valstybėmis narėmis „negrąžinimo“ išlygą turinčia sutartimi, o vėliau iš Tailando, taikant atleidimą nuo muitų, importavo ekvivalentišką kiekį lukštentų ryžių.

10.

2004 m. sausio 26 d. Genujos muitinė, kurioje buvo atliktos trys kompensacinių produktų importo operacijos, pateikė tris patikslinančius pranešimus dėl bendros 73767,88 euro sumos. Genujos muitinė nusprendė, kad toks importas turėjo būti apmokestinamas muitais dėl to, jog jis nebuvo toks, koks turėtų būti pagal BMK 114 ir 115 straipsniuose nustatytą laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, nes importuojama kompensacinė prekė nebuvo šalies, kuri yra sudariusi sutartį su Bendrija, kilmės prekė.

11.

Bendrovė Agrover apskundė šiuos sprendimus. 2004 m. liepos 2 d.Commissione tributaria provinciale di Genova atmetė šį ieškinį. Agrover padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Commissione tributaria regionale di Genova, kuris manė, kad būtina Teisingumo Teismui pateikti šiuos du prejudicinius klausimus:

12.

Bendrovė Agrover Teisingumo Teismui siūlo atsakyti, kad BMK 216 straipsnis nėra taikomas jos atliktoms laikinojo įvežimo perdirbti ūkinėms operacijoms, nes šis straipsnis susijęs tik su ne Bendrijos prekėmis, „inkorporuotomis“ į eksportuojamą Bendrijos prekę, nors ryžių, kuriuos ji iš anksto eksportavo, atveju nebuvo inkorporacijos. Šį aiškinimą paremia Sprendimo Nr. 3/96 15 straipsnis, kuris numato draudimą grąžinti muitus tarp Europos Bendrijų ir jų valstybių narių ir Vengrijos Respublikos tik už kilmės statuso neturinčias medžiagas, naudotas Bendrijos kilmės produktų gamyboje. Be to, šioje byloje taikant BMK 216 straipsnį eksportuotojas patirtų apie 210 eurų nuostolių už ryžių toną.

13.

Italijos vyriausybė Teisingumo Teismui siūlo atsakyti, kad „laikinojo įvežimo perdirbti“ procedūra, numatyta BMK 114, 115 ir 216 straipsniuose, yra susijusi su bet kuria muitinės operacija, atitinkančia teisės aktų nustatytas sąlygas, ir ūkio subjektas negali reikalauti didesnio pranašumo vėlesnei tos pačios prekės, kaip kompensacinio produkto, reimporto ūkinei operacijai iš trečiosios šalies, kuri su Bendrija nėra sudariusi sutarties. Italijos vyriausybė teigia, kad abejones, kurios kilo dėl BMK 216 straipsnio netikslios formuluotės aiškinimo jį taikant tokiam atvejui, koks šioje byloje, pašalino 2003 m. kovo 20 d. Komisijos parengtas dokumentas TAXUD/724/2003, kuris, nors ir pripažindamas nagrinėjamos nuostatos dviprasmiškumą, nustatė, kad visais atvejais, kai ryžių laikinojo įvežimo perdirbti su išankstiniu eksportu ūkinė operacija yra atliekama išduodant EUR.1 sertifikatą, muitai turi būti mokami tada, kai reimportuojama ne Bendrijos prekė. Taip yra todėl, kad pagal minėtą dokumentą, „nepaisant jo konteksto, (BMK 216 straipsnis yra) ne kilmės ir ne laikinojo įvežimo perdirbti taisyklė, bet taisyklė, susijusi su įsipareigojimu muitinei. Kitaip tariant, galimo muitų išeiškojimo teisinis pagrindas yra ne „negrąžinimo taisyklė“, numatyta kilmės protokole, o BMK 216 straipsnis“ (Neoficialus verimas). Atleidžiant nuo muitų ir kaip kompensacinį produktą importuotą prekę būtų suteikta per daug pranašumų atliekant tą pačią ūkinę operaciją. Ūkio subjektas turi pasirinkti arba naudotis atleidimu nuo muitų eksporto metu išduodant sertifikatą EUR.1, arba naudotis atleidimu nuo muitų importuojant kompensacinius produktus.

14.

Komisija Teisingumo Teismui siūlo atsakyti, kad BMK 216 straipsnis gali būti taikomas tik „klasikinio“ laikinojo įvežimo perdirbti atveju, kai importuojama yra anksčiau nei eksportuojama. BMK 216 straipsnis susijęs su Bendrijos kilmės prekėmis, gautomis įforminant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą. Tačiau pagal BMK 115 straipsnio 3 dalį nagrinėjamos bylos sandoris negali būti prilygintas prekių eksportui į trečiąją šalį, su kuria sudaryta preferencinių muitų tarifų sutartis. BMK 216 straipsnio 2 dalis, pagal kurią skola muitinei atsiranda tuomet, kai muitinė priima prekių, kurioms pirmiau taikyta „klasikinė“ laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, eksporto deklaraciją, yra nesuderinama su EX/IM („išankstinio eksporto“ sistema) laikinojo įvežimo perdirbti procedūra ir su BMK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta teisine fikcija. Atsižvelgiant į šią teisinę fikciją, Italijos institucijos neturėjo forminti EUR.1 sertifikato Bendrijos kilmės ryžiams, kurie turėjo būti eksportuojami į Vengriją. Atvirkščiai, jos turėjo laikyti šiuos ryžius kilusiais iš Tailando, kuriuos reikia eksportuoti į Vengriją, taikant EX/IM laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą.

15.

Agrover teigimu, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad BMK 216 straipsnis yra taikytinas nagrinėjamoje byloje, jis turėtų atsakyti, kad Agrover nėra įpareigota sumokėti muitus, nes BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktas taip pat taikytinas. Pirmiausia, negali būti abejojama Agrover sąžiningumu muitinei keletą metų netaikius jokių apribojimų analogiškiems sandoriams. Taigi toks pasyvumas pateisintų BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymą ( 6 ). Komisijos dokumente TAXUD/724/2003 pažymima, be kita ko, kad BMK 216 straipsnis yra netinkamas taikyti laikinojo įvežimo perdirbti ūkinėms operacijoms, kokios nagrinėjamoje byloje. Galiausiai laikinojo įvežimo perdirbti leidimas nepateikė jokios nuorodos į BMK 216 straipsnį. Todėl Agrover mano, kad muitinė negali dabar tvirtinti, nepažeisdama teisėtų lūkesčių principo ( 7 ), kad sertifikatų EUR.1 išdavimas eksportuojant nulukštentus ryžius į Vengriją gali lemti labai didelių muitų taikymą tailandietiškų ryžių, kaip kompensacinių produktų, importui, nes tai sukeltų nepataisomą žalą ieškovei, atsižvelgiant į tai, kad Agrover neturi galimybės perkelti muitą reimportuotų ryžių pirkėjui.

16.

Italijos vyriausybė siūlo atsakyti, kad BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktas netaikytinas nagrinėjamoje byloje, nes muitinė nepadarė jokios klaidos eksportuodama ar importuodama kompensacinius produktus. Ji priduria, kad išduodant sertifikatą EUR.1 nebuvo padaryta jokios klaidos, nes eksportuojami ryžiai akivaizdžiai buvo Italijos kilmės. Tas pats pasakytina apie įvežimą, nes muitinės deklaracijos priėmimas neturi teisinės reikšmės pritariant ar sutinkant dėl konkrečių pasirinktų naudojimo būdų ir daugiau nereiškia ūkinės operacijos teisėtumo išankstinės kontrolės, kuri dažniausiai atliekama išleidus prekes, siekiant pagreitinti muitinės operacijas. Net jeigu būtų padaryta klaida, Agrover, remdamasi savo profesine patirtimi muitų mokėjimo ir tarptautinės prekybos srityje, galėtų ją nustatyti. Be to, Agrover turėtų prisiimti ekonominę riziką, susijusią su savo veikla ir negalėtų dangstytis sąžiningumo sąvoka, kuri Bendrijos teismo praktikoje visą laiką buvo aiškinama siaurai ( 8 ).

17.

Komisija Teisingumo Teismui siūlo neatsakyti į antrąjį klausimą, nes byloje, kurioje pateiktas prašymas dėl prejudicinio sprendimo, joks muitas nebuvo mokėtinas pagal BMK 216 straipsnį. Vis dėlto ji priduria, kad Teisingumo Teismas pripažino asmens, privalančio sumokėti muitą, teisę į tai, kad institucijos nepradėtų išieškoti išleidus prekes sumokėto muito, jeigu įvykdomos šios trys kumuliacinės sąlygos: muitas nebuvo surinktas dėl pačių kompetentingų institucijų klaidos; kompetentingų institucijų padaryta klaida turi būti tokia, kurios negali pagrįstai nustatyti sąžiningas asmuo, turintis sumokėti muitą, nepaisant jo profesinės patirties ir iš jo reikalaujamo rūpestingumo; asmuo, privalantis sumokėti muitą, turi laikytis visų galiojančiuose teisės aktuose nustatytų nuostatų, susijusių su jo muitų deklaracijos pateikimu ( 9 ). Esant ginčui dėl nesumokėto muito už ryžių eksportą į Vengriją išieškojimo, nacionalinis teismas turi teisiškai įvertinti faktus, atsižvelgdamas į BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkto, kuris susijęs būtent su klaidomis išduodant sertifikatus, būtinus gaunant preferencinį tarifą, aiškinimą.

18.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad galiojantis BMK greitu laiku turi būti iš esmės peržiūrėtas ( 10 ). Apskritai atnaujinto kodekso pasiūlymu siekiama „patobulinti muitinės kodeksą, racionalizuoti muitinės procedūras ir procesus bei suderinti teisės normas su informacinių sistemų naudojimo bendrosiomis taisyklėmis“. Be to, jis turės didelę įtaką dabartinei laikinojo įvežimo perdirbti sąvokai ( 11 ).

19.

Šiuo metu pagal BMK 114 straipsnį laikinojo įvežimo perdirbti procedūra ( 12 ) suteikia galimybę pasinaudoti importo muito už iš trečiosios šalies atgabentas prekes į Bendriją laikinu mokėjimo sustabdymu, laikantis sąlygos, kad jos perdirbamos ir yra reeksportuojamos iš Bendrijos. Pagal šią sistemą importuojamos, perdirbamos ir reeksportuojamos tos pačios prekės. BMK taip pat numatyta vadinamoji „ekvivalentiškos kompensacijos“ sistema: prekė gali būti Bendrijos kilmės, laikantis sąlygos, kad ji yra ekvivalentiška tos pačios įmonės turimoms prekėms (BMK 115 straipsnio 3 dalis). Galiausiai pagal BMK taip pat įmanoma eksportuoti prekę netgi anksčiau nei trečiosios šalies kilmės prekė yra importuojama: vadinamoji „išankstinio eksporto“ sistema arba „EX/IM“ (BMK 115 straipsnio 1 dalies b punktas) ( 13 ). Šioje byloje Italijos įmonė Agrover norėjo naudotis šiomis dviem galimybėmis, nes ji eksportavo itališkus ryžius į Vengriją, paskui importavo Tailando kilmės ryžius.

20.

Be to, atliekant šias ūkines operacijas tarp Vengrijos ir Bendrijos galiojo preferencinė sutartis, numatanti vadinamąją „negrąžinimo“ išlygą. Šia išlyga siekiama uždrausti laikinai sustabdyti importo muito taikymą už trečiosios šalies prekes, eksportuojamas į preferencinę sutartį pasirašiusią valstybę. Taigi šia taisykle siekiama sustiprinti dvišalę ekonominę integraciją, nes taip apribojant sutarties nepasirašiusių trečiųjų šalių produktų naudojimą skatinama valstybės partnerės kilmės produktų inkorporacija. Siekiant palengvinti eksportuojamų prekių kilmės įrodinėjimą, vykdant tokią prekybą buvo parengti specialūs dokumentai, judėjimo sertifikatai, dar vadinami „EUR.1“ sertifikatais ( 14 ). Atrodo, skirtingos bylos šalys didelę reikšmę teikia tam, kad Italijos muitinė išdavė šį sertifikatą Agrover ryžiams, kuriuos ji eksportavo į Vengriją. Tačiau šis faktas beveik neturi reikšmės; jis tiesiog rodo, kad Agrover, siekdama eksportuoti savo ryžius į Vengriją taikant preferencinį režimą, dėl šio dokumento kreipėsi į Italijos muitinę, kuri jai šį išdavė.

21.

Laikinojo įvežimo perdirbti procedūros tikslas yra priešingas negrąžinimo taisyklės tikslui, nes juo siekiama, atleidžiant nuo muito į Bendriją importuojamas trečiųjų šalių kilmės prekes, suteikti geriausią konkurencinę padėtį Bendrijoje perdirbtoms ir reeksportuotoms trečiųjų šalių prekėms ( 15 ) arba, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, „tarptautiniu požiūriu neapsunkinti Bendrijos įmonių, kurios naudoja trečiųjų šalių prekes tam, kad gautų eksportui skirtų produktų, suteikiant joms galimybę įsigyti šių prekių tomis pačiomis sąlygomis kaip ir ne Bendrijos įmonėms“ ( 16 ).

22.

Greta šių dviejų tikslų BMK 216 straipsnyje nustatyta, kad importuojamos prekės, kurioms buvo įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, turi būti apmokestinamos importo muitu, kai jos eksportuojamos taikant preferencinių muitų tarifų režimą. Todėl BMK 216 straipsnis konkrečiai numato, kaip teigia Agrover ir Komisija, tik klasikinę situaciją, kai importuojama yra pirmiau nei eksportuojama („IM/EX“ sistema).

23.

Tačiau dėl 115 straipsnio 3 dalies, pagal kurią kompensacinis produktas laikomas trečiosios šalies kilmės preke, o importuotas produktas – Bendrijos preke, ekvivalentiškos kompensacijos sistemos teisinės fikcijos BMK 216 straipsnis turi būti, mano nuomone, taip pat taikomas situacijoms, kai yra eksportuojama pirmiau nei importuojama („EX/IM“ sistema) ( 17 ).

24.

Atrodo, kad toks BMK 216 straipsnio aiškinimas atitinka muitinės procedūros ekonominį tikslą. Nuoroda į ekonominį tikslą yra grindžiama pirmiausia šio straipsnio sudėtingumu ir, kaip pažymėjo visos bylos šalys, nelabai aiškia jo redakcija. Kita vertus, su muitinės sritimi susijusių sąvokų teisinė analizė reikalauja atsižvelgti į jų ekonominę reikšmę ( 18 ).

25.

Tačiau jeigu BMK 216 straipsnis nebuvo taikomas tuo atveju, kai buvo eksportuojama pirmiau nei importuojama ir produktai buvo eksportuojami į šalį, su kuria sudaryta preferencinė sutartis, numatanti negrąžinimo išlygą, laikinojo įvežimo perdirbti leidimo turėtojas neturėtų mokėti muitų nei importuodamas, nes tai yra kaip tik šios sistemos tikslas, nei remiantis negrąžinimo išlyga atlikdamas išankstinį eksportą.

26.

Taip, kaip ir autoriai, nagrinėjantys šią situaciją ( 19 ) ir kurių yra labai nedaug, Muitinės kodekso komitetas Italijos vyriausybės nurodytame TAXUD dokumente pažymi, kad tokia situacija yra nelogiška: „Kodekso 216 straipsnis buvo įtrauktas kaip savarankiška nuostata skolos muitinei požiūriu dėl „negrąžinimo taisyklės“, esančios tam tikrose preferencinėse sutartyse, pasekmių. Juo apibrėžiant specifinę situaciją, kai atsiranda skola muitinei, iš esmės buvo siekama užtikrinti Bendrijos tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi, neleidžiant pasinaudoti šia procedūra (atleidimu nuo importuojamoms prekėms taikomų muitų) eksportuotojui ir (arba) laikinojo įvežimo perdirbti leidimo turėtojui nuo tada, kai „negrąžinimo taisyklė“ yra atitinkamoje sutartyje ir taikoma atitinkamiems eksportuotiems produktams. Deja, Kodekso 216 straipsnio formuluotė tiksliai neatspindi „negrąžinimo taisyklės“ taikymo apimties ir turinio <…>“ ( 20 ) (Neoficialus vertimas)

27.

Šioje byloje Komisija teigia, kad šis tekstas jos neįpareigoja. Jeigu jis iš tiesų nėra privalomas ( 21 ), vis dėl to naudinga į jį atkreipti dėmesį ( 22 ), ypač atsižvelgiant į tai, kad komitetą sudaro žymūs šios srities specialistai ( 23 ).

28.

Todėl negalima pritarti Agrover argumentui, kad taikant BMK 216 straipsnį jai buvo padaryta maždaug 210 eurų nuostolių už ryžių toną. Iš tikrųjų šiuo atveju netaikant BMK 216 straipsnio susidarytų 80 eurų nauda už ryžių toną (kadangi Agrover mokėjo 210 eurų už iš Tailando importuotų žaliavinių ryžių toną, o nulukštentus ryžius eksportuodama į Vengriją ji mokėjo 290 eurų ( 24 )), o taikant BMK 216 straipsnį Agrover už žaliavinių ryžių toną turėtų mokėti 210 eurų muito mokestį, ir tai sudarytų 166 eurų nuostolių už ryžių toną. Nors ši išvada, be abejonės, yra nepalanki ūkio subjektui, vis dėlto ji atitinka tikslą sudaryti palankesnes sąlygas Bendrijos prekėms importo iš trečiųjų šalių sąskaita. Taigi panašioje situacijoje ūkio subjektas turėtų interesą, kaip Muitinės kodekso komitetas ragina jį pasielgti savo 2003 m. kovo 20 d. Dokumente, „geriau nesinaudoti laikinojo įvežimo perdirbti suteikiamu atleidimu, o eksportuoti vietinius ryžius taikant preferencinę sutartį“ (Neoficialus vertimas). Bet kuriuo atveju Agrover turi mokėti muitus, kurių mokėjimo terminai, atsižvelgiant į Italijos muitinei reikalingą laiką gerai suprasti situaciją, galiausiai buvo ypač ilgi.

29.

Galiausiai dėl pirmojo prejudicinio klausimo teiginio, pagal kurį su šalimi, iš kurios importuojamos prekės, nėra preferencinės sutarties, reikia pažymėti, kad jis neturi reikšmės, nes jeigu prekės galėtų būti importuojamos jų neapmokestinant dėl preferencinės sutarties, taip paprastai neiškiltų laikinojo įvežimo perdirbti mechanizmo, kuriuo būtent siekiama laikinai sustabdyti importo muito taikymą, problema.

30.

Taigi į pirmajį klausimą reikia atsakyti, kad BMK 216 straipsnis taikomas tada, kai Bendrijos prekė, kuriai įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, buvo iš anksto eksportuota į trečiają šalį, su kuria sudaryta sutartis, numatanti preferencinio muitų tarifo taikymą.

31.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar gali būti atsisakoma išieškoti iš Agrover muitą pagal BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktą dėl muitinės galbūt padarytos klaidos.

32.

Reikia priminti, kad tiek importo, tiek eksporto muitas gali būti sugrąžinamas arba atsisakoma jį išieškoti tik esant tam tikroms sąlygoms ir konkrečiai numatytais atvejais. Taigi nuostatos, numatančios tokį sugrąžinimą arba tokį atsisakymą išieškoti, turi būti aiškinamos siaurai ( 25 ).

33.

BMK 220 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai numatyta situacija, pagal kurią „teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos“, t. y. kad muitinė priima pirmąjį sprendimą dėl muito sumos, paskui pakeičia savo nuomonę ir nusprendžia, kad muito suma buvo neteisingai apskaičiuota. Tačiau nagrinėjamoje byloje muitinė nepakeitė nuomonės; ji Agrover niekada nepareiškė, kad ši neturėtų mokėti jokių mokesčių. Pirmą kartą sumokėti muitą muitinė pareikalavo 2004 m. sausio 26 d. Taigi bet kuriuo atveju BMK 220 straipsnio 2 dalies b punktas yra netaikytinas ( 26 ).

34.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui į Commissione Tributaria Regionale di Genova pateiktus klausimus siūlau atsakyti taip:

a)

priimamas pranešimas apie reeksportą, susijęs su aptariamais produktais, gautais pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą;

b)

priimama deklaracija, susijusi su prekėmis, kurioms buvo įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra aptariamų perdirbtų produktų ankstesnio eksporto atveju“.