GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2007 m. kovo 6 d.(1)

Byla C‑1/06

Bonn Fleisch Ex-und Import GmbH

prieš

Hauptzollamt Hamburg-Jonas

(Finanzgericht Hamburg (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Eksportas – Eksporto grąžinamųjų išmokų už žemės ūkio produktus tvarka – Reglamento (EEB) Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis – Įrodymų apie produktų eksportą pateikimas – Lygiaverčio įrodymo pateikimas – Patvirtinančių dokumentų pripažinimas ex officio lygiaverčiais įrodymais nesant kartu su jais pateikto aiškiai suformuluoto motyvuoto prašymo laikyti dokumentus lygiaverčiais“

I –    Įvadas

1.        Šis prejudicinio sprendimo priėmimo procesas susijęs, pirma, su klausimu, ar vykdydama eksporto gražinamųjų išmokų skyrimo procedūrą pagal 1987 m. lapkričio 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3665/87, nustatančio išsamias bendrąsias grąžinamųjų išmokų už žemės ūkio produktus sistemos taikymo taisykles(2) (toliau – Reglamentas Nr. 3665/87), 47 straipsnio 3 dalį atsakinga nacionalinė įstaiga turi ex officio atsižvelgti į kitus lygiaverčius įrodymus, jeigu eksportuotojas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negali pateikti kontrolinio egzemplioriaus T5, ir, antra, ar pagal šio reglamento 47 straipsnio 3 dalį eksportuotojas gali konkliudentiniais veiksmais pateikti prašymą kitus dokumentus laikyti lygiaverčiais.

2.        Klausimai, susiję su Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, kilo Finanzgericht Hamburg nagrinėjant ginčą tarp Bonn Fleisch Ex- und Import GmbH (toliau – Bonn Fleisch) ir Hauptzollamt Hamburg-Jonas (toliau – Hauptzollamt) dėl to, ar teisėti yra sprendimai, kuriais reikalaujama grąžinti iš anksto suteiktas grąžinamąsias eksporto išmokas ir kurie motyvuojami tariamu prekių neeksportavimu iš Bendrijos muitų teritorijos į Rusiją per šešiasdešimties dienų terminą.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

3.        Reglamentas Nr. 3665/87, iš dalies pakeistas, be kita ko, Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1829/94 ir Komisijos reglamentu (EB) Nr. 604/98, nustatė bendrąsias grąžinamųjų išmokų už žemės ūkio produktus sistemos taikymo taisykles. Šis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas 1999 m. balandžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 800/1999, nustatančiu bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles(3), kuris įsigaliojo 1999 m. liepos 1 dieną.

4.        Reglamento Nr. 3665/87 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama:

„Nepažeidžiant 5 ir 16 straipsnių nuostatų, grąžinamoji išmoka sumokama tik pateikus įrodymus, kad produktai, kurių eksporto deklaracija buvo priimta, per 60 dienų nuo tokio eksporto deklaracijos priėmimo dienos buvo nepakitę išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos.“ (Neoficialus vertimas)

5.        Reglamento Nr. 3665/87 6 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta:

„Jei produktai, dėl kurių buvo priimta muitinės deklaracija, prieš išgabenimą iš Bendrijos muitų teritorijos gabenami Bendrijos teritorija, nepriklausančia tai valstybei narei, kurioje tokia deklaracija buvo priimta, įrodymui, kad tie produktai išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos, pateikiamas Reglamento (EEB) Nr. 2823/87 1 straipsnyje nurodytas kontrolinis egzempliorius T5.“ (Neoficialus vertimas)

6.        Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnyje, esančiame 4 skyriuje („Grąžinamosios išmokos mokėjimo tvarka“), skelbiama:

„1. Grąžinamąją išmoką moka valstybė narė, kurioje priimama mokėjimo deklaracija, ir tik jeigu to konkrečiai paprašo eksportuotojas.

<…>

2. Išskyrus tuos atvejus, kai atsiranda force majeure aplinkybių, dokumentai, susiję su grąžinamosios išmokos mokėjimu arba užstato grąžinimu, turi būti pateikti per dvylika mėnesių nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos.

3. Jei 6 straipsnyje minimas kontrolinis egzempliorius T5 per tris mėnesius nuo jo išdavimo dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių negrąžinamas prekių išgabenimo šalies muitinės įstaigai arba centrinei institucijai, eksportuotojas atsakingajai institucijai gali pateikti motyvuotą prašymą, kad kiti dokumentai būtų laikomi lygiaverčiais.

Su tokiu prašymu turi būti pateikiami šie papildomi dokumentai:

a)      jei kontrolinis egzempliorius buvo išduotas kaip įrodymas, kad produktai buvo išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos:

–        gabenimo dokumentas

ir

–        dokumentas, patvirtinantis, kad produktai buvo pateikti trečiosios valstybės muitinės tarnyboms, arba vienas ar keli 18 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje nurodyti dokumentai;

<…>

Pateikiant lygiaverčius įrodymus galioja šio straipsnio 4 dalies nuostatos.

4. Jei pagal 18 straipsnį reikalaujami dokumentai negali būti pateikti per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą, nors eksportuotojas ir ėmėsi visų priemonių, kad tuos dokumentus gautų ir pateiktų tokiam terminui nepasibaigus, jam gali būti skirta papildomai laiko dokumentams pateikti.

5. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti prašymai laikyti kitus dokumentus lygiaverčiais, neatsižvelgiant į tai, ar pridedami papildomi dokumentai, ir prašymai pratęsti šio straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą turi būti pateikti per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį.“ (Neoficialus vertimas)

7.        Tačiau pagal Reglamento Nr. 800/1999 54 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką Reglamentas Nr. 3665/87 ir toliau taikomas eksportuojamiems produktams, kurių eksporto deklaracijos buvo priimtos iki šio reglamento taikymo.

B –    Nacionalinė teisė

8.        1996 m. gegužės 24 d. Nutarimas dėl eksporto grąžinamųjų išmokų (Ausfuhrerstattungsverordnung)(4) taip reguliuoja eksporto grąžinamųjų išmokų sistemą Vokietijos teisėje.

9.        Ausfuhrerstattungsverordnung 1 straipsnyje numatyta, kad Ausfuhrerstattungsverordnung taikomas įgyvendinant Europos Bendrijos teisės aktus dėl eksporto grąžinamųjų išmokų, priimtus bendrosios rinkos organizavimo ir prekybos reguliavimo srityje.

10.      Ausfuhrerstattungsverordnung 3 straipsnyje (šio nutarimo redakcijoje prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 800/1993) numatyta, kad kaip dokumentas Reglamento Nr. 3665/87 3 straipsnio 5 dalies prasme naudotinas tuo metu galiojantis Federalinės finansų ministerijos paruoštas bendras administracinis dokumentas, paskelbtas Oficialiame Federalinės finansų ministerijos leidinyje (Bundesfinanzverwaltung) kaip „eksporto deklaracija (papildomas lapas) Bendrijos grąžinamosioms išmokoms“ (eksporto deklaracija grąžinamosioms išmokoms gauti).

11.      Prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 800/1993 Ausfuhrerstattungsverordnung 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta:

„1. Pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), 793 straipsnio 2 dalį patvirtinimą, kad prekių siunta buvo išgabenta iš Bendrijos muitų teritorijos, (prekių išgabenimo patvirtinimas) eksporto deklaracijoje grąžinamosioms išmokoms gauti pateikia tuo metu galiojančioje šio reglamento redakcijoje nurodyta išvykimo muitinės įstaiga šio nutarimo (Ausfuhrerstattungsverordnung) taikymo teritorijoje.

2. Prekių siuntų, kurių eksporto deklaracija buvo priimta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, išgabenimas šio nutarimo taikymo srityje patvirtinamas kontroliniame egzemplioriuje T5.“

III – Esminės faktinės bylos aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

A –    Faktinės bylos aplinkybės

12.      Finanzgericht Hamburg nagrinėjamas ginčas tarp Bonn Fleisch ir Hauptzollamt susijęs su sprendimų išieškoti iš Bonn Fleisch gautas išmokas teisėtumu.

13.      Bonn Fleisch, 1997 m. gruodžio mėn. ir 1998 m. sausio mėn. pranešusi apie ketinimą eksportuoti jautieną į Rusiją, taikė jai muitinio sandėliavimo procedūrą ir, kaip buvo prašiusi, pagal keturis sprendimus nuo 1998 m. sausio 21 iki 23 d. gavo iš viso 47 597,81 euro dydžio eksporto grąžinamųjų išmokų avansą.

14.      1998 m. balandžio 8 d. Bonn Fleisch pateikė jautienos eksporto deklaraciją.

15.      1998 m. balandžio 9 d. išvykimo stotis Mukran gabenimo dokumente patvirtino muitinės procedūrų atlikimą. Posėdyje Teisingumo Teisme Bonn Fleisch nurodė, kad 2000 m. spalio 13 d. laišku Mukran muitinė patvirtino, jog eksportuojamos prekės nustatyta tvarka buvo pristatytos šiai muitinei.

16.      Tiksliai nenurodytą dieną Hauptzollamt Stralsund (Centrinė Štralzundo muitinė), kuriai priklauso Mukran muitinė, paštu išsiuntė eksporto deklaraciją Hauptzollamt. Tačiau žinoma, kad šios eksporto deklaracijos, kuri reikalinga skiriant grąžinamąsias eksporto išmokas, Hauptzollamt administracinėje byloje nėra. Posėdyje Teisingumo Teisme buvo nutarta, kad šis dokumentas galėjo pasimesti kurioje nors žinybinėje grandyje.

17.      Kaip nurodyta Rusijos importo dokumente, 1998 m. gegužės 20 d. Bonn Fleisch eksportuota jautiena buvo pateikta į laisvą apyvartą Rusijoje.

18.      1998 m. liepos 13 d. Bonn Fleisch persiuntė Hauptzollamt gabenimo dokumentą, kuriame patvirtinamas muitinės procedūrų atlikimas 1998 m. balandžio 9 d., ir 1998 m. gegužės 20 d. išduotą Rusijos importo dokumentą.

19.      1998 m. liepos 21 d. ir 1999 m. lapkričio 18 d. Hauptzollamt telefonu pranešė Bonn Fleisch negavusi eksporto deklaracijos su eksportą patvirtinančia žyma.

20.      Keturiais 2000 m. birželio 23 d. Sprendimais Hauptzollamt pareikalavo Bonn Fleisch grąžinti iš anksto jai pervestas eksporto grąžinamąsias išmokas su 20 % priemoka, nurodydama, kad Bonn Fleisch per nustatytą šešiasdešimties dienų terminą neįrodė atitinkamų prekių eksporto iš Bendrijos muitų teritorijos pateikdama eksporto deklaraciją su eksportą patvirtinančia žyma. Bonn Fleisch apskundė šiuos sprendimus. Argumentuodama ji tvirtino, kad eksporto deklaracija automatiškai persiunčiama į Hauptzollamt vidinėmis muitinės administracijos priemonėmis. Be to, ji teigia, kad pagal Reglamentą Nr. 3665/1987 eksportuotojas neprivalo pateikti Hauptzollamt eksporto deklaracijos.

21.      Toliau nagrinėjant skundą, 2000 m. lapkričio 2 d. laišku Bonn Fleisch pranešė Hauptzollamt, kad 1998 m. liepos 13 d., taigi nepraleidusi Reglamento Nr. 3665/1987 47 straipsnio 2 dalyje nustatyto dvylikos mėnesių termino, ji laišku išsiuntė gabenimo dokumentą ir importo dokumentą. Ji tvirtina, kad šių dokumentų pateikimas konkliudentiniais veiksmais reiškia, jog tuo atveju, jei eksporto deklaracija nepasiekė Hauptzollamt vedamos bylos, šiuos dokumentus prašoma laikyti prekių eksporto iš Bendrijos muitų teritorijos įrodymu. Kartu Bonn Fleisch prevencijos tikslais prašo, kad 1998 m. liepos 13 d. laišku išsiųsti gabenimo dokumentas ir Rusijos importo dokumentas būtų pripažinti lygiaverčiais įrodymais.

22.      Šis prašymas buvo atmestas 2001 m. gruodžio 13 d. kaip pavėluotas, remiantis Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 5 dalimi. Šis sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad prašymą dokumentus laikyti lygiaverčiais reikia pateikti tiesiogiai ir kad Hauptzollamt neprivalo ex officio laikyti kitų dokumentų lygiaverčiais. Bonn Fleisch apskundė šį sprendimą ir 2000 m. birželio 23 d. Sprendimus, tačiau 2003 m. vasario 20 d. Sprendimu šis skundas buvo atmestas. Šį atmetimo sprendimą Bonn Fleisch 2003 m. kovo 20 d. ieškiniu apskundė Finanzgericht Hamburg.

B –    Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

23.      Remdamasis Reglamento Nr. 3665/87 4 straipsnio 1 dalimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tai, jog prekes reikia eksportuoti per 60 dienų nuo eksporto deklaracijos priėmimo, yra materialinė sąlyga, o įvykusio eksporto įrodinėjimo našta ir pareiga pateikti įrodymus tenka pačiam eksportuotojui.

24.      Kalbėdamas apie įrodinėjimo naštą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 3665/87 6 straipsnis numato, jog tais atvejais, kai prekės, kurių atžvilgiu mokamos grąžinamosios išmokos, prieš išvežant iš Bendrijos muitų teritorijos gabenamos eksportuotojo valstybei narei nepriklausančia Bendrijos teritorija (tranzito ar netiesioginio eksporto atveju), kaip įrodymas, jog tos prekės išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos, turi būti pateikiamas tinkamai užpildytas kontrolinio egzemplioriaus T5 originalas. Tačiau, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Bendrijos teisės aktų leidėjas nesureguliavo, kaip turi būti pateikiamas įrodymas apie išvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos tiesioginio eksporto atveju, kaip yra pagrindinėje byloje. Todėl Vokietijos įstatymų leidėjas užpildė šią spragą, Ausfuhrerstattungsverordnung 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas, kad tai, jog prekių siunta buvo išgabenta iš Bendrijos muitų teritorijos, yra patvirtinama eksporto deklaracijoje grąžinamosioms išmokoms gauti.

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pabrėžia, kad pagrindinė byla pasižymi tuo, jog Bonn Fleisch 1998 m. liepos 13 d. laišku, t. y. per Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje nustatytą dvylikos mėnesių terminą, pateikė gabenimo dokumentą ir Rusijos importo dokumentą. Jo nuomone, iš šių dokumentų visiškai aišku, kad prekės, kurių atžvilgiu buvo sumokėtos grąžinamosios išmokos, buvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos per 60 dienų. Abu dokumentai iš esmės galėtų būti laikomi lygiaverčiais Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs manyti, kad tam tikromis aplinkybėmis kompetentinga įstaiga gali pripažinti dokumentus lygiaverčiais ex officio.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis, esanti šio reglamento 4 skyriuje (Grąžinamosios išmokos mokėjimo tvarka), tėra procesinė teisės norma, o ne materialinė teisių įgijimo sąlyga. Jis teigia, kad ši nuostata nereiškia, jog a limine negalima kitų dokumentų pripažinti lygiaverčiais ex officio.

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, prašymas dokumentus laikyti lygiaverčiais gali būti pateikiamas tik tiesiogiai. Tačiau, šio teismo manymu, tai nereiškia, kad tam tikrais atvejais, kai iš aplinkybių, kurias liudija pateikti lygiaverčiai dokumentai, įrodantys laiku atliktą prekių, kurių atžvilgiu buvo sumokėtos grąžinamosios išmokos, išvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos, aiškiai matyti eksportuotojo ketinimas, toks prašymas negalėtų būti pateikiamas ir konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais.

28.      Finanzgericht Hamburg, abejodamas dėl Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies aiškinimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar kompetentinga tarnyba taip pat ir ex officio turi teisę ir pareigą laikyti lygiaverčiais kitus dokumentus pagal Reglamento Nr. 3665/871 47 straipsnio 3 dalį?

2.      Ar prašymas laikyti lygiaverčiais kitus dokumentus pagal Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti pateikiamas konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais?“

IV – Vertinimas

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

1.      Šalių argumentai

29.      Bonn Fleisch mano, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Ji teigia, kad tokį atsakymą diktuoja Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies formuluotė, dvasia ir tikslas. Iš nuostatos formuluotės neišplaukia, kad kiti dokumentai muitinės procedūroje gali būti laikomi lygiaverčiais tik eksportuotojo prašymo pagrindu. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 3665/87 penkiasdešimtą konstatuojamąją dalį, 47 straipsnio 3 dalimi siekiama apsaugoti eksportuotoją nuo rizikos, susijusios su administraciniu kontrolinio egzemplioriaus apdorojimu, apie kurią jis nieko nežino, kurios negali kontroliuoti ar kitaip paveikti.

30.      Hauptzollamt į pirmąjį klausimą siūlo atsakyti neigiamai. Jos nuomone, kompetentinga tarnyba apskritai nėra įpareigota nagrinėti, ar pateiktus dokumentus galima laikyti lygiaverčiais Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies prasme. Hauptzollamt teigia, kad tai turi būti daroma tik gavus tiesioginį prašymą.

31.      Graikijos Respublika mano, kad išmokas mokanti įstaiga gali ex officio pripažinti dokumentus lygiaverčiais, jei eksportuotojas pateikė juos per Reglamento Nr. 3665/87 nustatytą dvylikos mėnesių terminą ir jei yra įvykdomos materialios sąlygos grąžinamosioms išmokoms gauti. Tokiu atveju iš aplinkybių aiškiai išplaukia, kad pateiktus dokumentus prašoma pripažinti lygiaverčiais.

32.      Komisijos nuomone, Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies negalima pagal analogiją taikyti tiesioginio eksporto atveju. Posėdyje Teisingumo Teisme Komisija tvirtino, kad netiesioginio eksporto atveju eksportuotojas susiduria su mažiausiai dviejų valstybių narių administracinės teisės sistemomis. Kadangi netiesioginio eksporto procedūroje dalyvauja kelių valstybių narių administracinės struktūros, vadinasi, ir kelios administracinės teisės sistemos, Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies tikslas yra padėti išvengti sunkumų, galinčių kilti dėl keliose valstybėse narėse vykdomos administracinės procedūros.

33.      Komisija mano, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, atvirkščiai, nematė reikalo atitinkamai suvienodinti atskirų valstybių narių tiesioginį eksportą reguliuojančių proceso teisės normų. Ji tvirtina, kad tiesioginis eksportas neturi daugiašalio aspekto ir todėl atitinkamas taisykles autonomiškai nustato valstybių narių proceso teisė, taigi Vokietijos teisėje taikytina Ausfuhrerstattungsverordnung 4 straipsnio 1 dalis. Dėl naujojo Reglamento Nr. 800/1999 aiškinimas nesikeičia.

34.      Tačiau jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalį pagal analogiją galima taikyti ir tiesioginiam eksportui, Komisija papildomai išreiškia nuomonę, kad atsižvelgiant į bendrąjį teisėtumo principą valdžios institucijos klaida neturi kenkti ūkio subjektui, o eksportuotojui turi būti suteikta galimybė kitaip įrodyti, kad gaminiai buvo eksportuoti. Todėl, Komisijos manymu, kompetentinga institucija turi pradėti dokumentų lygiavertiškumo pripažinimo ex officio procedūrą, informuoti eksportuotoją apie nepateiktą nacionalinį dokumentą arba pratęsti dokumentų pateikimo terminą.

2.      Generalinės advokatės pastabos

a)      Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies taikymas ratione materiae tiesioginiam eksportui

35.      Nors pagal naujausią Teisingumo Teismo praktiką nuostatos dėl mokėjimo procedūros nustato tik administracinius formalumus(5), jos yra tiek pat reikšmingos kiek ir materialinės sąlygos. Dėl šių formalumų nepaisymo, kaip ir dėl materialinių sąlygų neįvykdymo, grąžinamosios eksporto išmokos gali būti sumažintos ar net visai nemokamos(6).

36.      Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalyje dėl kontrolinio egzemplioriaus T5 yra nuoroda į šio reglamento 6 straipsnį. 6 straipsnio 1 dalyje kaip kontrolinio egzemplioriaus T5 taikymo sritis ratione materiae nurodomas tik netiesioginis eksportas.

37.      Esminė netiesioginio eksporto faktinė aplinkybė yra tai, kad produktas, kurio atžvilgiu buvo priimta muitinės deklaracija, prieš išgabenimą iš Bendrijos muitų teritorijos yra gabenamas Bendrijos teritorija, nepriklausančia tai valstybei narei, kurioje tokia deklaracija buvo priimta.

38.      Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalyje apie tiesioginį eksportą(7) nekalbama. Iš šios bylos faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad jautiena buvo eksportuota į Rusiją tiesiogiai iš Vokietijos. Produktai nekirto kitos Bendrijos teritorijos, nepriklausančios valstybei narei, kurioje buvo priimta muitinės deklaracija.

39.      Taigi kyla klausimas, ar tiesioginio eksporto atveju Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis netaikytina, ar vis dėlto šią nuostatą pagal analogiją galima taikyti ir tiesioginiam eksportui.

40.      Tačiau tai, kad Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalyje nenurodomas tiesioginis eksportas, nereiškia, jog teisiniame reguliavime palikta spraga. Tiesioginiam ir netiesioginiam eksportui administracinio proceso teisė numato skirtingas procedūras, kurioms svarbios skirtingos faktinės aplinkybės. Tiesioginio eksporto atveju eksportuotojai susiduria tik su vienos valstybės narės muitinės įstaigomis, nes muitinė, iš kurios produktai buvo išvežti, ir išvykimo muitinė yra toje pačioje valstybėje narėje.

41.      Tačiau netiesioginio eksporto atveju ūkio subjektai susiduria ne tik su kilmės šalies administracinės teisės sistema, bet mažiausiai dar su vienos valstybės narės administracinės teisės sistema. Bendrą kontrolinį egzempliorių T5 apdoroja išvykimo muitinė užsienio šalyje, t. y. kitos valstybės narės muitinė, ir atsakinga kilmės šalies įstaiga. Ši išvykimo muitinė neatiduoda kontrolinio egzemplioriaus T5 eksportuotojui, o persiunčia jį centrinei kilmės šalies institucijai(8). Todėl galima sakyti, kad Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies tikslas yra padėti išvengti administracinių kliūčių, su kuriomis ūkio subjektai gali susidurti atlikdami procedūrą, kurioje dalyvauja kelios valstybės narės.

42.      Todėl reikėtų sutikti su Komisija, kad Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalies negalima pagal analogiją taikyti tiesioginiam produktų eksportui.

b)      Dėl klausimo, ar kompetentinga tarnyba turi teisę ir pareigą ex officio pripažinti lygiaverčiais kitus dokumentus

43.      Šis klausimas yra susijęs tik su eksporto fakto įrodymu, o ne su privalomosiomis materialinėmis eksporto sąlygomis. Norėčiau priminti, kad teisės požiūriu eksportuotojas, norėdamas gauti grąžinamąsias eksporto išmokas, turi ne tik tinkamai įvykdyti materialines sąlygas, bet ir laikytis nustatytos mokėjimo procedūros(9).

44.      Pagal trečią konstatuojamąją dalį(10) skiriant grąžinamąsias išmokas pirmiausia atsižvelgiama į tai, ar buvo pateikti produktų eksporto iš Bendrijos įrodymai. Taigi ratio legis šiuo atveju yra produktų eksportas iš Bendrijos muitų teritorijos.

45.      Netiesioginio eksporto atveju kaip įrodymas pateikiamas kontrolinio egzemplioriaus T5 forma. Šis įrodymas yra eksporto dokumento originalas, kurį patvirtina išvykimo muitinės įstaiga(11). Tačiau, kadangi šis kontrolinis egzempliorius dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių gali būti pamestas kelių valstybių narių muitinių žinybinės komunikacijos procese, Reglamente Nr. 3665/87 numatyta galimybė lygiaverčiais laikyti kitus dokumentus, kuria pagal reglamento keturiasdešimt devintą konstatuojamąją dalį (tekste vokiečių kalba – penkiasdešimta konstatuojamoji dalis)(12) gali pasinaudoti eksportuotojas, siekiant apsaugoti jį nuo galimos žalos dėl klaidingų muitinės įstaigos administracinių veiksmų. Taigi pripažinimo lygiaverčiais procedūroje eksportuotojas per dvylikos mėnesių terminą kaip eksporto įrodymus gali pateikti ir gabenimo dokumentą ar trečiosios valstybės importo dokumentą(13). Reikia pažymėti, kad pateikiant prašymą ir pripažįstant dokumentus lygiaverčiais reikia, kad būtų tenkinamos pagrindinės eksporto sąlygos.

46.      Jei iš kitų, ne formaliųjų, įrodymų aišku, kad teisės gauti grąžinamąsias išmokas materialinės sąlygos yra tenkinamos, argumentas, jog nebuvo pateiktas formalus įrodymas − kontrolinis egzempliorius T5 − būtų tuščias formalizmas ir todėl turėtų būti laikomas nepriimtinu(14).

47.      Materialines teisės gauti grąžinamąsias išmokas sąlygas nustato Bendrijos tiesės aktų leidėjas. Reglamento Nr. 3665/87 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikia įrodyti, jog įvykdytos dvi materialinės teisės gauti grąžinamąsias išmokas sąlygos: pirma, kad priimta eksporto deklaracija ir, antra, kad produktai per 60 dienų nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos buvo nepakitę išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos.

48.      Tiesioginio eksporto atveju Vokietija reikalauja, kad įrodymui, jog įvykdytos materialinės teisės gauti grąžinamąsias išmokas sąlygos, būtų pateiktas nacionalinis eksporto dokumentas. Tokiu atveju nacionalinė išvykimo muitinės įstaiga perduoda atitinkamą nacionalinį dokumentą tiesiogiai centrinei nacionalinei institucijai, šioje byloje − Hauptzollamt. Taigi ir tiesioginio eksporto atveju eksportuotojas negali daryti įtakos tvarkant dokumentus.

49.      Ši byla susijusi su atveju, kai nacionalinis įstatymų leidėjas, reguliuodamas išimtinai vidaus pobūdžio situaciją, t. y. tiesioginį eksportą, Vokietijos Ausfuhrerstattungsverordnung daro nuorodą į Bendrijos teisės nuostatos turinį(15). Net jeigu šioje byloje nagrinėjami klausimai susiję su tiesioginiu eksportu ir todėl Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis netaikytina, teisės aiškinimo klausimai, dėl kurių kreipėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Finanzgericht, iš esmės susiję su Reglamente Nr. 3665/87 nustatyta grąžinamųjų eksporto išmokų sistema.

50.      Atitinkamai, kai nacionalinių teismų pateikti prejudiciniai klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas pagal nusistovėjusią praktiką iš esmės turi į juos atsakyti. Iš tiesų nei iš EB 234 straipsnio formuluotės, nei iš šiame straipsnyje nustatytos procedūros tikslo negalima daryti išvados, kad Sutarties rengėjai Teisingumo Teismo kompetencijai norėjo nepriskirti nagrinėti prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės nuostatos tuo atveju, kai valstybės narės vidaus teisė, nustatydama taisykles, taikytinas išimtinai šios valstybės vidaus situacijai, nurodo šią Bendrijos teisės nuostatą(16).

51.      Iš tikrųjų, kai nacionalinis įstatymų leidėjas išimtinai vidaus situacijose priima tokius pačius sprendimus kaip Bendrijos teisėje, ypač kad išvengtų diskriminacijos pasireiškimo arba galimų konkurencijos iškraipymų, akivaizdu, jog Bendrijos interesais būtina, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, iš Bendrijos teisės perimtas nuostatas ar sąvokas aiškinti vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos(17).

52.      Už dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūrą yra atsakinga kompetentinga centrinė institucija, šioje byloje – Hauptzollamt. Šiuo požiūriu ši procedūra yra administracinė(18). Tuo ši byla skiriasi nuo sujungtų bylų C‑430/93 ir C‑431/93, kuriose Teisingumo Teismas nagrinėjo nacionalinės proceso teisės klausimus(19).

53.      Sprendime sujungtose bylose C-430/93 ir C-431/93 buvo nagrinėjamas klausimas, ar nacionalinis teismas, nesilaikydamas iš esmės jam priskirto pasyvaus vaidmens, turi ex officio taikyti Bendrijos teisės nuostatas ir peržengti šalių ginčo ribas bei (arba) remtis kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei tos, kuriomis savo reikalavimą grindžia šių nuostatų taikymu suinteresuota proceso šalis(20). Tačiau šioje byloje minėta Teisingumo Teismo praktika remtis negalima, nes joje nagrinėjama administracinė muitinės procedūra, kuriai taikomi kitokie reikalavimai nei teismo procesui.

54.      Jei aiškiai nenustatyta kitaip, administracinę procedūrą galima pradėti tiek ex officio, tiek gavus prašymą(21). Teorijoje pabrėžiama, kad administracinės procedūros negalima pradėti ex officio tik tuo atveju, kai numatyta, jog administracinė procedūra pradedama išimtinai tik gavus šalių prašymą(22). Todėl reikia pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei, kad dokumentų pripažinimas lygiaverčiais ex officio nėra negalimas a limine.

55.      Net jei administracinė procedūra buvo pradėta vienos šalies prašymu, kompetentinga administracinė įstaiga, vadovaujantis oficialaus tyrimo principu (Untersuchungsgrundsatz), turi ex officio išnagrinėti, ar sprendimui svarbios faktinės aplinkybės yra teisingos(23). Civiliniam procesui būdingas įrodymų pateikimo principas (Beibringungsgrundsatz), pagal kurį šalys pateikia bylos faktines aplinkybes pasirinktu būdu ir tiek, kiek jas tai domina, taip apibrėždamos jos dalyką ir įpareigodamos teismą, kuris sprendimą privalo priimti secundum allegata et probata partium(24), administracinei muitinės procedūrai negalioja. Pati institucija privalo nustatyti sprendimui svarbias faktines aplinkybes(25). Ji sprendžia, koks ir kokios apimties tyrimas bus atliekamas, taip pat ar bus prašoma pateikti įrodymus ir, jei taip, tai kokius. Šalys gali pateikti prašymus dėl tyrimo priemonių. Tačiau jie institucijos neįpareigoja; ji gali atmesti šalių prašymus dėl tyrimo priemonių ir pasitelkti naujus įrodymus. Tačiau ji negali spręsti vienašališkai. Atvirkščiai, ji privalo atsižvelgti į visas konkrečiai bylai svarbias aplinkybes(26).

56.      Šio aspekto kontekste reikia nagrinėti klausimą dėl dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūros inicijavimo.

57.      Eksporto grąžinamųjų išmokų sistemai būdinga, jog Bendrijos pagalba teikiama tik su sąlyga, kad eksportuotojas dėl jos pateiks paraišką(27). Kadangi sistema grindžiama neprivalomomis deklaracijomis, eksportuotojas, savo valia nusprendęs ja pasinaudoti, privalo pateikti visą reikšmingą informaciją, kurios reikia nustatyti teisę gauti grąžinamąją išmoką(28). Panašiai Ausfuhrerstattungsverordnung 16 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nustatyta, kad pareiškėjas privalo pateikti jo teisę gauti grąžinamąsias išmokas pagrindžiančią ir įrodančią informaciją. Tačiau dėl tokios įrodinėjimo pareigos nustatymo neišnyksta kompetentingos muitinės įstaigos pareiga ex officio išnagrinėti sprendimui svarbias faktines aplinkybes.

58.      Kai dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių administracinėje byloje nėra kontrolinio egzemplioriaus T5 ar kito atitinkamo muitinės dokumento, reikšminga informacija, remiantis minėta Teisingumo Teismo praktika, yra gabenimo dokumentas ir trečiosios valstybės importo dokumentas. Šiais dokumentais galima lengvai įrodyti, kad produktai buvo išvežti iš Bendrijos muitų teritorijos ir pateikti trečiosios valstybės muitinės įstaigai. Tokiais atvejais teisės gauti grąžinamąsias išmokas pagrindinės sąlygos yra įvykdytos. Taigi persiųsdama šiuos dokumentus kompetentinga įstaiga gali ex officio pradėti dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūrą. Jei atitinkamus dokumentus pateikia eksportuotojas, toks veiksmas, net ir masinėje procedūroje, turėtų reikšti, kad jis paprasčiausiai nori pateikti eksporto įrodymus.

59.      Kita vertus, tai nereiškia, kad eksportuotojai gali pateikti neišsamias paraiškas.

60.      Tiesioginio eksporto atveju įrodymų sąvoka Bendrijos teisėje nėra apibrėžta. Taigi iš esmės turėtų būti priimtini visi įrodymai, kuriuos panašiose bylose leidžia Vokietijos proceso teisė. Todėl tokiais atvejais, koks yra pagrindinėje byloje, nacionalinės institucijos, vadovaudamosi nacionaline įrodymų teise, turi įvertinti, ar konkrečioje nagrinėjamoje byloje buvo pateikti svarūs tiesioginio eksporto įrodymai(29). Mano nuomone, gabenimo dokumentas, kuriame patvirtinamas muitinės procedūrų atlikimas 1998 m. balandžio 9 d., ir 1998 m. gegužės 20 d. Rusijos importo dokumentas buvo tinkami įrodymai siekiant pagrįsti, kad buvo įvykdytos pagrindinės teisės gauti grąžinamąsias išmokas sąlygos.

61.      Sutinku su Graikijos vyriausybės tvirtinimu, kad pagal Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalį lygiaverčiai įrodymai turi būti pateikti per griežtai nustatytą dvylikos mėnesių terminą nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos.

62.      Todėl į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą siūlau atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis netaikytina tiesioginio gaminių eksporto atveju. Tačiau tiesioginio eksporto atveju kompetentinga nacionalinė įstaiga gali ex officio pradėti dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūrą, jei tenkinamos visos šios sąlygos:

–        nacionalinis eksporto dokumentas negali būti pateiktas dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių aplinkybių,

–        įrodymai turi būti pateikiami per Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje nustatytą dvylikos mėnesių terminą skaičiuojant nuo eksporto deklaracijos pateikimo dienos,

–        iš pateiktų dokumentų turi būti neabejotinai aišku, kad yra tenkinamos teisės gauti grąžinamąsias išmokas pagrindinės sąlygos. Toks neabejotinas įrodymas gali būti gabenimo dokumentas ir trečiosios valstybės muitinės dokumentas.

B –    Dėl klausimo, ar prašymas laikyti lygiaverčiais kitus dokumentus taip pat gali būti pateikiamas konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais

1.      Šalių argumentai

63.      Bonn Fleisch tvirtina, kad prašymą laikyti dokumentus lygiaverčiais galima pateikti ir konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais. Ji teigia, kad Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalyje visai nekalbama apie tai, kokia forma turi būti pateikiamas toks prašymas. Todėl, jos manymu, pakanka to, kad būtų aiškus eksportuotojo noras, kad dokumentai būtų pripažinti lygiaverčiais. Taigi, Bonn Fleisch nuomone, Reglamentas Nr. 3665/87 nedraudžia pateikti prašymo konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais.

64.      Hauptzollamt tvirtina, kad iš esmės dokumentai gali būti pripažinti lygiaverčiais tik gavus atitinkamą prašymą. Jos manymu, nors tam tikrais atvejais siunčiant dokumentus padaryta ketinimų deklaracija gali būti laikoma konkliudentiniais veiksmais pateiktu prašymu pripažinti dokumentus lygiaverčiais, tokiu atveju, atsižvelgiant į geros valios principą ir įprastą komercinę praktiką, tikroji deklaranto valia turi būti visiškai aiški. Hauptzollamt nuomone, šioje byloje tokia valia nėra aiškiai išreikšta. Pirma, iš to, kad buvo atsiųsti gabenimo dokumentas ir trečiosios valstybės muitinės dokumentas, neaišku, ar šis veiksmas taip pat reiškia prašymą pripažinti dokumentus lygiaverčiais. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad grąžinamųjų išmokų skyrimo procedūra yra masinė, ir deklaracijos gali būti vertinamos tik pagal nustatytus kriterijus. Todėl, Hauptzollamt nuomone, neturėtų būti pripažįstama, kad vien persiuntus atitinkamus dokumentus konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais pateikiamas prašymas laikyti juos lygiaverčiais.

65.      Graikijos Respublika mano, kad jei iš pateiktų dokumentų visiškai aišku, jog reglamento tikslas pasiektas, tai, kad eksportuotojas nepateikė tiesioginio arba formalaus prašymo dėl dokumentų pripažinimo lygiaverčiais, neturėtų sukliudyti skirti jam grąžinamųjų išmokų tuo atveju, kai yra įvykdytos teisės gauti šias išmokas materialinės sąlygos. Ji pažymi, kad eksportuotojas negali tiksliai žinoti, kada kontrolinis egzempliorius T5 išsiunčiamas atgal į išvykimo muitinės įstaigą ar išmokas mokančią įstaigą. Todėl, Graikijos nuomone, negalima teigti, kad jei kontrolinis egzempliorius atgal nepersiunčiamas, eksportuotojas, gindamas savo interesus, negali prevencijos tikslais pateikti prašymo laikyti dokumentus lygiaverčiais.

66.      Komisija primena, kad, jos manymu, Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis tiesioginiam produktų eksportui netaikytina.

2.      Generalinės advokatės pastabos

67.      Iš šalių argumentų matyti, kad jos neginčija teorinės galimybės konkliudentiniais veiksmais pateikti prašymą dėl kitų dokumentų pripažinimo lygiaverčiais. Šalys ginčijasi dėl sąlygų, kurias reikia įvykdyti, kad įstaiga pripažintų eksportuotojo veiksmą kaip konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais pateiktą prašymą.

68.      Konkliudentiniais veiksmais pateiktas prašymas pripažinti kitus dokumentus lygiaverčiais yra ketinimų deklaracija, kurios turinys vis dėlto turi būti atskleistas aiškinimo procese. Aiškinant deklaracijas, remiantis Bendrijos teise, reikia vadovautis bendraisiais teisės principais. Nuostatas dėl bendrųjų teisės principų taikymo aiškinant ketinimų deklaracijas galima rasti leidinio Principles of European Contract Law (Europos sutarčių teisės principai) 5 skyriuje „Aiškinimas“(30). Šiame veikale aptariami bendri valstybių narių sutarčių teisės pagrindai.

69.      Konkliudentiniais veiksmais pateikto prašymo turinys turi atsiskleisti iš jo pateikimo aplinkybių.

70.      Valstybių narių teisėje, aiškinant ketinimus, dažniausiai taikomas subjektyvaus ir objektyvaus metodų derinys(31).

71.      Subjektyvusis elementas pirmiausia reikalauja nustatyti, kokio tikslo savo ketinimų deklaracija siekė bylos šalis. Šioje byloje subjektyvųjį elementą liudija prašymas dėl grąžinamųjų išmokų. Kai eksportuotojas prašo grąžinamųjų išmokų, nėra neįprasta, kad, be šio prašymo, a maiori ad minus, jis yra pateikęs ir kitus prašymus, kurių reikia norint gauti grąžinamąsias išmokas. Kitų dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūra yra tarpinė grąžinamųjų išmokų mokėjimo procedūros grandis, skirta atsakyti į preliminarų klausimą, ar buvo pateikti visi grąžinamosios išmokoms mokėti reikalingi įrodymai. Tarpinė dokumentų pripažinimo procedūra be atitinkamos pagrindinės procedūros negali būti pradėta nei tiesiogiai, nei konkliudentiniais veiksmais. Todėl pagrindinė sąlyga, kuriai esant galima patvirtinti subjektyvią prašymo pateikimo pusę, yra pradėta grąžinamųjų išmokų mokėjimo procedūra ir tai, kad kitų dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūra pradedama kaip šios jau vykdomos grąžinamųjų išmokų mokėjimo procedūros dalis.

72.      Objektyvusis elementas papildo aiškinimą įprastos komercinės praktikos požiūriu, t. y. tuo, kas yra įprasta prekyboje ir ką nešališkas stebėtojas laikytų protinga komercine praktika(32).

73.      Tarpinės procedūros reikalavimą sąlygoja tai, kad dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių nacionalinis eksporto dokumentas ar kontrolinis egzempliorius T5 nepasiekė kompetentingos įstaigos administracinės bylos. Taigi pirmasis objektyvus elementas atitinkamai yra tai, kad kompetentingos įstaigos administracinėje byloje dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių nėra nacionalinio eksporto dokumento ar kontrolinio egzemplioriaus T5.

74.      Dar vienas objektyvusis elementas, išplaukiantis iš Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 5 dalies, yra dvylikos mėnesių terminas, per kurį reikia pateikti prašymą pripažinti dokumentus lygiaverčiais. Todėl, pateikiant prašymą konkliudentiniais veiksmais reikia nepraleisti šio termino.

75.      Be to, pirma, įrodymas, kad produktai per 60 dienų nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos buvo nepakitę išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos, ir antra, įrodymas, kad produktai buvo pateikti trečiosios valstybės muitinės tarnyboms, turi būti pripažinti tinkamais įrodyti, kad yra tenkinamos pagrindinės teisės gauti grąžinamąsias išmokas sąlygos.

76.      Kai yra mažiausiai šios keturios aplinkybės, nešališkam stebėtojui ar trečiajai šaliai įprastos komercinės praktikos požiūriu atrodo suprantama, kad siekdamas gauti grąžinamąsias išmokas eksportuotojas konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais pateikė prašymą laikyti dokumentus lygiaverčiais.

77.      Todėl Teisingumo Teismui siūlau į antrąjį klausimą atsakyti taip, kad tiesioginio eksporto atveju, kuriam Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis netaikytina, prašymas laikyti lygiaverčiais kitus dokumentus gali būti pateikiamas ir konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais, jei tenkinamos šios salygos:

–        buvo pateiktas prašymas išmokėti grąžinamąsias išmokas pagal Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 1 dalį,

–        kompetentingos įstaigos administracinėje byloje dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių nėra nacionalinio eksporto dokumento,

–        įrodymai buvo pateikti per Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje nustatytą dvylikos mėnesių terminą skaičiuojant nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos,

–        buvo pateikti svarūs įrodymai, kad produktai per 60 dienų nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos buvo nepakitę išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos ir pateikti trečiosios valstybės muitinės tarnyboms.

V –    Išvada

78.      Remiantis prieš tai išdėstytais argumentais, Teisingumo Teismui į Finanzgericht Hamburg pateiktus klausimus siūlau atsakyti taip:

„1.      Tiesioginio eksporto atveju, kuriam netaikytina 1987 m. lapkričio 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3665/87, nustatančio bendras išsamias grąžinamųjų eksporto išmokų už žemės ūkio produktus sistemos taikymo taisykles, 47 straipsnio 2 dalis, kompetentinga nacionalinė institucija gali ex officio pradėti dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūrą, jei tenkinamos visos šios sąlygos:

–        nacionalinis eksporto dokumentas negali būti pateiktas dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių,

–        įrodymai turi būti pateikti per Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje nustatytą dvylikos mėnesių terminą skaičiuojant nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos,

–        pateikti dokumentai neabejotinai įrodo, kad pagrindinės teisės gauti grąžinamąsias išmokas sąlygos yra įvykdytos. Tokį neabejotiną įrodymą reikštų gabenimo dokumento ir trečiosios valstybės muitinės dokumento pateikimas.

2.      Tiesioginio eksporto atveju, kuriam Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 3 dalis netaikytina, prašymas laikyti lygiaverčiais kitus dokumentus gali būti pateikiamas ir konkliudentiniais veiksmais prevencijos tikslais, jei tenkinamos visos šios sąlygos:

–        buvo pateiktas prašymas išmokėti grąžinamąsias išmokas pagal Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 1 dalį,

–        kompetentingos įstaigos administracinėje byloje dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių nėra nacionalinio eksporto dokumento,

–        įrodymai buvo pateikti per Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje nustatytą dvylikos mėnesių terminą skaičiuojant nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos,

–        buvo pateikti svarūs įrodymai, kad produktai per 60 dienų nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos buvo nepakitę išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos ir pateikti trečiosios valstybės muitinės tarnyboms. Tokį įrodymą reikštų gabenimo dokumento ir trečiosios valstybės muitinės dokumento pateikimas.“

---

1 – Originalo kalba: vokiečių.

---

2 – OL L 351, p. 1.

---

3 – OL L 102, p. 11.

---

4 – BGBl. I, p. 766.

---

5 – 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Käserei Champignon Hofmeister (C‑385/03, Rink. p. I‑2297, 26 punktas).

---

6 – Žr. K. Reiche leidinyje „Das Zahlungsverfahren der Ausfuhrerstattung”, ZfZ (2006), p. 110, pateikiamą sprendimo Käserei Champignon Hofmeister (minėto 5 išnašoje) komentarą. Toliau autorius analizuoja materialinės ir proceso teisės aspektų tarpusavio sąveiką grąžinamųjų išmokų mokėjimo procedūroje.

---

7 – Pasak K. Reiche (ten pat, p. 111), tiesioginiam eksportui būdinga tai, kad iš eksportuotojo valstybės narės produktas išvežamas tiesiai į trečiąją valstybę.

---

8 – Žr. K. Reiche (ten pat, p. 111), kuris remiasi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1), 912 straipsniu ir 912c straipsnio 4 dalimi. Šio reglamento 912c straipsnio 4 dalis nustato: „Paskirties įstaiga grąžina kontrolinio egzemplioriaus T5 originalą kontrolinio egzemplioriaus T5 rinkinio B langelyje („Grąžinti“) nurodytu adresu, kai užbaigiami visi reikalingi formalumai ir uždedamos muitinės žymos.“

---

9 – K. Reiche, ten pat, p. 110.

---

10 – Reglamento Nr. 3665/87 trečioje konstatuojamojoje dalyje sakoma: „Tarybos nustatytos bendrosios taisyklės numato, kad grąžinamoji išmoka sumokama pateikus įrodymų, jog produktai buvo eksportuoti iš Bendrijos <…>“

---

11 – K. Reiche, ten pat, p. 111.

---

12 – Reglamento Nr. 3665/87 keturiasdešimt devinta (teksto vokiečių kalba − penkiasdešimta) konstatuojamoji dalis skamba taip: „gali atsitikti taip, kad dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių priežasčių kontrolinis egzempliorius negali būti pateiktas, nors produktai jau išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos arba nugabenti į savo paskirties vietą; tokia padėtis gali trukdyti prekybai; tokiu atveju kiti dokumentai turėtų būti laikomi lygiaverčiais“.

---

13 – K. Reiche, ten pat, p. 111. Autorius pažymi, kad įprastomis aplinkybėmis dokumentų pripažinimo lygiaverčiais procedūroje kaip eksporto įrodymą galima pateikti trečiosios valstybės importo dokumentą ir gabenimo dokumento nuorašą.

---

14 – Taip pat K. Reiche, ten pat, p. 116, kuris, išanalizavęs materialiosios ir proceso teisės aspektų tarpusavio sąveiką grąžinamųjų išmokų mokėjimo procedūroje, padarė išvadą, kad negalima painioti formalių įrodymų pateikimo ir materialiosios teisės sąlygų gauti grąžinamąsias išmokas.

---

15 – Panašiai kaip 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendime Gmurzynska-Bscher (C‑231/89, Rink. p. I‑4003, 25 punktas). Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad jis yra kompetentingas aiškinti Bendrijos teisę tuo atveju, jei nacionalinė teisė nustato, jog Bendrijos teisė yra taikytina ir už taikymo srities, nustatytos pačios Bendrijos teisės, ribų. Teisingumo Teismas šioje byloje teigė, kad nei remiantis EEB sutarties 177 straipsnio (dabar – EB 234 straipsnis) formuluote, nei šiame straipsnyje nustatytos procedūros tikslu, nėra pagrindo manyti, kad sutarties sudarytojai norėjo nepriskirti Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėti prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės nuostatos, jei kalbama apie atvejį, kai valstybės narės nacionalinėje teisėje, nustatant išimtinai šios valstybės vidaus situacijai taikytiną teisę, daroma nuoroda į šios nuostatos turinį.

---

16 – 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Poseidon Chartering (C‑3/04, Rink. p. I‑2505, 15 punktas). Šioje Nyderlanduose pradėtoje byloje Teisingumo Teismas aiškino 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (OL L 382, p. 17) nuostatas. Direktyva į Nyderlandų teisę perkelta Civilinio kodekso (Burgerlijk Wetboek) 428–445 straipsniais. Burgerlijk Wetboek 7:428 straipsnio 1 dalis nustato: „Atstovavimo sutartis – tai sutartis, pagal kurią viena šalis, atstovaujamasis, įpareigoja kitą šalį, prekybos agentą, apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką už atlyginimą tarpininkauti derybose dėl sutarčių, kurias pastarasis gali sudaryti atstovaujamojo naudai ir jo vardu, tačiau agentas negali būti pavaldus atstovaujamajam“. Teisingumo Teismas šioje byloje konstatavo, kad prekybos agento sąvoka šios direktyvos prasme taikytina ir sutartims, sudarytoms su tarpininku, turinčiu įgaliojimą derėtis ne dėl prekių pardavimo arba pirkimo sutarties, o dėl paslaugų teikimo sutarties. Jis teigia, kad nors direktyva tiesiogiai nereglamentuoja nagrinėjamos situacijos, vis dėlto nacionalinis įstatymų leidėjas, perkeldamas direktyvos nuostatas į vidaus teisę, nusprendė vienodai traktuoti abiejų rūšių situacijas.

---

17 – 16 išnašoje minėto sprendimo Poseidon Chartering 16 punktas ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas Giloy (C‑130/95, Rink. p. I‑4291, 21 punktas).

---

18 – K. Reiche, ten pat, p. 113. Analizuodamas autorius remiasi 1976 m. gegužės 25 d. Administracinio proceso įstatymo (Verwaltungsverfahrensgesetz, BGBl. 1976 I, p. 1253) 25 straipsniu.

---

19 – 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimas van Schijndel (C‑430/93 ir C‑431/93, Rink. p. I‑4705). Šioje byloje Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas dėl nacionalinių teismų kompetencijos ex officio spręsti, ar nacionalinės teisės nuostata suderinama su Bendrijos teise. Sprendimo 22 punkte jis konstatavo, kad pagal Bendrijos teisę nacionaliniai teismai neprivalo ex officio nagrinėti Bendrijos teisės nuostatų pažeidimo klausimo, jei dėl to reikia nesilaikyti iš esmės jiems priskirto pasyvaus vaidmens ir peržengti šalių ginčo ribas bei remtis kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei tos, kuriomis savo reikalavimą grindžia šių nuostatų taikymu suinteresuota proceso šalis.

---

20 – 19 išnašoje minėto sprendimo van Schijndel 16 punktas.

---

21 – Žr. R. Thienel „Verwaltungsverfahrensrecht“, Viena, 2004, p. 138; Wollf, A. Decker „Studienkommentar VwGO und VwVG“, Miunchenas, 2005, p. 566 ir 567; H. Maurer „Allgemeines Verwaltungsrecht“, 15 leidimas, Miunchenas, 2005, p. 489.

---

22 – Žr. R. Thienel, ten pat, p. 138.

---

23 – Žr. R. Thienel, ten pat, p. 170.

---

24 – Generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer savo 2004 m. liepos 15 d. Išvadoje byloje Vedialprieš VRDT (C‑106/03 P, Rink. p. I‑3573, 29 ir 31 punktai) teigia, kad įrodymų pateikimo principas iš esmės taikytinas ir Vidaus rinkos derinimo tarnyboje (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) vykdomoms administracinėms procedūroms. Jo nuomone, šio principo taikymas priklauso nuo to, kiek šalys iš tikrųjų yra proceso šeimininkės.

---

25 – Žr. R. Thienel, ten pat, p. 171.

---

26 – H. Maurer, ten pat, p. 490. Autorius pabrėžia, kad oficialaus tyrimo principas administracinėje procedūroje yra ypač svarbus, nes šiuo atveju sprendimas iš esmės priklauso nuo to, ar bus tinkamai ir tiksliai atskleistos sprendimui svarbios aplinkybės.

---

27 – Generalinio advokato P. Léger 2006 m. birželio 1 d. Išvada byloje Schulze (C‑120/05, Rink. p. I‑10745, 37 punktas). Tokią išvadą generalinis advokatas padarė kalbėdamas apie 1994 m. gegužės 30 d. Reglamento (EB) Nr. 1222/94, nustatančio bendras išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrų žemės ūkio produktų, eksportuojamų kaip į Sutarties II priedą neįtrauktos prekės, skyrimo sistemos taikymo taisykles ir tokių grąžinamųjų išmokų sumos nustatymo kriterijus (OL L 136, p. 5), 7 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos aiškinimą.

---

28 – 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Fleisch-Winter (C‑309/04, Rink. p. I‑10349, 31 punktas). Ši byla susijusi su Reglamento Nr. 3665/87, su pakeitimais, padarytais 1994 m. gruodžio 2 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2945/94, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 3665/87, nustatantį bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles dėl neteisingai išmokėtų sumų išieškojimo ir sankcijų (OL L 310, p. 57), 13 ir 11 straipsnių išaiškinimu.

---

29 – 2000 m. kovo 23 d. Sprendime Met-Trans ir Sagpol (C‑310/98 ir C‑406/98, Rink. p. I‑1797, 29 ir 30 punktai) Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), pažeidimą, konstatavo, kad vadovaudamosi nacionaline įrodymų teise nacionalinės institucijos turi įvertinti, ar konkrečiu nagrinėjamu atveju buvo pateikti svarūs pažeidimo vietos įrodymai atsižvelgiant į visas aplinkybes, pavyzdžiui, ar liudytojo parodymai priimtini ir turi įrodomąją galią.

---

30 – O. Lando, H. Beale „Principles of European Contract Law“, I ir II dalys, Haga, 2000, p. 287 ir paskesni; S. Ferreri „Chapter 5, Interpretation“, leidinyje L. Antoniolli, A. Venezian „Principles of European Contract Law and Italian Law“, Haga, 2005, p. 251 ir tolesni.

---

31 – O. Lando, H. Beale, ten pat, I ir II dalys, p. 288, kur sakoma: „following the majority of laws of EU Member states, the general rules on interpretation combine the subjective method, according to which pre-eminence is given to the common intention of the parties, and the objective method which takes an external view by reference to objective criteria such as reasonableness, good faith etc“.

---

32 – Panašiai kaip O. Lando, H. Beale, ten pat, I ir II dalys, p. 289.